Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. balandžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo D. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 3 d. ir, pritaikius Lietuvos Respublikos BK 62 str. 2 d. 1 p., nubaustas 100 MGL (12500 Lt) dydžio bauda, įpareigojant jį baudą sumokėti per 1 (vienerius) metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

AB „Lietuvos draudimas“ pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, jo dydžio nustatymo klausimą perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Kauno apygardos teismo sąskaitoje Nr. LT XXXXXXXXX (AB Hansabanke) esančius 100 Lt, įneštus D. K. , nuspręsta pervesti AB „Lietuvos draudimas“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. K. nuteistas už tai, kad pagrobė didelės vertės svetimą turtą, o būtent: 2001 m. lapkričio 14 d., tarp 19.15 val. – 20.15 val. (duomenys neskelbiami), jis, veikdamas bendrininkų grupe su E. P. , Š. A. , H. G. , N. V. bei dar vienu ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, pagrobė UAB „Transmira“ priklausantį automobilį „Toyota Land Cruiser“, valst. Nr.XXX, šį automobilį nutempė automobiliu „Opel Senator“, valst. Nr. XXX, į garažą, esantį (duomenys neskelbiami), tuo pagrobė svetimą – UAB „Transmira“ priklausantį didelės – ne mažiau 130000 Lt vertės turtą.

Prokurorė nesutinka su teismo išvada, kad byloje nenustatyta D. K. atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Teigia, kad ši teismo išvada neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismas nustatė, jog D. K. nusikaltimą padarė bendrininkų grupe su E. P. , Š. A. , H. G. , N. V. bei dar vienu ikiteisminio tyrimo nenustatytu asmeniu, todėl sutinkamai su Lietuvos Respublikos BK 60 str. 1 d. 1 p. nuostatomis, tai turėjo būti pripažinta D. K. atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

Prokurorė teigia, kad teismas negalėjo D. K. taikyti ir Lietuvos Respublikos BK 62 str. 2 d. nuostatų, nes nagrinėjamu atveju nebuvo straipsnyje numatytų sąlygų visumos tam, jog teismas galėtų svarstyti D. K. švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimą, - nebuvo nustatyta dviejų nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Teismo išvada, kad D. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe be jo prisipažinimo padarius nusikaltimą taip pat laikytina tai, jog jis ėmėsi priemonių atlyginti dalį turtinės žalos, nepagrįsta, nes turtinės ar neturtinės žalos atlyginimas yra savarankiška Lietuvos Respublikos BK 62 str. 2 d. taikymo sąlyga ir negali būti laikoma kartu dar nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Prokurorė nesutinka ir su teismo išvada, kad nėra kitų asmenų, kurie galėtų prižiūrėti neįgalų Z. K. , ir, paskyrus D. K. realią laisvės atėmimo bausmę, jo tėvas Z. K. liktų be tinkamos priežiūros. Teigia, kad Z. K. be D. K. turi dar du pilnamečius vaikus – dukrą bei sūnų, kuriems Lietuvos Respublikos CK 3.205 str. 1 d. numatyta lygiavertė, kaip ir D. K. , pareiga rūpintis savo nedarbingu tėvu.

Prokurorė prašo, įvertinus byloje nustatytas D. K. atsakomybę sunkinančią ir lengvinančią aplinkybę, skirti jam bausmę artimą Lietuvos Respublikos BK 178 str. 3 d. sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokurorė prašo apeliacinį skundą tenkinti, nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Apeliaciniame skunde nėra ginčijamas nuteistojo kaltumas, jo nusikalstamos veikos kvalifikacija, ginčijamos aplinkybės, sąlygojusios bausmės skyrimą.

Prokuroras apeliaciniame skunde prašo nuteistojo D. K. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinti tai, kad nusikaltimą jis padarė bendrininkų grupe, tačiau ši atsakomybę sunkinanti aplinkybė pirmą kartą paminėta tik prokuroro apeliaciniame skunde. Perduodant bylą teismui, kaltinamajame akte buvo nurodyta, kad nėra nustatyta D. K. atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, taip pat nebuvo prašoma pripažinti D. K. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupe. Lietuvos Respublikos BPK 255 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam nebuvo iš anksto pranešta. Nuteistojo atsakomybę sunkinančios aplinkybės inkriminavimas, kai tokia aplinkybė nebuvo inkriminuota nei kaltinamajame akte, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pagal Lietuvos Respublikos BPK 255 straipsnio 2 dalies taisykles, pablogintų nuteistojo padėtį, nes jam būtų inkriminuotas papildomas įstatymas – Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso bendrosios dalies straipsnis – sunkinantis nuteistojo teisinę padėtį sprendžiant bausmės skyrimo klausimą (Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalies 7 punktas). Neišeinant už Lietuvos Respublikos BPK 255 straipsnyje nustatytų nagrinėjimo teisme ribų, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas negali D. K. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinti tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė bendrininkų grupe. Be to, nusikalstamos veikos padarymo metu galiojęs Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas nenumatė tokios atsakomybę sunkinančios aplinkybės (1961m. Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnis). Taip pat pažymėtina, kad atsakomybę sunkinančių aplinkybių buvimas nėra kliūtis taikyti Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio nuostatas.

Prokuroro apeliaciniame skunde neteisingai nurodoma, kad bent iš dalies turtinės žalos atlyginimas negali būti pripažintina D. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe vien dėl to, kad tai yra savarankiška Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 2 dalies taikymo sąlyga. Teismas, skirdamas bausmę, vadovaujasi dviejų rūšių baudžiamosios teisės normomis: BK specialiosios dalies straipsnio sankcija ir bendrosios dalies normomis, detalizuojančiomis sankcijos taikymą. Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje įstatymo leidėjas įtvirtino bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. Motyvuodamas konkrečią bausmę nuosprendyje, teismas visų pirma jame turi aprašyti šioje konkrečioje byloje nustatytas Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, įvertinti kiekvienos reikšmę ir nurodyti, kurios iš jų ir kaip nulemia bausmės rūšį ir dydį, o individualizuodamas bausmę teismas privalo atsižvelgti į visas kaltininko atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kurias jį įpareigoja nustatyti Lietuvos Respublikos BK 61 straipsnio 1 dalis. Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnyje yra įtvirtinta nuostata, kuri numato tik išimtį iš bendros taisyklės. Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnyje nurodyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes ir esant šio įstatymo nustatytoms sąlygoms, gali, bet neprivalo skirti mažesnę bausmę, negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatyta mažiausia bausmė, arba švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta įstatyme už padarytą nusikaltimą. Tokiu būdu pagal Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalies, 61 straipsnio 1 dalies nuostatas atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nustatymas ir jų įvertinimas teismui skiriant bausmę yra privalomas, o tai, kad teismo nustatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra viena iš Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio taikymo sąlygų, nėra pagrindas šios aplinkybės nelaikyti lengvinančia kaltininko atsakomybę.

Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tai, jog kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą. Pirmosios instancijos teismas D. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad D. K. ėmėsi priemonių atlyginti padarytą žalą, - tokios atsakomybę švelninančios aplinkybės įstatymas nenumato. Kaltininkas privalo atlyginti padarytą žalą, o ne imtis priemonių ją atlyginti. Žala turi būti atlyginta iki teismo nuosprendžio priėmimo (jį apskundus – iki išnagrinėjimo bylą apeliacine tvarka), be to žala turi būti atlyginta savo noru. Priklausomai nuo bylos aplinkybių teismas gali pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir tais atvejais, kai kaltininkas atlygina tik dalį padarytos žalos, tačiau šiais atvejais būtina atsižvelgti į atlygintos žalos dalies dydį, savalaikiškumą ir kitas aplinkybes. Nusikaltimu žala padaryta 2001 m. lapkričio14 d., žalos dydis (pagal pateiktą civilinį ieškinį) – 3488, 88 litai. D. K. , tik nagrinėjant bylą teisme, 2006 m. balandžio 25 d., tai yra praėjus keturiems su puse metų nuo nusikaltimo padarymo, atlygino nežymią padarytos žalos dalį – 100 litų (dar 100 litų D. K. atlygino civiliniam ieškovui bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme). Kolegijos nuomone, šioje byloje D. K. atlikti veiksmai – civiliniam ieškovui sumokėti 100 litų, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (dar 100 litų, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme), laikytini kaip būtinos Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos – bent iš dalies atlygino padarytą žalą, įvykdymas, tačiau šie veiksmai nelaikytini Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta atsakomybę lengvinančia aplinkybe – kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą, nes Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 2 dalyje vartojami terminai – kaltininkas savo noru atlygino padarytą žalą ir kaltininkas bent iš dalies atlygino padarytą turtinę žalą – nėra tapatūs. Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 2 dalyje nustatytai sąlygai įvykdyti užtenka bent iš dalies atlyginti padarytą žalą, o Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytai sąlygai įvykdyti būtina atlyginti visą padarytą žalą, arba jos dalį, kai bylos aplinkybės rodo kaltininko siekį kuo greičiau ir pilniau atlyginti visą padarytą žalą. Šiuo atveju D. K. veiksmai rodo ne jo pastangas atlyginti visą padarytą žalą, o tik yra formalus Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų įvykdymas.

Kolegijos nuomone, neatitinka faktinių bylos aplinkybių pirmosios instancijos teismo išvada, kad, D. K. paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę, jo neįgalus tėvas liktų be tinkamos priežiūros ir išlaikymo. Byloje neabejotinai nustatyta, kad nuteistojo D. K. tėvas Z. K. yra neįgalus nedarbingas I grupės invalidas (t. 3, b.l. 84, 85). Tačiau D. K. nėra vienintelis asmuo, galintis prižiūrėti ir išlaikyti savo neįgalų tėvą Z. K. . Kartu su neįgaliu Z. K. gyvena darbinga jo žmona I. K. , pilnametė dukra G. K. , tame pačiame mieste – Kaune – gyvena darbingas pilnametis sūnus L. K. . Visi šie artimi Z. K. asmenys, ne tik nuteistasis D. K. , faktiškai gali ir privalo išlaikyti bei rūpintis neįgaliu Z. K. . Nuteistojo D. K. neįgalaus tėvo Z. K. reali padėtis nėra tokia, kad, paskyrus D. K. įstatyme numatytą bausmę, nebūtų kam išlaikyti ir prižiūrėti Z. K. , todėl nėra pagrindo D. K. atžvilgiu taikyti Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatų ir skirti jam švelnesnę, negu įstatymo numatytą, bausmę.

Bausmė D. K. turi būti paskirta vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 41, 54 straipsniuose nustatytomis bausmės paskirtį ir bendruosius bausmės skyrimo pagrindus apibrėžiančiomis taisyklėmis įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką – Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 3 dalyje – sankcijos ribose.

Skiriant bausmę atsižvelgiama į tai, kad D. K. atsakomybę švelninta tai, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), dirba, charakterizuojamas teigiamai, turi mažametį sūnų, nenustatyta, kad po inkriminuoto nusikaltimo padarymo būtų vėl nusikaltęs, tačiau ilgą laiko tarpą slapstėsi nuo teisėsaugos institucijų. D. K. padarytas nusikaltimas yra sunkus, įstatymas už šį nusikaltimą alternatyvių laisvės atėmimui bausmių nenumato, todėl D. K. turi būti skirta laisvės atėmimo bausmė sankcijos įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, ribose, švelnesnė už sankcijos vidurkį.

2002 m. lapkričio 22 d. įstatymo ,,Dėl amnestijos pažyminti Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 4 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyta, kad pirmą kartą už tyčinius nusikaltimus nuteistiems asmenims neatliktoji laisvės atėmimo bausmė už nusikaltimus, numatytus šio Įstatymo 7 straipsnyje, sumažinama vienu penktadaliu - nuteistiems iki penkerių metų. Nusikaltimas, už kurio padarymą nuteistas D. K. , - didelės vertės svetimo turto pagrobimas, numatytas tarp nusikaltimų, nurodytų šio Įstatymo 7 straipsnyje, D. K. pirmą kartą nuteistas už tyčinį nusikaltimą, jam skiriama laisvės atėmimo bausmė iki penkerių metų, todėl jam turi būti taikomas minėtas įstatymas ,,Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ ir neatliktoji laisvės atėmimo bausmė sumažinama vienu penktadaliu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 - 3 punktais,

nusprendžia:

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2006 m. balandžio 28 d. nuosprendžio dalį, kuria:

D. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jis ėmėsi priemonių atlyginti dalį turtinės žalos;Skiriant bausmę D. K. buvo pritaikytas Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punktas.

D. K. , pripažintam kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 3 dalį, skirti bausmę – laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Taikyti 2002 m. lapkričio 22 d. įstatymo ,,Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 4 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir neatliktąją laisvės atėmimo bausmę sumažinti vienu penktadaliu.

Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.