Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš posėdžio pirmininkės ir pranešėjos teisėjos Marytės Švažienės,

nedalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens valstybės įmonės Registrų centro Šiaulių filialo atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo LPF „duomenys neskelbtini“ skundą atsakovei Šiaulių apskrities VMI dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

2010 m. balandžio 29 d. Šiaulių apskrities valstybinėje mokesčių inspekcijoje buvo surašytas patikrinimo aktas Nr. 35-58, kuriame buvo nurodyta, kad tikrinamu laikotarpiu labdaros ir paramos fondas „duomenys neskelbtini“ pažeidė Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 4 str. 6 d. 1 p. ir 5 str. 4 d., todėl patikrinimo metu papildomai priskaičiuota 50255 Lt pelno mokesčio ir 7027 Lt pelno mokesčio delspinigių. 2010 m. liepos 12 d. LPF „duomenys neskelbtini“ buvo įteiktas 2010 m. liepos 8 d. Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. 14.4-51-40, kuriuo buvo nuspręsta pakeisti 2010 m. balandžio 29 d. patikrinimo aktą Nr. 35-58 ir nurodyta LPF „duomenys neskelbtini“ sumokėti į biudžetą papildomai apskaičiuotą 50 440 Lt pelno mokestį vietoje patikrinimo akte apskaičiuoto 50 255 Lt pelno mokesčio, 7 046 Lt pelno mokesčio delspinigius, vietoje patikrinimo akte apskaičiuotų 7 027 Lt delspinigių bei sprendimu paskirtą 5044 Lt pelno mokesčio baudą. 2010 m. liepos 8 d. Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. 14.4-51-40 nurodoma, kad vietos mokesčių administratorius vertindamas LPF „duomenys neskelbtini“ veiklą nurodė, kad LPF „duomenys neskelbtini“, pažeisdama Pelno mokesčio įstatymo Nr. IX-675 4 str. 6 dalies 1 punktą „Vieneto mokesčio bazė taip pat yra: gauta parama, panaudota ne pagal Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatyme nustatytą paramos paskirti“ ir 5 straipsnio 4 dalį „gauta parama, panaudota ne pagal Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatyme nustatytą paramos paskirtį apmokestinama be atskaitymų, taikant 15 proc. mokesčio tarifą“, už 2006–2008 metus neapskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo 50440 Lt pelno mokesčio. Mokesčių administratorius nuo patikrinimo metu papildomai apskaičiuoto 50440 Lt pelno mokesčio už laikotarpį nuo 2007-10-02 iki 2010-04-29 priskaičiavo 7046 Lt pelno mokesčio delspinigių. Vietos mokesčių administratorius patikrinimo akte nurodė, jog vadovaujantis 1996-03-14 LR labdaros ir paramos fondų įstatymo Nr. 1-1232 15 straipsnio (Fondo veiklos ribojimai) 2 dalies 4 punktu, fondui draudžiama suteikti paskolas, labdaros ir paramos fondo „duomenys neskelbtini“ 2006-05-12 įregistruotų įstatų XV skirsnio (Fondo veiklos ribojimai) 15.2 str. 4 d. nustatyta, kad fondui draudžiama suteikti paskolas, todėl LPF „duomenys neskelbtini“ suteiktas paskolas traktavo kaip gautos paramos panaudojimą ne pagal Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatyme nustatytą paramos naudojimo paskirtį.

Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymo 15 str. 3 d. 4 p. nurodoma, kad juridinių asmenų registro tvarkytojas paramos gavėjo statusą panaikina kontrolės institucijos teikimu arba paties paramos gavėjo prašymu. Į juridinių asmenų registro tvarkytoją dėl juridiniam asmeniui suteikto paramos gavėjo statuso panaikinimo kreipiasi institucija, pagal savo kompetenciją nustačiusi, kad asmuo, pažeisdamas šio įstatymo reikalavimus, suteikė, gavo ar panaudojo didesnę kaip 250 minimalių gyvenimo lygių (toliau – MGL) dydžio per vienus kalendorinius metus arba didesnę kaip 500 MGL dydžio per trejus kalendorinius metus iš eilės labdaros ar paramos lėšų sumą. Pabrėžtina, kad šiuo pagrindu paramos gavėjo statusą galima panaikinti tik tuo atveju, kai kontrolės institucija pagal savo kompetenciją nustato, kad asmuo, pažeisdamas Labdaros ir paramos fondų įstatymo reikalavimus, suteikė, gavo ar panaudojo didesnę kaip 500 MGL dydžio per trejus kalendorinius metus iš eilės labdaros ar paramos lėšų sumą.

Kaip teismo posėdžio metu nurodė pareiškėjo atstovas L. B., pareiškėjas lėšas panaudojo nepažeisdamas Labdaros ir paramos įstatymo nuostatų, nes 10 str. 2 d. konkretizuoja, kaip negali būti panaudotos lėšos. Pagal šį įstatymą kaip parama gautos lėšos ir kitas turtas negali būti naudojami politinėms partijoms ar politinėms kampanijoms finansuoti bei politinių kampanijų dalyvių politinių kampanijų laikotarpiu atsiradusiems ar su politinėmis kampanijomis susijusiems skolos įsipareigojimams padengti arba perduodami kaip įnašas juridiniam asmeniui, kurio dalyvis yra paramos gavėjas. Nei vienu įstatyme nurodytu būdu lėšos nebuvo panaudotos, todėl mano, kad skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas. Nurodė, kad pareiškėjo įstatai ir Labdaros ir paramos fondo įstatymas visgi suteikia teisę labdaros ir paramos fondui vykdyti ūkinę ir progresinę veiklą. Šiuo atveju išeinama iš 15 str. ir 10 str. ribų, tačiau tai yra svarbi informacija. Lėšos buvo paskolintos ir panaudotos vykdant ūkinę bei komercinę veiklą. Ginčo dėl to nėra ir šios aplinkybės neginčijamos, bet paskola yra dvišalis sandoris, pagal kurį skolininkas įsipareigoja skolintą sumą sugrąžinti. 15 str. 2 dalies 4 punkte kalbama apie labdaros ir paramos lėšų panaudojimą. Šiuo atveju lėšos nebuvo naudojamos kaip labdara ar parama. Prašė skundą tenkinti ir panaikinti skundžiamą sprendimą.

Atsakovės Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Šiaulių AVMI) atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą buvo pranešta tinkamai, teismo šaukimu.

Šiaulių AVMI atliko LPF „duomenys neskelbtini“ pelno mokesčio apskaičiavimo ir sumokėjimo į biudžetą teisingumo patikrinimą už laikotarpį nuo 2006-01-01 iki 2008-12-31. Patikrinimo metu papildomai apskaičiuota 50255 Lt pelno mokesčio ir 7027 Lt pelno mokesčio delspinigių. Šiaulių AVMI 2010-07-08 sprendimu Nr. 14.4-51-40 iš dalies pakeitė Šiaulių AVMI 2010-04-29 patikrinimo aktą Nr. 35-58 ir LPF „duomenys neskelbtini“ nurodė sumokėti į biudžetą 50440 Lt pelno mokesčio ir 7027 Lt šio mokesčio delspinigių ir sprendimu paskirtą 5044 (10 procentų) pelno mokesčio baudą. LPF „duomenys neskelbtini“, nesutikdama su Šiaulių AVMI 2010-07-08 sprendimu Nr. 14.4-51-40, jį apskundė Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI). VMI 2010-09-13 sprendimu Nr. 69-230 patvirtino Šiaulių AVMI 2010-07-08 sprendimą. Centrinio mokesčių administratoriaus sprendimą LPF „duomenys neskelbtini“ apskundė mokestinių ginčų komisijai, kuri 2010-12-13 sprendimu Nr. S-334(7-284/2010) netenkino LPF skundo akcentuodama, kad gauta parama buvo naudojama ne pagal paskirtį. Jeigu LPF „duomenys neskelbtini“ lėšas naudoja ne pagal griežtai įstatyme nustatytą paskirtį ir neatsižvelgdamas į teisės aktuose bei steigimo dokumentuose įtvirtintus draudimus, mokestinės lengvatos nebetaikomos, o ne pagal paskirtį panaudotos lėšos, remiantis Pelno mokesčio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 4 punktu, apmokestinamos bendra tvarka. Paskolintų lėšų grąžinimas ar negrąžinimas tokiu atveju teisinės reikšmės neturi. Pagal Labdaros ir paramos fondų įstatymo 15 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatas, taip pat LPF „duomenys neskelbtini“ įstatus, draudžiama suteikti paskolas, todėl suteiktos paskolos traktuojamos kaip paramos panaudojimas ne pagal paskirtį, ir nuo šios paramos dalies apskaičiuotas 50440 Lt pelno mokestis. Atsižvelgiant į tai, kad LPF „duomenys neskelbtini“ panaudojo didesnę kaip 250 minimalių gyvenimo lygių (toliau – MGL) dydžio per vienus kalendorinius metus arba didesnę kaip 500 MGL dydžio per trejus kalendorinius metus iš eilės labdaros ir paramos lėšų sumą, Šiaulių AVMI, vadovaujantis Labdaros ir paramos 1993-06-04 įstatymo Nr. 1-172 (2005-12-20 LR įstatymo Nr. X-461 redakcija) 15 straipsnio 3 dalies 4 punktu, 2010-09-29 raštu Nr. (10.11-35)S-18576 pasiūlė valstybės įmonės Registrų centro Šiaulių filialui panaikinti Labdaros ir paramos fondo „duomenys neskelbtini“ paramos gavėjo statusą. Šiaulių AVMI nepažeidė norminių teisės aktų ir su skunde išdėstytu prašymu nesutinka.

Trečiojo suinteresuoto asmens valstybės įmonės Registrų centro Šiaulių filialo atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą buvo pranešta tinkamai, teismo šaukimu.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo labdaros ir paramos fondo „duomenys neskelbtini“ skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Ginčas šioje nagrinėjamoje byloje kilo dėl Šiaulių AVMI 2010-09-29 rašto Nr. (10.11-35)S-18576, kuriuo atsakovė pasiūlė valstybės įmonės Registrų centro Šiaulių filialui panaikinti LPF „duomenys neskelbtini“ paramos gavėjo statusą, teisėtumo. Skundžiamu raštu atsakovė, vadovaujantis Labdaros ir paramos įstatymo 15 straipsnio 3 dalies 4 punktu, pasiūlė VĮ Registrų cento Šiaulių filialui panaikinti LPF „duomenys neskelbtini“ paramos gavėjo statusą, nes LPF „duomenys neskelbtini“, pažeisdamas Labdaros ir paramos įstatymo reikalavimus, panaudojo didesnę kaip 250 MGL dydžio per vienus kalendorinius metus arba didesnę kaip 500 MGL dydžio per trejus kalendorinius metus iš eilės labdaros ir paramos lėšų sumą.

Labdaros ir paramos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra nustatyta, kad paramos gavėjais gali būti Lietuvos Respublikoje įregistruoti labdaros ir paramos fondai. Šio įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyti juridiniai asmenys tampa paramos gavėjais ir įgyja teisę gauti paramą tik šio įstatymo nustatyta tvarka gavę paramos gavėjo statusą. Pareiškėjo įmonė 1997 m. liepos 18 d. yra įregistruota Juridinių asmenų registre kaip labdaros ir paramos fondas. Vieši Juridinių asmenų registro duomenys patvirtina, kad 2010 m. rugsėjo 29 d. registrui pateiktas prašymas panaikinti paramos gavėjo statusą.

Labdaros ir paramos įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas nustato labdaros ir paramos teikimą ir gavimą, jos teikimo ir gavimo tikslus, teikėjus ir gavėjus, labdaros ir paramos teikimo ir gavimo kontrolę bei apskaitą, kai labdaros ir (arba) paramos tiekėjai ir (arba) gavėjai naudojasi įstatymų nustatytomis mokesčių ir muitų lengvatomis. Teisės aktuose nustatant paramos teikėjams ir gavėjams mokesčių lengvatas, teisės aktai nustato ir tokių subjektų veiklos specialias taisykles, kurios yra būdingos tik šį statusą turintiems juridiniams asmenims ir skirtingos negu kitų juridinių asmenų veiklos bendros taisyklės nustatytos teisės aktuose bei jų steigimo dokumentuose. Paramos teikėjams ir gavėjams nustatytos mokesčių lengvatos yra susijusios su jų veiklos tikslais ir būdais, būtent – su savanorišku ir neatlygintinu paramos dalykų teikimu jų steigimo dokumentuose nurodytiems visuomenei naudingiems tikslams. Labdaros ir paramos įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paramos gavėjai pagal šį įstatymą gautą paramą gali naudoti savo įstatuose ar nuostatuose arba religinių bendruomenių, bendrijų ir centrų kanonuose, statutuose ir kitose normose numatytiems šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodytiems visuomenei naudingiems tikslams, labdarai (jeigu jie pagal šį įstatymą turi teisę teikti labdarą), o biudžetinės įstaigos – nuostatuose nustatytiems uždaviniams ir funkcijoms įgyvendinti. Pagal Labdaros ir paramos fondų įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, labdaros ir paramos fondas apibūdinamas kaip viešasis juridinis asmuo, kurio pagrindiniai veiklos tikslai – labdaros arba (ir) paramos bei kitokios pagalbos teikimas Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymo ir šio Įstatymo nustatyta tvarka fiziniams ir juridiniams asmenims mokslo, kultūros, švietimo, meno, religijos, sporto, sveikatos apsaugos, socialinės globos ir rūpybos, aplinkos apsaugos ir kitose visuomenei naudingomis ir nesavanaudiškomis pripažįstamose srityse. Pagal Labdaros ir paramos fondų įstatymo 12 straipsnį, fondas gali turėti ir įgyti tik tokias civilines teises ir pareigas, kurios neprieštarauja fondo tikslams, numatytiems Civiliniame kodekse, šiame Įstatyme ir fondo įstatuose. Fondas turi teisę vykdyti įstatymų nedraudžiamą ūkinę komercinę veiklą, kuri neprieštarauja jo įstatams bei veiklos tikslams ir reikalinga jo tikslams pasiekti.

Pareiškėjo įmonė – labdaros ir paramos fondas yra viešasis juridinis asmuo, pagal CK 2.34 straipsnio 2 dalį, viešieji juridiniai asmenys yra valstybės ar savivaldybės, jų institucijų ar kitų asmenų, nesiekiančių naudos sau, juridiniai asmenys, kurių tikslas – tenkinti viešuosius interesus. CK 2.34 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad CK VII skyrius jiems taikomas subsidiariai, t. y. tik tuomet, kai viešųjų juridinių asmenų organų kompetencijos, funkcijų ir veiklos klausimų nereglamentuoja konkrečiais juridinių asmenų teisines formas reglamentuojantys įstatymai, taikomas CK II knygos VII skyrius. CK 2.74 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad viešieji juridiniai asmenys turi specialųjį teisnumą, t. y. jie gali turėti ir įgyti tik tokias civilines teises ir pareigas, kurios neprieštarauja jų steigimo dokumentams ir veiklos tikslams. Todėl viešieji juridiniai asmenys (taip pat labdaros ir pramos fondai) gali vykdyti tik tokią veiklą, kuri yra numatyta jų steigimą, valdymą, veiklos ypatumus reglamentuojančiuose teisės aktuose.

Juridinių asmenų, kurių teisinė forma yra labdaros ir paramos fondas, steigimą, valdymą, veiklą, pertvarkymo, pabaigos (reorganizavimo ir likvidavimo) ypatumus reglamentuoja Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos fondų įstatymas. Šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad fondui leidžiama nuosavybės ar bet kokiomis kitomis teisėmis valdomą turtą ir lėšas perleisti, užtikrinti juo prievolių įvykdymą ar kitaip apriboti savo valdymo, naudojimo ir disponavimo teises į jį tik tuo atveju, kai tuo siekiama įgyvendinti fondo įstatuose nustatytus veiklos tikslus (įskaitant ir labdaros, ir paramos tikslus, nustatytus fondo įstatuose pagal Labdaros ir paramos įstatymą). 15 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta, kad net ir šio straipsnio 1 dalyje nurodytais tikslais fondui draudžiama suteikti paskolas, įkeisti fondo turtą (išskyrus atvejus, kai turtas įkeičiamas fondo prievolėms užtikrinti), garantuoti, laiduoti ar kitaip užtikrinti kitų asmenų prievolių įvykdymą. Ši nuostata netaikoma, kai skolinamasi iš kredito įstaigų, taip pat jei Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys ar Lietuvos Respublikos įstatymai, ar jų pagrindu priimti kiti teisės aktai numato kitaip. Kaip nurodyta Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos fondų įstatymo pakeitimo įstatymo aiškinamajame rašte, šių normų atsiradimas buvo sąlygotas to, kad fondų gaunamos lėšos labdarai ir paramai būtų naudojamos tik pagal paskirtį ir nebūtų piktnaudžiaujama fondo turtu ar lėšomis.

Mokesčių administratorius, atlikęs mokestinį patikrinimą, nustatė, kad pareiškėjas, turėdamas labdaros ir paramos fondo statusą, atliko tokiam viešajam juridiniam asmeniui draudžiamus pagal Labdaros ir paramos fondų įstatymo 15 straipsnio 2 dalies 4 punktą veiksmus, t. y. teikė beprocentines paskolas. Pagal Labdaros ir paramos įstatyme ir Labdaros ir paramos fondų įstatyme nustatytą reglamentavimą paramos teikėjų ir gavėjų veiklai yra būdingas savanoriškumas, neatlygintinumas ir nesavanaudiškumas. Paramos gavėjų deklaruojamas statusas, t. y. jų įregistravimas juridinių asmenų registre labdaros ir paramos fondu, sudaro prielaidas šiam juridiniam asmeniui veikti pagal tokiam subjektui nustatytas taisykles ir naudotis tokiam subjektui nustatytomis mokesčių lengvatomis, tačiau subjekto veikla turi būti ne tik deklaruojama, bet jos tikrasis turinys turi atitikti deklaruojamos veiklos tikslus ir būdus. Mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjas ne tik atliko minėtuose teisės aktuose draudžiamus veiksmus, bet šiuos veiksmus atliko tarp susijusių asmenų. Mokestinio patikrinimo nustatytos aplinkybės dėl pareiškėjo veiksmų kartu su kitomis susijusiomis įmonėmis sudaro pagrindą daryti išvadą, jog labdaros ir paramos fondo veikla neatitiko minėtų labdaros ir paramos fondų veiklos principų – savanoriškumo, neatlygintinumo ir nesavanaudiškumo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. vasario 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A602-175/2012 nustatė, kad mokesčių administratorius teisėtai konstatavo, kad pareiškėjas LPF „duomenys neskelbtini“ panaudojo gautą paramą ne pagal paskirtį, tai yra teikė beprocentines paskolas. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalimi, faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Todėl šioje byloje taip pat konstatuotina, kad LPF „duomenys neskelbtini“ teikė paskolas, tai yra atliko Labdaros ir paramos įstatyme nustatytus draudžiamus tokiam viešajam juridiniam asmeniui veiksmus.

Skundžiamu raštu atsakovė, vadovaujantis Labdaros ir paramos įstatymo 15 straipsnio 3 dalies 4 punktu, pasiūlė VĮ Registrų cento Šiaulių filialui panaikinti LPF „duomenys neskelbtini“ paramos gavėjo statusą, nes LPF „duomenys neskelbtini“, pažeisdamas Labdaros ir paramos įstatymo reikalavimus, panaudojo didesnę kaip 250 MGL dydžio per vienus kalendorinius metus arba didesnę kaip 500 MGL dydžio per trejus kalendorinius metus iš eilės labdaros ir paramos lėšų sumą. To paties įstatymo 10 straipsnis numato, kad paramos gavėjai pagal šį įstatymą gautą paramą gali naudoti savo įstatuose ar nuostatuose arba religinių bendruomenių, bendrijų ir centrų kanonuose, statutuose ir kitose normose numatytiems šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodytiems visuomenei naudingiems tikslams, labdarai (jeigu jie pagal šį įstatymą turi teisę teikti labdarą), o biudžetinės įstaigos – nuostatuose nustatytiems uždaviniams ir funkcijoms įgyvendinti. Pareiškėjo LPF „duomenys neskelbtini“ tikslas yra paramos ir labdaros teikimas, o pagal fondo įstatus, pareiškėjo tikslai ir uždaviniai yra šelpti ir teikti nemokamą pagalbą invalidams, ligoniams, vienišiems nedarbingiems asmenims, našlaičiams arba vaikams, likusiems be tėvų globos ir pan. Tiek Labdaros ir paramos fondų įstatymas, tiek pareiškėjo įstatai numato, kad fondui draudžiama suteikti paskolas.

Nepagrįsti yra pareiškėjo atstovo motyvai, jog pareiškėjas teikdamas paskolas vykdė ūkinę-komercinę veiklą. Šiaulių apskrities VMI patikrinimo akte užfiksuoti duomenys patvirtina, kad pareiškėjo pajamos iš ūkinės komercinės veiklos yra pakankamai nedidelės, lyginant su tuo, kokio dydžio paskolas pareiškėjas teikė. Iš Šiaulių AVMI atliktų skaičiavimų taip pat matyti, kad mokesčių administratorius, apskaičiuodamas ne pagal paskirtį panaudotų lėšų sumą, įvertino pareiškėjo iš banko gautas palūkanas, kurias pareiškėjas deklaravo kaip ūkinės komercinės veiklos pajamas, t. y. jomis buvo sumažinta panaudotų pagal paskirtį lėšų suma kiekvienu mokestiniu laikotarpiu.

Taip pat, teismo nuomone, nepagrįstas ir pareiškėjo atstovo argumentas, kad pagal Labdaros ir paramos įstatymo 10 straipsnio 2 dalį kaip parama gautos lėšos ir kitas turtas negali būti naudojami tik politinėms partijoms ar politinėms kampanijoms finansuoti bei politinių kampanijų dalyvių politinių kampanijų laikotarpiu atsiradusiems ar su politinėmis kampanijomis susijusiems skolos įsipareigojimams padengti ar perduodami kaip įnašas juridiniam asmeniui, kurio dalyvis yra paramos gavėjas. Pažymėtina, kad gautą paramą paramos gavėjai gali naudoti tik savo įstatuose ar nuostatuose arba religinių bendruomenių, bendrijų ir centrų kanonuose, statutuose ir kitose normose numatytiems šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodytiems visuomenei naudingiems tikslams, labdarai (jeigu jie pagal šį įstatymą turi teisę teikti labdarą), o biudžetinės įstaigos – nuostatuose nustatytiems uždaviniams ir funkcijoms įgyvendinti, o LPF „duomenys neskelbtini“ įstatuose nurodyta, kad draudžiama teikti paskolas.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, labdaros ir paramos fondų veiklą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, konstatuotina, kad LPF „duomenys neskelbtini“, teikdama beprocentines paskolas, pažeidė Labdaros ir paramos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies, 15 straipsnio 3 dalies 4 punkto reikalavimus, taip pat LPF „duomenys neskelbtini“ įstatuose įtvirtintą draudimą suteikti paskolas. Pažeisdamas Labdaros ir paramos įstatymo reikalavimus pareiškėjas panaudojo didesnę kaip 250 MGL dydžio per vienus kalendorinius metus arba didesnę kaip 500 MGL dydžio per trejus kalendorinius metus iš eilės labdaros ir paramos lėšų sumą, todėl atsakovės Šiaulių AVMI siūlymas panaikinti pareiškėjui paramos gavėjo statusą yra teisėtas ir pagrįstas ir negali būti naikinamas pareiškėjos nurodytais motyvais. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos skundas dėl šio sprendimo panaikinimo yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 d. 1 p. teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo Labdaros ir paramos fondo „duomenys neskelbtini“ skundą dėl Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010-09-29 rašto Nr. (10.11-35)S-18576 panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.