Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Marytės Mitkuvienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Projektų centras" ir ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Dahlgera" apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 3 d. sprendimo, kuriuo ieškinys tenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-871-230/2011 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Dahlgera" ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Projektų centras", tretiesiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Adeveda" ir uždarajai akcinei bendrovei „Elaterma" dėl skolos priteisimo.

I. Ginčo esmė

Atsakovas UAB „Projektų centras" 2009 m. balandžio 14 d. ieškovui UAB „Dahlgera" išdavė garantinį raštą, kuriuo UAB „Projektų centras" garantavo UAB „Dahlgera", kad iki 2009 m. lapkričio 30 d. sutinka apmokėti pagal pateiktą prašymą UAB „Adeveda" įsiskolinimą už pirktas medžiagas pastato (duomenys neskelbtini) rekonstrukcijai, neviršijantį 300 000 Lt per 50 kalendorinių dienų nuo kreipimosi dienos, jei UAB „Adeveda" iki 2009 m. lapkričio 1 d. neįvykdys savo įsipareigojimų. UAB „Projektų centras" 2009 m. spalio 20 d. papildomu garantiniu raštu prie nurodyto 2009 m. balandžio 14 d. rašto papildomai garantavo UAB „Dahlgera", kad iki 2009 m. gruodžio 31 d. sutinka apmokėti pagal jų pateiktą prašymą UAB „Adeveda" įsiskolinimą už pirktas medžiagas pastato (duomenys neskelbtini) rekonstrukcijai, pateikiant tai pagrindžiančius dokumentus, neviršijantį 36 000 Lt per 60 kalendorinių dienų nuo kreipimosi dienos, jei UAB Adeveda" iki 2009 m. gruodžio 1 d. nevykdys savo įsipareigojimų.

UAB „Adeveda" 2009 m. birželio 25 d. sudarė kreditinę sutartį Nr. 1D9-031, pagal kurią trečiasis asmuo įsipareigojo iš ieškovo pirkti užsakytas prekes, skirtas pastato (duomenys neskelbtini) rekonstrukcijai, ir apmokėti už jas sutartą kainą. Apmokėjimo terminas buvo numatytas 60 kalendorinių dienų nuo PVM sąskaitos - faktūros datos. Trečiojo asmens įsiskolinimas ieškovui pagal šios sutarties pagrindu įsigytas prekes sudaro 346 720,18 Lt, o pridėjus grąžintiną nuolaidą ir delspinigius - 387 876,38 Lt.

Ieškovas UAB „Dahlgera" kreipėsi į teismą ir ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo UAB „Projektų centras" 336 000 Lt skolos ir 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2011 m. gegužės 3 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo UAB „Projektų centras" ieškovui UAB „Dahlgera" 23 000 Lt skolos ir 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2010 m. kovo 31 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o likusią ieškinio dalį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo PVM sąskaitos - faktūros yra išrašytos dėl garantiniuose raštuose nurodyto objekto (duomenys neskelbtini). UAB „Projektų centras" garantiniu raštu garantavo, kad iki 2009 m. lapkričio 30 d. sutinka apmokėti ir tai reiškia garantijos galiojimo terminą, tačiau sutinka apmokėti tik tuomet, kai UAB „Adeveda" iki 2009 m. lapkričio 1 d. neįvykdys savo įsipareigojimų. Todėl darytina išvada, jog UAB „Adeveda" įsipareigojimų (įsiskolinimo) apimtis turi būti nustatyta 2009 m. lapkričio 1 d. Teismas sprendė, jog pagal ieškovo pateiktus įrodymus nuo 2009 m. liepos 31 d., kada, ieškovo teigimu, pirmą kartą liko neapmokėta UAB „Adeveda" PVM sąskaita - faktūra, bei atsižvelgiant į sutartimi numatytą 60 kalendorinių dienų atsiskaitymo terminą apmokėjimui buvo pateikta 10 PVM sąskaitų - faktūrų, kurių mokėjimo terminai pasibaigė iki 2009 m. lapkričio 1 d. (tai yra PVM sąskaitos-faktūros: Nr. 1DA000006612, 1DA000006635, 1DA000006656, 1DA000006665, 1DA000006680, 1DA000006681, 1DA000006682, 1DA00000692, 1DA000006733, 1DA000006808), kurių bendra suma sudaro 111 196,89 Lt ir būtent šia apimtimi garantas - atsakovas UAB „Projektų centras" galėtų būti atsakingas už susidariusį įsiskolinimą.

Teismas sprendė, kad ieškovas nepateikė jokio įrodymo, kad atsakovui UAB „Projektų centras" būtų pareiškęs prašymą vykdyti 2009 m. spalio 20 d. papildomu garantiniu raštu prisiimtus įsipareigojimus. Ieškovas prašymą atsakovui vykdyti garantinius įsipareigojimus yra pateikęs tik pagal pirmąjį 2009 m. balandžio 14 d. garantinį raštą, o 2009 m. gruodžio 7 d. priminimas taip pat neįrodo, kad juo buvo pareikštas ieškovo prašymas apmokėti įsiskolinimą pagal antrąjį 2009 m. spalio 20 d. papildomą garantinį raštą. Kauno apygardos teismas pažymėjo, kad, nors 2009 m. spalio 20 d. papildomas garantinis raštas yra susijęs su 2009 m. balandžio 14 d. garantiniu raštu, kadangi juo buvo garantuota papildomai, tačiau garantijų vykdymo sąlygos yra aptartos atskirai, todėl negalima laikyti, jog tai yra faktiškai viena garantija, dėl ko ieškinys antrosios garantijos apimtyje atmestinas.

Kauno apygardos teismas pažymėjo, kad UAB „Adeveda" 2009 m. gruodžio 7 d. raštu pranešė, jog faktiškai atsisako vykdyti prievolę dėl įmonės veiklos sustabdymo, sąskaitų arešto ir galimo bankroto, todėl ieškovas turėjo pagrindą reikalauti prievolės įvykdymo iš atsakovo pagal jo pasirašytus garantinius raštus. Šiuo atveju pakanka prievolės nustatytu terminu neįvykdymo ar atsisakymo ją vykdyti, kad būtų pagrindas reikalauti įsipareigojimu vykdymo iš garanto, o įvykdęs už skolininką prievolę, garantas įgyja atgręžtinio reikalavimo teisę skolininkui (CK 6.90 straipsnio 3 dalis).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas pateikė mokėjimus patvirtinančius įrodymus, jog UAB „Projektų centras" sumokėjo ieškovui 277 000 Lt ir teigia, kad šios sumos buvo sumokėtos vykdant garantinius įsipareigojimus. Tačiau iš garantinių raštų turinio matyti, kad garantas - UAB „Projektų centras" turėjo vykdyti garantinius įsipareigojimus pagal UAB „Dahlgera" prašymą. Tuo tarpu trys UAB „Projektų centras" mokėjimai bendrai 197 000 Lt sumai yra atlikti pagal UAB „Adeveda" prašymą, todėl formaliai jie gali būti pripažinti mokėjimais už trečiąjį asmenį CK 6.50 straipsnio pagrindu. Tačiau vienas iš šių mokėjimų yra atliktas aiškiai nurodant, kad jis atliktas pagal 2009 m. balandžio 14 d. garantinį raštą, todėl neabejotinai pripažintinas šio garantinio rašto prisiimtų įsipareigojimų įvykdymu (CK 6.50 straipsnio 1 dalis). Kadangi nustatyta, jog pagal 2009 m. balandžio 14 d. garantinį raštą UAB „Adeveda" įsiskolinimas 2009 m. lapkričio 1 d. buvo 111 196,89 Lt, o garantas 2009 m. spalio 8 d. yra atlikęs mokėjimą pagal garantinį raštą 80 000 Lt, todėl iš garanto galėtų būti priteista 31 196,89 Lt (111 196,89 Lt - 80 000 Lt). Tačiau nors kiti mokėjimai 197 000 Lt atlikti ne ieškovo prašymu ir nenurodant, jog tai daroma vykdant garantinius įsipareigojimus, pirmosios instancijos teismo nuomone, šiuo atveju yra pagrindas remtis bendraisiais prievolių ir sutarčių vykdymo principais (CK 6.38, 6.200 str.), o būtent - sąžiningumo, protingumo, ekonomiškumo, šalių bendradarbiavimo principais bei atsižvelgti į įstatymo reikalavimais reglamentuotą sąžiningą verslo praktiką (CK 6.158 straipsnis). Atsižvelgiant j tai, teismas darė išvadą, kad garantas, turėdamas tam tikrus įsipareigojimus pagal garantinius raštus ir veikdamas protingai bei apdairiai, pirmiausia vykdytų šiuos įsipareigojimus, o ne mokėtų už tą patį trečiąjį asmenį UAB „Adeveda" šiaip vien pastarosios prašymu. Todėl remiantis bendraisiais prievolių ir sutarčių vykdymo principais (CK 6.38, 6.200 straipsniais) būtų teisinga, protinga ir sąžininga pripažinti, kad atsakovas garantinius įsipareigojimus pagal pirmąjį garantinį raštą iš dalies jau yra įvykdęs, sumokėdamas nurodytą ir įrodymais patvirtintą 277 000 Lt sumą. Priešingu atveju, ieškovui, pažeidžiant nurodytus principus, nepagrįstai ir iš esmės nesąžiningai būtų suteiktas pranašumas kitos šalies atžvilgiu ir būtų paneigti sąžiningos verslo praktikos pagrindai. Todėl iš atsakovo ieškovui priteistinas tik 2009 m. balandžio 14 d. išduoto garantinio rašto numatytos garantinės sumos ribose atsiradęs nesumokėtas skirtumas, o būtent – 23 000 Lt (300 000 Lt - 277 000 Lt).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „Projektų centras" prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 3 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys tenkintas, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti. Nurodo šiuos argumentus:

1. Teismas suklydo nustatydamas UAB „Adeveda" skolos ieškovui dydį 2009 m. lapkričio 1 d. datai ir kiek šiai datai atsakovas buvo faktiškai sumokėjęs ieškovui už UAB „Adeveda". Teismo posėdžio metu atsakovas teikė į bylą skolos dydžio paskaičiavimų lentelę, kurioje yra padaryti skolos dydžio paskaičiavimai, atsižvelgiant į sąskaitos išrašymo datą, apmokėjimo terminą ir faktiškai atsakovo atliktus apmokėjimus, o tai nėra joks naujas įrodymas, kurį teismas atsisakė priimti. Atsakovas mokėjo už UAB „Adeveda" ir iki 2009 m. lapkričio 1 d. buvo ne skolingas, o permokėjęs net 61 752,63 Lt.

2. Atsakovas pirmojo garantinio rašto pagrindu negarantavo ieškovui už įsiskolinimus po 2009 m. lapkričio 1 d., o vėlesnis įsiskolinimas yra ieškovo ir UAB „Adeveda" reikalas.

Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „Dahlgera" prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 3 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys atmestas ir šioje dalyje priimti naują sprendimą - ieškinį tenkinti visiškai. Nurodo šiuos argumentus:

1. Ieškovo nuomone, skolininkui trečiajam asmeniui UAB „Adeveda" iki 2009 m. lapkričio 1 d. neapmokėjus bent vienos PVM sąskaitos faktūros, atsakovui atsirado pareiga apmokėti visas trečiajam asmeniui UAB „Adeveda" išrašytas PVM sąskaitas faktūras, kurių mokėjimo terminas sueina ne vėliau kaip 2009 m. lapkričio 30 d. Priešingu atveju, visiškai neaišku, kokią reikšmę turi 2009 m. lapkričio 30 d. termino nustatymas garantiniame rašte. Kadangi pagal 2009 m. birželio 25 d. kreditinę sutartį buvo nustatytas 60 kalendorinių dienų apmokėjimo terminas, 2009 m. lapkričio 1 d. sąskaitos, kurių apmokėjimo terminas baigiasi 2009 m. lapkričio 30 d., jau buvo ieškovo išrašytos ir pateiktos trečiajam asmeniui UAB „Adeveda". Tokiu būdu įsiskolinimo suma turi būti nustatoma 2009 m. lapkričio 30 dienai (skolos suma pagal su ieškiniu pateiktas 24 sąskaitas faktūras - 346 720,18 Lt), o 2009 m. lapkričio 1 d. yra reikšminga tik kaip atskaitos taškas, nuo kurio pradeda veikti garantinis raštas.

2. Atsakovas savo 2009 m. gruodžio 11 d. rašte Nr. 16-09-917 dėl priminimo yra nurodęs, kad jo su UAB „Dahlgera" nesieja jokie įsipareigojimai, išskyrus 2009 m. balandžio 14 d. garantinį raštą ir prie jo esantį 2009 m. spalio 20 d. papildomą garantinį raštą, bendroje sumoje iki 336 000 Lt, todėl, ieškovo nuomone, aišku, kad atsakovas abu reikalavimus sumokėti pagal garantinius raštus iš ieškovo buvo gavęs ir juos manė esant betarpiškai susijusius.

3. Papildomame garantiniame rašte atsakovas net neužsimena, jog jo surašymo dienai jis jau buvo atlikęs ieškovui mokėjimus, sudarančius 277 000 Lt, todėl minėti mokėjimai į garantinių raštų veikimo apimtį nepatenka, o papildomame garantiniame rašte atsakovas nurodė, kad garantuoja ieškovui už UAB „Adeveda" bendrai 336 000 Lt sumai. Be to, garantinių raštų sąsają patvirtina ir pats 2009 m. spalio 20 d. garantinio rašto pavadinimas („Papildomas garantinis raštas").

4. Beveik visuose atsakovo pavedimuose ieškovui yra nurodoma, jog jie yra daromi skolininko trečiojo asmens UAB „Adeveda" prašymu, o ieškovas nebuvo kreipęsis į atsakovą dėl įsipareigojimų už skolininką UAB „Adeveda" vykdymo, nors tokia sąlyga aiškiai nurodyta abiejuose garantiniuose raštuose. Visi atsakovo mokėjimai ieškovui buvo atlikti skolininko trečiojo asmens UAB „Adeveda" prašymu, ką patvirtina ir mokėjimuose nurodyta jų paskirtis, todėl jie kvalifikuotini tik kaip trečiojo asmens atliktas prievolės įvykdymas (CK 6.50 str.).

Atsiliepimu j atsakovo apeliacinį skundą ieškovas UAB „Dahlgera" prašo jį atmesti. Nurodo, kad ieškovo reikalavimus ir atsakovo atsikirtimus, susijusius su skolos pagrįstumo ir jos dydžio nustatymu patvirtina į bylą pateiktos PVM sąskaitos faktūros bei jų apmokėjimą patvirtinantys dokumentai, o ne šių dokumentų pagrindu sudaryta lentelė, kuri nėra tiksli. Pažymi, kad paskutinė PVM sąskaita faktūra UAB „Adeveda" buvo išrašyta 2009 m. spalio 19 d., t. y. prieš papildomo garantinio rašto surašymą, o šios sąskaitos apmokėjimo terminas baigėsi tik 2009 m. gruodžio 18d., tačiau akivaizdu, kad įsiskolinimo apskaičiavimo data buvo siejama su garantijos galiojimo data, o ne su data, nuo kurios UAB „Dahlgera" įgijo teisę reikalauti garanto įvykdyti įsipareigojimą.

IV. Apeliacinio teismo argumentai

Ieškovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, atsakovo apeliacinis skundas atmestinas.

Savo reikalavimą priteisti iš atsakovo 336 000 Lt ieškovas grindė aplinkybe, kad būtent šiai bendrai sumai atsakovas išdavė jam garantinį ir papildomą garantinį raštus, kurie, kaip nurodoma UAB ,,Dahlgera“ apeliaciniame skunde, turi būti vertinami kaip viena garantija. Atmetus ieškovo reikalavimą dėl 36 000 Lt priteisimo pagal papildomą garantinį raštą pirmosios instancijos teismas minėtus raštus pagrįstai kvalifikavo kaip du savarankiškus atsakovo įsipareigojimus bei nurodė, kad nors 2009 m. spalio 20 d. papildomas garantinis raštas yra susijęs su 2009 m. balandžio 14 d. garantiniu raštu, tačiau garantijų vykdymo sąlygos aptartos atskirai. Nesutikdamas su šia teismo išvada ieškovas apeliaciniame skunde teigia, jog vien antrojo rašto pavadinimas ,,Papildomas garantinis raštas prie 2009 m. balandžio 14 d. rašto Nr. 16-09-264“ bei jame esanti nuoroda į šių sumų įskaičiavimą (pagal abu raštus) parodo, kad papildomas garantinis raštas tėra garantinio rašto tęsinys. Tačiau sutikti su šiuo teiginiu negalima, nes papildomo rašto išdavimas tiek pagal jo pavadinimą, tiek ir pagal turinį negali būti vertinamas kaip pirminio garantinio rašto pakeitimas ar papildymas, nežiūrint į antrame rašte esančią nuorodą dėl sumų pagal abu raštus apmokėjimo tvarką, kuri paaiškinama papildomame rašte esančia nuoroda į pirmą raštą.

Kita vertus, iš UAB ,,Dahlgera“ apeliacinio skundo turinio matyti, kad ieškovas, bandydamas įrodyti, jog garantinis ir papildomas garantinis raštai tėra vienas dokumentas, taip nori pateisinti savo teiginį, kad tokiu atveju atskiras kreipimasis su prašymu įvykdyti įsipareigojimą pagal papildomą garantinį raštą nebuvo reikalingas. Šiuo atveju pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas ieškovo reikalavimą dėl 36 000 Lt pagal papildomą garantinį raštą priteisimo atmetė būtent tuo pagrindu, kad ieškovas neįrodė, jog buvo pateikęs prašymą vykdyti įsipareigojimus pagal šį garantinį raštą. Apeliantas netgi nurodo, kad papildomame garantiniame rašte nėra numatyta, jog pagal jį turi būti kreiptasi atskirai į atsakovą. Tačiau, kaip jau buvo nustatyta anksčiau, garantinis ir papildomas garantinis raštai tėra atskiri atsakovo įsipareigojimai, o papildomame garantiniame rašte aiškiai pasakyta, kad atsakovas papildomai garantuoja UAB ,,Dahlgera“, kad iki 2009 m. gruodžio 31 d. sutinka apmokėti pagal jų prašymą UAB ,,Adeveda“ įsiskolinimą, dėl ko teigti, kad atskiras prašymas nebuvo reikalingas, nėra pagrindo.

Atmetęs reikalavimo dalį dėl 36 000 Lt priteisimo pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškovas neįrodė, kad buvo pateikęs atsakovui prašymą dėl papildomo garantinio rašto įvykdymo bei nurodė, kad ieškovo 2009 m. gruodžio 7 d. priminimas dėl 2009 m. balandžio 14 d. garantinio rašto įvykdymo šios aplinkybės neįrodo (1 t., 153 b. l.). Kolegija su tokiu šio įrodymo vertinimu sutinka, tačiau kartu konstatuoja, kad vertindamas atsakovo susirašinėjimą su ieškovu dėl garantijų įvykdymo, teismas nepakankamai įvertino faktą, kad UAB ,,Projektų centras“ 2009 m. lapkričio 11 d. atsisakymą išmokėti likusią pagal abu garantinius raštus 59 000 Lt sumą (atsižvelgiant į, atsakovo nuomone, jau išmokėtus pagal garantiją 277 000 Lt) susiejo ne su tuo, kad ieškovas nesikreipė į atsakovą su atitinkamu prašymu dėl papildomo garantinio rašto įvykdymo, bet su, atsakovo nuomone, paties ieškovo veiksmais vykdant įsipareigojimus pagal sutartį su UAB ,,Adeveda“ (neatlikti paleidimo - derinimo darbai, nepateikta visa įrenginių dokumentacija (1 t., 171 b. l.). Kolegijos nuomone, minėtu raštu atsakovas prisiėmė pareigą įvykdyti įsipareigojimą ir pagal papildomą garantinį raštą. Tuo tarpu rašte nurodytas mokėjimo atidėjimo pagrindas nėra pagrįstas, nes abiem garantiniais raštais atsakovas garantavo sumokėti už ieškovo perduotas bei trečiojo asmens neapmokėtas medžiagas, bet ne už paleidimo darbus. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad būtent UAB ,,Adeveda“ nustojus vykdyti savo įsipareigojimus ieškovui dėl apmokėjimo už medžiagas, ieškovas sustabdė savo priešpriešinių prievolių vykdymą (1 t., 151 b. l.). Pastebėtina ir tai, kad 2009 m. gruodžio 11 d. atsakovo rašte taip pat neteigiama, kad atsakovas laiku nesikreipė į jį su prašymu dėl papildomo garantinio rašto apmokėjimo, o atsisakymas mokėti pagal abu garantinius raštus motyvuojamas tuo, kad pagal juos atsakovas jau sumokėjo 277000 Lt (1 t., 41 b. l.). Minėtos aplinkybės leidžia teigti, kad atsakovas turi įvykdyti tiek garantiniu, tiek ir papildomu garantiniu raštais prisiimtus įsipareigojimus. Tokios išvados pagrįstumą patvirtina ir susiklosčiusi tarp šalių bendradarbiavimo praktika, pagal kurią tam tikri veiksmai vykdant garantiją buvo atliekami be atskiro kitos šalies prašymo (pavyzdžiui, atsakovas atliko dalį mokėjimo pagal garantiją (80 000 Lt), nesant ieškovo prašymo, o pastarasis tokį apmokėjimą priėmė). Todėl remiantis aptartų įrodymų bei nustatytų aplinkybių visuma, teigti, kad atsakovas neturi atsakyti pagal papildomą garantinį raštą, būtų neteisinga (CK 1.5 straipsnis). Tuo tarpu tai, kad trečiasis asmuo iki 2009 m. gruodžio 1 d. neįvykdė savo įsipareigojimų ieškovui net didesne nei 36 000 Lt suma, matyti iš ieškovo pateiktų sąskaitų - faktūrų (1 t., 22-29 b. l.). Todėl sprendimo dalis, kuria buvo atmestas ieškovo reikalavimas dėl 36 000 Lt priteisimo, naikintina ir šioje dalyje ieškinys tenkintinas (CK 6.90 str.).

Aiškindamas atsakovo 2009 m. balandžio 14 d. išduotą garantinį raštą, pirmosios instancijos teismas, kolegijos nuomone, pagrįstai nustatė garantijos vykdymo sąlygas. Visų pirma, ieškovas su prašymu dėl įsipareigojimų pagal garantiją vykdymo turėjo kreiptis iki 2009 m. lapkričio 30 d., o garantuojama buvo už trečiojo asmens iki 2009 m. lapkričio 1 d. neįvykdytus įsipareigojimus. Todėl pirmosios instancijos teismas atsakovo atsakomybės apimties nustatymo laiką susiejo būtent su šia data (2009 m. lapkričio 1 d.) ir nurodė, kad neatsižvelgia į tas sąskaitas, kurių apmokėjimo terminas suėjo vėliau nurodytos datos bei pagal į bylą pateiktus įrodymus konstatavo, kad trečiojo asmens įsiskolinimas nurodytai datai sudarė 111 196,89 Lt. Savo apeliaciniame skunde atsakovas, prašydamas visiškai atmesti ieškinį, šį paskaičiavimą ginčija jo paties sudarytos lentelės pagrindu. Nors atsakovas teigia, jog tai nėra naujas įrodymas, nes lentelėje susisteminti ir atvaizduoti šalių į bylą pateikti įrodymai, tačiau pažymėtina, kad byloje nėra dalies lentelėje nurodytų sąskaitų faktūrų bei įrodymų apie visus lentelėje nurodytus apmokėjimus už medžiagas. Be to, lentelėje dalis sąskaitų faktūrų (pvz. 1DA000006733) įvardijamos kaip nesusijusios su medžiagų pardavimu pastato (duomenys neskelbtini) rekonstrukcijai, nors pirmosios instancijos teismas padarė priešingą išvadą, o argumentų, paneigiančių šios išvados pagrįstumą, apeliaciniame skunde nėra. Be to, pagal atsakovo pateiktą lentelę jis ieškovui sumokėjo 299 500 Lt, nors pats ne kartą teigė, kad buvo išmokėjęs ieškovui 277 000 Lt. Be to, didžiąją dalį šios sumos pirmosios instancijos teismas įvertino ne kaip atsiskaitymą pagal garantiją, bet kaip mokėjimus už trečiąjį asmenį (CK 6.50 straipsnis). Tačiau argumentų, paneigiančių šią teismo išvadą, atsakovo apeliaciniame skunde taip pat nėra. Tokiu būdu vertinti atsakovo pateiktą lentelę kaip patikimą įrodymą šalių ginčui išspręsti bei atitinkamai tenkinti atsakovo apeliacinį skundą nėra pagrindo (CPK 178 straipsnis).

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo aiškinimu dėl atsakovo išduoto garantinio rašto, ieškovas nurodo, kad, jo nuomone, skolininkui UAB ,,Adevera“ iki 2009 m. lapkričio 1 d. neapmokėjus bent vienos sąskaitos faktūros, atsakovui atsirado pareiga apmokėti visas sąskaitas faktūras, kurių mokėjimo terminas sueina ne vėliau kaip 2009 m. lapkričio 30 d. Tačiau toks ieškovo teiginys nėra logiškas bei prieštarauja tiek atsakovo išduotos garantijos turiniui, tiek ir jo veiksmams, nes byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad atsakovas įsipareigojo ieškovui būtent tokiomis sąlygomis, kurias dabar nurodo pastarasis (CK 6.90 straipsnis). Kita vertus, toks ieškovo aiškinimas prieštarauja ir garantijos teisinei prigimčiai, nes prievolė pagal garantiją yra subsidiari (CK 6.92 str. 1 d.). Tuo tarpu sutikus su ieškovu išeitų, kad atsakovas buvo įsipareigojęs net už tas trečiojo asmens prievoles, kurių įvykdymo terminas pastarajam dar nebuvo suėjęs.

Minėta, kad dalį įsipareigojimų pagal 2009 m. balandžio 14 d. išduotą garantinį raštą atsakovas įvykdė savarankiškai, be ieškovo prašymo sumokėdamas pastarajam 80 000 Lt, o ieškovas šį mokėjimą priėmė. Todėl nustatydamas mokėtiną sumą pagal 2009 m. balandžio 14 d. garantinį raštą pirmosios instancijos teismas į šią sumą atsižvelgė atitinkamai sumažindamas atsakovo įsiskolinimą iki 31 196,89 Lt. Ieškovas su šios sumos įskaitymu nesutinka, tačiau argumentų, kodėl atsakovo pagal garantinį raštą sumokėta 80 000 Lt suma neturi būti įskaityta, nenurodo. Be to, sutikus su ieškovu, neišvengiamai kiltų klausimas, kokiu teisiniu pagrindu ieškovas šiuos pinigus priėmė.

Iš dalies tenkindamas ieškinį pirmosios instancijos teismas jau anksčiau aptartą 31 196,89 Lt sumą sumažino iki 23 000 Lt nurodęs, kad atsižvelgia ir į kitus atsakovo ieškovui už trečiąjį asmenį atliktus mokėjimus. Tačiau paminėtus mokėjimus pats pirmosios instancijos teismas pagrįstai kvalifikavo kaip atsakovo atliktus už trečiąjį asmenį (CK 6.50 straipsnis). Todėl įskaičius šiuos mokėjimus į pagal garantinį raštą mokėtinas sumas, būtų paneigtas atsakovo prisiimtas įsipareigojimas ir, priešingai negu teigiama skundžiamame sprendime, būtent kitai šaliai, o ne ieškovui, būtų suteiktas nepagrįstas ir nesąžiningas pranašumas. Todėl ši sprendimo dalis keistina padidinant ieškovui priteistą pagal 2009 m. balandžio 14 d. garantinį raštą įsiskolinimą iki 31 196,89 Lt.

Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, padidinant ieškovui iš atsakovo priteistą skolos sumą nuo 23 000 Lt iki 67 196,89 Lt (36 000 + 31 196,89).

Iš dalies tenkinant ieškovo apeliacinį skundą (14,12 proc.), iš atsakovo ieškovui priteistina 1006,76 Lt (7130 x 0,1412) žyminio mokesčio išlaidų už apeliacinį skundą (2 t., 123 b. l.).

Be to, keičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą, keistinas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas pirmosios instancijos teisme (CPK 93 str. 5 d.). Atitinkamai tenkinant 20 proc. (67 196,89 / 336 000 x 100) ieškovo reikalavimų, pastarajam iš atsakovo priteistina 1472 Lt (7360 x 0,2) žyminio mokesčio už ieškinį išlaidų, 888,94 Lt (4444,68 x 0,2) atstovavimo išlaidų bei 131,2 Lt (656 x 0,2) vykdymo išlaidų, t. y. iš viso ieškovui iš atsakovo priteistina 2492,14 Lt (1472 + 888,94 + 131,2) bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme. Kita vertus, atsakovui, proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai (80 proc.) iš ieškovo priteistina 2800 Lt (3500 x 0,8) atstovavimo išlaidų. Tokiu būdu, įskaičius šalių viena kitai mokėtinas bylinėjimosi išlaidų sumas, atsakovui iš ieškovo priteistina 307,86 Lt (2800 – 2492,14) bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme. Be to, iš ieškovo priteistina 37,42 Lt (46,77 x 0,8) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atlyginti valstybei, o iš atsakovo šios išlaidos nepriteisiamos (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Pakeisti Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 3 d. sprendimą ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti sekančiai:

„Ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Dahlgera“ (į. k. 300027452) iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Projektų centras“ (į. k. 135757295) 67 196,89 Lt (šešiasdešimt septynis tūkstančius šimtą devyniasdešimt šešis litus 89 ct) skolos, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2010 m. kovo 31 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Dahlgera“ 307,86 Lt (tris šimtus septynis litus 86 ct) bylinėjimosi išlaidų atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Projektų centras“ ir 37,42 Lt (trisdešimt septynis litus 42 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginti valstybei“.

Priteisti ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Dahlgera“ iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Projektų centras“ 1006,76 Lt (tūkstantį šešis litus 76 ct) žyminio mokesčio išlaidoms už apeliacinį skundą atlyginti.