Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. K. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl įsakymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja su skundu (b. l. 1–7) kreipėsi į teismą prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau – ir Generalinė prokuratūra) 2015-04-02 įsakymą Nr. P-199 „Dėl tarnybinės nuobaudos Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurorei D. K. paskyrimo“ (b. l. 8, toliau – ir Įsakymas).

Paaiškino, jog Įsakymas, kuriuo pareiškėjai buvo paskirta nuobauda – pastaba buvo priimtas remiantis 2015-03-24 Generalinės prokuratūros Prokurorų etikos komisijos išvada Nr. 1.6-8 „Dėl Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2015-01-12 kreipimosi dėl prokurorės D. K.“ (toliau – ir Išvada Nr. 1.6-8) bei remiantis 2015-03-24 Generalinės prokuratūros Prokurorų etikos komisijos išvada Nr. 1.6-9 „Dėl R. K. kreipimosi“ (toliau – ir Išvada Nr. 1.6-9).

Nesutikdama su 2015-03-24 Išvada Nr. 1.6-8, tačiau neneigdama turimų kreditorinių įsipareigojimų nurodė, jog pareiškėjos asmeniniai kreditiniai įsipareigojimai niekaip nėra susiję su tarnybinių pareigų atlikimu ir juo labiau, kaip prokurorės etika. Pažymėjo, jog tarp pareiškėjos ir Z. T. yra susiklostę paskoliniai santykiai, kurių pagrindu pareiškėjai Z. T. yra paskolinęs 10000 Eur ir 8000 Lt. Pareiškėja didžiąją paskolos dalį yra grąžinusi, tačiau liko negrąžinta 4000 Eur suma. Kaip nurodė pareiškėja, paskolos grąžinimas užtruko ne nuo pareiškėjos priklausančių priežasčių, o dėl to, kad su pareiškėja neatsiskaičiusi jos pačios skolininkė R. J., kuri pareiškėjai yra skolinga 150000 Lt. Būtent dėl šios priežasties pasunkėjo ir pareiškėjos galimybė grąžinti skolą Z. T.. Pažymėjo, kad šios aplinkybės Z. T. yra žinomos, todėl atsiskaityti su Z. T. pareiškėja stengėsi pagal išgales. Tuo tarpu Z. T., kurį laiką, pretenzijų nereiškė, elgėsi supratingai, tačiau ilgainiui situacija pasikeitė ir Z. T. pradėjo reikalauti grąžinti likusią skolos dalį. Gražiuoju sutarti nepavyko, tačiau Z. T. jokių raštiškų pretenzijų pareiškėjai nepareiškė, į teismą dėl skolos nesikreipė, o nuolatos darė spaudimą ir grasino, kad apskųs darbovietei. Pareiškėjos teigimu, tarp pareiškėjos ir Z. T. susiklostę santykiai yra išimtinai privataus pobūdžio ir nėra susiję su pareiškėjos tarnybinių pareigų atlikimu, nes pinigus skolinosi kaip privatus asmuo, o ne kaip prokurorė. Be to, sudarant paskolos sutartį, jokių neteisėtų veiksmų neatliko. Pareiškėjos teigimu, drausmės bylą kelti iš pareiškėjos privačių civilinių santykių teisinio pagrindo nėra, o vien tik faktinė aplinkybė, kad pareiškėja yra skolinga kitam asmeniui, negali būti pagrindu spręsti klausimą dėl tarnybinės atsakomybės. Taip pat nesutiko ir su 2015-03-24 Išvadoje Nr. 1.6-8 konstatuotomis aplinkybėmis, kad pareiškėja vengė bendravimo su Z. T., t. y. neatsakinėjo į jo skambučius, SMS žinutes, el. laiškus. Kaip nurodė pareiškėja, byloje jos pateikta rašytinė medžiaga (SMS žinučių išklotinės, atsakymas į el.laišką ir kt.), paneigia pareiškėjos vengimą bendrauti su Z. T..

Prieštaraudama 2015-03-24 Išvadoje Nr. 1.6-9 nurodytoms aplinkybėms pažymėjo, jog nesutinkanti, kad R. K., Vilniaus miesto apylinkės teismo koridoriuje, būtų sakiusi: „Tu dar nesėdi?“, vėliau priduriant „Pasodinsiu“. Paaiškindama šią aplinkybę nurodė, jog 2014-11-21 apie 9.30 val., Vilniaus miesto apylinkės teisme, cokoliniame aukšte, pareiškėjai išėjus iš posėdžio salės prie pareiškėjos priėjo R. K., kuris pradėjo pareiškėją užgaulioti. Tuo tarpu pareiškėja į R. K. komentarus neatsakė, o po kelių dienų R. K. parašė Generalinei prokuratūrai melagingą pranešimą.

Pagrįsdama Išvados Nr. 1.6-9 neteisėtumą atkreipė dėmesį, kad būtent šio tarnybinio pažeidimo sudėtis yra įrodinėjama tik dviejų liudytojų parodymais, kai tuo tarpu pats R. K. net nebuvo apklaustas. Be to, pareiškėjos žiniomis, vienam iš liudytojų Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi buvo skirta stacionari psichiatrijos ekspertizė, o tai reiškia, kad ši Išvada grindžiama asmens, kuris negali adekvačiai vertinti savo veiksmų, parodymais. Pabrėžė, kad šių asmenų duotų parodymų teisingumas nebuvo ištirtas ir patikrintas. Tuo tarpu kitų įrodymų, patvirtinančių pažeidimo faktą, tyrimo metu surinkta nebuvo. Pareiškėjos teigimu, atsižvelgiant į tai, kad Išvadose konstatuoti pažeidimai nėra įrodyti, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėja kaip nors paniekino ar pažemino prokuroro vardą. Priešingai, pareiškėjos teigimu, ji elgėsi etiškai, nepažeidė nei trečiųjų, nei valstybės interesų, todėl nuobauda jai skirta nepagrįstai.

Papildomai pažymėjo, kad ginčo Įsakymas taip pat neatitinka ir administraciniam aktui keliamų reikalavimų, nes Įsakyme nenurodyta jo apskundimo tvarka.

Teismo posėdžio metu pareiškėja palaikė skundo argumentus, prašė skundą patenkinti.

Atsakovė Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepimo (b. l. 29–34) argumentais prašė pareiškėjos skundą atmesti.

Nesutikdama su pareiškėjos argumentais nurodė, jog pareiškėjai nuobauda buvo paskirta už Prokurorų etikos kodekso 5.9.1 punkto, kuriame nustatyta, kad prokuroras turi vengti tarnybos ir ne tarnybos metu žodžiais arba savo elgesiu paniekinti ar žeminti prokuroro, kaip valstybės pareigūno, ir prokuratūros, kaip valstybės institucijos, vardą. Atkreipė dėmesį, kad, kaip nurodyta Išvadoje Nr. 1.6-8, paskolos grąžinimo teisiniai santykiai turėtų būti sprendžiami civilinio proceso tvarka, todėl Komisijoje jie nebuvo tiriami. Buvo tiriamas tik pareiškėjos, kaip prokurorės, elgesys konkrečioje situacijoje, bendravimo su paskolos davėju faktinės aplinkybės, pareiškėjos elgesys, pozicija. Priimta Išvada buvo siekiama pažymėti, kad net ir dalyvaujant privačiuose santykiuose, prokurorui privalu laikytis prokuroro etikos ir nepriekaištingos reputacijos reikalavimų.

Nurodė, kad tyrimo metu prokurorė paaiškinimo nepateikė, posėdžiuose nedalyvavo, taip pat Komisijai nebuvo pateiktos ir privataus susirašinėjimo išklotinės bei elektroninių laiškų kopijos. Tačiau atsakovė įvertinusi teismui pateikto susirašinėjimo išklotines, sprendė, kad iš jų negalima daryti išvados, kad pareiškėja su paskolos davėju bendravo etiškai ir pagarbiai.

Dėl priimtos 2015-03-24 Išvados Nr. 1.6-9 nurodė, jog, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja Komisijai paaiškinimo nepateikė ir posėdyje nedalyvavo, Komisija vertindama pareiškėjos veiksmus rėmėsi tik R. K. ir dar dviejų liudytojų parodymais, kurie iš esmės vieni kitiems neprieštaraujantys, tuo tarpu duomenų, galinčių tuos parodymus paneigti, pateikta nebuvo. Pažymėjo, kad R. K. papildoma apklausa nebuvo reikalinga, nes jo pozicija išdėstyta skunde adresuotame prokuratūrai. Nesant nustatytas aplinkybes paneigiančių įrodymų, Komisija patvirtino R. K. skunde nurodytus teiginius.

Apibendrinant pažymėjo, kad paskirta nuobauda yra proporcinga nustatytoms aplinkybėms, o pareiškėjos nurodytas individualaus administracinio akto trūkumas nelaikytinas esminiu pareiškėjos teisių pažeidimu.

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė palaikė atsiliepimo argumentus, prašė skundą atmesti.

Skundas tenkinamas.

Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2015-04-02 įsakymo Nr. P-199 „Dėl tarnybinės nuobaudos Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurorei D. K. paskyrimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenys tvirtina, jog ginčo Įsakymas buvo priimtas ištyrus Z. T. 2014-12-16 skunde (b. l. 38) ir R. K. 2014-11-24 pranešime (b. l. 83) išdėstytas faktines aplinkybes, kuriais (skundu ir pranešimu) minėti asmenys prašė Generalinės prokuratūros ištirti pareiškėjos, kaip prokurorės, atitinkamų veiksmų teisėtumą.

Generalinis prokuroras pritardamas Prokurorų etikos komisijos 2015-03-24 Išvadose Nr. 1.6-8 ir Nr. 1.6-9 nustatytoms aplinkybėms ir jų įvertinimui prokurorų etiką reglamentuojančių teisės nuostatų kontekste, ginčijamu Įsakymu pripažino, kad prokurorė pažeidė Prokurorų etikos kodekso, patvirtinto Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2004-04-30 įsakymu Nr. I-68, 5.9.1 punkte įtvirtintą atsakomybės principą. Tuo pagrindu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo (toliau – ir Prokuratūros įstatymas) 39¹ straipsniu, 40 str. 1 punktu, 41 straipsnio 1, 2, 3, 5, 6 dalimis D. K., Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurorei vyresniajai justicijos patarėjai, skyrė tarnybinę nuobaudą – pastabą.

Nustatyta, kad pareiškėjos veiksmai, kurie skundžiamu Įsakymu pripažinti, kaip pažeidžiantys Etikos kodekso 5.9.1 punkte įtvirtintą atsakomybės principą, pasireiškė tuo, kad pareiškėja 2014-11-21 apie 9.30 val., Vilniaus miesto apylinkės teismo koridoriuje, vilkėdama prokuroro mantiją, girdint kitiems asmenims, neetiškai ir nepagarbiai bendravo su R. K., pasakydama jam: „Tu dar nesėdi?“ ir vėliau pridurdama: „Pasodinsiu“. Tyrimo metu toks pareiškėjos elgesys buvo įvertintas, kaip menkinantis prokuratūros, kaip institucijos ir joje dirbančių pareigūnų vardą bei sudarė/ar galėjo sudaryti įspūdį asmenims, kad prokurorė gali piktnaudžiauti savo tarnybiniais įgaliojimais. Toks pareiškėjos, kaip prokurorės, elgesys leido R. K. ir kitiems asmenims suabejoti, kad prokuratūra padeda užtikrinti teisėtumą ir teismui vykdyti teisingumą, be to, tokie pareiškėjos žodiniai išsireiškimai R. K. sukėlė neigiamas emocijas (pagrindas – Išvada Nr. 1.6-8). Taip pat tuo, kad pareiškėja su Z. T., iš kurio neneigia pasiskolinusi pinigų, elgėsi neetiškai, nes nuo 2013-12-30 dėl paskolos dalies grąžinimo su juo bendravo nepagarbiai, o nuo 2014 m. rugsėjo mėn. iš viso vengė bendrauti, neatsakė į skambučius telefonu, neperskambino, neatsakė į el.paštu atsiųstą pranešimą. Tokiu elgesiu pareiškėja Z. T. sukėlė ne tik finansinius sunkumus bet ir dvasinius išgyvenimus, pažeidė jo teisėtą lūkestį bei padarė neigiamą įtaką prokuratūros, kaip institucijos, įvaizdžiui, sumenkino ar galėjo sumenkinti visuomenės pasitikėjimą prokuratūra, kaip institucija ir prokurorais, paniekino ir pažemino prokuratūros ir prokurorų vardą.

Šioje byloje ginčas yra kilęs dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo prokurorei, todėl sprendžiant pareiškėjos patraukimo tarnybinėn atsakomybėn klausimą, nagrinėjamu atveju taikytinos Prokuratūros įstatymo, kuris įtvirtina pagrindines prokurorų teises ir pareigas bei tarnybinės atsakomybės sąlygas, nuostatos. Prokurorų elgesio ir profesinės etikos (veiklos) normas, kurių privalo laikytis prokurorai atlikdami tarnybą prokuratūroje, taip pat prokurorų santykius su Lietuvos piliečiais ir kitais asmenimis reglamentuoja Prokurorų etikos kodeksas. Prokuratūros įstatymo 39¹ str. 1 dalyje įtvirtinta, kad prokurorai tarnybos ir ne tarnybos metu turi laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų, kitų teisės aktų ir Prokurorų etikos kodekso, kurį tvirtina generalinis prokuroras kolegijos patarimu. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už padarytus įstatymų pažeidimus, tarnybinius nusižengimus, prokuroro vardą žeminančius poelgius, taip pat kitus Prokurorų etikos kodekso pažeidimus prokurorai traukiami tarnybinėn atsakomybėn. Taigi pagal paminėtas teisės nuostatas, tarnybinis nusižengimas apibrėžiamas kaip pareigų, nustatytų teisės aktuose, nesilaikymas ar prieštaraujantis etikai (netinkamas) elgesys dėl paties prokuroro kaltės. Prokuratūros įstatymo 40 straipsnyje nurodytos nuobaudų rūšys (pastaba, papeikimas, kvalifikacinio rango pažeminimas, perkėlimas į žemesnes pareigas, atleidimas iš tarnybos), kurios prokurorui skiriamos už įstatymų pažeidimus, tarnybinius nusižengimus, prokuroro vardą žeminančius poelgius, taip pat kitus Prokurorų etikos kodekso pažeidimus. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai mažiausia tarnybinė nuobauda – pastaba paskirta už Prokurorų etikos kodekso pažeidimą numatyta 5.9.1. punkte. Etikos kodekso 5.9.1 punktu reglamentuota pareiga prokurorui laikytis atsakomybės principo, t. y. tarnybos ir ne tarnybos metu vengiant žodžiais arba savo elgesiu paniekinti ar žeminti prokuroro, kaip valstybės pareigūno, ir prokuratūros, kaip valstybės institucijos, vardą. Kaip nustatyta ir konstatuota Išvadose, pareiškėjos veiksmai, kaip žeminantys prokuroro ir prokuratūros vardą, nagrinėjamu atveju pasireiškė tuo, kad pareiškėja, būdama teisme ir dėvėdama prokuroro mantiją, girdint kitiems asmenims, R. K. neetiškai ir nepagarbiai pasakė: „Tu dar nesėdi?“ vėliau pridurdama „Pasodinsiu“ bei tuo, kad, nors ir neneigdama, kad yra skolinga Z. T., tačiau dėl paskolos dalies grąžinimo su juo bendravo nepagarbiai, o vėliau iš viso vengė bendrauti (neatsakė į skambučius telefonu, neperskambino, neatsakė į el. paštu atsiųstą pranešimą).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas teismų praktiką tarnybinių nuobaudų teisėtumo ir pagrįstumo srityje yra nurodęs, jog kiekvienu konkrečiu atveju, sprendžiant klausimą dėl paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo, turi būti nustatyta, ar atitinkamuose valstybės tarnautojo (nagrinėjamu atveju prokurorės) veiksmuose yra tarnybinio nusižengimo sudėtis, t. y. turi būti nustatyti visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai – pažeidimo padarymo faktas, tarnautojas, pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių, kaltė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-12-01 sprendimas administracinėje byloje A-146-1958/2008, Vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 16, 2008, p. 240-260; taip pat 2004-07-30 sprendimas administracinėje byloje A-4-678/2004, skelbta 2006 m. Apibendrinime). Taigi, tarnybinis nusižengimas yra viena iš teisės pažeidimų rūšių, todėl jam būdingi visi teisės pažeidimo elementai, t. y. objektas, subjektas, objektyvioji ir subjektyvioji pusės. Tik esant šių elementų visumai vienu metu, galima konstatuoti, kad yra tarnybinis nusižengimas, sukeliantis tarnybinę atsakomybę.

Konkretaus tarnybinio nusižengimo faktas ir tarnybinio nusižengimo sudėties elementai turi būti nustatyti motyvuotoje išvadoje, kuri surašoma nustatyta tvarka atlikus išsamų tarnybinio nusižengimo aplinkybių tyrimą. Pažymėtina, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada, kuria remiamasi priimant individualų administracinį aktą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, yra tokio akto sudedamoji (motyvuojamoji) dalis. Motyvuota tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada yra tas juridinę reikšmę turintis aktas, kuriuo nustatomas padaryto konkretaus tarnybinio nusižengimo padarymo faktas, tarnybinio nusižengimo sudėties elementai, pateikiamas tarnybinio nusižengimo kvalifikavimas pagal atitinkamas pažeistų teisės aktų normas, apibrėžiamos tarnybinės atsakomybės ribos, taip pat kaltinimo, nuo kurio tarnybinėn atsakomybėn patrauktas asmuo turi teisę gintis, apimtis. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad ginčo Įsakymas buvo priimtas 2015-03-24 Išvadų Nr. 1.6-8 ir Nr. 1.6-9, kuriose yra aprašyti pareiškėjos padaryti tarnybiniai nusižengimai, nurodyti įrodymai, kuriais remiantis buvo konstatuotas šių tarnybinių nusižengimų padarymo faktas, bei pateiktas šių nusižengimų kvalifikavimas, pagrindu, todėl Išvadose nurodytos aplinkybės ir įrodymai, kuriais remiantis šios aplinkybės buvo laikomos nustatytomis, turi būti patikrintos tiek fakto nustatymo, tiek teisės taikymo požiūriu (t. y., ar pažeidimai yra kvalifikuoti teisingai ir gali būti pagrindu patraukti valstybės pareigūnę tarnybinėn atsakomybėn). Šiuo aspektu papildomai pabrėžtina, kad, kaip savo praktikoje yra konstatavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, tarnybinio nusižengimo tyrimas yra viena iš svarbiausių tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros sudėtinių dalių, kadangi jis nėra vien formalus veiksmas, apsiribojantis tik tarnautojo veiklos ar neveikimo konstatavimu. Tai plati įstaigos vadovo įpareigoto pareigūno ar komisijos veikla, susijusi su išsamiu visų tariamo tarnybinio nusižengimo padarymo aplinkybių ir priežasčių, nulėmusių nusižengimą, išaiškinimu. Tarnybinio nusižengimo tyrimą atliekantis pareigūnas (komisija) turi surinkti visus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tiriamo nusižengimo faktą, nusižengimą padariusio asmens kaltę, patikrinti paaiškinime (jei toks pateiktas) nurodytas su tiriamu nusižengimu susijusias aplinkybes ir visa tai įvertinti, tyrimo rezultatus įforminant motyvuotoje tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-03-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A-6-359/2007).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas bylas, susijusias su tarnybos teisiniais santykiais, taip pat yra nurodęs, kad įrodinėjimo našta dėl neigiamų pasekmių tarnautojui taikymo paprastai perkeliama darbdaviui. Tarnybos teisinių santykių specifika pasireiškia tuo, kad tarnautojas iš esmės yra silpnesnioji šalis, o tarnybos teisiniai santykiai yra jautrūs, vertinant juos socialiniu aspektu. Atsižvelgiant į tai, būtent darbdavys privalo įrodyti, kad yra pagrindas taikyti drausminę atsakomybę darbuotojui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-02-17 nutartis administracinėje byloje Nr. A-62-773/2011, 2011-09-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A-62-2207/2011).

Skundžiamo Įsakymo turinys tvirtina, kad pareiškėjai tarnybinė nuobauda – pastaba buvo paskirta už tą patį nusižengimą (Prokurorų etikos kodekso 5.9.1 punktas), tačiau skirtingų subjektų atžvilgiu.

Tyrimas pareiškėjos atžvilgiu buvo pradėtas Generalinėje prokuratūroje 2014-11-24 gauto R. K. pareiškimo (b. l. 83) pagrindu. Pateiktu pareiškimu R. K. pareiškėjos atžvilgiu prašė imtis griežtų priemonių už etikos pažeidimus. Pareiškime nurodyta, kad 2014-11-21 apie 9.30 val., Vilniaus miesto apylinkės teismo koridoriuje, pareiškėja vilkėdama prokuroro mantiją, girdint kitiems asmenims, neetiškai ir nepagarbiai bendravo su R. K., pasakydama jam: „Tu dar nesėdi?“ ir vėliau pridurdama: „Pasodinsiu“. Vėliau lipant laiptais pareiškėja R. K. užkabinėjo, bandė išprovokuoti. Kai R. K. prokurorės paklausė, kodėl ji norinti jį pasodinti, pareiškėja atsakiusi, kad jis per daug visur lendantis. Iš paminėto pokalbio R. K. suprato, kad su juo norima susidoroti. Vėliau iš esmės tas pačias aplinkybes patvirtino ir du liudytojai, kurie tuo metu teismo koridoriuje buvę kartu su R. K. ir viską girdėję (b. l. 88, 91). Pareiškėjai buvo išsiųstas Generalinės prokuratūros pranešimas, kuriuo pareiškėja buvo informuota, jog Komisija pradėjo tyrimą pagal R. K. pareiškimą, kartu paprašant pareiškėjos pateikti paaiškinimą dėl R. K. nurodytų aplinkybių (b. l. 93). Pareiškėja pateikė 2014-12-12 paaiškinimą, kuriame nurodė, jog R. K. tik darantis šou, todėl ji nežinanti ar R. K. nurodytą dieną, ar kitą dieną jis pareiškėją eilinį kartą įžeidinėjo, grasino atleisti iš darbo, rašyti prokuratūrai, ką ir padarė. Taip pat nurodė, kad kiekvieną kartą stengiasi į R. K. išpuolius nekreipti dėmesio bei prašė patarimo, kas prokurorą galėtų apginti nuo tokių išpuolių (b. l. 94). Vykstant tyrimui pareiškėja papildomai buvo paprašyta pateikti paaiškinimą (b. l. 110) bei dalyvauti posėdyje (b. l. 113, 114). Pareiškėja papildomo paaiškinimo nepateikė, posėdžiuose nedalyvavo, prašė vadovautis 2014-12-12 paaiškinimu (b. l. 115). Pareiškėjos teisė tiek raštu, tiek žodžiu teikti paaiškinimus, įrodymus yra numatyta 2014-04-22 Generalinio prokuroro įsakymu Nr. I-85 pakeistų 2012-01-09 Generalinio prokuroro įsakymu Nr. I-16 patvirtintų Prokurorų etikos komisijos nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 55.4 punkte, tačiau pareiškėja šia teise, tiriant galimai padarytą nusižengimą, nesinaudojo, o nesutikdama su Komisijos vis tik konstatuotu pažeidimu, savo poziciją ir argumentus išdėstė skunde teismui. Tiek skunde teismui, tiek teismo posėdžio metu pareiškėja patvirtino, kad nei tokio, nei panašaus pobūdžio teiginių, kuriuos nurodė R. K. bei du liudytojai pareiškėja R. K. nėra sakiusi. Priešingai, pareiškėja skunde teismui nurodė, jog minėtą dieną ir valandą pareiškėjai išėjus iš teismo posėdžių salės Nr. 020 prie pareiškėjos priėjo R. K. ir pradėjo šaukti: „aš tave sutvarkysiu, atleisiu iš darbo, rašysiu į generalinę prokuratūrą, jau du apygardos teisėjus sutvarkiau, sutvarkysiu ir tave“. Taip pat nurodė, kad pareiškėja į R. K. teiginius niekaip nereagavo ir nieko neatsakė, tuo tarpu R. K. pareiškėją viešai įžeidinėdamas ją nusivijo iki laiptų. Pabrėžė, kad jokio pokalbio su R. K. nebuvo. Taip pat pažymėjo, kad jokių kitų asmenų kartu su R. K. taip pat nematė. Taigi, kaip nurodė ir atsakovė, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja generalinei prokuratūrai nepateikė savo pozicijos dėl įvykio faktinių aplinkybių, todėl 2015-03-24 Išvada Nr. 1.6-9, kurioje pateiktas pasiūlymas skirti pareiškėjai tarnybinę nuobaudą – pastabą, buvo priimta išskirtinai tik R. K. ir dviejų liudytojų parodymais (ginčo situacijos įvertinimu). Išvadą, kad pareiškėja R. K. atžvilgiu vis tik pavartojo tam tikras frazes, Komisiją darė įvertinusi tai, kad R. K. ir įvykio liudytojai iš esmės vienodai apibūdino 2014-11-21 situaciją (t.y. jie visi vienodai girdėjo pareiškėją tariant minėtas frazes, ginčo frazės buvo ištartos garsiai ir aiškiai), kad būtent pareiškėja pradėjo pokalbį su R. K., todėl, atsižvelgiant į tai, Komisija nustatytu laikė faktą, kad pareiškėja R. K. nebuvo provokuojama.

Įvertinus tiek pareiškėjos skunde ir teismo posėdžio metu nurodytus argumentus (poziciją), tiek atsakovės nustatytas ir konstatuotas aplinkybes, kurios buvo pagrindu tarybiniam pažeidimui konstatuoti, nesutiktina, kad atsakovės nustatytos 2014-11-21 įvykio faktinės aplinkybės buvo pakankamos tarnybiniam pažeidimui, įtvirtintam Prokurorų etikos kodekso 5.9.1. punkte, konstatuoti. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad 2014-11-21 įvykusią ginčo situaciją, šios situacijos dalyviai vertina ir apibūdina skirtingai, pateikdami visiškai priešingus argumentus, kas iš esmės sudaro pagrindą abejonei, ar pareiškėjos kaltė R. K. atžvilgiu yra visiškai įrodyta. Be to, kaip matyti iš liudytojų parodymų, minėti asmenys yra draugiškais santykiais susiję su R. K., todėl iš esmės mažai tikėtina, kad tokioje situacijoje, šie liudytojai ginčijamas faktines aplinkybes, kad būtent pareiškėja pirma pradėjo pokalbį su R. K., būtų apibudinę skirtingai. Įvertinus tai, darytina išvada, kad vien tik R. K. ir jo pažįstamų asmenų parodymai, negali būti vertinami kaip pakankamais (besąlygiškai įrodančiais) tarnybiniam pažeidimui įrodyti. Šiuo atveju esant skirtingam ginčo situacijos vertinimui, nėra pagrindo konstatuoti R. K. ir liudytojų parodymų pranašumo, pareiškėjos argumentų ir pateiktų įrodymų atžvilgiu. Atitinkamai negalima daryti išvados, kad dėl 2014-11-21 įvykio buvo surinkti ir įrodyti visi būtini tarnybinio nusižengimo sudėties elementai, aptarti 2015-03-24 Išvadoje Nr. 1.6-9.

Tyrimas pareiškėjos atžvilgiu Generalinėje prokuratūroje taip pat buvo pradėtas ir 2014-12-16 Z. T. skundo (b. l. 38) pagrindu. Pateiktu skundu Z. T. generalinės prokuratūros prašė imtis priemonių įvertinant pareiškėjos veiksmus, kurie pasireiškė jai suteiktos paskolos dalies negrąžinimu. Skunde nurodyta, kad Z. T. su pareiškėja 2013-06-03 sudarė paskolos raštelį pagal kurį Z. T. pareiškėjai iki 2013-12-30 paskolino 10000 Eur ir 8000 Lt. Pareiškėjos negrąžinta paskolos dalis skundo surašymo dienai buvo 4000 Eur. Skunde nurodyta, kad Z. T. pareiškėjos teiravosi, kada bus grąžinta likusi skolos dalis, tačiau pareiškėja nurodydavo aplinkybes susijusias su kitų asmenų veiksmais (pinigus, kurie būtų grąžinti Z. T., pareiškėjai turėjo perduoti jos giminaitis), o kai pinigai jau buvo perduoti pareiškėjai, ji turimus pinigus panaudojo kitiems būtiniems poreikiams. Z. T. vėliau bandant susisiekti su pareiškėja, ji atmesdavo telefono ragelį, parašydama žinutę, kad šiuo metu yra teisme, o rytais ir vakarais iš viso nekeldavo telefono ragelio. Skunde taip pat nurodyta, kad pareiškėja skolos dalies negrąžina, į Z. T. 2014-12-02 el. laišką neatsakė, vengia susitikti, į telefono skambučius neatsiliepia. Apie Z. T. skundo priėmimą pareiškėja buvo informuota 2015-01-15 raštu (b. l. 46). Šiuo raštu pareiškėjai buvo išaiškinta teisė pateikti paaiškinimą, taip pat dalyvauti Komisijos posėdyje. Pareiškėja 2015-01-23 paaiškinime (b. l. 47) nurodė, kad Z. T. skunde nurodytos aplinkybės (skolos dalies negrąžinimas) nelaikytinos tarnybiniu pažeidimu bei išdėstė bendrą nuomonę (dėl įstaigoje bendro mikroklimato, netinkamu laiku pradėto tyrimo ir kt.) dėl pradėto tarnybinio tyrimo. Taip pat nurodė, kad posėdžiuose nedalyvaus, nes jokio tarnybinio pažeidimo nepadarė.

Iš Prokurorų etikos kodekso 5.9.1. punkto nuostatos matyti, kad šios nuostatos, kurioje įtvirtinta pareiga prokurorui vengti veiksmų, ar išsireiškimų, kuriais būtų paniekintas ar pažemintas prokuroro ar prokuratūros vardas, prokurorui privaloma laikytis ne tik tarnybos, tačiau ir ne tarnybos metu, todėl, Komisija, iš esmės susipažinusi su skundą padavusio asmens argumentais (pareiškėja būdama prokurorė skolos dalies negrąžina, vengia susitikti ir kt.), iš esmės turėjo pagrindą pradėti tyrimą pagal Z. T. skundą. Pažymėtina, kad įpareigojimas, jog prokurorai privalo laikytis Prokurorų etikos kodekso nuostatų taip pat įtvirtinta ir Prokuratūros įstatymo 20 str. 1 d. 6 punkte.

Sutiktina su atsakovės Išvados Nr. 1.6-8 argumentais, jog nustačius, kad negrąžintos paskolos dalies grąžinimo klausimas turėtų būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka, todėl Komisijos užduotis buvo įvertinti tik pareiškėjos bendravimo su paskolos davėju aplinkybes, pareiškėjos elgesį bei poziciją bendravimo su Z. T. metu.

Kaip nustatyta iš atsakovei pateikto Z. T. skundo turinio, paskolos davėjui nerimą kėlė pareiškėjos vengimas su juo bendrauti paskolos grąžinimo klausimais (atmetami telefono rageliai, parašoma tik žinutė, kad pareiškėja šiuo metu teisme ir negalinti kalbėti, neatsakymas į el.laišką), o tai, atitinkamai, vertė abejoti dėl suteiktos paskolos dalies grąžinimo. Kaip nurodyta Išvadoje, posėdžio metu telefonu susisiekus su Z. T., dar kartą buvo patvirtinta, kad pareiškėja skolos dalies nėra grąžinusi, o paskutinį kartą pareiškėjai Z. T. skambinęs 2015-03-01, tačiau į skambuti nebuvo atsiliepta. Išvadoje taip pat konstatuota, kad Komisiją įtikino (Komisija neturėjo pagrindo netikėti) Z. T. argumentai, jog pareiškėja su Z. T. dėl skolos grąžinimo bendravo nepagarbiai, o nuo 2014 m. rugsėjo mėn. pareiškėja su Z. T. paskolos klausimais iš viso vengia bendrauti.

Pareiškėja prieštaraudama Išvadoje konstatuotam Prokurorų etikos kodekso pažeidimui, teismui pateikė rašytinius įrodymus, kuriais grindė Komisijos nustatytų aplinkybių neteisėtumą. Pareiškėja pateikė jos rašyto laiško Z. T. nuorašą, iš kurio matyti, kad pareiškėja į Z. T. jai siųstą 2014-12-02 el. laišką (b. l. 20), kuriame Z. T. prašo pareiškėjos grąžinti paskolos dalį ne dalimis, atsakė sekančią dieną, t. y. 2014-12-03. Pareiškėja laiške nurodė, jog paskolos dalį gali grąžinti dalimis, o tuo tarpu gavusi pinigus iš jai skolingo asmens, negrąžintą paskolos dalį grąžins nedelsiant. Pareiškėja atsakymą Z. T. išsiuntė elektroniniu adresu: (duomenys neskelbtini) t. y. tuo, iš kurio ir buvo gautas pareiškėjai adresuotas Z. T. 2014-12-02 laiškas. Tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, adresato (Z. T.) pareiškėjos laiškas nepasiekė (b. l. 19). Taigi iš pareiškėjos pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad į 2014-12-02 Z. T. el. laišką pareiškėja jam atsakė, tuo tarpu atsakymo Z. T. galimai negavo todėl, kad pareiškėja el. laišką Z. T. išsiuntė į elektroninį paštą, kuris, kaip matyti iš kopijavimo centro atsakymo (b. l. 19), Z. T. nepriklauso. Šie įrodymai iš esmės paneigia Z. T. skunde nurodytą aplinkybę dėl pareiškėjos nereagavimo į jo išsiųstą 2014-12-02 el. laišką ir atsakymo nepateikimo.

Pareiškėja taip pat pateikė SMS žinučių, siustų Z. T. išklotines (su tekstu), iš kurių matyti, kad pareiškėja su Z. T. bendravo SMS žinutėmis laikotarpiais: 2014-10-08, 2014-12-16, 2014-12-31, 2015-01-16, 2015-01-28, 2015-02-11, 2015-02-22, 2015-03-09 (b. l. 23–25). SMS žinučių turinys tvirtina, kad pareiškėja turinti tikslą/siekį grąžinti Z. T. skolą, todėl Z. T. prašė pateikti jo banko sąskaitos numerį, kad galėtų pervesti pinigus. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja, su tuo pačiu pasikartojančiu tekstu (prašymas pateikti banko sąskaitos numerį, kad pareiškėja galėtų pervesti skolą ar skolos dalį), į Z. T. kreipėsi ne kartą, suprastina, kad per visą pusės metų laikotarpį, Z. T. savo banko sąskaitos pareiškėjai nepateikė o su skundu kreipėsi į pareiškėjos darbovietę. Tuo tarpu įvertinus byloje pateiktų SMS žinučių turinį, negalima daryti išvados, kad pareiškėja su Z. T. vengė bendrauti paskolos grąžinimo klausimais. Priešingai, kaip matyti, pareiškėja kiekvieną mėnesį nuo 2014 m. spalio mėn., skolos grąžinimo klausimais, su Z. T. bendravo SMS žinutėmis. Taigi šie aptarti rašytiniai įrodymai paneigia Z. T. skunde prokuratūrai nurodytus argumentus dėl pareiškėjos vengimo su juo bendrauti paskolos grąžinimo klausimais.

Iš pateiktų įrodymų taip pat matyti, kad pareiškėja į Z. T. SMS žinute dėl sąskaitos pateikimo kreipėsi ir 2015-03-09. Kaip Komisijos posėdžio metu telefonu nurodė Z. T., paskutinį kartą pareiškėjai buvo skambinęs 2015-03-01, tačiau ji neatsiliepė. Pažymėtina, kad galimai pareiškėja į 2015-03-01 Z. T. skambutį ir neatsiliepė, tačiau negalima teigti, kad pareiškėja nebendravimo su Z. T. skolos grąžinimo klausimais po 2015-03-01. Taigi, nors, kaip nurodyta Išvadoje, Komisija ir neturėjo pagrindo abejoti Z. T. teiginiais, kad pareiškėja su Z. T. vengia bendrauti dar nuo 2014 m. rugsėjo mėn., tačiau byloje pateikti duomenys apie SMS žinučių siuntimą, laikotarpiu nuo 2014 m. spalio mėn. iki 2015 m. kovo mėn., tvirtina priešingai (Z. T. argumentams).

Komisijos išvadoje taip pat nurodyta, kad Komisija neturi pagrindo netikėti Z. T. tvirtinimu, kad pareiškėja paskolos grąžinimo klausimu su Z. T. bendravo nepagarbiai. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjos nepagarbumo Z. T. atžvilgiu faktas tyrimo metu jokiais konkrečiais įrodymais neatskleistas, o tuo tarpu iš pareiškėjos pateiktų SMS žinučių turinio taip pat negalima teigti, jog žinučių turinys yra nepagarbus, įžeidžiantis, ar kaip kitaip užgaunantis.

Taigi proceso dalyvių pateiktus argumentus (dalyje dėl skolos Z. T. grąžinimo) įvertinus byloje surinktų įrodymų apimtyje (pareiškėjos bendravimo tiek elektroniniais laiškais, tiek SMS žinutėmis su Z. T. faktas nustatytas, pareiškėjos nepagarbaus bendravimo su Z. T. apraiškų nenustatyta (neįrodyta)), nesudaro pagrindo išvadai, kad pareiškėja savo veiksmais pažeidė Prokurorų etikos kodekso 5.9.1 punkte įtvirtintą atsakomybės principą.

Išnagrinėjus byloje pateiktus įrodymus, pareiškėjos, atsakovės paaiškinimus, taip pat įvertinus Išvadose ir Įsakyme aptartus pareiškėjos veiksmus ir juos įvertinus Prokurorų etikos kodekso 5.9.1 punkto ribose, darytina išvada, kad pareiškėjai tarnybinė nuobauda buvo paskirta nepagrįstai. Tiek pažeidimo tyrimo, tiek nagrinėjamos bylos medžiaga nėra įrodyta, kad pareiškėja, tiek bendraudama su R. K., tiek su Z. T., kaip valstybės pareigūnė, sumenkino visuomenės pasitikėjimą prokuratūros sistema, pažemino prokurorės ir prokuratūros, kaip valstybės institucijos vardą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos veikoje tarnybinio nusižengimo sudėties objektyvioji pusė nėra įrodyta, todėl nėra teisinio pagrindo išvadai, kad pareiškėja padarė tarnybinį nusižengimą.

Papildomai pažymėtina, jog atsakovė Įsakyme nors ir konstatavo, jog pareiškėjos elgesys sumenkino visuomenės pasitikėjimą prokuratūros sistema, pažemino prokurorės ir prokuratūros, kaip valstybės institucijos vardą, sudarė įspūdį, kad prokurorė gali piktnaudžiauti įgaliojimais, tačiau atsakovė nenurodė, kuo konkrečiai pasireiškė pareiškėjos tariamai neteisėtų veiksmų ydingumas institucijos atžvilgiu. Pabrėžtina, kad, kaip jau minėta, priimant Įsakymą dėl nuobaudos skyrimo, tarnybinio nusižengimo faktas, darbuotojo kaltė, turi būti įrodyti neginčytinais įrodymais.

Sutiktina su atsakovės argumentais, kad prokuroro elgesys tiek darbo metu tiek ne darbo metu turi išlikti nepriekaištingas, tačiau, nagrinėjamu atveju, atsakovės surinkti pareiškėjos kaltę patvirtinantys įrodymai, nėra pakankami ir įtikinami, todėl nesudaro pagrindo konstatuoti, kad už pareiškėjos elgesį dviejų aptartų situacijų metu, jai turi būti skirta tarnybinė nuobauda.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjai tarnybinė nuobauda – pastaba buvo paskirta nesant tam teisinio pagrindo ir neįrodžius tarnybinio nusižengimo sudėties, todėl skundžiamas Įsakymas naikintinas ir pareiškėjos skundas tenkinamas.

Pareiškėjos skundas tenkinamas dėl įrodymų trūkumo Prokurorų etikos kodekso 5.9.1 punkte nustatytam pažeidimui konstatuoti, todėl argumentai dėl Įsakymo neatitikimo Viešojo administravimo įstatymo nuostatoms nėra reikšmingi.

Teisėjas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 str. 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Pareiškėjos D. K. skundą patenkinti.

Panaikinti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2015-04-02 įsakymą Nr. P-199 „Dėl tarnybinės nuobaudos Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurorei D. K. paskyrimo“.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai šiam teismui arba pateikiant jį per Vilniaus apygardos administracinį teismą.