Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas D. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 4–6) į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas, apeliantas), atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2013 m. gegužės 13 d. iki 2016 m. balandžio 23 d. atliko laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose. Gyveno sekcijoje Nr. 5-4, kurios bendras plotas 40 kv. m. Joje gyveno 20 žmonių, todėl jam nebuvo užtikrintas teisės aktų nustatytas 3,1 kv. m minimalus plotas. Į bendrą plotą yra įskaičiuojami baldai ir kitas inventorius, atsižvelgiant į tai, kiekvienam asmeniui nuolatos trūko mažiausiai apie 1 kv. m ploto. Tokias gyvenimo sąlygas pareiškėjas prilygino nežmoniškoms, kankinančioms, žeminančioms žmogaus orumą, tvirtindamas, kad taip buvo pažeistos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatos. Dėl kalinimo ilgą laiką perpildytose patalpose jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, teisės aktų garantuotos gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. patyrė neturtinę žalą, kurią vertino 10 000 Eur ir prašė ją priteisti iš atsakovo.Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, atsiliepime į skundą (b. l. 10–13) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui atliekant bausmę Alytaus PN gyvenamosiose patalpose (5 būrio 2 miegamajame), esant užimtoms visoms vietoms, vienam asmeniui teko 2,24 kv. m ploto, tačiau ne visada visos vietos būdavo užimtos. Pažymėjo, jog nuteistieji pataisos namuose gyvena bendrabučio tipo patalpose. Ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, joje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla, todėl santykinai mažą patalpų plotą kompensavo suteikta judėjimo laisvė. Atsakovas nurodė, jog Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimų metu pareiškėjo gyvenamosiose patalpose higienos normų pažeidimų nenustatyta. Pareiškėjas tiek į pataisos namų administraciją, tiek į kitas kompetentingas institucijas dėl netinkamų sąlygų nesikreipė, civilinės atsakomybės sąlygų dėl neturtinės žalos atsiradimo neįrodė.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. liepos 15 d. sprendimu (b. l. 40–43) iš dalies patenkino pareiškėjo D. N. skundą. Teismas pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, priteisė 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą, o dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmetė.Teismas nustatė, kad pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Alytaus PN nuo 2013 m. gegužės 13 d. iki 2016 m. balandžio 23 d. laikant jį perpildytose patalpose.Teismas nurodė, kad valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. 1 d.). Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima. Teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11¹.1 punktas nustatė minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o Taisyklių 11¹.2 punktas – ne mažesnį kaip 3,6 kv. m plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2013 m. gegužės 17 d. iki 2015 m. balandžio 14 d., nuo 2015 m. balandžio 15 d. iki 2016 m. sausio 21 d., nuo 2016 m. vasario 5 d. iki 2016 m. balandžio 23 d. buvo kalinamas bendrabučio tipo patalpoje, būryje Nr. 5, 2 miegamajame, kurio gyvenamasis plotas yra 44,81 kv. m, įrengta 20 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui teko 2,24 kv. m gyvenamojo ploto. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nurodė, jog patalpose buvo laikomi baldai, kitas inventorius, todėl gyvenamojo ploto teko dar mažiau. Į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr., pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1731/2014). Konstatavęs gyvenamojo ploto normos pažeidimą, teismas padarė išvadą, kad gyvenamosiose patalpose buvusių baldų užimamas plotas santykinai mažino vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą. Tačiau, nustatęs gyvenamojo ploto normos pažeidimą, teismas atkreipė dėmesį ir į atsakovo nurodytas aplinkybes, jog vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas yra tik santykinis dydis, t. y. apskaičiuojamas atsižvelgiant į patalpos plotą ir numatytą apgyvendinti nuteistųjų skaičių, tačiau neatspindi faktinės padėties, nes nuteistųjų skaičius gyvenamosiose patalpose keičiasi (miegamasis ne visada būna užpildytas dėl nuolatinės nuteistųjų rotacijos, kai nuteistieji išvyksta etapais į kitus pataisos namus, Laisvės atėmimo vietų ligoninę, lankosi Sveikatos priežiūros tarnyboje ir pan.), todėl likusiems nuteistiesiems tenka santykinai daugiau gyvenamosios patalpos ploto. Šių atsakovo atstovo argumentų neginčijo ir pareiškėjas.Teismas, vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalimis, įvertinęs byloje esamus duomenis, padarė išvadą, jog pareiškėjui atliekant bausmę Alytaus PN nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą teisės aktų nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje. Teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų, o būtent dėl sąlyginai mažesnio vienam asmeniui tenkančio ploto, pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų fizinių nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktų garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nurodė, kad bausmę atliko žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis, tačiau byloje nebuvo duomenų, kad Alytaus PN pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Sprendžiant ginčą, akcentuotos bausmės atlikimo Alytaus PN bendrosios sąlygos, t. y. kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, kad šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti biblioteką, užsiimti kita leistina veikla. Alytaus pataisos namų direktorius 2014 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. 1-181 patvirtino Pozityvaus užimtumo priemonių taikymo tvarkos aprašą, kurio 2 punktas numato laisvalaikio leidimo organizavimo formas: fizinę kultūrą, sportą, dvasinių, religinių poreikių tenkinimą, bibliotekos darbą. Teismas padarė išvadą, jog pareiškėjo buvimas gyvenamojoje patalpoje buvo privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.Teismas konstatavo, kad nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, jog pareiškėjas būtų buvęs kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis, tačiau dėl netinkamų kalinimo sąlygų, o būtent dėl mažesnio vienam asmeniui tenkančio ploto, jis patyrė neturtinę žalą. Galimybės laikyti kalinamąjį kameroje, atitinkančioje teisės aktų reikalavimus, nebuvimas, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr. LVAT 2009 m. sausio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-121/2009).Teismo nuomone, atsižvelgiant į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę (pareiškėjas vertinamu laikotarpiu pažeidžiant reglamentuotą minimalią gyvenamojo ploto normą buvo kalinamas apie 34 mėnesius), į pažeidimo pobūdį, nepakanka apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip satisfakcija už jo teisių pažeidimą, tačiau reikalinga spręsti dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigine išraiška. Teismas, nustatydamas žalos dydį, pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, kad Alytaus PN pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos, taip pat kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų, perkėlimo į kitas gyvenamąsias patalpas pareiškėjas būtų kreipęsis į Alytaus PN administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, kad jo sveikatos būklė jam būnant Alytaus PN vertinamu laikotarpiu būtų ženkliai pablogėjusi. Teismas, remdamasis 2016 m. gegužės 23 d. Medicinos dokumentų išrašu, nustatė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu 2 kartus (2015 m. lapkričio 17 d., 2016 m. sausio 27 d.) kreipėsi į pataisos namų medikus dėl emocinės būklės ir nemigos, tačiau paminėti simptomai atsirado po narkotikų vartojimo nutraukimo, t. y. dėl aplinkybių, kurios nesietinos tiesioginiu priežastiniu ryšiu su pataisos namų netinkamomis sąlygomis, nes neigiamų pasekmių atsiradimą iš esmės sąlygojo paties pareiškėjo anksčiau pasirinktas elgesio modelis. Teismas padarė išvadą, kad byloje nėra duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, jų pablogėjimą, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio pareiškėjui masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio.Teismas, įvertinęs nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, atsižvelgęs į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 500 Eur ir šią sumą priteisė iš atsakovo. Dėl kitos reikalavimų dalies skundas buvo nepatenkintas kaip nepagrįstas.

III.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, apeliaciniu skundu (b. l. 46–49, 53–56) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 15 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjui priteistas 500 Eur neturtinės žalos atlyginimas.Atsakovas nurodo, kad vienintelis nustatytas pažeidimas – mažesnis nei teisės aktuose numatytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas. Sprendžiant ginčą akcentuotinos bausmės atlikimo Alytaus pataisos namuose bendrosios sąlygos. Santykinai mažą patalpų plotą kompensuoja suteikta judėjimo laisvė. Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pareiškėjas turi pareigą įrodyti konkretų patirtos žalos dydį, pateikdamas patirtą žalą patvirtinančius konkrečius įrodymus ir įrodydamas, jog nurodyta žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų. Atsakovo nuomone, yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už galimą jo teisių pažeidimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui D. N. atliekant laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose netinkamomis sąlygomis.Pareiškėjas kreipėsi su skundu į pirmosios instancijos teismą dėl 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, kurią patyrė nuo 2013 m. gegužės 13 d. iki 2016 m. balandžio 23 d. Alytaus PN neužtikrinant nustatyto vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto. Pirmosios instancijos teismas iš dalies patenkino pareiškėjo skundą – nustatęs Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punkto pažeidimą, priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą, o kitą skundo dalį atmetė. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria priteistas 500 Eur neturtinės žalos atlyginimas, apeliaciniame skunde teigia, kad yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už galimą jo teisių pažeidimą.Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Administracinių teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1953/2013, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).Kaip matyti, atsakovas neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjas nuo 2013 m. gegužės 17 d. iki 2015 m. balandžio 14 d., nuo 2015 m. balandžio 15 d. iki 2016 m. sausio 21 d., nuo 2016 m. vasario 5 d. iki 2016 m. balandžio 23 d. buvo kalinamas Alytaus PN bendrabučio tipo patalpoje, būryje Nr. 5, 2 miegamajame, kurio gyvenamasis plotas yra 44,81 kv. m, įrengta 20 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui teko 2,24 kv. m gyvenamojo ploto. Taigi apie 34 mėnesius (beveik 3 metus) buvo pažeista pareiškėjo teisė atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamojoje patalpoje (pagal Taisyklių 11¹.1 punktą turėjo tekti 3,1 kv. m). Dėl nurodytų aplinkybių egzistavo pagrindas konstatuoti Alytaus PN neteisėtus veiksmus (CK 6.271 str.).Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nurodytą pažeidimą laikė ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimu. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, jog pareiškėjas būtų buvęs kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio taikymo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė (žr., pvz., EŽTT 2012 m. lapkričio 20 d. sprendimą byloje Kasperovičius prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 54872/08), 1978 m. sausio 18 d. sprendimo byloje Airija prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 5310/71) 162 p.). Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą pabrėžė, jog tam, kad būtų taikomas Konvencijos 3 straipsnis, patiriamos kančios ir sunkumai bet kokiu atveju turi būti didesni, nei neišvengiamas su įkalinimu susijęs kentėjimas. Valstybė privalo užtikrinti, jog asmenys būtų kalinami tokiomis žmogaus orumo nepažeidžiančiomis sąlygomis, kad bausmės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jiems tokių kančių ar sunkumų, kurie viršytų neišvengiamas su įkalinimu susijusias kančias, ir kad jų sveikata bei gerovė būtų tinkamai apsaugotos, atsižvelgiant į praktinius įkalinimo aspektus (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2006 m. liepos 13 d. sprendimo byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04) 208 p., 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98), 2000 m. spalio 26 d. sprendimo byloje Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96) 92–94 p.).Vertinant, ar kalinimo metu buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintas nežmoniško arba žeminančio elgesio draudimas, reikšminga aplinkybe administracinių teismų praktikoje laikoma tai, kokioje laisvės atėmimo įstaigoje pareiškėjas atlieka bausmę ir kokios galimybės jam suteiktos laisvai judėti bei užsiimti tam tikra veikla už kameros ribų. Pataisos namuose bausmę atliekantys nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla, todėl šiuo atveju santykinai mažą patalpų plotą iš dalies gali kompensuoti suteikta judėjimo laisvė pataisos namų teritorijoje (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-722-415/2017, 2017 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-557-146/2017, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1782-822/2016, taip pat žr., pvz., EŽTT 2013 m. kovo 14 d. sprendimo byloje Insanov prieš Azerbaidžaną (pareiškimo Nr. 16133/08) 120 p., 2006 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Živulinskas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 34096/02), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)).Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal naujausią Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, jei pataisos namuose kalinamam asmeniui ilgą laiką tenka mažiau nei 3 kv. m, tai taip pat reiškia Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą; dėl šios priežasties atmestas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės argumentas, kad asmenims, laikomiems pataisos namuose, suteikiama judėjimo laisvė (žr. EŽTT 2017 m. spalio 17 d. sprendimą byloje Stemplys ir Debesys prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 71024/13 ir 71974/13)). Nagrinėjamos administracinės bylos faktinių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjo situacija suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio, valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją sukeliantys neteisėti veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-548-602/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017 ir kt.). Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įskaitant pažeidimo pobūdį ir trukmę, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Nagrinėjamu atveju kilusi neturtinė žala akivaizdi ir laikytina pakankamai pagrįsta. Atsižvelgiant į tai, konstatuotinas ir priežastinis ryšys tarp pareiškėjo nurodytų dvasinių ir fizinių nepatogumų ir atsakovo veiksmų.Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika panašiose bylose, pagal kurią EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. LVAT 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).Įvertinusi nustatyto pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas išvadai, jog pareiškėjo pažeistai teisei apginti teisės pažeidimo fakto pripažinimas nėra pakankama satisfakcija ir jam turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Nėra pagrindo sutikti su atsakovo apeliacinio skundo teiginiu, kad šiuo atveju vien pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija.Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio panaikinti atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra jokio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.