- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-06-13
- Bylos Nr.
- I-4889-764/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05607-2015-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Egidija Puzinskaitė
- Pareiškėjas
- M. A.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Egidija Puzinskaitė, dalyvaujant pareiškėjui M. A., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo M. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. A. kreipėsi į teismą su skundais (t. I, b. l. 1–7, t. II, b. l. 1–7), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 60 000 Eur neturtinę žalą.
Pagrįsdamas savo reikalavimus pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2014-04-22 iki 2016-03-09 jo laisvė Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – Lukiškių TI-K) buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus, nes visą laikotarpį jis buvo kalinamas perpildytose kamerose. Kamerose nėra spintų, o stalas tik dvivietis. Kameros neatitinka Higienos normos HN 76:2010 60 p. reikalavimų, nes jose įsiveisę graužikai ir buitiniai kenkėjai. Sanitarinis mazgas nuo bendro kameros ploto atitvertas tik mūrine sienele. Neužtikrinamas tinkamas natūralus apšvietimas, o dirbtinis apšvietimas yra per intensyvus, dirgina akis. Kameros neatitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, nes nėra įrengta ventiliacijos sistema, todėl yra drėgna. Vėdinantis per langus į kameras patenka iš medžio apdirbimo cecho patenkančios dulkės. Vasarą kamerose yra labai karšta, o žiemą šalta. Patiekiamas maistas yra neskanus ir nemaistingas. Pareiškėjui nesudarytos galimybės palaikyti socialinius ryšius, nes nesuteikiami trumpalaikiai ir ilgalaikiai pasimatymai. Lukiškių TI-K nesirūpina, kad prekių asortimentas parduotuvėje būtų pakankamas. Pareiškėjo nuomone, kalinimas perpildytose ir higienos normų reikalavimų neatitinkančiose kamerose gali būti prilyginamas kankinimui pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 str. Visos nurodytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta saugi ir sveikatai nepavojinga aplinka, jis buvo kalinamas žmogaus orumą pažeidžiančiomis sąlygomis, todėl patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo ir nacionalinių teismų praktiką, pareiškėjo patirti išgyvenimai atitinka neturtinės žalos sąvoką, kurią pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 str. nuostatas privalo atlyginti Lietuvos valstybė.
Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skunduose išdėstytus argumentus ir prašė juos tenkinti. Nurodė, kad jo teisė pasimatyti nebuvo suvaržyta, tačiau ribojamas pasimatymų skaičius.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius–kalėjimas atsiliepime į pareiškėjo skundą (t. I, b. l. 51–62, t. II, b. l. 14–24) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašė priteisti iš pareiškėjo 2,52 Eur išlaidas, kurias patyrė teikdamas teismui su ginču susijusią medžiagą.
Atsiliepime pažymėjo, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad visą jo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį, jam nebuvo užtikrintas minimalaus kameros plotas, tenkantis vienam asmeniui. Tam tikrais laikotarpiais, kurie nurodyti atsiliepime, pareiškėjui buvo užtikrintas Kalėjimų departamento prie TM direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus kameros plotas. Be to, tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo Lukiškių TI-K nebuvo, todėl jo teisės negalėjo būti pažeistos. Nuteistieji ir suimtieji Lukiškių TI-K paskirstomi laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 str. ir Bausmių vykdymo kodekso 70 str. nustatytų suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis plotas neatitikti teisės aktuose nustatytų ribų. Skirstant nuteistuosius ar suimtuosius į kameras griežtai laikomasi jų izoliavimo reikalavimų, taip pat atsižvelgiama į prašymus, – būti laikomiems atskirai nuo rūkančių. Suimtiesiems yra sudaromos galimybės pasivaikščioti gryname ore, sportuoti, žaisti stalo tenisą, krepšinį ir t. t. Lukiškių TI-K taikomi tik tie Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Ventiliacijos sistema turi būti įjungta tik ten, kur ji yra įrengta. Kamerų vėdinimas per langus atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 p. reikalavimus. Sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto yra atitvertas mūrine sienele. Suimtieji / nuteistieji maitinami vadovaujantis Vyriausybės 2002-01-09 nutarimu Nr. 14 patvirtintomis Fiziologinėmis mitybos normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose. Valgiaraščiai yra patvirtinti Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2014-03-28 įsakymu Nr. V-138, o parengti Valstybinio aplinkos sveikatos centro. Atlikus tyrimus (2013-12-19), nustatyta, kad paros maisto davinio vertė buvo 2856 kcal, t. y. viršijo nustatytą minimalią normą. Kalėjimų departamento prie TM direktorius 2009-07-09 įsakymu Nr. V-172 patvirtino Tardymo izoliatorių parduotuvėms privalomą maisto produktų ir būtiniausių reikmenų asortimentą, kurio parduotuvės privalo laikytis. Lukiškių TI-K turi užtikrinti, kad prekių kainos neviršytų vidutinių kainų rinkoje. Pareiškėjas yra suimtasis ir teisės į ilgalaikius pasimatymus pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 22 str. neturi. Trumpalaikiai pasimatymai gali būti suteikti tik gavus ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar ji atliekančio prokuroro ar teismo, kuriuo žinioje yra byla, rašytinį sutikimą. Pagal CK 6.271 str., deliktinė atsakomybė kyla, kai nustatytos visos būtinos sąlygos, t. y. neteisėti veiksmai, padariniai ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų bei kilusių padarinių. Vadinasi, šiuo atveju būtina nustatyti ne tik tai, ar Lukiškių TI-K pareigūnai veikė (neveikė) neteisėtai, bet, ar toks veikimas ar neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinei atsakomybei kilti taip pat turi būti nustatytas ir žalos padarymo faktas. Pareiškėjo skundas grindžiamas ne konkrečiais faktais ar argumentais, bet bendro pobūdžio teiginiais ir abstrakčiais argumentais, kurie negali būti pripažįstami objektyviais.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje keliamas ginčas dėl to, ar pagrįstas pareiškėjo M. A. reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų.
Valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nustatyta CK 6.271 str. Pagal šio straipsnio nuostatas, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinė atsakomybė kyla tik nustačius, kad egzistuoja visi trys jai atsirasti būtini elementai, t. y. neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6.247 str.), teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6.249 str.). Neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį, žalos dydį, t. y. visas, šiuo atveju būtinas civilinės atsakomybės sąlygas, privalo įrodyti pareiškėjas, kreipdamasis į teismą dėl žalos atlyginimo.
Teismui pateiktame skunde pareiškėjas nurodė, kad jo laisvė Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2014-04-22 iki 2016-03-09 buvo ribojama pažeidžiant galiojančiuose teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas. Reikalavimą priteisti jam 60 000 Eur neturtinę žalą pareiškėjas iš esmės grindžia tuo, kad Lukiškių TI-K administracija neužtikrino, kad kamerose jam tektų 3,6 kv. m kameros ploto, kameros neatitiko Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, nebuvo suteikta teisė į ilgalaikius ir trumpalaikius pasimatymus, patiekiamas nevisavertis ir neskanus maistas, parduotuvėje negalima įsigyti būtiniausių produktų.
Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kvadratinių metrų kameros ploto turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (2010-12-16 sprendimas Trepashkin prieš Rusiją; 2014-09-15 sprendimas Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuoja sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“. Jos 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Kameros tipo patalpų plotas, tenkantis vienam asmeniui, Higienos normoje HN 76:2010 nėra nustatytas. Kalėjimų departamento prie TM 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatuoja, kad nagrinėdamas kilusį ginčą, turi nustatyti, ar Lukiškių TI-K užtikrino, kad pareiškėjui tektų 3,6 kv. m kameros ploto.
Bylos duomenys tvirtina, kad pareiškėjas M. A. ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2014-04-22 iki 2016-03-09) Lukiškių TI-K viso praleido 651 dieną. Lukiškių TI-K pateikti duomenys tvirtina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo kalinamas įvairiose kamerose, su kintančiu kartu laikomų asmenų skaičiumi. Atsižvelgiant į keliamo ginčo pobūdį, turi būti įvertinta, ar pareiškėjas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis buvo laikomas visą buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį, ar ne. Atsakovės atstovo pateikti duomenys tvirtina, kad 3,6 kv. m kameros plotas per ginčijamą laikotarpį (651 dieną) pareiškėjui nebuvo užtikrintas 307 dienas, t. y. nuo 2014-04-23 iki 2014-05-07, nuo 2014-05-10 iki 2014-05-14, nuo 2014-05-28 iki 2014-06-25, nuo 2014-06-27 iki 2014-06-29, nuo 2014-07-04 iki 2014-07-11, nuo 2014-08-05 iki 2014-08-12, nuo 2014-10-09 iki 2014-10-13, 2014-10-19, 2014-10-21, 2014-11-04, nuo 2014-11-06 iki 2014-11-09, 2014-11-27, nuo 2014-11-29 iki 2014-11-30, nuo 2014-12-05 iki 2014-12-21, nuo 2014-12-29 iki 2015-01-07, 2015-01-13, nuo 2015-01-23 iki 2015-03-02, nuo 2015-03-14 iki 2015-05-15, nuo, 2015-05-21 iki 2015-06-01, nuo 2015-06-30 iki 2015-07-01, 2015-11-10, 2015-11-12, nuo 2015-11-13 iki 2015-11-23, nuo 2015-11-25 iki 2016-01-12, 2016-01-15, nuo 2016-01-26 iki 2016-02-02, nuo 2016-02-09 iki 2016-02-10, 2016-02-12 ir 2016-02-23.
Tai, kad Lukiškių TI-K administracija dėl kamerų stygiaus ir įstaigos perpildymo neturėjo galimybių pareiškėjo patalpinti į kamerą, kurioje jam būtų užtikrintas minimalus teisės aktuose nustatytas kameros plotas, nepaneigia fakto, kad 307 dienas buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Teismas nenustatė, kad pareiškėjui buvo sudarytos papildomos sąlygos ilgiau nei 1 val. būti gryname ore, pasivaikščioti, sportuoti. Vadinasi, negali būti pripažinta, kad įstaiga už nepakankamą kameros plotą kompensavo pareiškėjui, suteikdama pakankamą judėjimo laisvę, galimybę dalyvauti užimtumo programose ar pan.
Reikalavimą atlyginti neturtinę žalą pareiškėjas grindžia ir tuo, kad kameros, kuriose jis buvo laikomas, neatitiko Higienos normos reikalavimų.
Pažymėtina, kad Higienos norma HN 76:2010 taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (2 p.). Pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5. p., įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabiną, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcinėmis medžiagoms atsparia danga.
Pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai patvirtina, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto buvo atitvertas mūrine sienele. Vadinasi, pagrindo pripažinti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus nėra, nes toks sanitarinio mazgo įrengimas, pagal Higienos normos HN 76:2010 2 p. laikomas tinkamu.
Pareiškėjas teigia, kad kamerose nebuvo mechaninės vėdinimo sistemos, per langus vėdintis sudėtinga ar neįmanoma, todėl būdavo karšta ar šalta. Lukiškių TI-K pažeidė Higienos normos HN 76:2010 24 p.
Higienos normos HN 76:2010 24 p. nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Lukiškių TI-K patvirtino, kad mechaninės patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistemos kamerose nėra, tačiau visose kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui. Į bylą pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai patvirtina, kad kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui. Tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 p. ir sudaro pagrindą atmesti pareiškėjo argumentus.
Pareiškėjo teigimu, gyvenamosiose patalpose buvo įsiveisę tarakonai ir graužikai, o tai neatitinka Higienos normos HN 76:2010 60 p. reikalavimų. Teismas pažymi, kad į bylą pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai, šiuos pareiškėjo argumentus paneigia. Nei vieno patikrinimo metu, Higienos normos HN 76:2010 60 p. pažeidimo Vilniaus visuomenės sveikatos centras nenustatė, priešingai, patvirtino, kad gyvenamosiose kamerose deretizacija vykdoma tinkamai.
Teismas taip pat pažymi, kad ginčui aktualiu laikotarpiu didžiąją laiko dalį pareiškėjas buvo apgyvendintas kamerose Nr. 264, 373, 322, 399 ir 404. Vilniaus visuomenės sveikatos centras, ginčui aktuliu laikotarpiu atliko kamerų Nr. 264 (t. I , b. l. 97–98), Nr. 373 (t. I, b. l. 100–101), Nr. 322 (t. I, b. l. 116–117) ir Nr. 399 (t. I, b. l. 40–41) patikrinimus ir jokių Higienos normos HN 76:2010 pažeidimų jose nenustatė. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą kaip nepagrįstus atmesti pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus dėl reikalavimų neatitinkančių kamerų.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatas, pareiškėjas turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. pateikti teismui skunde išdėstytus argumentus, patvirtinančius objektyvius duomenis, kuriuos teismas nagrinėdamas bylą galėtų ištirti ir įvertinti bei jais pagrįsti daromas išvadas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014-02-27 nutartis a. b. Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013-12-22 nutartis a. b. Nr. A756-2072/2013). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (2013-02-08 nutartį a. b. Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (2013-09-30 nutartis a. b. Nr. A442-1346/2013, 2013-09-30 nutartis a. b. Nr. A858-977/2013; 2013-04-25 nutartis a. b. Nr. A525-197/2013).
Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K teikiamas maistas nebuvo visavertis, neskanus. Fiziologinės mitybos normos asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, nustatytos Vyriausybės 2002-01-09 nutarimu Nr. 14. Pagal šių normų nuostatas, fiziologinės mitybos normos nedirbantiems vyrams yra 2 298 kcal per parą. Į bylą pateiktas Nacionalinio maisto ir rizikos vertinimo instituto atlikto tyrimo duomenys patvirtina, kad nedirbančių vyrų paros maisto davinio energetinė vertė yra apie 2760 kcal, kartu su maistu gaunamos visos būtinosios mineralinės medžiagos ir vitaminai (t. I, b. l. 76). Be to, pareiškėjo argumentai yra abstraktūs, todėl atmestini.
Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – SVĮ) 22 str., suimtiesiems pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis skaičius neribojamas, tačiau pasimatymą tardymo izoliatoriaus administracija leidžia tik norinčio pasimatyti suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu. Šis sutikimas gali būti vienkartinis arba daugkartinis. Jei ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis ar jį atliekantis prokuroras arba teismas, kurio žinioje yra byla, nesutinka leisti suimtajam pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis, suimtajam ir tardymo izoliatoriaus administracijai turi būti pateikiamas motyvuotas sprendimas (1 d.). Vienas suimtojo pasimatymas gali trukti ne ilgiau kaip dvi valandas (2 d.). SVĮ 12 str. 2 d. 1 p. nurodytiems asmenims, norintiems pasimatyti, nereikia gauti ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytinio sutikimo. Šie asmenys turi teisę į vieną pasimatymą (3 d.). Pasimatymų tvarka nustatyta Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse (4 d.). Kitų nuostatų, reglamentuojančių suimtųjų teisę pasimatyti, SVĮ nėra įtvirtinta.
Kaip ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, teisė į pasimatymus yra viena iš nuteistųjų teisių, glaudžiai besisiejančių su Konvencijos 8 straipsnyje garantuojama teise į šeimos gyvenimo gerbimą bei padedančių palaikyti santykius su artimais žmonėmis, ir šiuo atveju nuo kiekvieno konkretaus asmens priklauso, ar jis šia teise pasinaudos ir kaip tai padarys (2013-04-15 sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-889/2013). Taigi laisvės atėmimo įstaiga, neprivalo trumpalaikių ar ilgalaikių pasimatymų asmenims, kurių laisvė yra suvaržyta, skirti ex officio. Priešingai – tokios teisės realizavimas yra siejamas su asmens, kurio laisvė yra suvaržyta, valios išraiška nukreipta į pasimatymo suorganizavimą ir tik minėtajam asmeniui valią dėl pasimatymo išreiškus, laisvės atėmimo įstaigai kyla pareiga veikiant intra vires – pasimatymą organizuoti, kai tai leidžia teisės aktai, arba motyvuotai atsisakyti jį organizuoti, kai teisės aktai tai draudžia (2014-10-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1348/2014).
Teismui pateiktame skunde, pareiškėjas abstrakčiai nurodė, kad jam nebuvo užtikrinta teisė į trumpalaikius ir ilgalaikius pasimatymus. Per teisminį bylos nagrinėjimą šių aplinkybių pareiškėjas nekonkretizavo, negalėjo paaiškinti, kada ir su kuo jam nebuvo leista pasimatyti. Įrodymų, kad Lukiškių TI-K atsisakė tenkinti jo prašymą ir nesudarė galimybės pasimatyti su artimaisiais giminaičiais, pareiškėjas nepateikė. Teisminio bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas patvirtino, kad yra nevedęs. Vadinasi, neturėjo teisinio pagrindo gauti ilgalaikį pasimatymą.
Atsižvelgdamas į anksčiau nurodytą praktiką, teismas konstatuoja, kad vien abstraktūs teiginiai dėl ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų nesuteikimo, nesudaro pagrindo daryti išvadą, Kad Lukiškių TI-K pažeidė SVĮ įstatymą ir Konvencijos 8 str. nuostatas.
Teisingumo ministro 2009-06-14 įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 86 p. nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus direktorius privalo užtikrinti, kad kiekvienas suimtasis galėtų įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų parduotuvėse ne rečiau kaip kartą per savaitę. Tardymo izoliatoriaus direktorius privalo užtikrinti, kad maisto produktų ir būtiniausių reikmenų pardavimo kainos neviršytų šių prekių vidutinių kainų, nustatytų parduotuvėse, kurių prekių apyvarta yra panaši, ir veikiančių toje miesto (rajono) teritorijoje, kurioje veikia tardymo izoliatorius. Tardymo izoliatorių parduotuvėse parduodamų maisto produktų ir būtiniausių reikmenų kainų kontrolės taisykles tvirtina Kalėjimų departamento direktorius (87 p.). Išvesti suimtuosius iš kamerų pirktis maisto produktų ir būtiniausių reikmenų draudžiama. Šiomis prekėmis suimtuosius aprūpina tardymo izoliatoriaus personalas. Šiuo tikslu kiekvienam suimtajam, turinčiam teisę įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų, išduodamas prašymo blankas (14 priedas), kurį suimtasis užpildo ir atiduoda personalui. Darbuotojas, gavęs prašymą, patikrina tardymo izoliatoriaus Buhalterinės apskaitos skyriuje suimtojo asmeninėje sąskaitoje turimą pinigų sumą. Nupirkti maisto produktai ir būtiniausi reikmenys įteikiami suimtajam. Šis pasirašo prašyme, kuris įsegamas į Buhalterinės apskaitos skyriuje saugomą segtuvą. Tardymo izoliatorių parduotuvėms privalomas maisto produktų asortimentas ir būtiniausių reikmenų asortimentas patvirtintas Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-09 įsakymu Nr. V-172.
Grįsdamas savo skunde išdėstytus argumentus, pareiškėjas pateikė 2015 metų liepos mėnesį Lukiškių TI-K pateiktus prašymus įsigyti maisto produktus / prekes bei parduotuvės išduotus kasos kvitus (t. I, b. l. 33, 34 ir 35).
Įvertinęs nurodytus duomenis, teismas konstatuoja, kad pareiškėjui nebuvo parduoti visi prašymuose nurodyti maisto produktai ir kiti reikmenys. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo argumentai iš dalies pagrįsti. Kita vertus, kitų duomenų, leidžiančių konstatuoti, kad visą skunde nurodytą laikotarpį buvo pažeista pareiškėjo teisė įsigyti maisto produktus ir kitus reikmenis, pareiškėjas nepateikė.
Bausmių vykdymo kodekso 7 str. 1 d. įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Higienos normos HN 76:2010 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Konvencijos 3 straipsnyje nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.
Kaip ne kartą savo jurisprudencijoje išaiškino Europos Žmogaus Teisių Teismas, Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamam (2000-10-26 sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001-07-24 sprendimas Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (2001-04-21 sprendimas byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95). Atsižvelgdamas į nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, teismas konstatuoja, kad vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, tokiu atveju turi būti atsižvelgiama ir į kitas Konvencijos 3 str. pažeidimui konstatuoti reikšmingas aplinkybes, t. y. kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę, jo fizinį ir psichinį poveikį, nukentėjusiojo lytį, amžių bei jo sveikatos būklę. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Nr. A822-1427/2013, Nr. A822-1395/2013).
Pateiktame skunde pareiškėjas patvirtino, kad dėl kalinimo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis jis patyrė tam tikrus fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus, gyvenimo kokybės pablogėjimą ir pan. Aplinkybių, kad dėl to būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata, fizinė sveikatos būklė ar būtų patyręs tokių neigiamų išgyvenimų, kurie galėtų būti pripažinti žmogaus kankinimu Konvencijos 3 str. prasme, teismas nenustatė, jų nenurodė ir pats pareiškėjas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas netinkamomis sąlygomis būtų laikomas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą.
Pagal CK 250 str. 1 d., neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti Civilinio kodekso 6.250 str. 2 d., taip pat ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.
Tai, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 str. 1 d., yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (a. b. Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A502-734/2009; Nr. A502-1235/2012) bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (2008-11-18 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Europos Žmogaus Teisių Teismo 2011-01-25 sprendime (byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05) konstatuota, jog valstybės, nepriklausomai nuo finansinių ar kitokių sunkumų, privalo organizuoti savo kalėjimų sistemą taip, kad būtų užtikrinta pagarba kalinių orumui, būtų pasirūpinta kalinio sveikata.
Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad 307 dienas pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas, 2015 metų liepos mėnesį buvo pažeista jo teisė įsigyti maisto produktus ir kitus reikmenis, įvertinęs, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis nepadarė negrįžtamo poveikio pareiškėjo fizinės ar psichinės sveikatos būklei, konstatuoja, kad M. A. galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus ir fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teismas taip pat pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. Konvencijos 3 straipsnį pažeidžiančiomis, sąlygomis. Atsižvelgęs į pažeidimo pobūdį ir vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 3 200 Eur suma neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl 3 200 Eur sumą vertina kaip adekvačią dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 1 d. nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 4 d., kad kai sprendimas priimamas atsakovo naudai, jis turi teisę reikalauti atlyginti: išlaidas, kurias turėjo rengdamas ir raštu pateikdamas teismui dokumentus; kitas išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.
Lukiškių TI-K prašo priteisti iš pareiškėjo 2,52 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas, kurias patyrė teikdama teismui su pareiškėjo ginču susijusios medžiagos kopijas (38 A4 formato lapai).
Teismas pažymi, kad šis Lukiškių TI-K prašymas negali būti tenkinamas, nes yra nepagrįstas. Atsiliepimai į pareiškėjo skundą bei su ginču susijusi medžiaga teismui buvo pateikta elektroninėmis ryšių priemonėmis, t. y. per LITEKO EPP. Vadinasi, Lukiškių TI-K nepateikė teismui jokių kopijų, už kurias galėtų reikalauti atlyginti patirtas išlaidas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 ir 5 p., 127 ir 129 str. teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo M. A. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui M. A. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 3 200 (trijų tūkstančių dviejų šimtų) Eur neturtinę žalą.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, prašymo atlyginti patirtas su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas netenkinti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.