- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-04-21
- Bylos Nr.
- I-1486-596/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-06017-2013-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolita Rasiukevičienė
- Pareiškėjas
- V. V., J. N.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolita Rasiukevičienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjų V. V. (V. V.) ir J. N. skundą atsakovams Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo ir sprendimų panaikinimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. V. kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydamas: 1) priteisti solidariai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK), ir Vilniaus AVPK 2 530,87 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2010-11-01 iki 2013-09-30; 2) panaikinti Vilniaus AVPK 2013-10-07 sprendimą Nr. 10-S-16604 „Dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir informacijos pateikimo“ (b. l. 34–38).
Pareiškėja J. N. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) priteisti solidariai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Vilniaus AVPK neišmokėtą valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2012-09-05 iki 2013-10-21; 2) panaikinti Vilniaus AVPK 2013-10-07 raštą Nr. 10-S-16612 „Dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir informacijos pateikimo“ (b. l. 48–51).
Pareiškėjai skundus grindžia iš esmės analogiškais argumentais ir nurodo, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2009-07-17 priėmė Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) nuostatų pakeitimus, kuriais nuo 2009-08-01 sumažino valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus ir priedų už kvalifikacinę klasę dydžius. Šis valstybės tarnautojų darbo užmokesčio sumažinimas 2013-07-01 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimu pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms ir konstituciniam teisinės valstybės principui, todėl jiems nepagrįstai buvo sumažinta ir dėl to neteisėtai neišmokėta valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalis (b. l. 34–38, 48–51).
Pareiškėjas V. V. skunde, kurį vėliau patikslino, pažymėjo, kad statutiniu valstybės tarnautoju dirba nuo 1991-11-05. Nuo 2003-05-01 iki 2012-01-18 ėjo Vilniaus AVPK Vilniaus m. 3 Policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo skyriaus viršininko (A pareigybės lygis, 12 pareigybės kategorija) pareigas. Nuo 2012-01-19 iki šiol eina Vilniaus AVPK Trakų r. policijos komisariato viršininko (A pareigybės lygis, 14 pareigybės kategorija) pareigas (b. l. 34–38).
Pareiškėja J. N. skunde pažymėjo, kad nuo 2012-02-06 iki 2012-09-04 ėjo Vilniaus AVPK Valdymo organizavimo skyriaus Vertėjų poskyrio specialisto (pakaitinės valstybės tarnautojos, A pareigybės lygis, 7 pareigybės kategorija) pareigas, nuo 2012-09-05 iki šiol eina Vilniaus AVPK Valdymo organizavimo skyriaus Vertėjų poskyrio specialisto (karjeros valstybės tarnautojos, B pareigybės lygis, 7 pareigybės kategorija) pareigas bei turi trečią kvalifikacinę klasę. Nurodo, kad 2013-09-30 kreipėsi į Vilniaus AVPK viršininką ir pateikė prašymą išmokėti susidariusią pareiginės algos išmokos skirtumą bei pateikti skaičiavimus, kokio dydžio pareiginės algos dalis jai buvo neišmokėta, tačiau Vilniaus AVPK ginčijamu raštu informavo, kad neturi teisinio pagrindo perskaičiuoti ir išmokėti susidariusios pareiginės algos skirtumo ir pateikti skaičiavimus. Nurodo, kad valstybės tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, todėl darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas. Laikotarpiu nuo 2012-09-05 iki 2013-10-21 ji atliko savo kaip valstybės tarnautojos pareigas, tačiau visas pagal įstatymą priklausantis darbo užmokestis jai nėra sumokėtas (b. l. 48–51).
Atsiliepimas
Pateiktuose atsiliepimuose į pareiškėjų skundus Vilniaus AVPK remiasi iš esmės analogiškais argumentais ir nurodo, kad su pareiškėjų skundais nesutinka ir prašo juos atmesti kaip nepagrįstus. Taip pat pareiškėjos J. N. reikalavimui priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį prašė taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 str. 2 d. nustatytą trejų metų senaties terminą. Nurodo, kad pareiškėjų reikalaujama priteisti neišmokėta darbo užmokesčio dalis pareiškėjams buvo neišmokėta ne dėl Vilniaus AVPK kaltės, kadangi ji yra valstybinė įstaiga, kurios pareiga vykdyti įstatymus ir poįstatyminius teisės aktus, tarp jų ir tuos, kurie reglamentuoja valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimą. Taigi, Vilniaus AVPK taikydamas iki 2013-10-01 galiojusias VTĮ normas veikė teisėtai, t. y. taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti. Pareiškėjams priklausanti neišmokėta darbo užmokesčio dalis turėtų būti išieškoma iš Lietuvos valstybės, o ne iš Vilniaus AVPK, kadangi Vilniaus AVPK neturi teisės perimti įstatymų leidėjui nustatytų įgaliojimų spręsti dėl pareiškėjai priklausančios neišmokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo sąlygų, būdo, laikotarpio, nes tokį sprendimą pagal suteiktą kompetenciją privalo priimti įstatymų leidėjas. Kol nėra nustatyto teisinio reglamentavimo dėl darbo užmokesčio nepriemokos kompensavimo, Vilniaus AVPK neturi teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjų prašymo dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo. Paaiškino, kad pareiškėjų reikalavimo teisė bus realizuojama įstatymų leidėjui nustačius patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (b. l. 58–60, 78–82).
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus m. VPK) viršininkas 2005-03-17 įsakymu Nr. 10-V2-158 „Dėl kvalifikacinių kategorijų suteikimo“ pareiškėjui V. V. suteikė pirmąją kvalifikacinę kategoriją (b. l. 22).
Vilniaus m. VPK viršininkas 2008-09-26 įsakymu Nr. 10-TE-489 „Dėl tarnybos eigos“ nuo 2008-10-01 pervardijo ir perkėlė komisarą V. V. iš Vilniaus m. VPK Trečiojo policijos komisariato kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo skyriaus viršininko (A pareigybės lygis, 12 kategorija) pareigų į Vilniaus AVPK Vilniaus miesto trečiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo skyriaus viršininko (A pareigybės lygis, 12 kategorija) pareigas, paliekant nustatytas priemokas (b. l. 24).
Vilniaus m. VPK viršininkas 2010-04-27 įsakymu Nr. 10-TE-195 „Dėl kvalifikacinių kategorijų suteikimo“ patvirtino pareiškėjui V. V. pirmąją kvalifikacinę kategoriją (b. l. 23).
Vilniaus AVPK viršininkas 2012-01-16 įsakymu Nr. 10-TE-35 „Dėl tarnybos eigos“ nuo 2012-01-19 perkėlė komisarą V. V. iš Vilniaus AVPK Vilniaus miesto trečiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo skyriaus viršininko (A pareigybės lygis, 12 kategorija) pareigų į Vilniaus AVPK Trakų r. policijos komisariato viršininko (A pareigybės lygis, 14 kategorija) pareigas (b. l. 25).
Pareiškėjas V. V. 2013-09-30 kreipėsi į Vilniaus AVPK su prašymu „Dėl neteisėtai sumažintos pareiginės algos dalies grąžinimo“, prašydamas išmokėti susidariusį darbo užmokesčio išmokos skirtumą arba pateikti paskaičiavimus apie grąžintiną darbo užmokesčio skirtumą (b. l. 6).
Vilniaus AVPK 2013-10-07 raštu Nr. 10-S-16604 „Dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir informacijos pateikimo“ pareiškėjui V. V. išaiškino, jog, vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime pateiktu išaiškinimu bei tai, kad įstatymų leidėjas nėra nustatęs asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo, neturi teisinio pagrindo perskaičiuoti susidariusios pareiginės algos skirtumo ir pateikti paskaičiavimus (b. l. 7–8).
Vilniaus AVPK pažymoje Nr. 10-20-PAZ1-99 „Apie neišmokėtą darbo užmokesčio dalį“ nurodyta, kad pareiškėjui V. V. laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio mėn. iki 2013 m. rugsėjo mėn. neišmokėta darbo užmokesčio dalis yra 3056,19 Lt (b. l. 20–21). Vilniaus AVPK 2014-02-14 pažymoje Nr. 10-20-PAZ1-166 „Apie neišmokėtą darbo užmokesčio dalį“ nurodyta, kad pareiškėjui V. V. laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio mėn. iki 2013 m. rugsėjo mėn. neišmokėta darbo užmokesčio dalis yra 2530,87 Lt (b. l. 84–85).
Vilniaus AVPK viršininkas 2012-01-19 įsakymu Nr. 10-TE-47 „Dėl tarnybos eigos“ nuo 2012-02-06 skyrė pareiškėją J. N. Vilniaus AVPK Valdymo organizavimo skyriaus Vertėjų poskyrio specialiste (pakaitine valstybės tarnautoja, A pareigybės lygis, 7 kategorija) (b. l. 65).
Vilniaus AVPK viršininkas 2012-09-05 įsakymu Nr. 10-TE-588 „Dėl tarnybos eigos“ nuo 2012-09-05 perkėlė pareiškėją J. N. į Vilniaus AVPK Valdymo organizavimo skyriaus Vertėjų poskyrio specialisto (karjeros valstybės tarnautojo, A pareigybės lygis, 7 kategorija) pareigas ir suteikė trečią kvalifikacinę klasę (b. l. 67).
Vilniaus AVPK viršininkas 2012-09-06 įsakymu Nr. 10-TE-589 „Dėl tarnybos eigos“ pakeitė Vilniaus AVPK viršininko 2012-09-05 įsakymo Nr. 10-TE-588 3 punktą dėl J. N., Vilniaus AVPK VOS VP specialistės perkėlimo, ir išdėstė taip: vietoj žodžių „(karjeros valstybės tarnautojo, A pareigybės lygis, 7 kategorija)“ įrašomi žodžiai „(karjeros valstybės tarnautojo, B pareigybės lygis, 7 kategorija)“ (b. l. 66).
Pareiškėja J. N. 2013-09-30 kreipėsi į Vilniaus AVPK su prašymu „Dėl neteisėtai sumažintos pareiginės algos dalies grąžinimo“, prašydama išmokėti susidariusį darbo užmokesčio išmokos skirtumą arba pateikti paskaičiavimus apie grąžintiną darbo užmokesčio skirtumą (b. l. 52).
Vilniaus AVPK 2013-10-07 raštu Nr. 10-S-16612 „Dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir informacijos pateikimo“ pareiškėjai J. N. išaiškino, jog, vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime pateiktu išaiškinimu bei tai, kad įstatymų leidėjas nėra nustatęs asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo, neturi teisinio pagrindo perskaičiuoti susidariusios pareiginės algos skirtumo ir pateikti paskaičiavimus (b. l. 53–54).
Vilniaus AVPK 2013-11-04 pažymoje Nr. 10-20-PAZ1-1340 „Apie neišmokėtą darbo užmokesčio dalį“ nurodyta, kad pareiškėjai J. N. laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo mėn. iki 2013 m. rugsėjo mėn. neišmokėta darbo užmokesčio dalis yra 1 319,05 Lt (b. l. 64).
Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl trunkamojo pažeidimo, kuomet pareiškėjams kas mėnesį buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis pagal įstatymus, kurie vėliau buvo pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai, bei dėl Vilniaus AVPK sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas ir Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutas (toliau – ir Statutas). Pažymėtina, kad iš VTĮ 4 str. 2 d. įtvirtinto teisinio reglamentavimo matyti, kad VTĮ nuostatos, reglamentuojančios valstybės tarnautojų darbo užmokestį, statutiniams valstybės tarnautojams taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja Statutas ar Diplomatinės tarnybos įstatymas.
Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (2009-03-10 įstatymo Nr. XI-186 redakcija) 23 str. nustatyta, kad Valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos; 4) apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. To paties įstatymo 24 str. 1 ir 2 d. įtvirtinta, kad pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Koks koeficientas taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustato šis įstatymas (1 priedas). Vadovaujantis VTĮ 25 str. valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą; 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį arba tarnybinį rangą; 4) už diplomatinį rangą; 5) pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas. Priedai už laipsnį arba tarnybinį rangą ir kvalifikacinę kategoriją gali būti mokami tik statutiniams valstybės tarnautojams statutuose nustatyta tvarka. Priedas už kvalifikacinę klasę nemokamas statutiniams valstybės tarnautojams, išskyrus valstybės tarnautojus, kurių tarnybą reglamentuoja Diplomatinės tarnybos įstatymas (VTĮ 25 str. 6 d.).
VTĮ 1 priedo redakcijoje, galiojusioje iki 2009-04-30, buvo įtvirtinti tokie 1–20 pareigybių kategorijų pareiginių algų koeficientai: 1 kategorijos – 3,0; 2 kategorijos – 3,2; 3 kategorijos – 3,4; 4 kategorijos – 3,6; 5 kategorijos – 3,8; 6 kategorijos – 4,0; 7 kategorijos – 4,2; 8 kategorijos – 4,4; 9 kategorijos – 4,6; 10 kategorijos – 4,8; 11 kategorijos – 5,2; 12 kategorijos – 5,7; 13 kategorijos – 6,3; 14 kategorijos – 7,0; 15 kategorijos – 7,8; 16 kategorijos – 8,7; 17 kategorijos – 9,7; 18 kategorijos – 10,8; 19 kategorijos – 11,9; 20 kategorijos – 13. Kadangi 2009-05-01 įsigaliojo VTĮ 1 priedo pakeitimai (2009-04-23 įstatymas Nr. XI-227), buvo nustatyti tokie 15–20 pareigybių kategorijų pareiginių algų koeficientai: 15 kategorijos – 7,6; 16 kategorijos – 8,4; 17 kategorijos – 9,1; 18 kategorijos – 9,9; 19 kategorijos – 10,7; 20 kategorijos – 11,4. Nuo 2009-08-01 VTĮ 1 priedas buvo dar kartą pakeistas (2009-07-17 įstatymu Nr. XI-363), nustatant tokius 11–20 pareigybių kategorijų pareiginių algų koeficientus: 11 kategorijos – 5,17; 12 kategorijos – 5,64; 13 kategorijos – 6,2; 14 kategorijos – 6,86; 15 kategorijos – 7,41; 16 kategorijos – 8,1; 17 kategorijos – 8,69; 18 kategorijos – 9,35; 19 kategorijos – 10; 20 kategorijos – 10,54.
VTĮ 25 str. 3 d. redakcijoje, galiojusioje iki 2009-08-01, buvo nustatyta, jog priedas už trečią kvalifikacinę klasę sudaro 15 procentų pareiginės algos, už antrą kvalifikacinę klasę – 30 procentų pareiginės algos, už pirmą kvalifikacinę klasę – 50 procentų pareiginės algos. 2009-07-17 Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymu Nr. XI-363 nuo 2009-08-01 buvo pakeista VTĮ 25 str. 3 d., nustatant, kad priedas už trečią kvalifikacinę klasę sudaro 10 procentų pareiginės algos, už antrą kvalifikacinę klasę – 20 procentų pareiginės algos, už pirmą kvalifikacinę klasę – 30 procentų pareiginės algos.
Pažymėtina, kad Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo pakeitimais (2010-06-30 įstatyme Nr. XI-944; 2011-11-22 įstatyme Nr. XI-1721; 2012-12-20 įstatyme Nr. XII-114) buvo nustatyta, kad sumažinti priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai ir pareiginių algų koeficientai galioja iki 2013-12-31, tačiau 2013-09-19 priėmus Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymą Nr. XII-517, kuris įsigaliojo 2013-10-01, buvo nustatyti priedų už kvalifikacinę klasę ir pareiginių algų koeficientų dydžiai, galioję iki 2009-05-01.
Statuto (redakcija, galiojusi iki 2015-12-31) 35 str. nustatyti pareigūnų pareiginės algos priedų už turimus laipsnius koeficientai, 36 str. – pareigūnų kvalifikacinės kategorijos ir priedai už jas, 37 str. – vidaus tarnybos stažas, 38 str. – priemokos ir apmokėjimas pareigūnams už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Statuto 36 str. 5 d. redakcijoje, galiojusioje iki 2015-12-31, buvo nustatyta, kad pareigūnams nustatomi tokie pareiginės algos priedai už kvalifikacines kategorijas: 1) už 3-iąją – 10 procentų pareiginės algos; 2) už 2-ąją – 20 procentų pareiginės algos; 3) už 1-ąją – 30 procentų pareiginės algos. Statuto 35–36 str. nustatyti priedų dydžiai už kvalifikacinę kategoriją ir turimus laipsnius ginčijamu laikotarpiu nebuvo mažinami.
Aukščiau išdėstyto teisinio reglamentavimo analizė leidžia teismui daryti išvadą, kad nuo 2009-05-01 buvo sumažinti pareiginės algos koeficientai aukštesnės nei 14 pareigybių kategorijos valstybės tarnautojams; nuo 2009-08-01 dar kartą buvo sumažinti pareiginės algos koeficientai 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojams; minėtų pareigybių kategorijoms sumažinti pareiginių algų koeficiento dydžiai galiojo iki 2013-09-30; nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30 valstybės tarnautojams buvo sumažinti priedai už kvalifikacines klases. Vidaus tarnybos pareigūnams mokami pareiginės algos priedai už kvalifikacinę kategoriją ir turimus laipsnius ginčijamu laikotarpiu nebuvo mažinami.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas V. V. ginčui aktualiu laikotarpiu ėjo Vilniaus AVPK Vilniaus miesto trečiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo skyriaus viršininko (A pareigybės lygis, 12 kategorija) pareigas (b. l. 24), nuo 2012-01-19 ėjo Vilniaus AVPK Trakų r. policijos komisariato viršininko (A pareigybės lygis, 14 kategorija) pareigas (b. l. 25), jam buvo suteikta pirma kvalifikacinė kategorija (b. l. 22, 23, 24). Pareiškėja J. N. nuo 2012-02-06 Vilniaus AVPK ėjo Valdymo organizavimo skyriaus Vertėjų poskyrio specialistės (A pareigybės lygis, 7 kategorija) pareigas (b. l. 65), nuo 2012-09-05 buvo perkelta į Vilniaus AVPK Valdymo organizavimo skyriaus Vertėjų poskyrio specialistės (B pareigybės lygis, 7 kategorija) pareigas, suteikiant trečią kvalifikacinę klasę (b. l. 66, 67). Taigi, dėl pasikeitusių VTĮ nuostatų pareiškėjams buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis: pareiškėjui V. V. – sumažinus pareiginės algos koeficientų dydžius, o pareiškėjai J. N. – sumažinus pareiginės algos priedo už kvalifikacinę klasę dydį.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėja J. N. prašo priteisti susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2012-09-05 iki 2013-10-21, tačiau atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą teisinį reglamentavimą ir į tai, kad nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30 valstybės tarnautojams buvo sumažinti priedai už kvalifikacines klases, pareiškėjos J. N. reikalavimas priteisti susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką bus vertinamas už laikotarpį nuo 2012-09-05 iki 2013-09-30.
Vilniaus AVPK pareiškėjos J. N. reikalavimui priteisti susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką prašo taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 str. 2 d. nustatytą trejų metų senaties terminą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos suformuotoje praktikoje konstatuota, jog teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu, nustatytu DK 27 str. 2 d. (LVAT 2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). DK 27 str. 5 d. nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatos. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senatį pagal CK 1.126 str. 2 d. teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.127 str. 1 d. nustato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
Pareiškėja, kurios prašoma priteisti darbo užmokesčio nepriemokos suma susidarė per laikotarpį nuo 2012-09-05 iki 2013-09-30, į teismą su skundu kreipėsi 2013-10-21 (žyma ant voko). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja J. N. kreipėsi į teismą nepraleidusi DK 27 str. 2 d. nustatyto trejų metų senaties termino, teismas pareiškėjos J. N. reikalavimams priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį senaties termino netaiko.
Pareiškėjams neišmokėtos darbo užmokesčio dalies susidarymo pagrindu buvęs teisinis reguliavimas įvertintas Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimas), kuriame Konstitucinis Teismas pripažino, kad: 1) VTĮ 1 priedas (2009-04-23 redakcija, įsigaliojusi 2009-05-01, Žin., 2009, Nr. 49-1937), kuriame buvo nustatyti sumažinti 15–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu buvo neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymo 3 str. 2 d. (2009-04-23 redakcija, Žin., 2009, Nr. 49-1937; 2010-06-30 redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4297; 2011-11-22 redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7038; 2012-12-20 redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7993) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 3) VTĮ 1 priedas (2009-07-17 redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918), kuriame nustatyti sumažinti 11–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 4) Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 str. 3 d. (2009-07-17 redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918; 2010-06-30 redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4298; 2011-11-22 redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7036; 2012-12-20 redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7992) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 5) VTĮ 25 str. 3 d. (2009-07-17 redakcija, įsigaliojusi 2009-08-01, Žin., 2009, Nr. 91-3918) tiek, kiek joje nustatyti sumažinti priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str.1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 6) Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 str. 2 d. (2009-07-17 redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918; 2010-06-30 redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4298; 2011-11-22 redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7036; 2012-12-20 redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7992) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Konstitucinis Teismas minėtame nutarime pažymėjo, kad Statuto 36 str. 5 d. nustatyti vidaus tarnybos pareigūnams mokami pareiginės algos priedai už kvalifikacinę kategoriją nebuvo mažinami.
Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimas „Valstybės žiniose“ paskelbtas 2013-10-01. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimu pripažinus įstatymų nuostatas, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis inter alia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos.
Kad būtų užtikrintas deramas Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo vykdymas, Konstitucinis Teismas 2014-04-16 priėmė sprendimą „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo“, kuriame pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.
Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo išaiškinimą, priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo Įstatymą (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas), kuriuo numatyta nustatyti dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą asmenims, kuriems už darbą buvo apmokama iš valstybės ar savivaldybės lėšų. Minėtą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą pateikti iš pradžių buvo numatyta iki 2014-05-01, tačiau vėliau šis terminas buvo pratęstas iki 2015-05-01.
Konstitucinis Teismas 2015-11-19 nutarime konstatavo, jog Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, bei atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015-09-01, kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.
Taigi Lietuvos Respublikos Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Pažymėtina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Atsižvelgęs į tai, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 m. buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 straipsnyje aiškiai reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką.
Apibendrinant sprendime išdėstytus argumentus, teismas daro išvadą, jog patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, kurie, kaip minėta, yra nustatyti Grąžinimo įstatyme. Praradimų kompensavimas, nesilaikant Grąžinimo įstatyme nustatytų dydžių ir terminų, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2014-04-16 sprendime pateiktą išaiškinimą, nebūtų konstituciškai teisingas, pažeistų konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, todėl Grąžinimo įstatyme esant nustatytam pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimų priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus. Pažymėtina, kad tokia pozicija atitinka naujausią LVAT praktiką (LVAT 2016-02-15 sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-669/2016; LVAT 2016-02-15 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016).
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjai reikalavimus priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį kėlė Lietuvos valstybės ir Vilniaus AVPK atžvilgiu.
LVAT išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 atkreipė dėmesį į tai, kad LVAT, nagrinėdamas bylas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo valstybės tarnautojams (pareigūnams) po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino antikonstitucinėmis teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu buvo mokamas mažesnis atlyginimas, savo nuoseklioje praktikoje atsakovu pripažino instituciją, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybę (LVAT 2005-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A1-638/2005; LVAT 2006-05-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A15-406/2006; LVAT 2010-06-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010; LVAT 2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011; LVAT 2013-07-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1940/2013; LVAT 2013-07-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1942/2013; LVAT 2013-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1922/2013; LVAT 2013-12-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1984/2013; LVAT 2014-01-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1788/2013).
Nagrinėjamu atveju tinkamas atsakovas pareiškėjų reikalavimams priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį yra Vilniaus AVPK, tačiau atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes bei į tai, kad pareiškėjų reikalavimai priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atmetami kaip nepagrįsti, nagrinėjamos bylos teisingam išsprendimui minėtos aplinkybės dėl netinkamo atsakovo neturi reikšmės.
Pareiškėjai taip pat prašo panaikinti Vilniaus AVPK sprendimus.
Pažymėtina, kad ginčijamuose Vilniaus AVPK sprendimuose yra išreikšta Vilniaus AVPK valia atsisakyti mokėti pareiškėjams susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką, vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo išaiškinimu. Juose taip pat nurodyta, jog įstatymas nenustato valstybės tarnautojų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo, todėl Vilniaus AVPK nekyla pareiga mokėti pareiškėjams susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką (b. l. 7–8, 53–54).
Išplėstinė LVAT teisėjų kolegija 2016-02-15 sprendime administracinėje byloje Nr.A-668-602/2016, apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015-05-01 – neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.
Teismo vertinimu, Vilniaus AVPK iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip ir pagrįstai vadovavosi Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimu, kuriuo remiantis įstatymų leidėjas priėmė Grąžinimo įstatymą, aiškiai reglamentuojantį dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlygio) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio teisinio pagrindo teigti, jog Vilniaus AVPK priėmė neteisėtus ir nepagrįstus sprendimus, todėl pareiškėjų reikalavimai panaikinti Vilniaus AVPK sprendimus atmetami kaip nepagrįsti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,
nusprendžia:
Pareiškėjų V. V. (V. V.) ir J. N. skundus atmesti kaip nepagrįstus.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.