- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-05-28
- Bylos Nr.
- 2A-1134-259/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-05-3-09243-2012-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintautas Koriaginas, Arvydas Žibas, Galina Blaževič
- Atsakovas
- A., A. P., J. P.
- Ieškovas
- Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro
Procesinio dokumento kategorijos: 24.1; 24.2; 44.5.2; 73.2.6.1; 121.14; 121.21
2013 m. gegužės 28 d.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Galinos Blaževič, Gintauto Koriagino ir Arvydo Žibo (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų A. P. ir J. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. vasario 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-424-329/2013 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams A. P. ir J. P. dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nusta t ė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas prašė priteisti solidariai iš bendraatsakovų 5 959,50 Lt nuostolių atlyginimo regreso tvarka, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, jog 2008-06-10 Švedijoje dėl asmens valdžiusio bendraatsakovams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę Opel Vectra, valst.Nr.(duomenys neskelbtini), kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala. Kadangi Lietuvos Respublikoje registruota bendraatsakovams priklausanti transporto priemonė autoįvykio metu nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl eismo įvykio valstybės – Europos Sąjungos valstybės narės Švedijos nacionalinis draudikų biuras išmokėjo eismo įvykio metu patirtų nuostolių atlyginimą nukentėjusiajam asmeniui ir pateikė transporto priemonės registracijos valstybės – Lietuvos nacionaliniam draudikų biurui, ieškovui, reikalavimą 18 808,00 Švedijos kronų, t.y. 5959,50 Lt sumai. Ieškovas, remdamasis Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 str. 5 d. ir Biurų tarybos Vidaus nuostatų 5 str., sumokėjo Švedijos nacionaliniam draudikų biurui 18 808,00 Švedijos kronų, t.y. 5 959,50 Lt sumą ir įgijo regreso teisę reikalauti išmokėtos sumos atlyginimo iš transporto priemonės Opel Vectra, valst. Nr.(duomenys neskelbtini) savininkų bendraatsakovių. Ieškovas raštu kreipėsi į atsakovus, reikalaudamas sumokėti ieškovui patirtus nuostolius, tačiau atsakovai iki šiol nuostolių neatlygino, o taip pat nepateikė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo dokumento, suteikiančio draudimo apsaugą minėto eismo įvykio Švedijoje metu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2013 m. vasario 12 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai, priteisė ieškovui iš atsakovų solidariai 5 959,50 Lt nuostolių atlyginimą regreso tvarka, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (5 959,50 Lt) už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme (2012-07-10) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priteisė ieškovui iš atsakovų po 291,80 Lt iš kiekvieno bylinėjimosi išlaidų, priteisė iš atsakovų valstybei po 20,89 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas nustatė, jog 2008-06-10 Švedijoje dėl asmens, valdžiusio atsakovo A. P. vardu registruotą transporto priemonę Opel Vectra, valst. Nr.(duomenys neskelbtini), kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala. Transporto priemonė Opel Vectra, valst. Nr.(duomenys neskelbtini), buvo registruota Lietuvos Respublikoje ir eismo įvykio metu ji nebuvo apdrausta civilinės atsakomybės transporto priemonių valdytojų privalomuoju draudimu. Žalą administravęs Švedijos nacionalinis draudikų biuras nustatė, kad eismo įvykio metu kelių eismo taisykles pažeidė transporto priemonės Opel Vectra, valst.Nr.(duomenys neskelbtini), kuria buvo padaryta žala, vairavęs asmuo I. I.. Švedijos nacionalinis draudikų biuras pagal šiame eismo įvykyje nukentėjusio asmens pareikštą pretenziją 2009-02-23 nukentėjusiajam išmokėjo 13 355 Švedijos kronų žalos atlyginimą, o taip pat turėjo žalos nustatymo ir administravimo nuostolių 5 483 Švedijos kronų. 2009-05-15 Švedijos nacionalinis draudikų biuras pateikė ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui (toliau – Draudikų biuras) reikalavimą apmokėti 18 838 Švedijos kronas. Ieškovas, gavęs Švedijos nacionalinio draudikų biuro reikalavimą sumokėti 18 838 Švedijos kronas dėl transporto priemone Opel Vectra, valst. Nr.(duomenys neskelbtini), padarytos žalos, 2009-07-07 sumokėjo Švedijos nacionaliniam draudikų biurui 18 808,50 Švedijos kronų, t.y. 5959,50 Lt padarytos žalos atlyginimą. Teismas nurodė, jog naudojama transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota (TPVCAPDĮ 4 str. 1 d.). Nagrinėjamojoje byloje nėra duomenų, kad Rumunijos pilietis G. G. ar eismo įvykį sukėlęs asmuo I. I. automobiliu Opel Vectra, valst. Nr.(duomenys neskelbtini) būtų naudojęsi ir jį valdę lizingo (finansinės nuomos), išperkamosios nuomos ar pagal kitą panašaus pobūdžio sutartį, kurios egzistavimas atleistų atsakovą nuo pareigos apdrausti jam priklausančią transporto priemonę. Teismas atmetė atsakovų argumentus, jog automobilis buvo perduotas pagal panaudos sutartį valdytojui ir nurodė, jog atsakovų pateikta į bylą 2006-08-10 panaudos sutartis neturi jokios įtakos jų atsakomybei prieš Draudikų biurą, kadangi, jeigu panaudos gavėjas neapdraudžia transporto priemonės jos valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, atsakingas Draudikų biurui yra automobilio savininkas. Teismas atmetė atsakovų argumentus, kad 2006-08-10 panaudos sutartyje buvo numatyta, jog Rumunijos pilietis G. G. be kitų įsipareigojimų prisiėmė ir įsipareigojimą būti atstovu Kelių policijoje, VĮ „Regitra“ bei draudimo įstaigose, todėl dėl automobilio apdraudimo eismo įvykio metu (2008-06-10) yra atsakingas ne jis, bet panaudos gavėjas G. G., kadangi iš panaudos sutarties sąlygų matyti, kad panaudos gavėjas G. G. jokių įsipareigojimų apdrausti atsakovo vardu Lietuvoje registruotą transporto priemonę Opel Vectra, valst. Nr.(duomenys neskelbtini), neprisiėmė. Teismas nustatė, jog transporto priemonę Opel Vectra, valst. Nr.(duomenys neskelbtini), atsakovas A. P. įgijo santuokos su atsakove J. P. metu. Remiantis CK 3.87 str. 1 d., turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. Teismas atmetė atsakovės J. P. argumentus, kad ji nėra atsakinga ieškovui, nes panaudos sandoris buvo sudarytas jai nežinant ir be jos sutikimo, kadangi atsakovės atsakomybė prieš Draudikų biurą kyla ne iš panaudos sutarties, o iš įstatymo (TPVCAPDĮ 4 str. 2 d.), kadangi šie asmenys pažeidė TPVCAPDĮ 4 straipsnio reikalavimus ir dėl tokių pažeidimų Draudikų biuras turėjo įstatyme nustatytą pareigą išmokėti draudimo išmoką. Teismas kritiškai vertino ir atsakovo argumentus, kad draudiminio eismo įvykio metu (2008-06-10) atsakovas nebuvo savininkas transporto priemonės Opel Vectra, valst. Nr.(duomenys neskelbtini), nes iš tiesų 2006-08-10 su Rumunijos piliečiu G. G. atsakovas sudarė ne automobilio panaudos, o pirkimo-pardavimo sutartį, kadangi Transporto priemonių registre įregistruoto automobilio Opel Vectra, valst. Nr.(duomenys neskelbtini), savininkas 2008-06-10 buvo atsakovas. Teismas atmetė ir atsakovų argumentus, kad ieškovas be pagrindo išmokėjo išmoką Švedijos nacionaliniam draudikų biurui, prieš tai neišklausęs atsakovų nuomonės ir neišsiaiškinęs aplinkybių, kadangi žala eismo įvykio metu padaryta ir sureguliuota kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, o žalą patyrusiam asmeniui žala atlyginta įstatymų nustatyta tvarka. Teismas atmetė atsakovų prašymą taikyti byloje ieškinio senatį, kadangi 2009-07-07 sumokėjęs 5 959,50 Lt išmokos sumą pagal Švedijos nacionalinio draudikų biuro reikalavimą ir taip įvykdęs savo pagrindinę prievolę Draudikų biuras įgijo teisę reikšti regresinį reikalavimą atsakovams (TPVCAPDĮ 23 str. 5 d., LR CK 6.280 str.). Šiam reikalavimui taikytinas LR CK 1.125 str. 8 d. numatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, kuris skaičiuotinas nuo 2009-07-07, o ne nuo 2009-02-23, kada Švedijos nacionalinis draudikų biuras išmokėjo nukentėjusiajam patirtų nuostolių atlyginimą, kaip nurodo atsakovai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovai apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. vasario 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas nevertino tos aplinkybės, kad atsakovė J. P. nieko nežinojo apie sandorį – panaudos sutartį, kuriuo automobilis Opel Vectra, valst. Nr.(duomenys neskelbtini) buvo perduotas kitam asmeniui. Atsakovė net nežinojo, kad atsakovas savo vardu įregistravo šį automobilį. Atsakovas siekė parduoti automobilį Rumunijos piliečiui G. G., tačiau, kadangi šis asmuo neturėjo pakankamai lėšų atsiskaityti už automobilį, buvo sudaryta panaudos sutartis, galiosianti iki pilno atsiskaitymo;
2. Eismo įvykis įvyko 2008-06-10, ieškovas tik 2009-07-07 sumokėjo Švedijos nacionaliniam draudikų biurui 18 808,50 Švedijos kronų, t.y. 5 959,50 Lt padarytos žalos atlyginimą. Nagrinėjant bylą buvo būtina nustatyti, ar nebuvo praleisti draudimo išmokos mokėjimo, pretenzijų pareiškimo terminai bei ar subrogacinis reikalavimas nebuvo pareikštas pasibaigus kito draudiko prievolei, be to, teismas neteisingai skaičiavo ieškinio senaties terminio eigos pradžią;
3. Į bylos nagrinėjimą trečiuoju asmeniu nebuvo įtrauktas Rumunijos pilietis G. G., nors atsakovai buvo pareiškę tokį reikalavimą. Atsakovų nuomone, atsakovams ir G. G. esant solidariai atsakingiems už padarytos žalos atlyginimą, Rumunijos piliečio G. G. neįtraukimas į bylos nagrinėjimą laikytinas absoliučiu teismo sprendimo naikinimo pagrindu;
4. Teismas nesiaiškino aplinkybių kam žalą kompensavo Švedijos nacionalinis draudikų biuras bei kokiu pagrindu ir kodėl, prieš atlygindamas žalą, neinformavo apie tai atsakovų.
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Kauno apylinkės teismo 2013 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Ieškovas, atsižvelgdamas į TPVCAPD įstatymo 4 ir 23 straipsnių nuostatas bei remdamasis VĮ „Regitra“ viešo valstybės registro, nustatant transporto priemonės savininką, duomenimis, pagrįstai ieškinį pareiškė bendraatsakovams, kaip žinomiems transporto priemonės Opel Vectra, valst. Nr.(duomenys neskelbtini), savininkams, ją valdantiems bendrosios nuosavybės teise. Bendraatsakovai nepateikė teismui jokių tinkamų įrodymų, kurie paneigtų pateikto oficialaus rašytinio įrodymo - VĮ „Regitra“, tvarkančios viešą valstybės registrą, išrašo duomenis apie transporto priemonės Opel Vectra, valst. Nr.(duomenys neskelbtini) savininką 2008-06-10 eismo įvykio dienai. Pareiga apdrausti transporto priemones tenka jų savininkams (TPVCAPD įstatymo 3 straipsnio 1 dalis). Kadangi bendraatsakovai nepateikė teismui jokios informacijos apie atskirus susitarimus, kuriam iš jų teko pareiga drausti bendrosios nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę Opel Vectra, valst. Nr.(duomenys neskelbtini), todėl teismas pagrįstai, visapusiškai įvertinęs byloje pateiktų įrodymų visumą, nuostolių atlyginimą priteisė iš abiejų bendraatsakovų solidariai (TPVCAPD įstatymo 4 straipsnio 2 dalis);
2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje Biuro reikalavimai pripažįstami regresiniais, kylančiais iš delikto. Tuo tarpu, CK 1.127 straipsnio 4 dalis numato, kad iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento. Biuras išmoką privalo mokėti ne nukentėjusiems asmenims, bet žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui. Pagrindinė prievolė, kurią įvykdžius atsiranda biuro regresinis reikalavimas, yra būtent biuro pareiga sumokėti draudimo išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui. Nagrinėjamu atveju, savo pareigą biuras įvykdė 2009-07-07, sumokėdamas Švedijos nacionaliniam draudikų biurui jo pareikalautą sumą. Būtent nuo 2009-07-07 ir turėjo būti skaičiuojamas 3 metų ieškinio senaties terminas;
3. Kadangi apeliantų nurodytas asmuo G. G. 2008-06-10 eismo įvykio metu buvo tik transporto priemonės Opel Vectra, valst. Nr.(duomenys neskelbtini) naudotojas, o ne vairuotojas ar savininkas ir jis neturėjo teisinio suinteresuotumo skundžiamos bylos baigtimi, tad teismas pagrįstai jo neįtraukė trečiuoju asmeniu byloje;
4. Švedijos nacionalinis draudikų biuras, atsižvelgdamas į Biurų tarybos Vidaus nuostatų 3 straipsnio 4 dalį, 2008-06-10 eismo įvykio metu padarytą žalą administravo visiškai savarankiškai, vadovaudamasis autoavarijos šalyje (šiuo atveju Švedijoje) galiojančiais įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais atsakomybę. Būtent, Švedijos nacionalinis draudikų biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus klausimus, susijusius su autoavarijos šalyje galiojančių teisės aktų taikymu bei žalos administravimu.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 str. patikrinimas (CPK 320 str.). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Nagrinėjamojoje byloje atsakovai kelia klausimą dėl civilinės atsakomybės taikymo atsakovams ir ar jiems dėl to kyla teisės aktais nustatyta pareiga atlyginti ieškovo turėtas draudimo išmokų išlaidas. Atsakovai apeliaciniame skunde teigia, jog teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovė J. P. nieko nežinojo apie sandorį, kuriuo automobilis Opel Vectra, valst. Nr.(duomenys neskelbtini) buvo perduotas kitam asmeniui, o atsakovas siekė parduoti automobilį Rumunijos piliečiui G. G., tačiau, kadangi šis asmuo neturėjo pakankamai lėšų atsiskaityti už automobilį, buvo sudaryta panaudos sutartis. Kaip matyti, aplinkybę, kad būtent atsakovai yra automobilio Opel Vectra, valst. Nr.(duomenys neskelbtini) savininkai ir jiems kyla pareiga atlyginti ieškovo sumokėtą draudimo išmoką, ieškovas įrodinėjo VĮ „Regitra“, tvarkančios viešą valstybės registrą, išrašo duomenimis. Kolegija pažymi, jog ieškovas pagrįstai teigia, kad būtent atsakovai šiuo atveju turi pareigą atlyginti ieškovui jo sumokėtą išmoką, kadangi tokioje situacijoje, kuomet dėl naudojimosi ir transporto priemonės valdymo kyla realių turtinių padarinių ir ginčas dėl to nagrinėjamas teisme, atsakovams nepakanka byloje patvirtinti, kad automobilis buvo perduotas kitam asmeniui iki padaryto eismo įvykio. Būtent atsakovams tenka pareiga leistinomis įrodinėjimo priemonėmis pagrįsti jų nuosavybės teise įregistruoto turto pardavimo faktą ir taip paneigti prievolės ieškovui buvimą (CPK 12 str., 178 str.), tačiau atsakovai jokių kitų objektyvių duomenų tokiems savo teiginiams patvirtinti, išskyrus atsakovų pateiktą panaudos sutartį, teismui nepateikė. Teisėjų kolegijos vertinimu, pateikta panaudos sutartis neatitinka įrodymų leistinumo reikalavimų ir negali būti vertinama kaip tinkama įrodinėjimo priemonė ginčo automobilio pardavimo-pirkimo faktui įrodyti. Kolegija nepagrįstais laiko ir atsakovų argumentus, kad atsakovė J. P. nieko nežinojo apie sudarytą panaudos sutartį. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju atsakovės atsakomybė prieš Draudikų biurą kyla ne iš panaudos sutarties, o iš įstatymo (TPVCAPDĮ 4 str. 2 d.). Kadangi atsakovai pažeidė TPVCAPDĮ 4 straipsnio reikalavimą apdrausti transporto priemonių valdytojų civilinę atsakomybę privalomuoju draudimu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuostolių atlyginimą priteisė solidariai iš abiejų bendraatsakovų.
Apeliantai taip pat nurodo, jog nagrinėjant bylą buvo būtina nustatyti, ar nebuvo praleisti draudimo išmokos mokėjimo, pretenzijų pareiškimo terminai bei ar subrogacinis reikalavimas nebuvo pareikštas pasibaigus kito draudiko prievolei, ar Švedijos nacionalinis draudikų biuras žalą atlygino tinkamam asmeniui bei kokiu pagrindu. Atsakovai savo abejones dėl šių aplinkybių grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-02-12 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-76/2008, nustatytomis aplinkybėmis. Pirmiausia pažymėtina, jog atsakovų pateiktas kasacinio teismo išaiškinimas dėl draudiko, reiškiančio subrogacinį reikalavimą, pareigą laikytis atitinkamų terminų pretenzijoms pareikšti, šioje byloje negali būti taikomas, kadangi nagrinėjamos ir atsakovų cituojamos bylos faktinės aplinkybės ratio decidendi iš esmės skiriasi. Jau vien tai, kad cituojamoje byloje buvo konstatuota, jog tarp šalių buvo sudarytos civilinės atsakomybės draudimo sutartys, patvirtina šios bylos skirtingumą nuo nagrinėjamos bylos. Kaip nustatyta nagrinėjamoje byloje, atsakovai nebuvo įvykdę pareigos, nustatytos TPVCAPDĮ 4 straipsnyje, ir tarp šalių neegzistavo jokie sutartiniai draudiminiai teisiniai santykiai. Be to, atsakovų minėtos bylos kontekste neegzistavo ir tarptautinių draudimo teisinių santykių subjektas, kurio dalyvavimas turi lemiamą reikšmę šioje byloje. Atsakovų argumentai, kad galimai Švedijos nacionalinis draudikų biuras žalos išmoką išmokėjo ne tam asmeniui, ar kad žalos išmokėjimo terminai buvo pernelyg ilgi, galimai yra pasibaigę pretenzijų pareiškimo terminai, atmestini kaip nepagrįsti. Pirmiausia pažymėtina, jog apeliantai skunde nenurodė jokių teisės aktų ar teisės normų, kuriuos neva pažeidė draudikai, skaičiuodami pretenzijų pateikimo terminus ar atlygintinos žalos dydžius. Savo argumentų atsakovai neįrodinėjo jokiais faktais ar aplinkybėmis, kurios leistų abejoti Švedijos nacionalinio draudikų biuro atlikta žalos nustatymo, įvertinimo bei išmokos išmokėjimo procedūra. Be to, pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje žala eismo įvykio metu padaryta ir sureguliuota kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje. Bendradarbiavimo nuostatų – Biurų tarnybos vidaus nuostatų 3 straipsnis numato, kad biuras, kurio veiklos teritorijoje įvyko autoavarija, tiria autoavarijos aplinkybes, visas žalas biuras administruoja visiškai savarankiškai, vadovaudamasis autoavarijos šalyje taikomais įstatymais ir kitais teisės aktais, be to, biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus reikalus, susijusius su autoavarijos šalyje taikomų teisės aktų aiškinimu ir žalos sureguliavimu. Švedijos nacionalinio draudikų biuras sureguliavo padarytos žalos atlyginimą ir nustatęs neapdraustą Lietuvos Respublikoje registruotą transporto priemonę vairavusio asmens kaltę dėl eismo įvykio, pateikė ieškovui reikalavimą remdamasis Bendradarbiavimo nuostatų – Biurų tarnybos vidaus nuostatų 5 straipsniu Byloje yra surinkti visi reikalingi dokumentai, patvirtinantys tiek aplinkybes, susijusias su įvykio tyrimu, tiek su žalos dydžiu bei jos apskaičiavimo pagrįstumu. Esant TPVCAPDĮ 17 straipsnio 6 dalyje nustatytoms sąlygoms įstatyme numatyta Draudikų biuro pareiga išmokėti kitos Europos Sąjungos valstybės narės žalos atlyginimo institucijai jos reikalaujamą sumą. Byloje pateiktų rašytinių įrodymų visuma (t. 1, b. l. 7-33, 121-137, 170-174, 181-183) leidžia kolegijai teigti, jog Švedijos nacionalinis draudikų biuras pagrįstai išmokėjo jo nustatytą žalą trečiajam asmeniui, dėl ko, ieškovas įgijo pareigą šias išlaidas kompensuoti, taip pat įgijo teisę regreso tvarka jų reikalauti iš atsakingų asmenų.
Atsakovai apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas į bylos nagrinėjimą nepagrįstai neįtraukė G. G., kuris panaudos sutarties pagrindu, naudojosi automobiliu Opel Vectra, valst. Nr.(duomenys neskelbtini). Pirmiausia pažymėtina, kad atsakovai nenurodo, kokias aplinkybes, kurios nebuvo išaiškintos nedalyvaujant G. G., norėtų išaiškinti byloje. Tas faktas, kad G. G. eismo įvykio metu nurodomas kaip automobilio Opel Vectra, valst. Nr.(duomenys neskelbtini) naudotojas, tačiau nenuginčijus aplinkybės, jog eismo įvykio momentu atsakovai valdė nuosavybės teise ginčo automobilį, G. G. dalyvavimas ar nedalyvavimas byloje neatleidžia atsakovų nuo pareigos atlyginti ieškovui draudimo išmoką, nes ieškovas pareiškė reikalavimą atlyginti žalą būtent atsakovams, kaip solidariems bendraatsakovams. Šiuo atveju ieškovas, atsižvelgdamas į prievolės solidarumą, turėjo teisę laisvai pasirinkti atsakovą, pareikšdamas reikalavimą tiek visiems solidariems atsakovams, tiek kuriam vienam iš jų. Todėl atsakovų motyvai dėl G. G. neįtraukimo į bylos nagrinėjimą nesudaro pagrindo pripažinti, jog ieškovo nurodytos aplinkybės dėl atsakovų pareigos sumokėti žalą negali būti nustatytos byloje esančiais įrodymais.
Atsakovai apeliaciniame skunde kelia klausimą ir dėl ieškinio senaties termino taikymo šioje byloje. Vadovaujantis TPVCAPD įstatymo 17 straipsnio 1 ir 5 dalies bei 23 straipsnio nuostatomis, ieškovas privalėjo mokėti draudimo išmokas kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje neapdrausta, Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemone, padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui. Taigi, ieškovo regreso teisė reikalauti išmokėtos pinigų sumos atsirado nuo pagrindinės prievolės kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui įvykdymo momento. Pažymėtina, jog ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad regresinė prievolė yra nauja prievolė, kuri atsiranda asmeniui įvykdžius prievolę už atsakingą už žalą asmenį. Kai toks asmuo įvykdo prievolę už skolininką, pradinė prievolė kreditoriui pasibaigia tinkamu jos įvykdymu (CK 6.123 straipsnio 1 dalis) ir atsiranda nauja, t. y. regresinė, prievolė, kuri sieja skolininką ir prievolę įvykdžiusį asmenį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 10 d. nutartį byloje Nr. 3K-3-46/2009). Byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, jog ieškovas 5 959,50 Lt išmokos sumą pagal Švedijos nacionalinio draudikų biuro reikalavimą sumokėjo 2009-07-07, todėl pritartina pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog būtent nuo šios datos ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas ginčo santykiui. Atsižvelgdama į tai, kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė ieškinio senaties terminio eigos pradžią ir padarė pagrįstą išvadą, jog nagrinėjamu atveju ieškinio senaties terminas nėra praleistas.
Atsižvelgdama į tai, kas pasakyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog Kauno apylinkės teismas tinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų rinkimo, įrodinėjimo naštos paskirstymo, įrodymų vertinimo procedūras ir pagrindus (LR CPK 178 str., 185 str.), materialinės teisės normas, reguliuojančias žalos atlyginimą regreso tvarka, dėl ko buvo teisingai išspręsta byla, nes skundžiamo apeliacine tvarka teismo sprendimo išvados atitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą. Dėl to skundžiamas apeliacine tvarka teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas (LR CPK 178 str.).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 331 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2013 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.