- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-09-29
- Bylos Nr.
- 1A-743-493-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-66-1-00912-2012-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Arūnas Paštuolis (pirm.), Daiva Jankauskienė, Giedrius Endriukaitis
- Nuteistasis
- T. S.
- Nukentėjusysis
- S. P.
- Advokatai
- Gintaras Černiauskas, Artūras Andriukaitis
Pranešėjas Arūnas Paštuolis Baudžiamoji byla Nr. 1A-743-493-2014
Teisėjas Vitalijus Kondratjevas Teisminio proceso Nr. 1-66-1-00912-2012-1
2014 m. rugsėjo 29 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Arūno Paštuolio, teisėjų Daivos Jankauskienės ir Giedriaus Endriukaičio, sekretoriaujant Vidai Butiškienei, dalyvaujant prokurorui Sigitui Kanaporiui, gynėjui advokatui Artūrui Andriukaičiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios T. S. gynėjo advokato Gintaro Černiausko apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 26 d. nuosprendžio, kuriuo T. S. pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalyje, ir nuteista laisvės atėmimu dvejiems (2) metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, naujai paskirta bausmė subendrinta dalinio bausmių sudėjimo būdu su Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 21 d. nuosprendžiu skirta bausme ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas dvejiems (2) metams ir trims (3) mėnesiams. Į bausmės laiką įskaitytas atliktos bausmės laikas pagal 2014 m. vasario 21 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendį.
Iš nuteistosios T. S. nukentėjusiosios S. P. naudai priteista keturi tūkstančiai trys šimtai (4300) litų turtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
T. S. nuteista už tai, kad 2012 m. rugpjūčio 28 d. apie 9 val. 30 min., veikdama kartu su tyrimo metu nenustatytu asmeniu kaip bendrininkų grupė, prieš nukentėjusiosios valią, apgaule, tai yra prisistačiusi banko darbuotoja, įsibrovė į S. P. butą, esantį (duomenys neskelbtini), kur pasakiusi, kad reikia surašyti nukentėjusiosios turimus pinigus, o tyrimo metu nenustatytam asmeniui nukreipus S. P. dėmesį, kambaryje iš sekcijos slapta pagrobė nukentėjusiajai S. P. priklausantį turtą – 4300 litų.
Nuteistosios T. S. gynėjas advokatas Gintaras Černiauskas skundžia Kėdainių rajono apylinkės 2014 m. birželio 26 d. nuosprendį, prašo jį panaikinti ir priimti naują – išteisinamąjį – nuosprendį T. S. atžvilgiu, neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, civilinį ieškinį atmesti. Skunde apeliantas nurodo, kad T. S. buvo nuteista dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos, nors byloje esantys įrodymai vienareikšmiškai ir tiesiogiai jos kaltės nepagrindė. Kaltinimo ir teismo nuosprendžio teiginius apie T. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymą paneigia jos parodymai, jog 2012-08-28 nusikaltimo vietoje nebuvo ir su nukentėjusiąja nebendravo. Nuteisdamas T. S., teismas iš esmės rėmėsi nukentėjusiosios S. P. parodymais ir tuo, kad nukentėjusioji iš jai pateiktų nuotraukų atpažino T. S.. Nukentėjusioji S. P. yra seno amžiaus – 84 metų moteris, prastos sveikatos, jai yra nustatytas specialus nuolatinės slaugos poreikis. S. P. apibūdino vagystę įvykdžiusią moterį niekuo neišsiskiriančiais požymiais, kuriais gali būti apibūdinama ne viena panašaus amžiaus ir panašaus gymio romų tautybės moteris. Vadovaudamasi šiais fiziniais požymiais, nukentėjusioji iš fotonuotraukų atpažino T. S.. Atpažinimo iš fotonuotraukų procesinis veiksmas buvo atliktas 2013-01-04, t. y. praėjus daugiau nei keturiems mėnesiams nuo paties įvykio, todėl, apelianto manymu, pagrįsta teigti, kad nukentėjusioji dėl jos seno amžiaus, sveikatos būklės, ilgo laiko, praėjusio nuo įvykio, atpažindama T. S. suklydo, netiksliai atsiminusi ją apvogusią moterį, be to, atpažino iš pateiktų fotonuotraukų, o ne gyvai atpažinime ar akistatoje. Nagrinėjant bylą Kėdainių rajono apylinkės teismo 2014-05-05 teisiamojo posėdžio protokole užfiksuota, kad kaltinamoji nurodė, jog nuotrauka, kuri buvo pateikta nukentėjusiajai, buvo daryta prieš 12 metų, tuo tarpu vagystė iš nukentėjusiosios namų įvykdyta 2012-08-28. Liudytojos B. M. parodymai rodo, kad nukentėjusiajai buvo kilę abejonių atpažįstant jos pinigus pavogusią moterį. Svarbu ir tai, kad nukentėjusioji dėl savo sveikatos negalėjo dalyvauti teismo posėdyje, taigi nukentėjusioji net nematė T. S. gyvai teisme. Todėl, apelianto teigimu, vertintina, kad nukentėjusiosios parodymai ir atpažinimas iš fotonuotraukų yra nepakankami įrodyti T. S. kaltę dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos. Byloje buvo apklausti ir kiti asmenys, t. y. liudytoja T. U., L. Č., M. L., V. P. ir B. M., tačiau jų parodymai taip pat negali būti vertinami kaip duomenys, tiesiogiai ir vienareikšmiškai įrodantys T. S. kaltę. Apelianto teigimu, nė vienas iš byloje apklaustų liudytojų nepatvirtino, kad tiesiogiai matė, kaip T. S. iš nukentėjusiosios pagrobė nukentėjusiajai priklausanti turtą – 4300 litų. Visų byloje apklaustų asmenų parodymai yra atpasakota iš nukentėjusiosios gauta informacija apie nukentėjusiosios pinigų vagystę, todėl byloje apklaustų liudytojų parodymai yra nepakankami daryti tokiai išvadai, kokią padarė Kėdainių rajono apylinkės teismas, o būtent, kad nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai byloje neginčijamai įrodo apeliantės kaltę.
Skunde teigiama, kad T. S. kaltė dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos yra pagrįsta abejotinais, netiksliais ir nevienareikšmiškais duomenimis. Byloje surinkti duomenys, kuriais grindžiama T. S. kaltė, yra ne konkretūs ir tikslūs duomenys, o apytikslis vagystę įvykdžiusios moters nukentėjusiosios pateiktas apibūdinimas ir iš nukentėjusiosios gauta informacija, kurios pagrindu savo parodymus suformulavo kiti byloje apklausti asmenys. Todėl vertintina, kad teismas nuosprendį T. S. atžvilgiu priėmė iki galo neištyręs visų įrodymų bei neįvertinęs jų įrodomosios reikšmės. Teismas nuteistosios poziciją ignoravo, buvo šališkas, nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų, todėl neteisingai išsprendė baudžiamąją bylą.
Šalies argumentai
Apeliantas taip pat teigia, kad, priešingai negu nurodo teismas, byloje nėra įrodyta, jog apeliantė T. S. bendrininkavo su kitais asmenimis. Nurodant, kad T. S. padarė nusikalstamą veiką bendrininkaudama su kitu asmeniu, buvo privaloma nustatyti, koks buvo T. S. ir nenustatyto asmens, kaip bendrininko, tarpusavio ryšys arba bendrininkavimo forma, jų vaidmenys darant nusikalstamą veiką, susitarimo ribos ir pan. Be nukentėjusiosios parodymų, byloje daugiau nėra jokių objektyvių duomenų apie galimai su nuteistąja buvusią kitą moterį. Nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo teisme metu, nebuvo nustatyta, kuris iš dviejų asmenų buvo organizatorius, kas buvo vykdytojas ar padėjėjas. Neįrodžius bendrininkų susitarimo, asmenys negali būti laikomi bendrininkais daryti tą patį nusikaltimą, šiuo atveju jie gali daryti kiekvienas savo nusikaltimą, kurį turi pagrįsti ir įrodyti kaltinimas. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo aiškinamasi dėl grupės nario vaidmens nusikalstamų veikų padaryme, visiškai neaišku, koks vaidmuo teko nuteistajai. Neišsiaiškinus šių aplinkybių yra nepagrįsta teigti, kad kaltinamoji T. S. padarė nusikalstamą veiką bendrininkų grupėje.
Apelianto teigimu, atsižvelgiant į skunde išdėstytas aplinkybes, neįrodžius, kad apeliantė T. S. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, nukentėjusiosios civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo turėtų būti atmestas.
Teismo posėdyje nuteistosios gynėjas nuteistosios gynėjo advokato G. Černiausko apeliacinį skundą palaikė ir prašė tenkinti. Prokuroras prašė nuteistosios gynėjo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistosios T. S. gynėjo advokato Gintaro Černiausko apeliacinis skundas atmestinas.
BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutartis Nr. 2K-43/2006).
Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog šių reikalavimų teismas, pripažindamas T. S. kalta dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs visus byloje surinktus įrodymus ir teisingai juo įvertinęs, padarė pagrįstą išvadą, jog T. S. kaltė yra įrodyta.
Nors T. S. neigė padariusi BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, tačiau ji buvo įrodyta byloje surinktais duomenimis. Pagrindiniai įrodymai, kuriais grindžiama T. S. kaltė, yra nukentėjusiosios S. P. bei liudytojų L. Č., M. L., V. P., Z. U., B. M. parodymai ir rašytinė bylos medžiaga. Nors nukentėjusioji nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme dėl sunkios sveikatos būklės nedalyvavo, jos parodymai, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, buvo perskaityti teisiamajame posėdyje, kuriame apie S. P. apklausos protokolo bei papildomo apklausos protokolo surašymo aplinkybes taip pat apklaustos policijos tyrėjos L. Č. bei M. L.. Šios liudytojos patvirtino, kad nukentėjusioji suvokė, ką kalba, nuosekliai dėstė savo mintis, pati papasakojo apie visas įvykio aplinkybes. S. P. dukters B. M. teigimu, nukentėjusiosios sveikata žymiai pablogėjo po 2013 m. rugpjūtį įvykusio autoįvykio, šį faktą patvirtina ir byloje esantys medicininiai dokumentai. Iš S. P. apklausos protokolo turinio matyti, kad nukentėjusioji nuosekliai nurodė įvykio aplinkybes, kurias analogiškai papasakojo ir liudytojais byloje apklaustiems asmenims – dukrai B. M., kaimynams V. P. ir Z. U.. Nukentėjusioji parodymo atpažinti metu atpažino T. S. kaip moterį, po kurios apsilankymo jos namuose, pasigedo pinigų. Nors atpažinimas vyko pagal nuotrauką, S. P. buvo sunku T. S. atpažinti, tačiau šio procesinio veiksmo rezultatas abejonių nekelia, kadangi nuteistąją atpažino ir Z. U. – ne tik parodymo atpažinti metu, bet ir akistatos metu bei teisiamajame posėdyje. Taigi abejoti S. P. nurodytomis aplinkybėmis ir tuo, jog ji atpažino T. S. kaip jos atžvilgiu padariusią nusikalstamą veiką, nėra jokio pagrindo, kadangi šias aplinkybes patvirtina ir kiti minėti įrodymai. Šių duomenų pakanka konstatuoti, jog apylinkės teismo išvada, kad nusikalstamą veiką prieš S. P. padarė būtent T. S., yra pagrįsta teismo posėdyje tinkamai ištirtais ir nuosprendyje išsamiai išanalizuotais įrodymais, kurių patikimumas nekelia jokios pagrįstos abejonės. Civilinis ieškinys T. S. atžvilgiu tenkintas pagrįstai, kadangi būtent kaltinamosios veiksmais nukentėjusiajai padaryta turtinė žala.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, T. S. parodymai, jog nusikalstamos veikos ji nepadarė ir įvykio vietoje apskritai nebuvo, pagrįstai apylinkės teismo įvertinti kritiškai, kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi kaltinamosios versiją paneigia ne tik nukentėjusiosios, liudytojų parodymai, akistatos ir parodymo atpažinti protokoluose užfiksuoti duomenys, bet ir byloje nustatytos aplinkybės, jog T. S. priklausantys telefono abonentai buvo užfiksuoti veikiantys nusikaltimo padarymo metu nusikaltimo vietoje. Kaltinamosios teiginiai, jog telefoną su nurodytu numeriu ji pardavė dar prieš padarant nusikalstamą veiką, paneigti iš Vilniaus apskrities VPK Elektrėnų policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus gauta informacija, kad telefonas buvo iš T. S. paimtas 2012-12-05.
Apeliacinio skundo argumentai, susiję su bendrininkavimo požymio nustatymu, taip pat atmetami kaip nepagrįsti. Nors byloje nėra nustatytas asmuo, kurio bendrais su T. S. veiksmais padaryta nusikalstama veika, ši aplinkybė neatima galimybės pripažinti, kad nusikaltimas padarytas veikiant bendrai su kitu asmeniu, kuris nėra kaltinamas nagrinėjamoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2K-P-9/2009). Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Taigi bendrininkavimas iš esmės yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis).
Nagrinėjamu atveju, nors nuosprendį priėmęs teismas ir nenurodė su tuo susijusių motyvų, bylos duomenimis yra nustatyta, kad T. S. veikė kartu su kitu asmeniu – moterimi, kuri, taip pat, kaip ir T. S., prisistatė banko darbuotoja ir nukreipė nukentėjusiosios dėmesį, kad T. S. galėtų pasišalinti iš buto. Nukentėjusioji S. P. apklausiama gana detaliai apibūdino ir kitą moterį, tačiau jos atpažinti negalėjo. Liudytojų parodymai taip pat patvirtina, kad S. P. nurodė nusikalstamą veiką prieš ją darius dvi moteris, taigi nėra pagrindo abejoti, kad T. S. veikė su kitu asmeniu. Taip pat nekyla abejonių ir dėl to, kad tarp šių asmenų buvo susitarimas bendrai veikti, kadangi, kaip matyti iš S. P. nurodytų įvykio aplinkybių, T. S. bendrininkę į nukentėjusiosios butą iškvietė telefonu, o ši atėjusi prisistatė banko darbuotoja ir veikė pagal iš anksto suderintą planą – nuėjo kartu su nukentėjusiąja į virtuvę, kad T. S. galėtų paimti pinigus ir pasišalinti iš buto. Taigi konstatuotina, jog apylinkės teismas teisingai nustatė, jog T. S. veikė bendrai su tyrimo nenustatytu asmeniu kaip bendrininkų grupė.
Atsižvelgiant į visas aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį panaikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, nėra objektyvaus pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutarė:
Nuteistosios T. S. gynėjo advokato Gintaro Černiausko apeliacinį skundą atmesti.