Kauno apylinkės teismo nutartis

neviešame teisiamajame posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo A. B., gimusiam (duomenys neskelbtini), Rokiškio r., asmens kodas (duomenys neskelbtini) lietuviui, Lietuvos Respublikos piliečiui, pradinio išsilavinimo, nevedusiam, niekur nedirbančiam, gyvenančiam (duomenys neskelbtini) Kaune, neteistam, už baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalyje, padarymą.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

A. B. 2018-01-05, apie 15.15 val., prie pastato Savanorių pr. 369, Kaune, panaudojo mažamečio A. S., gim. 2005 m. atžvilgiu fizinį smurtą, t. y. jis bėgančiam A. S. įspyrė į koją, dėl to šis nukrito ant žemės, tokiais savo veiksmais A. B. nukentėjusiam padarė odos nubrozdinimą kairėje blauzdoje ir poodinę kraujosruvą kairiame kelyje, tokiu būdu nežymiai sutrikdė nukentėjusiam sveikatą.

Motyvuojamoji dalis

A. B. inkriminuojamos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymą patvirtina šie duomenys:

Iš teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės 2018-05-8-30 akto Nr. 86TPK-327/2018 matyti, kad A. B. nusikalstamos veikos padarymo metu konstatuojama demencija, sergant kitomis ligomis (F02.8). Nusikalstamos veikos padarymo metu A. B. nesuprato savo daromos nusikalstamos veikos ir negalėjo valdyti savo veiksmų. Šiuo metu A. B. konstatuojama dimencija, sergant kitomis ligomis, klasifikuojamomis kitur (F02.8). A. B. negali duoti parodymų, dalyvauti atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus, nagrinėjant bylą teisme ir atlikti bausmę. A. B. reikia taikyti priverčiamojo medicininio pobūdžio priemonę – ambulatorinį stebėjimą PSPC sąlygomis (b. l. 74-76).

BK 98 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, teismas gali taikyti priverčiamąsias medicinos priemones. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 400 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teisiamajame posėdyje dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo turi būti apklausti nukentėjusieji bei liudytojai, patikrinti kitokie įrodymai, kad tas asmuo yra padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, išklausyta eksperto išvada dėl nepakaltinamumo ar riboto pakaltinamumo ir patikrintos kitos aplinkybės, turinčios esminės reikšmės sprendžiant dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo. Pagal BPK 401 straipsnio 2 dalies nuostatas, priimdamas nutartį, teismas turi išspręsti šiuos klausimus: 1) ar padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika; 2) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė asmuo, kurio byla nagrinėjama; 3) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką tas asmuo padarė būdamas nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas; 4) ar po nusikalstamos veikos padarymo tam asmeniui sutriko psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti ir ar tai nėra laikinas psichikos sutrikimas, dėl kurio reikia tik atidėti bylos nagrinėjimą; 5) ar taikytina priverčiamoji medicinos priemonė ir būtent kokia.

Pagal BK 140 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui fizinį skausmą arba nežymiai sužalojo jį ar trumpam susargdino.

Baudžiamojoje byloje surinkti ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirti įrodymai patvirtina, kad A. B. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, nes jis savo veiksmais mažamečiui A. S. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Teismas nenustatė jokių aplinkybių, kurios leistų abejoti minėtos nukentėjusio įstatyminės atstovės parodymų objektyvumu ir pagrįstumu, jos parodymai visiškai atitinka byloje surinktus ir ištirtus įrodymus.

Kaip jau buvo minėta, baudžiamojon atsakomybėn traukiamas ne kiekvienas žmogus, padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, o tik toks, kuris pasižymi tam tikromis savybėmis. Viena iš jų yra pakaltinamumas. BK 17 straipsnyje nustatyta, kad asmuo yra nepakaltinamas, jeigu darydamas BK uždraustą veiką dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti jos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų, t.y. baudžiamosios teisės subjektais gali būti tik sąmoningi, normalios psichikos žmonės. Psichikos sutrikimo pobūdis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo, yra specialių žinių reikalaujantis klausimas, todėl visais atvejais šis klausimas yra pateikiamas ekspertams. Teismo ekspertai nustatė, kad A. B. nusikalstamos veikos padarymo metu sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu – demencija, sergant kitomis ligomis ir negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, todėl jis laikytinas nepakaltinamu ir rekomenduojama jam skirti priverčiamąsias medicinos priemones – ambulatorinį stebėjimą PSPC sąlygomis. Teisme apklaustas ekspertizę atlikęs vienas iš ekspertų patvirtino šią ekspertų išvadą.

Teismas, įvertinęs šiuos visus objektyviuosius duomenis pripažįsta, jog A. B. įvykio ir šiuo metu negali suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, todėl jis yra nepakaltinamas BK 17 straipsnio nuostatų prasme ir jam turi būti taikytinos priverčiamosios medicinos priemonės (BPK 403 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

BK 98 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad ambulatorinį stebėjimą teismas taiko asmeniui, kurio dėl padarytos veikos pavojingumo ir jo psichikos sutrikimo nereikia stebėti ir gydyti stacionare. Vadovaujantis teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės 2018-05-08-2018-05-30 akto Nr. 86TPK-327/2018 išvadomis ir ekspertės S. Šakavičienės paaiškinimais, atsižvelgiant į A. B. diagnozuoto psichikos sutrikimo sunkumą ir nustatytą jos socialinį pavojingumą sau ir visuomenei bei vadovaudamasis BPK 403 straipsnio 2 dalies 1 punktu, jam skirtina priverčiamosios medicinos priemonės rūšis – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.

Taikydamas priverčiamąją medicinos priemonę, teismas nenustato priemonės taikymo laiko. Ji taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė ir išnyksta asmens pavojingumas (BPK 405 straipsnio 1 dalis). Sveikatos priežiūros įstaiga įpareigojama ne rečiau kaip kartą per 6 mėnesius teikti teismui pagal asmens, kurio byla buvo nagrinėjama, gyvenamąją vietą išvadą apie priverčiamosios medicinos priemonės taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar panaikinimo būtinumą (BPK 405 straipsnio 2 dalis).

Nukentėjusio atstovas E. S. pareiškė 573 eurų civilinį ieškinį turtinei ir neturtinei žalai atlyginti (b. l. 26).

Civilinis ieškinys paliktinas nenagrinėtu, kadangi dėl savo psichinės būklės, nusikalstamos veikos padarymo metu, A. B. negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis BK 17 straipsniu, 98 straipsniu, BPK 401 – 404 straipsniais, teismas

nutaria:

Pripažinti, kad A. B., būdamas nepakaltinamas, padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje ir taikyti A. B. priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą ir gydymą pirminės sveikatos priežiūros sąlygomis pirminės sveikatos priežiūros centre VšĮ Kauno Kalniečių poliklinikos pirminės sveikatos priežiūros centre.

Nukentėjusio atstovo E. S. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu.

Įpareigoti sveikatos priežiūros įstaigą ne rečiau nei kartą per 6 mėnesius teikti teismui išvadą apie priverčiamosios medicinos priemonės taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar panaikinimo būtinumą.

A. B. ikiteisminio tyrimo metu paskirtą kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nutarčiai įsiteisėjus, panaikinti.

Nutartį per 20 dienų nuo nutarties gavimo dienos Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus apeliacine ar kasacine tvarka gali apskųsti asmuo, kurio byla buvo nagrinėjama, jo atstovas pagal įstatymą, šeimos nariai ar artimieji giminaičiai, gynėjas, nukentėjęs, jo atstovas ir prokuroras.