Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-146-798-09

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2009-07-16
Bylos Nr.: A-146-798-09
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Laimutis Alechnavičius (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Artūras Drigotas
Atsakovas: Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
Pareiškėjas: B. K.
Advokatai: Liutauras Baikštis

Kategorijos

1.3Užsieniečių teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje

Administracinė byla Nr. A146-798/2009Procesinio sprendimo kategorija 1.3, 38 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. liepos 16 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Artūro Drigoto,

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokatui Liutaurui Baikščiui,atsakovo atstovei Olgai Arodz,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos B. K. skundą atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja B. K. pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą (b. l. 3-13), kuriuo prašė:

1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2008 m. gegužės 10 d. sprendimą Nr. 51 -11017-(7.2-SR3);

2) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2008 m. balandžio 30 d. negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisijos posėdžio Nr. 200-18 sprendimą (protokolo Nr. 28) ta apimtimi, kuria nutarta nepritarti jos (B. K.) įrašymui į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. 30-202 patvirtinto Grįžtančių reabilituotų politinių kalinių ir tremtinių šeimų, aprūpinamų būstu nuomos pagrindais Vilniuje, sąrašą;

3) įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją atitinkamai įgyvendinti įstatymą ir įrašyti ją (B. K.) į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. 30-202 patvirtinto Grįžtančių reabilituotų politinių kalinių ir tremtinių šeimų, aprūpinamų būstu nuomos pagrindais Vilniuje, sąrašą;

4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjos manymu skundžiami aktai neatitinka individualiems administraciniams sprendimams keliamų reikalavimų, įtvirtintų Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje, kadangi juose nenurodyta nė viena jos konkretaus prašymo nagrinėjimui taikytina teisės norma, sprendimai be jokių argumentų. Tai apsunkina jai galimybę ginčyti aktus ir pagrįsti skundą tinkamomis teisės normomis. Skundžiamuose aktuose nenurodoma konkreti jų apskundimo tvarka, tuo dar labiau apsunkinama galimybė ginti savo teises ir teisėtus interesus. Pareiškėja atkreipė dėmesį į tai, kad skuodžiamus individualius administracinius sprendimus atsakovė priėmė po to, kai įsiteisėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. lapkričio 30 d. sprendimas (administracinė byla Nr.I-8482-16/2007), kuriuo teismas panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. birželio 5 d. įsakymo Nr.30-1067 dalį, kuria B. K. buvo išbraukta iš Sąrašo, ir įpareigojo atsakovę išnaginėti minėtą klausimą iš naujo. Skundžiami individualūs administraciniai sprendimai turi akivaizdžius turinio trūkumus ir turėtų būti panaikinti.

Šalies argumentai

Pareiškėja dėl ginčui reikšmingų faktinių aplinkybių paaiškino, kad 1990 m. gruodžio 19 d. jos sutuoktinis V. K. pagal dovanojimo sutartį įgijo iš savo tėvo 1890 metų statybos medinį namą (fizinio nusidėvėjimo procentas – 85) (duomenys neskelbtini), kuris nuo pat įgijimo momento nebuvo tinkamas naudoti kaip gyvenamasis būstas. Pastatas Nekilnojamojo turto registre pažymėtas kaip „sunaikintas". Pareiškėjos šeimai neturint lėšų paveldėto pastato visiškam nugriovimui ir naujo namo statyboms, šis turtas (realiai ne namas, o turtinė teisė, susijusi su žemės plotu, ant kurio galėjo būti statomas naujas pastatas) 1997 m. balandžio 21 d. pirkimo - pardavimo sutartimi buvo perleistas trečiajam asmeniui. Mano, kad aptartos būklės namo pardavimas negali būti laikomas sąlygų pabloginimu Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo prasme, kadangi pagal šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 5 punktą nurodytas namas negali būti laikomas gyvenamuoju plotu.

Pareiškėja taip pat paaiškino 1992 m. gegužės 29 d. pagal Butų privatizavimo įstatymą privatizavusi butą (duomenys neskelbtini), kurį 1994 m. balandžio 28 d. padovanojusi savo sūnui. 1999 m. gegužės 18 d., vadovaudamasi tuo metu galiojusiu 1997 m. lapkričio 27 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1294 „Dėl grįžtančių reabilituotų politinių kalinių ir tremtinių šeimų, aprūpinamų būstu" pateikusi Vilniaus miesto savivaldybei prašymą dėl įrašymo į Grįžtančių reabilituotų politinių kalinių ir tremtinių šeimų, aprūpinamų būstu nuomos pagrindais Vilniuje sąrašą (toliau – ir Sąrašas). Kartu su prašymu pateikusi visus teisės aktuose numatytus dokumentus. 1999 m. liepos 26 d. Vilniaus miesto savivaldybės Energetikos ir ūkio departamento Būsto skyrius informavęs, kad vadovaujantis Socialinių įstaigų ir audito departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 1999 m. liepos 19 d. sprendimu Nr. 05-06/492 ji yra įrašyta į Sąrašą gauti butą Vilniuje. Minėto prašymo pateikimo Vilniaus miesto savivaldybei metu galiojusios Gyventojų aprūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo redakcijos 9 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtintos sąlygos, kuriomis piliečiai turėjo teisę į valstybės paramą. Šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje buvo įtvirtinta, kad piliečiai, neturėję teisės į valstybės paramą, pabloginę savo būsto sąlygas perleisdami, pakeisdami turimas gyvenamąsias patalpas ar persikeldami iš gyvenamųjų patalpų į kitas, kuriose gyvenant gali būti įgyta teisė į valstybės paramą, teisę būti įrašyti į eilę valstybės paramai gauti praėjus 5 metams nuo būsto sąlygų pabloginimo. Pažymėjo, kad prašymo įrašyti į Sąrašą pateikimo metu jau buvo praėję 5 metai nuo buto (duomenys neskelbtini), padovanojimo. Šį faktą Vilniaus miesto savivaldybė įvertino įrašydama ją į Sąrašą. Tai patvirtina Vilniaus miesto savivaldybės energetikos ir ūkio departamento būsto skyriaus 1999 m. liepos 27 d. pranešimas Nr. K-l 166.

Pareiškėja paaiškino, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Energetikos ir ūkio departamento Energetikos ir būsto skyrius 2006 m. spalio 3 d. raštu, remdamasis Vyriausybės 2002 m. kovo 5 d. nutarimu Nr. 320 patvirtinto Gyvenamųjų patalpų suteikimo nuomos pagrindais grįžtantiems į Lietuvą nuolat gyventi politiniams kaliniams ir tremtiniams bei jų šeimoms tvarkos aprašo nuostatomis, paprašė ją pateikti informaciją apie sutuoktinio turimą (turėtą) nekilnojamąjį turtą. Pareiškėja šią informaciją pateikusi, po to Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2007 m. birželio 5 d. įsakymu Nr. 30-1067 išbraukęs iš Sąrašo.

Pareiškėja pažymėjo, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja tai, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios ir kitos valstybės institucijos turi veikti remdamosi teise. Vienas esminių Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės principo elementų yra teisinis tikrumas ir aiškumas, kuris suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavimui. Tai pažymėta Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 22 d. ir 2001 m. liepos 12 d. nutarimuose. Pareiškėjos teigimu, 2006 metais atsakovės papildomi iškelti reikalavimai ir įsakymas dėl išbraukimo iš Sąrašo pažeidė jos teisėtus lūkesčius. Pareiškėja nurodo prašymo įrašyti į Sąrašą pateikimo metu pristačiusi visus šio klausimo išsprendimui reikalingus dokumentus, kuriuos atsakovė išnagrinėjo, po to, vadovaudamasi Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 1998 m. kovo 25 d. įsakymu Nr. 69 patvirtinta Grįžusių į Lietuvą iki 1989 metų reabilituotų politinių kalinių ir tremtinių šeimų aprūpinimo būstu tvarka, perdavė Socialinių įstaigų priežiūros ir audito departamentui prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, kad šis pateiktų išvadą. Gavusi teigiamą išvadą, atsakovė ją informavo, kad į Sąrašą būsianti įrašyta, aštuonerius metus nuolat pranešdavo apie pokyčius eilėje. Pranešimus siuntė ir po to, kai įsigaliojo Vyriausybės 2002 m. kovo 5 d. nutarimas Nr. 320. Pasak pareiškėjos, ginčijamas įsakymas pažeidė ir konstitucinį visų asmenų lygybės principą, kadangi pasikeitęs teisinis reguliavimas gali būti taikomas tik asmenims, pateikiantiems prašymą dėl valstybės paramos apsirūpinti gyvenamosiomis patalpomis nuomos pagrindu po teisinio reglamentavimo pasikeitimo. Teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių.

Pareiškėjos nuomone, atsakovė pažeidė įstatymo negaliojimo atgal principą (Konstitucinio Teismo 2001 m. sausio 11 d. nutarimas). Pažymėjo, kad juridinės pasekmės, t.y. pareiškėjos įrašymas į Sąrašą, atsirado iki Vyriausybės 2002 m. kovo 5 d. nutarimo Nr. 320 įsigaliojimo. Esant tokiai situacijai, turi būti vadovaujamasi Konstitucinio Teismo išaiškinimais, pateiktais Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2001 m. gruodžio 18 d., 2003 m. liepos 4 d. nutarimuose. Pareiškėjos nuomone, jos atveju gali būti taikomas tik 1997 m. lapkričio 27 d. Vyriausybės nutarimas Nr. 1294 „Dėl grįžtančių reabilituotų politinių kalinių ir tremtinių šeimų, aprūpinamų būstu".

Atsiliepimas

Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašė skundą atmesti.

Atsakovės teigimu, priimant pareiškėjos skundžiamus sprendimus Viešojo administravimo įstatymas nebuvo pažeistas. Pažymėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisija, vadovaudamasi Vyriausybės 2002 m. kovo 5 d. nutarimu Nr. 320 „Dėl politinių kalinių ir tremtinių bei jų šeimų narių sugrįžimo į Lietuvą 2002-2007 metų programos ir Gyvenamųjų patalpų suteikimo nuomos pagrindais grįžtantiems į Lietuvą nuolat gyventi politiniams kaliniams ir tremtiniams bei jų šeimoms nariams tvarkos patvirtinimo“ 2008 m. balandžio 30 d. Nr. 200-18 sprendimu nepritarė B. K. įrašymui į grįžtančių tremtinių sąrašą, nes tam nėra teisinio pagrindo. Apie priimtą sprendimą pareiškėja buvo informuota 2008 m. gegužės 10 d. raštu Nr. 51 -11017-(7.2-SR3). Teigia, kad sprendžiant B. K. prašymą ir priimant skundžiamą sprendimą Viešojo administravimo įstatymo nešališkumo ir pagrįstumo principai nepažeisti, nes buvo išanalizuotos visos faktinės aplinkybės, vadovautasi tiek grįžtančių į Lietuvą reabilituotų politinių kalinių ir tremtinių šeimų aprūpinimo būstu teisinius santykius reglamentuojančiais teisės aktais, tiek Viešojo administravimo įstatymo nuostatomis. Mano, kad sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, 4 straipsnio l dalies 1 punktą, 8 straipsnio 1 dalį. Pažymi, kad vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi priimamas individualus administracinis sprendimas turi atitikti faktiškai nustatytas aplinkybes ir neprieštarauti teisės normoms, tačiau negalima teigti, kad ši norma įpareigoja viešojo administravimo subjektą visas nustatytas faktines aplinkybes išdėstyti sprendime.

Atsakovės teigimu, skundžiamas 2008 m. balandžio 30 d. Nr. 200-18 sprendimas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio prasme turi formaliųjų trūkumų, tačiau jie nesudaro pagrindo jį naikinti (ABTĮ 89 straipsnis), nes sprendimas iš esmės yra teisėtas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnyje įtvirtintas aktų panaikinimo pagrindų sąrašas. Teigia, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistas nė vienas iš minėtoje įstatymo normoje išvardytų teisės akto naikinimo pagrindų. Ginčijamų sprendimų panaikinimas vien formaliaisiais pagrindais būtų neteisėtas, nepagrįstas ir nesąžiningas, kadangi šiuo atveju viešojo administravimo subjektas veikė teisės aktų nustatyta tvarka, o jo veiksmuose nėra kaltės. 2008 m. gegužės 10 d. sprendime Nr. A51-11017(7.2-SR3) jo apskundimo tvarka išaiškinta teisingai. Pažymėjo, kad skundžiami sprendimai buvo priimti vykdant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. lapkričio 30 d. sprendimą. Mano, kad teismo įpareigojimas įvykdytas tinkamai.

Dėl ginčo esmės paaiškino, kad 1999 m. gegužės 11 d. Vilniaus miesto savivaldybė gavo pareiškėjos prašymą dėl įtraukimo į grįžtančių tremtinių eilę butui gauti. Vadovaudamasi prašymo pateikimo laiku galiojusio Vyriausybės 1997 m. lapkričio 27 d. nutarimo Nr.1294 „Dėl grįžtančių į Lietuvą reabilituotų politinių kalinių ir tremtinių šeimų aprūpinimo būstu“ 1.8 punktu, Vilniaus miesto savivaldybė kreipėsi į Socialinių įstaigų priežiūros ir audito departamentą prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos suderinimo dėl B. K. įrašymo į Sąrašą. Šiam Departamentui pritarus, 1999 m. liepos 26 d. Vilniaus miesto savivaldybės Energetikos ir ūkio departamento Būsto skyrius informavo pareiškėją, kad vadovaujantis Socialinių įstaigų ir audito departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 1999 m. liepos 19 d. sprendimu Nr. 05-06/495 pareiškėja yra įrašyta į Sąrašą. Vadovaudamasi galiojančiais teisės aktais Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2006 m. spalio 3 d. paprašė pareiškėjos atsiųsti informaciją apie jos sutuoktinio turimą (turėtą) nekilnojamąjį turtą, po to 2006 m. lapkričio 3 d. raštu Nr. A51-18587-(1.11-EUD-1) kreipėsi į Socialinių paslaugų priežiūros departamentą prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Socialinių paslaugų priežiūros departamentas įvertino, kad pareiškėja turėtų būti išbraukta iš Sąrašo. Atsižvelgus į aptartas aplinkybes, Energetikos ir ūkio departamento Energetikos ir būsto skyriaus sprendimu Nr. A63-1946-(17962)-(4.4-PD-4) pareiškėja buvo išbraukta iš Sąrašo.

Atsakovės manymu, pareiškėja neturi teisės būti įrašyta į Sąrašą. 2007 m. kovo 6 d. Energetikos ir būsto skyrius nustatė, kad pareiškėja po 1990 m. nuosavybės teise turėjo trijų kambarių butą R. Jankausko g. 7-197, Vilniuje, kurį padovanojo sūnui, o pareiškėjos sutuoktinis nuosavybės teise turėjo gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini). Pareiškėja pagal Butų privatizavimo įstatymą privatizavo butą (duomenys neskelbtini), kurį 1994 m. balandžio 28 d. padovanojo sūnui. Pareiškėjos sutuoktinis V. K. 1990 m. gruodžio 19 d. pagal dovanojimo sutartį įgijo du gyvenamuosius pastatus. Vieno iš jų 2006 m. spalio 5 d. nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išraše nurodyta kaip „sunaikintas". Šiuos gyvenamuosius pastatus V. K. pardavė 1997 m. liepos 9 d.

Atsakovė pažymėjo, kad Vyriausybės 1997 m. lapkričio 27 d. nutarime Nr. 1294 „Dėl grįžtančių reabilituotų politinių kalinių ir tremtinių šeimų aprūpinimo būstu", galiojusiame iki 2002 m. kovo 10 d., buvo numatyta, kad į Sąrašą įrašomi tik iki 1989 m. reabilituoti politiniai kaliniai ir tremtiniai - pensinio amžiaus ir I bei II grupių invalidai. 2002 m. kovo 10 d. įsigaliojus Vyriausybės nutarimu Nr. 320 patvirtintai „Politinių kalinių ir tremtinių bei jų šeimų narių sugrįžimo į Lietuvą 2002-2007 metų programai ir Gyvenamųjų patalpų suteikimo nuomos pagrindais grįžtantiems į Lietuvą nuolat gyventi politiniams kaliniams ir tremtiniams bei jų šeimų nariams tvarkai", teisę į valstybės paramą apsirūpinti gyvenamosiomis patalpomis nuomos pagrindais turi Lietuvos Respublikos piliečiai ir asmenys, išsaugoję teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę, su savo šeimos nariais grįžtantys ar grįžę po 1990 m. kovo 11 d. nuolat gyventi į Lietuvą iš buvusios SSRS teritorijos. Pareiškėjos šeima grįžo į Lietuvą iki 1989 m. Tvarkos 13.1 punktas numato, kad savivaldybės, prieš priimdamos sprendimą nuomoti grįžtančio asmens šeimai gyvenamąsias patalpas patikrina, ar grįžtančiam asmeniui ir visiems jo šeimos nariams, kurie persikelia kartu, nuo 1990 m. nepriklausė nuosavybės teise nekilnojamasis turtas (gyvenamasis namas, jo dalis, butas), įregistruotas Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke, nebuvo suteiktas kreditas lengvatinėmis sąlygomis gyvenamajam namui ar butui pasistatyti arba nusipirkti. Tos pačios Tvarkos 14 punktas numato, kad paaiškėjus, kad grįžtančiam asmeniui ar jo šeimos nariui priklausė gyvenamasis plotas ar buvo skirta parama gyvenamajam plotui įgyti, priimamas sprendimas išbraukti jį iš grįžtančių asmenų sąrašo.

Atsiliepimas

Atsakovė nesutiko, jog pareiškėjos atžvilgiu buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas. Teigė, kad pasibaigus įstatymo, kaip teisės įgijimo pagrindo, galiojimo terminui, pasibaigia taip pat ir galimybės tam tikromis įstatyme numatytomis sąlygomis įgyti tame įstatyme numatytas teises. Savivaldybės socialinis būstas įstatymų nustatyta tvarka nuomojamas pagal Savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu patvirtintus sąrašus. Tuo tarpu savivaldybės butų fonde esančio būsto poreikis ženkliai viršija turimą butų kiekį. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintuose sąrašuose išnuomoti socialinį būstą laukia 3692 šeimos. Įrašius B. K. į sąrašą, būtų pažeisti ne tik įstatymai, bet ir asmenų, įrašytų į sąrašą teisės bei teisėti interesai.

Pažymėjo, kad įstatymo negaliojimo atgal principas nebuvo pažeistas. Vilniaus miesto savivaldybės administracija nepriėmė sprendimo pareiškėjai nuomoti būstą ir nesudarė būsto nuomos sutarties su pareiškėja, kaip to reikalauja Tvarkos 16 p., o Tvarkos 14 p. suteikia Savivaldybei teisę išbraukti iš sąrašo tuos asmenis, kuriems (ar jų šeimos nariui) priklausė gyvenamasis plotas ar buvo skirta parama gyvenamajam plotui įgyti. Būsto nuomos sutartis su pareiškėja turi būti sudaroma remiantis galiojančių teisės aktų nuostatomis.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino iš dalies: panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2008 m. gegužės 10 d. sprendimą Nr. 51 -11017-(7.2-SR3) ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2008 m. balandžio 30 d. negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisijos posėdžio Nr. 200-18 sprendimą (protokolo Nr. 28) ta apimtimi, kuria nutarta nepritarti B. K. įrašymui į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. 30-202 patvirtinto Grįžtančių reabilituotų politinių kalinių ir tremtinių šeimų, aprūpinamų būstu nuomos pagrindais Vilniuje, sąrašą. Likusioje dalyje skundą atmetė.

Teismas nustatė faktines aplinkybes, kad 1999 m. gegužės 11 d. Vilniaus miesto savivaldybė gavo pareiškėjos prašymą įtraukti į grįžtančiųjų tremtinių eilę butui gauti. Vilniaus miesto savivaldybė kreipėsi į Socialinių įstaigų priežiūros ir audito departamentą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl B. K. įrašymo į grįžtančių reabilituotų politinių kalinių ir tremtinių šeimų aprūpinimų būstu sąrašą (b. l. 29). Socialinių įstaigų priežiūros ir audito departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nusprendė pritarti Vilniaus miesto savivaldybės pasiūlymui įrašyti B. K. šeimą į šį Sąrašą. 1999 m. liepos 26 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Energetikos ir ūkio departamento Būsto skyrius informavo pareiškėją, jog ji į Sąrašą įrašoma (b.l. 28). Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2006-10-03 raštu Nr. A51-15822-(1.11-EUD-1) paprašė pareiškėjos pateikti VĮ Registrų centras pažymą apie jos sutuoktinio nuosavybės teise turimą (turėtą) nekilnojamąjį turtą Lietuvos Respublikoje už visą laikotarpį. Vilniaus miesto savivaldybės administracija Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisijoje svarstė klausimą dėl buto išnuomojimo pareiškėjai ir nutarė nepritarti įrašymui į Sąrašą. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2007 m. birželio 5 d. priėmė įsakymą Nr. 30-1067, kuriuo įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Energetikos ir ūkio departamento Energetikos ir būsto skyrių išbraukti pareiškėją iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. 30-202 patvirtinto Grįžtančių reabilituotų politinių kalinių ir tremtinių šeimų, aprūpinamų būstu nuomos pagrindais Vilniuje, sąrašo.

Teismas aiškindamas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio turinį pažymėjo, jog šis straipsnis numato, jog administracinis sprendimas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka.

Teismas konstatavo, kad šioje byloje skundžiami sprendimai yra visiškai nemotyvuoti, nenurodyta jokia teisės norma, kuri buvo pritaikyta priimant tokius sprendimus.

Priimdamas sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika dėl nemotyvuoto administracinio akto sukeliamų teisinių pasekmių vertinimo taisyklių: tuo atveju, kai administracinis aktas, kuris privalo būti motyvuotas, yra be motyvų, motyvų nepagrįstumo klausimas apskritai neturi būti keliamas ir nagrinėjamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 3(13)). Teismas pažymėjo, kad nors minėtoje byloje apeliacinės instancijos teismas nagrinėjo iš teritorijų planavimo teisinių santykių kilusį ginčą, tačiau minėtoje nutartyje išdėstytos taisyklės turi būti taikomos ir kitose bylose, kuriose nustatomos analogiškos aplinkybės. Nurodė, kad minėta teisės norma numato administratoriaus pareigą savo sprendimą pagrįsti teisiniais ir faktiniais argumentais. Teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju atsakovė šio įstatymo reikalavimo visiškai nepaisė. Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis bei atsižvelgdamas į pirmiau minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad klausimas, ar pagrįstai administratorius priėmė sprendimą, galėtų būti keliamas ir nagrinėjamas tik tuomet, jei teismas konstatuotų, jog administratoriaus sprendimas privalo būti motyvuotas ir jame esama motyvų, pagrindžiančių nepritarimą priimam aktui. Nurodė, kad sprendimas be motyvų neatitinka jam įstatymo keliamų privalomų reikalavimų, yra neteisėtas iš esmės ir todėl naikintinas. Pažymėjo, kad tokiu atveju atsiliepime nurodyti motyvai teisme neturi būti nagrinėjami. Atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas toje pačioje nutartyje pažymėjo, kad administracinio akto priėmimo motyvai pagal įstatymą privalo būti nurodomi pačiame administraciniame akte, todėl padarė išvadą, kad šioje byloje ginčijamo sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto ginčijamo sprendimo pripažinimui neteisėtu. Akcentavo, jog teismas konstatavęs, kad sprendimas yra nemotyvuotas, neturi vertinti atsiliepime į skundą pateiktų argumentų. Nurodė, kad sprendime išvardyti teisės aktai (kaip šiuo atveju bendra nuoroda į Vyriausybės 2002 m. kovo 5 d. nutarimu Nr. 302 patvirtintus Politinių kalinių ir tremtinių bei jų šeimų narių sugrįžimo į Lietuvą 2002-2007 metų programą ir Gyvenamųjų patalpų suteikimo nuomos pagrindais grįžtantiems į Lietuvą nuolat gyventi politiniams kaliniams ir tremtiniams bei jų šeimų nariams tvarką) negali būti pripažinti ginčijamame sprendime išvardintais teisės aktais. Pažymėjo, kad nurodyti aktai pateikia platų reguliavimą. Pačiuose aktuose nėra nenurodyta kokiu punktu remiantis priimtas sprendimas. Atkreipė dėmesį, kad atsakovės socialinių reikalų departamento socialinio būsto skyrius 2008 m. gegužės 10 d. raštu Nr. A51-11017-(7.2-SR3) pranešdamas apie skundžiamo akto priėmimą (b. l. 23) taip pat nenurodė jokių motyvų, kuriais remiantis priimtas sprendimas. Pažymėjo, kad įrašymo į Sąrašą klausimų sprendimui atsakovas yra sudaręs Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisiją, kuri ir priėmė skundžiamą sprendimą. Pažymėjo, kad motyvuoti priimtą sprendimą turi jį priėmęs subjektas, o ne kiti savivaldybės administracijos darbuotojai.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad jis negali nepaisyti pirmiau paminėtų nuostatų, kadangi tai prieštarautų Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsniui ir Konstitucinio teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimui, kuriame suformuluota pozicija, jog analogiškos bylos turi būti sprendžiamos taip pat, kuri taikytina ir administracinių teismų praktikai.

Teismas pažymėjo, kad panaikinus skundžiamus sprendimus, kuriais pareiškėja buvo išbraukta iš Sąrašo, ji lieka įrašyta Sąraše. Todėl argumentavo, kad nėra pagrindo papildomai įpareigoti atsakovę įrašyti pareiškėją į nurodytą Sąrašą. Pažymėjo, kad norėdama pakeisti padėtį atsakovė gali priimti naujus tinkamai motyvuotus administracinius aktus.

III.

Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1) Mano, kad sprendžiant B. K. prašymą nebuvo pažeisti Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje, 4 straipsnio l dalies 1 punkte įtvirtinti teisingo ir teisėto sprendimo priėmimo bei nešališkumo ir pagrįstumo principai, nes priimant sprendimą buvo išanalizuotos visos faktinės aplinkybės, vadovautasi tiek grįžtančių į Lietuvą reabilituotų politinių kalinių ir tremtinių šeimų aprūpinimo būstu teisinius santykius reglamentuojančiais teisės aktais, tiek Viešojo administravimo įstatymo nuostatomis.

2) Nors priimamas individualus administracinis sprendimas turi atitikti faktiškai nustatytas aplinkybes ir neprieštarauti teisės normoms (Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis), tačiau negalima teigti, kad ši norma įpareigoja viešojo administravimo subjektą visas nustatytas faktines aplinkybes išdėstyti sprendime. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr.A556-633/2008, kurioje buvo konstatuota, jog priimant individualų administracinį aktą ne retai pakanka padaryti nuorodą į atitinkamą šaltinį, o tų pačių duomenų dubliavimas keliose vietose būtų perteklinis, prieštaraujantis gero administravimo principui.

3) Teigia, kad sprendimo nepagrindimas nustatytais faktais ir nemotyvavimas laikytinas besąlygišku pagrindu naikinti individualų administracinį sprendimą tik tuomet, kai tokie faktai pareiškėjai nebuvo žinomi.

Nurodo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Energetikos ir ūkio departamento Energetikos ir būsto skyrius 2007 m. kovo 6 d. raštu Nr. A63-1946-(1499)-(4.4-PD-4) informavo pareiškėją, kad pagal pateiktus dokumentus pareiškėja B. K. po 1990 m. nuosavybės teise turėjo trijų kambarių butą (duomenys neskelbtini), kurį padovanojo sūnui, o pareiškėjos sutuoktinis nuosavybės teisė turėjo gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), kurį pardavė. Pažymi, kad minėtame rašte yra išdėstyti motyvai, kodėl pareiškėja išbraukta iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. 30-202 patvirtinto Grįžtančių reabilituotų politinių kalinių ir tremtinių šeimų, aprūpinamų būstu nuomos pagrindais Vilniuje, sąrašo, t. y. paaiškinta, kad Savivaldybė grįžusiems ir grįžtantiems tremtiniams butus nuomoja vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2002 m. kovo 5 d. nutarimu Nr. 320 patvirtintu Gyvenamųjų patalpų suteikimo nuomos pagrindais grįžtantiems į Lietuvą nuolat gyventi politiniams kaliniams ir tremtiniams bei jų šeimos nariams tvarkos aprašu nuostatomis. Nurodo, jog pareiškėjai taip pat buvo paaiškinta, jog paaiškėjus, kad grįžtančiam asmeniui ar jo šeimos nariui priklausė gyvenamasis plotas ar buvo skirta parama gyvenamajam plotui įsigyti, priimamas sprendimas išbraukti iš grįžtančių asmenų sąrašo. Be to, nagrinėjant pareiškėjos skundus dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos priimtų sprendimų Vilniaus apskrities Administracinių ginčų komisijos posėdžiuose dalyvavo pati pareiškėja, todėl, atsakovės manymu, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos priimtų skundžiamų sprendimų motyvai pareiškėjai buvo žinomi.

4) Pabrėžia, jog net ir nustačius tam tikrus individualaus administracinio akto priėmimo procedūros pažeidimus, tai nėra besąlygiškas pagrindas panaikinti tokį aktą. Šiam argumentui pagrįsti atsakovė remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A14-416-2005. Mano, kad administracinės procedūros, pradėtos dėl pareiškėjos B. K. skundo, metu buvo įvertintos visos reikšmingos aplinkybės, o priimti skundžiami Vilniaus miesto savivaldybės administracijos sprendimai yra teisėti, nors, remiantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniu, yra pagrindas konstatuoti, jog turi formaliųjų trūkumų, tačiau jie nėra teisinis pagrindas juos naikinti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnis).

Žemesnės instancijos teismas

5) Atkreipia teismo dėmesį į tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. birželio 5 d. įsakymu Nr. 30-1067 „Dėl įpareigojimo išbraukti iš grįžtančiųjų reabilituotų politinių kalinių ir tremtinių šeimų, aprūpinamų būstu nuomos pagrindais Vilniuje sąrašo" kartu su pareiškėja B. K. buvo išbraukti ir kiti asmenys. Mano, kad teisės aktai turėtų būti taikomi vienodai visų asmenų atžvilgiu, todėl svarstant pareiškėjos B. K. skundus iš naujo Vilniaus miesto savivaldybės administracija negalėjo priimti kitokio sprendimo bei suteikti pareiškėjai B. K. privilegiją kitų asmenų atžvilgiu. Pažymi, kad priėmus pareiškėjai B. K. palankų sprendimą būtų pažeisti ne tik teisės aktų reikalavimai, Konstitucijoje įtvirtinti principai, bet ir kitų asmenų teisės bei teisėti interesai.

6) Mano, kad skundžiamas sprendimas yra neįvykdomas, todėl neteisėtas ir naikintinas. Nurodo, kad pareiškėja B. K. buvo išbraukta iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. vasario 2d. įsakymu Nr. 30-202 patvirtinto Grįžtančių reabilituotų politinių kalinių ir tremtinių šeimų, aprūpinamų būstu nuomos pagrindais Vilniuje, sąrašo. Vadovaujantis minėtu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtinto tvarkos aprašo 14 punktu, Vilniaus miesto administracijos direktoriaus 2007 m. birželio 5 d. įsakymu Nr. 30-1067, tvirtinant naują 2007 m. Grįžtančių reabilituotų politinių kalinių ir tremtinių šeimų, aprūpinamų būstu nuomos pagrindais Vilniuje, sąrašą pareiškėja B. K. į jį nėra įtraukta, kadangi ji iš sąrašo buvo išbraukta 2006 metais. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes nėra aišku, kaip Vilniaus miesto savivaldybės administracija turėtų įvykdyti teismo įpareigojimą, kuriuo nurodoma, jog pareiškėja lieka įrašyta Sąraše.

Atsiliepimas

Pareiškėjos įgaliota atstovė atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 101-113) nurodė, kad nesutinka su atsakovės argumentais ir prašo apeliacinį skundą atmesti.

Savo poziciją grindžia šiais argumentais:

1) Apeliantės pozicija, kad priimant skundžiamą sprendimą buvo tinkamai išanalizuotos faktinės aplinkybės ir ginčo santykį reguliuojantys teisės aktai, nepagrįsta. Mano, kad skundžiami aktai neatitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų, kadangi juose nėra nurodytas nė vienas skundžiamus aktus pagrindžianti teisės norma, nė vienas argumentas, pagrindžiantis apeliantės sprendimus.

2) Apeliantė netinkamai interpretuoja Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo rezoliucinę dalį ir nepagrįstai teigia, kad šio sprendimo neįmanoma įvykdyti.

3) Apeliaciniame skunde nepagrįstai iš naujo analizuojami klausimai, kurie jau buvo išnagrinėti administracinėje byloje Nr. 1-8482-16/2007 (t.y. nekilnojamojo turto, valdyto pareiškėjos ir jos sutuoktinio, apimtis bei statusas, nekilnojamojo turto įsigijimo ir perleidimo tretiesiems asmenims pasekmės pareiškėjos teisiniam statusui).

Atsiliepimas

4) Atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškėjos atstovė pakartoja bylai reikšmingas faktines aplinkybes, taip pat argumentus dėl teisėtų lūkesčių principo pažeidimo. Atkreipia dėmesį į skunde pirmosios instancijos teismui nurodytą aplinkybę, kad pareiškėja prašymo dėl įrašymo į Sąrašą pateikimo Vilniaus miesto savivaldybei metu (1999 m. gegužės 18 d.) atitiko visus teisės aktuose įtvirtintus kriterijus, privalomus asmeniui, siekiančiam gauti valstybės paramą apsirūpinant gyvenamosiomis patalpomis. Teisinio reglamentavimo pasikeitimas, pareiškėjos atstovės nuomone, negali įtakoti pareiškėjos teisės į valstybės paramą apsirūpinant gyvenamosiomis patalpomis įgyvendinimo, pareiškėjos teisių ir teisėtų interesų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2008 m. balandžio 30 d. Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisijos protokolinį sprendimą Nr. 200-18 bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2008 m. gegužės 10 d. sprendimą Nr. 51 -11017-(7.2-SR3), kuriais atsakovė atmetė B. K. prašymą dėl jos įrašymo į Grįžtančių reabilituotų politinių kalinių ir tremtinių šeimų, aprūpinamų būstu nuomos pagrindais Vilniuje, sąrašą. Taip pat prašė įpareigoti atsakovę atitinkamai įgyvendinti įstatymą ir įrašyti ją į šį Sąrašą.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas patenkino pareiškėjos reikalavimus ta apimtimi, kuria pareiškėja prašė panaikinti ginčijamus sprendimus – šiuos sprendimus panaikino motyvuodamas tuo, kad aptariami sprendimai neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, nustatančių, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis (sprendimai visiškai nemotyvuoti, nepagrįsti nei faktinėmis aplinkybėmis, nei teisės aktų normomis). Konstatavęs skundžiamų sprendimų neatitikimą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų tuo aspektu, kad sprendimai yra be motyvų, pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė dėl pareiškėjos skundo argumentų bei atsakovės atsiliepimo į pareiškėjos skundą argumentų, kuriais bylos šalys grindė savo pozicijas dėl pareiškėjos teisės būti įrašyta į Sąrašą.

Atsakovė apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, jog, pasak apeliantės, skundžiami sprendimai buvo priimti išnagrinėjus visas faktines aplinkybes, remiantis ginčo teisinius santykius reglamentuojančiais teisės aktais, tarp jų - Viešojo administravimo įstatymu, o formalūs sprendimų trūkumai nėra teisinis pagrindas teismui juos panaikinti.

Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis) teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas bylą išsprendė tinkamai įvertinęs faktines aplinkybes, iš esmės teisingai pritaikęs nagrinėjamo ginčo sprendimui taikytinus įstatymus bei suformuotą teismų praktiką.

Viešojo administravimo įstatymo (byloje aktuali 2007 m. sausio 18 d. įstatymo Nr. X-1036 redakcija) 1 straipsnyje, apibrėžiančiame aptariamo įstatymo paskirtį, nustatyta, jog šis įstatymas sudaro prielaidas įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatą, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms; nustato viešojo administravimo principus, viešojo administravimo sritis, viešojo administravimo subjektų sistemą ir administracinės procedūros organizavimo pagrindus; garantuoja asmenų teisę apskųsti viešojo administravimo subjektų veiksmus, neveikimą ar administracinius sprendimus, taip pat teisę į įstatymais pagrįstą ir objektyvų asmenų prašymų, skundų ir pranešimų nagrinėjimą. To paties įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinti viešojo administravimo principai, kuriais viešojo administravimo subjektai turi vadovautis savo veikloje, tarp jų - įstatymo viršenybės. Šis principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti įstatymuose, o veikla atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais (VAĮ 3 straipsnio 5 punktas). Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtinti individualaus administracinio akto bendrieji reikalavimai: individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis (1 d.); individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (2 d.); individualus administracinis aktas turi būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens ir patvirtintas antspaudu (3 d.). Aptartos įstatymo nuostatos suponuoja išvadą, kad viešojo administravimo subjekto individualaus administracinio sprendimo, priimamo išnagrinėjus asmens prašymą (skundą) turinys, jei atitinkami specialieji teisės aktai nenustato išimčių, turi atitikti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nurodytus reikalavimus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis) ne kartą yra konstatavęs, jog Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostata, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis įpareigoja viešojo administravimo subjektus motyvuoti priimamus individualius administracinius sprendimus, t.y. pagrįsti nustatytais objektyviais duomenimis (faktais) ir konkrečiai nurodytomis atitinkamų teisės aktų normomis. Sprendime turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A17-174/2007, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr/1 (11), 2007; 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A5-990/2007, 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A5-964/2007, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr/3 (13), 2007).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas 2008 m. rugpjūčio 28 d. sprendime visiškai pagrįstai ir teisingai konstatavo, kad pareiškėjos ginčijami individualūs sprendimai visiškai nemotyvuoti (juose nenurodyti objektyvūs duomenys (faktai) ir teisės aktų normos), t.y. sprendimai neatitinka esminių Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų. Iš šių sprendimų yra aišku tik tai, kad atsakovė nepatenkino pareiškėjos prašymo dėl įrašymo į Sąrašą, tačiau nėra nurodyta kokiais nustatytais objektyviais duomenimis ir kokių teisės aktų konkrečiomis normomis remtasi priimant šiuos sprendimus. Apeliantės argumentą, pateisinantį motyvų ginčijamuose sprendimuose nenurodymą - esą pareiškėjai iš anksčiau (nurodomas atsakovės 2007 m. kovo 6 d. raštas Nr. A63-1946-(1499)-(4.4-PD-4)) yra žinomi motyvai, kodėl ji buvo išbraukta iš Sąrašo, teisėjų kolegija atmeta kaip nesuderinamą su pirmiau aptartais Viešojo administravimo įstatymo tikslais ir principais. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota Viešojo administravimo įstatymo taikymo ir aiškinimo praktika (ABTĮ 13 straipsnis) sprendime teisingai nurodė, kad administracinio akto priėmimo motyvai pagal įstatymą privalo būti nurodomi pačiame administraciniame akte, o ginčijamo sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto ginčijamo sprendimo pripažinimui neteisėtu. Atsakovė nagrinėjamu atveju pareiškėjos ginčijamų sprendimų priėmimo argumentus pateikė atsiliepime į pareiškėjos skundą. Pirmosios instancijos teismas konstatavęs, jog ginčijami sprendimai be motyvų, nagrinėjamu atveju sprendime pagrįstai nepasisakė dėl atsakovės atsiliepimo argumentų, kuriuose nurodomi skundžiamų sprendimų priėmimo faktiniai ir teisiniai pagrindai. Tos pačios pozicijos nagrinėjamu aspektu laikosi ir apeliacinės instancijos teismas ir nepasisako dėl apeliacinio skundo argumentų, kuriuose pateikti atsakovės argumentai dėl faktinių aplinkybių ir teisinių pareiškėjos prašymo išsprendimo pagrindų.

Teisėjų kolegija Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio taikymo aspektu pažymi, kad teismų praktika taikant įstatymus kitose bylose gali būti teisingai pasiremta tik tuo atveju, jei bylų faktinės aplinkybės visiškai identiškos. Atsižvelgiant į viešojo administravimo subjektų įvairovę, įstatymais ir poįstatyminiais teisės aktais nustatytą jų veiklos ir atitinkamų administracinių procedūrų specialųjį teisinį reguliavimą, administracinių teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad tam tikrais atvejais individualaus administracinio sprendimo motyvuojamąja dalimi gali būti atitinkami procedūriniai dokumentai (pav., įsakymo skirti tarnybinę nuobaudą motyvuojamąja dalimi pripažįstama kompetentingo pareigūno patvirtinta tarnybinio patikrinimo išvada) arba pirmiau priimti tiesiogiai susiję aktai (pav., valstybės išperkamo nekilnojamojo turto vertės nustatymo pažyma – valstybės garantijos, išduodamos nuomininkams, gyvenantiems savininkams natūra grąžinamuose gyvenamuosiuose namuose, motyvuojamąja dalimi dėl į valstybės garantiją įrašomų duomenų apie nuomojamų patalpų, į kurias atkurta nuosavybės teisė, rinkos kainą), kuriuose išdėstomi nustatyti objektyvūs duomenys (faktai) ir pateikiamas jų teisinis įvertinimas pagal konkrečias teisės normas. Tokio pobūdžio dokumentai (jie, kaip taisyklė, yra nurodomi ir turi būti nurodyti individualaus akto įžanginėje dalyje) teismų praktikoje vertinami kaip individualaus administracinio sprendimo neatskiriamosios (motyvuojamosios) dalys.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantės nurodyta teismų praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A556-633/2008 ir 2005 m. balandžio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-416-2005) nagrinėjamoje byloje netaikytina, nes šiose bylose aptartos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių. Be to, apeliantė šiais teismų sprendimais remiasi ne kaip vientisais baigiamaisiais teismo aktais, o atskiromis tezėmis, tačiau teisėjų kolegija akcentuoja, kad teismų praktika gali būti teisingai pasiremta tik teismo sprendime nustatytų faktinių aplinkybių visumos kontekste ir tik tuo atveju, jei bylų faktinės aplinkybės visiškai identiškos. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2007 m. spalio 10 d. nutarime yra konstatavęs, kad teismų precedentai yra teisės šaltiniai - auctoritate rationis; rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Kita vertus, Konstitucinis Teismas tame pačiame nutarime pažymėjo, kad teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juo labiau suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Pabrėžė, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Taip pat atsižvelgtina į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius, kaip antai: į tai, ar atitinkamas precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į sprendimo argumentacijos įtikinamumą; į sprendimą priėmusio teismo sudėtį (į tai, ar atitinkamą sprendimą priėmė vienas teisėjas, ar teisėjų kolegija, ar išplėstinė teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis); į tai, ar dėl ankstesnio teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; į galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą, ir kt.

Apeliantės nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 10 d. nutartyje (administracinė byla Nr.A556-633/2008) teismo argumentas, kad priimant individualų administracinį aktą kartais pakanka nuorodos į atitinkamą šaltinį, o tų pačių duomenų dubliavimas keliose vietose būtų perteklinis, prieštaraujantis gero administravimo principui, buvo pagrįstas toje byloje nagrinėtų faktinių aplinkybių įvertinimu, t.y. įvertinus įrodymų visumą buvo konstatuota, kad savivaldybės administracijos direktorius, priimdamas individualų administracinį aktą dėl licencijos ūkio subjektui verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais panaikinimo, nekartodamas nustatytų faktų ir aplinkybių, pagrįstai rėmėsi (nurodė akto įžanginėje dalyje) iš Valstybinės alkoholio ir tabako kontrolės tarnybos gautu administraciniu aktu dėl ekonominių sankcijų taikymo šiam ūkio subjektui už Alkoholio kontrolės įstatymo normų, kurių pažeidimas taip pat yra pagrindas panaikinti licenciją, pažeidimą. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes apeliacinės instancijos administracinis teismas minėtoje byloje priėjo prie išvados, kad savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimas šiuo konkrečiu atveju negali būti vertinamas neatitinkančiu Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Taigi aptartoje byloje suformuota praktika nagrinėjamo ginčo atveju visiškai netinka, nes 2008 m. balandžio 30 sprendimas Nr.200 -18 visiškai be motyvų, o 2008 m. gegužės 10 d. sprendime Nr. 51 -11017-(7.2-SR3) yra nuoroda į sprendimą be motyvų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 22 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A14-416-2005 suformuota praktika, kad ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti priimtą administracinį aktą neteisėtu, nagrinėjamu atvejamam ginčui taip pat netaikytina. Nagrinėjamo ginčo atveju konstatuotas skundžiamų sprendimų turinio esminis (ne formalusis) trūkumas – jie nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis (faktais) ir jokiomis teisės aktų normomis (VAĮ 8 straipsnis).

Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. lapkričio 30 d. sprendimu (administracinė byla Nr.I-8482-16/2007) panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. birželio 5 d. įsakymo Nr.30-1067 dalį, kuria B. K. buvo išbraukta iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. 30-202 patvirtinto Grįžtančių reabilituotų politinių kalinių ir tremtinių šeimų, aprūpinamų būstu nuomos pagrindais Vilniuje, sąrašo ir įpareigojo atsakovę išnagrinėti pareiškėjos skundą dėl išbraukimo iš Sąrašo iš naujo. Šis teismo sprendimas įsiteisėjęs. Pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą pagrįstai pažymėjo, jog teismui panaikinus minėtą 2007 m. birželio 5 d. įsakymo Nr.30-1067 dalį, dėl pareiškėjos liko galioti atitinkama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. vasario 2 d. įsakymo Nr. 30-202 dalis. Byloje nustatyta, kad iki pirmosios instancijos teismui išeinant į pasitarimų kambarį priimti 2008 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą, proceso šalys (tarp jų – atsakovė) nepateikė teismui įrodymų, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2006 m. vasario 2 d. įsakymo Nr. 30-202 dalį dėl pareiškėjos kaip nors koregavo po to, kai įsiteisėjo teismo 2007 m. lapkričio 30 d. sprendimas. Todėl pirmosios instancijos teismas 2008 m. rugpjūčio 28 d. sprendime pagrįstai konstatavo faktą, jog teismui 2007 m. lapkričio 30 d. sprendimu panaikinus atsakovės sprendimą, kuriuo pareiškėja buvo išbraukta iš Sąrašo, ji liko įrašyta į šį Sąrašą. Teisėjų kolegija pažymi, kad šio fakto konstatavimas pats savaime nereiškia, jog teismas patikrino ir įvertino pareiškėjos įrašymo į Sąrašą, ar išbraukimo iš jo, pagrįstumą bei teisėtumą. Pirmiau minėta, kad teismas, konstatavęs esminius pareiškėjos skundžiamų sprendimų turinio trūkumus, neturėjo pagrindo nagrinėti šių aplinkybių ir pagrįstai jų nenagrinėjo. Pirmosios instancijos teismas sprendime taip pat pažymėjo, jog norėdama pakeisti padėtį atsakovė gali priimti naujus tinkamai motyvuotus administracinius aktus. Taigi 2008 m. rugpjūčio 28 d. teismo sprendimu atsakovei nustatytas vienintelis įpareigojimas - išnagrinėti pareiškėjos skundą dėl išbraukimo iš Sąrašo iš naujo. Todėl apeliantės argumentas, kad šis teismo sprendimas neįvykdomas, nepagrįsti. Galimi Sąrašo pakeitimai, padaryti po to, kai įsiteisėjo teismo 2008 m. rugpjūčio 28 d. sprendimas, ne šio ginčo dalykas.

Apibendrindama išdėstytus argumentus kolegija konstatuoja, kad tenkinti atsakovės apeliacinį skundą, remiantis apeliacinio skundo argumentais, nėra pagrindo. Apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 28 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusLaimė BaltrūnaitėArtūras Drigotas