Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (pranešėja), Audriaus Bakavecko ir Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo J. D. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 27 d. nutarimo J. D. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Klaipėdos teritorinės muitinės (toliau – Institucija) įgaliotas pareigūnas 2007 m. gegužės 21 d. surašė J. D., (duomenys neskelbtini) direktoriui, administracinio teisės pažeidimo protokolą dėl pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 209⁴ straipsnio 2 dalyje, padarymo. Protokole nurodyta, kad 2007 m. gegužės 8 d. buvo patikrintas (duomenys neskelbtini) muitinės sandėlis pagal pačios bendrovės prašymą išvežti iš muitinės sandėlio lengvuosius automobilius įprastinėms tvarkymo operacijoms atlikti, tačiau du prašyme nurodyti automobiliai „Ford Focus“ ir „Toyota Carina“ rasti adresu Nemuno g. 141, Klaipėda, t. y. priešingai nei prašyme nurodytu adresu Nemuno g. 140, Klaipėda, o lengvasis automobilis „VW Bora“ nebuvo rastas nė vienu iš šių adresų. Tuo J. D., būdamas atsakingas už sandėlyje saugomas prekes ir lengvojo automobilio „VW Bora“ buvimą adresu Nemuno g. 140, Klaipėda, neužtikrinimą, pažeidė Muitinės sandėlio aptarnavimo sutarties Nr.RŽ13-91 2.22 ir 6 punktus bei Papildomo susitarimo prie šios sutarties Nr.RŽ13-97 3.10 punktą, Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2005 m. gegužės 9 d. įsakymo Nr. 1B-332 „Dėl prekių saugojimo vietos (teritorijos) tinkamumo A, B, C arba D tipo muitinės sandėlio veiklai ir jos priežiūros reikalavimų patvirtinimo“ 14 punktą, Tarybos reglamento (EEB) Nr.2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, 101 straipsnio 1 dalies b punktą, 109 straipsnio 1 dalį ir 110 straipsnio 2 dalį.

Klaipėdos miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą, 2007 m. rugpjūčio 31 d. nutarimu administracinę bylą J. D. atžvilgiu nutraukė konstatavęs, jog asmens veiksmuose nėra pažeidimo sudėties.

II.

Nesutikdama su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 31 d. nutarimu, Institucija pateikė apeliacinį skundą, kurį išnagrinėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. lapkričio 14 d. nutartimi tenkino, t. y. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutarimą panaikino ir grąžino bylą tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo konstatavęs, jog apylinkės teismas nesiaiškino, kas yra tinkamas administracinės atsakomybės subjektas bei ar muitinės sandėlio savininkas (jo įgaliotas asmuo) turėjo pareigą užtikrinti, kad automobiliai būtų saugomi būtent prašyme leisti iš muitinės sandėlio išgabenti lengvuosius automobilius nurodytu adresu.

III.

Nagrinėdamas bylą iš naujo, Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2009 m. vasario 27 d. nutarimu pripažino J. D. kaltu padarius ATPK 209⁴ straipsnio 2 dalyje numatytą pažeidimą ir skyrė už tai 5000 Lt baudą. Teismas nurodė, jog remiantis byloje esančiais duomenimis ir nurodytų teisės aktų nuostatų pagrindu, darytina išvada, kad muitinės sandėlio savininkas iš muitinės sandėlio prekes laikinai išgabenti įprastinėms tvarkymo operacijoms gali gavęs sandėlį prižiūrinčio muitinės posto sutikimą (Muitinės sandėlio aptarnavimo sutarties Nr. RŽ13-91 (Papildomo susitarimo Nr. RŽ13-87 redakcija) 3.10 punktas), o muitinė sutikime dėl tokio išgabenimo nurodo tokio išgabenimo sąlygas (Tarybos reglamento (EEB) Nr.2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, 110 straipsnis). (duomenys neskelbtini) 2007 m. gegužės 2 d. prašyme nurodė, kad automobiliai „Ford Focus“, „Toyota Carina“ ir „VW Bora“, kuriuos prašoma leisti išgabenti iš muitinės sandėlio, bus saugomi adresu Nemuno g. 140, Klaipėda. Klaipėdos krovinių posto atsakingo pareigūno užrašyta rezoliucija „Leidžiama iki 2007 m. rugpjūčio 2 d.“ patvirtina, jog toks sutikimas buvo duotas, tačiau tik prašyme nurodytomis sąlygomis – o būtent, kad nurodyti automobiliai bus saugomi nurodytu adresu, t. y. Nemuno g. 140. Teismas pabrėžė, jog muitinės sandėlio savininkas – (duomenys neskelbtini) - šių sąlygų privalėjo laikytis, o už juridinio asmens padarytą ir įrodytą teisei priešingą veiką administracinio poveikio priemonės taikytinos juridinio asmens atstovui, kuriuo gali būti direktorius, valdytojas ar kitas asmuo, t. y. fizinis asmuo, einantis tarnybą, susijusią su organizacinių-tvarkymo arba administracinių-ūkinių pareigų vykdymu, šioje byloje – tai J. D.. Teismas pažymėjo, jog (duomenys neskelbtini) direktoriaus 2004 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 1-12 „Dėl asmenų, atsakingų už muitinės sandėlį, paskyrimo“ muitinės sandėlio vadovu buvo paskirtas P. S., tačiau pastarojo parodymai patvirtina, jog jis atsakingas tik už tai, kas yra sandėlyje, leidimų išvežti automobilius ar dokumentų, kurie patvirtintų jo atsakomybę dėl automobilio saugojimo laikinoje buvimo vietoje, jis nepasirašo ir už tai nėra atsakingas.

Teismas nurodė, jog remiantis byloje esančiais duomenimis, Muitinės sandėlio aptarnavimo sutarties RŽ13-91 nuostatomis, nustatyta, kad Klaipėdos teritorinės muitinės pareigūnai nepažeidė muitinės sandėlio bei jo veiklos patikrinimo procedūros, kadangi šiuo atveju muitinės sandėlis nebuvo tikrinamas, o buvo tikrinamos faktinės aplinkybės dėl lengvųjų automobilių, išvežtų iš muitinės sandėlio įprastinėms tvarkymo operacijoms atlikti, buvimo vietos adresu Nemuno g. 140, Klaipėda, kaip kad buvo nurodyta muitinės sandėlio savininko prašyme. Be to, nėra pagrindo manyti, kad Institucijos pareigūnai, atliekant patikrinimą bei tyrimą administracinio teisės pažeidimo byloje, padarė procesinius pažeidimus, nes administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme dalyvavo, turėjo galimybę susipažinti su visa bylos medžiaga, duoti paaiškinimus, teikti įrodymus ir pareikšti prašymus, ką šis ir darė.

Atsižvelgiant į byloje surinktus įrodymus, teismas priėjo išvadą, jog neginčijamai nustatyta, kad J. D. neužtikrino išvežamų iš muitinės sandėlio automobilių kontrolės ir padarė teisės pažeidimą, numatytą ATPK 209⁴ straipsnio 2 dalyje, už kurį, įvertinus pažeidimo pobūdį, J. D. asmenybę, pažeidimo padarymo aplinkybes bei atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių byloje nebuvimą, skiriama minimali sankcijoje įtvirtinta bauda.

IV.

Nesutikdamas su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 27 d. nutarimu, J. D. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo teismo nutarimą panaikinti ir priimti naują sprendimą jo atžvilgiu – administracinę bylą nutraukti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: 1) nuo pažeidimo padarymo iki nutarimo priėmimo yra praėję daugiau nei vieneri metai laiko, dėl ko byla jo atžvilgiu turi būti nutraukta suėjus senaties terminui; 2) Nemuno g. 140, Klaipėdoje, yra labai didelis kiemas, kuris jungiasi su Nemuno g. 141 namu, todėl mano, jog visi automobiliai buvo vietoje, tiesiog Institucijos atstovai sumaišė kiemus; 3) jis nėra pažeidimo subjektas, nes 2004 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr.1-12 muitinės sandėlio vadovu ir asmeniu, galinčiu atidaryti arba plombuoti muitinės sandėlį, pasirašyti dokumentus, susijusius su muitinės sandėlio veikla, paskirtas P. S.

Atsiliepdama į apeliacinį skundą, Institucija prašo jį atmesti palaikydama Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutarimo motyvus. Nurodo, jog pats J. D. pripažino, kad P. S. negali pasirašyti už tai, kur automobiliai bus saugomi, tam reikalingas vadovo parašas, o tai nėra vien tik formalus, nesukeliantis jokių teisinių pasekmių, veiksmas.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

V.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Išanalizavusi administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog J. D. kaltė, padarius ATPK 209⁴ straipsnio 2 dalyje numatytą pažeidimą, įrodyta, ir mano, jog veika kvalifikuota bei nuobauda individualizuota tinkamai.

Iš apeliacinio skundo argumentacijos matyti, jog J. D. pirmosios instancijos teismo nutarimą ginčija teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas nutarimą priėmė netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, netinkamai nustatęs pažeidimo subjektą bei praleidęs terminą nuobaudai skirti.

Nagrinėjamu atveju pirmiausia pasakytina, jog ATPK (ginčijamo pažeidimo padarymo metu galiojusi įstatymo redakcija) 35 straipsnio 1 dalis numatė, jog „administracinė nuobauda gali būti skiriama ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo teisės pažeidimo padarymo dienos, o esant trunkamam teisės pažeidimui, – per šešis mėnesius nuo jo paaiškėjimo dienos. Administracinė nuobauda už šio kodekso dvyliktajame skirsnyje nurodytus pažeidimus, taip pat už 85, 185(2), 193(2), 209, 209(1), 209(2), 209(3), 209(4), 209(5), 209(6), 210, 214(11) straipsniuose numatytus pažeidimus gali būti skiriama ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo pažeidimo nustatymo dienos, jeigu nuo pažeidimo padarymo dienos iki jo nustatymo dienos nėra praėję daugiau kaip vieneri metai“.

Šiuo atveju pažeidimas padarytas ir nustatytas 2007 m. gegužės 8 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismas, pirmą kartą nagrinėdamas pažeidimo medžiagą, administracinę bylą nutraukė 2007 m. rugpjūčio 31 d. nutarimu, kurį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. lapkričio 14 d. nutartimi panaikino ir grąžino bylą tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo. ATPK 35 straipsnio 4 dalis įtvirtino, jog kai sprendimas skirti Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytą ekonominę sankciją ūkio subjektui, kai padarytas atitinkamas administracinis teisės pažeidimas užtraukia asmeniui administracinę atsakomybę, ar nutraukti sankcijos skyrimo procedūrą panaikinamas teismo tvarka arba pirmosios instancijos teismo nutarimas panaikinamas apeliacine tvarka, šiame straipsnyje nurodyti terminai pradedami skaičiuoti iš naujo nuo teismo ar apeliacinės instancijos sprendimo įsiteisėjimo dienos. Taigi matyti, jog Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2009 m. vasario 27 d. nutarimu skirdamas J. D. nuobaudą jos skyrimo terminų nebuvo praleidęs.

Įvertinus bylos medžiagą, teisėjų kolegija sprendžia, jog įrodymų vertinimo principų, įtvirtintų ATPK 257 straipsnyje, pažeidimo nenustatyta. Kaip matyti iš skundžiamo nutarimo, teismas, spręsdamas dėl apelianto kaltės, vadovavosi byloje esančia rašytine medžiaga, apklausė liudytojais G. G., J. N. ir R. P. (pareigūnai), P. S. ir A. E., kurių parodymais, išanalizuotais kitų, byloje esančių, įrodymų kontekste, paneigta apelianto teikta įvykio versija. Teisėjų kolegija pastebi, jog apeliacinio skundo teiginys, kad visi automobiliai buvo vietoje, t. y. Nemuno g. 140, Klaipėdoje, o Institucijos atstovai sumaišė kiemus, paneigtas bylos medžiaga, iš kurios akivaizdžiai matyti, jog ne tik pareigūnai nurodė dviejų automobilių vietą Nemuno g. 141, bet ir pašalinis asmuo (b. l. 30, 31, 62, 63, 117 – 118, 120, 124 - 125), be to, įvertinus ankstesniuose teismo procesuose dėstytas apelianto aplinkybes („galėjo būti automobilis išvarytas diagnostikai“ - b. l. 49, „automobilis tuo metu buvo diagnostikai ruoštas“, „manau, jog automobilis sandėlyje tuo metu buvo, nors tiksliai aš nežinau“ – b. l. 114, „automobilis buvo turbūt kitoje vietoje“ – b. l. 115), apeliaciniame skunde teikiamus jo paaiškinimus leidžia atmesti kaip nepagrįstus.

Dėl J. D. teiginio, jog šiuo atveju jis nėra tinkamas pažeidimo subjektas pasakytina, kad pastarojo skunde minimas 2004 m. rugpjūčio 5 d. įsakymas Nr.1-12 „Dėl asmenų, atsakingų už muitinės sandėlį, paskyrimo“, kuriuo muitinės sandėlio vadovu paskirtas P. S. (b. l. 25), pirmosios instancijos teismo buvo tinkamai įvertintas, bet kokios abejonės dėl pažeidimo subjekto netinkamumo byloje pašalintos. Pažymėtina, jog liudytoju apklaustas P. S. parodė, jog jis negalėtų neleisti išvežti iš sandėlio automobilių, jis yra atsakingas tik už tai, kas yra sandėlyje (b. l. 133 – 134), J. D. paaiškino, jog tam, kad iš sandėlio būtų galima automobilius išvežti, jis turi pasirašyti prašymą, už automobilius ir jų laikymą atsakingas jis pats (b. l. 28, 114). Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, kad pažeidimo subjektas nustatytas tinkamai, o apeliantas teismui nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų jo teiginį, kad P. S. buvo pavesta užtikrinti, kad įprastinėms tvarkymo operacijoms atlikti iš muitinės sandėlio teritorijos išvežtos prekės būtų laikomos su muitinės įstaiga suderintoje vietoje.

Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutarimas teisėtas ir pagrįstas, todėl paliekamas nepakeistu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

J. D. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 27 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.