Kauno apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja: Danguolė Šiugždinytė Baudžiamoji byla Nr. 1A-717-238/2015;

Teisėjas: Rimantas Grigas Teisminio proceso Nr. 1-25-1-00782-2014-3;

2015 m. lapkričio 13 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Ramūno Antanavičiaus ir Algirdo Remeikos, sekretoriaujant Daivai Aliulienei, Mariui Žukauskui, dalyvaujant prokurorei Editai Sangavičiūtei, išteisintajam M. J., jo gynėjui advokatui Linui Stanislavui Bagdonui, teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo K. M. ir Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės Editos Sangavičiūtės apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 5 d. nuosprendžio, kuriuo M. J. dėl kaltinimo padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 284 straipsnio 1 dalyje, išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.

Tuo pačiu nuosprendžiu nukentėjusiojo K. M. civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. J. buvo kaltinamas tuo, kad 2014-06-15, apie 00.50 val. Kaune, Islandijos plente, ties Kleboniškio miško parku, viešoje vietoje, po eismo įvykio, kurio metu vairuodamas automobilį „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atsitrenkė į nukentėjusiojo K. M. vairuojamą automobilį „BMW 320D“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), veikdamas kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, važiavusiu M. J. vairuojamu automobiliu, pasiūlė nukentėjusiajam K. M. „susitarti“, šiam nesutikus, išplūsdamas K. M. necenzūriniais žodžiais, grasindamas užmušti, o ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui rankomis suėmus nukentėjusiojo K. M. kaklą ir bandant jį smaugti, įžūliu elgesiu – suduodamas K. M. į kairę ausį ir sukeldamas jam fizinį skausmą, demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, tai yra kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 284 straipsnio 1 dalyje.

LR BPK 20 straipsnyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos LR BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nei vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, specialisto išvada ir pan.).

Liudytojas M. K. parodė, kad M. J. pažįsta, su juo yra geri pažįstami. 2014-06-15 buvo šventėje „Bike Show“, kuri vyko Aleksote. Jis išgėrė alaus ir važiavo namo. M. J. buvo išgėręs, todėl nenorėjo vairuoti. Jis sutiko draugą ir paprašė, kad parvairuotų jo automobilį. Į šventę atvyko „Mercedes“ automobiliu, kuris priklauso M. J.. Automobilį vairavo M. J., jie atvažiavo visi blaivūs. Jis neturi vairuotojo pažymėjimo, o M. J. buvo išgėręs alaus, todėl grįžtant namo automobilio nevairavo. Jie namo važiavo keturiese. Išleidę draugą prie „Legendos“ išvažiavo į autostradą. Prieš juos važiavęs BMW automobilis pristabdė. M. J. draugas nesilaikė saugaus atstumo ir jų mašina atsitrenkė į BMW automobilį. BMW vairuotojas išlipo iš automobilio ir ėjo link jų. Kiek suprato, jie nesusitarė. Jie nuėjo ir atsisėdo į automobilį, po to atėjo M. J. draugas ir nuvažiavo. Jis buvo išlipęs prie automobilio, stovėjo. Kitas vairuotojas buvo prie jų priėjęs, girdėjo, kad kalbėjo, jog kvies policiją. Daugiau automobilių ten nebuvo, niekas šalia nesustojo, policijos nematė. Jie išvažiavo pirmi, o automobilį vairavo lyg tai Dalius.

Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas E. S. paaiškino, kad dirba Kauno apskrities VPK Patrulių rinktinėje, 5-jo būrio patrulio pareigose. 2014-06-14 pradėjo darbą radijo šaukiniu 451, kartu su patruliu L. Č.. Nakties metu, tikslaus laiko neprisimena, jie važiavo autostrada. Kitoje autostrados pusėje, ties Kleboniškio miško parku, pastebėjo stovinčius du automobilius. Vienas buvo „Mercedes Benz“, kitas BMW automobilis, prie kurio buvo išlipę trys ar keturi jaunuoliai. Suprato, kad įvyko eismo įvykis, sustojo pasižiūrėti, ar bus pildoma eismo įvykio deklaracija. Paties automobilių susidūrimo bei konflikto tarp jaunuolių pradžios jis nematė. Kai jie sustojo, konfliktas nevyko, matė vaikinus vaikščiojančius aplink automobilius. Tolėliau nuo susidūrusių automobilių stovėjo automobilis, kurio modelio neprisimena. Pamatė, kad atsitrenkusio automobilio „Mercedes Benz“ ekipažas staiga sušoko į automobilį ir pasišalino iš įvyko vietos. Tada su kolega priėjo prie automobilio BMW, kurio vairuotojas paaiškino, kad į jo vairuojamą automobilį atsitrenkė „Mercedes Benz“ automobilis, kad bandė jį smaugti, ir asmenys, pamatę policijos pareigūnus, pasišalino. BMW vairuotojas nurodė, kad asmenys buvo galimai apsvaigę nuo alkoholio arba narkotinių medžiagų. Įvykio vietoje taip pat buvo tolėliau stovėjusio automobilio vairuotojas, kuris nurodė, kad matė visą įvykį. Apie pasišalinimą iš įvykio vietos informavo budėtoją, nubraižė įvykio schemą (1 t., b. l. 24).

2014-06-19 protokolu-pareiškimu nustatyta, kad K. M. pranešė apie tai, jog įvyko eismo įvykis, po kurio automobilį vairavęs asmuo plūdo jį necenzūriniais žodžiais, grasino, bandė suduoti kumščiu į veidą (1 t., b. l. 8).

2014-06-19 apžiūros protokolu nustatyta, kad buvo atlikta įvykio vietos, esančios Kaune, Įkalnės akligatvyje 4-36, apžiūra (1 t., b. l. 11–13).

2014-07-01 asmens parodymo atpažinti pagal nuotraukas protokolu nustatyta, kad nukentėjusysis K. M. atpažino M. J., kaip asmenį, kuris įvykio metu įvažiavo į jo automobilį ir išlipęs kumščiu trenkė į kairę ausį (1 t., b.l. 17–18).

2014-10-08 asmens parodymo atpažinti pagal nuotraukas protokolu ir fotonuotraukomis nustatyta, kad liudytojas M. B. atpažino M. J. kaip asmenį, kuris įvykio vietoje išlipo iš automobilio „Mercedes Benz“ vairuotojo pusės, vaikėsi nukentėjusįjį ir jam sudavė į veidą (1 t., b. l. 21–23).

Duomenimis apie eismo įvykį nustatyta, kad eismo įvykis įvyko 2014-06-15, 1.00 val. susidūrimas įvyko judant ta pačia kryptimi, Kaune, Islandijos plento kelyje Vilnius-Kaunas-Klaipėda (dešinė pusė) atstumu nuo kelio pradžios 99,32 km. Nurodyta, kad viena transporto priemonė pasišalino iš eismo įvykio vietos (1 t., b.l. 32–34).

2014-10-07 akistatos protokolu nustatyta, kad nukentėjusysis K. M. ir įtariamasis M. J. palaiko savo duotus parodymus (1 t., b. l. 40–41).

2015-01-12 akistatos protokolu nustatyta, kad nukentėjusysis K. M. akistatos metu su D. B. patvirtino, jog šio įvykio vietoje nebuvo (1 t., b. l. 123).

Pagal LR BK 284 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Ši veika pasireiškia kaip nepagarbos aplinkiniams ir aplinkai demonstravimas viešoje vietoje, kurio padariniai – realus visuomenės rimties sutrikdymas. Viešosios tvarkos pažeidimas pasireiškia vienu iš šių būdų: a) įžūliu elgesiu, b) grasinimais, c) patyčiomis arba d) vandališkais veiksmais. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, asmeniui suvokiant, kad jis savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numato, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių nori.

Kaltinamajam M. J. pagrįstai inkriminuojamas viešosios tvarkos pažeidimas, pasireiškęs įžūliu elgesiu, demonstravimu nepagarbos aplinkiniams ir sutrikdžius visuomenės rimtį ir tvarką, jo veika kvalifikuota teisingai ir byloje esančių įrodymų pakanka M. J. kaltei pagrįsti. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo trikdoma visuomenės rimtis ir viešoji tvarka. Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, todėl kaltininkas turi suvokti, kad savo veiksmais sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką ir nori taip veikti.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nukentėjusiojo K. M. parodymai, duoti tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisiamųjų posėdžių metu, yra nuoseklūs ir logiški, savo parodymų jis nekeitė. Nukentėjusysis iš nuotraukų atpažino M. J. kaip asmenį, kuris sukėlė eismo įvykį ir išlipęs kumščiu trenkė jam į kairę ausį. Be to, liudytojas M. B. taip pat atpažino M. J. kaip asmenį, kuris įvykio vietoje išlipo iš automobilio „Mercedes Benz“ vairuotojo pusės, vaikėsi nukentėjusįjį ir smūgiavo jam į veidą. Nors liudytojai D. B. ir M. K. ir neigė, kad M. J. sudavė nukentėjusiajam, tačiau pažymėtina, kad jie yra kaltinamojo draugai, todėl galimai siekė padėti M. J. išvengti baudžiamosios atsakomybės, taigi vadovautis šių asmenų parodymais, kuomet jie prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams, teismas neturi pagrindo. Kaip ir savo apeliaciniame skunde nurodo nukentėjusysis, vienintelis įvykį matęs ir jokių ryšių su proceso dalyviais neturintis liudytojas M. B. patvirtino nukentėjusiojo nurodytas faktines įvykio aplinkybes. Kolegija vertina tą aplinkybę, kad K. M. prieš įvykį M. J. nepažinojo, tarp jų jokių konfliktų nėra buvę, todėl nėra pagrindo manyti, kad nukentėjusysis K. M. apkalba M. J.. Juo labiau kad K. M. parodymai apie M. J. atliktus nusikalstamus veiksmus atitinka kitus bylos duomenis ir nėra vienintelis įrodymas byloje, patvirtinantis M. J. kaltumą.

Kaip matyti iš 2014-06-19 protokolo-pareiškimo (1 t., b. l. 8) ir K. M. apklausos protokolo (1 t., b. l. 14), K. M. nurodė, kad konflikto metu sužalojimas jam padarytas nebuvo, fizinio skausmo jis nepatyrė, tačiau vėliau tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 19), tiek teisiamųjų posėdžių metu jis paaiškino, jog pareiškimą priėmusiam tyrėjui jis sakė, kad jis išsisuko nuo tiesioginio M. J. smūgio į veidą, tačiau M. J. trenkdamas kaire ranka jam užkabino dešinę ausį ir sukėlė fizinį skausmą. Teigė, kad priimdamas pareiškimą ir apklausdamas jį liudytoju, tyrėjas ne visai tiksliai užrašė jo žodžius, tą jis patvirtino ir 2014-07-01, kai jam iš fotonuotraukų buvo parodytas atpažinti nusikalstamą veiką padaręs asmuo (1 t., b.l. 17–18). Papildomai teismo posėdžio metu nukentėjusysis K. M. paaiškino, jog pareiškimą priėmė Eigulių PN, tačiau jie neteisingai viską surašė, nes negalvojo, kad ši byla pasieks teismą. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra jokio pagrindo abejoti šiais nukentėjusiojo parodymais, kadangi minėtas aplinkybes jis nurodė ne tik ikiteisminio tyrimo metu, tačiau ir teisme davęs priesaiką, taip pat įtikinamai ir logiškai paaiškino, kodėl pareiškimą priėmęs policijos pareigūnas galėjo jį ne visiškai tiksliai suprasti. Šiuos nukentėjusiojo parodymus patvirtino ir liudytojas M. B., kuris nurodė matęs M. J. bandant suduoti nukentėjusiajam K. M., taip pat girdėjo necenzūrinius žodžius ir grasinimus nukentėjusiojo atžvilgiu. Taigi aptartų įvykyje dalyvavusių asmenų parodymų analizė leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad M. J. plūdo nukentėjusįjį K. M. necenzūriniais žodžiais, jam grasino ir suduodamas jam į dešinę ausį sukėlė fizinį skausmą.

Nors ir neturėdamas išankstinio tikslo sutrikdyti viešąją tvarką, tačiau suvokdamas, kad smurtauja prieš kitą asmenį ir plūstasi necenzūriniais žodžiais viešoje vietoje ir vartoja smurtą gatvėje, galimai matant atsitiktiniams praeiviams bei kitam greta stovėjusiam automobilio vairuotojui, M. J. privalėjo numatyti, kad sutrikdys visuomenės rimtį ir tvarką. LR BK 284 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta viešosios tvarkos sutrikdymo sudėtis nereikalauja išankstinio tikslo kaip būtinojo nusikalstamos veikos sudėties požymio. Be to, tyčia sutrikdyti visuomenės rimtį ir tvarką gali kilti staiga, spontaniškai, dėl menkavertės dingsties arba visai be dingsties (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-130/2013). Šiuo atveju, nukentėjusiojo veiksmai, kuomet jis nesutiko tartis dėl eismo įvykyje padarytos žalos atlyginimo, M. J. smurtavimas prieš nukentėjusįjį, taip demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, laikytinas padarytu be dingsties.

Pažymėtina, jog fizinio smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje kitų asmenų akivaizdoje paprastai pripažįstamas pakankamu pagrindu visuomenės rimties sutrikdymui konstatuoti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-311/2009, 2K-136/2010, 2K-229/2011, 2K-410/2011, 2K-318/2012, 2K-719/2013 ir kt.). Tai, kad fizinis smurtas buvo panaudotas kitų asmenų akivaizdoje, patvirtina jau minėti nukentėjusiojo K. M. ir liudytojo M. B. parodymai. Kad tarp M. J. ir su juo buvusių asmenų ir nukentėjusiojo K. M. kilęs konfliktas šokiravo pašalinius asmenis, patvirtina liudytojo M. B. parodymai apie tai, jog pamatęs įvykį jis buvo priverstas sustoti, stebėjo įvykį, o prasidėjus muštynėms, BMW vairuotojui pavyko išsisukti, tačiau „Mercedes“ vairuotojas jam grasino, jis nukentėjusįjį vijosi, tačiau nukentėjusiajam pavyko pabėgti, įsėsti į jo (M. B.) automobilį. Taip M. B. buvo priverstas gelbėti pašalinį ir nepažįstamą asmenį ir kartu su juo šalintis nuo grėsmingo M. J. elgesio, nes pamatęs artinantis prie jo automobilio, jis pradėjo važiuoti ir sustojo tik pamatęs policijos darbuotojus. Be to, iš nukentėjusiojo K. M., liudytojo M. B. parodymų nustatyta, kad nukentėjusysis, siekdamas išvengti M. J. chuliganiškų veiksmų, buvo priverstas bėgti, slėptis, jis įsėdo į svetimo žmogaus automobilį, kad išvengtų tolesnio M. J. ir su juo buvusių asmenų persekiojimo. Todėl yra pagrindas daryti išvadą, kad visuma byloje surinktų įrodymų patvirtina bylos faktines aplinkybes, jog M. J. veiksmai buvo įžūlūs, jis smurtavo prieš nukentėjusįjį, sukėlė jam fizinį skausmą, taip demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Todėl pagrįstas prokurorės apeliaciniame skunde pateiktas argumentas, kad byloje nustatytos reikšmingos faktinės aplinkybės, kad M. J. kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, viešoje vietoje, kitų asmenų akivaizdoje, grasino K. M., įžūliai elgėsi, prieš nukentėjusįjį smurtavo, grubumu ir agresyvumu demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį. M. J. veika turėjo neigiamų padarinių visuomenei – sukėlė ne tik nukentėjusiajam K. M., bet ir liudytojui M. B. didelį išgąstį ir sumaištį, o sutrikdymą rodo ir tai, kad buvo smurtaujama.

Taigi aptartais ir pirmosios instancijos teisme ištirtais įrodymais nustatyta, kad M. J. veiksmai vertintini kaip nusikalstama veika, numatyta LR BK 284 straipsnio 1 dalyje. Todėl jis baustinas ir skirtina bausmė.

Nukentėjusysis K. M. pareiškė civilinį ieškinį nusikaltimu padarytai žalai atlyginti, prašydamas priteisti 1500 eurų neturtinei žalai atlyginti. Nukentėjusiojo civilinis ieškinys tenkintinas iš dalies.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – LR CK) 6.250 straipsnio 2 dalį, neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai padaryta dėl nusikaltimo. Tačiau neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visos apimties, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtus dvasinius išgyvenimus, bendravimo galimybių sumažėjimą ir pan. Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai yra numatyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Taigi teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, kurie reikalauja, kad konkrečioje situacijoje būtų užtikrinta protinga priešingų interesų – nukentėjusiojo ir kaltininko – pusiausvyra. Sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimus, CK 6.250 straipsnio nuostatomis yra vadovaujamasi ir baudžiamosiose bylose.

Bylos duomenimis nustatyta, kad M. J. necenzūriniais žodžiais išplūdo K. M., grasino jį užmušti, o ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui rankomis suėmus nukentėjusiojo K. M. kaklą ir bandant jį smaugti, įžūliu elgesiu – sudavė K. M. į kairę ausį ir sukėlė jam fizinį skausmą.

Atsižvelgiant į M. J. kaltę, nusikaltimo pobūdį, į teismų praktiką dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl nusikalstamos veikos, atlyginimo, į tai, kad jis nedirba, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, darytina išvada, kad nukentėjusiojo prašomas 1500 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas nėra adekvatus jo patirtiems išgyvenimams, jokių liekamųjų reiškinių jam nenustatyta, todėl neturtinės žalos atlyginimas mažintinas iki 300 Eur, atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos atlyginimo tikslas yra kompensacija ir satisfakcija arba socialinio teisingumo atkūrimas.

Skirdamas bausmę M. J., teismas atsižvelgia į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padaryto nusikaltimo motyvus ir tikslus, kaltinamojo asmenybę, kitas aplinkybes (LR BK 54 str. 2 d.).

M. J. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta. M. J. padarė vieną tyčinį, baigtą, nesunkų nusikaltimą, neišnykus teistumui, Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 5 d. nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo metu, o ankstesniu nuosprendžiu jis yra teistas už smurtinį nusikaltimą (nesunkų sveikatos sutrikdymą).

Motyvuojamoji dalis

Teismas sprendžia, kad M. J. yra linkęs pažeidinėti įstatymus ir daryti nusikalstamas veikas, nesitaiso, išvadų nedaro ir kelią grėsmę visuomenės saugumui. Manytina, kad švelnesnės nei laisvės atėmimo bausmės skyrimas kaltinamajam, kuris nedaro išvadų net ir paskyrus jam laisvės atėmimo bausmę, kuri buvo atidėta dvejiems metams, ne tik neleistų pasiekti bausmės tikslų, bet ir sukurtų nebaudžiamumo įspūdį, todėl įvertinus šių aplinkybių visumą, darytina išvada, jog tik laisvės atėmimo bausmės paskyrimas gali padėti pasiekti bausmės tikslus, t. y. sulaikyti M. J. nuo nusikalstamų veikų darymo ir užtikrinti teisingumo principą.

Už LR BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė yra iki dvejų metų, todėl bausmės vidurkis yra daugiau nei vieni metai, taigi, už padarytą nusikalstamą veiką M. J. skirtina laisvės atėmimo bausmė artima vidurkiui, tačiau už ją mažesnė. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad toks bausmės dydis yra adekvatus padarytam nusikaltimui ir tokio dydžio bausmė užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą ir LR BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą.

Atsižvelgiant į tai, kad M. J. naują nusikalstamą veiką padarė Kauno apylinkės teismo 2013 liepos 5 d. nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, šiuo nuosprendžiu už nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 284 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu bendrintina su ankstesniu nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausme (LR BK 64 straipsnio 1, 3 dalis).

Teismas daro išvadą, kad paskyrus laisvės atėmimo bausmę M. J., galima atidėti bausmės vykdymą, vadovaujantis LR BK 75 straipsniu, nes yra pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Byloje nustatyta, kad M. J. padarė ir yra nuteisiamas už nesunkaus nusikaltimo padarymą, nėra duomenų apie jo padarytas naujas nusikalstamas veikas, taip pat nėra duomenų, kurie neigiamai jį charakterizuotų, jis registruotas darbo biržoje, priklausomybės ligų centre neregistruotas, jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Be to, daroma išvada, kad paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę kaltinamajam nutrūks jo socialiniai ryšiai. M. J. nėra tiek pavojingas visuomenei, kad jį būtų reikalingumas izoliuoti ir jam skirti bausmę atlikti realiai. Be to, teismas vertina tą aplinkybę, kad iš M. J. priteistą sumą, jis turėtų galimybę atlyginti tuo atveju, jeigu jis būtų laisvėje ir dirbtų.

Įvertinus visas aptartas aplinkybes, daroma išvada, kad BK 41 straipsnyje numatyta bausmės paskirtis bus realizuota atidedant M. J. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą ir tuo pačiu užtikrinant griežtą jo elgesio kontrolę.

Esant šioms aplinkybėms nukentėjusiojo K. M. ir Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės Editos Sangavičiūtės apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies, nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis. (LR BPK 329 straipsnio 2 punktas, BPK 326 straipsnio 4 dalis)

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu,

nusprendė:

nukentėjusiojo K. M. ir Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės Editos Sangavičiūtės apeliacinius skundus tenkintini iš dalies.

Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 5 d. nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį:

M. J. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jam bausmę – laisvės atėmimą 1 (vieniems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 straipsnio 1, 3 dalimi, paskirtą bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su Kauno apylinkės teismo 2013 liepos 5 d. nuosprendžiu paskirta bausme, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedant neatliktos bausmės dalį, ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 1 (vieniems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis LR BK 75 straipsniu, bausmės vykdymą atidėti 2 (dvejiems) metams, skirti įpareigojimus:

- per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo;

- per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokymusi;

- pradėti dirbti;

- per 6 (šešis) mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikaltimu padarytą neturtinę žalą nukentėjusiajam K. M..

Nukentėjusiojo K. M. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti K. M. naudai iš M. J. 300 Eur (tris šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kardomąją priemonę-rašytinį pasižadėjimą panaikinti.