- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-12-11
- Bylos Nr.
- eA-1531-492/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03537-2017-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Dainius Raižys, Virginija Volskienė (pran.)
- Pareiškėjas
- T.K.
- Atsakovas
- Nacionalinei
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareis?ke?jo T. K. (T. K.) apeliacini? skunda? de?l Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 20 d. sprendimo pagal pareis?ke?jo T. K. (T. K.) skunda? atsakovui Nacionalinei z?eme?s tarnybai prie Z?eme?s u?kio ministerijos de?l sprendimu? panaikinimo ir i?pareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas T. K. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) 2017 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Nr. 1SS-2313-(7.5); 2) panaikinti NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2017 m. birželio mėn. 29 d. raštą Nr. 48SD-(14.48.136E.); 3) įpareigoti NŽT Vilniaus rajono skyrių atkurti V. B. (mirusi) nuosavybės teises į buvusio savininko B. B. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtos likusios 18,79 ha žemės dalį, už likusią 18,79 ha žemę parengiant išvadas gauti žemės neatlygintinai kitoje vietoje; 4) atlyginti bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas nurodė, kad jis yra buvusio savininko B. B. pretendentės V. B., gim. 1927 m., įpėdinis nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko B. B. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini), Vilniaus raj., turėtą žemę, byloje Nr. 485. V. B. (B. B. dukra) Vilniaus rajono žemėtvarkos tarnybai 1994 m. gruodžio 6 d. pakartotinai pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo kompensuojant už ją pinigais, tačiau prašyme nenurodė tikslaus žemės ploto, į kurį pageidauja atkurti nuosavybės teises kompensuojant už ją pinigais. V. B. vardu buvo parengta 1995 m. birželio 27 d. pažyma (toliau – Pažyma) dėl nuosavybės teisių atstatymo, pagal kurią V. B. nuosavybės teisės gali būti atkurtos į buvusio savininko B. B. 3 ha turėtą žemę (duomenys neskelbtini), Vilniaus rajone. Pareiškėjas pažymėjo, kad iš atkūrimo byloje esančio 1929 m. balandžio 30 d. Vilniaus apygardos teismo hipotekos knygos Nr. 11294 išrašo (toliau – Išrašas) matyti, kad B. B. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė ne 3 ha žemės, o 54,48 ha žemės ploto 2/5 dalis, t. y. 21,79 ha žemės plotą. Dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų, t. y. nuosavybės teises atkuriant pagal 1993 m. liepos 27 d. V. B. prašyme nurodytą informaciją, o ne pagal nuosavybę patvirtinančius dokumentus, vėliau buvo netinkamai parengta Pažyma, kurioje buvo neteisingai nurodyta, jog V. B. turėjo teisę atkurti nuosavybės teises tik į 3 ha žemės, todėl liko neatkurtos nuosavybės teisės į 18,79 ha žemės.
3. Pareiškėjas kreipėsi į NŽT Vilniaus rajono skyrių, vėliau į NŽT dėl nuosavybės teisių atkūrimo į neatkurtą nuosavybės dalį. NŽT Vilniaus skyrius bei NŽT skundžiamais raštais pareiškėjo skundų netenkino. Pareiškėjas, prieštaraudamas skundžiamų sprendimų teisėtumui, nurodė, jog būtent dėl institucijos netinkamų veiksmų, t. y. Pažymoje nurodant, kad V. B. turėjo teisę atkurti nuosavybės teises tik į 3 ha žemės, nors pagal dokumentus buvo matyti, kad savininkui priklausė 21,79 ha žemės, pretendentė objektyviai neturėjo teisingų duomenų, į kokio dydžio žemės sklypą jai priklauso atkurti nuosavybės teises. Neteisingai parengta Pažyma buvo pakeista tik 2015 m. liepos 10 d. NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo įsakymu Nr. 48VĮ-1496-(14.48.2.). Šią aplinkybę (dėl neteisingai parengtos Pažymos) 2015 m. birželio 11 d. sprendime Nr. 1T-22-(7.5) yra konstatavusi ir NŽT.
Šalies argumentai
4. Pareiškėjas nesutiko su sprendimuose nurodytu argumentu, kad tikėtina, jog V. B. negalėjo nežinoti apie didesnį nei 3 ha jos tėvo valdytą žemės plotą. Šiuo aspektu nurodė, kad visuotinė nacionalizacija vyko 1940 m. liepos 22 d., kai V. B. buvo 13 metų, todėl ji objektyviai negalėjo žinoti kiek iki nacionalizacijos žemės valdė jos tėvas. Taip pat, nors nuosavybės teisių atkūrimo byloje yra iš lenkų kalbos išverstas Išrašas iš hipotekos knygos Nr. 11294, tačiau nėra duomenų, kad Išrašo vertimą pateikė pati pretendentė, ar kaip pretendentė buvo supažindinta su Išrašo turiniu. Be to, jei pretendentė būtų žinojusi, kad jai priklauso didesnė žemės dalis, ji tą būtų nurodžiusi dar pirminiame savo prašyme.
5. Pareiškėjas taip pat prieštaravo, kad būtų neteisinga ir nesąžininga nuosavybės teisių atkūrimą tęsti už likusias neatkurtas nuosavybės teises į 18,79 ha ploto žemę kompensuojant pinigais, nesuteikti jam galimybės pareikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nes įpėdinė V. B. institucijų buvo suklaidinta ir dėl to pakeitė valią vietoj 1993 m. liepos 27 d. prašymu išreikštos valios už 3 ha gauti žemės kitame ūkyje, kur gyvena, į valią nuosavybės teises į 3 ha atkurti pinigais.
Atsiliepimas
6. Atsakovas NŽT atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.
Šalies argumentai
7. Atsakovas pažymėjo, kad V. B. 1993 m. liepos 27 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į tėvo turėtą 3 ha žemės. Prašyme nurodė, kad pageidauja gauti žemę kitame ūkyje. V. B. 1994 m. gruodžio 6 d. pateiktame prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo kompensuojant už ją pinigais, tačiau prašyme nenurodė tikslaus žemės ploto, į kurį pageidauja atkurti nuosavybės teises pinigais. Buvo parengta Pažyma, pagal kurią V. B. nuosavybės teisės gali būti atkurtos į buvusio savininko 3 ha žemę. V. B. nuosavybės teisės pinigais buvo atkurtos 1995 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. 41-897-1538. Pareiškėjas apie nuosavybės teisių atkūrimą motinai pradėjo domėtis tik 2012 m. balandžio 5 d. pateikdamas prašymą dėl dokumentų išdavimo. NŽT 1995 m. birželio 30 d. sprendimas Nr. 41-897-1538 pareiškėjui buvo išduotas tik 2015 m. sausio 28 d. Pareiškėjas 2015 m. gruodžio 12 d. kreipėsi į NŽT skyrių, prašydamas perskaičiuoti V. B. grąžintinos žemės plotą. NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2015 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 48VĮ-1496-(14.48.2.) buvo pakeista V. B. vardu išduota Pažyma, pagal kurią V. B. nuosavybės teisės galėtų būti atkurtos į 21,79 ha žemės. Ginčas su pareiškėju dėl žemės ploto dydžio buvo išspręstas administracine tvarka. Vėliau pareiškėjas į NŽT skyrių kreipėsi su 2016 m. vasario 18 d. prašymu, prašydamas pateikti informaciją apie nuosavybės teisių atkūrimą natūra buvusioje B. B. žemėvaldoje. Pareiškėjui 2016 m. balandžio 7 d. raštu buvo išaiškinta, kad natūra nuosavybės teisių atkūrimas yra negalimas, nes B. B. žemėvaldoje neliko laisvos žemės ir kad nuosavybės teisės bus atkuriamos atsižvelgiant į V. B. 1994 m. balandžio 5 d. pateiktą prašymą kompensuoti pinigais. Šiuos argumentus patvirtino ir NŽT 2016 m. rugsėjo 12 d. raštu Nr. 48SD-11490-(14.48.104.). Pareiškėjas šių raštu neskundė, tačiau pareiškėjo atstovė 2017 m. birželio 19 d. į NŽT Vilniaus skyrių kreipėsi pakartotinai, prašydama skubiai už likusią 18,79 ha žemę atlyginti žemės plotu. Tokį atstovės kreipimąsi NŽT vertino kaip piktnaudžiavimą pareiškėjo turimomis teisėmis. Pareiškėjui pakartotinai buvo atsakyta byloje skundžiamais NŽT skyriaus ir NŽT sprendimais.
8. Pažymėjo, kad atsakovas nevilkina nuosavybės teisių atkūrimo proceso, nes nuosavybės atkūrimo pinigais procesas yra pradėtas ir projektas parengtas, tačiau dėl kilusio ginčo teisme procedūra sustabdyta. Atsakovas rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – Tvarka) 3 punkto nuostata, pažymėdamas, kad nuosavybės teisių atkūrimas vykdomas pagal paskutinį V. B. Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui pateiktą 1994 m. gruodžio 6 d. prašymą, kur išreikšta valia nuosavybės teises atkurti pinigais. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas skundo argumentus iš esmės grindžia tik prielaida, kad mirusi V. B., tuo atveju, jei būtų žinojusi apie didesnį žemės sklypą, būtų keitusi valią ir prašiusi nuosavybės teises atkurti natūra. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad mirusi V. B. nuo 1994 m. iki 2007 m., t. y. per 13 metų tokių veiksmų neatliko, o pareiškėjas Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2008 m. birželio 12 d. raštu Nr. SR-2900-(1.12.) gavęs informaciją apie kompensavimo pabaigą taip pat buvo abejingas ir pasyvus iki 2012 m., nuosavybės teisių atkūrimu pareiškėjas intensyviai domėtis pradėjo tik 2015 m.
II.
9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
10. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl NŽT 2017 m. rugsėjo 15 d. sprendimo Nr. 1SS-2313-(7.5) ir NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2017 m. birželio mėn. rašto Nr. 48SD-(14.48.136E.) teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo NŽT Vilniaus rajono skyriui atkurti V. B. nuosavybės teises į buvusio savininko B. B. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtos likusios 18,79 ha žemės dalį, už likusią 18,79 ha žemę parengiant išvadas gauti žemę neatlygintinai kitoje vietoje.
11. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog tarp pareiškėjo ir NŽT ginčas dėl žemės ploto dydžio buvo išspręstas administracine tvarka. V. B. grąžintinos žemės plotas yra perskaičiuotas NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2015 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 48VĮ-1496-(14.48.2.), kuriuo nuspręsta pakeisti Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) agrarinės reformos tarnybos Pažymą, parengtą V. B. vardu, vietoje skaičių „3.0“ įrašant skaičius „21,79“ (b. l. 49). Tačiau nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nesutinka, kad nuosavybės teisių atkūrimas į 18,79 ha ploto žemę (nuosavybės teisės į 3 ha iš 21,79 ha atkurtos pinigais pagal V. B. 1994 m. gruodžio 6 d. prašymą) taip pat vyktų nuosavybės teises į šį žemės plotą kompensuojant pinigais, t. y. pagal paskutinį V. B. 1994 m. gruodžio 6 d. prašymą.
12. Teismas nurodė, kad ginčo santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – Atkūrimo įstatymas) bei jį lydinti Tvarka.
13. Teismas, vadovaudamasis Tvarkos 3 punkto nuostatomis, Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalimi, padarė išvadą, kad pilietis turėjo teisę iki 2003 m. balandžio 1 d. išreikšti valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo arba pakeisti jau išreikštą valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo. Vėliau, po 2003 m. balandžio 1 d. pateikti piliečio prašymai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo išreiškimo (pakeitimo) negalėjo ir negali sukurti teisinės pareigos institucijai atkurti nuosavybės teises piliečio nurodytu būdu. V. B. 1994 m. gruodžio 6 d. prašymu išreiškė valią nuosavybės teises atkurti pinigais. Daugiau prašymų, kuriuose būtų nurodyta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo iki 2003 m. balandžio 1 d. institucijai, vykdančiai nuosavybės teisių atkūrimą, nebuvo pateikta.
14. Teismas sutiko su skundžiamuose sprendimuose nurodytais argumentais, kad V. B. jau išreikštos valios dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo iki 2003 m. balandžio 1 d. nepakeitus, institucijai, vykdančiai nuosavybės teisių atkūrimą, nebuvo pagrindo nesivadovauti Tvarkos 3 punkto nuostata, kurioje imperatyviai reglamentuojama, kad jeigu pilietis keitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama būdu, nurodytu paskutiniame prašyme, kuriame išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo. V. B. 1994 m. gruodžio 6 d. prašyme nurodyta valia nuosavybės teises atkurti pinigais, todėl atsakovas turėjo teisinį pagrindą nuosavybės teisių atkūrimo procesą į 18,79 ha ploto žemę vykdyti taip pat kompensuojant pinigais.
15. Teismas nurodė, kad skundo argumentai dėl to, jog jei V. B. būtų žinojusi, kad jai priklauso nuosavybės teises atkurti į 21,79 ha, nebūtų keitusi pirminiame 1993 m. liepos 27 d. prašyme išdėstytos valios – nuosavybės teises atkurti natūra „gauti žemę kitame ūkyje“ –paremti vien tik prielaidomis, todėl negali būti pagrindu paneigiant institucijos atsisakymą tenkinti pareiškėjo prašymą. Teismas sprendė, kad atsakovas tinkamai vadovavosi Tvarkos 3 punkte nustatytu teisiniu reglamentavimu, todėl pagrįstai nusprendė nuosavybės teisių atkūrimo procesą į 18,79 ha ploto žemę vykdyti kompensuojant pinigais.
16. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas sprendė, kad naikinti NŽT 2017 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Nr. 1SS-2313-(7.5) ir NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2017 m. birželio mėn. raštą Nr. 48SD-(14.48.136E.) nėra teisinio pagrindo. Nepanaikinus skundžiamų spendimų, nėra teisinio pagrindo tenkinti išvestinio reikalavimo dėl įpareigojimo NŽT Vilniaus rajono skyrių atkurti V. B. (mirusi) nuosavybės teises į buvusio savininko B. B. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtos likusios 18,79 ha žemės dalį, už likusią 18,79 ha žemę parengiant išvadas gauti žemės neatlygintinai kitoje vietoje.
III.
17. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti, o pareiškėjo skundą tenkinti.
18. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, neišsamiai išaiškintos visos bylai reikšmingos aplinkybės, neįvertinti visi byloje esantys įrodymai, pažeistos procesinės teisės normos, skundas išnagrinėtas formaliai, visiškai nesiaiškinta tikroji mirusiosios V. B. valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, kuri yra esminė šios bylos nagrinėjimo aplinkybė.
19. Teismas, išnagrinėjęs bylą nedalyvaujant pareiškėjui ir jo atstovei, nesudarė galimybės teikti paaiškinimus, atsikirtimus, pažeidė procesinės teisės normas, kurios numatytos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 52 straipsnio 2 dalyje. Pareiškėjas pažymi, kad teismas 2018 m. sausio 17 d. posėdyje pareiškėjo atstovės prašymą atidėti paskirtą posėdį dėl ligos tenkino, bylos nagrinėjimą atidėjo, t. y. teismas laikė, kad pareiškėjo atstovės liga yra svarbi priežastis atidėti bylos nagrinėjimą (teismo posėdis buvo atidėtas 2018 m. sausio 30 d.). Pareiškėjo atstovės ligai besitęsiant, 2018 m. sausio 29 d., prieš 2018 m. sausio 30 d. posėdį, teismui buvo pateiktas naujas pareiškėjo atstovės prašymas atidėti ir 2018 m. sausio 30 d. posėdį dėl besitęsiančios ligos, tačiau teismas sprendė, kad nėra svarbių priežasčių dėl ko antra kartą reikėtų atidėti posėdį ir buvo nuspręsta bylą nagrinėti iš esmės pareiškėjui ir jo atstovei nedalyvaujant. Teismas, pareiškėjo nuomone, pažeidė procesinės teisės normas, byla išspręsta neteisingai, todėl teismo sprendimas naikintinas ABTĮ 146 straipsnio 1 dalies pagrindu.
Žemesnės instancijos teismas
20. Teismas tik formaliai pasisakė, kad V. B. daugiau prašymų, kuriuose būtų nurodyta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo iki 2003 m. balandžio 1 d. institucijai, vykdančiai nuosavybės teisių atkūrimą, nepateikė, tačiau visiškai neanalizavo ir nevertino, ar tokio prašymo ji nepateikė dėl to, kad pati nenorėjo pakeisti savo 1994 m. gruodžio 6 d. išreikštos valios atkūrimo būdo, ar tokio prašymo iki 2003 m. balandžio 1 d. nepateikė dėl institucijos neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas pažymi, kad V. B. po 1994 m. gruodžio 6 d. prašymo ir 1995 m. birželio 30 d. Sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo už 3 ha daugiau Institucijos nebuvo informuota, kad iki 2003 m. balandžio 1 d. ji turi teisę pakeisti valią dėl atkūrimo būdo ar kad V. B. priklauso atkurti nuosavybės teises į daugiau žemės nei į tuo metu 1995 m. birželio 30 d. Sprendime nurodytus 3 ha žemės.
Šalies argumentai
21. Teismas neatsižvelgė ir nevertino dėl eilės kitų pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurios patvirtina, jog V. B., pateikdama 1994 m. gruodžio 6 d. prašymą dėl kompensavimo pinigais, tokį prašymą pareiškė išimtinai tik dėl jai tuo metu žinomų 3 ha žemės kompensavimo pinigais ir kad jos valia iš tiesų buvo gauti kompensaciją pinigais tik už 3 ha žemės. Teismas neatsižvelgė ir sprendime nepasisakė, kad dėl institucijos netinkamų veiksmų, t. y. neteisingų duomenų pateikimo V. B. Pažymoje, kurioje buvo neteisingai nurodyta, kad V. B. turi teisę atkurti nuosavybės teises tik į 3 ha žemės, pretendentė objektyviai neturėjo teisingų duomenų, į kokio dydžio žemės sklypą jai priklauso atkurti nuosavybės teises, todėl ir jos 1994 m. gruodžio 6 d. prašymas negali būto laikomas tikrąja jos valia. Teismas neatsižvelgė ir nevertino aplinkybės, kad NŽT dar ilgą laiką nenorėjo pripažinti savo klaidos ir neteisinga Pažyma pakeista tik 2015 m. liepos 10 d. Vilniaus rajono skyriaus vedėjo įsakymu Nr. 48V5-1496-(14.48.2). Be to, kaip teigia pareiškėjas, teismas sprendime visiškai nepasisakė dėl aplinkybių, kad V. B., teikdama 1994 m. gruodžio 6 d. prašymą, iki 2003 m. balandžio 1 d. objektyviai nežinojo, kad jai priklauso atkurti nuosavybės teises ne į 3 ha, o į 21,79 ha.
22. Pareiškėjas nurodo, kad nepagrįstai teismo sprendime nurodyta, jog ,,skundo argumentai dėl to, kad jei V. B. būtų žinojusi, kad jai priklauso nuosavybės teises atkurti į 21,79 ha, nebūtų keitusi pirminiame 1993 m. liepos 27 d. prašyme išdėstytos valios – nuosavybės teises atkurti natūra ,,gauti žemę kitame ūkyje“ paremti vien tik prielaidomis, todėl negali būti pagrindu paneigiant institucijos atsisakymą tenkinti pareiškėjo prašymą“. Pareiškėjo nuomone, tokia teismo išvada yra neteisinga, nes teismas neanalizavo pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl institucijos neteisėtų veiksmų, kurie sąlygojo V. B. valios ydingumą. Be to, asmeniui, pretenduojančiam atkurti nuosavybės teises, neturi kilti neigiamų pasekmių dėl to, kad valstybės įgaliota nagrinėti piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo institucija neatliko veiksmų, kuriuos turėjo atlikti pagal imperatyvią teisės normą ar veikė netinkami, nepakankamai rūpestingai ir neatidžiai. Kadangi iki 2003 m. balandžio 1 d. V. B. nebuvo informuota, jog ji turi teisę pakeisti valią dėl likusios neatkurtos 18,79 ha žemės (dėl kurios sprendimas iki 2003 m. balandžio 1 d. priimtas nebuvo), todėl šis institucijos neteisėtas veikimas neturėtų kelti neigiamas pasekmes įpėdiniams.
Atsiliepimas
23. Atsakovas NŽT Vilniaus rajono skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti.
Žemesnės instancijos teismas
24. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai ir objektyviai išnagrinėjo bylai reikšmingas aplinkybes ir pagrįstai padarė išvadą, kad atsakovas neatliko neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu, todėl nėra pagrindo naikinti ginčijamus administracinius sprendimus, o taip pat atlikti veiksmus.
Šalies argumentai
25. Pažymi, kad dėl nuosavybės teisių atkūrimo mirusiai motinai apeliaciniame skunde pareiškėjas jokios naujos reikšmingos aplinkybės nenurodė. Tiek pirminiame, tiek apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodė tą pačią aplinkybę, kad jaučiasi apgautas, nes jei būtų žinojęs, kad turi teisę atkurti daugiau nei į 3 ha turėtą žemę, tai valią būtų išreiškęs kitaip, t. y. būtų prašęs gauti žemės neatlygintinai kitoje vietoje.
26. Teismas, nagrinėdamas bylą iš esmės, bylos posėdžio metu pabrėžė, kad teismas esant poreikiui ir siekdamas išsiaiškinti bylai svarbias aplinkybes, pasilieka teisę bylos nagrinėjimą atnaujinti, tačiau teismas nagrinėjamu atveju tokia galimybe nesinaudojo, nes manė, kad visi galimi įrodymai byloje surinkti. Atsakovas taip pat atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas į teismo posėdį administracinėje byloje Nr. eI-666-1063/2018 nebuvo atvykęs nei 2018 m. sausio 17 d. nei 2018 m. sausio 30 d., skirtingai nei atsakovo atstovas ir tai, atsakovo nuomone, parodo pareiškėjo neatsakingą elgesį dėl nuosavybės teisių atkūrimo mirusiai V. B..
27. Nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad pretendentė V. B. turėjo būti atsakovo atskirai informuota apie valios keitimą nuosavybei atkurti pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies nuostatas. Teisės aktuose numatytas kitoks atvejis, kai institucijos privalo pretendentus informuoti apie galimybę keisti valią dėl nuosavybės atkūrimo – būtent tais atvejais, kai dėl nuosavybės atkūrimo reguliavimo kaitos neliko galimybės atkurti ekvivalentine natūra.
28. Dėl pareiškėjo argumento, kad pretendentė objektyviai nežinojo, kad jai priklauso atkurti didesnį buvusio savininko turėtą žemės plotą ir dėl šios priežasties būtų pakeitusi valią, atsakovas pažymi, kad tai tik prielaidos, kurios niekuo nepagrįstos. Pareiškėjas, kaip teigia atsakovas, nenurodo jokios priežasties, kodėl jis pats po mirusios motinos mirties nuo 2007 m. iki 2012 m. nesiėmė jokios iniciatyvos, nesidomėjo nuosavybės atkūrimu. Teisėje įtvirtintas principas, kad įstatymai visiems piliečiams galioja, yra skelbiami viešai ir jie dėl neveikimo sukuria patys pasekmes, todėl pareiškėjui turėjo būti žinoma, kad Atkūrimo įstatyme ir Tvarkos 3 punkte įtvirtinta nuostata, kad jeigu pilietis keitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama būdu, nurodytu paskutiniame prašyme, kuriame išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turto būdo, ir pateiktame institucijai, nagrinėjančiai piliečių prašymus atkurti nuosavybes teises, per Atkūrimo įstatyme nustatytus terminus. Atsakovas akcentuoja, kad pagal nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančius įstatymus pareiga rūpintis subjektinių teisių realizavimu tenka patiems pretendentams, todėl pakankamai ilga įstatymais nustatyta terminų trukmė pareiškėjui savaime suponavo galimybę elgtis aktyviai: ginčyti institucijos sprendimus, teikti prašymus, dokumentus, gauti informaciją.
29. Visi pareiškėjo argumentai dėl valios keitimo, kad būtų apie tai paaiškinęs teismo posėdžio metu – mirusioji jo motina norėjo keisti valią, pareiškėjas pats norėjo iki 2015 m. keisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, atsakovo nuomone, yra tik prielaidos. Pats pareiškėjas neturėjo aiškios nuomonės, kokiu būdu jis norėtų, jog būtų atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko B. B. turėtą žemę. Priešingai, kaip teigia atsakovas, V. B. vardu Pažymos rengimo metu buvusio savininko B. B. turėta žemė nebuvo priskirta valstybės išperkamai. Patikslinus Pažymą NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2015 m. liepos 10 d. Nr. įsakymu Nr. 48VĮ-1496-(14.48.2), pareiškėjas atsakovui 2016 m. vasario 18 d. pateikė prašymą reg. Nr. 48FP-1143, prašydamas pateikti informaciją apie galimybę atkurti nuosavybės teises natūra. Taigi, pareiškėjas per visa šį laikotarpį nebuvo aiškiai ir tiesiogiai išreiškęs valios, kad norėtų atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko B. B. turėtą žemę suteikiant neatlygintinai kitoje vietoje.
Šalies argumentai
30. Atsakovas pareiškėjo atžvilgiu atkuriant nuosavybės teises V. B. vadovavosi atsižvelgdamas į įstatymo nustatytais terminais pateiktą vėliausiai V. B. pateiktą 1994 m. gruodžio 6 d. prašymą dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo kompensuojant už ją pinigais. Atsakovas informuoja, kad V. B. vardu yra parengtas sprendimo projektas dėl nuosavybės teisių į likusią 18,79 ha dar neatkurtą dalį buvusio savininko B. B. turėtos žemės kompensuojant pinigais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
31. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl NŽT 2017 m. rugsėjo 15 d. sprendimo Nr. 1SS-2313-(7.5) ir NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2017 m. birželio mėn. rašto Nr. 48SD-(14.48.136E.) teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo NŽT Vilniaus rajono skyriui atkurti V. B. nuosavybės teises į buvusio savininko B. B. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtos likusios 18,79 ha žemės dalį, už likusią 18,79 ha žemę parengiant išvadas gauti žemę neatlygintinai kitoje vietoje.
32. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. rugsėjo 1 d.) 3 punkto nuostatomis, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama piliečio prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodytu ir Atkūrimo įstatymu numatytu nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdu. Jeigu pilietis keitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama būdu, nurodytu paskutiniame prašyme, kuriame išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, ir pateiktame institucijai, nagrinėjančiai piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises, per Atkūrimo įstatymo nustatytus terminus.
33. Iki 2012 m. lapkričio 22 d. galiojusi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies redakcija numatė, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, piliečio prašymu šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos jį pakeičia administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turi pateikti iki 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos.
34. Nuo 2012 m. lapkričio 22 d. įsigaliojo nauja Įstatymo 21 straipsnio redakcija su vėlesniais pakeitimai (2012 m. lapkričio 8 d. Įstatymo Nr. XI-2404 redakcija, Žin., 2012, Nr. 135-6878), kuri nebenumato piliečiams teisės pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, išskyrus tuos atvejus, kai pilietis, pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atlyginant už jį vertybiniais popieriais, iki 2013 m. liepos 1 d. turi teisę pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, taip pat tuos atvejus, kai piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., iki 2015 m. kovo 1 d. gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas.
35. Taigi tiek Atkūrimo įstatymas, tiek Tvarka reglamentuoja, jog nuosavybės teisės piliečiams į žemę atkuriamos pagal jų prašymuose išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, išskyrus Įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje numatytą išimtį, pagal kurią, tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.
36. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad V. B. (buvusio savininko B. B. dukra, mirusi 2007 m. vasario 23 d.) 1993 m. liepos 27 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko B. B. iki nacionalizacijos nuosavybės teise turėtą 3 ha žemę – V. B. šiame prašyme nurodė, kad pageidauja ,,gauti žemę kitame ūkyje“. 1994 m. gruodžio 6 d. V. B. pateikė kitą prašymą dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo kompensuojant už ją pinigais, tačiau šiame prašyme nenurodė tikslaus žemės ploto, į kurį pageidauja atkurti nuosavybės teises kompensuojant už jį pinigais. 1995 m. birželio 27 d. parengta pažyma dėl nuosavybės teisių atstatymo, pagal kurią V. B. nuosavybės teisės gali būti atkurtos į buvusio savininko B. B. 3 ha žemę (I t., b. l. 40). 1995 m. birželio 30 d. sprendimu (I t., b. l. 45) Vilniaus apskrities valdytojo administracija išpirko 3 ha bendros 2 340 Lt. vertės turėtos žemės plotą pinigais.
37. 2015 m. vasario 11 d. prašyme ,,Dėl nuosavybės teisių atkūrimo” (I t., b. l. 118) pareiškėjas, V. B. teisių perėmėjas, nurodė, kad susipažinęs su nuosavybės teisių atkūrimo bylos, saugomos NŽT Vilniaus rajono skyriuje, kopija, pastebėjo, jog B. B. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 2/5 dalis žemės sklypo, t. y. iš 54 ha 4800 kv. m. Pareiškėjas minėtame prašyme prašė perskaičiuoti V. B. grąžintinos žemės plotą atsižvelgiant į nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančius nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus. NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2015 m. liepos 10 d. įsakymu pakeista 1995 m. birželio 27 d. pažyma, vietoje skaičių ,,3” įrašant ,,21,79” (I t., b. l. 107). 2016 m. vasario mėn. 18 d. pareiškėjas NŽT Vilniaus rajono skyriui pateikė prašymą ,,Dėl nuosavybės teisių atkūrimo procedūros“, prašydamas informuoti apie galimybę atkurti nuosavybės teises natūra turėtos žemės sklypo vietoje buvusiame rėžiniame (duomenys neskelbtini), Vilniaus rajone. Pareiškėjo atstovė 2017 m. birželio 19 d. į NŽT Vilniaus skyrių kreipėsi pakartotinai, nurodė, kad pareiškėjas 2015 m. vasario 26 d. jau yra pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises parengiant išvadas dėl miško ir žemės plotų perdavimo neatlygintinai, prašydama skubiai už likusią 18,79 ha žemę atlyginti parengiant išvadas dėl miško, žemės plotų ir vandens telkinių perdavimo neatlygintinai.
38. NŽT Vilniaus rajono skyrius atsakydamas 2017 m. birželio mėn. 29 rašte Nr. 48SD-(14.48.136E.) ,,Dėl prašymo nagrinėjimo“ nurodė, kad pagal V. B. 1994 m. gruodžio 6 d. prašymu pareikštą valią nuosavybės teisių atkūrimą vykdyti kompensuojant pinigais (pretendentės valia iki 2003 m. balandžio 1 d. nesikeitė, minėtame prašyme nebuvo pretendentės siekio gauti kompensaciją tik už 3 ha turėtos žemės), pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus būdo keitimas siekiant gauti žemės neatlygintinai kitoje vietoje negalimas ir nurodė, kad pareiškėjo prašymas negali būti tenkinamas. NŽT Vilniaus skyrius taip pat pažymėjo, kad V. B. valia buvo aiškiai išreikšta ir institucijos, atsakingos už nuosavybės teisių atkūrimą, neturėjo pareigos informuoti, raginti pretendentę keisti valią dėl atkūrimo būdo. Taip pat atkreiptas dėmesys, kad 2017 m. birželio mėn. rašte Nr. 48SD-(14.48.136E.) nurodyta, jog ,, (duomenys neskelbtini) agrarinės reformos tarnyba 1995 m. birželio 25 d. netinkamai parengė Pažymą V. B. vardu, kurioje nurodyta, kad pilietė turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko B. B. (duomenys neskelbtini), Vilniaus rajone turėtą 3 ha žemės plotą.
39. NŽT 2017 m. rugsėjo 15 d. sprendime Nr. 1SS-2313-(7.5) ,,Dėl skundų nagrinėjimo“ nurodė, kad nuosavybės teisių atkūrimas V. B. vardu bus tęsiamas pagal šios pilietės išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo – už iki nacionalizacijos turėtą žemę kompensuoti pinigais, nes pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės nepatvirtina fakto, kad tuometės žemės reformą bei nuosavybės teisių atkūrimą vykdančios institucijos (NŽT ši funkcija priskirta tik nuo 2010 m. liepos 1 d.), rengdamos tiek pareiškėjo nurodytą 1995 m. birželio 27 d. pažymą, tiek kitus dokumentus nuosavybės teisėms į turėtą žemę atkurti, kuriuos savo parašu yra suderinusi V. B., taip pat priimdama 1995 m. birželio 30 d. sprendimą Nr. 41-897-1538 ,,Dėl nuosavybės teisių atstatymo pilietei V. B.”, kuris teisės aktų nustatyta tvarka neginčytas, nepatvirtina pareiškėjo skunde išdėstytų aplinkybių, kad NŽT sprendimai dėl iki nacionalizacijos turėto žemės ploto, kurį pageidavo susigrąžinti V. B., priimti prieš šios pilietės valią, slepiant faktus ir dokumentus, taip pat, kad V. B. ,,neturėjo duomenų apie tai, kad jai iš tiesų priklauso atkurti nuosavybės teises į net septynis kartus didesnį žemės plotą”. NŽT pabrėžė, jog manytina, kad V. B., gimusi 1927 m., negalėjo nežinoti apie ženkliai didesnį nei 3 ha iki nacionalizacijos jos tėvo valdytos žemės plotą.
40. Teisėjų kolegija, įvertinusi šios bylos aplinkybes ir pateiktus į bylą duomenis sprendžia, kad nagrinėjamu atveju V. B. pateiktas 1994 m. gruodžio 6 d. prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo kompensuojant už ją pinigais, kuriame nenurodytas tikslus žemės plotas, į kurį pageidaujama atkurti nuosavybės teises pinigais, turi būti vertinamas kartu su kitais duomenimis nuosavybės teisių atkūrimo byloje – pagrindiniu 1993 m. liepos 27 d. prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 3 ha žemės, vėliau parengta 1995 m. birželio 27 d. pažyma bei 1995 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. 41-897-1538. Visi šie duomenys patvirtina, kad tiek pretendentė, tiek atsakovas sprendė dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 3 ha žemės plotą, todėl nėra priežasčių vertinti, kad V. B. 1994 m. gruodžio 6 d. prašymas patvirtino jos valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo į didesnio ploto žemės sklypą.
41. Atsakovas, teigdamas, kad pretendentė 1994 m. gruodžio 6 d. prašymu buvo pareiškusi valią dėl būdo ir dėl nuosavybės teisių atkūrimo į likusį žemės plotą, nenurodo jokių argumentų, kad pareiškėjai galėjo būti žinoma apie galimybes atkurti nuosavybės teises į didesnį jai priklausantį žemės plotą (21,79 ha). Pažymėtina, kad atsakovo 1995 m. birželio 27 d. pažyma buvo grindžiama nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančiais archyviniais duomenimis (išrašas iš hipotekos knygos Nr. 112394, 1929 m. balandžio 30 d.) ir padaryta išvada, kad pretendentei priklauso 3 ha. Vėlesniu 2015 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 48VĮ-1496-(14.48.2) pakeičiant duomenis pažymoje buvo ištaisyti tik žemės sklypo plotą patirtinantys hektarų skaičiai – vietoj „3“ nurodyta 21,79“, ir palikti tie patys duomenys apie dokumentus, kurių pagrindu nuspręsta, į kokio ploto žemės sklypą pareiškėja turi teisę atkurti nuosavybės teises. Tai reiškia, kad 1995 m. birželio 27 d. pažymos parengimo metu nuosavybės teisių atkūrimo byloje buvo archyvinė informacija, kuri atsakovui buvo žinoma, kad pretendentė turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą į didesnį – 21,79 ha plotą, tačiau į pažymą buvo įrašyti duomenys, neatitinkantys iš archyvo gauto išrašo iš hipotekos knygos Nr. 112394, todėl pareiškėjo teiginiai, kad pretendentę galėjo suklaidinti atsakovo veiksmai, taip pat ir pareiškiant valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, laikytini pagrįstais. Kad minėta archyvinė informacija buvo žinoma pretendentei, nėra jokių nei patvirtinančių, nei paneigiančių duomenų, todėl teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju neįrodytą aplinkybę aiškina silpnesniosios teisinio santykio šalies naudai, ypač atsižvelgta į pretendentės suklaidinimo galimybę nurodant neteisingus duomenis 1995 m. birželio 27 d. pažymoje, ir daro išvadą, kad pretendentei apie jos teisę atkurti nuosavybės teises į didesnį žemės plotą negu 3 ha nebuvo žinoma. Tokią išvadą patvirtina ir paties atsakovo veiksmai, kuris, elgdamasis nuosekliai ir vertindamas, kad pretendentė 1994 m. gruodžio 6 d. prašymu yra pareiškusi valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo į visą jai tenkančią atkurti nuosavybės teises dalį, daugiau negu dešimt metų jokio sprendimo dėl likusios dalies nepriėmė.
42. NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2015 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2) pakeičiant Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės agrarinės reformos tarnybos 1995 m. birželio 27 d. pažymą, parengtą V. B. vardu, vietoje skaičių ,,3” įrašant ,,21,79” ir nustatant, kad šis įsakymas yra neatskiriama Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) agrarinės reformos tarnybos 1995 m. birželio 27 d. pažymos dalis, buvo pripažinta, kad V. B. nuosavybės teisės turi būti atkurtos papildomai į 18,79 ha. Pripažinus pareiškėjo teisę atkurti nuosavybes į didesnį žemės plotą, jam turi būti sudaryta galimybę pareikšti tiek valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, tiek valią dėl atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, nes jo teisinė padėtis laikytina tapačiai padėčiai tų asmenų, kurių prašymai būtų pateikti šiuo metu Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies nustatyta tvarka. Atsakovo argumentai, kad valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo turėjo būti pareikšta arba pakeista iki 2003 m. balandžio 1 d., laikytinas nepagrįstu, nes tokia valia gali būti pareiškimą arba pakeičiama tik tuo atveju, kai pretendentui yra žinoma apie jo teisę atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, gi nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija padarė išvadą, kad nei pačiai pretendentei, nei po jos mirties teisių perėmėjui nebuvo žinoma aplinkybė, kad galima pretenduoti į didesnį žemės plotą, negu buvo atkurta atsakovo 1995 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. 41-897-1538. Be to, atsakovas, turėdamas duomenų apie V. B. teises atkurti nuosavybės teises į didesnį žemės sklypo plotą, ir, kaip yra nurodęs esant laisvai žemei, nesiėmė veiksmų nei nuosavybės teises atkurti prioritetiniu būdu – natūra į likusį žemės plotą, nei kreipėsi iki 2003 m. balandžio 1 d. į pretendentę ar vėliau į jos teisių perėmėją siekdamas išsiaiškinti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo kitais įstatyme numatytais būdais.
43. Atsižvelgdama į nutartyje aptartus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo byloje ginčijami sprendimai – NŽT 2017 m. rugsėjo 15 d. sprendimas Nr. 1SS-2313-(7.5) ir NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2017 m. birželio mėn. raštas Nr. 48SD-(14.48.136E.) yra priimti netinkamai įvertinus pretendentės V. B. 1994 m. gruodžio 6 d. prašyme pareikštą valią, valios išraiškos šiame prašyme nesiejant su pretendentės pagrindiniu prašymu atkurti nuosavybės teises bei jos nežinojimu apie teisę atkurti nuosavybės teises į didesnio ploto negu 3 ha žemės sklypą, tai nulėmė atsakovo išvados dėl pareikštos valios atkurti nuosavybės teises kompensuojant pinigais ir į likusį neatkurtą 18,79 ha plotą vertinimo nepagrįstumą bei pačių sprendimų neteisėtumą. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą, netinkamai įvertino byloje aplinkybių visumą, patvirtinančią pretendentės valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, todėl netinkamai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir nepagrįstai pareiškėjo skundą dėl skundžiamų administracinių aktų panaikinimo atmetė. Teisėjų kolegija, tenkindama apeliacinį skundą iš dalies, aptariamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį panaikina ir pareiškėjo skundo atitinkamą dalį tenkina – panaikina NŽT 2017 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Nr. 1SS-2313-(7.5) ir NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2017 m. birželio mėn. raštą Nr. 48SD-(14.48.136E.) kaip neteisėtus ir nepagrįstus (ABTĮ 146 str. 1 d., 147 str.).
44. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad atsakovui 2015 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2) pripažinus pareiškėjo teisę atkurti nuosavybes į didesnį žemės plotą, jam turi būti sudaryta galimybė pareikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Galiojančio Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje įvirtinta, kad institucijos, nagrinėjančios piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nesant galimybės pagal šį įstatymą nuosavybę grąžinti natūra (prioritetiniu būdu), privalo piliečiams raštu pasiūlyti kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus. Pareiškėjas kreipėsi į NŽT Vilniaus rajono skyrių 2016 m. vasario 18 d. (t. I. b. l. 106) prašydamas informuoti apie galimybes atkurti nuosavybės teises natūra turėtos žemės sklypo vietoje bei informuoti apie galimybę atkurti nuosavybės teises (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje. NŽT Vilniaus rajono skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjo 2016 m. vasario 18 d. prašymą, pareiškėjui 2016 m. balandžio 7 d. raštu išaiškino, kad nuosavybės teisės bus atkuriamos kompensuojant pinigais, nes neliko laisvos žemės (t. I, b. l. 78, 103). Pareiškėjo atstovė 2017 m. birželio 19 d. į NŽT Vilniaus skyrių kreipėsi pakartotinai, nurodė, kad pareiškėjas 2015 m. vasario 26 d. jau yra pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises parengiant išvadas dėl miško ir žemės plotų perdavimo neatlygintinai, prašydama skubiai už likusią 18,79 ha žemę atlyginti parengiant išvadas dėl miško, žemės plotų ir vandens telkinių perdavimo neatlygintinai. Į šį prašymą buvo atsakyta byloje ginčijamais administraciniais aktais. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į atsakovo kompetenciją nagrinėti pretendentų prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, bei Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalį, įpareigojančią nuosavybės teises atkuriančią instituciją nesant galimybės nuosavybę grąžinti natūra pasiūlyti kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus, pareiškėjo skundo reikalavimą dėl įpareigojimo atsakovui parengti išvadas už likusią 18,79 ha žemės gauti miško, žemės bei vandens telkinių plotus neatlygintinai kitoje vietoje tenkina iš dalies, įpareigodama atsakovą iš naujo apsvarstyti pareiškėjo 2017 m. birželio 19 d. prašymą, nes panaikinus ginčijamus administracinius aktus, bei konstatavus, kad pareiškėjo valia dėl nuosavybės teisų atkūrimo būdu nagrinėjamu atveju objektyviai negalėjo būti pareikšta anksčiau, atsakovui tenka pareiga iš esmės įvertinti pareiškėjo galimybes atkurti nuosavybės teises 2017 m. birželio 19 d. prašyme nurodytu būdu. Kadangi teisėjų kolegija minėtą pareiškėjo reikalavimą tenkina iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimo atitinkama dalis taip pat panaikinama (ABTĮ 146 str. 1 d., 147 str.).
45. Pareiškėjo argumentai, kad teismas, išnagrinėjęs bylą nedalyvaujant pareiškėjui ir jo atstovui, nesudarė galimybės teikti paaiškinimus, atsikirtimus, pažeidė procesinės teisės normas, kurios numatytos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo ABTĮ 52 straipsnio 2 dalyje, nagrinėjamu atveju nesudaro pakankamo savarankiško pagrindo sprendimą dėl to pripažinti neteisėtu. ABTĮ 79 straipsnio 1 dalyje numatyta teismo teisė atidėti bylos nagrinėjimą tais atvejais, kai į posėdį neatvyko proceso šalis, jeigu, teismo nuomone, be jos negalima nagrinėti bylos, būtina išreikalauti naujus įrodymus arba šalims reikia laiko deryboms dėl taikos sutarties ir kitais reikiamais atvejais. Tačiau, kai tokio poreikio teismo manymu nėra, bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie teismo posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (ABTĮ 77 str. 3 d.). Iš šių teisės normų matyti, jog teismas turi teisę, bet ne pareigą, pripažinti pareiškėjo dalyvavimą byloje būtinu, o atsisakymas tai padaryti neužkerta kelio tolimesniam bylos nagrinėjimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-210/2010). Be to, apeliacinės instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, ir pareiškėjui buvo suteiktos galimybės naudotis visomis procesinėmis teisėmis, kuriomis jis nepasinaudojo pirmosios instancijos teisme.
46. Pareiškėjas pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, kurias patyrė apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo. Nurodo, kad bylinėjimosi išlaidas sudaro 204,85 Eur, t. y. 11,25 Eur žyminis mokestis ir 193,25 Eur už baigiamosios kalbos rengimą, pasirengimą ir atstovavimą 2019 m. gruodžio 4 d. teismo posėdyje. Byloje esanti teisinių paslaugų sutartis, 2019 m. gruodžio 4 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. 2019/200, 2019 m. gruodžio 4 d. pinigų priėmimo kvitas Nr. 1019124 patvirtina, kad pareiškėjas patyrė bylinėjimosi išlaidų.
47. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalies nuostata „kurios naudai priimtas sprendimas“ reiškia, kad bylinėjimosi išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kurios atžvilgiu priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai). Šiuo atveju išnagrinėjus bylą galutinis teismo sprendimas iš dalies (apie 3/4) priimtas pareiškėjo naudai, prašoma priteisti 204,85 Eur suma neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) numatyto maksimalaus dydžio, todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog, atsižvelgiant į paminėtų rekomendacijų 2 punkte nurodytus kriterijus, teisinga priteisti pareiškėjui iš atsakovo jo prašomą sumą, t. y. 153,64 Eur.
48. Iš byloje pateiktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjas, teikdamas apeliacinį skundą, sumokėjo 15 Eur žyminį mokestį (I t., b. l. 169). ABTĮ 35 straipsnio 2 dalis nustato, kad už apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo mokamas 15 eurų žyminis mokestis, o 3 dalis nustato, jog šiame straipsnyje nurodytus skundus (prašymus, pareiškimus) paduodant teismui tik elektroninių ryšių priemonėmis, mokama 75 procentai už atitinkamą skundą (prašymą, pareiškimą) mokėtinos žyminio mokesčio sumos. ABTĮ 38 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami, kai sumokėta daugiau žyminio mokesčio, negu reikia pagal šį įstatymą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, per atstovą elektroninių ryšių priemonėmis pateikęs apeliacinį skundą, sumokėjo 3,75 Eur daugiau žyminio mokesčio, negu to reikėjo pagal aptartą teisinį reglamentavimą, todėl šią permokėtą žyminio mokesčio dalį Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos įpareigojama grąžinti pareiškėjui (ABTĮ 38 str. 3 d.). Atitinkamai, iš atsakovo pareiškėjui priteistina sumokėta 11,25 Eur žyminio mokesčio suma už apeliacinį skundą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareis?ke?jo T. K. (T. K.) apeliacini? skundą patenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą:
Pareiškėjo T. K. (T. K.) skundą patenkinti iš dalies, panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2017 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Nr. 1SS-2313-(7.5), panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus 2017 m. birželio mėn. 29 d. raštą Nr. 48SD-(14.48.136E.), įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2017 m. birželio 19 d. prašyme atkurti nuosavybės teises prašyme nurodytu būdu.
Priteisti pareiškėjui T. K. (T. K.) iš atsakovo Nacionalinės z?eme?s tarnybos prie Z?eme?s u?kio ministerijos 153,64 (vieną šimtą penkiasdešimt tris eurus 64 centus) Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
Įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos grąžinti pareiškėjui T. K. (T. K.) 3,75 Eur (tris eurus septyniasdešimt penkis centus) permokėto žyminio mokesčio.
Sprendimas neskundžiamas.