Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas S. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, (toliau – ir Vilniaus PN) 102 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–3).

Pareiškėjas teigia, kad laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 14 d. iki 2019 m. birželio 27 d. buvo kalinamas Vilniaus PN netinkamomis sąlygomis. Teigia, jog įstaigoje (išskyrus 4–5 kartus) jam nebuvo išduotos higienos priemonės – dantų pasta, dantų šepetėlis, skutimosi peiliukai, muilas, tualetinis popierius, skalbimo milteliai, antiperspirantai ir kita. Dėl to pareiškėjui sugedo dantys, atsirado nemalonus kvapas iš burnos, jautėsi nemaloniai, žeminamas.

Skundžiamu laikotarpiu, pareiškėjo teigimu, buvo apribota jo teisė įsigyti norimų maisto produktų ir kitų prekių. Paaiškina, jog Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 92 straipsnio 2 dalyje nustatyta didžiausia pinigų suma, už kurią nuteistieji gali per mėnesį apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje. Ši suma priklauso nuo grupės, kuriai yra priskirtas kalinys. Pareiškėjo vertinimu, tokie apribojimai yra diskriminacinio pobūdžio ir yra neteisėti.

Skunde teigiama, jog Teisingumo ministras 2018 m. spalio 19 d. įsakymu pakeitė nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų sąrašą – nuteistiesiems buvo apribotas leidžiamų įsigyti ir turėti vaisių ir daržovių kiekis. Dėl nurodytų, jo vertinimu, neteisėtų, apribojimų pareiškėjas jautėsi alkanas, susirgo depresija, buvo irzlus.

Laikymo Vilniaus PN metu pareiškėjui, kadangi jis buvo laikomas kamerų tipo patalpose, patalynė, čiužinys ir pagalvė buvo išduodami tik miego metu. Kadangi nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas, pareiškėjo teigimu, gali buvo skirta nuteistajam bet kuriuo metu, jis visą ginčo laikotarpį jautė baimę, nerimą ir stresą. Be to, dėl ligų, kuriomis serga pareiškėjas, laikymas tokiomis sąlygomis gali būti prilyginamas kankinimui.

Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į skundą teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 7–13).

Atsiliepime nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R- 139 ,,Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų, esančių pataisos namų vaikų namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ patvirtintas Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuje ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas (toliau – Aprūpinimo normos) iki 2017 m. sausio 1 d. Vilniaus PN nuteistiesiems per mėnesį buvo išduodama tualetinio muilo 100 g., skalbiamojo muilo 200 g., tualetinio popieriaus 1 rulonas, kiekvienam nuteistajam, einančiam praustis duše, kiekvieną kartą buvo išduodama po 30 g muilo. Šis teisės aktas iki 2017 m. sausio 1 d. nenumatė dantų pastos, dantų šepetėlio, skutimosi peiliuku, skalbimo milteliu, antiperspiranto suteikimo nuteistiesiems, todėl iki 2017 m. sausio 1 d. Vilniaus PN administracija neturėjo aprūpinti pareiškėjo skunde nurodytomis higienos priemonėmis.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132 ,,Dėl teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ pakeitimo“ Aprūpinimo normas išdėstė nauja redakcija, kuri įsigaliojo 2017 m. sausio 1 d. Nuo 2017 m. liepos 1 d. Vilniaus PN nemokiems nuteistiesiems išduodamos visos Aprūpinimo normose nustatytos higienos priemonės. Pagal Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo 5 punktą, drabužiai, avalynė ir higienos reikmenys išduodami nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui, o pagal 13 punktą, laikoma, kad suimtasis (nuteistasis) yra nemokus, kai per mėnesį iki prašymo jį aprūpinti drabužiais, avalyne ir (ar) higienos reikmenimis pateikimo laisvės atėmimo vietos administracijai dienos savo asmeninėje sąskaitoje turėjo ir (ar) išleido ne daugiau kaip 0,5 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą. Tais atvejais, kai nuteistasis šiame punkte nurodytu laikotarpiu asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas naudojo tabako gaminiams ir (ar) reikmenims įsigyti, jis nelaikomas nemokiu. Taigi, po 2017 m. sausio 1 d. pareiškėjas skunde nurodytomis higienos priemonėmis, tais laikotarpiais, kai jis savo sąskaitoje disponavo mažesne nei 0,5 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigu suma bei teikė prašymus Vilniaus PN administracijai dėl higienos priemonių skyrimo, jos jam buvo skiriamos. Atsakovės atstovas atkreipia dėmesį, kad šiuo laikotarpiu pareiškėjui Vilniaus PN administracija papildomai skirdavo pašalpą bei išmoką.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 92 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistieji turi teisę už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje – įsigyti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad didžiausia pinigų suma, už kurią nuteistieji gali per mėnesį apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, yra trijų bazinių socialinių išmokų dydžio – paprastajai grupei priskirtiems nuteistiesiems, keturių bazinių socialinių išmokų dydžio – lengvajai grupei priskirtiems nuteistiesiems ir dirbantiems nuteistiesiems, dviejų bazinių socialinių išmokų dydžio – drausmės grupei priskirtiems nuteistiesiems. Pareiškėjo ginčijamas ribojimas buvo nustatytas Lietuvos Respublikos Seimui priėmus Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso pakeitimo įstatymą (2015 m. birželio 23 d. įstatymas Nr. XII-1818). Šio įstatymo projekto Aiškinamajame rašte nurodyta, kad siekiant mažinti pataisos įstaigų subkultūros apraiškas, nustatyti nuteistųjų teisinės padėties standartus ir atsižvelgiant į užsienio šalių praktiką, siūloma nustatyti maksimalią pinigų sumą, už kurią nuteistieji per mėnesį galėtų pirkti maisto produktų laisvės atėmimo vietų įstaigose veikiančiose parduotuvėse. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistieji yra maitinami visaverčiu ir fiziologines mitybos normas atitinkančiu maistu, papildomų maisto produktų įsigijimas susijęs tik su papildomu šių asmenų poreikių tenkinimu. Todėl, atsižvelgiant į nuteistųjų elgesį bausmės atlikimo metu (t. y. diferencijuojant pagal grupę, kuriai jie yra priskirti), siūloma, kad jie galėtų per mėnesį pirkti maisto produktus atitinkamai už 2-4 bazinių socialinių išmokų dydžio pinigų sumą. Nuteistojo teisinė padėtis visų pirma turi priklausyti nuo paties nuteistojo elgesio bausmės atlikimo metu. Todėl maksimalių pinigų sumų, už kurias nuteistajam per mėnesį leidžiama apsipirkti laisvės atėmimo vietų įstaigoje veikiančioje parduotuvėje, nustatymas sudaro galimybes papildomai drausminti nuteistuosius ir skatinti juos dirbti ar aktyviai dalyvauti socialinėje reabilitacijoje, kadangi skatinimo už gerą elgesį tvarka (pavyzdžiui, perkėlus į lengvąją grupę) arba įsidarbinus, nuteistieji savo papildomiems poreikiams tenkinti gali išleisti daugiau pinigų, o blogai besielgiantys (laikomi drausmės grupėje) – mažiau. Be to, apsipirkimas pataisos namų parduotuvėje yra susijęs su papildomų nuteistųjų poreikiu tenkinimu, kadangi pagrindiniai nuteistųjų poreikiai tenkinami valstybės lėšomis (visiems nuteistiesiems teikiamas fiziologines mitybos normas atitinkantis nemokamas maistas, teikiamos nemokamos sveikatos priežiūros paslaugos, o nemokūs nuteistieji valstybės lėšomis yra aprūpinami drabužiais, avalyne ir būtiniausiomis higienos priemonėmis).

Vilniaus PN administracija ginčo laikotarpiu užtikrino nuteistiesiems galimybę apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, tą pripažįsta ir pareiškėjas. Dėl nurodytų priežasčių Vilniaus PN administracija, ribodama nuteistiems asmenims leistiną laisvės atėmimo vietos parduotuvėje išleisti sumą, tinkamai įgyvendino BVK nuostatas ir šiuos Vilniaus PN administracijos veiksmus nėra pagrindo vertinti kaip neteisėtus.

Dėl vaisių ir daržovių kiekio bei maisto produktų pakuočių pasisakytina, jog Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas yra nustatytas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – Taisyklės) (18 priedas). Nuo 2018 m. spalio 20 d. Taisyklių 18 priedas išdėstytas nauja redakcija. Nustatyti tam tikri apribojimai dėl vaisių ir daržovių kiekio įsigijimo bei maisto produktų pakuotėms. Vilniaus PN administracija privalo vykdyti Taisyklių reikalavimus.

Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194, 220 punktą, patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui. Vilniaus PN nuteistiesiems, atliekantiems nuobaudas kamerų tipo patalpose išduodama dienotvarkėje nustatytam miego laikui. Vilniaus PN direktorius 2016 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 3-76 „Dėl nuteistųjų, atliekančių nuobaudas kamerų tipo patalpose ir drausmės grupėje dienotvarkės patvirtinimo“ patvirtino dienotvarkę nuteistiesiems, atliekantiems nuobaudas kamerų tipo patalpose ir drausmės grupėje, pagal kurią nustatytas miego laikas nuo 23.00 val. iki 7.00 val. Taigi, pareiškėjo teisės išduodant patalynę tik miego laikui pažeistos nebuvo. Vilniaus PN administracija užtikrina teisės aktuose nustatytus režimo reikalavimus.

Pažymi, kad pataisos įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtu pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo. Be to, tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu (LVAT 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008). Pareiškėjas nepateikia įrodymų, kad Vilniaus pataisos namų administracija būtų sąmoningai siekusi kankinti pareiškėją, žeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, kurią atstovauja Vilniaus PN, 102 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, kuri, pareiškėjo nuomone, kilo dėl netinkamų laikymo sąlygų laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 14 d. iki 2019 m. birželio 27 d.

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.

Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis.

Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A146-244/2008, Nr. A822-87/2009, A822-619/2009).

Pareiškėjas skundžiasi, jog, išskyrus keletą kartų, jam nebuvo suteikiamos higienos priemonės.

Teismas pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R- 139 ,,Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų, esančių pataisos namų vaikų namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ patvirtintas Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuje ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas (toliau – Aprūpinimo normos) iki 2017 m. sausio 1 d. Vilniaus PN nuteistiesiems per mėnesį buvo išduodama tualetinio muilo 100 g., skalbiamojo muilo 200 g., tualetinio popieriaus 1 rulonas, kiekvienam nuteistajam, einančiam praustis duše, kiekvieną kartą buvo išduodama po 30 g muilo. Šis teisės aktas iki 2017 m. sausio 1 d. nenumatė dantų pastos, dantų šepetėlio, skutimosi peiliuku, skalbimo milteliu, antiperspiranto suteikimo nuteistiesiems, todėl iki 2017 m. sausio 1 d. Vilniaus PN administracija neturėjo aprūpinti pareiškėjo skunde nurodytomis higienos priemonėmis.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132 ,,Dėl teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ pakeitimo“ Aprūpinimo normas išdėstė nauja redakcija, kuri įsigaliojo 2017 m. sausio 1 d. Nuo 2017 m. liepos 1 d. Vilniaus PN nemokiems nuteistiesiems išduodamos visos Aprūpinimo normose nustatytos higienos priemonės. Pagal Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo 5 punktą, drabužiai, avalynė ir higienos reikmenys išduodami nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui, o pagal 13 punktą, laikoma, kad suimtasis (nuteistasis) yra nemokus, kai per mėnesį iki prašymo jį aprūpinti drabužiais, avalyne ir (ar) higienos reikmenimis pateikimo laisvės atėmimo vietos administracijai dienos savo asmeninėje sąskaitoje turėjo ir (ar) išleido ne daugiau kaip 0,5 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą. Tais atvejais, kai nuteistasis šiame punkte nurodytu laikotarpiu asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas naudojo tabako gaminiams ir (ar) reikmenims įsigyti, jis nelaikomas nemokiu. Taigi, po 2017 m. sausio 1 d. pareiškėjas skunde nurodytomis higienos priemonėmis galėjo būti aprūpinamas esant dviem sąlygoms, t. y. pareiškėjui esant nemokiam bei pareiškėjui pateikus atitinkamą rašytinį prašymą. Iš atsakovo pateikto Atsiskaitymų su kreditoriais apskaitos žiniaraščio išrašo laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 1 d. iki 2019 m. liepos 1 d. matyti, kad pareiškėjas didžiąją dalį bausmės atlikimo Vilniaus PN laikotarpio disponavo pakankamai didelėmis piniginėmis lėšomis, todėl negalėjo būti pripažintas nemokiu. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde pripažino, kad tuo laikotarpiu, kai jis savo sąskaitoje disponavo mažesne nei 0,5 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigu suma bei teikė prašymus Vilniaus PN administracijai dėl higienos priemonių skyrimo, jos jam buvo skiriamos. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundo argumentai, jog jam nepagrįstai nebuvo teikiamos higienos priemonės, laikytini nepagrįstais.

Pareiškėjo teigimu, skundžiamu laikotarpiu buvo apribota jo teisė įsigyti norimų maisto produktų ir prekių.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 92 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistieji turi teisę už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje – įsigyti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad didžiausia pinigų suma, už kurią nuteistieji gali per mėnesį apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, yra trijų bazinių socialinių išmokų dydžio – paprastajai grupei priskirtiems nuteistiesiems, keturių bazinių socialinių išmokų dydžio – lengvajai grupei priskirtiems nuteistiesiems ir dirbantiems nuteistiesiems, dviejų bazinių socialinių išmokų dydžio – drausmės grupei priskirtiems nuteistiesiems. Pareiškėjo ginčijamas ribojimas buvo nustatytas Lietuvos Respublikos Seimui priėmus Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso pakeitimo įstatymą (2015 m. birželio 23 d. įstatymas Nr. XII-1818). Šio įstatymo projekto Aiškinamajame rašte nurodyta, kad siekiant mažinti pataisos įstaigų subkultūros apraiškas, nustatyti nuteistųjų teisinės padėties standartus ir atsižvelgiant į užsienio šalių praktiką, siūloma nustatyti maksimalią pinigų sumą, už kurią nuteistieji per mėnesį galėtų pirkti maisto produktų laisvės atėmimo vietų įstaigose veikiančiose parduotuvėse. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistieji yra maitinami visaverčiu ir fiziologines mitybos normas atitinkančiu maistu, papildomų maisto produktų įsigijimas susijęs tik su papildomu šių asmenų poreikių tenkinimu. Todėl, atsižvelgiant į nuteistųjų elgesį bausmės atlikimo metu (t. y. diferencijuojant pagal grupę, kuriai jie yra priskirti), siūloma, kad jie galėtų per mėnesį pirkti maisto produktus atitinkamai už 2-4 bazinių socialinių išmokų dydžio pinigų sumą. Teismas pažymi, kad nuteistojo teisinė padėtis visų pirma turi priklausyti nuo paties nuteistojo elgesio bausmės atlikimo metu. Todėl maksimalių pinigų sumų, už kurias nuteistajam per mėnesį leidžiama apsipirkti laisvės atėmimo vietų įstaigoje veikiančioje parduotuvėje, nustatymas sudaro galimybes papildomai drausminti nuteistuosius ir skatinti juos dirbti ar aktyviai dalyvauti socialinėje reabilitacijoje, kadangi skatinimo už gerą elgesį tvarka (pavyzdžiui, perkėlus į lengvąją grupę) arba įsidarbinus, nuteistieji savo papildomiems poreikiams tenkinti gali išleisti daugiau pinigų, o blogai besielgiantys (laikomi drausmės grupėje) – mažiau. Be to, apsipirkimas pataisos namų parduotuvėje yra susijęs su papildomų nuteistųjų poreikiu tenkinimu, kadangi pagrindiniai nuteistųjų poreikiai tenkinami valstybės lėšomis (visiems nuteistiesiems teikiamas fiziologines mitybos normas atitinkantis nemokamas maistas, teikiamos nemokamos sveikatos priežiūros paslaugos, o nemokūs nuteistieji valstybės lėšomis yra aprūpinami drabužiais, avalyne ir būtiniausiomis higienos priemonėmis).

Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas savo skunde pripažįsta, jog Vilniaus PN administracija ginčo laikotarpiu užtikrino nuteistiesiems galimybę apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje ir jis ta galimybe naudojosi. Įvertinęs nurodytą reglamentavimą, teismas konstatuoja, jog Vilniaus PN administracija, ribodama nuteistiems asmenims leistiną laisvės atėmimo vietos parduotuvėje išleisti sumą, tinkamai įgyvendino BVK nuostatas ir šiuos Vilniaus PN administracijos veiksmus nėra pagrindo vertinti kaip neteisėtus.

Pareiškėjo teigimu, jam buvo neteisėtai suvaržyta galimybė įsigyti jo norimų vaisių ir daržovių.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2018 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. 1R-213 (toliau – ir Įsakymas) pakeitė Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakyme Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės).

Įsakymo 1.12 punkte Taisyklių 18 priedas išdėstytas nauja redakcija, nustatant, kad nuteistiesiems leidžiama įsigyti ir turėti ne daugiau kaip 2 kg vaisių, daržovių; duonos gaminiai, pieno produktai, termiškai apdoroti, rūkyti, sūdyti mėsos gaminiai, termiškai apdoroti, rūkyti, sūdyti mėsos gaminiai, chalva, šokoladas, šokoladiniai saldainiai, džiovinti vaisiai, riešutai, aliejus, margarinas, natūrali arbata, kava, kakava, sultys, gaivieji gėrimai, mineralinis vanduo, prieskoniai, sintetiniai saldikliai, sausi dribsniai, sausa sriuba, sausi antrieji patiekalai, sausas sultinys, kruopos, makaronai (išskyrus kamerose ir kamerų tipo patalpose laikomiems nuteistiesiems) galimi įsigyti ne didesnėse nei 500 ml/g gamintojo pakuotėse (išskyrus stiklines ir metalines pakuotes); kečupas, pomidorų padažas, sojų padažas, majonezas, garstyčios, krienai galimi įsigyti ne didesnėse nei 200 ml gamintojo pakuotėse (išskyrus stiklines ir metalines pakuotes); gydytojo rekomenduoti vaistiniai preparatai galimi įsigyti ne didesnėse nei 200 ml/g gamintojo pakuotėse, ne daugiau kaip 2 pakuotės, nuteistiesiems, gavusiems rašytinį pataisos įstaigos direktoriaus leidimą; taip pat įtvirtinta, kad galima įsigyti darbužius ir avalynę, be kita ko, kepures (nedengiančias veido), šaliką, pirštines (išskyrus treniruotėms ir sportui skirtas pirštines) ir kt.

Pareiškėjas teigia, kad minėtas reguliavimas neteisėtas, be kita ko, dėl to, kad jis nustatytas ne įstatyme, o Teisingumo ministerijos įsakyme, taigi, pagal formą yra prieštaraujantis Konstitucijai bei įstatymams. Teismas nesutinka su tokiu pareiškėjo vertinimu. Atkreiptinas dėmesys, kad iki 2016 m. balandžio 1 d. galiojo Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 1 priedas „Daiktų ir reikmenų, kuriuos draudžiama turėti laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, sąrašas“, tačiau Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso įstatymu Nr. XII-1818 minėtas sąrašas nuo 2016 m. balandžio 1 d. neteko galios. Paminėta ir tai, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija tvirtina Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles (Bausmių vykdymo kodekso 64 straipsnis), maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kuriuos nuteistieji gali įsigyti pataisos įstaigos parduotuvėje ir turėti pataisos įstaigoje, sąrašą nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (Bausmių vykdymo kodekso 92 straipsnio 4 dalis), nuteistiesiems, išskyrus šio Kodekso 91 (atvirų kolonijų režimas) ir 152 (nėščiųjų bei motinų su vaikais iki trejų metų režimas) straipsniuose numatytus atvejus, leidžiama su savimi turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kurių sąrašą nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės; rasti nuteistųjų pataisos įstaigoje turimi pinigai ir vertingi daiktai motyvuotu pataisos įstaigos direktoriaus nutarimu paimami ir perduodami į pataisos įstaigos socialinės paramos nuteistiesiems fondą; maisto produktai, būtiniausi reikmenys ir kiti daiktai, kurie nenumatyti leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąraše, taip pat maisto produktai, kurių tinkamumo vartoti terminas yra pasibaigęs, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta tvarka sunaikinami (Bausmių vykdymo kodekso 112 straipsnio 4 dalis), nuteistiesiems leidžiamų turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų bendrą masę nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (Bausmių vykdymo kodekso 112 straipsnio 6 dalis). Vadinasi, Teisingumo ministerija pagal pacituotas Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso nuostatas turėjo teisinį pagrindą tvirtinti Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašą, taip pat jų bendrą masę. Teismas neabejoja minėtų Bausmių vykdymo kodekso, turinčio įstatymo galią, nuostatų konstitucingumu, nes pataisos įstaigose, siekiant užtikrinti visų nuteistųjų bei juos prižiūrinčių pareigūnų saugumą, taip pat higienos sąlygas, būtina riboti nuteistųjų galimybę turėti tam tikrus daiktus.

Pareiškėjo abejonės dėl perkamų maisto produktų kiekio ribojimo, t. y. nuteistiesiems leidžiama įsigyti ir turėti ne daugiau kaip 2 kg vaisių, daržovių; duonos gaminiai, pieno produktai, termiškai apdoroti, rūkyti, sūdyti mėsos gaminiai, termiškai apdoroti, rūkyti, sūdyti mėsos gaminiai, chalva, šokoladas, šokoladiniai saldainiai, džiovinti vaisiai, riešutai, aliejus, margarinas, natūrali arbata, kava, kakava, sultys, gaivieji gėrimai, mineralinis vanduo, prieskoniai, sintetiniai saldikliai, sausi dribsniai, sausa sriuba, sausi antrieji patiekalai, sausas sultinys, kruopos, makaronai (išskyrus kamerose ir kamerų tipo patalpose laikomiems nuteistiesiems) galimi įsigyti ne didesnėse nei 500 ml/g gamintojo pakuotėse (išskyrus stiklines ir metalines pakuotes); kečupas, pomidorų padažas, sojų padažas, majonezas, garstyčios, krienai galimi įsigyti ne didesnėse nei 200 ml gamintojo pakuotėse (išskyrus stiklines ir metalines pakuotes), apskritai nepagrįstos, nes visi minėtieji maisto produktai yra perkami papildomai, kadangi nuteistieji ir taip maitinami pataisos įstaigose. Toks maisto produktų ribojimas yra visiškai pateisinamas, siekiant užtikrinti visų nuteistųjų bei juos prižiūrinčių pareigūnų saugumą, taip pat higienos sąlygas, o pareiškėjo pretenzijos dėl nuosavybės teisės pažeidimo, nesudarymo sąlygų sveikai maitintis yra nepagrįstos.

Pareiškėjas skundėsi, jog jam kamerų tipo patalpose patalynė buvo išduodama tik miego laikui, taip pat nebuvo sudaryta galimybė minkštai atsisėsti.

Pabrėžtina, kad Įsakymo 1.5 punkte yra nustatytas itin griežtas režimas nuteistiesiems, laikomiems kamerose: nuteistiesiems, perkeliamiems į kamerų tipo patalpas (išskyrus perkeliamiems į kamerų tipo patalpas pagal Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 2 dalies 3 punktą), neleidžiama su savimi imti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, išskyrus nutarimo dėl nuobaudos skyrimo kopiją, vokus, pašto ženklus, rašymo priemonę ir popierių, rankšluostį, muilą, dantų pastą, dantų šepetėlį, šukas, nosinę (moterims – moterų higienos reikmenis), patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui, Pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti nuteistųjų, perkeltų į kamerų tipo patalpas, asmeninių daiktų, kurių jie negali turėti kamerų tipo patalpose, saugumą per visą nuobaudos atlikimo laiką, greitai gendantys maisto produktai įdedami į šaldytuvą, ilgai saugoti ir dėl natūralių sąlygų sugedę maisto produktai nuteistojo akivaizdoje sunaikinami, apie tai surašomas aktas, kuris, nuteistajam pasirašius, įsiuvamas į jo asmens bylą. Pareiškėjo vertinimu, toks reguliavimas sudaro sąlygas ir prielaidas kankinti nuteistuosius. Teismas nesutinka su tokiu vertinimu. Nuteistųjų teisė minkštai atsisėti ir atsigulti dienos metu, kai nemiegama pagal nuteistųjų dienotvarkę, niekur nenumatyta, be to, nors pareiškėjas nurodė, kad dėl to jis kentėjo stiprius nugaros skausmus, jam išsivystė hemorojus, tačiau teismui jokių įrodymų dėl savo sveikatos pablogėjimo, kurį galėjo sąlygoti ta aplinkybė, kad kalint jam nebuvo sudaryta galimybė minkštai atsisėsti ar atsigulti, nepateikė. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas su skundais ir prašymais į įstaigos administraciją dėl to nesikreipė, todėl pareiškėjo argumentai šiuo aspektu yra nepagrįsti.

Pareiškėjas siekia žalos atlyginimo, todėl privalo įrodyti visas valstybės civilinės atsakomybės kilimo sąlygas. Tačiau jo teiginiai pagrįsti tik prielaidomis, niekaip nepatvirtinti objektyviais duomenimis, pareiškėjas nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės (nepateikė duomenų, kad valdžios institucijos darbuotojais neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti), priežastinio ryšio tarp tariamos neteisėtos veiklos ir kilusių pasekmių.

Skunde nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjo nurodomos aplinkybės nulėmė realų pareiškėjo teisių pažeidimą. Nenustatyta, kad Vilniaus PN pareigūnai, valstybės tarnautojai bei kiti darbuotojai būtų atlikę neteisėtus veiksmus pareiškėjo atžvilgiu. Pareiškėjas, be kita ko, nenurodo, kuo jis grindžia nurodytos žalos dydį, kaip apskaičiuoja prašomą priteisti žalą. Teismas pažymi, kad taikant bausmių vykdymo įstatymus vadovaujamasi principu, kad visi nuteistieji lygūs, nepaisant jų kilmės, lyties, socialinės ar turtinės padėties, tautybės ar rasės, politinių pažiūrų ir partiškumo, išsilavinimo, kalbos, religinių ar kitokių įsitikinimų, genetinių savybių, neįgalumo, seksualinės orientacijos, veiklos rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų nenumatytų Lietuvos Respublikos įstatymuose aplinkybių. Atskirų bausmių vykdymo tvarką ir sąlygas reglamentuojančiuose Bausmių vykdymo kodekso skyriuose numatytos pataisos priemonės nuteistiesiems taikomos atsižvelgiant į jų asmenybę bei elgesį bausmės atlikimo metu, taip pat į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir pobūdį.

Šioje byloje nenustatyta jokių Vilniaus PN neteisėtų veiksmų, todėl, nenustačius būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos, negali kilti viešoji civilinė atsakomybė. Teismas pabrėžia ir tai, kad pareiškėjas nepateikė jokių neturtinės žalos faktų.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo S. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.