- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-06-05
- Bylos Nr.
- 3K-3-371/2006
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Česlovas Jokūbauskas (pirm.), Sigitas Gurevičius (pran.), Algimantas Spiečius
- Suinteresuotas asmuo
- Vilniaus miesto savivaldybės tarybos
- Pareiškėjas
- K. Z. J. S.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Sigito Gurevičiaus (pranešėjas) ir Algimanto Spiečiaus,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės tarybos kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2005 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 8 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos K. Z. J. S. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, dalyvaujant suinteresuotam asmeniui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pareiškimo esmė
Pareiškėja K. Z. J. S. prašė teismo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), buvo nacionalizuoti, tam, kad galėtų atkurti nuosavybės teises. Pareiškėja nurodė, kad, vadovaujantis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu, kreipėsi dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo. 2003 m. kovo 12 d. pareiškėja gavo Vilniaus miesto savivaldybės raštą, kad ji nėra pateikusi dokumentų apie pastato nacionalizavimą arba kitokį neteisėtą nusavinimą su siūlymu kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Pareiškėja kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą, tačiau nacionalizavimo akto nevisiškai išlikusiuose archyvo dokumentuose nerasta.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2005 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu pareiškimą tenkino, nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pastatai, esantys adresu: Barboros Radvilaitės g. 4, Vilnius, buvo nacionalizuoti; juridinę reikšmę turintį faktą nustatė pareiškėjos K. Z. J. S. nuosavybės teisėms į pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), atkurti. Teismas nustatė, kad pareiškėjos tėvai yra T. J. ir J. Z. P., pareiškėja gimė 1924 m. gruodžio 8 d. Vilniaus mieste, Lietuvos Respublikoje. Kadangi pareiškėjos tėvai okupacijos metais (1939-1990 m.) emigravo į užsienį, tai pareiškėja Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę dėl nuosavybės teisių į jos tėvui T. J. iki nacionalizacijos priklaususių pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), atkūrimo. Vilniaus miesto savivaldybė, išnagrinėjusi prašymą, 2003 m. kovo 12 d. informavo, kad sprendimo projektas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), negali būti rengiamas, nes nepateikti dokumentai apie pastato nacionalizavimą arba kitokį neteisėtą nusavinimą, ir prašė tuos dokumentus pateikti. Pareiškėjai buvo išaiškinta jos teisė kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto dėl pastato nacionalizavimo ar kitokio neteisėto nusavinimo nustatymo. Teismas padarė išvadą, kad Vilniaus miesto savivaldybė, išnagrinėjusi pareiškėjos prašymą dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo bei prie jo pridėtus dokumentus, pripažino įrodytais ir nustatytais visus juridinius faktus, su kuriais Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas sieja teisės į nekilnojamąjį turtą atsiradimą, išskyrus juridinį faktą dėl turto nacionalizavimo. Pareiškėja negalėjo pateikti nacionalizavimo akto, nes ne visi archyvo dokumentai išlikę. Teismas nurodė, kad, vadovaujantis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, 2 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir CPK 444 straipsniu, šioje byloje nacionalizavimo fakto nustatymas gali sukelti pareiškėjai teisines pasekmes, sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą klausimą. Teismas, įvertinęs įrodymus, padarė išvadą, kad iki 1940 m. pastatai, esantys (duomenys neskelbtini) (du gyvenamieji namai bei ūkio trobesiai), buvo privati pareiškėjos tėvo T. J. nuosavybė. Teismas, remdamasis Lietuvos centrinio valstybės archyvo pateiktu 1942 m. birželio 5 d. prašymu, pridėtu prie nekilnojamojo turto ipotekos knygos Nr. 8367, nustatė, kad T. J. prašė palikti jį savo namo administratoriumi, išduoti būtiną ištrauką, kurią turėjo pristatyti Nacionalizuotų namų valdybai; paaiškino, kad jo namas yra Vilniuje, Barboros Radvilaitės g. 4. Šį išrašą T. J. gavo 1942 m. birželio 23 d. Teismo nuomone, minėtas T. J. prašymas bei duomenys iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo patvirtina, kad 1942 m. T. J. jau nebebuvo turto savininkas, tačiau siekė ir toliau jį valdyti. Teismas padarė išvadą, kad, atsižvelgiant į to laikmečio istorinius įvykius, kada vyko visuotinis turto nacionalizavimas, į pareiškėjos tėvų turimą nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini) (pastarojo namo nacionalizavimo aktas yra byloje), į pareiškėjos tėvo siekius neprarasti savo buvusio turto, likti bent šio turto administratoriumi bei vadovaujantis protingumo kriterijumi, yra pagrindas konstatuoti, kad nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo neteisėtai valstybės nusavintas nacionalizavimo būdu pagal tuo metu galiojančius teisės aktus - LTSR Laikinosios Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1940 m. spalio 31 d. įsaką bei LTSR Liaudies Komisarų Tarybos 1940 m. lapkričio 26 d. nutarimą Nr. 353. Teismas nurodė, kad namo nacionalizavimo aktas Nr. 228 patvirtina, kad 1940 m. gruodžio 14 d. buvo nacionalizuotas T. J. priklausantis namas, esantis (duomenys neskelbtini). Namų valdos techninės apskaitos bylos Nr. 7093 pirmajame puslapyje buvo nurodyta, kad namų valda, esanti (duomenys neskelbtini), valstybės nuosavybė remiantis 1940 m. pažyma Nr. 2106 dėl nacionalizavimo. Teismas atsižvelgdamas į tai, kad namų valdos techninės apskaitos byla Nr. 7093 pirmą kartą suformuota 1948 m. kovo 10 d., t. y. praėjus apytiksliai aštuoneriems metams nuo turto perėjimo valstybei nuosavybės teise momento, tai, kad minėtos bylos tituliniame lape nuosavybės teisės įgijimo pagrindu nurodyta 1940 m. pažyma Nr. 2106, o ne nacionalizavimo aktas, kurio pagrindu tuo metu turėjo būti nacionalizuojamas turtas, vertino kaip netikslumą, kuris neprieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams. Teismas nurodė, kad nėra ginčo dėl to, kad 1940 m. pastatas perėjo valstybės nuosavybėn, tačiau suinteresuotas asmuo nesutiko, kad yra įrodyta, jog valstybės nuosavybės teisė atsirado dėl šio turto nacionalizavimo, tačiau šiam teiginiui pagrįsti suinteresuotas asmuo nepateikė jokių įrodymų bei pripažino, kad negali tokių įrodymų pateikti, nes dokumentai neišlikę. Teismas konstatavo, kad pareiškėjos tėvo T. J. nekilnojamasis turtas - pastatai, esantys adresu: (duomenys neskelbtini), buvo nacionalizuoti 1940 m.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. gruodžio 8 d. nutartimi suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą atmetė, Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2005 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės taryba prašo panaikinti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2005 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 8 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – bylą nutraukti arba atmesti pareiškimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Pareiškėja turi įrodyti, kad jos tėvas ginčo pastatus valdė ne tik prieš nacionalizavimą, bet ir nacionalizavimo metu ir šis turtas buvo nacionalizuotas būtent iš pareiškėjos tėvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-639/1999). Kasatorius sutinka su teismų išvada, kad teismai nustatė, kad pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. buvo privati pareiškėjos tėvo nuosavybė, tačiau ši aplinkybė, kasatoriaus nuomone, neįrodo, kad minėti pastatai buvo nacionalizuoti ir kad nacionalizavimo metu juos valdė pareiškėjos tėvas. To neįrodo ir pareiškėjos tėvo 1942 m. birželio 5 d. prašymas išduoti ištrauką. Šis prašymas patvirtina tik tai, kad tuo metu pareiškėjos tėvas pastatų nebevaldė nuosavybės teise.
2. Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 9 straipsnį nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra turto nacionalizavimo aktai. Taigi pagal CPK 177 straipsnio 4 dalį nuosavybės teises įrodantys dokumentai yra nacionalizavimo aktai, o ne nacionalizavimo pažymos, kurios negali būti prilygintos nacionalizavimo aktams.
3. Pareiškėjos prašomas nustatyti faktas nesukels teisinių pasekmių, nes pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymą svarbu nustatyti ne tik nacionalizavimo faktą, bet ir tai, kad šis turtas buvo nacionalizuotas iš pareiškėjos tėvo. Tokio fakto nustatyti pareiškėja nereikalavo. Teismas privalo atsisakyti priimti pareiškimą, jei pareiškėjo prašomas nustatyti faktas nesukurs teisinių pasekmių, o prašymą priėmus - bylą nutraukti (CPK 444, 445 straipsniai).
4. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas CPK 320 straipsnio 1 dalį, 331 straipsnį, neaptarė apeliacinio skundo argumentų ir nenurodė, kokiais motyvais juos atmeta. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė teismo nustatytų aplinkybių ir teisinių argumentų, kuriais vadovavosi darydamas išvadas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į kasacinį skundą pareiškėja K. Z. J. S. prašo kasacinį skundą atmesti, Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2005 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 8 d. nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:
1. Kasacinis teismas nesprendžia fakto klausimų. Kasaciniame skunde keliami ne teisės, o fakto klausimai (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Teismai tinkamai vertino byloje esančių įrodymų visumą, nepažeisdami CPK 185 straipsnio reikalavimų. Esant išlikusiam turto nacionalizavimo aktui pareiškėjai nebūtų reikėję kreiptis dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimas Nr. 1057 reglamentuoja įrodinėjimo klausimus, kai nuosavybės teisės atkūrimo klausimas sprendžiamas administracine tvarka, ir nenustato specialių įrodinėjimo taisyklių teisme; teismas tiria ir vertina įrodymus vadovaudamasis CPK nustatytomis taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. rugsėjo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1014/2002, 1999 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/1999).
Žemesnės instancijos teismas
2. Įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2005 m. sausio 13 d. nutartimi nustatyta, kad pareiškėjos prašomas nustatyti juridinis faktas sukels jai teisines pasekmes, be to, būtent Vilniaus miesto savivaldybė nurodė kreiptis dėl šio juridinio fakto nustatymo į teismą.
3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad vien ta aplinkybė, kad apeliacinio skundo argumentai išdėstyti per daug glausta forma ir nepakankamai motyvuojant, nesudaro pagrindo panaikinti iš esmės teisėtą nutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-951/2001).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės
Pareiškėjos tėvas T. J. nuosavybės teise valdė pastatus, esančius (duomenys neskelbtini). 1942 m. birželio 5 d. prašymu T. J. prašė palikti jį savo namo administratoriumi, išduoti būtiną ištrauką, kurią turėjo pristatyti Nacionalizuotų namų valdybai; paaiškino, kad jo namas yra (duomenys neskelbtini). Šį išrašą T. J. gavo 1942 m. birželio 23 d. Namų valdos techninės apskaitos bylos Nr. 7093 pirmajame puslapyje nurodyta, kad namų valda, esanti (duomenys neskelbtini), valstybės nuosavybė remiantis 1940 m. pažyma Nr. 2106 dėl nacionalizavimo.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacinio skundo argumentas, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai privalėjo bylą nutraukti, nes pareiškėjos prašomas nustatyti juridinis faktas nesukels teisinių pasekmių, yra nepagrįstas ir nesudaro pagrindo naikinti priimtus teismų sprendimus. Pagal jau suformuotą teismų praktiką juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju visos nurodytos aplinkybės egzistavo. Kad šioje byloje prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę ir be jo negalimas nuosavybės teisių į pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), atkūrimas, nurodyta Vilniaus miesto savivaldybės Teisės departamento Juridinio skyriaus Nuosavybės teisių atkūrimo poskyrio 2003 m. kovo 12 d. rašte Nr. 46-8 pareiškėjos atstovui (T. 1, b. l. 12). Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. sausio 13 d. nutartyje konstatavo, kad juridinio fakto, jog turtas buvo nacionalizuotas ar kitokiais neteisėtais būdais nusavintas, buvimas yra būtina sąlyga tam, kad Lietuvos Respublikos piliečiams būtų atkurtas nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir bylos dėl tokio juridinio fakto nustatymo nagrinėtinos teisme (T. 1, b. l. 142–144). Byloje nustatyta, kad pareiškėja bandė ne teismo tvarka gauti dokumentą, patvirtinantį nacionalizavimo faktą (nacionalizavimo aktą), tačiau Lietuvos centrinis valstybės archyvas pareiškėją informavo, kad „nacionalizavimo akto nepilnai išlikusiuose archyvo dokumentuose nerasta“ (T. 1, b. l. 13–15). Esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėja neturėjo dokumento apie ginčo pastato nacionalizavimą ir negalėjo kitokia (ne teismo) tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turtinį faktą, kad ginčo pastatai buvo nacionalizuoti. Dėl išdėstytų aplinkybių teismai neturėjo pagrindo šią bylą nutraukti.
Iš nagrinėjamos bylos esmės ir jos motyvų akivaizdu, kad pareiškėja siekė įrodyti ir įrodinėjo aplinkybę (faktą), kad ginčo pastatai buvo nacionalizuoti iš jos tėvo T. J. Pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje konstatavo, kad pareiškėjos tėvo T. J. nekilnojamasis turtas – pastatai, esantys adresu: (duomenys neskelbtini) (buvę adresu: (duomenys neskelbtini)), buvo nacionalizuoti 1940 metais. Taigi akivaizdu, kad teismas padarė išvadą, jog ginčo pastatai buvo nacionalizuoti iš pareiškėjos tėvo T. J. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Vilniaus miesto savivaldybė, išnagrinėjusi pareiškėjos prašymą dėl nuosavybės teisių į jos tėvui T. J. iki nacionalizacijos priklaususių pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), atkūrimo, 2003 m. kovo 12 d. informavo, kad sprendimo projektas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), negali būti rengiamas, nes nepateikti dokumentai apie pastato nacionalizavimą arba kitokį neteisėtą nusavinimą, ir prašė tuos dokumentus pateikti, pareiškėjai taip pat buvo išaiškinta jos teisė kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto dėl pastato nacionalizavimo ar kitokio neteisėto nusavinimo nustatymo. Taigi iš suinteresuoto asmens rašto matyti, kad iš pareiškėjos nebuvo reikalaujama pateikti nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, t. y. suinteresuotas asmuo pripažino, kad užtenka pateiktų dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjos tėvas nuosavybės teise valdė ginčo pastatus, tik laikė, kad nenustatytas nacionalizavimo faktas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad Vilniaus miesto savivaldybė, išnagrinėjusi pareiškėjos prašymą dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, pripažino įrodytais ir nustatytais visus juridinius faktus, su kuriais Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas sieja teisės į nekilnojamąjį turtą atsiradimą, išskyrus juridinį faktą dėl turto nacionalizavimo. Būtent dėl to šios priežasties pareiškėja prašė nustatyti tik juridinę reikšmę turintį faktą, kad ginčo pastatai buvo nacionalizuoti, ir būtent dėl šios priežasties teismai ir nustatė tik šį juridinį faktą.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai nustatydami juridinę reikšmę turintį faktą nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų CPK. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą 9 straipsnyje išvardyti nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai: išrašai iš hipotekos knygų, jei šių nėra, - turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai, testamentai ar kiti Vyriausybės nustatyti dokumentai ir šioje teisės normoje nenustatyti dokumentai, patvirtinantys nacionalizavimo faktą. Be to, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimas Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų” reglamentuoja įrodinėjimo klausimus, kai nuosavybės teisės atkūrimo klausimas sprendžiamas administracine tvarka, ir nenustato specialių įrodinėjimo taisyklių teismo procese nagrinėjant ginčus, susijusius su nuosavybės teisės atkūrimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/1999, 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-562/2005, 2005 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2005, 2005 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2005).
Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka yra materialinės ar procesinės teisės normų pažeidimas, turintis esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 320 straipsnio 1 dalį ir 331 straipsnį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, priėmė teisėtą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas paliko galioti teisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstyti apeliacinio skundo argumentai ir nurodytos teismo nustatytos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas. Taigi, net jeigu apeliacinės instancijos teismo nutartyje apeliacinio skundo argumentai ir teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas, išdėstyti per daug glausta forma, ši nutartis pripažintina teisėta, nes tokie procesinės teisės normų pažeidimai negali būti pagrindas panaikinti iš esmės teisėtą nutartį (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2005 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 8 d. nutartį palikti nepakeistus.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.