Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Dalia Kursevičienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens D. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 4 d. nutarimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. S. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už tai, kad 2016-05-21, apie 11.41 val., (duomenys neskelbtini), Gargžduose, vairavo V. S. priklausančią transporto priemonę „Volkswagen Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus – nustatytas 2,11 (įvertinus paklaidą administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai – 2,07) promilės girtumas, ir neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones. Šiais veiksmais D. S. pažeidė KET 14 p. ir padarė Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau ATPK) 129 straipsnyje numatytą administracinį teisės pažeidimą.

Klaipėdos rajono apylinkės teismas pripažino D. S. padarius ATPK 129 straipsnyje numatytą administracinį teisės pažeidimą ir paskyrė 1 300 Eur baudą, konfiskavo transporto priemonę „Volkswagen Golf“, val. Nr. (duomenys neskelbtini). Iškėlė D. U. ir L. Č. administracinių teisės pažeidimų bylas pagal ATPK 187² straipsnį. Teismas konstatavo, kad padarytas pažeidimas yra įrodytas administracinio teisės pažeidimo protokolu, liudytojų A. K. ir G. B. parodymais, pranešimų registracijos Klaipėdos apskrities VPK duomenimis, alkotesterio parodymais ir kita administracinio teisės pažeidimo bylos medžiaga. Liudytojų L. Č. ir D. U. parodymais nesivadovavo kaip nepatikimais. Teismas, įvertinęs automobilio savininkės duotus parodymus, konstatavo, kad nuosavybės teise jai priklausantį automobilį ji pažeidėjui davė laisva valia, ji, kaip didesnio pavojaus šaltinio savininkė ir valdytoja, nebuvo pakankamai atidi ir atsakinga, kad užtikrintų, kad automobilis būtų naudojamas saugiai, nekeliant grėsmės įstatymų saugomoms vertybėms, todėl jį konfiskavo.

Teismas nepagrįstai nutarimą grindė tik liudytojo A. K. duotais parodymais, kurie nebuvo nuoseklūs. Teigiama, jog iš jo parodymų neaišku, iš kokios pusės jis siekė paimti automobilio raktelius: ar iš vairuotojo, ar iš keleivio. Taip pat liudytojas negalėjo prisiminti, kuris asmuo išlipo iš automobilio, kuris sėdėjo gale, o kuris priekyje. Iš jo parodymų lieka neaišku, ką jis matė ir ko nematė. Be to, teigia, kad iš jo paaiškinimų akivaizdu, kad įvyko konfliktas su apeliantu, nes jis „pagazavo“ transporto priemonę prie liudytojo įvažiavimo į kiemą. Mano, kad jį liudytojas nurodė kaip vairuotoją, nes su juo daugiausiai konfliktavo.

Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, apeliantas teigia, jog teismas nesiekė išsiaiškinti visų objektyvių aplinkybių, neapklausė pareigūnų, nesurengė akistatos tarp kitų liudytojų, nutarimą priėmė remdamasis tik prielaidomis. Pažymi, kad visos abejonės turi būti vertinamos pažeidėjo naudai.

Dėl transporto priemonės konfiskavimo nurodo, jog teismas neįvertino ATPK 26 straipsnio, kuriuo remiantis konfiskuojama trečiajam asmeniui priklausanti transporto priemonė. Tvirtina, jog jo motina nežinojo apie automobilio paėmimą ir to, kad jis naudojamas administraciniam teisės pažeidimui daryti. Teismas nepagrįstai jos parodymus vertino kaip nepatikimus ir nenuoseklius, nes jie visiškai sutampa su kitų liudytojų parodymais. Įvertinęs liudytojos V. S. paaiškinimus, teigia, kad transporto priemonė buvo paimta savavališkai, be motinos leidimo. V. S. buvo įsitikinusi, kad D. S. negalėjo vairuoti transporto priemonės, ir toks elgesys jai buvo netikėtas ir nelauktas. Pažymi ir tai, kad apeliantas nevaržomai gali ateiti į motinos namus ir pasiimti raktelius jai nežinant. Kadangi V. S. žinojo, jog sūnus negali vairuoti transporto priemonės, todėl ji niekaip nebūtų jam to leidusi. Dėl nurodytų priežasčių tvirtina, kad teismas nepagrįstai konstatavo, kad V. S. su savo turtu elgėsi nerūpestingai, neatsakingai ir taip sudarė sąlygas savo turtą naudoti priešingai visuomenės interesams.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

ATPK 302¹¹ str. 1 d. numatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo ginčija patį pažeidimo padarymo faktą ir teigia, jog teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus, todėl nepagrįstai konstatavo, kad būtent jis vairavo automobilį.

ATPK 257 str. nustatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. taip pat išeina, kad įrodymų vertinimas, kaip materialinės tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Dėl D. S. paraukimo administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 129 straipsnį

Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su administracinio teisės pažeidimo byla, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju buvo tinkamai įvertinti visi administracinio teisės pažeidimo byloje surinkti įrodymai ir pagrįstai konstatuota, jog D. S. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 129 straipsnyje.

Nesutiktina su apeliantu, jog teismas nepagrįstai atmetė liudytojų L. Č. ir D. U. parodymus kaip nepatikimus. Įvertinus abiejų liudytojų parodymus, užfiksuoti aiškūs nurodytų faktinių aplinkybių neatitikimai, kurie teismui pagrįstai sukėlė abejonių dėl jų teisingumo. Todėl teismas pagrįstai jais nesirėmė kaip patikimais ir patvirtinančiais pažeidėjo versiją, jog ne jis vairavo, o L. Č., kuris buvo blaivus.

Iš užfiksuotų liudytojų parodymų teismo posėdžių protokole ir garso įraše matyti, kad skiriasi jų parodymai dėl aplinkybių, susijusių su atvykimu pasiimti D. U.. Pastarasis nurodė, kad pas jį atėjo abu: L. Č. ir D. S.. Patvirtino, jog iš jo kiemo išvažiavo atbuline eiga. L. Č. nurodė kitokias aplinkybes: nurodė, kad jis pas D. U. nebuvo, jo nežadino, o laukė mašinoje. Mašinoje laukė kartu su D. S., o D. U. pats atėjo (2016-06-17 teismo posėdžio garso įrašas). Taip pat nurodė, jog iš kiemo išvažiavo priekiu, automobilį buvo pasistatęs prie šaligatvio, o ne atbuline eiga, kaip tvirtino D. U. (b. l. 34–38).

Taip pat nesutampa liudytojų parodymai dėl aplinkybių, susijusių su nuvažiavimu nuo kiosko ir grįžimo prie jo atgal. Liudytojas L. Č. nurodė, kad D. U., jam su D. S. nuvažiavus nuo kiosko, liko prie jo, tačiau dar jam esant kartu su D. S. prie garažų, D. U. pas juos atėjo. Ir tik jam atėjus, L. Č. išvažiavo su taksi automobiliu. Pažymėtina, kad L. Č. nurodyta aplinkybė, kad jis nuo garažų išvažiavo taksi automobiliu nesutampa su pažeidėjo nurodytu faktu, kad L. Č. nuo garažų pasiėmė draugas (b. l. 21). D. U. nurodo, kad jis po to, kai L. Č. su D. S. nuvažiavo nuo kiosko, su L. Č. nesusitiko. Tvirtina, jog su D. S. susitiko jam pareinant nuo garažų, o kur buvo L. Č., jis nežinojo. D. S. tai pat nurodė, kad D. U. iki garažų atėjo L. Č. jau išvažiavus, tačiau L. Č. parodymai yra priešingi. Parodymų nenuoseklumas, jų nesuderinamumas tarpusavyje teismui suteikė pagrindo jais abejoti kaip nepatikimais, todėl pirmosios instancijos teismas į juos pagrįstai neatsižvelgė, juolab kad jie nesutampa su kita byloje esančia medžiaga.

Apeliantas tvirtina, jog teismas, apklausdamas liudytojus L. Č., D. U. bei jį, buvo šališkas ir turėjo išankstinį nusistatymą. Apeliacinės instancijos teismas, išklausęs teismo posėdžių garso įrašus, neturi jokio pagrindo daryti išvadą, kad teismas turėjo išankstinį nusistatymą prieš juos. Priešingai, išklausius garso įrašą matyti, kad būtent liudytojas D. U. teismo posėdžio metu elgėsi netinkamai ir dėl to teismo buvo įspėtas. Apeliantas nenurodė konkrečių aplinkybių, kurios sukėlė įtarimų dėl teisėjo išankstinio nusistatymo prieš juos, o tik nurodė deklaratyvų teiginį, neparemtą jokiais argumentais.

Atmestini apelianto argumentai dėl kitų liudytojų parodymų netinkamumo. Nors apeliantas tvirtina, jog liudytojo A. K. ir pareigūnės G. B. parodymai yra nenuoseklūs ir keliantys abejonių, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, jie yra logiški, nuoseklūs, atitinkantys rašytinę medžiagą ir patvirtinantys pažeidimo padarymo aplinkybes.

Nesutiktina su apeliantu, jog iš liudytojo A. K. duotų parodymų negalima suprasti, ką jis matė ir ko nematė. Liudytojas A. K. rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad pastebėjęs neblaivų vairuotoją, atidarė automobilio dureles iš keleivio pusės ir bandė paimti raktus, tačiau vairuotojas paspaudė greičio akceleratorių ir nuvažiavo (b. l. 14–15). Šiuos rašytinius paaiškinimus patvirtino ir teismo posėdžio metu (b. l. 43–45). Atkreiptinas dėmesys, kad liudytojas nė karto nenurodė, jog raktelius bandė paimti atidaręs būtent vairuotojo dureles, kaip teigia apeliantas. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad šie liudytojo parodymai patvirtina, kad būtent D. S. vairavo automobilį. Pažeidėjo argumentai, kad galbūt liudytojas keršijo dėl įvykusio konflikto tarp jų, yra nepagrįsti. Kaip matyti iš bylos medžiagos, konfliktas kilo būtent dėl to, jog D. S. būdamas neblaivus sėdėjo prie vairo ir po to nuvažiavo. Anksčiau jokių konfliktų nėra tarp jų kilę, vienas kito nepažįsta, todėl abejoti liudytojo A. K. parodymų patikimumu nėra jokio pagrindo.

Nesutiktina ir su apeliacinio skundo argumentais dėl pareigūnės G. B. duotų parodymų. Pažymėtina tai, kad pareigūnei apie padarytą pažeidimą ir jį padariusį asmenį informaciją pateikė būtent A. K.. Be to, jai buvo žinoma, kad prieš tai nenustatyti asmenys pranešė, kad po Gargždus važinėja baltos spalvos „Volkswagen Golf“ markės automobilis, o jį vairuoja visiškai neblaivus asmuo kruvinu veidu. Kad tokio turinio pranešimas buvo, patvirtinta bylos medžiaga (b. l. 30–31). Pareigūnė paaiškino, kad įvertinusi nurodytus požymius, ji, pamačiusi A. K. sulaikytą asmenį, suprato, kad tai tas pats vairuotojas, apie kurį jau buvo pranešta. Kiek kartų tai buvo pranešta, neturi jokios teisinės reikšmės sprendžiant dėl pažeidėjo kaltės dėl administracinio tesės pažeidimo padarymo, todėl apelianto argumentai, kad pareigūnės parodymais tikėti negalima, nes tiksliai nenurodė, kiek kartų apie tai buvo pranešta, atmestini. Be to, neturi reikšmės ir aplinkybės, susijusiosios su policijoje gautu pranešimu, nes D. S. vairavimo faktą patvirtino liudytojas A. K., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jų išsamiau nesiaiškino. Taip pat atmestinas argumentas, kad pareigūnė, nemačiusi, kas vairavo automobilį, o tik įvertinusi policijai pateiktame pranešime įvardytus požymius apie automobilį ir jį vairavusį asmenį, negalėjo tiksliai pasakyti, kad vairavo būtent D. S., nes Gargžduose gyvena daug gyventojų. Atkreiptinas pažeidėjo dėmesys, kad policijos pranešime apie daromą pažeidimą buvo tiksliai nurodyta, kad po Gargždus važinėja baltos spalvos automobilis „Volkswagen Golf“, o vairuotojas yra visiškai neblaivus ir kruvinu veidu. Informacija buvo patikslinta ir nurodytas automobilio valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) (b. l. 30). Skirtingi įvardijimai: „nubrozdintu veidu“, „kruvinu veidu“, šiuo atveju neturi esminės reikšmės. Svarbu, kad vairuotojas buvo sužalotu veidu. Įvertinusi policijoje gautą informaciją, pareigūnė neturėjo pagrindo, pamačiusi pažeidėją, kuris neginčijo, kad jo veidas buvo sužalotas, abejoti, kad tai tas pats vairuotojas.

Apelianto argumentai, kad policijos pareigūnai, taip pat ir pareigūnė G. B., duodama paaiškinimus prieš jį, galėjo būti suinteresuoti jo nubaudimu, atmestini kaip visiškai nepagrįsti. Vien faktas, kad jis anksčiau yra baustas administracine tvarka, nesudaro pagrindo abejoti pareigūnų veiksmais ar duotais parodymais. Be to, visiškai sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad kviesti liudyti pareigūnus, surašiusius administracinio teisės pažeidimo protokolą, buvo netikslinga, nes pažeidėją perdavė pareigūnė G. B., kuri teisme buvo apklausta. Dėl to pažeidėjo teisės į objektyvų ir nešališką bylos išnagrinėjimą nebuvo pažeistos.

Esant išdėstytiems argumentams, apeliacinės instancijos teismui nekyla jokių abejonių, kad būtent D. S., būdamas neblaivus ir neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones, vairavo automobilį.

Dėl automobilio konfiskavimo

Apeliantas tvirtina, jog teismas nepagrįstai nevertino ATPK 126 straipsnyje numatytų sąlygų, būtinų konfiskuojant trečiajam asmeniui priklausančią transporto priemonę, ir nepagrįstai padarė išvadą, kad jo motina V. S. žinojo, kad jos automobiliu bus daromas administracinis teisės pažeidimas.

Byloje įrodyta, kad pažeidėjas D. S. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 129 straipsnyje, už kurio padarymą numatyta bauda nuo 1158 Eur iki 1448 Eur su transporto priemonės konfiskavimu ar be konfiskavimo arba administracinis areštas nuo 20 iki 30 parų su transporto priemonės konfiskavimu.

Analizuojant šios teisės normos turinį matyti, kad transporto priemonės konfiskavimas asmeniui, kuriam skiriama piniginė bauda, yra numatytas kaip papildoma alternatyvi administracinė nuobauda, dėl kurios skyrimo kiekvienu konkrečiu atveju, įvertinus visas nuobaudos skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes, yra pavesta spręsti administracinę nuobaudą skiriančiai institucijai (šiuo atveju teismui). Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas papildomos administracinės nuobaudos paskyrimo klausimą, turi išlaikyti pusiausvyrą tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimo pavojingumo pobūdžio ir už šį pažeidimą numatytos nuobaudos, t. y. paskirti tokią nuobaudą, kuri būtų adekvati (proporcinga) padarytam teisės pažeidimui.

Daiktų, kurie buvo administracinio teisės pažeidimo padarymo įrankiai arba tiesioginiai objektai, konfiskavimo tvarką reglamentuoja ATPK 26 straipsnis.

Įvertinęs nurodytą teisinį reglamentavimą, teismas, taikydamas sankcijoje numatytą papildomą nuobaudą – automobilio konfiskavimą, privalėjo įvertinti, ar papildomos nuobaudos skyrimas bus proporcingas padarytam pažeidimui ir ar trečiajam asmeniui priklausančios transporto priemonės konfiskacija yra galima pagal ATPK 26 straipsnį.

Nagrinėjamu atveju matyti, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės nemotyvavo papildomos nuobaudos paskyrimo, nesiaiškino ATPK 26 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimo, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo paskirta nuobauda, nepaisant nurodytų aplinkybių, yra teisėta ir adekvati padarytam administraciniam teisės pažeidimui bei pažeidėjo asmenybei.

Iš bylos duomenų matyti, jog automobilis „Volkswagen Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuris priklauso V. S., buvo administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 129 straipsnyje, padarymo įrankis. Dėl to ginčo nėra.

Norint konfiskuoti trečiajam asmeniui priklausančią transporto priemonę, pirmiausia būtina įvertinti, ar yra tokia galimybė pagal ATPK 26 straipsnį. Pagal nuo 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojusią ATPK 26 straipsnio redakciją 1 dalyje dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo įrankio arba tiesioginio objekto konfiskavimo, skirtingai nei anksčiau galiojusioje šio straipsnio redakcijoje, yra numatyta papildomų sąlygų, ribojančių kitam asmeniui (ne pažeidėjui) priklausančių daiktų ir pajamų konfiskavimą. Konfiskuota gali būti tik daiktas ir pajamos, kurie yra pažeidėjo nuosavybė, išskyrus šio straipsnio antrojoje dalyje numatytus atvejus. ATPK 26 straipsnio 2 dalyje nustatyti atvejai, kada gali būti konfiskuoti nuosavybės teise kitam asmeniui priklausantys daiktai. Vienas iš atvejų yra tada, kai daiktas ar pajamos jam buvo perleisti kaip pažeidėjo šeimos nariui ar artimajam giminaičiui (ATPK 26 str. 2 d. 3 p.). Byloje nustatyta, kad pažeidėjas vairavo jo motinai priklausančią transporto priemonę, vadinasi, ši aplinkybė atitinka ATPK 26 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą sąlygą. Pažymėtina, kad konfiskuojant kitam asmeniui priklausantį daiktą pakanka nustatyti vieną iš ATPK 26 straipsnio 2 dalyje numatytų atvejų. Todėl aiškintis, ar perleisdamas daiktą pažeidėjui daikto savininkas žinojo, kad šis daiktas buvo naudojamas administraciniam teisės pažeidimui daryti, nėra būtina (ATPK 26 str. 2 d. 1 p.). Kaip minėta, pakanka nustatyti, kad daiktas perleistas pažeidėjui kaip šeimos nariui. Be to, aukštesniosios instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismu, kad pažeidėjo motinos V. S. duoti paaiškinimai vertintini kritiškai. Bylos medžiaga neabejotinai patvirtinta, kad D. S. vairavo jo motinai priklausantį automobilį. Duoti paaiškinimai dėl raktelių perdavimo, jų saugojimo pas liudytoją L. Č., kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, yra nenuoseklūs ir neįtikinami, todėl V. S. duoti paaiškinimai vertintini kaip siekimas padėti pažeidėjui išvengti administracinės atsakomybės.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į ATPK 26 straipsnio nuostatą, numatytas sąlygas, būtinas konfiskuoti trečiajam asmeniui priklausančią transporto priemonę, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino šių sąlygų buvimo, tačiau iš esmės padarė pagrįstą išvadą dėl galimybės konfiskuoti automobilį.

Iš ATPK 129 straipsnio sankcijos matyti, kad automobilio konfiskavimas yra papildoma nuobauda, todėl teismas ją skiria tik nustatęs, kad tokia nuobauda bus proporcinga padarytam pažeidimui.

Iš skundžiamo nutarimo turinio matyti, kad teismas nuobaudą paskyrė atsižvelgdamas į pažeidėjo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, pažeidimo pobūdį, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens asmenybę.

Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismu, jog įvertinus padaryto pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę, buvo pagrindas taikyti ne tik piniginę baudą, bet ir papildomą nuobaudą – automobilio konfiskavimą. Paskirta nuobauda atitinka ATPK 20 straipsnyje numatytus nuobaudos tikslus bei ATPK 30 straipsnyje reglamentuotas administracinės nuobaudos skyrimo bendrąsias taisykles.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad apeliantas administracinį pažeidimą, numatytą ATPK 129 straipsnyje, padarė galiojant administracinei nuobaudai. Iš Administracinių teisės pažeidimų registro duomenų matyti, kad apeliantas iš viso administracine tvarka yra baustas 6 kartus per trejų metų laikotarpį (b. l. 7–9). Pažeidimai susiję su alkoholio vartojimu, įžūliu elgesiu. Nurodyti faktai neigiamai charakterizuoja pažeidėją. Prie apeliacinio skundo pateiktos D. S. charakteristikos nepaneigia jo netinkamo elgesio. Be to, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismu, jog pažeidėjas padarė itin šiurkštų administracinį teisės pažeidimą. Neblaivumo laipsnis nustatytas net 2,11 promilių. Pažeidėjas neblaivus važinėjo dienos metu matant ne vienam asmeniui – tai patvirtina policijoje užregistruoti pranešimai apie po miestą važinėjantį baltos spalvos „Volkswagen Golf“ markės automobilį, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Nurodytos aplinkybės sudarė pagrindą teismui skirti ne tik piniginę nuobaudą, kuri, apeliacinio teismo įsitikinimu, už padarytą pažeidimą nėra per didelė, bet ir papildomą ATPK 129 straipsnio sankcijoje numatytą nuobaudą – automobilio konfiskavimą. Paskirta nuobauda, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, yra adekvati padarytam pažeidimui ir pažeidėjo asmenybei ir ji paskirta nepažeidžiant nuobaudos skyrimo tvarkos. Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad jo nurodytos aplinkybės, tokios kaip: jaunas amžius, išsilavinimo, darbo neturėjimas, nėra vertinamos skiriant nuobaudą. Pažymėtina, kad visų šių sąlygų buvimas priklauso nuo paties pažeidėjo veikimo ar neveikimo, todėl neturi jokios įtakos nuobaudos skyrimui.

Apeliaciniu skundu D. S., nesumažinus paskirtos baudos, jos sumokėjimą prašo išdėstyti 6 mėnesių laikotarpiui lygiomis dalimis arba baudą pakeisti į nemokamus darbus.

ATPK 313 straipsnio 3 dalis numato, kad atsižvelgdamas į traukiamo ar patraukto administracinėn atsakomybėn asmens turtinę padėtį, kitas reikšmingas aplinkybes, asmens rašytiniu prašymu organas (pareigūnas) priimdamas nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje, gali paskirtos baudos mokėjimą išdėstyti per laikotarpį iki dvejų metų, atsižvelgdamas į paskirtos baudos dydį. To paties straipsnio 4 dalyje numatyta, kad organas, skirdamas baudą, atsižvelgdamas į asmens sunkią materialinę padėtį, kitas reikšmingas aplinkybes, šio asmens prašymu gali tuo pačiu nutarimu visą baudą ar jos dalį pakeisti nemokamais viešaisiais darbais.

Apeliantas prašymo išdėstyti baudos mokėjimą ar ją pakeisti viešaisiais darbais pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikęs. Apeliaciniam teismui, grįsdamas minėtą prašymą, pateikė tik duomenis, jog yra registruotas darbo biržoje. Nors nurodė, jog registruotino turto savo vardu neturi, tačiau tokių duomenų nepateikė. Apeliantas neįrodė, kad jo materialinė padėtis yra tokia sunki, kad negali sumokėti baudos iš karto, todėl tenkinti prašymą dėl baudos išdėstymo nėra pagrindo. Kadangi nėra aiški pažeidėjo materialinė padėtis ir pažeidėjas neįrodė, kad baudos neturi galimybės sumokėti, nėra pagrindo tenkinti ir prašymą baudą pakeisti į viešuosius darbus. Išaiškintina, kad priėmus nutarimą apeliantas dėl baudos mokėjimo išdėstymo turi teisę kreiptis į Valstybinę mokesčių inspekciją Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka (ATPK 312 str., 313 str. 3 d.).

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir visapusiškai vertino byloje esančius įrodymus, kuriais buvo grindžiamos pažeidimo padarymo faktinės aplinkybės. Nors skirdamas nuobaudą nepasisakė dėl papildomos nuobaudos skyrimo ir jos atitikties ATPK 26 straipsniui, tačiau teismas iš esmės paskyrė nuobaudą, atitinkančią nuobaudos skyrimą reglamentuojančias teisės normas (ATPK 30 str. –35 str.), todėl keisti ar naikinti skundžiamą nutarimą apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.

Esant išdėstytiems motyvams, Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 4 d. nutarimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 4 d. nutarimą nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patraukto asmens D. S. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.