Kauno apygardos teismo nutartis

2007-05-23 · Civilinė byla Nr. 2A-570-390/2007

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2007-05-23
Bylos Nr.
2A-570-390/2007
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Algimantas Kukalis (pirm.), Virginija Gudynienė, Arūnas Rudzinskas
Ieškovas
J. P.
Atsakovas
akcinei bendrovei „Kauno keliai“
Advokatai
Janina Argustaitė
Kategorijos
  • 11.9.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 11.10pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 24.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr.2A-570-390/2007
Pirmosios instancijos teismo teisėja Diana Labokaitė
Procesinio sprendimo kategorija 11.9.3;11.10;24.4;114.11 (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTI SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2007 m. gegužės 23 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko Algimanto Kukalio,kolegijos teisėjų Virginijos Gudynienės, Arūno Rudzinsko,

sekretoriaujant Editai Jakučionytei, dalyvaujant ieškovo atstovei advokatei Janinai Argustaitei, atsakovo atstovei Laurai Zapasnykaitei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo J. P. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. vasario 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. P. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „Kauno keliai“ dėl darbo sutarties nutraukimo formuluotės pakeitimo ir kompensacijos, delspinigių bei palūkanų priteisimo.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas ieškiniu prašė pakeisti AB “Kauno keliai” 2006-05-02 įsakymą Nr. 46 dėl jo atleidimo iš darbo pagal LR DK 127 straipsnio 1 dalį ir nustatyti, jog jis atleistas pagal LR DK 127 straipsnio 2 dalį, t.y. darbuotojo pareiškimu dėl invalidumo, bei priteisti dviejų mėnesių dydžio piniginę kompensaciją – 2000 Lt bei 19,04 Lt delspinigių už laikotarpį nuo 2006-05-02 iki 2006-11-14, 0,06 proc. delspinigių už kiekvieną dieną iki teismo sprendimo įvykdymo ir 5 proc. metinių palūkanų nuo ieškinio pareiškimo dienos (2006-09-18) iki teismo sprendimo įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad dėl buityje patirtos kojos traumos 2006-04-25 jam buvo nustatytas invalidumas, todėl 2006-04-28 nuvykęs į darbovietę parodė juristei invalidumo pažymėjimą ir ant juristės duotos formos parašė pareiškimą dėl atleidimo iš darbo nuo 2006-05-02. Paaiškino, jog darbdavys turėjo jį atleisti pagal LR DK 127 straipsnio 2 dalį dėl invalidumo. Apie tai, jog atleistas kitu teisiniu pagrindu, sužinojo tik 2006-06-13. Norėjo išspręsti konfliktą su darbdaviu geruoju, susirašinėjo su darbdaviu, todėl į teismą kreipėsi 2006-09-18, vieno mėnesio terminą kreiptis į teismą praleido dėl svarbių priežasčių, o raštą dėl atleidimo iš darbo gavo tik 2006-06-13. Ieškovas teigia, kad jis norėjo, jog būtų atleistas ne pagal 127 str. 1d., o pagal to paties straipsnio 2 d. Invalidumo pažyma darbdaviui buvo pateikta ir prašymas parašytas 2006-04-28, t.y. prieš tris dienas iki atleidimo, o tai rodo, jog buvo laikomasi LR DK 127 straipsnio 2 dalį nustatytos tvarkos.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno miesto apylinkės teismas 2007 m. vasario 7 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad byloje nepateikta įrodymų, jog prašymą atleisti iš darbo ieškovas rašė ne 2006-04-28, o kitą dieną, kad prie prašymo atleisti iš darbo buvo pridėti priedai, iš kurių darbdavys būtų galėjęs daryti išvadą, jog darbuotojas negali tęsti darbo santykių dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių, kad ieškovas su darbdaviu aptarė savo situaciją, teiravosi kito darbo pagal savo galimybes ir motyvavo, dėl ko jis nutraukia darbo sutartį. Teismas sprendė, kad ieškovas nepakankamai aiškiai išdėstė darbdaviui savo prašymą nutraukti darbo sutartį, taip pat ieškovas turėjo pasirinkimo galimybę būti atleistam iš darbo ir 2006-04-28 parašė pareiškimą atleisti jį iš darbo nuo 2006-05-02, ieškovas turėjo tris dienas laiko apsispręsti ir šį pareiškimą atšaukti. Teismas negalėjo daryti išvados, kad ieškovo teisės buvo pažeistos, nes atsakovas elgėsi pagal gautame prašyme išdėstytą ieškovo poziciją. Nustatė, kad ne vėliau kaip 2006-05-02 ieškovui prasidėjo ieškinio senaties terminas ginčyti atleidimą iš darbo pagal DK 127 str. 1 d., nes tą dieną jis sužinojo apie atleidimą pasirašęs darbo sutartyje. Ieškovo veiksmus - daug kartų rašytus įmonei pareiškimus, teismas vertino kaip neracionalius ir tokį susirašinėjimą su darbdaviu nelaikė svarbia priežastimi, trukdžiusia kreiptis į teismą. Nurodė, jog ieškovas nepateikė įrodymų, kad egzistavo kokios nors objektyvios kliūtys, trukdžiusios kreiptis į teismą su ieškiniu dėl pažeistos teisės gynimo.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. vasario 7 d. sprendimą ir priimti naują, ieškinį tenkinti. Mano, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir taikė materialinės teisės normas. Nurodo, jog atsakovas piktnaudžiavo savo teise ir nurodė atleidimą pagal DK 127 straipsnio 1 dalį, kad nereikėtų mokėti priklausančios kompensacijos. Apelianto nuomone, byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad jis sirgo ir buvo jam nustatytas invalidumas, kuris ir buvo išėjimo iš darbo priežastis, o darbdavys neatliko savo pareigos sąžiningai, teisingai įforminti atleidimą iš darbo. Nurodo, kad teismas neteisingai taikė 1 mėnesio senaties terminą dėl atleidimo formuluotės pakeitimo, patikslinimo, taip pat mano, jog byloje esantys įrodymai paneigia teismo išvadą, kad 1 mėnesio senaties terminas praleistas dėl nesvarbių priežasčių.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, ginčijamą teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija atmeta apelianto apeliacinio skundo argumentą, kad teismas neteisingai taikė vieno mėnesio senaties terminą dėl atleidimo formuluotės pakeitimo ir, kad ieškovas kreiptis į teismą ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių.

Ieškovas suformuluotu savo ieškinio reikalavimu prašo pakeisti atsakovo AB „Kauno keliai“ įsakymą Nr. 46 dėl jo atleidimo iš darbo pagal DK 127 straipsnio 1 dalį ir nustatyti, kad ieškovas atleistas iš darbo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį. Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovas savo ieškinio reikalavimu nesutinka su atleidimu iš darbo ir tokiam ginčui taikytinas vieno mėnesio ieškinio senaties terminas nurodytas DK 297 straipsnio 1 dalyje.

Ieškininė senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. Šio termino eigos pradžią DK 297 straipsnio 1 dalis sieja su konkrečia diena, nuo atitinkamo dokumento gavimo dienos. Taigi, ieškininės senaties eiga prasideda rytojaus dieną po tos dienos, kai buvo gautas dokumentas apie atleidimą (DK 26 straipsnio 1 dalis). Metais, mėnesiais ar savaitėmis skaičiuojami terminai pasibaigia atitinkamą metų, mėnesio ar savaitės dieną (DK 26 straipsnio 2 dalis). Tokiu būdu, spręsti, ar ieškininės senaties terminas praleistas ir ar atsakovo reikalavimas taikyti ieškinio senatį yra pagrįstas, teismas gali tik žinodamas, kada prasidėjo ieškininės senaties termino eiga ir kada šis terminas pasibaigė.

Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas dokumentą apie jo atleidimą iš darbo gavo 2006 m. gegužės 2 d. ir apie tai pasirašė darbo sutartyje. Taigi, ieškovui ginčyti atleidimą iš darbo ieškinio senaties termino eiga prasidėjo 2006 m. gegužės 3 d. ir baigėsi 2006 m. birželio 4 d. Ieškovas į teismą su ieškiniu kreipėsi 2006 m. rugsėjo 18 d. ir ieškinio papildymu (b.l. 35) prašė atnaujinti senaties terminą ieškiniui pareikšti. Ieškovas praleidimo priežastis nurodė, kad jis tik 2006 m. birželio 15 d. gavęs atsakymą iš darbdavio suprato, jog jo teisės pažeistos.

Kai ieškinys pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą, o atsakovas prašo taikyti ieškininę senatį, teismas gali ginti pažeistą teisę tik tuo atveju, jeigu jis konstatuoja, kad ieškininės senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas pakankamai ilgai nesiėmė priemonių laiku ir efektyviai ginti savo pažeistos teisės. Ieškovo nurodytos aplinkybės, kad jis su atsakovu bandė spręsti ginčą geruoju dėl kompensacijos išmokėjimo, rašė prašymus darbo ginčų komisijai ir dėl to nenorėjo kreiptis į teismą, nepatvirtina, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Byloje nėra įrodymų, kad ieškovas sirgo ir būtų gydomas ligoninėje. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog egzistavo kokios nors objektyvios kliūtys, trukdžiusios kreiptis su ieškiniu į teismą ir ieškiniu pareikšti termino neatstatė. Teisėjų kolegija tokiems teismo nurodymams pritaria ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, svarstydamas ieškinio senaties termino atstatymo klausimą, teisingai taikė materialinės teisės normas. Teisėjų kolegija mano, kad išsprendus klausimus, susijusius su ieškinio senaties terminus reguliuojančių teisės normų taikymu ir aiškinimu, nėra pagrindo analizuoti kitus apeliacinio skundo argumentus. Tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į CPK 414 straipsnyje nurodytas nuostatas, pasisako ir dėl kitų apelianto apeliacinio skundo argumentų.

Apelianto apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas spręsdamas bylą netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus. Įstatymas (CPK 185 straipsnio 1 dalis) nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Apylinkės teismas atmesdamas ieškinį nurodė, kad ieškovas nepateikė teismui įrodymų apie tai, jog prašymą atleisti rašė ne 2006 m. balandžio 28 d., o kitą dieną, kad prie prašymo atleisti iš darbo pateikė priedus, kurie patvirtino, jog ieškovas negali tęsti darbo dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių, kad aptarė savo tokią situaciją su darbdaviu. Teisėjų kolegija laiko, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus ir įrodymų įvertinimo taisyklių nepažeidė. Iš ieškovo 2006 m. balandžio 28 d. rašyto prašymo atleisti iš darbo nuo 2006 m. gegužės 2 d. matyti, kad ieškovas jokių priedų prie prašymo nepateikė. Nutraukiant darbo sutartį, ieškovas pasirašė ir jam buvo žinomas darbo sutarties nutraukimo pagrindas pagal DK 127 straipsnio 1 dalį. Ta aplinkybė, kad ieškovas 2006 m. gegužės 22 d. rašytame atsakovui prašyme nurodė, jog dokumentus dėl invalidumo pateikė juristei niekaip neįrodo, kad tokie dokumentai buvo pateikti darbdaviui su 2006 m. balandžio 28 d. prašymu atleisti iš darbo. Kiti byloje esantys įrodymai taip pat nepatvirtina fakto, kad prieš darbdaviui priimant sprendimą atleisti ieškovą iš darbo egzistavo ieškovo reikalavimas nutraukti su juo darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį.

Esant nurodytiems motyvams teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą teisingai taikė procesinės ir materialinės teisės normas, teismo padarytų išvadų apeliacinio skundo argumentai nepaneigia, todėl teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija,

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. vasario 7 d. sprendimo nekeisti.

Kolegijos pirmininkas Algimantas KukalisKolegijos teisėjai Virginija GudynienėArūnas Rudzinskas