Kauno apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja D. Šiugždinytė Baudžiamoji byla Nr. 1A-49-238/2013;

Teisėja A. Naujokienė Proceso Nr. 1-22-1-00594-2010-7;

2013 m. kovo 18 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Egidijaus Jono Grigaravičiaus ir Arūno Paštuolio, sekretoriaujant Indrei Stankienei, Jurgitai Barauskaitei ir Aušrinei Kudžmienei, dalyvaujant prokurorams Dariui Dziegoraičiui ir Kristinai Mockienei, nuteistajam M. M., jo gynėjams advokatams Vaclovui Kaminskiui ir Reginai Atkočaitienei, nukentėjusiojo M. G. atstovui advokatui Žilvinui Astrauskui, teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. M. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 31 d. nuosprendžio, kuriuo M. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, neatliktos bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, skirti įpareigojimai: per 3 (tris) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dirbti ir per 9 (devynis) mėnesius atlyginti nukentėjusiajam neturtinę žalą; paskirta baudžiamojo poveikio priemonė - per 4 mėnesius atlikti 40 valandų nemokamų darbų (po 10 valandų per mėnesį) sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose.

Į laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo laikas: nuo 2011-10-17 iki 2011-10-19 ir nuo 2012-07-04 iki 2012-08-31.

Tuo pačiu nuosprendžiu patenkinus civilinius ieškinius, iš M. M. priteista Kauno teritorinei ligonių kasai 1772,28 Lt nukentėjusiojo gydymo išlaidoms atlyginti, o nukentėjusiajam M. G. 15000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Tuo pačiu nuosprendžiu ir 2012-09-06 nutartimi iš M. M. priteistos 3636,65 Lt proceso išlaidos Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos už Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos paslaugas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. M. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2010-06-13, apie 0.30 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, (duomenys neskelbtini), priklausančiame E. ir G. Š., tyčia smogė kumščiu 2 smūgius M. G. į veidą, padarydamas jam nesunkų sveikatos sutrikdymą, po ko konstatuotas kairės akies sumušimas su poodinėmis kraujosruvomis kairės akies vokuose – paakio srityje, kairės akies ragenos plyšimas ir tinklainės atšokimas, dėl ko M. G. apako kaire akimi ir neteko 10 proc. bendro darbingumo.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

M. M. neginčija kaltės dėl jo nuteisimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, todėl apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad apeliantas turi būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikius su nukentėjusiuoju, o paskirta bausmė neteisinga ir nukentėjusiajam priteistas žalos dydis taip pat neteisingas.

Kolegija pažymi, kad BK 38 straipsnio 1 dalis numato, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: 1) jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, ir 2) savu noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, ir 3) susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Taigi BK 38 straipsnis numato, kad kaltininkas, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, tačiau tam turi būti visi BK 38 straipsnio 1 dalyje numatyti pagrindai. Nesant nors vieno iš jų, atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negalimas.

Kolegijos nuomone, su aptariamu atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutu susiję M. M. apeliacinio skundo argumentai kai kurių išvardintų sąlygų neatitinka. Byloje nepateikta duomenų apie tai, kad apeliantas ir nukentėjusysis susitaikė. Įvertinusi aptartus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog M. M. pagal BK 38 straipsnį negalėjo ir negali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Todėl ši nuteistojo apeliacinio skundo dalis atmetama.

Apeliaciniame skunde taip pat keliamas griežčiausios bausmės iš numatytų sankcijoje rūšies parinkimo pirmą kartą teisiamam M. M. klausimas. Apelianto nuomone, apylinkės teismas jam skyrė akivaizdžiai per griežtą bausmę, nes jis praeityje neteistas, pripažino klydęs, o konfliktą dėl merginos išprovokavo pats nukentėjusysis.

Su šia apeliacinio skundo argumentų dalimi kolegija sutinka ir pažymi, jog BK 55 straipsnis nustato, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Skirdamas laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. BK 55 straipsnyje vartojamas žodis „paprastai“ reiškia, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, teismas pirmiausia apsvarsto galimybę skirti įstatymo, pagal kurį nuteisiamas asmuo, sankcijoje numatytas alternatyvias laisvės atėmimui bausmes. Laisvės atėmimo bausmė tokiam asmeniui skiriama tik tada, kai teismas prieina išvadą, kad laisvės atėmimo bausmė, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo aplinkybes ir kaltininko asmenybę, bei išeinant iš bausmės tikslų, yra teisingiausia bausmė. Teismo motyvacija turi būti pagrįsta bausmės tikslų pasiekimu, t. y. aplinkybėmis, susijusiomis su padaryto nusikaltimo pavojingumu ir kaltininko asmenybe. Kaip matyti iš revizuojamo nuosprendžio, laisvės atėmimo bausmė M. M. buvo paskirta iš esmės dėl to, jog bylos nagrinėjimo teisme metu jis ne kartą buvo paieškomas, dėl to jam teko keisti kardomąją priemonę, ir kad jis keitė gyvenamą vietą apie tai neinformavęs bylą nagrinėjančio teismo, taip pat kad jis nesiėmė jokių realių veiksmų atlyginti nukentėjusiajam žalą. Su tokiais apylinkės teismo argumentais kolegija nesutinka, nes pastarosios aplinkybės nėra įtvirtintos baudžiamajame įstatyme ir nepagrindžia būtinybės pirmą kartą teisiamam asmeniui už nesunkų nusikaltimą skirti pačią griežčiausią bausmės rūšį.

BK 54 straipsnyje yra įtvirtinti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Taigi teismas, spręsdamas klausimą dėl bausmės paskyrimo, turi įvertinti visas nurodytas aplinkybės, o ne apsiriboti tik viena ar dalimi iš jų. Teismas, skirdamas bausmę už nusikalstamos veikos padarymą, turi vadovautis ir kitomis BK nuostatomis, įtvirtinančiomis bausmės skyrimo taisykles, inter alia BK 55 straipsniu, taip pat įvertinti, ar kaltininkui, paskyrus atitinkamą bausmę, bus įgyvendinta BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatyta bausmės paskirtis, ar tokia bausmė bus teisinga. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstitucinė teisė į teisingą teismą reiškia ir tai, jog baudžiamajame įstatyme nustatyta ir teismo paskirta bausmė turi būti teisinga; neteisingos bausmės paskyrimas reikštų, kad yra pažeidžiama asmens teisė į teisingą teismą, taigi ir Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis bei konstitucinis teisinės valstybės principas (Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas).

Taigi BK 55 straipsnis nustato, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes, o skirdamas laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Šios nuostatos reiškia ir tai, kad teismas, skirdamas bausmę asmeniui, kuris yra pirmą kartą teisiamas už nesunkaus ar apysunkio nusikaltimo, už kurio padarymą atitinkamų straipsnių sankcijose alternatyviai su laisvės atėmimo bausme yra numatytos ir kitos bausmės, pirmiausia turi apsvarstyti galimybę skirti kitą, ne laisvės atėmimo bausmę. Tik esant išskirtinėms aplinkybėms (pavyzdžiui, susijusioms su padaryto nusikaltimo pavojingumu ir (ar) kaltininko asmenybe) ir pripažinus, kad bausmės paskirtis gali būti įgyvendinta tik paskyrus laisvės atėmimo bausmę, teismas tokiam asmeniui gali skirti griežčiausią bausmę motyvuodamas šį savo sprendimą.

Kolegija pažymi, kad BK 138 straipsnio 1 dalyje yra numatytos šios bausmės: laisvės apribojimas arba areštas, arba laisvės atėmimas iki trejų metų.

Teismas paskyrė M. M. pačią griežčiausią bausmės rūšį, numatytą sankcijoje, - laisvės atėmimą.

Teismas nurodė, kad skirdamas bausmę vertina tai, kad M. M. padarė nesunkų nusikaltimą, teisiamas pirmą kartą. Lengvinančia atsakomybę aplinkybe pripažino tai, kad apeliantas prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, atsiprašė nukentėjusiojo.

Apylinkės teismas laisvės atėmimo bausmės skyrimą argumentavo tuo, kad bylos nagrinėjimo teisme metu apeliantas ne kartą buvo paieškomas, dėl to jam teko keisti kardomąją priemonę, kad jis keitė gyvenamą vietą apie tai neinformavęs bylą nagrinėjančio teismo, taip pat kad nesiėmė jokių realių veiksmų atlyginti nukentėjusiajam žalą.

Kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamos bylos kontekste akivaizdžiai matyti, jog individualizuojant bausmę M. M. šios aplinkybės negalėjo lemti griežčiausios kardomosios priemonės rūšies parinkimo. Visų pirma civilinis ieškinys byloje nepareikštas, todėl nebuvo pagrindo tvirtinti faktą, jog apeliantas nesiėmė jokių realių veiksmų atlyginti nukentėjusiajam žalą. Ta aplinkybė, kad apeliantas buvo paieškomas, taip pat negali būti lemiama aplinkybe bausmės rūšies skyrimui.

Įvertinus anksčiau išvardintus įstatymo reikalavimus bausmės skyrimui, yra pagrindas daryti išvadą, kad M. M. paskirta per griežta bausmė, o paskiriant bausmę netinkamai pritaikytas įstatymas. Todėl skundžiama nuosprendžio dalis yra keistina, panaikinant skirtą bausmę laisvės atėmimą. M. M. už BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą skirtina kita bausmės rūšis - laisvės apribojimas. Kolegija daro išvadą, kad M. M. apylinkės teismo nuosprendžiu neteisingai paskirta bausmė ir netinkamai pritaikytas įstatymas, todėl ši apeliacinio skundo dalis tenkinama, o nuosprendis keistinas BPK 328 straipsnio 1 ir 2 punktų pagrindu.

Apeliaciniame skunde taip pat keliamas nukentėjusiajam M. G. priteistos neturtinės žalos dydžio klausimas. Apelianto nuomone, nukentėjusiajam priteista piniginių lėšų suma neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė, neproporcinga jo finansinei padėčiai, yra atsiradusi dėl paties nukentėjusiojo provokuojančio elgesio, todėl turėtų būti sumažinta. Su šiais argumentais apeliacinės instancijos teismas iš dalies irgi sutinka. Kita vertus, nustačius, jog baudžiamojoje byloje nukentėjusysis nėra pareiškęs įstatymų reikalavimų formos ir turinio atitinkančio ieškinio, priteistos neturtinės žalos dydžio, jos pagrįstumo ir kitų su šiuo klausimu susijusių būtinų klausimų išsprendimas yra neįmanomas.

BPK 112 straipsnio 1 dalis numato, kad civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje gali būti pareiškiamas paduodant ieškinį prokurorui ar teismui bet kuriuo proceso metu, tačiau ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo pradžios. BKP 113 straipsnyje numatyta, jog civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal šio kodekso nuostatas, o kai jį nagrinėjant kyla klausimų, kurių BPK nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Baudžiamojo proceso kodekso nuostatos tiksliai nereglamentuoja civilinio ieškinio, kaip procesinio dokumento pažeistoms teisėms apginti, turinio ir formos reikalavimų, tačiau aptariamą pažeistų teisių gynimo priemonę detaliai reglamentuoja Civilinio proceso kodekso nuostatos (pvz., Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 111 ir 135 straipsniai). Iš šių teisės normų išeina, kad civilinis ieškinys turi būti pareikštas raštu, jame turi būti nurodyta ieškinio šalys, faktinis pagrindas, dalykas (reikalavimas), kartu turi būti pateikti įrodymai. Nors teismų praktikoje pastebima, kad reikalavimai civiliniam ieškiniui baudžiamojoje byloje nėra tokie detalūs kaip numatyta CPK, tačiau revizuojamoje byloje M. G. iš viso nėra pareiškęs forma ir turiniu įstatymo reikalavimus atitinkančios pažeistų teisių gynybos priemonės – civilinio ieškinio. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2010-10-06 apklausiamas liudytoju M. G. nusikalstamais veiksmais padarytą neturtinę žalą įvertino 20000 Lt bei prašė jį pripažinti civiliniu ieškovu. Tenkindamas prašymą, tyrėjas 2010-10-06 nutarimu nukentėjusįjį pripažino civiliniu ieškovu, tačiau bent minimalius turinio (šalys, ieškinio faktinis pagrindas, dalykas) ir formos (bet jau rašytinis dokumentas) reikalavimus atitinkantis procesinis dokumentas baudžiamojoje byloje iki įrodymų tyrimo pradžios nebuvo pateiktas. Taip teismas negalėjo tenkinti nukentėjusiojo civilinio ieškinio, nes jis nebuvo pareikštas. Taigi, ir nuosprendžio dalis, kuria iš apelianto buvo priteista 15000 Lt neturinei žalai atlyginti, yra panaikinama. Teismo nuosprendis keistinas BPK 328 straipsnio 4 punkto pagrindu.

Byloje pateikta Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2013-03-04 pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą M. G.. Jos sudaro 910,43 Lt, todėl ši suma pripažintina proceso išlaidomis ir priteistina iš M. M. (BPK 106 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

nuteistojo M. M. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies. Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 31 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria M. M. paskirta bausmė laisvės atėmimas 1 metams ir, vadovaujantis BK 75 straipsniu, neatliktos bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, skirti įpareigojimai: per 3 (tris) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dirbti ir per 9 (devynis) mėnesius atlyginti nukentėjusiajam neturtinę žalą; paskirta baudžiamojo poveikio priemonė - per 4 mėnesius atlikti 40 valandų nemokamų darbų (po 10 valandų per mėnesį) sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose.

M. M. paskirti bausmę laisvės apribojimą 1 (vieniems) metams, įpareigojant nuteistąjį per šį laikotarpį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 80 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, per mėnesį išdirbant ne mažiau kaip 10 valandų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto „b“ papunkčiu, į paskirtą bausmę įskaityti sulaikyme išbūtą laiką nuo 2011 m. spalio 17 d. iki 2011 m. spalio 19 d. ir suėmime išbūtą laiką nuo 2011 m. liepos 4 d. iki 2011 m. rugpjūčio 31 d., vieną laisvės atėmimo dieną prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms.

Galutinę bausmę M. M. paskirti laisvės apribojimą 8 mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį per 8 (aštuonis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 80 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, per mėnesį išdirbant ne mažiau kaip 10 valandų.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš M. M. priteista M. G. 15000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Priteisti iš M. M. 910,43 Lt proceso išlaidas Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR finansų ministerijos (sąskaita Nr. LT 247300010112394300, juridinio asmens kodas 188659752, bankas-AB“Swedbank“).

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.