- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-02-01
- Bylos Nr.
- e2S-655-585/2017
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vytautas Zelianka
- Ieškovas
- M. J.
- Atsakovas
- uždarųjų akcinių bendrovių „Kairėnai“, „Vlamosta“
- Kategorijos
- 3.1.18pavadinimo nepavyko patikrinti
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovės M. J. atskirąjį skundą, pareikštą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 22 d. nutarties, kuria patenkintas atsakovių uždarųjų akcinių bendrovių „Kairėnai“ ir „Vlamosta“ prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ieškovė pareiškė teisme ieškinį, prašydama priteisti iš atsakovių periodinę kompensaciją už naudojimąsi pagal nustatytą servitutą ieškovei priklausančiu žemės sklypu, esančiu adresu: (duomenys neskelbtini). Atsakovės, savo ruožtu, pareiškė priešieškinį, kuriuo prašo nustatyti (papildomus) servitutus ieškovei priklausančiame žemės sklype. Atsakovės pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Šiuo prašymu, be kita ko, nurodoma, jog ieškovė kliudo atsakovėms naudotis nustatytu servitutu. Be to, ieškovė apsunkino naudojimąsi ir tomis žemės sklypo dalimis, kuriomis yra prieinama ar privažiuojama prie atsakovėms priklausančių pastatų. Pastatams tinkamai naudoti yra būtini papildomi servitutai. Atsakovės ir yra pareiškusios priešieškinį tokiems servitutams nustatyti. Ieškovė savo veiksmais parodė, kad ji nesiruošia pripažinti sprendimo, kuriuo būtų nustatyti papildomi servitutai, ir stengsis visomis priemonėmis apsunkinti tokio sprendimo vykdymą. Todėl atsakovės prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – įpareigoti ieškovę pašalinti kliūtis, kurios trukdo tinkamai naudoti pastatus, ir nustatyti laikinuosius servitutus.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 22 d. nutartimi patenkino atsakovių prašymą ir taikė laikinąsias apsaugos priemones: 1) įpareigojo ieškovę pašalinti kliūtis atsakovėms naudotis joms priklausančiais pastatais, esančiais ieškovės žemės sklype; 2) nustatė ieškovei priklausančiame žemės sklype laikinuosius servitutus, tai yra: a) servitutą viešpataujančiojo daikto – negyvenamosios patalpos, tai yra stalių dirbtuvės – naudai, kuris individualios įmonės „Mažasis atriumas” parengtame žemės sklypo plane yra apibrėžtas taškais 17, 13, 14, 15 („S1“); b) servitutą viešpataujančiojo daikto – negyvenamosios patalpos, tai yra stalių dirbtuvės – naudai, žemės sklypo plane apibrėžtą taškais 3, 52, 53, 23, 21, 54 („S2“); c) servitutą viešpataujančiojo daikto – negyvenamosios patalpos, tai yra stalių dirbtuvės – naudai, žemės sklypo plane apibrėžtą taškais 5, 4, 50, 49, 48, 20, 29, 28, 27, 51 („S3“); d) servitutą viešpataujančiojo daikto – negyvenamosios patalpos, tai yra stalių dirbtuvės – naudai, žemės sklypo plane apibrėžtą taškais 30, 31, 32, 33, 34, 35, 37, 38, 39, 40, 12, 41, 42, 43, 44, 26, 36, 45, 46, 47, 25, 24, 19 („S4“). Pirmosios instancijos teismo nutartimi nurodoma, jog atsakovės pateikė duomenis (2016 m. lapkričio 14 d. nuotraukas), kurie patvirtina, jog betoninėmis konstrukcijomis yra užtvertas įvažiavimas į ieškovei priklausantį žemės sklypą, kuriame yra atsakovėms priklausantys pastatai. Be to, analogiškai yra užtverti visi įėjimai, išėjimai ir privažiavimai prie atsakovėms priklausančių pastatų. Ieškovė tokiais veiksmais kliudo atsakovėms naudotis joms priklausančiais pastatais. Todėl, pirmosios instancijos teismo manymu, egzistuoja pakankamas pagrindas atsakovių prašomoms laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti.
Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Ieškovė pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 22 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atskirasis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, išsprendė ginčą iš esmės, nes taikė laikinąsias apsaugos priemones, kurios yra analogiškos priešieškiniu pareikštiems reikalavimams. Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, nes atsakovės neįrodė, kad, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, nebus galimas būsimo (atsakovėms galimai palankaus) teismo sprendimo įvykdymas.Atsakovės nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų, jog ieškovė kliudo atsakovėms naudotis nustatytuoju servitutu. Atsakovių pateiktos nuotraukos nepagrindžia prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodomų aplinkybių, nes nuotraukomis užfiksuotas vaizdas, atsispindintis iš vidinio kiemo, kuriuo atsakovės, kaip jos pačios nurodo, nesinaudoja. Patekimas ir privažiavimas prie pastatų yra užtikrintas iš Barsukynės gatvės. Atsakovės prašo atmesti ieškovės atskirąjį skundą ir palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą yra grindžiamas šiais argumentais:Reikalavimų ir laikinųjų apsaugos priemonių sutaptis savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, jog, taikant tokias laikinąsias apsaugos priemones, yra išsprendžiamas ginčas iš esmės. Pagrindas laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti yra ne tik tada, kai egzistuoja būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizika, bet ir tada, kai egzistuoja tikimybė, jog gali būti apsunkintas sprendimo vykdymas. Atsakovėms galimai palankaus teismo sprendimo vykdymas būtų apsunkintas, netaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių. Ieškovė nurodo, jog patekimas į atsakovėms priklausančius pastatus yra iš Barsukynės gatvės, tačiau toks patekimas nėra tinkamas pastatams pagal paskirtį naudoti. Atsakovėms priklausančiuose pastatuose yra gamybinės patalpos, produkcijai atvežti ir išvežti yra reikalingi platesni vartai, kurie ir yra vidinio kiemo pusėje. Todėl ieškovės nurodomas argumentas dėl galimybės patekti į pastatus buvimo nesudaro pagrindo laikinosioms apsaugos priemonėms netaikyti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliacinio (atskirojo) skundo ribų. Nebent viešasis interesas reikalauja peržengti skundo ribas ir, neperžengus šių ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo atskirojo skundo riboms peržengti. Be to, neegzistuoja absoliutūs nutarties negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).Civilinio proceso kodekso 144 straipsnio 1 dalis numato sąlygas, kuriomis taikomos laikinosios apsaugos priemonės. Dar viena (šios normos tiesiogiai nenumatyta) sąlyga, be kurios nėra galimas laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, yra proporcingumo ir ekonomiškumo principų įgyvendinimo užtikrinimas (Civilinio proceso kodekso 145 straipsnio 2 dalis). Šių principų esmė yra ta, jog gali būti taikomos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios gali realiai užtikrinti pareikštų materialinių subjektinių reikalavimų įvykdymą, ir priešingos šalies teisės taikomomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis gali būti varžomos tik tiek, kiek reikia užtikrinti reikalavimų įvykdymą. Šiais principais kartu yra užtikrinama šalių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyra. Taikomos laikinosios apsaugos priemonės turi būti glaudžiai susijusios su materialiniais subjektiniais reikalavimais, kuriems užtikrinti yra pateiktas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Kitaip nebūtų įgyvendinti tikslai, kuriems užtikrinti yra numatytas laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, be to, būtų nepagrįstai suvaržytos kitos šalies teisės.Teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlieka preliminarų materialinių subjektinių reikalavimų, kuriems užtikrinti prašomos laikinosios apsaugos priemonės, pagrįstumo vertinimą. Tokio vertinimo tikslas – įsitikinti, yra ar ne galimas pareikštų materialinių subjektinių reikalavimų patenkinimas. Teismo įsitikinimo, jog asmeniui, kuris prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, gali būti priimtas palankus sprendimas, susiformavimas reiškia, kad reikalavimai, kuriems užtikrinti pateiktas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra tikėtinai pagrįsti (Civilinio proceso kodekso 144 straipsnio 1 dalis). Toks teismo vertinimas, kuris yra atliekamas, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, neturi prejudicinės ir res judicata (galutinio teismo sprendimo) galių. Vertinimas Civilinio proceso kodekso 144 straipsnio 1 dalies prasme yra atliekamas ad hoc (tam kartui; atvejui). Todėl, jeigu teismas taiko laikinąsias apsaugos priemones, sutampančias su pačiais materialiniais subjektiniais reikalavimais, nereiškia, jog taip yra išsprendžiamas ginčas ar pasisakoma dėl bylos esmės. Apskritai yra galimos tokios situacijos, kai pareikšti materialiniai subjektiniai reikalavimai objektyviai gali būti užtikrinti tik tokiomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, kurios sutampa su pačiais reikalavimais. Civilinio proceso kodekso 144 straipsnio 1 dalis, numatanti sąlygas laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, kartu apibrėžia ir šių priemonių taikymo tikslą – užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Tačiau šis tikslas nėra vienintelis, kuriam įgyvendinti yra numatytas laikinųjų apsaugos priemonių taikymas. Ne mažiau svarbus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti laikiną ginčo situacijos sureguliavimą, tai yra galimai pažeistų materialinių subjektinių teisių, kurioms apginti yra pateiktas ieškinys ar kitas procesinis dokumentas, laikiną apsaugą. Atsakovės pareiškė priešieškinį, prašydamos nustatyti papildomus servitutus apeliantei priklausančiame žemės sklype. Priešieškiniu, be kita ko, nurodoma, jog papildomi servitutai yra būtini nuosavybės teise valdomiems pastatams pagal paskirtį naudoti. Vėliau atsakovės pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, prašydamos pašalinti kliūtis, kurios trukdo naudoti pastatus pagal paskirtį, ir nustatyti laikinuosius servitutus. Šalių procesiniais dokumentais nurodomos aplinkybės patvirtina, jog egzistuoja šalių ginčas dėl naudojimosi nustatytu servitutu ir kitomis apeliantei priklausančio žemės sklypo dalimis, atsakovėms siekiant užsitikrinti galimybę naudoti pastatus pagal paskirtį. Atsakovių pateikti duomenys – nuotraukos – patvirtina, jog betoninėmis konstrukcijomis yra užtvertas įvažiavimas į kiemą, kuriuo pasiekiami pastatai, betoninėmis konstrukcijomis, padangomis ir statybinėmis atliekomis yra užtverti įėjimai ir įvažiavimai į pačius pastatus. Taip atsakovėms yra sudarytos kliūtys pastatams pagal paskirtį naudoti. Atsakovės tikėtinai pagrindė ne tik savo materialinius subjektinius reikalavimus, kuriems užtikrinti pateiktas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (atskiruoju skundu apskritai nėra keliamas klausimas dėl pačių reikalavimų tikėtino pagrindimo), bet ir aplinkybę, jog galimai yra pažeidžiamos atsakovių materialinės subjektinės teisės (nutarties 12 punktas). Todėl pirmosios instancijos teismas, priešingai negu nurodo apeliantė, pagrįstai taikė prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Apeliantės argumentas, jog pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, sutampančias su pačiais reikalavimais, pasisakė dėl ginčo esmės, yra nepagrįstas. Minėta, jog reikalavimų ir laikinųjų apsaugos priemonių sutaptis savaime nereiškia, kad, taikant tokias priemones, yra pasisakoma dėl ginčo esmės (nutarties 10 punktas). Skundžiama nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių (pirminė) paskirtis – užtikrinti laikiną ginčo situacijos sureguliavimą (nutarties 11 punktas). Laikinas ginčo situacijos sureguliavimas negali būti užtikrintas kitaip negu laikinosiomis apsaugos priemonėmis, sutampančiomis su pačiais materialiniais subjektiniais reikalavimais. Be to, taikius tokias laikinąsias apsaugos priemones, apeliantės teisės nėra suvaržytos daugiau, negu reikia atsakovių galimai pažeistų materialinių subjektinių teisių laikinai apsaugai užtikrinti (nutarties 9 punktas). Atskiruoju skundu taip pat nurodoma, jog yra kitas kelias, kuriuo atsakovės gali pasiekti nuosavybės teise valdomus pastatus. Šiuo argumentu yra iš esmės keliamas klausimas dėl sąlygų servitutams nustatyti buvimo. Klausimas, egzistuoja ar ne sąlygos papildomiems servitutams nustatyti, yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas. Pasisakymas šiuo klausimu reikštų pasisakymą dėl bylos esmės. Todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pagrįstai netyrė, yra ar ne kitas kelias, kuriuo atsakovės gali pasiekti nuosavybės teise valdomus pastatus.Be to, apeliantė nurodo, jog atsakovės neįrodė, kad, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, nebus galimas būsimo (atsakovėms galimai palankaus) teismo sprendimo įvykdymas. Kaip jau buvo kelis kartus nurodyta, skundžiama nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės pirmiausia yra orientuotos į laikiną ginčo situacijos sureguliavimą. Be to, atsakovės pagrįstai atsikerta, jog laikinosios apsaugos priemonės taikomos ne tik tada, kai egzistuoja būsimo teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė, bet ir tais atvejais, kai yra tikėtina būsimo teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo rizika. Nėra pagrindo teigti, jog, netaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, egzistuotų būsimo teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė. Tačiau šalių tarpusavio santykių praktika preliminariai patvirtina, jog, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, egzistuotų teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo rizikos, kaip tokios, pasireiškimo galimybė. Vadinasi, atsakovės, priešingai negu nurodo apeliantė, tikėtinai pagrindė ir įstatymo reikalaujamą ryšį tarp laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir būsimo teismo sprendimo įvykdymo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino atsakovių prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Tačiau skundžiama nutartimi numatytas įpareigojimas pašalinti kliūtis, trukdančias naudoti pastatus pagal paskirtį, yra nepakankamai apibrėžtas. Todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, gali kilti sunkumai, vykdant tokį teismo įpareigojimą. Atsakovės nurodo, jog betoninėmis konstrukcijomis ir kitomis priemonėmis yra užtverti įvažiavimas į žemės sklypą, įėjimai ir įvažiavimai į nuosavybės teise valdomus pastatus. Todėl apeliacinės instancijos teismas palieka skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį iš esmės nepakeistą, sukonkretindamas įpareigojimo pašalinti kliūtis turinį (Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 331 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutarė:
palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 22 d. nutartį iš esmės nepakeistą. Patikslinti teismo nutarties rezoliucinės dalies nurodymą dėl įpareigojimo pašalinti kliūtis ir šį nurodymą išdėstyti taip:
„Įpareigoti M. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) pašalinti kliūtis – betonines konstrukcijas, esančias ties įvažiavimo į kiemą vartais, betonines konstrukcijas, padangas ir statybines atliekas, esančias ties įėjimais ir įvažiavimais į pastatus, kurios trukdo uždarosioms akcinėms bendrovėms „Vlamosta“ ir „Kairėnai“ naudoti pastatus, esančius žemės sklype, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), adresu: (duomenys neskelbtini).“.