Vilniaus apygardos teismo sprendimas

2010-05-12 · Civilinė byla Nr. 2A-221-464/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2010-05-12
Bylos Nr.
2A-221-464/2010
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Rasa Gudžiūnienė, Andžej Maciejevski, Dalia Kačinskienė (pran.)
Trečiasis asmuo
V. S., G. S., J. S., I. S., A. S.
Atsakovas
Vilniaus apskrities viršininko administracijos
Ieškovas
M. S.
Kategorijos
  • 22.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-221-464/2010Procesinio sprendimo kategorija: 22.4.; 30.5., 45.6. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. gegužės 12 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Dalios Kačinskienės,kolegijos teisėjų Rasos Gudžiūnienės ir Andžejaus Maciejevskio,sekretoriaujant M. Armalienei,dalyvaujant atsakovo atstovei A. V.,tretiesiems asmenims V. S., G. S., J. S.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės M. S. ieškinį atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai dėl žemės pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo galiojančia, tretieji asmenys - I. S., V. S., G. S., A. S. teisių perėmėjos J. S. ir I. S..

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovė M. S. 2008-11-06 kreipėsi į Vilniaus rajono apylinkės teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi (b.l. 2-3,37-38) prašė pripažinti galiojančia valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią 1992-08-06 Vilniaus apskrities viršininko administracija už 10 250 rublių pardavė jai 1,10 ha žemės sklypą Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) (toliau – ginčo žemės sklypas). Būdama ginčo žemės savininke ji negali savo daiktinių teisių įregistruoti VĮ Registrų centre. Paaiškino, jog 1992 m. rugpjūčio mėnesį jai buvo pateiktas mokėjimo pranešimas, įpareigojantis sumokėti 10 250 rublių investicinių čekių už įstatymo nustatyta tvarka suteiktą žemę – 1,10 ha ginčo žemės sklypą. 1992-08-06 10 250 rublių investicinių čekių buvo nurašyti nuo jos sąskaitos banke. Už dokumentų rengimą Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui ji sumokėjo 345 rublius. 2008-08-04 kreipėsi į atsakovą prašydama įforminti sandorį, tačiau 2008-09-01 Vilniaus apskrities viršininko administracijos raštu šį prašymą patenkinti atsisakyta. Kadangi ieškovė savo pareigas pagal sutartį įvykdė, o Vilniaus apskrities viršininko administracija atsisako sandorį įforminti, sutartis turi būti pripažinta galiojančia.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija atsiliepimu į ieškinį (b.l. 30-32, 40-41) su ieškovės reikalavimais nesutiko. Nurodė, jog pripažinti pirkimo-pardavimo sandorį galiojančiu galima tuo atveju, jeigu jis atitinka ne tik CK numatytas, bet ir kituose įstatymuose, reglamentuojančiuose valstybinės žemės sklypų pardavimą, nustatytas sąlygas. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2008-08-21 žemės naudojimo patikrinimo aktu Nr. 199 nustatyta, kad pagal projekto autoriaus A. R. parengtą projekto papildymą suprojektuotas 1,12 ha ploto namų valdos žemės sklypas yra per didelis, nes dalį šio žemės sklypo užima nešienauta pieva, t.y. dalis žemės sklypo yra nenaudojama. Pagal Vyriausybės 1999-03-09 nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 3 p. nuostatas (toliau – Taisyklės), namų valdos žemės sklypai parduodami tik tokio dydžio, kuris būtinas esamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti. Pagal Taisyklių 4 p. pieva negali būti įtraukta į namų valdos žemės sklypą. Kadangi pastatas – gyvenamasis namas, priklauso ne tik ieškovei, bet ir kitiems namo bendraturčiams, pagal Taisyklių 7 p. nuostatas žemės sklypas parduodamas bendrosios dalinės nuosavybės teise, t.y. jis negali būti parduotas tik ieškovei.

Tretysis asmuo Vilniaus rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į ieškinį (b.l. 43-44) neprieštaravo dėl valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo galiojančia, jeigu bus įrodyta, kad atsakovas vengia įforminti sutartį ir jeigu dėl kitų įstatymuose nurodytų aplinkybių neiškils kliūčių ją pripažinti galiojančia.

Tretieji asmenys I. S., G. S., V. S., A. S. teisių perėmėjos J. S. ir I. S. teismo posėdyje palaikė ieškovės reikalavimus (b.l.57-65).

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2009-05-26 sprendimu ieškovės M. S. ieškinį patenkino: pripažino galiojančia valstybinės žemės sklypo pirkimo-paradavimo sutartį, pagal kurią 1992-08-06 Vilniaus apskrities viršininko administracija už 10 250 rublių pardavė ieškovei M. S. 1,10 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), priteisė iš atsakovo 126 Lt žyminio mokesčio ieškovės naudai bei 3,30 Lt pašto išlaidų valstybei. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus, nustatė, kad ieškovė išreiškė valią įsigyti nuosavybėn ginčo žemės sklypą, miesto (rajono) valdyba sutiko ginčo žemės sklypą parduoti ieškovei dar iki 1999-03-09 nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ priėmimo, ieškovė, kaip pirkėja, atliko visus veiksmus, priklausančius atlikti pirkėjams, todėl atsakovui vengiant sandorį įforminti notarine tvarka, yra CK 1.93 str. 4 d., 6. 309 str. 3 d. pagrindai pripažinti sandorį galiojančiu (b.l. 66-69).

Šalies argumentai

Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija apeliaciniu skundu (b.l. 71-75) prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009-05-26 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Tvirtina, jog Vilniaus rajono 1992-08-06 potvarkis Nr. 1054p, kuriuo ieškovei M. S. ir trečiajam asmeniui V. S. buvo leista privatizuoti 1,85 ha žemės prie gyvenamojo namo, nuosavybės teisėmis priklausančio penkiems bendraturčiams, yra akivaizdžiai didesnio ploto, negu ši namų valda užima, todėl dalyje dėl 0,88 ha yra neteisėtas. Teismas, pripažinęs, kad ginčo teisinių santykių metu galiojo 1991-07-25 redakcijos Žemės reformos įstatymas, Vyriausybės 1992-02-07 nutarimas Nr. 89 „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos“ bei šiuo nutarimu patvirtintos Taisyklės, privalėjo spręsti dėl atsakovo tinkamumo bei patikrinti, ar pagal sandorio sudarymo metu galiojusias teisės normas galėjo būti sudarytas prašomas pripažinti galiojančiu valstybinės kitos paskirties žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandoris. Apskričių administracijoms Vyriausybės 1995-03-29 nutarimu Nr. 451 „Dėl vietos savivaldos institucijoms įstatymais nedeleguotų funkcijų perdavimo apskričių valdytojams“ buvo perduotos tik valstybinės žemės patikėtinių funkcijos. Vilniaus apskrities viršininko administracija nebuvo ginčo sandorio šalis sutarties sudarymo momentu, o miestų (rajonų) valdybų teisų perėmėjai yra savivaldybės. Kadangi ieškinio dalykas yra 1992-08-06 sutarties pripažinimas galiojančia, mano, jog vien Vilniaus apskrities viršininko administracijos procesinė padėtis šioje byloje apsprendė ieškinio, kaip pareikšto netinkamam atsakovui, atmetimą. Tvirtina, kad jis, atsakovas, pagrįstai vadovavosi tik 2005-04-27 ieškovės prašymo privatizuoti ginčo žemės sklypą padavimo Vilniaus apskrities viršininko administracijai bei jo nagrinėjimo metu galiojančiomis Vyriausybės 1999-03-09 nutarimu Nr. 260 patvirtintomis Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklėmis, kurios be žemės sklypo kainos ir apmokėjimo už žemės sklypą numatė ir kitas būtinas sąlygas, kurių viena – notariškai patvirtintas asmenų, turinčių teisę pirkti naudojamą žemės sklypą, susitarimas. Tokio susitarimo Vilniaus rajono 1992-08-06 potvarkio Nr. 1054p priėmimo metu nebuvo. Tai, jog tretieji asmenys, kuriems minėto potvarkio priėmimo metu bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausė gyvenamasis namas ir kiti statiniai, esantys ginčo žemės sklype, neprieštaravo, kad visas žemės sklypas priklausytų ieškovei, teisinės reikšmės neturi. Todėl teismas nepagrįstai Vilniaus apskrities viršininko administracijos atsisakymą sudaryti akivaizdžiai neteisėtą valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį vertino kaip ieškovės teisių pažeidimą ir vengimą įforminti sandorį.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Apeliacijos tikslas – neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patikrinimas, neperžengiant apeliacinio skundo ribų , jeigu priešingo nereikalauja viešasis interesas. Tai reiškia, kad savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ar pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str., 329 str.). Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė, o apeliacijos dalyką šiuo konkrečiu atveju sudaro apelianto iškelti netinkamo faktinių aplinkybių traktavimo, netinkamo materialinių teisės normų, reglamentuojančių valstybinės žemės pirkimą-pardavimą, taikymo klausimai. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą ir skundo argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas norminiais aktais įtvirtintus reikalavimus valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarčiai sudaryti, netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, netinkamai įvertino į bylą pateiktus įrodymus, todėl padarė nepagrįstą išvadą dėl įstatymų nustatyta tvarka net nesuformuoto ir neidentifikuoto nekilnojamojo daikto pardavimo ieškovei. Tokio teismo sprendimo, kuris yra priimtas, nebūtų galimybės įvykdyti (įregistruoti pirkimo-pardavimo sutarties viešame registre), kas paneigtų ir įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principą (CPK 18 str., 281 str.).

Fizinių asmenų teisė įgyti namų valdai naudojamą žemės sklypą buvo įtvirtinta Žemės reformos įstatyme (jo 6, 8 straipsniai). Tvarką, kuria vadovaujantis turėjo būti vykdomas valstybinių žemės sklypų pardavimas privačion nuosavybėn, t.y. atitinkamos teisės realizavimo tvarką, deleguota įstatymo leidėjo, nustatė Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1992-02-07 nutarimu Nr. 89 “Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos”. Privačių namų savininkams ne konkurso tvarka privatinėn nuosavybėn galėjo būti parduodami faktiškai naudojami, iki 2 ha valstybinės žemės sklypai ne žemės ūkio veiklai (Žemės reformos įstatymo 9 str. 4 d., Vyriausybės 1992-02-07 nutarimo Nr. 89 4.1.1. p.; Vyriausybės 1993-07-21 nutarimo Nr. 550 6.6.1. p., Vyriausybės 1999-03-09 nutarimo Nr. 260 2 p.).

Kaip matyti iš bylos, ieškovė savo reikalavimą kildina iš atitinkamų įmokų pagal jai pateiktą mokėjimo pranešimą sumokėjimo, sutapatindama šį veiksmą su pačios sutarties sudarymu, kurią įforminti esą atsakovas vengia (b.l.5-7). Tačiau kolegija akcentuoja, kad vien paskaičiuotos sumos už valstybei priklausantį parduodamą žemės sklypą sumokėjimas pats savaime jo pardavimo privatinėn nuosavybėn dar neapsprendžia. 1992-08-06 potvarkio Nr. 105 (b.l.12 ) priėmimo bei piniginės įmokos už žemę sumokėjimo (b.l. 6) metu galiojusios “Žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos ne konkurso tvarka miestuose, miestų plėtimo pirmaeilės statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse taisyklės”, patvirtintos Vyriausybės 1992-02-07 nutarimu Nr. 89 “Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos”, imperatyviai įtvirtino privalomąsias sąlygas tokio nekilnojamojo daikto, kaip valstybei priklausantis žemės sklypas, pirkimo-pardavimo sutarčiai sudaryti. Asmuo, turintis teisę nuosavybėn įgyti naudojamą namų valdos žemės sklypą, turėjo pateikti ne tik atitinkamą prašymą, ne tik dokumentą, kurio pagrindu jis naudojasi žemės sklypu, bet ir įgaliotos tarnybos pagal asmens užsakymą sudarytą bei patvirtintą sklypo planą, taip pat notariškai patvirtintą susitarimą kaip bus perkamas naudojamas žemės sklypas, kai jį teisę pirkti turi keli asmenys (Taisyklių 4.1. – 4.4. p.). Toks teisinis reglamentavimas nepakito ir vėliau, priėmus Vyriausybės 1993-07-21 nutarimą Nr. 550 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“. Pažymėtina, kad nagrinėjamojoje byloje nesama net ieškovės tuo laikotarpiu spręsti žemės sklypų pardavimo klausimus įgaliotai institucijai adresuoto prašymo, patvirtinančio, kokį žemės sklypą jį pageidauja nusipirkti, taip pat nesama žemės sklypo plano, kuris sudarytų galimybę identifikuoti perkamą objektą (suformuotą 1,10 ha žemės sklypą), nei asmenų, turinčių tokią pačią teisę į namų valdos žemės sklypo įsigijimą – namo dalių bendraturčių (b.l.16-19) susitarimo, patvirtinto notaro. Pirkėjo pareiga turėti konkretaus perkamo sklypo planą kaip prielaida sandoriui dėl žemės pirkimo - pardavimo sudaryti buvo įtvirtinta ir įstatymu. Antai Žemės įstatymo 14 str. numatyta, kad bet kurio žemės sandorio privaloma dalis yra žemės sklypo planas, patvirtintas valstybinės žemėtvarkos tarnybos. Įrodymų, kad planas, atitinkantis įstatymo reikalavimus, dėl viso ieškovės pageidauto įsigyti 1,10 ha žemės sklypo, buvo tuo metu parengtas, byloje nėra, to netvirtina ir pati ieškovė. Priešingai, Antrinio žemės naudojimo aktas (be datos), patvirtina 0,50 ha žemės sklypo apmatavimą, suteikiant M. S. tokio dydžio tarnybinę žemės dalą (b.l. 9-10), o susirašinėjimo su Bezdonių seniūnija bei apeliantu medžiaga patvirtina, kad dar ir 2006 metais namų valdos žemės sklypas privatizavimui nebuvo suformuotas (13,14-15, 20, 21-22). Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai taip pat leidžia padaryti išvadą, kad ir šiuo metu dar nėra išspręstas ginčas dėl ieškovei pagal teisės aktus priklausančio įsigyti žemės sklypo dydžio. Tokios faktinės aplinkybės reiškia, kad ieškovės įvardijamu pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo metu, t.y. 1992-08-06, tokio pardavimo objekto nebuvo. Todėl kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirkimo - pardavimo sutartis būtent tarp ieškovės ir Vilniaus apskrities viršininko tuo metu realiai nebuvo sudaryta, t.y. teisinis santykis tarp ieškovės ir apelianto neatsirado ir negalėjo atsirasti, nes, kaip kad teisingai pastebi apeliantas, pagal tokia forma pareikštus reikalavimus jis nėra tinkamu atsakovu byloje. Apskrities valdytojo institucija (vėliau – apskrities viršininkas) buvo įsteigta tik 1994-12-15, priėmus Apskrities valdymo įstatymą Nr. I-707 (įsig. nuo 1994-12-30).

Nurodytais motyvais teisėjų kolegija konstatuoja, kad nesant įvykdytų visų privalomų žemės sandoriui dėl ginčo žemės sklypo sudaryti sąlygų (suformuoto pardavimo objekto, žemės sklypo plano, namų valdos bendraturčių susitarimo), nėra pagrindo traktuoti, jog 1,10 ha žemės sklypas buvo ieškovei parduotas 1992-08-06 tuo metu galiojusio 1964 m. CK 58 str. 5 d. prasme ir tokį sandorį pagal minėtą teisės normą pripažinti sudarytu. Kaip minėta, vien pinigų už pageidaujamą nupirkti žemės sklypą sumokėjimas negali sukelti tokių teisinių padarinių, kurių siekia ieškovė. Analogiškos pozicijos dėl plano, kaip būtinosios valstybinio žemės pirkimo-pardavimo sąlygos, laikosi ir kasacinis teismas, nutartyje nepaneigęs žemesnės instancijos teismų procesiniuose dokumentuose su tuo susijusių argumentų (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2007). Kita vertus, bendraturčių susitarimas taip pat buvo būtina sąlyga pirkimo - pardavimo sutarčiai sudaryti, todėl, jo nepasiekus, pagal tuo metu galiojusią tvarką nebuvo galimas žemės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymas. Tai reiškia, kad ir pačios ieškovės valia pirkti valstybinį žemės sklypą teisės aktuose nustatyta tinkama forma nebuvo išreikšta. Teisiniam santykiui dėl valstybinio žemės sklypo įgijimo atsirasti reikalinga juridinių faktų sudėtis, susidedanti iš kelių tarpusavyje susijusių veiksmų ir sandorių, kurie teisėjų kolegijos sprendime jau aptarti.

Pažymėtina ir tai, kad ieškovės faktinis ieškinio pagrindas bei pareikštieji reikalavimai nepagrįstai yra grindžiami nuo 2001-07-01 įsigaliojusių teisės normų - CK 6.162 str. 2 d., 6.309 str. 3 d. bei 6.396 str. - 6.397 str. nuostatomis, jomis nepagrįstai vadovavosi ir pirmosios instancijos teismas, nors sandorio galiojimą buvo prašoma nustatyti nuo 1992-08-06, kuomet ieškovė sumokėjo įmoką už žemę. Pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo 2000-07-18 įstatymo Nr. VIII-1864 8 str., sandorio formai ir teisinei registracijai taikomi sandorio sudarymo metu galioję įstatymai, todėl įvertinti sandorio sudarymą ar nesudarymą remiantis dabar galiojančiomis teisės normomis nėra teisinių prielaidų, juo labiau, kad ir iki 2001-07-01 galiojusio 1964 m. CK 58 str. 5 d. buvo įtvirtinta panaši nuostata.

Esant tokioms aplinkybėms Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimas panaikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, atmetant ieškovės reikalavimus kaip teisiškai nepagrįstus (CPK 329 str. 1 d., 330 str.). Atitinkamai pakeistinas pirmosios instancijos teisme buvusių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei paskirstymas bei spręstina dėl apeliacinės instancijos teisme esančių išlaidų paskirstymo pagal CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str. 93 str.3 d. ir 4 d., 96 str. 2 d. nuostatas. Iš ieškovės priteistina valstybės naudai: pašo išlaidos - 3,30 Lt pirmosios instancijos teisme ir 25,20 Lt (b.l. 81) apeliacinės instancijos teisme, iš viso 28,50 Lt pašto išlaidų, taip pat 129,80 Lt žyminis mokestis už apeliacinį skundą, nuo kurio mokėjimo apeliantas atleistas įstatymu. Iš viso valstybės naudai iš M. S. priteistina 158,30 Lt.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 325 str., 326 str. 1 d. 2 p., kolegija

nusprendė:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 29 d. sprendimą panaikinti ir ieškovės M. S. ieškinį atmesti

Priteisti iš M. S. 158 (vieną šimtą penkiasdešimt aštuonis) litus 30 centų žyminio mokesčio ir pašto išlaidų valstybės naudai.

Kolegijos pirmininkė Dalia KačinskienėTeisėjai Rasa GudžiūnienėAndžej Maciejevski