- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-09-08
- Bylos Nr.
- A-575-2144-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-01112-2010-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Antanas Ablingis, Ričardas Piličiauskas (pran.)
- Pareiškėjas
- A. N.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Kategorijos
- 9.1.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 8.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,
teismo posėdyje rašytine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. N. (A. N.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. N. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Klaipėdos AVMI), atlikusi pareiškėjo A. N. gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) mokestinį patikrinimą, surašė 2009 m. rugpjūčio 14 d. patikrinimo aktą Nr. AC1-24 (toliau – ir Patikrinimo aktas) (MGK byla, b. l. 38-40).
Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) pateikė skundą (MGK byla, b. l. 12-14).
Nurodė, jog mokesčių administratorius rėmėsi tik Lietuvos saugios laivybos administracijos Laivybos kontrolės skyriaus Raštu. Pareiškėjo vertinimu, tai įrodomosios galios neturintis dokumentas, nepagrįstas jokiais norminiais teisės aktais, todėl gali būti vertinamas tik kaip vieno asmens nuomonė. Tuo labiau, jog šis asmuo neįgaliotas aiškinti GPMĮ nuostatas. Rašte nevartojamos ir GPMĮ, jo 17 straipsnyje, pateiktos sąvokos, nustatančios, jog jūrininkų pajamos už darbą laive, reiso metu neapmokestinamos, t. y. Rašte nepaneigiama, kad pareiškėjas dirbo laive, o jo reiso metu gautos pajamos neapmokestinamos.
Rėmėsi 2005 m. liepos 18 d. Tarybos bendra pozicija (EB) Nr. 32/2005 (toliau – ir Bendra pozicija), pagal kurią „mobilusis gręžimo įrenginys atviroje jūroje – tai laivas, kurį galima naudoti gręžimo darbams, skirtiems jūros dugno gelmių ištekliams, pavyzdžiui, skystiems arba dujiniams angliavandeniams, sierai ar druskai, žvalgyti ar išgauti“. Tai nurodoma ir 2008 m. birželio 16 d. Komisijos reglamente (EB) Nr. 540/2008, iš dalies keičiančiame Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 336/2006 dėl Tarptautinio saugaus valdymo (ISM) kodekso įgyvendinimo Bendrijoje II priedą (toliau – ir Reglamentas (EB) Nr. 540/2008). Akcentavo, kad, sprendžiant dėl GPMĮ taikymo, turi būti vadovaujamasi norminiais inter alia ES norminiais teisės aktais, tačiau ne Lietuvos saugios laivybos administracijos nuomone. Tuo labiau, kad minėti ES teisės aktai neprieštarauja Saugios laivybos įstatymui inter alia jo 2 straipsnio 6 punkte suformuluotai laivo sąvokai, pagal kurią laivas – tai bet kurio tipo savaeigis ar nesavaeigis plaukiojantis statinys. Pareiškėjas nesutiko, jog gręžimo platforma nėra laivas minėtų teisės aktų prasme. Pabrėžė, jog mokesčių administratorius minėtais teisės aktais nesivadovavo.
Teigė, kad analizuojamu mokestiniu laikotarpiu daugiau kaip 185 dienas nebuvo Lietuvoje (GPMĮ 4 str. 1 d. 3 p.).
Atsakovas VMI 2010 m. sausio 7 d. sprendimu „Dėl A. N. 2009 m. spalio 13 d. skundo“ Nr. 68-2 (toliau – ir 2010 m. sausio 7 d. Sprendimas) patvirtino Sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo (MGK byla, b. l. 8-10).
Įvertinęs GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 40 punktą, 14 straipsnį, atsakovas konstatavo, kad, sprendžiant dėl lengvatų taikymo jūrininkams, turi būti nustatytos dvi tarpusavyje susijusios aplinkybės: 1) darbas laive ir 2) darbas laivo reiso metu.
Išanalizavęs mokestinėje byloje buvusią medžiagą ir remdamasis Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. rugsėjo 6 d. įsakymu Nr. 277 „Dėl Jūrininkų už darbą laivo reiso metu gautų pajamų nustatymo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarka) (1-3 p.), Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/88/EB „Dėl Bendrijos teisės aktų, reglamentuojančių darbo laiko organizavimą, taikymo darbuotojams atviroje jūroje“ (toliau – ir Direktyva 2003/88/EB), atsakovas priėjo prie išvados, kad pagal savo paskirtį gręžimo platforma nėra pritaikyta reisams vykdyti, t. y. kroviniams ir keleiviams plukdyti. Darbas naftos gręžimo platformoje laikytinas darbu atviroje jūroje.
Atsiliepimas
Atsakovas savo priimtame sprendime nurodė, kad nagrinėjamu atveju konstatavus, jog naftos gręžimo platforma nevykdo reisų, iškilęs ginčas dėl naftos gręžimo platformos pripažinimo laivu mokestine prasme nėra aktualus, kadangi nėra nustatyta viena iš būtinų sąlygų mokestinei lengvatai taikyti – pajamų gavimas už darbą laive reiso metu.
Be to, įvertinus GPMĮ 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas alternatyvias nuostatas dėl asmens pripažinimo nuolatiniu gyventoju, mokesčių administratoriui nekilo abejonių, kad pareiškėjo asmeninių, socialinių arba ekonominių interesų buvimo vieta buvo Lietuvos Respublikoje, kadangi čia buvo jo šeima ir turtas.
Pareiškėjas, nesutikdamas su VMI 2010 m. sausio 7 d. Sprendimu, kreipėsi į Mokestinių ginčų komisiją prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija, MGK) (MGK byla, b. l. 2-5).
Rėmėsi skunde centriniam mokesčių administratoriui pateiktais argumentais ir jų vertinimu.
Žemesnės instancijos teismas
Komisija 2010 m. kovo 30 d. sprendimu „Dėl A. N. 2010 m. sausio 29 d. skundo“ Nr. S-96 (7-41/2010) (toliau – ir 2010 m. kovo 30 d. Sprendimas) patvirtino VMI 2010 m. sausio 7 d. Sprendimą (MGK byla, b. l. 107-113).
Komisija nurodė, jog, siekiant pasinaudoti analizuojama GPMĮ lengvata, būtina įrodyti tris aplinkybes: 1) tai, kad asmuo yra jūrininkas; 2) tai, kad atlyginimas buvo gautas už darbą laive; 3) tai, kad pajamos buvo gautos už darbą laivo reiso metu. Ginčas šioje byloje kilo dėl trečiosios iš paminėtų aplinkybių.
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas:1) panaikinti Komisijos 2010 m. kovo 30 d. Sprendimą; 2) panaikinti VMI 2010 m. sausio 7 d. Sprendimą; 3) panaikinti Sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo; 4) mokestinio ginčo bylą nutraukti (b. l. 1-7, 56-62). Teismui nusprendus netaikyti GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 40 punkte nustatytos lengvatos, prašė panaikinti mokesčių administratoriaus nurodymą sumokėti 8 086 Lt dydžio GPM delspinigių ir 1 498 Lt GPM baudą ar nurodytus delspinigius ir baudą sumažinti, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais.
Nurodė, jog Komisija jo pripažinimą nuolatiniu Lietuvos gyventoju GPM tikslais 2004 metų mokestiniu laikotarpiu vertino remdamasi aplinkybėmis, buvusiomis ir pasibaigusiomis iki 2004 metų (santuoka nutraukta 2003 metais) arba atsiradusiomis ir buvusiomis po 2004 metų (santuoka, sudaryta 2006 metais, vaiko gimimas 2006 metais.). Pareiškėjo nuomone, akivaizdu, kad šios aplinkybės neturi ir negali turėti reikšmės nuolatinio Lietuvos gyventojo statuso nustatymui 2004 metų mokestiniu laikotarpiu. Tokiu būdu, Komisija pareiškėjo kaip nuolatinio Lietuvos gyventojo statusą 2004 metais GPM tikslais nustatė remdamasi sudarytu vieninteliu gyvenamojo būsto pakeitimo sandoriu (anksčiau turėto būsto pardavimu ir naujo – įsigijimu). Tačiau nekilnojamojo turto vieneto pakeitimas kitu, pareiškėjo nuomone, nepatvirtina jo ekonominių ar kitų ryšių su Lietuva 2004 metais. Atsižvelgiant į tai, kad 2004 metais pareiškėjo su Lietuva nesiejo jokie kiti asmeniniai, socialiniai ryšiai, gyvenamojo būsto turėjimas nuosavybės teisėmis Lietuvoje, nėra pakankamas veiksnys, nulemiantis pareiškėjo ryšius su Lietuva 2004 metais.
Nesutiko su Komisijos pateiktu laivo reiso, kaip apimančio tik laivo judėjimą, plaukiojimą (laivo kelionė iš vieno uosto į kitą) aiškinimu. Teigė, jog šis aiškinimas nepagrįstai susiaurina GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 40 punkto taikymo apimtį. Vadovaujantis nurodomu aiškinimu, iš esmės visi jūrininkai, dirbantys laivuose, kurių reisai nesusiję su plaukimu (judėjimu) iš vieno uosto į kitą, nelaikytini dirbančiais laivo reiso metu. Tokiu būdu minėta GPMĮ nuostata neturėtų būti taikoma ir visų jūrininkų, dirbančių inžineriniuose laivuose, dalyvaujančiuose objektų jūroje statybose (t. y. plaukiančių iki taško jūroje), dalyvaujančiuose gelbėjimo, neigiamų pasekmių, avarijų šalinimo operacijose (neapibrėžtą laiką dirbančių konkrečioje vietoje), atžvilgiu. Tai nėra daroma, todėl laikytina, kad aptariamas Tvarkos 2 punkto 3 papunktyje įtvirtintas ir nurodomas mokesčių administratoriaus ir Komisijos „laivo reiso“ sąvokos aiškinimas yra neteisingas ir nepagrįstas. Be to, nurodytas Tvarkos 2 punkto 3 papunktis nepagrįstai susiaurina tarptautiniuose, tiesiogiai taikomuose teisės aktuose apibrėžiamą „laivo reiso“ sąvoką. Pareiškėjas rėmėsi Bendrosios pozicijos 2 straipsnio 9 punkte nustatoma laivo (inter alia ir mobiliosios gręžimo platformos kaip vieno iš laivų tipų) vidaus reiso sąvoka, kuri apibrėžiama kaip reisas jūros rajonuose iš valstybės narės uosto į tą patį arba kitą uostą toje valstybėje narėje. Taigi, pasak pareiškėjo, Europos Taryba pateikia laivo reiso sąvoką, nustatančią, kad laivo reisu yra laikomas ne vien laivo plaukimas (judėjimas) iš vieno uosto į kitą, tačiau ir laivo (tiek savaeigio, tiek nesavaeigio) judėjimas iš uosto ir darbas jūros rajonuose bei grįžimas į tą patį uostą. Šia prasme iš esmės paneigiama Komisijos pozicija, kad darbas laive — mobiliojoje gręžimo platformoje, nuvelkant ją į atvirą jūrą, ten ją pritvirtinant vienoje vietoje ir šioje vietoje vykdant darbus, o vėliau, pasibaigus darbui, nuvelkant mobiliąją gręžimo platformą atgal į uostą, nelaikytinas jūrininko darbu laivo reiso metu.
Manė, jog, atsižvelgiant į tai, kad Rašte mobilioji gręžimo platforma nelaikoma laivu, apskritai turi būti laikoma, jog jame pateikta informacija nėra reikšminga nagrinėjam ginčui. Kartu pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2008 m. gruodžio 8 d. įsakymu Nr. 3-492 „Dėl Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2002 m. birželio 25 d. įsakymo Nr. 3-318 ,,Dėl biudžetinės įstaigos Lietuvos saugios laivybos administracijos nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintus Lietuvos saugios laivybos administracijos nuostatus (toliau – ir Nuostatai), viena iš Saugios laivybos administracijos funkcijų – išduoti jūrininkų kvalifikacijos knygeles, tvirtinti darbo laive ir plaukiojimo stažą. Pastaroji norma nustato dvi jūrininko darbo laive kategorijas – plaukiojimo stažą ir darbą laive. Būtent pastaroji kategorija yra susijusi su jūrininko darbu laive reiso metu, todėl yra neaišku, kodėl Komisija, atsižvelgiant į tai, kad laivo reisu laikytinas ne vien laivo judėjimas, plaukiojimas, tik plaukiojimo stažą vertina kaip požymį, atskleidžiantį laivo reiso esmę.
Pareiškėjo vertinimu, GPMĮ 40 straipsnio 1 dalies 17 punkto aiškinimas nustatomą mokesčio lengvatos taikymą siejant tik su jūrininko darbu laivo reiso metu prieštarauja Prekybinės laivybos įstatymo 2 straipsnio 28 punktui, nustatančiam jūrininko reiso sąvoką. Pagal šį punktą, jūrininko reisas – nepertraukiamas laiko tarpas, kai jūrininkas užima jam skirtas pareigas ar atlieka pavestą darbą laive, įskaitant kelionės į laivą ir iš laivo į nuolatinę gyvenamąją vietą laiką. Atsižvelgiant į nurodytą jūrininko reiso sąvoką, yra pagrįsta teigti, kad apibrėžiamas laiko tarpas yra laikomas jūrininko darbo laiku. Šiuo aspektu keltinas klausimas, ar tokiu atveju jūrininko pajamos jūrininko reiso metu (jūrininko darbe laive) ir jūrininko pajamos dirbant tik laivo reiso metu mokestine prasme apmokestintinos taikant skirtingus GPM tarifus. Tokiu atveju keltinas klausimas, kaip toks darbo skirtumas gali būti apskaitomas ir fiksuojamas, nes praktikoje jūrininkams atlygis už darbą yra mokamas vienodas už visą laiką, neišskiriant jūrininko reiso ir jūrininko darbo laivo reiso metu. Esant nurodytiems prieštaravimams, mokesčių administratoriaus ir Komisijos pateikiama „darbo laivo reiso metu“ sąvoka vertintina kaip nepagrįstai siaurinama ir nepagrįstai ribojanti įstatymo nustatomos mokesčio lengvatos taikymą. Taigi Komisijos pateiktas jūrininko darbo laivo reiso metu aiškinimas, ribojant šio darbo apimtis tik laivo judėjimą, plaukiojimą apibūdinančiu požymiu, iškreipia įstatymo taikymo sferą, nepagrįstai privilegijuoja vienų laivų tipų jūrininkų padėtį ir nepagrįstai diskriminuoja jūrininkų dirbančių laivuose, kurių tiesiogine paskirtis nėra susisiekimas, judėjimas tarp uostų, padėtį. Dėl to tokia Komisijos pozicija pripažintina nepagrįsta, o šia pozicija pagrįstas sprendimas panaikintinas.
Nurodė, jog GPM deklaracijų nepateikimas 2005 m. buvo nulemtas netinkamo jūrininkų informavimo apie nustatytą mokestinę pareigą: tik 2008 metais visuotinai tapo žinoma jūrininkų, gaunančių atlygį už darbą laivuose pareiga deklaruoti pajamas, tarp jų ir gaunamas užsienio valstybėse. Iki 2008 metų ši pareiga visuotinai nebuvo vykdoma. Paaiškėjus šiai aplinkybei, centrinis mokesčių administratorius paragino jūrininkus pateikti GPM deklaracijas už laikotarpius iki 2008 metų bei nurodė netaikysiantis sankcijų už pavėluotą GPM deklaracijų pateikimą. Taigi 2008 metais šimtai jūrininkų, kaip ir pareiškėjas, pateikė GPM deklaracijas mokesčių administratoriui apie pajamas, gautas 2004 metais. Atsižvelgiant į tai, kilus ginčui dėl už nurodomus laikotarpius mokėtų (mokėtinų) GPM, nėra pagrįsta suabsoliutinti mokestinių sankcijų taikymą ir, nustačius pareigą mokėti GPM, delspinigius už šį mokestį apskaičiuoti už daugiau kaip 4 metų laikotarpį.
Atkreipė dėmesį į teisingumo ir protingumo principus (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 str. 6 d.). Prašė atsižvelgti į tai, kad mokestinė pareiga deklaruoti GPM nuo 2005 m. gegužės 4 d. nebuvo vykdyta, nesant pareiškėjo kaltės (lygiai kaip ir daugelio kitų jūrininkų atveju) ir panaikinti mokesčių administratoriaus nurodymą sumokėti akivaizdžiai didelę apskaičiuotą GPM delspinigių sumą (daugiau nei pusė apskaičiuoto GPM sumos) ar ją sumažinti vadovaujantis protingumo ir sąžiningumo kriterijais.
Atsiliepimas
Atsakovas VMI pareiškėjo skundą laikė nepagrįstu, prašė jį atmesti (b. l. 72-75).
Pakartojo Komisijos 2010 m. kovo 30 d. Sprendime nustatytas aplinkybes ir pateiktą jų vertinimą.
Nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad mokesčių administratorius nesivadovavo Europos Parlamento ir Tarnybos Reglamentu (EB) Nr. 336/2006 (toliau – ir Reglamentas Nr. 336/2006). Įvertinęs šio reglamento tikslą (3 str. 1 d.), jo įgyvendinimui Lietuvos Respublikoje priimtus aktus, pažymėjo, jog minėti teisės aktai yra skirti saugios laivybos užtikrinimui ir mokestine prasme neturi įtakos pareiškėjo gautų pajamų apmokestinimui. Apmokestinimo pagrindai yra nustatyti GPMĮ. Nagrinėjamu atveju konstatavus, kad naftos gręžimo platforma nevykdo reisų, iškilęs ginčas dėl naftos gręžimo platformos pripažinimo laivu, atsakovo nuomone, mokestine prasme nėra aktualus, kadangi nėra nustatyta viena iš dviejų būtinų sąlygų mokestinei lengvatai taikyti – tai, kad pareiškėjas pajamas gavo už darbą laivo reiso metu.
Nurodė, kad pareiškėjui buvo paskirta minimali 10 procentų bauda. Mokestinis tyrimas ir mokestinis patikrinimas atliktas, bauda bei delspinigiai apskaičiuoti ir paskirti laikantis teisės aktų nuostatų.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. spalio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė (b. l. 109-120).
Dėl pareiškėjo pripažinimo nuolatiniu Lietuvos Respublikos gyventoju, pirmosios instancijos teismas, remdamasis GPMĮ 4 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad šiame straipsnyje įtvirtinti penki alternatyvūs kriterijai, kuriais remiantis fizinis asmuo pripažįstamas nuolatiniu Lietuvos gyventoju GPM apmokestinimo prasme. Įvertinęs bylos aplinkybes (pareiškėjo santuokas, sūnaus gimimą, turimą turtą, disponavimą juo, pateiktos GPM deklaracijos duomenis), konstatavo, kad jos neabejotinai patvirtina, jog pareiškėjo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta tiek nagrinėjamu mokestiniu laikotarpiu, t. y. 2004 m., tiek prieš šį laikotarpį ir po jo, buvo Lietuvoje. Be to, siekdamas paneigti, jog 2004 m. pareiškėjo asmeninių, socialinių bei ekonominių santykių vieta buvo ne Lietuvoje, pats pareiškėjas turėtų nurodyti, kokia kita valstybė galėtų būti laikoma jo nuolatine rezidavimo (gyvenamąja) vieta, pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Tokių įrodymų jis nepateikė. Tuo tarpu vien ta aplinkybė, jog pareiškėjas 2004 m. įvairiais laikotarpiais dirbo užsienio valstybei priklausančiame laive, negali būti laikoma besąlygiškai patvirtinančia, kad jis nelaikytinas nuolatiniu Lietuvos gyventoju.
Dėl pareiškėjo pajamų priskyrimo GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 40 punkte nurodytoms pajamoms, Vilniaus apygardos administracinis teismas pirmiausia rėmėsi minėto punkto redakcija, galiojusia 2003 m. gruodžio 18 d. – 2008 m. gruodžio 30 d. laikotarpiu, GPMĮ 14 straipsniu, Tvarkos 2 punktu, Reglamento Nr. 336/2006 2 straipsnio 13 punktu. Nurodė, kad dėl dviejų būtinų nustatyti aplinkybių – buvimo jūrininku ir pajamų gavimo už darbą laive (gręžimo įrenginys NOBLE BYRON WELLIVER laikytinas laivu pagal Tvarkos 2 p. ir Reglamento Nr. 336/2006 2 str. 13 p.) – ginčo šioje byloje nėra. Vertindamas trečios būtinos sąlygos – darbo, už kurį gaunamos pajamos (darbo užmokestis), atlikimą laivo reiso metu, buvimą, teismas rėmėsi Tvarkos 2 punkte, Prekybinės laivybos įstatymo 2 straipsnio 23 punkte numatyta „laivo reiso“ sąvoka (laivo reisas – tai kelionė iš vieno uosto į kitą (nesvarbu ar laivas veža krovinį, keleivius ar plaukia be jų), o taip pat laikas būtinas laivui pakrauti bei iškrauti (keleiviams įlaipinti, išlaipinti)). Nurodė, kad gręžimo platforma yra nesavaeigė, velkama į gręžinio vietą ir statoma ant dugno, t. y. reguliariems plaukiojimams nepritaikyta. Pagal savo paskirtį ji skirta jūros dugno gręžimo darbams bei ištekliams iš jūros dugno išgauti. Vilniaus apygardos administracinis teismas tokius platformoje atliekamus darbus laikė darbu atviroje jūroje, o ne darbu laivo reiso metu Tvarkos 2 punkto ir GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 40 punkto prasme.
Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo 2004 metais gautų pajamų nelaikė pajamomis už darbą laivo reiso metu, todėl pripažino, kad mokesčių administratorius GPM apskaičiavo pagrįstai ir teisėtai.
Dėl skundo reikalavimo visiškai ar iš dalies panaikinti mokesčių administratoriaus apskaičiuotus delspinigius ir baudą, Vilniaus apygardos administracinis teismas, visų pirma, nurodė, jog pareiškėjo argumentai dėl jo kaltės nebuvimo, grindžiami jo paties GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 40 punkto subjektyviu suvokimu bei aiškinimu, nežinojimu apie šiuo mokesčio įstatymu nustatytą teisinį reguliavimą. Tokios aplinkybės, teismo vertinimu, negali paneigti pareiškėjo atsakomybės dėl mokesčių nesumokėjimo laiku. Be to, su GPM sumokėjimu susijęs mokestinės prievolės nevykdymas buvo trunkamojo pobūdžio, tęsėsi ilgą laikotarpį, tai ir sąlygojo mokėtinų delspinigių dydį. Atsižvelgdamas į visa tai, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės neatitinka MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto. Teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjui, nepateikus įrodymų dėl MAĮ 141 straipsnio taikymo pagrindų, nėra pagrindo atleisti jį nuo baudų mokėjimo.
III.
Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniu skundu prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti (b. l. 123-131).
Pareiškėjas mano, kad tiek Klaipėdos AVMI ir VMI, tiek Komisija ir Vilniaus apygardos administracinis teismas, vertindami pareiškėjo 2004 metais gautų pajamų pobūdį, netinkamai aiškino ir taikė materialines teisės normas, netaikė materialinių teisės normų, kurias privalėjo taikyti, dėl ko priėmė nepagrįstus ir neteisėtus sprendimus. Be kita ko, pareiškėjo manymu, mokestiniame ginče priimti sprendimai buvo pagrįsti neleistinais įrodymais, kurie padarė įtaką sprendimų motyvams, lėmusiems nepagrįstų ir neteisėtų sprendimų priėmimą. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas mokestinį ginčą pagal pareiškėjo pateiktą skundą tyrė formaliai, nevertino teisinių argumentų, kuriais rėmėsi pareiškėjas, todėl jo sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas, o mokestinio ginčo byla nutrauktina.
Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog jis 2004 m. buvo nuolatinis Lietuvos gyventojas. Remiasi skunde pirmosios instancijos teismui pateiktais argumentais. Pažymi, kad yra visiškai akivaizdu, jog šalimis, su kuriomis jį siejo asmeniniai ir ekonominiai interesai, 2004 metais buvo Nyderlandų Karalystė ir Danijos Karalystė, kuriose pareiškėjas dirbo, gyveno bei mokėjo mokesčius.
Pareiškėjas taip pat ginčija padarytą išvadą, kad jis negali pasinaudoti GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 40 punkte numatyta lengvata. Remiasi skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui, nurodytais argumentais. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl Bendrosios pozicijos 2 straipsnio 9 punkto taikymo ar aiškinimo.
Nesutiko su pirmosios instancijos teismo atsisakymu visiškai ar iš dalies panaikinti mokesčių administratoriaus apskaičiuotus delspinigius ir baudą. Rėmėsi skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui, nurodytais argumentais.
Šalies argumentai
Atsakovas VMI nesutinka su pareiškėjo skundu, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 135-138).
Atsakovas pakartoja VMI 2010 m. sausio 7 d. Sprendime, Komisijos 2010 m. kovo 30 d. Sprendime ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 18 d. sprendime pateiktą poziciją bei nurodytus argumentais.
Papildomai nurodo, pareiškėjo teiginiai, jog apmokestinimo pagrindas buvo suformuotas tik Komisijai išnagrinėjus ginčą, yra nepagrįstas. Ginčo dalykas – GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 40 punkte įtvirtintos lengvatos taikymas – nekito viso mokestinio ginčo metu. Tai, kad neįgyvendinus vienos iš būtinų sąlygų – nevykdžius laivo reisų – nesprendžiamas klausimas dėl kitų lengvatos taikymo sąlygų buvimo, VMI konstatavo tiek 2010 m. sausio 7 d. Sprendime, tiek patvirtino Komisijos posėdžio metu. Be to, pareiškėjas nepateikė įrodymų, iš kurių turinio būtų galima daryti vienareikšmę ir neginčijamą išvadą, kad pareiškėjas mokesčių įstatymą pažeidė dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo jo valios. Byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjo atžvilgiu galimai taikytinas MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytas atleidimo nuo baudų pagrindas. Pareiškėjo nurodyti duomenys dėl klaidinančios informacijos pateikimo spaudoje nėra pagrįsti objektyviais įrodymais. Taip pat nenustatytas ir pagrindas, leidžiantis teigti, kad pareiškėjas nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo. Nesumokėjęs mokesčio mokesčių įstatyme nustatyta tvarka ir terminais, pareiškėjas padarė žalą valstybės biudžetui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo pripažinimo nuolatiniu Lietuvos gyventoju ir jo gautų pajamų priskyrimo neapmokestinamosioms pajamoms pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 40 punktą (2003 m. gruodžio 18 d. įstatymo Nr. IX-1913 redakcija).
Dėl pareiškėjo pripažinimo nuolatiniu Lietuvos gyventoju
GPMĮ 4 straipsnio 1 dalis įtvirtina penkias alternatyvias nuostatas, pagal kurias nuolatiniu Lietuvos gyventoju laikomas: 1) fizinis asmuo, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta mokestiniu laikotarpiu yra Lietuvoje, arba 2) fizinis asmuo, kurio asmeninių, socialinių arba ekonominių interesų buvimo vieta mokestiniu laikotarpiu yra veikiau Lietuvoje nei užsienyje, arba 3) fizinis asmuo, kuris mokestiniu laikotarpiu Lietuvoje išbūva ištisai arba su pertraukomis 183 arba daugiau dienų. 183 dienų laikotarpio apskaičiavimo taisykles nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija, arba 4) fizinis asmuo, kuris Lietuvoje išbūva ištisai arba su pertraukomis 280 arba daugiau dienų vienas paskui kitą einančiais mokestiniais laikotarpiais ir viename iš šių mokestinių laikotarpių išbuvo Lietuvoje ištisai arba su pertraukomis 90 arba daugiau dienų, jei šio straipsnio 3 dalyje nenustatyta kitaip. 90 ir 280 dienų laikotarpio apskaičiavimo taisykles nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija, arba 5) fizinis asmuo, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis ir neatitinka šios dalies 3 ir 4 punkto kriterijų, tačiau tokiam fiziniam asmeniui atlyginimas pagal darbo sutartį arba pagal jų esmę atitinkančias sutartis mokamas arba jo gyvenimo kitoje valstybėje išlaidos dengiamos iš Lietuvos valstybės arba savivaldybių biudžetų. Taigi fizinio asmens pripažinimui nuolatiniu Lietuvos gyventoju pakanka nustatyti, jog yra mažiausiai vienas iš GPMĮ 4 straipsnio 1 dalies 1 – 5 punktuose nurodytų kriterijų.
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą, sutinka su mokesčių administratoriaus, Komisijos ir pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog pareiškėjas 2004 metais atitiko GPMĮ 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte išdėstytas nuostatas, tai yra buvo nuolatinis Lietuvos gyventojas. Šios išvados nepaneigia ir pareiškėjo apeliaciniame skunde pateikti argumentai. Tai išplaukia iš byloje nustatytų aplinkybių visumos: pareiškėjas 2004 metų mokestiniu laikotarpiu savo gyvenamąją vietą buvo deklaravęs Lietuvoje; pateiktoje Metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje už 2004 metus nurodė, esąs nuolatinis Lietuvos gyventojas (MGK byla, b. l. 42, 69); 2004 m. liepos 6 d. jis pardavė 1993 metais paveldėto buto dalį ir dar tais pačiais metais, tai yra 2004 m. rugpjūčio 26 d. įsigijo trijų kambarių butą Lietuvoje (MGK byla, b. l. 84-89). Taigi nepaisant to, kad pareiškėjas 2004 metais nuolat Lietuvoje negyveno (dirbo užsienyje), grįžęs į Lietuvą, jis rūpinosi savo gyvenamąja vieta ir turtu. Atsižvelgiant į minėtus pareiškėjo veiksmus, turimą turtą ir į tai, kad GPMĮ 4 straipsnio 1 dalis nustato alternatyvius fizinio asmens pripažinimo nuolatiniu Lietuvos gyventoju kriterijus, vien užsienio valstybėje praleistų dienų skaičius negali būti pagrindas teigti, jog pareiškėjo nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje. Teisėjų kolegijos vertinimu, šių aplinkybių pakanka konstatuoti tai, jog pareiškėjo asmeninių, socialinių, ekonominių interesų vieta analizuojamu mokestiniu laikotarpiu buvo veikiau Lietuvoje nei užsienyje. Mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos tik papildomai, tačiau pagrįstai pažymėjo, kad pareiškėjas 2001-2003 metais buvo susituokęs Lietuvoje, antrą kartą vedė 2006 metais, o jo šeima yra įsikūrusi Lietuvoje. Ši aplinkybė suponavo prielaidą, kad pareiškėjo šeimyniniai ryšiai jį taip pat siejo su Lietuva. Be to, akcentuotina, kad proceso šalys nagrinėjimo teisme metu grįsdamos skundą ar nuo jo besigindamos, naudojasi proceso šalių teise teikti įrodymus (ABTĮ 53 str., 57 str. 4 d.), o teismui tenka pareiga pateiktus įrodymus įvertinti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje pažymi, kad pagal bendrą įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr. pvz., 2007 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14–225/07, 2010 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438 – 401/2010, 2011 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575–662/11). Nors pareiškėjas savo apeliaciniame skunde nurodo, kad visiškai akivaizdu, jog 2004 metais asmeniniai, socialiniai ir ekonominiai ryšiai jį siejo su Nyderlandų karalyste ir Danijos karalyste, teisėjų kolegija vertina, jog pareiškėjas viso mokestinio ginčo metu šio teiginio nepatvirtino jokiais pagrįstais byloje esančiais įrodymais.
Dėl pareiškėjo gautų pajamų priskyrimo neapmokestinamosioms pajamoms pagal GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 40 punktą
Pareiškėjas taip pat nesutiko su tuo, kad Danijos ir Nyderlandų karalystėse gautos pajamos Lietuvos Respublikoje nėra priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms, vadovaujantis GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 40 punktu.
Pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 40 punktą, neapmokestinamosioms pajamoms buvo priskirtos jūrininkų už darbą laivo reiso metu gautos pajamos, kaip jos apibrėžtos šio Įstatymo 14 straipsnyje. Vadovaujantis 14 straipsniu, jūrininkų už darbą laivo reiso metu gautos pajamos nustatomos Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Šią tvarką patvirtino Lietuvos Respublikos finansų ministras 2002 m. rugsėjo 6 d. įsakymu Nr. 277 „Dėl Jūrininkų už darbą laivo reiso metu gautų pajamų nustatymo tvarkos patvirtinimo“. Tvarkos 2 punktas, apibrėžiantis joje vartojamas sąvokas, įtvirtino, jog „laivas – tai savaeigis arba nesavaeigis plaukiojantis statinys, turintis pavadinimą, įgulą ir valstybės vėliavą. Laivu taip pat laikomas žvejybos laivas, pritaikytas verslinei žvejybai“. „Jūrininkas – laivo įgulos narys, pagal darbo arba jo esmę atitinkančią sutartį pasamdytas dirbti laive“. „Laivo reisas – laivo kelionė iš vieno uosto į kitą, nesvarbu, ar laivas veža krovinį arba keleivius, ar plaukia be jų. Į laivo reisą taip pat įskaitomas laikas, kurio reikia uoste kroviniui į laivą pakrauti ar iš jo iškrauti arba keleiviams įlaipinti ar išlaipinti. Laivo reisu taip pat laikoma žvejybos laivo kelionė nuo išplaukimo iš uosto iki pirminio žuvų pardavimo.“
Atsižvelgiant į šias nuostatas, sutiktina su Mokestinių ginčų komisijos ir pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad siekiant pareiškėjo gautas pajamas vertinti kaip neapmokestinamąsias GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 40 punkto prasme, turi būti nustatytos trys aplinkybės: 1) pareiškėjo darbas laive, 2) pareiškėjo darbas laivo reiso metu, 3) pareiškėjo buvimas jūrininku.
Atlikto pareiškėjo mokestinio tyrimo (MGK byla, b. l. 54-57, 59, 62) bei mokestinio patikrinimo (MGK byla, b. l. 23-25, 38-40) metu mokesčių administratorius padarė išvadą, kad gręžimo platforma negali būti laikoma laivu, o pareiškėjo gautos pajamos negali būti pripažintos gautomis už darbą laivo reiso metu. Centrinis mokesčių administratorius pažymėjo, jog pagal savo paskirtį naftos gręžimo platforma nėra pritaikyta reisams vykdyti, t. y. kroviniams ar keleiviams plukdyti. Taigi pripažino, jog darbas naftos gręžimo platformoje vertinamas kaip darbas atviroje jūroje, tačiau nėra prilyginamas darbui laive reiso metu. Taip pat nurodė, jog šiuo atveju ginčas dėl naftos gręžimo platformos pripažinimo laivu mokestine prasme nėra aktualus, kadangi nėra nustatyta viena iš būtinų sąlygų mokestinei lengvatai gauti (MGK byla, b. l. 8-10). Mokestinių ginčų komisija konstatavo, jog mobilusis gręžinio įrenginys atviroje jūroje yra priskiriamas laivams, tačiau pareiškėjo darbą nelaikė darbu laivo reiso metu (MGK byla, b. l. 107-113). Pirmosios instancijos teismas patvirtino šias Komisijos nustatytas aplinkybes (b. l. 109-120).
Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo ir mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų vertinimu, jog gręžimo platforma NOBLE BYRON WELLIVER, kurioje dirbo pareiškėjas, yra laivas, kadangi laivu laikomas ir nesavaeigis plaukiojantis statinys, turintis pavadinimą, įgulą ir valstybės vėliavą (GPMĮ 14 str., Tvarkos 2 p., iš esmės panaši nuostata įtvirtinta ir Prekybinės laivybos įstatymo 2 str. 17 d. bei Saugios laivybos įstatymo 2 str. 6 d.). Teisėjų kolegijos vertinimu, šis minėtos sąvokos išaiškinimas atitinka Lietuvos saugios laivybos administracijos Rašte pateiktą informaciją apie NOBLE BYRON WELLIVER gręžimo platformą – ji yra nesavaeigė (velkama į gręžimo vietą) ir plaukiojanti. Pažymėtina, kad teisės aktuose, susijusiuose su apmokestinimu GPM, pateikiama „laivo“ sąvoka nereikalauja nuolatinio, reguliaraus plaukiojimo. Be to, pati sąvoka „plaukioti“ Dabartinės lietuvių kalbos žodyne aiškinama kaip „keliauti vandeniu“ (Lietuvių kalbos žodynas (t. I–XX, 1941–2002): elektroninis variantas / redaktorių kolegija: Gertrūda Naktinienė (vyr. redaktorė), Jonas Paulauskas, Ritutė Petrokienė, Vytautas Vitkauskas, Jolanta Zabarskaitė. – Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005.– www.lkz.lt). Atsižvelgiant į tai ir nustačius, kad platforma tam tikrą laiką buvo tempiama vandeniu, NOBLE BYRON WELLIVER gręžimo platforma pripažintina laivu. Kitų aplinkybių inter alia gręžimo platformos savybių, paneigiančių šią išvadą, byloje nenustatyta.
Pažymėtina, kad mokesčių administratorius turėjo pagrindą remtis Lietuvos saugios laivybos administracijos Raštu, kadangi ši administracija pateikė išsamią informaciją (jos pareiškėjas neginčijo), objektyviai apibūdinančią gręžimo platformą, savo kompetencijos ribose. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, Rašte nenurodoma, kad vertinama gręžimo platforma nėra laivas. Lietuvos saugios laivybos administracija savo Raštu teisės aktų, susijusių su apmokestinimu GPM, neaiškino. Todėl pareiškėjo argumentai šiuo aspektu atmestini.
Pareiškėjo darbą gręžimo platformoje NOBLE BYRON WELLIVER pripažinus darbu laive, taip pat darytina išvada, kad pareiškėjas atitinka ir Tvarkos 2 punkte (taip pat Prekybinės laivybos įstatymo 2 str. 10 d.) pateiktą „jūrininko“ sąvoką, todėl toliau analizuotinas klausimas, ar pareiškėjas pajamas gavo už darbą laivo reiso metu.
Šiuo aspektu aktuali „laivo reiso“ sąvoka (GPMĮ 14 str., Tvarkos 2 p., Prekybinės laivybos įstatymo 2 str. 23 p.), pagal kurią laivo reisas – tai laivo kelionė iš vieno uosto į kitą, nesvarbu, ar laivas veža krovinį arba keleivius, ar plaukia be jų. Į laivo reisą taip pat įskaitomas laikas, kurio reikia uoste kroviniui į laivą pakrauti ar iš jo iškrauti arba keleiviams išlaipinti ar įlaipinti. Laivo reisu taip pat laikoma žvejybos laivo kelionė nuo išplaukimo iš uosto iki pirminio žuvų pardavimo.
Pažymėtina, kad gręžimo platformos NOBLE BYRON WELLIVER paskirtis buvo angliavandenilių preliminarus ištyrimas, išžvalgymas ir gavyba, kaip nesavaeigis statinys ji plaukė tik velkama iki gręžimo vietos, vėliau išleidžiamaisiais poliais buvo statoma ant jūros dugno (MGK byla, b. l. 46). Taigi akivaizdu, jog toks gręžimo platformos funkcionavimas neatitinka įstatymų leidėjo pasirinkto laivo reiso sampratos, kadangi gręžimo platforma nėra siekiama vykti iš vieno uosto į kitą – ji nėra pritaikyta vykdyti kelionę nuo vieno uosto į kitą, o pagrindinė jos paskirtis yra būtent darbas jūroje. Be to, pagal Dabartinį lietuvių kalbos žodyną sąvoka „reisas“ ir yra aiškinama kaip „laivo, lėktuvo, autobuso, traukinio maršrutas, kelias į vieną galą“, o ne stovėjimas vienoje vietoje. Įstatymų leidėjas imperatyviai išskiria tik du laivo stovėjimo laikotarpius – laiką, kurio reikia kroviniui į laivą pakrauti ar iš jo iškrauti ir laiką keleiviams išlaipinti ar įlaipinti. Iš to išplaukia, kad pareiškėjo gautos pajamos už darbą gręžimo platformoje NOBLE BYRON WELLIVER nėra laikomos pajamomis, nurodytomis GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 40 punkte.
Pareiškėjas savo apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad minėtas „laivo reiso“ sąvokos aiškinimas nepagrįstai susiaurina GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 40 punkto taikymo apimtis, kadangi neapima visų jūrininkų, dirbančių laivuose, kurių reisai nėra susiję su plaukiojimu (judėjimu) iš vieno uosto į kitą, iškreipia įstatymo taikymą. Tai pat susiaurina tarptautiniuose, tiesiogiai taikomuose teisės aktuose apibrėžiamą „laivo reiso“ sąvoką (Bendrosios pozicijos 2 str. 9 p.). Pažymi, kad minėtas sąvokos išaiškinimas prieštarauja Prekybinės laivybos įstatymo 2 straipsnio 28 punkte įtvirtintai „jūrininko reiso“ sąvokai, be to, skirtingai apmokestinant jūrininko reiso metu gautas pajamas ir laivo reiso metu gautas pajamas, nepagrįstai ribojamas įstatymo nustatomos mokesčio lengvatos taikymas. Nepagrįstai privilegijuojama vienų laivų tipų jūrininkų padėtis ir nepagrįstai diskriminuojama jūrininkų, dirbančių laivuose, kurių tiesioginė paskirtis nėra susisiekimas, judėjimas tarp uostų, padėtį.
Teisėjų kolegija su šiais pareiškėjo argumentais nesutinka. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67 straipsnio 15 punkte įtvirtinta, jog „Seimas nustato valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus“. Pagal Konstitucijos 127 straipsnio 3 dalį, „mokesčius ir kitas įmokas į biudžetus ir rinkliavas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai“. Aiškindamas šias nuostatas, Konstitucinis Teismas ne kartą nurodė, kad jomis yra įtvirtinta Seimo prerogatyva nustatyti mokesčius (žr. pvz., 1998 m. spalio 9 d. nutarimą, 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimą). Taigi reguliuodamas mokesčius, įstatymų leidėjas nustato ir vieną iš esminių mokesčių elementų – mokesčių lengvatas (MAĮ 2 str. 8 d., 4 str. 1 d.). Viena iš tokių įstatymų leidėjo pasirinktų ir nustatytų lengvatų buvo įtvirtinta GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 40 punkte, tai yra pajamų, gautų už jūrininko darbą laivo reiso metu, neapmokestinimas. Kaip matyti, šis pasirinkimas buvo pagrįstas pozityviais tikslais – laivybos verslo skatinimu, jis, be kita ko, buvo paremtas Europos Sąjungos siekiu pagerinti valstybių narių laivybos kompanijų verslo sąlygas. Tai išplaukia iš minėto įstatymo travaux préparatoires. Taip pat matyti, kad Lietuvos Respublikos Seime buvo pateiktas siūlymas neapmokestinti visas jūrininkų už darbą laive gautas pajamas (2003 m. vasario 17 d. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 6, 17 straipsnių pakeitimo ir 14 straipsnio pripažinimo netekusiais galios įstatymo projektas Nr. IXP-2301), tačiau įstatymų leidėjas jo nepatvirtino. Pažymėtina, kad diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai jis taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, savaime nėra laikytinas diskriminaciniu (žr. pvz., Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575 – 247/11). Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat lygina tris sąvokas, tai yra „laivo reiso“, „jūrininko reiso“ ir „vidaus reiso“, tačiau, visų pirma, pastebėtina, kad visos jos apibrėžia skirtingus dalykus, todėl, natūralu, kad jų aiškinimas gali skirti. Antra, Bendroji pozicija ir Prekybinės laivybos įstatymas nereglamentuoja teisinių santykių, susijusių su apmokestinimu GPM, todėl juose pateikiamos „jūrininko reiso“ ir „vidaus reiso“ sąvokos nėra aktualios šioje byloje. Trečia, Prekybos įstatyme pateikiama „laivo reiso“ sąvoka atitinka numatytąją Tvarkos 2 punkte. Atsižvelgdama į anksčiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai yra nepagrįsti.
Dėl pareiškėjui apskaičiuotų baudų ir delspinigių
Apeliaciniame skunde taip pat pateikiamas prašymas atleisti pareiškėją nuo mokesčių administratoriaus apskaičiuotų baudų ir delspinigių ar juos sumažinti.
Pažymėtina, kad vienas svarbiausių mokesčių mokėjimo principų yra jų privalomumas (MAĮ 8 str., taip pat žr. Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 9 d. nutarimą). Mokesčiai yra būtina valstybės funkcionavimo sąlyga, todėl konstitucinė pareiga mokėti įstatymais nustatytus mokesčius įstatymuose yra įtvirtinta kaip valstybės reikalavimas, skirtas visiems mokesčių mokėtojams. Mokesčių mokėtojas privalo dalį savo nuosavybės, kuri yra išreiškiama tam tikra pinigų suma, pervesti į valstybės (savivaldybės) biudžetą, nes kitaip būtų pažeistas viešasis interesas bei kitų asmenų teisės ir įstatymų saugomi interesai. Pažymėtina, kad siekdama užtikrinti konstitucinės pareigos mokėti mokesčius vykdymą valstybė gali nustatyti teisinę atsakomybę už mokesčių įstatymų pažeidimus, tokios atsakomybės rūšis, atitinkamas nuobaudas, taip pat ir baudas, kurios gali būti skiriamos fiziniams ir juridiniams asmenims, pažeidusiems mokesčių įstatymus (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimas).
Pagal GPMĮ 36 straipsnio 2 dalį, „už šio Įstatymo pažeidimus skiriamos baudos ir (arba) skaičiuojami delspinigiai Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka“. Vadovaujantis MAĮ 139 straipsnio 1 dalimi, jei mokesčių administratorius nustato, kad mokesčių mokėtojas neapskaičiavo nedeklaruojamo (įskaitant muitinės deklaracijose apskaičiuojamą mokestį) ar nedeklaravo deklaruojamo mokesčio arba neteisėtai pritaikė mažesnį mokesčio tarifą ir dėl šių priežasčių mokėtiną mokestį neteisėtai sumažino, mokesčių mokėtojui priskaičiuojama trūkstama mokesčio suma ir skiriama nuo 10 iki 50 procentų minėtos mokesčio sumos dydžio bauda, jei atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip. Skiriamos konkrečios baudos dydis priklauso nuo pažeidimo pobūdžio, nuo to, ar mokesčių mokėtojas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, nuo mokesčių įstatymų pažeidimo pripažinimo ir kitų aplinkybių, kurias mokesčių administratorius pripažįsta svarbiomis skirdamas didesnę ar mažesnę baudą“.
Pareiškėjui mokesčių administratorius paskyrė 10 procentų dydžio papildomai apskaičiuotos GPM sumos baudą, tai yra 1 498 Lt.
Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas); konstitucinis teisingumo principas reikalauja nustatomas nuobaudas diferencijuoti taip, kad jas taikant būtų galima atsižvelgti į teisės pažeidimo pobūdį, į atsakomybę lengvinančias ir kitas aplinkybes, kad atsižvelgiant į tai būtų galima skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatytoji minimali ir kt.; įstatymuose už įstatymų pažeidimus nustatomos baudos turi būti tokio dydžio, koks yra būtinas siekiant teisėto ir visuotinai svarbaus tikslo – užtikrinti įstatymų laikymąsi, nustatytų pareigų vykdymą (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimai). Aiškindamas Konstitucijos 109 straipsnį Konstitucinis Teismas taip pat yra ne kartą konstatavęs (inter alia 1999 m. gruodžio 21 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d., 2006 m. lapkričio 27 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimuose), kad teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves. Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet ir – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai).
Teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsniu, anksčiau pateikta Konstitucinio Teismo doktrina dėl skiriamų sankcijų už įstatymų pažeidimus, taip pat teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais, bei atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas sumokėjo jam apskaičiuotą papildomą GPM mokestį, į tai, kad GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 40 punktas nebuvo pakankamai aiškus (kadangi buvo neaiški, dviprasmiškai suvokiama „laivo“ sąvoka – iki Komisijos 2010 m. kovo 30 d. Sprendimo priėmimo pats mokesčių administratorius teigė, kad gręžimo platforma nėra laivas; inter alia mokestinio tyrimo ir mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratorius, apskaičiuodamas pareiškėjo papildomai mokėtinas sumas, rėmėsi būtent šia aplinkybe; be to, 2004 m. rugpjūčio 26 d. VMI rašte Nr. (18.19-25-2)-R-8609 pateiktas išaiškinimas, kad gręžimo platforma nėra laivas (MGK byla, b. l. 56); pareiškėjas, kitaip aiškindamas „laivo“ sąvoką, ėmėsi aktyvių veiksmų, tai yra ginčijo mokesčių administratoriaus sprendimus), nors mokestinės prievolės turinys, jos atsiradimo, vykdymo ir pasibaigimo tvarka ir pagrindai Lietuvos Respublikos mokesčių teisės aktuose turi būti aiškiai apibrėžti (MAĮ 9 str.), vertina, kad pareiškėjas nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo (MAĮ 140 str. 1 d. 1 p.), 1 498 Lt GPM baudos paskyrimas neatitiktų protingumo, teisingumo ir proporcingumo principų, todėl pareiškėjas nuo paskirtos baudos atleidžiamas.
Atsižvelgiant į anksčiau išdėstytus argumentus ir vadovaujantis MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 141 straipsnio 1 dalies 1 punktu, analogiška išvada darytina ir dėl pareiškėjui apskaičiuotų delspinigių sumos. Delspinigiai mokesčių teisėje taip pat traktuojami kaip sankcija, kuri gali būti taikoma asmeniui, laiku ar tinkamai neįvykdžiusiam pareigos mokėti mokesčius (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556 – 221/11, 2011 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556 – 319/11, 2010 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442 – 438/2010). Tačiau vertintina ir tai, kad delspinigiai kartu yra mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas (MAĮ 95 str. 1 d. 1 p.). Iš to išplaukia, kad pareiškėjas atleidžiamas nuo 50 procentų jam apskaičiuotų GPM delspinigių sumos, sumažinant apskaičiuotus delspinigius iki 4 403 Lt.
Taigi apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra keistinas. Pareiškėjas yra atleidžiamas nuo 50 procentų vietinio mokesčių administratoriaus paskirtų ir vėliau mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų patvirtintų delspinigių, o nuo paskirtos GPM baudos atleidžiamas visiškai.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. N. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Pareiškėjo A. N. skundą tenkinti iš dalies.
Pakeisti Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. rugsėjo 18 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (6.5)-130, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2010 m. sausio 7 d. sprendimo „Dėl A. N. 2009 m. spalio 13 d. skundo“ Nr. 68-2 ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. kovo 30 d. sprendimo „Dėl A. N. 2010 m. sausio 29 d. skundo“ Nr. S-96 (7-41/2010) dalį, kuria pareiškėjui A. N. nurodyta sumokėti 8 806 Lt gyventojų pajamų mokesčio delspinigių, sumažinant gyventojų pajamų mokesčio delspinigius iki 4 403 Lt.
Panaikinti Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. rugsėjo 18 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (6.5)-130, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2010 m. sausio 7 d. sprendimo „Dėl A. N. 2009 m. spalio 13 d. skundo“ Nr. 68-2 ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. kovo 30 d. sprendimo „Dėl A. N. 2010 m. sausio 29 d. skundo“ Nr. S-96 (7-41/2010) dalį, kuria pareiškėjui A. N. paskirta 1 498 Lt gyventojų pajamų mokesčio bauda.
Nutartis neskundžiama.