- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-06-21
- Bylos Nr.
- 2S-1545-450/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-49-3-00770-2016-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Asta Radzevičienė
- Atsakovas
- V. N.
- Ieškovas
- M. R.
- Kategorijos
- 3.1.18.1pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės V. N. atskirąjį skundą dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje pagal ieškovo M. R. (M. R.) ieškinį atsakovams V. N. ir V. N. dėl 2015 m. balandžio 10 d. paveldėjimo teisių dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas M. R. kreipėsi į teismą, reikšdamas actio Pauliania ieškinį ir prašydamas pripažinti 2015 m. balandžio 10 d. paveldėjimo teisių dovanojimo sutartį negaliojančia bei taikyti restituciją.
Ieškinio reikalavimų užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovės V. N. nekilnojamąjį turtą: ¼ dalį pastato (gyvenamojo namo), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ¼ dalį pastato (tvarto), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ¼ dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini).
Prašymą grindė tuo, kad atsakovas V. N., kaip skolininkas disponuodamas savo turtu, yra įpareigotas atsižvelgti į ieškovo, savo kreditoriaus interesus ir nesudaryti tokių turto perleidimo sandorių, kurie juos pažeistų. Atsakovo V. N. likusi negrąžinta skolos suma yra 4482,69 Eur bei palūkanos.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Ukmergės rajono apylinkės teismas 2016 m. balandžio 12 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo atsakovei V. N. nuosavybės teise priklausantį turtą: ¼ dalį pastato (gyvenamojo namo), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ¼ dalį pastato (tvarto), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ¼ dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), uždraudžiant jį perleisti kitiems asmenims.
Teismas nustatė, kad nors skolos suma yra nedidelė - 4482,69 Eur bei palūkanos, tačiau ieškovas reiškia actio Paulianio ieškinį, prašydamas pripažinti Paveldėjimo teisių dovanojimo sutartį negaliojančia ir taikyti restituciją. Atsakovo V. N. mokumas yra neaiškus, todėl ieškovo prašymą taikyti areštą atsakovės V. N. turtui, kurį perleido V. N., teismas tenkino.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu atsakovė V. N. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atmesti.
Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1) Ieškovas tikėtinai nepagrindė ieškinio reikalavimo ir nenurodo motyvų, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Ieškinio pareiškimas nereiškia, kad vien dėl to turės būti patenkintas ieškovo reikalavimas dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia.
2) Dovanojimo sutartis nepažeidė ir negalėjo pažeisti ieškovo teisių, kadangi ieškovo reikalavimų įvykdymas Vilniaus miesto apylinkės teismo c. b. Nr. 2-72-872/2014 ir toje byloje išduoto vykdomojo rašto pagrindu užvestoje vykdomojoje byloje Nr. 0116/14/02176 yra pilnai užtikrintas, nes Vilniaus miesto apylinkės teismas 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones 85 000 Lt sumai, o 2016 m. balandžio 15 d. nutartimi sumažino laikinųjų pasaugos priemonių mąstą iki 6062 Eur. Pagal antstolio 2015 m. balandžio 10 d. turto arešto aktą TAAR taip pat yra įregistruotas atsakovo V. N. turto areštas 6571,48 Eur sumai. Areštuotam turtui, esančiam (duomenys neskelbtini), atsakovas yra radęs pirkėją, kurį pardavęs atsiskaitytų ne tik su hipotekos kreditoriumi Swedbank, bet ir su ieškovu, tačiau ieškovas nesutinka dėl minėto turto pardavimo. Be to, turtas, esantis (duomenys neskelbtini), nėra ginčo dalykas.
Šalies argumentai
Ieškovas M. R. su atskiruoju skundu nesutinka, prašo jį atmesti, o skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą.
Atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai:
Žemesnės instancijos teismas
1) Ieškovas yra atsakovo V. N. kreditorius. Pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 17 d. sprendimą ieškovo naudai buvo priteista 5553,17 Eur, taip pat Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. birželio 10 d. sprendimu buvo tenkintas ieškovo ieškinys V. N. atžvilgiu ir priteista 20 278 Eur, todėl ieškovas šiuo metu turi egzistuojančią reikalavimo teisė į atsakovą V. N. viso 25831,17 Eur sumai. Ieškovas taip pat yra pareiškęs ieškinį V. N. Vilniaus miesto apylinkės teismo c. b. Nr. e2-7145-809/2016, kurioje iš atsakovo reikalauja dar 30 000 Eur. Atsižvelgiant į tai, ieškovo turinčio pagrįstą reikalavimo teisę ieškinys yra prima facie pagrįstas ir galės būti tenkinamas.
2) Vien pats faktas, jog atsakovas V. N. neatlygintinai perleido turtines teises giminystės ryšiais susijusiam asmeniui rodo galimą atsakovų nesąžiningumą ir siekį išvengti prievolių, atsiradusių iš kitų civilinių bylų, įvykdymo, todėl netaikius arešto turtui, kuris buvo perleistas atsakovei, iš esmės atsiranda tikimybė, jog atsakovė gali perleisti tą patį turtą tretiesiems asmenims ir ieškovo pareikšto actio pauliana ieškinio reikalavimas taikyti restituciją taptų neįmanomas įvykdyti.
3) Atsakovui V. N. priklausantis nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), yra įkeistas hipotekos kreditoriui AB „Swedbank“, taigi akivaizdu, jog iš V. N. priklausančio nekilnojamojo turto ieškovo reikalavimai negali būti patenkinti, o kito turto atsakovas iš esmės neturi. Taigi, ginčijama dovanojimo sutartimi perleistas turtas galėtų bent maža dalimi padengi atsakovo skolinius įsipareigojimus ieškovui.
4) Taikant laikinąsias apsaugos priemones nėra pažeidžiamas šalių interesų pusiausvyros principas, kadangi arešto objektu yra tik nekilnojamasis turtas, kurio arešto pasekmės yra susijusios tik su disponavimo apribojimais, tačiau atsakovų galimybei disponuoti asmeninėmis lėšomis įtakos nėra daroma.
Atsakovas V. N. atsiliepimo į atsakovės V. N. atskirąjį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).
Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmos instancijos teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones atsakovės V. N. atžvilgiu civilinėje byloje, kurioje ieškovas ginčija Paveldėjimo teisių dovanojimo sutartį, remdamasis actio Pauliana institutu.
Vadovaujantis CPK 144 str. 1 d., teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra tik numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartį civilinėje Nr. 2-674/2014; 2014 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014, 2015 m. gegužės 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-699-943/2015). Teismo atliekamas prima facie ieškinyje išdėstytų teisinių ir faktinių argumentų vertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas dėl to, kad ieškovas pasirinko neleistiną savo civilinių teisių gynybos būdą, prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015).
Nagrinėjamu atveju ieškovas reiškia ieškinį actio Pauliana pagrindu, prašydamas pripažinti negaliojančia 2015 m. balandžio 10 d. Paveldėjimo teisių dovanojimo sutartį, kuria atsakovas V. N. padovanojo savo motinai apeliantei V. N. paveldėjimo teises į turtą ir turtines teises, likusias po savo tėvo J. N. mirties. Minėtos dovanojimo sutarties pagrindu atsakovė paveldėjo ¼ dalį gyvenamojo namo, ¼ dalį tvarto bei ¼ dalį žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), bei 1/3 dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ¼ dalį neišmokėtos senatvės pensijos bei ¼ dalį automobilio Ford Sierra. Ieškovas, be reikalavimo pripažinti negaliojančia dovanojimo sutartį, taip pat prašo taikyti restituciją ir grąžinti V. N. Paveldėjimo teisių dovanojimo sutartimi apeliantei perduotą turtą. Savo reikalavimus ieškovas kildina iš 2014 m. rugsėjo 30 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo išduoto vykdomojo rašto, kurio pagrindu atsakovas priverstinai yra įvykdęs nedidelę dalį prievolės, t. y. padengęs 1070,48 Eur skolos, kai tuo tarpu negrąžinta skolos suma sudaro 4482,69 Eur ir 5 proc. palūkanos, bei pateikė duomenis, kurie patvirtina, jog atsakovas per šį laikotarpį perleido savo motinai paveldėjimo teises. Ieškovas įrodinėja, kad ginčijamu sandoriu atsakovas neatlygintinai perleido paveldėjimo teises į turtą - ¼ dalį gyvenamojo namo, ¼ dalį tvarto bei ¼ dalį žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), iš kurio galėjo būti patenkintas kreditoriaus reikalavimas, nes antstolis vykdomojoje byloje yra nustatęs, kad V. N. yra nemokus – neįkeisto turto neturi, pajamų negauna, o likusiam nekilnojamajam turtui yra registruota hipoteka. Nagrinėjamu atveju, ieškovas ieškinyje nurodė aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, taip pat įrodinėdamas CK 6.66 str. nustatytas ir teismų praktikoje išskiriamas actio Pauliana taikymo sąlygas bei reikalaudamas pripažinti negaliojančia tarp atsakovų sudarytą paveldėjimo teisių dovanojimo sutartį, pridėjo įrodymus šioms aplinkybėms pagrįsti, todėl konstatuotina, jog šiuo atveju įvertinęs byloje pateiktus duomenis, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo išvadai, kad ieškovo ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas. Priešingai, nenustatyta aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas ieškinį pripažinti iš esmės nepagrįstu, dėl ko jis tikėtinai negalėtų būti patenkintas (CPK 144 str. 1 d.).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pabrėžiama, kad actio Pauliana skirtas ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Šio instituto paskirtis yra kompensacinė: skolininko sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis šio ieškinio tikslas, o tik priemonė atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius galėtų patenkinti savo reikalavimą. Dėl to, skirtingai negu kitais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindų atvejais, pagal kreditoriaus ieškinį pripažinus skolininko sudarytą sandorį negaliojančiu, kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perduotą pagal tą sandorį turtą ar jo vertę tiek, kiek reikalinga kreditoriaus reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 3 d. nutartis, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-710/2002; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010). Įvertinus tai, kad nagrinėjamu atveju ieškinys pareikštas prašant pripažinti skolininko sudarytą sandorį negaliojančiu, taikyti restituciją ir sugrąžinti perleistą turtą skolininkui, į kurį kreditorius galėtų nukreiptų išieškojimą, atmestinas kaip nepagrįstas atskirojo skundo argumentas, kad ieškovo reikalavimų įvykdymas Vilniaus miesto apylinkės teismo c. b. Nr. 2-72-872/2014 ir toje byloje išduoto vykdomojo rašto pagrindu užvestoje vykdomojoje byloje Nr. 0116/14/02176 yra pilnai užtikrintas. Kaip nurodė pati apeliantė, vykdomoji byla nėra užbaigta, nes atsakovui V. N. priklausančiam sklypui, gyvenamajam namui su priklausiniais – elektros tinklų linija, kiemo statiniais, esantiems (duomenys neskelbtini), yra įregistruota hipoteka „Swedbank“, AB, naudai. Be to, pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės yra taikomos konkrečioje byloje pareikštiems reikalavimams užtikrinti, todėl tai, kad kitoje civilinėje byloje buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nesudaro pagrindo teigti, jog šioje byloje priimta nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra nepagrįsta ir neteisėta.
Taigi, įvertinus tai, kad nagrinėjamu atveju ginčo objektas, atsižvelgiant į ieškiniu pareikštus reikalavimus, yra Paveldėjimo teisių dovanojimo sutartimi paveldėtas turtas, iš kurio ieškovas siekia patenkinti savo reikalavimus, teismo taikomomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, visų pirma, turi būti siekiama užtikrinti tokią būsimo teismo sprendimo įvykdymo apsaugą, kad ieškinio tenkinimo atveju, t. y. pripažinus negaliojančiu skolininko sudarytą sandorį, būtų galima patenkinti kreditoriaus reikalavimus, kas atitinka pagrindinį ieškovo reiškiamo actio Pauliana ieškinio tikslą – sudaryti sąlygas kreditoriaus reikalavimų patenkinimui iš skolininkui priklausančio turto.
Nustačius, kad pareikštas ieškinys yra tikėtinai pagrįstas, prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra susiję su pareikštais reikalavimais, kurių nepritaikius yra pagrindas išvadai, kad ieškovui palankus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti neįmanomu.
Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, todėl atsakovės atskirasis skundas atmestinas, o Ukmergės rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p., CPK 338 str.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
Ukmergės rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.