Šiaulių apygardos teismo nutartis

2013-01-10 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-34-300-2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-01-10
Bylos Nr.
1A-34-300-2013
Teisminio proceso Nr.
1-41-1-00336-2012-4
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Vidmantas Mylė (pirm.), Zigmas Kavaliauskas, Raimundas Jurgaitis
Nuteistasis
I. P.
Nukentėjusysis
K. V.
Advokatai
Edmundas Jankaitis
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-34-300/2013Teisminio proceso Nr. 1-41-1-00336-2012-4Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.26.2.1., 2.4.7. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. sausio 10 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,

teisėjų Raimundo Jurgaičio, Zigmo Kavaliausko,sekretoriaujant Vilmai Armalytei,dalyvaujant prokurorui Gintautui Vileikiui,gynėjui advokatui Edmundui Jankaičiui,nuteistajai I. P.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 18 d. nuosprendžio, kuriuo I. P. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio l dalį 30 (trisdešimties) parų areštu, bausmę atliekant areštinėje.

Priteista iš I. P. Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos naudai 37,47 Lt (trisdešimt septynis litai 47 ct) už nukentėjusiajai K. V. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. P. nuteista už tai, kad 2012-02-25, apie 2.30 val., tikslus laikas nenustatytas, (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje – kavinėje (duomenys neskelbtini), įvykus žodiniam konfliktui, įžūliu elgesiu, matant kitiems asmenims, sugriebdama nukentėjusiąją K. V. už plaukų, atitraukdama ją nuo baro, parmesdama ant žemės bei spirdama nenustatytą skaičių smūgių į krūtinę, tokiu būdu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistoji I. P. prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012-09-18 nuosprendį ir baudžiamąją bylą jos atžvilgiu nutraukti nesant nusikaltimo sudėties.

Skunde nurodo, kad atsakomybė yra galima tik už realiai ir kaltais veiksmais atliktą veiką, kuri turi būti pagrįsta patikimais ir neginčytinais bylos duomenimis. Teigia, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu, buvo akcentuota, kad nusikalstamos veikos, kurios padarymu ji yra kaltinama, nepadarė, kadangi, pasak nuteistosios, paties įvykio metu ji net neturėjo kontakto su nukentėjusiąja, priešingai, minimu metu buvo pagalbinėse patalpose. Apeliantės teigimu, šią aplinkybę patvirtina liudytojo V. M. parodymai byloje. Nurodo, kad nė vienas liudytojas nenurodė ir nepatvirtino fakto, kad ji griebė nukentėjusiąją K. V. už plaukų ir nugriovusi spardė ją. Įvertinusi šias aplinkybes, mano, kad teismas nepagrįstai atmetė liudytojo V. M. parodymus vienu motyvu, kad jis dirba jam priklausančioje kavinėje barmenu. Nuteistosios įsitikinimu, tokia teismo pozicija nepagrįsta ir neobjektyvi, kadangi, pasak apeliantės, šio liudytojo parodymai neprieštarauja kitų liudytojų – U. M., M. P. ir J. V. duotiems parodymams, bet detalizuoja ir tiksliau apibrėžia aplinkybes, kurių nematė ar negalėjo patvirtinti kiti liudytojai. Pažymi, jog liudytojai duodami parodymus prisiekia, todėl netikėti ir atmesti prisiekusio liudytojo parodymus vien dėl darbo ryšių negalima, priešingu atveju, nuteistosios nuomone, būtų paneigtas priesaikos svarbos institutas baudžiamosiose bylose, be to, už melagingų parodymų davimą, žinant, kad jie melagingi, yra numatyta baudžiamoji atsakomybė. Mano, kad žinant šias aplinkybes minėtam liudytojui teikti neteisingus parodymus, pačiam rizikuojant būti patrauktam baudžiamojon atsakomybėn, vien dėl darbo santykių fakto, būtų nelogiška ir nepagrįsta, tuo labiau, kad jo teikti parodymai daugeliu faktinių aplinkybių sutampa su kitų liudytojų parodymais bei juos papildo. Dėl nukentėjusiosios ir kitų liudytojų parodymų vertinimo nurodo, kad teismas tinkamai neįvertino nukentėjusios K. V. neblaivumo laipsnio ir dėl to gebėjimo objektyviai įvertinti aplinkos veiksnius, be to, vadovavosi nenuosekliais jos parodymais, neatmetė ir kaip patikimais vadovavosi liudytojo U. M. parodymais. Nuteistosios teigimu, bylos nagrinėjimo metu teikdami savo parodymus nei U. M., nei M. P., nei J. V. nepatvirtino, kad ji nusikalstamais veiksmais paveikė K. V., įvykdydama BK 284 straipsnio l dalyje numatytą veiką, nepaisant to, teismas konstatavo, kad jos kaltė padarius nusikalstamą veiką buvo patvirtinta šių liudytojų teisme duotais parodymais, tačiau, be bendro pobūdžio išvedžiojimų, tiesioginių įrodymų šiam motyvui pagrįsti nenurodė. Nuteistosios įsitikinimu, tiek nukentėjusioji, tiek U. M. įvykio dieną buvo itin neblaivūs, tai, pasak apeliantės, iš esmės pripažino ir bylos nagrinėjimo metu, todėl, nuteistosios nuomone, negalėjo teikti patikimų ir nuoseklių parodymų. Be to, nurodo ir tai, kad teisminio nagrinėjimo metu U. M. nurodė, kad nematė, kas įvykdė nusikalstamą veiką, nes tuo metu ta kryptimi net nežiūrėjo, todėl nuteistajai atrodo logiška, kad jis negalėjo objektyviai parodymų davimo metu atpažinti ją kaip asmenį, padariusį nusikalstamą veiką. Mano, kad teismas nevertino ir to fakto, kad nukentėjusioji ir U. M. buvo atvykę kaip draugai (pora), ir tai taip pat galėjo turėti įtakos teikiant subjektyvius parodymis ikiteisminio tyrimo metu. Taip pat mano, kad teismas pažeidė ir įrodymų vertinimą, teigdamas, jog M. P. atpažino abi šalis t. y. apibūdindamas konfliktuojančias šalis kaip viena lieknesnė ir šviesi (nukentėjusioji), o kita tamsi (kaltinamoji). Pažymi, kad šis liudytojas nematė paties įvykio, kuriuo ji kaltinama, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos nagrinėjimo metu, neatpažino jos kaip asmens padariusio nusikaltimą, todėl nuteistajai nesuprantamas teismo siejimas jo parodymų kaip įrodymu pagrindžiant jos kaltę dėl veikos, kurios padarymu buvo apkaltinta ir skundžiamu teismo nuosprendžiu nuteista. Be kita ko nurodo ir tai, kad veikos vertinimui ir teisingam kvalifikavimui gali turėti įtakos ir dar vieno galimo liudytojo – R. A. parodymai, kuris, pasak apeliantės, jau po bylos nagrinėjimo pirmoje instancijoje ją informavo, kad kaip buvęs tuo metu kavinėje klientas, matė minėtą įvykį daugeliu reikšmingų bylai aspektų bei patvirtino, jog incidento metu matė ją nueinančią į pagalbines patalpas, ir tai atitinka ir kito byloje dalyvavusio liudytojo V. M. parodymus.

Teismo posėdžio metu nuteistoji ir jos gynėjas prašė nuteistosios apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistosios apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios apeliacinis skundas atmestinas.

Nuteistoji pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su teismo nuosprendžiu dėl jos nuteisimo už viešosios tvarkos pažeidimą. Tvirtina, jog teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, kadangi, apeliantės teigimu, nė vienas liudytojas nenurodė ir nepatvirtino fakto, kad ji griebė nukentėjusiąją K. V. už plaukų ir nugriovusi spardė ją. Taigi nuteistoji skunde tam tikrais teiginiais, grįsdama savo apeliacinio skundo reikalavimą, iš esmės ginčija teismo konstatuotus faktus, pateikdama byloje surinktų duomenų subjektyvų vertinimą. Tačiau kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad sprendžiant I. P. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą bei pagrįstą nuosprendį, padaryta nebuvo. I. P. kaltė, padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalyje, pagrįsta byloje esančiais faktiniais duomenimis, kurie kaip įrodymų šaltinis gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu.

Šioje byloje apylinkės teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir, išsamiai bei nešališkai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, byloje esančius ir teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtus įrodymus vertino ir atskirai, ir lygindamas juos tarpusavyje, tyrė bei analizavo tiek I. P. teisinančius, tiek ją kaltinančius įrodymus. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas šio straipsnio reikalavimus įvykdė: apkaltinamajame nuosprendyje išdėstė visus teisiamajame posėdyje išnagrinėtus duomenis, kuriuos teismas pripažino įrodymais, nurodė, kuriais iš jų grindžiama I. P. kaltė. Tai nukentėjusiosios K. V., liudytojų M. P., J. V. parodymai, asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolas. Kartu pažymėtina tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), teismui gali tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl nuteistosios I. P. nesutikimas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, nes apylinkės teismo sprendimas motyvuotas ir jame nėra esminių prieštaravimų. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu sutinka visiškai.

Baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį taikoma asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje įtvirtinti būtinieji šios nusikalstamos veikos požymiai, kurie privalo būti įrodyti bei pagrįsti bylos duomenimis, – tai veikos padarymo vieta, padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai. Viešoji vieta teismų praktikoje suprantama kaip tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę (gali) lankytis bet kurie kiti asmenys. Byloje nustatyta, kad nusikalstamus veiksmus I. P. atliko kavinės viduje, ir tai, kad ši vieta yra viešoji vieta, abejonių nekyla. Viešoji tvarka gali būti pažeidžiama BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodytais savarankiškais būdais: įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis, vandališkais veiksmais. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo trikdoma visuomenės rimtis ir viešoji tvarka. Pagal teismų praktiką smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis.

Šiuo nagrinėjamu atveju tai, kad I. P. viešoje vietoje – kavinėje (duomenys neskelbtini), įvykus žodiniam konfliktui, įžūliu elgesiu, matant kitiems asmenims, sugriebdama nukentėjusiąją K. V. už plaukų, atitraukdama ją nuo baro, parmesdama ant žemės bei spirdama nenustatytą skaičių smūgių į krūtinę, tokiu būdu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, patvirtina: nuoseklūs ir tapatūs nukentėjusiosios K. V. parodymai, duoti viso proceso eigoje, kur ji tiek teisminio bylos nagrinėjimo (176–177 b. l.), tiek ikiteisminio tyrimo metu (44, 46–47 b. l.), parodė, kad jai sėdinti prie baro I. P. griebė jai už plaukų, nuvertė ant žemės ir spyrė. Tokius nukentėjusiosios K. V. ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu duotus parodymus, patvirtina ir K. V. protokolas-pareiškimas (8 b. l), kuriame ji nurodė analogiškas aplinkybės bei asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolas (37–39 b. l.), iš kurio turinio matyti, kad nukentėjusioji K. V. iš jai pateiktų nuotraukų atpažino I. P., kaip moterį, kuri ją 2012-02-25 kavinėje (duomenys neskelbtini), apie 2.30 val., pagriebė už plaukų ir permetė ant žemės. Be to, tokie nukentėjusiosios K. V. parodymai (44, 46–47, 176–177 b. l.), duomenys užfiksuoti protokole-pareiškime (8 b. l), asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole (37–39 b. l.), atitinka bei sutampa ir su juo akistatos protokolu (82–83 b. l.), kai K. V. akistatos su I. P. metu patvirtino savo parodymus. Taip pat nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors teisiamojo posėdžių metu apklausti liudytojai M. P. ir J. V. parodė tiesiogiai nematę, kaip nuteistoji nukentėjusiosios atžvilgiu naudojo smurtą, tačiau liudytoja J. V. patvirtino mačiusi I. P. ir K. V. kivirčą, po to matė ant žemės gulinčią nukentėjusiąją (185 b. l.), o liudytojas M. P. (177 b. l.) patvirtino matęs, kad moterys susistumdė ir viena moteris buvo nugriuvusi.

Įvertinęs K. V. parodymus ir jos parodymus patvirtinančių anksčiau išdėstytų ir išanalizuotų įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad netikėti K. V. parodymais, kuriuos atitinka ne tik rašytinė bylos medžiaga bet ir kitų liudytojų parodymai, nėra pagrindo, todėl jos parodymai laikytini patikimu įrodymų šaltiniu. Kartu pastebėtina, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta jokių aplinkybių, dėl kurių K. V. ar aptarti liudytojai turėtų pagrindą apkalbėti nuteistąją, tokių aplinkybių nenurodė ir pati apeliantė.

Vertinant anksčiau išdėstytus duomenis, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo nuosprendžio motyvais ir išvadomis dėl I. P. kaltės, ir, remdamasi šių duomenų visuma, kolegija konstatuoja, kad nuteistoji I. P. betarpiškai realizavo visus jai inkriminuoto nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalyje, požymius, kurie, beje, aiškiai atskleidžia jos veikimą tiesiogine tyčia, todėl naikinti nuosprendį ir baudžiamąją bylą I. P. atžvilgiu nutraukti nesant nusikaltimo sudėties, kaip to prašo nuteistoji, nėra pagrindo.

Dėl pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, duotų liudytojo V. M. parodymų (178 b. l.) ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu duotų liudytojo R. A. parodymų, paminėtina tai, kad liudytojas V. M. dirba nuteistajai priklausančioje kavinėje, juos sieja darbiniai santykiai, todėl, priešingai nei K. V., M. P. ir J. V., jis suinteresuotas padėti I. P. išvengti baudžiamosios atsakomybės. O dėl liudytojo R. A. parodymų, duotų apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, pasisakytina tai, kad iš jo duotų parodymų matyti, jog jis iš kavinės išėjo 1.30 val., t. y. konfliktui dar neįvykus, todėl jo, kaip ir liudytojo V. M. parodymai, laikytini neobjektyviais, neatitinkančiais byloje nustatytų aplinkybių todėl atmestini.

Taip pat kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu apeliantei skirta bausme. Iš bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas I. P. bausmę, Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio nuostatų nepažeidė, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį – tyčinis nesunkus nusikaltimas, jos asmenybę – teista, nusikalto teistumui neišnykus, į tai, kad nėra jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstamą veiką padarė būdama apsvaigusi nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, bausta administracine tvarka. Atsižvelgiant į visas minėtas aplinkybes bei į Lietuvos Respublikos BK 56 straipsnio nuostatas, apylinkės teismas visiškai pagrįstai paskyrė I. P. arešto bausmę, jos dydį nustatydamas mažesnį nei jos padarytos nusikalstamos veikos sankcijoje numatytas arešto bausmės vidurkis.

Dėl paminėtų aplinkybių, tenkinti nuteistosios I. P. apeliacinį skundą, jame išdėstytais motyvais, nėra teisinio pagrindo, todėl jos apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

Nuteistosios I. P. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Vidmantas MylėTeisėjai Raimundas JurgaitisZigmas Kavaliauskas