Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro ir nuteistojo P. V. (P. V. ) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. sausio 25 d. nuosprendžio, kuriuo:

P. V. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 178 str. 2 d., 178 str. 3 d., ir nubaustas laisvės atėmimu:

pagal BK 178 str. 2 d. – 2 m.;

pagal BK 178 str. 3 d. – 3 m. ir 6 mėn.

Vadovaujantis BK 63 str., paskirtos bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 4 m., ją atliekant pataisos namuose;

I. R. dėl kaltinimo pagal BK 25 str. 2 d. ir 178 str. 3 d. išteisintas nenustačius, kad jis dalyvavo darant šią nusikalstamą veiką.

Iš P. V. priteista 2715 Lt nukentėjusiajam N. B. turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

P. V. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2005 m. birželio 15 d. naktį, laikotarpiu nuo 0³⁰ val. iki 1 val., veikdamas su ikiteisminio tyrimo nenustatytu asmeniu, įsibrovęs į patalpą – (duomenys neskelbtini) namo požeminį garažą, turėtu įrankiu išlaužus ten stovėjusio 70000 Lt vertės automobilio ,,XXXXXXXX, valst. Nr. XXXXXXXX priklausančio UAB „SEB VB lizingas”, vairuotojo durelių spynelę bei tuo pačiu įrankiu sulaužius užvedimo spynelę, pagrobtą automobilį atvilko iki garažų masyvo (duomenys neskelbtini) namo, įstūmė į 14-ą garažą nuo Žygio gatvės pusės ir užrakino duris su savimi turėta spyna, tokiu būdu pagrobė didelės vertės svetimą turtą – UAB „SEB VB lizingas” priklausantį 70000 Lt vertės automobilį ,,XXXXXXXX, valst. Nr. XXXXXXXX su jame buvusiu V. J. priklausančiu 950 Lt vertės kompiuteriu.

P. V. nuteistas ir dėl kito nusikaltimo, tačiau dėl to nuosprendis neapskųstas.

I. R. buvo kaltinamas tuo, jog 2005 m. birželio 15 d., veikdamas tarpusavyje susitaręs su P. V. , pagrobė tą patį automobilį ,,XXXXXXXX, valst. Nr. XXXXXXXX

Teismas I. R. išteisino pagal BK 25 str. 2 d. ir 178 str. 3 d. nenustatęs, kad jis dalyvavo darant šią nusikalstamą veiką. Teismo nuomone, byloje pakanka faktinių duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pagrobiant automobilį „XXXXXXXX, be P. V. , dalyvavo ir kitas asmuo, padėjęs tempti automobilį, tačiau nepakanka įrodymų teigti, kad tas asmuo buvo I. R.. Nustatytos aplinkybės rodo, jog galima daryti tokią prielaidą, tačiau pripažinti kaltu jos nepakanka. P. V. viso bylos ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu neigė I. R. dalyvavus vagystėje ir tai, kad jį informavo apie automobilio pagrobimą. I. R. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios taip pat nuosekliai neigė kartu su P. V. pagrobęs automobilį ar ką nors žinojęs, jog pastarasis jį pagrobė. Liudytojų Ž. J. ir B. S., mačiusių vagystės naktį du asmenis, įstumiančius pagrobtą automobilį į garažą Žygio gatvėje, parodymai irgi nepatvirtina I. R. kaltės, kadangi šie liudytojai nematė kaltininko išvaizdos požymių, pagal kuriuos galėtų jį atpažinti ar nors apytikriai apibūdinti. Jokių kitų įrodymų, tiesiogiai patvirtinančių I. R. dalyvavus pagrobiant automobilį „XXXXXXXX, nėra. Nustatyta, kad kitą dieną po vagystės I. R. susitiko su P. V. , o 2005-06-16 abu atvyko į garažą, kur stovėjo pagrobtas automobilis. Šios aplinkybės leidžia manyti, jog gal I. R. žinojo apie vagystę arba ir bendrininkavo ją darant, tačiau tuo negalima neginčytinai patvirtinti šio asmens kaltės. Tai, kad P. V. automobilyje rastas I. R. vairuotojo pažymėjimas, o ant garažo, kuriame stovėjo pagrobtas „XXXXXXXX, spynos paliktas pastarojo delno pėdsakas, nereiškia I. R. dalyvavus vagystėje. Šias aplinkybes abu asmenys aiškino tuo, jog jie bendrauja, dažnai važinėja kartu, buvo susitikę 2005-06-15 ir kitą dieną, kai ruošėsi važiuoti prie ežero, abu užėjo į garažą sutvarkyti automobilio signalizacijos, rakino garažo spyną. Be to, liudytojai – policijos pareigūnai, stebėję garažus Žygio gatvėje 2005-05-15 (po vagystės padarymo), nepaneigė, kad P. V. bendravo ne tik su I. R. , bet ir su kitu asmeniu. Taigi, byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog I. R., bendrininkaudamas su P. V., pavogė automobilį „XXXXXXXX.

P. V. pripažinti kaltu nusikalstamą veiką padarius sunkinančiomis aplinkybėmis, t. y. bendrininkų grupe, jo veiksmus perkvalifikuoti iš BK 178 str. 3 d. į BK 25 str. 2 d. ir 178 str. 3 d., paliekant nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę;

nuosprendžio dalį dėl I. R. išteisinimo panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

I. R. pripažinti kaltu pagal BK 25 str. 2 d. ir 178 str. 3 d. bei nuteisti laisvės atėmimu 4 metams;

nuosprendžio dalį dėl nusikaltimo priemonės – automobilio ,,XXXXXXXX, valst. Nr. XXXXXXXX grąžinimo savininkui W. P. pakeisti:

vadovaujantis BK 72 str. 2 d., šį automobilį konfiskuoti kaip nusikaltimo priemonę.

Prokuroras nurodo, kad teismas, priimdamas dėl P. V. apkaltinamąjį nuosprendį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. nepagrįstai nepripažino sunkinančios aplinkybės – veikos padarymo bendrininkų grupe ir iš kaltinimo pašalino BK 25 str. 2 d. taikymą. Teismas pripažino, jog pagrobtas automobilis ,,XXXXXXXX, valst. Nr. XXXXXXXX nebuvo užvestas, jo negalėjo pagrobti vienas asmuo, jį P. V. pagrobė, veikdamas su ikiteisminio tyrimo nenustatytu asmeniu, automobilis nuvilktas P. V. naudotu automobiliu ,,XXXXXXXX, valst. Nr. XXXXXXXX Tačiau būtent tai, kad nusikaltime dalyvavo du asmenys, abiejų veiksmai buvo aktyvūs ir nusikalstami, skirti pagrobti svetimą turtą, rodo jų bendrą tyčią, jie abu laikytini vykdytojais, o pagal BK 25 str. 2 d. tai yra bendrininkų grupė. Veikimo bendrininkų grupe aplinkybė iš kaltinimo negalėjo būti pašalinta ir dėl to, jog teismui pripažinus bendrą dviejų asmenų veikimą, ši aplinkybė nėra veiką kvalifikuojanti ir nėra šio nusikaltimo sudėties požymis.

Nuosprendžio dalis dėl I. R. išteisinimo neteisėta ir nepagrįsta, nes, nors tiesioginių faktinių aplinkybių, siejančių I. R. su nusikaltimo padarymu, nėra, tačiau dėl šio fakto yra pakankamai kitų faktinių aplinkybių: P. V. ir I. R. pastebėti ilgai stebintys garažą, kuriame buvo paliktas pagrobtas automobilis ,,XXXXXXXX, valst. Nr. XXXXXXXX abu sulaikyti būtent tame garaže, kur rastas pagrobtas automobilis; abu į minėtą garažą nešėsi įrankius, skirtus automobilio ar atskirų jo detalių ardymui; sulaikymo metu I. R. išėmė iš su savimi turėto mobiliojo ryšio telefono SIM kortelę, ją sulaužė ir išmetė, siekdamas sunaikinti tyrimui reikšmingų duomenų šaltinį; abiejų asmenų duodami parodymai dėl I. R. vaidmens yra prieštaringi tiek tarpusavyje, tiek kiekvieno atskirai, ir tai rodo siekį pastarąjį apsaugoti nuo atsakomybės; paskutinį kartą jie abu nuteisti už bendrai padarytą nusikaltimą; abu parodė, kad atlikę bausmę jie glaudžiai bendravo, kartu praleisdavo daug laiko, gyveno kaimynystėje. Kaip rodo praktika, padaręs nusikaltimą asmuo, siekdamas save apsaugoti ir išvengti galimo įskundimo, bausmės, vengia viešumo, nusikalstamu būdu įgytą turtą realizuoja, juo dalinasi, keičia jo būklę ar paskirtį arba kitaip disponuoja tuo turtu, veikdamas išvien su nusikaltimo bendrininku. Šiuo atveju kartu su P. V. stebint garažą, kur rastas pagrobtas automobilis, prie paties automobilio su įrankiais, skirtais automobilio ar atskirų jo detalių ardymui, buvo pastebėtas ir sulaikytas I. R. . Be to, ryšiui palaikyti P. V. buvo davęs I. R. vieną iš turėtų telefonų. Ikiteisminio tyrimo metu negauta jokių duomenų, jog P. V. palaikytų kontaktą su kitais asmenimis. Teismas kritiškai įvertino P. V. parodymus dėl nusikaltimo padarymo būdo ir jais nesirėmė, tačiau jo parodymais rėmėsi, vertindamas I. R. dalyvavimo nusikaltime faktą. Prokuroro nuomone, vertinant šią aplinkybę, P. V. parodymais negalima remtis, nes jie prieštaringi, prieštarauja I. R., policijos pareigūnų parodymams ir kitoms bylos aplinkybėms. I. R. parodymai bei kaltės neigimas taip pat vertintini kritiškai, kadangi jis siekia išvengti atsakomybės ir suinteresuotas neigti dalyvavęs nusikaltime. Jo parodymai prieštarauja faktinėms aplinkybėms ir rodo prisidėjimą prie vagystės. Pagal bylos aplinkybes, pagrobę automobilį asmenys jame galėjo sėdėti tik grobimo ir transportavimo metu, kadangi vėliau jie buvo atvykę tik stebėti situacijos, o sulaikymo dieną sulaikymo operacija pradėta, iš karto jiems įėjus į garažą. I. R. , būdamas ne kartą teistas ir žinodamas, kad tokiais atvejais imami kvapo pavyzdžiai nuo sėdynių, tvirtino sėdėjęs vairuotojo vietoje, nes neatmetė tikimybės, jog bus rastas būtent jo kvapas. Tačiau tądien jis negalėjo sėdėti dėl per trumpo laikotarpio, kurį buvo garaže. Susipažinęs su ikiteisminio tyrimo medžiaga ir matydamas, kad odorologinio tyrimo išvados nėra, teisme I. R. neigė sėdėjęs pagrobtame automobilyje. Žinodamas, jog buvo pastebėtas kartu su P. V. netoli garažo, kuriame laikytas pagrobtas automobilis, teisme I. R. tvirtino iš tikrųjų buvęs ten ir 2005-06-15, nes P. V. reikėjo su kažkuo susitikti. Tačiau policijos pareigūnų nurodytas laiko tarpas, kurį šie asmenys praleido, stebėdami garažų masyvą, paneigia juos ten buvus, turint tikslą susitikti. Policijos pareigūnai Ž. J., B. S., D. B., K. T. paliudijo matę P. V. ir I. R. 2005-06-15, apie 12 val., netoli Žygio g. 9 namo sėdinčius automobilyje ,,BMW”, valst. Nr. XXXXXXXX ir stebinčius garažų masyvą. Jie išvyko apie 15 val., o 2005-06-16, apie 14 val., tuo pačiu automobiliu vėl atvyko į Žygio gatvę ir priėjo prie garažo, kuriame buvo paliktas pagrobtas automobilis.

Išvardintų faktinių aplinkybių visuma leidžia tvirtinti, kad automobilį ,,XXXXXXXX, valst. Nr. XXXXXXXX P. V. pagrobė kartu su I. R. To pakanka, jog dėl I. R. būtų priimtas apkaltinamasis nuosprendis.

Prokuroro nuomone, teismas taip pat netinkamai pritaikė įstatymą, grąžindamas savininkui nusikaltimo padarymo priemonę – automobilį ,,XXXXXXXX, valst. Nr. XXXXXXXX Teismas pagal faktines aplinkybes nustatė, kad automobilis buvo pagrobtas, jį nuvelkant P. V. naudotu automobiliu ,,XXXXXXXX, valst. Nr. XXXXXXXX Būtent dėl šios priežasties teismas tą automobilį kaip nusikaltimo priemonę privalėjo konfiskuoti, neatsižvelgdamas į jo priklausomybę bei formalaus savininko žinojimą ar nežinojimą apie jo panaudojimą. Be to, P. V. tvirtino minėtą automobilį įsigijęs pats, jį naudojęs, tik jis registruotas pusbrolio W. P. vardu. Šią aplinkybę patvirtina tai, jog viso ikiteisminio tyrimo metu nuo pat automobilio sulaikymo W. P. nepareiškė dėl automobilio jokių pretenzijų. Netgi laikant, kad teisiškai automobilis priklauso W. P., jo konfiskavimas taikytinas, tokio sprendimo nesiejant su konfiskuotino turto priklausomybe, kadangi šioje byloje automobilis ,,XXXXXXXX, valst. Nr. XXXXXXXX nėra priemonė, užtikrinanti civilinį ieškinį, o yra nusikaltimo priemonė.

Teismo posėdyje prokuroras prašo prokuroro apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, o nuteistojo P. V. skundą atmesti. Nuteistasis ir jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroro skundą atmesti. Išteisintasis ir jo gynėja prašo prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro ir nuteistojo P. V. apeliaciniai skundai atmetami.

Teisėjų kolegijos nuomone, P. V. kaltė pagrobus automobilį ,,XXXXXXXX ir I. R. išteisinimas dėl jam inkriminuoto to paties nusikaltimo pagrįsti bylos duomenimis. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 20 str. reikalavimų bei prasmės ir sutinkamai su BPK 303 str. 2 d. bei 5 d. 2 p. nuostatomis pagrįstai priėmė atitinkamai dėl P. V. apkaltinamąjį, o dėl I. R. išteisinamąjį nuosprendį.

Esminių BPK pažeidimų nagrinėjant bylą nenustatyta.

Nuteistasis P. V. neginčija automobilio ,,Audi 80 Avant” pagrobimo, todėl sutinkamai su BPK 320 str. 3 d. išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrino bylą, neviršydama jo apeliacinio skundo ribų.

Nepagrįstas nuteistojo P. V. apeliacinio skundo motyvas, kad automobilį ,,XXXXXXXX jis pagrobė vienas, tačiau taip pat nepatvirtintas įrodymais prokuroro apeliacinio skundo motyvas, jog šį automobilį jis pagrobė, veikdamas grupe su I. R. .

Pirmosios instancijos teismas motyvuotai atmetė nuteistojo nenuoseklius parodymus, kokiu būdu jis užvedė grobiamą automobilį.

Pirminė P. V. versija, kad jis tai padarė peiliuku (t. 2 b. l. 153-155, 156-157), įvertinus gaminant tokios klasės automobilius naudojamos elektronikos lygį, jų apsaugos sistemą, šiame automobilyje įrengtą papildomą signalizaciją, yra visiškai nereali. Be to, šią versiją paneigė išteisintasis I. R., nuosekliai parodęs, jog tokio automobilio užvesti be originalaus rakto arba papildomo kompiuterio neįmanoma.

Po mėnesio duotus vėlesnius nuteistojo parodymus, kaip jis užvedė automobilį, kurių laikėsi ir teisme, paneigė teisiamajame posėdyje dalyvavęs specialistas – UAB ,,Krasta auto” technikas-konsultantas S. Š.

Nuteistasis teigė, kad po oro filtru stovi visi borto kompiuteriai; jis pakėlė variklio dangtį, ištraukė variklį valdantį kompiuterį, jį atidarė, išėmė originalią ir įdėjo atsineštą mikroschemą, įstatė kompiuterį į vietą, turėtu raktu užvedė automobilį bei nuvažiavo (t. 2 b. l. 168-171, 176-178).

Tokie nuteistojo parodymai rodo, jog jis susipažinęs su automobilio ,,BMW” senesnių modelių konstrukcija, tačiau nežinojo, kad vėlesniuose modeliuose elektronikos išdėstymas pakeistas.

Tai matyti iš minėto specialisto S. Š., kurio kompetencija, sprendžiant iš apelianto pasisakymo apeliacinės instancijos teisme, jis pasitikėjo, parodymų pirmosios instancijos teisme. Specialistas parodė, jog automobilį ,,XXXXXXXX būtų galima užvesti, pakeitus ne vieną, bet du elektronikos blokus (po variklio dangčiu ir salone) arba pakeitus bloką salone.

Taigi, neginčytinai nustatyta, kad pakeitus bloką tik po oro filtru, automobilis neužsivestų. Dėl to atmetamas nuteistojo apeliacinio skundo motyvas, jog teisme ekspertas patvirtino apelianto nurodytu būdu galint užvesti tokio modelio automobilį.

P. V. neigia specialisto G. F. ir liudytojo A. B. parodymus teisme tvirtindamas, kad jie nekompetentingi, tačiau šie, kiekvienas būdamas savo srities specialistas, paaiškino apie pagrobtame automobilyje buvusią apsaugos sistemą, nustatytus automobilio pažeidimus. Liudytojo A. B. parodymai neprieštaravo vėliau apie automobilio elektroninę sistemą apklausto specialisto S. Š. parodymams, tik pirmasis negalėjo atsakyti į kai kuriuos klausimus.

Beje, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje atkreipė dėmesį, jog nuteistojo P. V. parodymai dėl mikroschemos pakeitimo neatitiko tikrovės ir kitu aspektu: nuteistasis teigė, kad originalią (kitas variantas – pakeistą) mikroschemą jis įmetė garaže į ventiliacijos angą, tačiau parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 2 b. l. 179-180) toje angoje nerasta jokios mikroschemos.

Tai irgi paneigia nuteistąjį atlikus jo nurodytus veiksmus užvedant variklį ir patvirtina, jog automobilis buvo nutemptas kitu automobiliu, variklio neužvedus.

Šią aplinkybę įrodo cheminio tyrimo specialisto išvados duomenys (t. 2 b. l. 26-27), kad ant tyrimui pateiktų įsukamos kilpos, tempimo lyno kablio ir automobilio ,,XXXXXXXX kablio yra bendros grupinės priklausomybės metalizacijos pėdsakų.

Nukentėjusysis V. J. parodė, jog jis niekada nesinaudojo automobilio ,,XXXXXXXX įsukama kilpa. Tai rodo, kad metalizacijos pėdsakai ant jos galėjo atsirasti tik nusikaltimo metu, tempimo lynu tempiant pagrobtą automobilį.

Dėl išdėstytų argumentų nepagrįsti nuteistojo P. V. apeliacinio skundo motyvai, jog eksperimentas ar naujos ekspertizės (beje, apeliaciniame skunde taip ir nenurodė, kokios) įrodytų automobilį ,,XXXXXXXX iš garažo Žukausko g. 23 name į 14-ą garažą prie Žygio g. 10 namo pergabenus savo eiga, o ne tempiant.

Tačiau jau aptarti cheminio tyrimo specialisto išvados duomenys, priešingai, nei apeliaciniame skunde teigia prokuroras, neginčytinai neįrodo, kad pagrobtas automobilis ,,XXXXXXXX, valst. Nr. XXXXXXXX buvo tempiamas automobiliu ,,XXXXXXXX, valst. Nr. XXXXXXXX kadangi tyrimas nustatė tik bendros grupinės priklausomybės metalizacijos pėdsakus.

Įvertinus aplinkybę, jog rastas standartinis tempimo lynas (t. 2 b. l. 21), o automobilis ,,XXXXXXXX yra 15 metų senumo (t. 1 b. l. 194) ir galėjo būti anksčiau temptas, bendros grupinės priklausomybės metalizacijos pėdsakai ant tempimo lyno kablio bei automobilio ,,XXXXXXXX kablio neleidžia daryti kategoriškos išvados būtent dėl šio automobilio kaip nusikaltimo priemonės panaudojimo. Beje, pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje aprašydamas nusikaltimo padarymo būdą, šios aplinkybės ir nenurodė.

Nuteistasis abejoja liudytojų B. S., Ž. J. parodymais, kad jie, patruliuodami naktį Vilniuje, Žirmūnų mikrorajone, matė du asmenis, įstumiančius automobilį ,,BMW” į garažą Žygio gatvėje. Ryte jie sužinojo, jog tokios markės automobilis tą naktį Žirmūnuose buvo pagrobtas.

Šių liudytojų parodymai jau aptartų įrodymų kontekste įrodo, kad P. V. , prisipažinęs padaręs šį nusikaltimą, automobilį pagrobė ne vienas, nors jis pats tvirtina priešingai. Policijos pareigūnai tamsoje neįžiūrėjo konkrečių asmenų, tačiau matė juos įsėdant į automobilį ,,XXXXXXXX, užsirašė jo valstybinį numerį ir vėliau nustatė, jog juo naudojosi nuteistasis. P. V. neginčija savo kaltės, todėl liudytojų parodymai yra tinkamas įrodymų šaltinis įrodinėjant, kad nuteistasis turėjo bendrininką.

Tačiau ši aplinkybė neįrodo, jog tas bendrininkas buvo išteisintasis I. R. Dėl to prokuroro apeliacinis skundas, prašant išteisintąjį pripažinti kaltu ir nuteisti, negali būti patenkintas.

Prokuroro apeliaciniame skunde nurodyti I. R. kaltės motyvai nepagrįsti objektyviais duomenimis.

Tai, kad liudytojai Ž. J. ir B. S. dvi dienas, o D. B. ir K. T. vieną dieną po automobilio pagrobimo stebėjo garažą, kuriame buvo paslėptas automobilis, bei abi dienas greta P. V. matė I. R., pastarojo kaltės dalyvavus grobiant automobilį neįrodo.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai nurodė, jog šios aplinkybės leidžia manyti išteisintąjį galėjus žinoti, kad garaže stovi vogtas automobilis (išteisintasis pripažino tai įtaręs), arba ir bendrininkavus darant vagystę, tačiau tuo remiantis negalima neginčytinai įrodyti I. R. kaltės.

Prokuroras I. R. kaltę motyvuoja jo veiksmais, sekusiais praėjus vienai ar net dviems dienoms po automobilio grobimo: šis kartu su P. V. kitą dieną po nusikaltimo pastebėtas netoli garažo, kuriame buvo paliktas pagrobtas automobilis; dar po dienos kartu su juo ėjo į tą garažą ir nešėsi įrankius, skirtus automobilio ar jo atskirų detalių ardymui; abu tame garaže buvo sulaikyti; I. R. sulaikymo metu sulaužė mobiliojo ryšio telefono SIM kortelę; abu sulaikytieji davė prieštaringus parodymus dėl I. R. vaidmens; paskutinį kartą abu teisti už tą patį nusikaltimą, o atlikę bausmę glaudžiai bendravo ir pan.

Išdėstęs tokius argumentus, prokuroras padarė išvadą, jog paprastai taip elgiasi bendrininkai, siekdami mažesnio viešumo, norėdami išvengti bausmės.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šie argumentai, esant konkretiems įrodymams, galėtų būti papildomai panaudoti, kaip sustiprinantys asmens kaltės įrodinėjimą. Tačiau šioje byloje vien jais negali būti grindžiama I. R. kaltė, nes apeliaciniame skunde prokuroro nurodyti pastarojo veiksmai, atlikti praėjus 1-2 dienoms po padaryto nusikaltimo, negali būti susieti su jo dalyvavimu, grobiant automobilį ,,XXXXXXXX.

Prokuroras, apeliaciniame skunde analizuodamas nuteistojo ir išteisintojo parodymus, sukūrė ištisą teoriją, tariamai pagrindžiančią I. R. kaltę, modeliuodamas pastarojo mąstymą ir argumentuodamas, kodėl jis keitė savo parodymus.

Tačiau teisėjų kolegija viso to negali vertinti kaip įstatymo nustatyta tvarka gautų duomenų, kurie sutinkamai su BPK 20 str. nuostatomis galėtų būti laikomi I. R. kaltės įrodymais.

Tai tėra daugiau ar mažiau pagrįstos prielaidos, kurių nepatvirtina objektyvūs duomenys, kadangi ir nuteistasis, ir išteisintasis kalbėjo, tegul ir nelabai nuosekliai, apie jų veiksmus, atliktus 1-2 dienos po automobilio pagrobimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003-06-20 nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą” 3.1.8 p. 1 dalyje teismams nurodyta, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes.

Baudžiamojoje teisėje galioja bendrasis teisės principas in dubio pro reo reiškiantis, kad visi neaiškumai ar netikslumai aiškinami kaltininko naudai.

Taigi, nesant I. R. kaltės neginčijamų įrodymų, pirmosios instancijos teismas dėl jo pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį.

Tokioje situacijoje teismas padarė ir kitą pagrįstą sprendimą – nepripažino P. V. atsakomybę sunkinančios aplinkybės, jog veiką jis padarė bendrininkų grupe, ir veikos papildomai nekvalifikavo pagal BK 25 str. 2 dalį. Šioje dalyje prokuroro apeliacinis skundas taip pat negali būti tenkinamas.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi BK 60 str. 1 d. 1 p. nuostata, kad ne visais atvejais tokia aplinkybė gali būti pripažįstama atsakomybę sunkinančia.

Tiksliai nenustatęs pagrobto automobilio ,,XXXXXXXX gabenimo į garažą aplinkybių, negalėdamas įvardinti grobime dalyvavusių asmenų konkrečių veiksmų, nežinodamas jų vaidmens, dalyvavimo laipsnio, nors ir neabejodamas, jog darant nusikaltimą dalyvavo daugiau negu vienas asmuo, neturėdamas galimybės neginčijamai teigti, kad ne mažiau kaip du asmenys buvo nusikaltimo vykdytojai, teismas neturėjo teisinio pagrindo bendrininkų grupės įvardinti kaip P. V. atsakomybę sunkinančios aplinkybės. Juo labiau, jog bendrininkų grupė nėra veiką kvalifikuojanti aplinkybė ir aptariamo nusikaltimo sudėties požymis.

Nepagrįstas ir kitas prokuroro apeliacinio skundo motyvas, kad automobilis, kuriuo naudojosi P. V. , turėjo būti konfiskuotas kaip nusikaltimo priemonė.

Byloje nėra patikimų duomenų, jog automobilis ,,XXXXXXXX, valst. Nr. XXXXXXXX kuriuo naudojosi P. V., priklauso nuteistajam. Iš transporto priemonės aprašo (t. 1 b. l. 194), pagal liudytojo Ž. J. parodymus, patikrinus automobilio priklausomybę, nustatyta, kad transporto priemonės savininkas yra V. P. (iš tikrųjų V. P. ).

P. V. ne kartą parodė, jog automobilis ,,XXXXXXXX priklauso jo pusbroliui W. P. (t. 2 b. l. 145-149, 163-166, 187-188; t. 4 b. l. 19-26), tačiau jis juo naudojosi, kadangi neturėjo savo.

Priešingai, nei prokuroras nurodo apeliaciniame skunde, P. V. niekada netvirtino minėtą automobilį įsigijęs pats, tik registravęs pusbrolio vardu.

Naudojimasis automobiliu negali būti siejamas su nuosavybės teise į jį.

Prokuroras, motyvuodamas būtinumą konfiskuoti automobilį, kuriuo naudojosi P. V. , kaip nusikaltimo priemonę, neatsižvelgiant į jo priklausomybę ir savininko žinojimą ar nežinojimą apie jo panaudojimą, rėmėsi BK 72 str. 2 dalimi.

Tačiau prokuroras sąmoningai ar nesąmoningai nekreipė dėmesio į BK 72 str. 4 d. nuostatas, numatančias galimybę kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims perduotą turtą konfiskuoti tik tuo atveju, jei šis asmuo turėjo ir galėjo žinoti, kad tas turtas gali būti panaudotas darant sunkų ar labai sunkų nusikaltimą.

Šiuo atveju nėra argumentų teigti kitą asmenį galėjus, o juo labiau turėjus žinoti tokias aplinkybes. Be to, negalima atmesti nutartyje jau aptartos aplinkybės, jog patikimai nenustatyta, ar būtent automobiliu ,,XXXXXXXX buvo tempiamas pagrobtas automobilis ,,XXXXXXXX.

Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas nekonfiskuoti automobilio ,,XXXXXXXX yra teisėtas ir pagrįstas.

Teismas motyvavo bausmės nuteistajam skyrimą.

Teismas atsižvelgė, kad jis tyčia padarė vieną apysunkį ir vieną sunkų nusikaltimą. Būdamas vos 26 metų amžiaus, P. V. nuteistas jau šeštą kartą. Teismas teisingai atkreipė dėmesį, jog pirmą nusikaltimą, už kurį nuteistas aptariamu nuosprendžiu, jis padarė, nepraėjus nė trims mėnesiams po to, kai atliko bausmę už nusikaltimą pagal ankstesnį nuosprendį. Tai rodo jo sąmoningą pasirinkimą ir nenorą keisti nusikalstamo gyvenimo būdo.

Teismas pagrįstai nenustatė P. V. atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

Nors teismas prisipažinimo pavogus automobilį ,,Audi 80 Avant” nepripažino kaip atsakomybę lengvinančios aplinkybės, tačiau į tai neabejotinai atsižvelgė, skirdamas trumpesnę, negu vidutinės trukmės laisvės atėmimo bausmę.

Prisipažinimo pavogus automobilį ,,XXXXXXXX taip pat nebuvo pagrindo pripažinti kaip jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999-12-23 nutarimo Nr. 23 ,,Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis” 16 p. 4 dalyje nurodyta, kad kaltininko prisipažinimas padarius nusikaltimą yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant tyrimo ir teisingumo vykdymo institucijoms teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų.

Tiriant šią bylą ir ją nagrinėjant teisme, nuteistasis nebuvo nuoširdus, keitė parodymus, nuslėpė kitą dalyvavusį nusikaltime asmenį, taip padėjęs jam išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tai nerodo nuteistojo nuoširdaus gailėjimosi, kuris yra būtina sąlyga nustatyti lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 2 punkte.

Visa tai ir kiti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti motyvai teismui leido pagrįstai konstatuoti, jog byloje nėra P. V. atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

Nuteistojo apeliacinio skundo motyvas, kad nusikaltimą padarė dėl sunkios turtinės padėties, susiklosčiusios dėl sugyventinės tėvo invalidumo, taip pat negali būti pripažįstamas kaip jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė.

Jau aptarta nuteistojo asmenybė rodo, jog nusikaltimų darymas yra jo laisvanoriškai pasirinktas gyvenimo būdas, todėl aptariami nusikaltimai nesiejama su jam artimų asmenų sveikatos būkle ir būtinumu jiems padėti.

Įvertinus išdėstytus motyvus, už automobilio ,,XXXXXXXX pagrobimą paskirta vidutinės trukmės laisvės atėmimo bausmė nėra per griežta.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai subendrino už kiekvieną nusikaltimą paskirtas bausmes, jas iš dalies sudėdamas. Toks bausmių subendrinimo būdas atitinka BK 63 str. 4 d. nuostatas. Sutinkamai su BK 63 str. 5 d., kitoks subendrinimo būdas šioje byloje negali būti taikomas.

Teisėjų kolegijos nuomone, P. V. paskirtos bausmės už kiekvieną nusikaltimą ir subendrinta bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 str.), bausmės paskirtį (BK 41 str.) ir yra teisingos.

Apeliacinių skundų motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro ir nuteistojo P. V. apeliacinius skundus atmesti.