- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-03-28
- Bylos Nr.
- ATP-149-300/2013
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Vidmantas Mylė
- Kategorijos
- 45.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Vidmantas Mylė
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal G. J. apeliacinį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 4 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje, kuriuo G. J. nubaustas:
pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 123 straipsnio 5 dalį – 80,00 Lt (aštuoniasdešimties litų) bauda;
pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį – 2000,00 Lt (dviejų tūkstančių litų) bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 (dvejiems) metams;
pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį – 120,00 (vieno šimto dvidešimties litų) bauda;
pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį – 3000,00 Lt (trijų tūkstančių litų) bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 (trejiems) metams.
Vadovaujantis ATPK 33 straipsniu, paskirtos nuobaudos subendrintos griežtesne nuobauda apimant švelnesnes nuobaudas ir G. J. skirta galutinė nuobauda – 3000,00 Lt (trijų tūkstančių litų) bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 (trejiems) metams.
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. J. nubaustas už tai, kad 2012 m. spalio 28 d., apie 8 val. 30 min., (duomenys neskelbtini) gatvėje, vairuodamas nedraustą transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonę – A. P. vardu registruotą automobilį „Land Rover Range Rover“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nesuvaldė automobilio, kliudė tilto atramą, nulaužė tilto sargšulį, apgadino tilto turėklą, taip (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijai padarydamas 297,66 Lt turtinę žalą, ir nuvažiavo nuo kelio į upę, būdamas susijęs su eismo įvykiu, nepranešė apie jį policijos pareigūnams ir po eismo įvykio, iki jo aplinkybių nustatymo, vartojo alkoholį, tuo pažeidė Kelių eismo taisyklių 232, 233, 234, 238 punktų reikalavimus.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu G. J. prašo: 1) paskirti teismo eismo įvykio ekspertizę, pavedant ją atlikti Lietuvos teismo ekspertizės centro Šiaulių skyriaus eismo įvykių ekspertams (Vilniaus g. 267, Šiauliai), ir užduoti tokius klausimus: kokie eismo įvykio medžiagoje užfiksuoti automobilio „Land Rover Range Rover“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) apgadinimai patvirtina buvus automobilio „Land Rover Range Rover“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) atsitrenkimą į tilto atramą; kokie eismo įvykio medžiagoje užfiksuoti pėdsakai ant tilto atramos įrodo buvus automobilio „Land Rover Range Rover“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) atsitrenkimui į tilto atramą; ar galėjo automobilis „Land Rover Range Rover“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) atsirasti upėje tokioje padėtyje be kontakto su tilto atrama; 2) panaikinti Joniškio rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 4 d. nutarimo dalį dėl G. J. nubaudimo pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį, 127 straipsnio 2 dalį, 130 straipsnio 1 dalį ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti.
Skunde nurodo, kad apylinkės teismo nutarimas nepagrįstas ir neteisėtas, todėl turi būti panaikintas. Apeliantas pripažįsta, jog 2012 m. spalio 28 d., apie 12 val. vairuodamas automobilį „Land Rover Range Rover“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) jo nesuvaldė, nuvažiavo nuo kelio ir įvažiavęs į upę apsivertė, ir, kiek pats prisimena, tilto atramos nekliudė, be to, apie įvykį nepranešė policijai, nes neturėjo objektyvios galimybės, po įvykio alkoholio sąmoningai nevartojo – alkoholio į karštą arbatą jam įpylė žmogus, pas kurį jis prisitrenkęs, sušlapęs ir sušalęs kreipėsi pagalbos, ir jis nejautė, kad arbatoje yra alkoholio. Nurodo, jog bylos medžiagoje nėra jokių aiškių ir matomų duomenų, patvirtinančių tilto atramos apgadinimą ir jo ryšį su upėje apvirtusiu automobiliu, dėl to administracine tvarka nubaustam asmeniui neaišku, ar atrama nulaužta, nulenkta, ar prie jos ar ant jos yra kokių nors pėdsakų (automobilio vėžių, dažų, stiklo šukių ir pan.). Taip pat nurodo, kad jam kyla klausimas, kodėl nei schemoje, nei nuotraukose nebuvo tinkamai užfiksuotos automobilio vėžės, ant objektų esantys dažai, nepaimti jų pavyzdžiai, net pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose neužsiminta apie tokius požymius, nors duodami parodymus teisme pareigūnai tai nurodė. Mano, kad, jei jo automobilis nulaužė gelžbetoninį stulpą ir metalinius tilto turėklus, neabejotinai turėjo būti ryškūs ir charakteringi sugadinimai ant automobilio, tačiau, pasak apelianto, medžiagoje esantis automobilio sugadinimų aprašymas ir fotonuotraukos tokio kontakto nepatvirtina. Administracine tvarka nubausto asmens nuomone, itin ydinga teisingumo principui prieštaraujanti praktika, kai policijos pareigūnai tinkamai įvykio vietoje neužfiksuoja eismo įvykio pėdsakų, o po to jų buvimą įrodinėja savo parodymais. Teigia, jog įvykio vieta ir automobilio padėtis leidžia spręsti, kad automobilis nebūtų galėjęs atsirasti tokioje padėtyje, kokia užfiksuota, jei būtų kliudęs tilto atramą, jis kelio posūkyje nuo kelio nuvažiavo nekliudydamas tilto atramos ir vertėsi per automobilio priekį. Nurodo, kad teismo atsisakymas skirti eismo įvykio ekspertizę prieštarauja ATPK 257 straipsnyje įtvirtintoms nuostatoms, todėl, apelianto įsitikinimu, siekiant išsamiai ištirti bylos aplinkybes, atsižvelgiant į tai, kad visiškai nemotyvuotai pirmosios instancijos teismas atmetė prašymą skirti ekspertizę, eismo įvykio ekspertizė skirtina apeliacinėje instancijoje. Pažymi, kad skundžiamu teismo nutarimu jis buvo pripažintas kaltu dėl to, kad „kliudė tilto atramą, nulaužė tilto sargšulį, apgadino tilto turėklą, taip (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijai padarydamas 297,66 Lt turtinę žalą“, taigi teigia, kad jam inkriminuotos visiškai naujos pažeidimo pasekmės, nei buvo nurodytos administracinio teisės pažeidimo protokole, o apie tokį jam inkriminuoto pažeidimo aplinkybių pakeitimą jis informuotas nebuvo, dėl to, apelianto manymu, teismas išplėtė pažeidimo ribas ir taip pažeidė jo teisę žinoti, kuo jis yra kaltinamas ir pasirengti gynybai. Dėl nepranešimo apie eismo įvykį, nurodo, kad teisme sprendime nurodyti motyvai rodo teismo šališkumą, nes jie pagrįsti subjektyvia nuomone, o ne įvykio faktinių aplinkybių vertinimu. Teigia, kad byloje neginčijamai patvirtinta, kad jis, jo automobiliui apsivertus upėje, atsidūrė vandenyje, taigi sušlapo rūbai, spalio mėnesio pabaigoje vandens ir oro temperatūra gana žema. Aplinkybei, kad mobiliojo ryšio telefonas, patekęs į vandenį, gali nustoti veikti, taip pat nereiktų papildomo įrodinėjimo. Todėl apeliantui visiškai natūralu ir įtikima, kad jis neturėjo galimybės paskambinti policijai, pats ėjo ieškoti pagalbos, nes buvimas lauke žemoje temperatūroje šlapiais rūbais pavojingas sveikatai, o gal net ir gyvybei. Mano, kad dėl to, jog paaiškinime po įvykio, kurį surašė policijos pareigūnas, o jis tik pasirašė, nenurodytos detalės, negalima jo parodymų teisme laikyti neteisingais. Taip pat nurodo, kad jis neslėpė įvykio pėdsakų, automobilį paliko įvykio vietoje, todėl niekas nepasikeitė ir įvykio tyrimo kokybė nenukentėjo, nes ne jis pats paskambino policijai, o policijos pareigūnai atsitiktinai pamatė įvykio vietą. Apelianto teigimu, G. K. ir A. M. teismui aiškiai ir nuosekliai nurodė visas aplinkybes, o teismo motyvai nesiremti A. M. parodymais yra visiškai nepagrįsti. Nurodo, kad jis policijai nepranešė, tačiau jo veiksmų negalima vertinti kaip pasitraukimo iš eismo įvykio vietos, nes jis automobilį paliko įvykio vietoje, o pats tik ieškojo pagalbos sau, neturėdamas ketinimų pasislėpti ar išvengti atsakomybės. Dėl to mano, kad skundžiamame nutarime teismas neįrodė G. J. tyčios nuslėpti eismo įvykio, todėl nepagrįstai nubaudė už šio pažeidimo padarymą. Dėl alkoholio vartojimo po eismo įvykio nurodo, kad atsakomybė pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį jam galima tik tuo atveju, jei būtų neginčijamai nustatyta, kad įvykęs eismo įvykis yra tos kategorijos, apie kurį reikia pranešti policijai ir kurį reikia tirti, t. y. pirmiausia turi būti įrodyta jo kaltė dėl ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo padarymo. Teigia, kad skundžiamame nutarime teismo išdėstyti motyvai neįrodo, kad jis sąmoningai vartojo alkoholį. Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, daro išvadą, kad Joniškio rajono apylinkės teismas nepagrįstai pripažino jį kaltu padarius pažeidimus, numatytus ATPK 126 straipsnio 4 dalyje, 127 straipsnio 2 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje, įvykio aplinkybes ištyrė neišsamiai ir nevisapusiškai, įvertino neobjektyviai, šališkai, todėl administracinio teisės pažeidimo bylos teisena šioje dalyje nutrauktina.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į G. J. apeliacinį skundą Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Šiaulių AVPK) Joniškio rajono policijos komisariatas (toliau – Joniškio rajono PK) prašo G. J. skundo netenkinti ir palikti galioti jam paskirtą nuobaudą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Administracine tvarka nubaustas asmuo G. J., apeliaciniu skundu nesutikdamas su jo pripažinimu kaltu ir nubaudimu pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį, 127 straipsnio 2 dalį ir 130 straipsnio 1 dalį, iš esmės ginčija įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitiktį faktinėms bylos aplinkybėms – apeliantas nesutinka su apylinkės teismo išvadomis dėl jo, liudytojų – G. K. ir A. M. parodymų įvertinimo, kritikuoja policijos pareigūnų parodymus, duomenų, patvirtinančių tilto atramos apgadinimą, buvimą. Taigi, iš apeliacinio skundo turinio galima suprasti, kad apeliantas savaip interpretuoja byloje esančius duomenis ir siūlo besąlygiškai jais remtis priimant sprendimą. Jau savaime toks apelianto siūlymas prieštarauja įrodinėjimo turiniui, nes suponuoja prioriteto teikimą vienai įrodymų grupei kitų atžvilgiu. Šios aplinkybės ir apeliacinio skundo turinys rodo, kad G. J. tik jam palankų įrodymų vertinimą laikytų tinkamu ir teisingu. Nepaisant to, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apylinkės teismas ištyrė visumą byloje surinktų įrodymų ir padarė teisingas išvadas dėl jų, todėl pagrįstai apeliantą pripažino kaltu ir nubaudė pagal jam inkriminuotus pažeidimus.
ATPK 256 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Vadovaujantis ATPK 256 straipsnio 2 dalimi, šie duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusio ir patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimais, eksperto išvada, specialisto paaiškinimais, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, taip pat kitokiais dokumentais.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą atkreipęs teismų dėmesį į tai, kad nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą būtina ištirti ir įvertinti visas bylai reikšmingas aplinkybes. Pagal ATPK 248 straipsnį administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždaviniai yra laiku, visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes. ATPK 284 straipsnio 1 dalis nustato, kad organas (šiuo atveju apylinkės teismas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytas pažeidėju asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Šių aplinkybių nustatymui nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą renkami atitinkami įrodymai (ATPK 256 straipsnis).
ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš paminėtos teisės normos galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. N444-4788/2009, Nr. N756?450/2010, Nr. N63-992/2010).
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus ir daro išvadą, kad nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiais, jog bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, patvirtinančių tilto atramos apgadinimą ir jo ryšį su upėje apvirtusiu automobiliu, kad teismo sprendime nurodyti motyvai rodo teismo šališkumą, nes jie pagrįsti subjektyvia nuomone, o ne įvykio faktinių aplinkybių vertinimu, jog G. K. ir A. M. teismui aiškiai ir nuosekliai nurodė visas aplinkybes, o teismo motyvai dėl nesirėmimo A. M. parodymais yra visiškai nepagrįsti. Apygardos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino laikydamasis proceso įstatymų reikalavimų. Kaip matyti iš skundžiamo nutarimo, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pažeidimų sudėties ir administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltės turinio, vadovavosi byloje esančia rašytine medžiaga, apklausė administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį ir liudytojus, kurių parodymus išanalizavo kitų byloje esančių įrodymų kontekste. Dėl to, kas išdėstyta, apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, kad G. J. padarė jam inkriminuotus ir jo ginčijamus administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 126 straipsnio 4 dalyje, 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje.
Nagrinėjamos bylos kontekste pastebėtina, kad kiti proceso dalyviai, tarp jų ir administracine tvarka nubaustasis, gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, padarytų vertinant įrodymus. Tačiau jam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, apeliacinės instancijos teismui nenustačius pagrindo abejoti apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu, savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.
Taigi, nors G. J. neigia savo kaltę padarius 126 straipsnio 4 dalyje, 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytus pažeidimus, ir apeliaciniame skunde nurodo, kad vairuodamas automobilį jo nesuvaldė, nuvažiavo nuo kelio ir, įvažiavęs į upę apsivertė, ir kiek pats prisimena, tilto atramos nekliudė, ir teigia, jog apie įvykį nepranešė policijai, nes neturėjo objektyvios galimybės, po įvykio alkoholio sąmoningai nevartojo, tačiau išanalizavęs administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje esančių įrodymų pakanka padaryti išvadoms dėl G. J. kaltės padarius aptariamus pažeidimus.
Tai, kad G. J. kaltas dėl jam inkriminuotų pažeidimų padarymo, įrodo liudytojo A. S. teismo posėdžio metu duoti parodymai, kai jis paaiškino, jog įvykio vietoje buvusi moteris, vardu G., pasakė, kad upėje esantis automobilis yra jos draugo mamos, o draugas, jį vairavęs, yra sušalęs namuose. Taip pat parodė, kad apžiūrėjus įvykio vietą matė, kad automobilio vėžės vedė iki tilto atramos, po to dingo, pastebėjo, kad kliudyta tilto atrama, sulenkta armatūra, ant armatūros matėsi tokios pat spalvos dažai, kaip ir automobilis, tilto atramos apgadinimai buvo švieži; liudytojo R. Š. paaiškinimai, duoti apylinkės teismo posėdžio metu, kur jis nurodė matęs įvykio vietoje, kad buvo kliudyta tilto cementinė atrama ir nulaužtas metalinis turėklas, matė, kad vėžės ir tilto apgadinimai švieži, ant atramos buvo likę tamsių dažų nuo automobilio; liudytojo A. R. teismo duoti parodymai, kai jis paaiškino, jog apžiūrėjus įvykio vietą matė, kad automobilis nulaužė tilto atramą ir nuvirto į upę. Ant betoninės atramos dar matė automobilio dažus. Jis fotografavo įvykio vietą, o Ž. B. kalbėjo su įvykio vietoje buvusia moterimi. Matė iš vėžių, kad važiuota ir atsitrenkta į tilto atramą. Įvykio vietoje buvusi moteris nurodė, kad automobilį vairavo jos draugas, pasakė pavardę, nurodė, kad automobilį vairavęs asmuo pas draugą, persirenginėja, sakė, kad jai skambino G. J.. Nuvykus į nurodytus namus, rado G. J., pastarasis pripažino vairavęs visureigį; liudytojo Ž. B. parodymai, kai jis nurodė, kad su A. R. nuvykęs į įvykio vietą ten rado kolegų ekipažą ir moterį, kuri paaiškino, jog grįžęs į namus vyras pasakė, jog automobilis upėje. Įvykio vietoje matė vėžes iki tilto atramos, atrama buvo sugadinta, ant betoninių atramos dalių matė tokios pat spalvos, kaip automobilis, dažus. Matėsi, kad apgadinimai padaryti šviežiai. Moteris parodė namą, kuriame rado jau bebaigiantį persirengti G. J., pastarasis paaiškino, kad alkoholį vartojo po įvykio, nes buvo sušalęs ir išsigandęs. G. J. paaiškinimą rašė jis iš jo žodžių, po to paaiškinimą G. J. perskaitė, pastarasis pastabų neturėjo ir pasirašė; liudytojo V. B. parodymai, kai jis paaiškino, kad vyko į įvykio vietą apžiūrėti eismo įvykio metu sugadintą tiltą per (duomenys neskelbtini) upę, nuvykę su bendradarbiu pamatė, kad nulaužtas tilto sargšulis ir sugadintas metalinis turėklas. Sugadinimai buvo nufotografuoti, matėsi, kad švieži, buvo automobilio vėžės. 2011 m. buvo atlikta minėto tilto rekonstrukcija, tiltas buvo tvarkingas, buvo paskaičiuota padaryta žala dėl tilto apgadinimo, ją sudaro 297,66 Lt; asmens blaivumo testas, iš kurio matyti, kad 2012 m. spalio 28 d. 13 val. 50 min. G. J. nustatytas 0,48 prom. girtumas (3 b. l.); 2012-10-28 autoavarijos vietos schema, kurioje pažymėta smūgio į tilto atramą vieta ir automobilio „Land Rover Range Rover“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) apgadinimai (10 b. l.); fotonuotraukos, kuriuose užfiksuotas automobilio „Land Rover Range Rover“, valstybinis. Nr. (duomenys neskelbtini) vaizdas automobiliui esant upėje ir automobilį ištraukus iš upės (13, 41–42 b. l.); fotonuotrauka, kurioje užfiksuoti eismo įvykio metu padaryti tilto per (duomenys neskelbtini) upę sugadinimai: nulaužtas sargšulis ir sugadintas metalinis tilto turėklas (43 b. l.).
Taigi šiais bylos duomenimis, visų pirma, nustatyta tai, kad automobilio vėžės vedė iki tilto atramos, po to, automobiliui kliudžius tilto atramą, automobilis vertėsi į upę, buvo sulenkta armatūra, ant armatūros matėsi tokios pat spalvos dažai, kaip ir automobilis, tilto atramos apgadinimai buvo švieži, iš ko kyla, kad būtent G. J., nesuvaldė automobilio, kliudė tilto atramą, nulaužė tilto sargšulį, apgadino tilto turėklą, taip (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijai padarydamas 297,66 Lt turtinę žalą. Antra, nors apeliantas skunde ir nurodo, kad apie įvykį nepranešė policijai, nes neturėjo objektyvios galimybės, po įvykio alkoholio sąmoningai nevartojo – alkoholio į karštą arbatą jam įpylė žmogus, pas kurį jis prisitrenkęs, sušlapęs ir sušalęs, kreipėsi pagalbos, ir jis nejautė, kad arbatoje yra alkoholio, tačiau ir tai, kad G. J., būdamas susijęs su eismo įvykiu, nepranešė apie jį policijos pareigūnams ir po eismo įvykio, iki jo aplinkybių nustatymo, vartojo alkoholį, be anksčiau išdėstytų duomenų paneigia ir pirminis, tą pačią dieną, netrukus po įvykio duotas paties G. J. paaiškinimas, kuriame jis nurodė, kad nepranešė apie eismo įvykį policijai, nes dėl streso apie tai nepagalvojo bei pripažino po eismo įvykio vartojęs alkoholį, nes norėjo sušilti, nurodė išgėręs apie dvi stiklines 6 proc. stiprumo alaus. Ir nors apeliaciniame skunde bandoma įtikinti, kad policijos pareigūnų parodymai yra nenuoseklūs, o jo paaiškinimas, neatitinkantis tikrovės, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra jokio pagrindo juos tokiais laikyti. Policijos pareigūnų A. R. (47 b. l.) ir Ž. B. (47–48 b. l.) paaiškinimai nuoseklūs, esminėmis detalėmis sutampa, tarpusavyje vienas kitam neprieštarauja, atitinka surašytus tarnybinius pranešimus (5, 6–7 b. l.), be to, juos patvirtina ir kiti byloje esantys duomenys – fotonuotraukos (13, 41–42, 43 b. l.), avarijos vietos schema (10 b. l.); pažyma dėl padarytos žalos (25 b. l.). Priešingai nei apelianto (29–30 b. l.) ir jam artimų asmenų, jo sugyventinės G. K. (58–59 b. l.) ir liudytojo A. M. (57 b. l.) parodymai, kurie pirmosios instancijos teismo pagrįstai įvertinti kaip šališki. Todėl apygardos teismas pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi policijos pareigūnų paaiškinimais, nes jų suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, byloje jokių duomenų apie tai, jog jie asmeniškai pažįsta apeliantą, gali būti šališki ar dėl kitų priežasčių siekia jį melagingai apkalbėti, nėra, be to, to nenurodė ir apeliantas. Taigi jiems be jokios priežasties apkaltinti G. J. tariamai nesamo administracinio teisės pažeidimo padarymu nebūtų jokio pagrindo bei logiško paaiškinimo, juo labiau, kad tam tikras pareigūnų nurodytas aplinkybes, kaip minėta, patvirtina kiti byloje esantys įrodymai.
Vertindamas apelianto ir liudytojų G. K. (58–59 b. l.), A. M. (57 b. l.) parodymus, apeliacinės instancijos teismas, visų pirma, atkreipia dėmesį į tokių parodymų prigimtį. G. J., kaip atsakomybėn traukiamas asmuo, gali sąmoningai duoti melagingus parodymus, nerizikuodamas, kad už tai jam bus taikomos kokios nors sankcijos, kitaip nei nukentėjusiajam ar liudytojui. Vertinant liudytojų G. K. ir A. M. parodymus, būtina kreipti dėmesį į galimą subjektyvių ar objektyvių faktorių įtaką jų parodymams. Šioje teisinėje situacijoje atkreipiamas dėmesys ne tik į prieštaringus aptariamų liudytojų parodymus, bet ir šių liudytojų santykius su apeliantu – G. K. apelianto sugyventinė, o A. M. – jo pažįstamas. Dėl to, kas paminėta, apygardos teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, liudytojų G. K. ir A. M. parodymus nelaiko objektyviais ir sprendžia, kad remtis jais kaip teisingais, besąlygiškai patvirtinančiais G. J. versiją, nėra pagrindo.
Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes bei į tai, kad nubaustojo asmens apeliaciniame skunde nėra jokių objektyvių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutarimą, apeliacinės instancijos teismas, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, todėl pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.
Atsakant į apelianto skunde nurodytus prašymus ir teiginius, kurie susiję su nubaustojo asmens prašoma skirti teismo eismo įvykio ekspertize, pažymėtina, kad įrodymų rinkimo procesas negali būti begalinis. Įrodymų turi būti surenkama ir ištiriama tiek, kad jų pakaktų pagrįstoms išvadoms padaryti. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismo surinktų ir ištirtų įrodymų pakanka išvadai dėl G. J. kaltės padarius jam inkriminuotus pažeidimus, todėl papildomų, apelianto prašomų duomenų rinkimas, būtų perteklinis. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apygardos teismas sprendžia, kad apylinkės teismas, nagrinėjęs šią administracinio teisės pažeidimo bylą, turėjo pakankamai byloje surinktų įrodymų, jog galėtų padaryti išvadą, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo yra kaltas.
Dėl to apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad Joniškio rajono apylinkės teismas priimdamas 2013 m. vasario 4 d. nutarimą G. J. administracinio teisės pažeidimo byloje, tinkamai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą, ir pagrįstą nutarimą, todėl naikinti šį teismo nutarimą, kaip to prašo apeliantas, ir administracinę bylą nutraukti, apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Palikti Joniškio rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 4 d. nutarimą nepakeistą ir G. J. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.