Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Iveta Pelienė, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. N. (D. N.) skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybės, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – Viešojo saugumo tarnyba),

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos, 33 00 EUR neturtinės žalos atlyginimo.

Skunde (I t. b. l. 1-3) pareiškėjas nurodo, kad nuo 2006 m. iki 2013 m. gegužės mėnesio buvo laikomas Kauno tardymo izoliatoriuje, Šiaulių tardymo izoliatoriuje, Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime, Pravieniškių pataisos namuose ir kitose laisvės atėmimo įstaigose. Paskutinį kartą buvo sulaikytas 2012 metais, vėliau paskirta laisvės atėmimo bausmė. Kalinimo laikotarpiu 2006-2007 metais, 2007-2011 metais, 2012-2013 metais buvo konvojuojamas iš vienos kalinimo įstaigos į kitą pažeidžiant žmogaus teises. Dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą kreipiasi tik dabar, nes nežinojo apie savo teises. Kalinimo laikotarpis buvo ilgalaikis (tęstinis, periodinis), pažeidimai nuolat kartodavosi, todėl senaties terminas neturėtų būti taikomas, o sulaikymo (kalinimo) laikotarpiai apjungiami.

Visas konvojavimo laikotarpis buvo žiaurus kankinimas, pasityčiojimas, garbės ir orumo pažeminimas. Konvojavimo metu pareigūnai žemino, demonstruodavo ginklus, atlikinėdami kartas tyčiojosi iš jo ir daiktų. Konvojavimo metu nebuvo užtikrintos saugios sąlygos, automobiliai buvo su „geležine būda“ suskirstyta į skyrius, kurie iš vidaus užrakinti spyna, neaišku kur būdavo raktai, o tai keldavo stresą, nesaugumo jausmą, nes atsarginio išėjimo nebuvo, todėl avarijos ar kitos nelaimės atveju nebūtų galima išsilaisvinti. Žiemą automobiliuose būdavo šalta, o vasarą karšta. Taip pat trūko vietos, 2 kv. m. patalpoje važiuodavo po 7 asmenis su daiktais, visos kelionės metu daiktus reikėjo laikyti ant kelių, o nugara remtis į įšalusią arba perkaitusią metalinę sieną, trūko oro. Dėl vietos trūkumo tirpdavo ir šaldavo kojos, dėl oro trūkumo pasidarydavo silpna. Konvojavimui skirtos patalpos nešvarios, iš jų sklinda nemalonus kvapas. Dėl netinkamų konvojavimo sąlygų nuolat jaučia baimę, apatiją, stresą, depresiją, naktimis sapnuoja košmarus. Tai gali turėti įtakos ateityje. Dėl netinkamų konvojavimo sąlygų patirtą neturtinę žalą pareiškėjas vertina 33 000 EUR.

Atsakovės atstovė atsiliepimu (I t. b. l. 7-10) su skundu nesutinka, skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Viešojo saugumo tarnyba konvojuoja konvojuojamuosius specialiosiomis transporto priemonėmis - specialiaisiais automobiliais, specialiaisiais autobusais, kuriuose konvojuojamiesiems konvojuoti pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus techniškai įrengtos kameros. Visuose specialios paskirties automobiliuose įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, atsarginiai išėjimai, elektromagnetiniai bei greito atrakinimo užraktai. Kiekvienoje specialiojoje transporto priemonėje pritvirtinti du gesintuvai, po vieną kabinoje ir kėbule prie įėjimo (išėjimo).

Visas tarnybinis transportas, tame tarpe ir specialusis transportas, skirtas asmenų konvojavimui, naudojamas remiantis teisiniais dokumentais: transporto priemonės registracijos liudijimu su paskirties nurodymu ir kasmetinės techninės apžiūros ataskaitomis, su transporto priemonės paskirties nurodymu. Viešojo saugumo tarnybos specialusis transportas, skirtas asmenų konvojavimui, turi aukščiau išvardintus dokumentus. Paminėti dokumentai išduoti Lietuvos Respublikos valstybės vardu.

Asmenų konvojavimas Lietuvos Respublikoje vykdomas vadovaujantis Konvojavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 „Dėl konvojavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau - ir Konvojavimo taisyklės). Visam Viešojo saugumo tarnybos specialios paskirties transportui, skirtam asmenų konvojavimui, atlikti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių veiksnių tyrimo skyriaus dirbtinės šviesos ir ventiliacijos efektyvumo matavimai dėl minėtų automobilių atitikimo Konvojavimo taisyklių 146.4 punkto reikalavimams. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija patikrinimų metu nenustatė, kad specialios paskirties automobilių kamerose esanti aplinka būtų netinkama konvojuoti asmenims.

Viešojo saugumo tarnyba besąlygiškai užtikrina, kad specialiosios paskirties transportu vyktų tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius - tiek bendras skaičius, tiek skaičius pagal atskiras kameras. Jeigu bendras reikalingų konvojuoti asmenų skaičius artėja prie kritinės ribos, tuo atveju skiriamos papildomos transporto priemonės, kurios užtikrina tiek bendrą asmenų pervežimą, tiek izoliaciją pagal papildomus kriterijus (režiminius, operatyvinius, medicininius), arba atsisakoma priimti konvojuojamuosius padarant apie tai įrašą konvojaus kelionės žiniaraštyje.

Pažymi, kad konvojavimas – ginkluotas konvojuojamųjų lydėjimas, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis į paskirties punktus. Į tualetą konvojuojamieji vedami pasikeitimo punktuose patiems prašant, tai patvirtina ir į bylą pateikta medžiaga. Su pareiškėjo teiginiu dėl antisanitarinių konvojavimo sąlygų nesutinka, nes vykdant Lietuvos Respublikos higienos normas, sveikatos priežiūros specialistai atlieka specialios paskirties transporto, skirto suimtiesiems ir nuteistiesiems asmenims konvojuoti planinę ir neplaninę dezinfekciją. Pareiškėjas, manydamas, kad jo konvojavimas vykdomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, pažeidžiant jo teises, jausdamas sukeliamą neigiamą poveikį savo fizinei ar psichinei sveikatai, konvojavimo metu galėjo konvojaus viršininkui pateikti skundus žodžiu ar raštu. Vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 137 punktu, konvojaus viršininkas apie tai daro įrašus konvojaus kelionės žiniaraštyje. Viešojo saugumo tarnyba neturi duomenų apie nežmonišką ir žeminantį pareigūnų elgesį konvojavimo metu. Atkreipia dėmesį, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos pareiškėjui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) pareiškėjui Civilinio kodekso 6.270 straipsnio prasme. Pareiškėjas, jausdamas neigiamą poveikį savo fizinei ar psichinei sveikatai, galėjo suvokti, jog jo teisės yra pažeidžiamos, todėl galėjo realizuoti savo teisę į teisminę pažeistų teisių gynybą.

Atsakovės atstovė nurodo, kad pagal dokumentacijos planą, patvirtintą Viešojo saugumo tarnybos vado 2015 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. 47D-2, konvojuojamųjų apskaitos dokumentai saugomi 3 metus, todėl įrodomosios medžiagos už visą ginčo laikotarpį pateikti negali. Pareiškėjo reikalavimams iki 2013 m. sausio 13 d. prašo taikyti ieškinio senatį.

Pareiškėjas skundo papildyme (II t. b. l. 8) nurodė, kad su atsakovės atstovės atsiliepimu nesutinka. Teigia, kad ginčo laikotarpiu buvo konvojuotas 46 kartus, su Viešojo saugumo tarnybos prašymu dėl senaties taikymo nesutinka. Pareiškėjas taip pat pateikė duomenis iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro (II t. b. l. 9-20), iš kurių, pareiškėjo teigimu, matyti kiek kartų, kada ir kur jis buvo konvojuotas nuo 2006 metų.

Posėdžio metu pareiškėjas skundą palaikė, prašė jį tenkinti skunde nurodytų argumentų pagrindu. Akcentavo, kad jo teisių pažeidimas tęstinis, todėl ieškinio senatis neturėtų būti taikoma. Europos žmogaus teisių ir laisvių konvencija senaties termino nenumato. Pažymėjo, kad šiuo metu konvojavimo sąlygos geresnės, tačiau anksčiau buvo labai blogos. Konvojavimas prasideda nepagarba atliekant kratas.

Atsakovės atstovas posėdžio metu skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą, reikalavimams dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senatį. Nurodė, kad nežinojimas apie pažeidžiamas teises nėra argumentas netaikyti ieškinio senaties. Jeigu su pareiškėju buvo elgiamasi neteisėtai, jis galėjo rašyti skundą konvojaus viršininkui, kreiptis į teismą. Pažymėjo, kad asmenys konvojuojami specialios paskirties transporto priemonėmis, atitinkančiomis visus reikalavimus.

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, neužtikrinant tinkamų konvojavimo sąlygų laikotarpiu nuo 2006 m. iki 2013 m. gegužės mėnesio, jį periodiškai konvojuojant iš vienos laisvės atėmimo vietos į kitą.

Atsakovės atstovas tiek posėdžio metu, tiek atsiliepimu (I t. b. l. 10) prašė taikyti ieškinio senatį. Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų aktais atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Pagal CK 1.124 straipsnį ir 1.131 straipsnio 1 dalį, ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį, o ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo teismui išsiųstas 2016-01-13 (gautas 2016-01-14), todėl reikalavimai dėl žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2006 metų iki 2013-01-13 pareikšti praleidus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio patikrina ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti. CK neįtvirtinta konkrečių ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrindų (ieškinio senaties termino praleidimo svarbių priežasčių) sąrašo. Jame taip pat neįvardyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (LVAT 2009-09-24 nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).

Teismų praktikoje pripažįstama, kad ieškinio senaties terminas ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti tiek į abiejų teisinio santykio šalių interesus, tiek ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.

Pareiškėjas nurodo, kad pažeidimas yra tęstinio pobūdžio, nes jo periodinio buvimo laikotarpiai tardymo izoliatoriuose ir pataisos namuose turėtų būti apjungti į vieną ir ieškinio senatis netaikoma. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija) senaties terminų nenumato. Be to, apie savo teisių pažeidimus anksčiau nežinojo, todėl į teismą nesikreipė.

Jau buvo minėta, kad pažeidimas laikomas tęstiniu, kai jis vyksta kiekvieną dieną. Konvojavimas – kalinamo (sulaikyto) asmens pervežimas, lydėjimas iš vienos paskirties vietos į kitą, kuris paprastai nevyksta kiekvieną dieną, todėl toks procesas nėra tęstinio pobūdžio. Asmens kalinimas (sulaikymo vykdymas) ir kalinamo (sulaikyto) asmens konvojavimas yra du skirtingi veiksmai, todėl konvojavimo ir pareiškėjo laikymo laisvės atėmimo vietos įstaigose laikotarpiai negali būti nei tapatinami, nei kokiu nors būdu apjungiami. Pareiškėjo buvimo tardymo izoliatoriuose ir kitose laisvės atėmimo įstaigose laikotarpis, nepriklausomai nuo to ar jis buvo nepertraukiamas ar periodiškas, įtakos vertinant galimą pareiškėjo teisių pažeidimo tęstinumą nagrinėjamu atveju neturi. Nurodytų argumentų pagrindu pareiškėjo teiginiai dėl tęstinio jo teisių pažeidimų atmestini kaip nepagrįsti.

Vertinant pareiškėjo nurodyto argumento dėl nežinojimo apie pažeidžiamas jo teises pagrįstumą, pažymėtina, kad tiek skunde, tiek teismo posėdžio metu, pareiškėjas teigia, kad konvojavimo sąlygos prilygo kankinimui, konvojavimo metu patyrė daug neigiamų dvasinių išgyvenimų, sukrėtimų, buvo pažemintas jo orumas. Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš Konvencijos ir Konstitucijos pažeidimų. Pažymėtina, kad asmuo turi suprasti, jog su juo yra elgiamasi netinkamai, jis žeminamas ir kankinamas. Jei pareiškėjas jautė Konvencijos 3 straipsnį atitinkantį diskomfortą ir kitus neigiamus potyrius, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas visą nustatytą laikotarpį suvokė ar turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos kankinant ir tai sudaro pagrindą kreiptis į teismą, tačiau į teismą kreipėsi praleidęs trejų metų senaties terminą.

Pažymėtina, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau - EŽTT) suteikia nacionalinėms valstybėms nuožiūros laisvę nustatyti, kokių priemonių ketinama imtis norint užtikrinti efektyvų naudojimąsi konkrečia teise ar laisve ir tai lemia nacionalinės teisės vertinimą ir taikymą. EŽTT taip pat yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis - bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr. EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę). Atsižvelgiant į paminėtą EŽTT praktiką aiškinant Konvencijos nuostatas ir jų taikymą, pareiškėjo skundo argumentai, jog ieškinio senatis dėl Konvencijos pažeidimų nenumatyta ir/ar negali būti taikoma, atmestini kaip nepagrįsti.

Įvertinus nurodytų aplinkybių visumą pripažintina, kad pareiškėjas nenurodė jokių termino praleidimo priežasčių ir objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių laiku realizuoti teisę į teisminę. Byloje taip pat nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo tinkamai ginti savo galimai pažeistų teisių.

Teismas, atsižvelgęs į atsakovės atstovo atsiliepime į skundą suformuluotą reikalavimą taikyti ieškinio senaties terminą, byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinęs įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pareiškėjo reikalavimui priteisti jam nuo 2006 metų iki 2013-01-13 galimai padarytą neturtinę žalą taikytina ieškinio senatis ir pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas (CK 1.131 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 13 d. iki 2014 m. gegužės 1 d.

Kaip jau buvo minėta, šioje byloje pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų neužtikrinant jam tinkamų konvojavimo sąlygų, laikotarpiu nuo 2013-01-13 iki 2014-05-01. Pareiškėjas teigia, kad buvo konvojuojamas perpildytose transporto priemonėse, trūko vietos daiktams susidėti, automobiliai neatitiko saugos ir higienos reikalavimų, pareigūnai su juo elgėsi netinkamai, nepagarbiai.

Nagrinėjamos bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu tam tikrą etapą buvo konvojuojamas maršrutais Vilnius – Klaipėda – Vilnius, Kaunas – Marijampolė – Kybartai – Šiauliai, Vilnius – Marijampolė – Vilnius, Vilnius – Marijampolė – Kybartai – Kaunas, šiomis datomis: 2013-01-22, 2013-01-24, 2013-01-29, 2013-03-07, 2013-03-13, 2013-03-26, 2013-03-28, 2013-04-02, 2013-04-11, 2013-04-15, 2013-04-18, 2013-04-19 (I t. b. l. 51-98). Konvojavimui buvo naudojami Mersedes Benz, Volkswagen Crafter, Iveco ir Maz markės automobiliai (I t. b. l 51, 55, 59, 62, 66, 70, 74, 78, 81, 85, 89, 93).

Lietuvos Respublikoje asmenų konvojavimas vykdomas vadovaujantis Konvojavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 „Dėl konvojavimo taisyklių patvirtinimo“.

Konvojavimo taisyklių 109 punkte nustatyta, kad specialiame transporte konvojuojamųjų skaičius neturi būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų. Iš byloje esančių Kelionės žiniaraščių ir Konvojuojamųjų asmenų sąrašų (I t. b. l. 51-98), matyti, kad pareiškėjo konvojavimo metu konvojuojamųjų asmenų skaičius nebuvo didesnis nei nustatyta sėdimų vietų skaičius. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir byloje esančius rašytinius įrodymus pareiškėjo skundo teiginys, kad transporto priemonės buvo perpildytos, atmestinas kaip nepagrįstas. Taip pat pažymėtina, kad automobiliuose Volkswagen Crafter, Mersedes Benz ir Iveco yra įrengti bagažo skyriai (I t. b. l. 98, 119, 124, 131, 144, 147, 150, 153, 156, 159, 162, 165, 168, 173, 176). Be to, abejotina ar pareiškėjas išvykdamas iš tardymo izoliatoriaus ar pataisos namų į kitas laisvės atėmimo įstaigas dažniausiai vienai ar kelioms dienoms, o taip pat ir kiti konvojuojamieji, visada kartu vežasi ir maksimaliai leistino bagažo kiekį.

Konvojavimo taisyklių 146.3 - 146.4. punktuose nustatyta, kad specialios paskirties transporto priemonėse turi būti tvirtai pritvirtinti suolai (kėdės), įrengta šildymo sistema, signalizacijos priemonės, žmonėms evakuoti tinkamos avarinės angos, vėdinimo sistema, tiekianti ne mažiau kaip 15 m³/h lauko oro vienam asmeniui, kamerų dirbtinis apšvietimas turi būti ne mažesnis kaip 50 lx (liuksai). Iš byloje esančių Transporto priemonių kėbulo kamerų, skirtų konvojuojamųjų pervežimui schemų (I t. b. l. 98, 119, 124, 131, 144, 147, 150, 153, 156, 159, 162, 165, 168, 173, 176) matyti, kad visuose automobilių kamerose įrengtos sėdimos vietos, kiekvienoje kėbulo kameroje yra vėdinimo liukai, apšvietimas, įrengtos šildymo sistemos, atsarginiai išėjimai. Transporto priemonės atitinka techninius reikalavimus, atliekama kasmetinė jų techninė apžiūra (I t. b. l. 100, 107, 112, 115, 122, 128, 134, 142, 146, 149, 153, 155, 158, 161, 164, 167, 170, 172, 175, 178). Pagal Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimo skyriaus atliktus dirbtinio apšvietimo ir ventiliacijos efektyvumo matavimo protokolus aktualius ginčo laikotarpiui (I t. b. l. 97, 101 113, 129-130), transporto priemonių vėdinimo sistemos našumas ir apšvietimo rodikliai ne tik atitinka Konvojavimo taisyklių 146.4 punkte nustatytus minimalius reikalavimus, bet yra ir gerokai aukštesni. Kelionės žiniaraščiuose (I t. b. l. 51-52, 55-56, 59-60, 62-63, 66-67, 70-71, 74-75, 78-79, 81-82, 85-86, 89-90, 93-94) jokių pastabų dėl galimai netinkamų konvojavimo sąlygų ar kratų atlikimo nėra. Juose taip pat padarytos žymos apie konvojuojamųjų išvedimus į tualetą. Įvertinęs byloje esančius įrodymus teismas konstatuoja, kad pareiškėjo konvojavimo metu specialusis transportas atitiko techninius, eksploatacinius, higienos ir saugumo reikalavimus.

Pareiškėjas skunde nurodo, jog atliekant kartą, o taip pat ir visu konvojavimo metu, pareigūnai iš jo tyčiojosi, elgėsi nepagarbiai, žemino, demonstravo ginklus.

Konvojavimo taisyklių 3 punkte nurodyta, jog konvojavimas – tai ginkluotas konvojuojamųjų lydėjimas pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis ir pristatymas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą. Konvojuojamųjų kratos organizavimas įtvirtintas Konvojavimo taisyklių 74-93 punktuose. Šių taisyklių 78 punkte nurodyta, kad konvojuojamuosius priimant konvojuoti iš Kalėjimų departamentui pavaldžių įstaigų ar teritorinių policijos įstaigų areštinių, atliekama visa (išrengiant) krata, o jų drabužiai (avalynė, galvos apdangalai), daiktai ir maisto produktai apžiūrimi. Sistemiškai analizuojant šias teises normas, darytina išvada, kad konvojuojamų asmenų ir jų daiktų kratos atlikimas yra ne pareigūnų teisė, o pareiga. Už konvojuojamųjų kratos atlikimą, jų drabužių (avalynės, galvos apdangalų), daiktų ir maisto produktų apžiūrą jie atsako įstatymų nustatyta tvarka. Todėl pareiškėjo asmens ir jo daiktų krata prieš konvojavimą buvo atliekama teisėtai. Pagal Konvojavimo taisyklių 3 punktą, konvojavimas - ginkluotas konvojuojamųjų lydėjimas pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis ir pristatymas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą, todėl konvojavimo metu pareigūnai privalo turėti ginklus. Nors pareiškėjas teigia, kad konvojuojant buvo pažeistos jo teisės, tačiau konvojaus viršininkui nei žodžiu, nei raštu skundų dėl netinkamų konvojavimo sąlygų, pareigūnų elgesio ar sveikatos sutrikimų neteikė (Konvojavimo taisyklių 107 punktas, I t. b. l. b. l. 51-52, 55-56, 59-60, 62-63, 66-67, 70-71, 74-75, 78-79, 81-82, 85-86, 89-90, 93-94 ). Byloje taip pat nėra jokių objektyvių duomenų, kad konvojavimo metu pareiškėjas buvo žemintas, su juo nepagarbiai elgiamasi ar dėl konvojavimo sąlygų pareiškėjui būtų kilę sveikatos sutrikimų arba kitų neigiamų pasekmių.

Atsižvelgiant į bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių visumą, darytina išvada, kad ginčo laikotarpiu konvojuojant pareiškėją į paskirties punktus buvo laikytasi visų Konvojavimo taisyklių reikalavimų, užtikrintas saugus jo transportavimas, kuris buvo vykdomas specialiai tam pritaikytu transportu, o konvojavimo sąlygos visiškai atitiko Konvojavimo taisyklių reikalavimus. Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos, neteisėtų veiksmų nagrinėjamu atveju nenustatyta, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu ir Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalimi, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pareiškėjo D. N. (D. N.) skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.