Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Laimos Garnelienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro ir atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės A. M. D. gynėjo advokato Algirdo Matuizos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 27 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. D. , pripažinus, kad jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 100 straipsnyje, nuo baudžiamosios atsakomybės jam tapus nepavojingu atleistas ir baudžiamoji byla A. M. D. nutraukta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. kovo 27 d. nuosprendžiu pripažino įrodyta, kad A. M. D. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 100 straipsnyje, ir pripažinus, kad dėl aplinkybių pasikeitimo A. M. D. tapo nepavojingu, baudžiamąją bylą nutraukė ir A. M. D. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 100 straipsnį atleido.

G. ( arba G.) P., L. d., g. (duomenys neskelbiami), Švenčionyse;L. H., J. s., g. (duomenys neskelbiami, Eišiškėse;CH. A., N. s., g. (duomenys neskelbiami), Taboriškių m. Vilniaus apskr.;G. ( arba G.) B., Ch. s., g. (duomenys neskelbiami), Vilniuje;G. (arba G.) A., Ch. s., g. (duomenys neskelbiami), Vilniuje;R., M. d., g. (duomenys neskelbiami) ,Varšuvoje, Lenkija;L. L., S. d., g. (duomenys neskelbiami), Lydoje;CH. (arba CH. ) M. , M. d., g. (duomenys neskelbiami), Vilniuje;K. F., Š. d., g. (duomenys neskelbiami), Lydoje;T. A., Ch. s., g. (duomenys neskelbiami), Varšuvoje, Lenkija,

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka prokuroras prašo prokuroro apeliacinį skundą tenkinti, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės A. M. D. gynėjo advokato A. Matuizos apeliacinį skundą atmesti, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės A. M. D. gynėjas advokatas A. Matuiza prašo jo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Prokuroro ir atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės A. M. D. gynėjo advokato A. Matuizos apeliaciniai skundai atmestini.

Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekse yra įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas, reiškiantis, jog jokie teismui pateikti duomenys neturi iš anksto nustatytos galios ir nei viena įrodymų rūšis neturi pranašumo prieš kitą. Visi teisiamajame posėdyje išnagrinėti duomenys yra vertinami pagal tas pačias taisykles: teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Reikalavimas vertinant įrodymus vadovautis įstatymu reiškia, kad pirmiausia turi būti nustatyta, ar įrodymai atitinka BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse įtvirtintus liečiamumo ir leistinumo reikalavimus, nes sprendimus baudžiamojoje byloje nulemia tik neabejotinai patikima, teisėtais būdais gauta informacija. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės A. M. D. gynėjui ginčijant pirmosios instancijos teismo išvadas dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo, buvo patikrintas bei įvertintas įrodymų, kuriais grindžiama A. M. D. kaltė dėl nusikaltimo numatyto BK 100 straipsnyje padarymo, sąsajumas (liečiamumas) ir leistinumas. Kolegija laiko, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus dėl A. M. D. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, jų pakankamumo bei leistinumo požiūriu, esminių klaidų nepadarė. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytais reikalavimais - ikiteisminio tyrimo metu surinktus įrodymus ištyrė, juos patikrino apklausdamas A. M. D. , specialistus, paskelbdamas ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis. Iš nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nešališkai ištyrė visas tiek A. M. D. kaltinančias, tiek ir jį teisinančias aplinkybes, nuosprendyje pilnai išdėstytas visų įrodymų visetas, kuriais buvo grindžiamos teismo išvados, jos neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, aptartos ir A. M. D. versijos, kurios nurodytos jo parodymuose.

Atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės A. M. D. gynėjas apeliaciniame skunde nesutikdamas su teismo padarytomis išvadomis vertinant 1941 m. spalio 31 d. valdininko A. (A.) M., 1941 m. spalio 31 d. saugumo policijos Vilniaus apygardos jaunesniojo valdininko V. R. raportuose užfiksuotus duomenis kaip A. M. D. kaltės įrodymus, remiasi tuo faktu, kad nei viename iš jų nėra A. M. D. parašo. Apelianto teigimu, ši aplinkybė, įvertinus tai, kad kitų byloje įrodymų, jog A. M. D. atliko raportuose nurodytus veiksmus, nėra, pats A. M. D. tai kategoriškai neigia, be to, nėra aišku, nei kokiomis aplinkybėmis šie raportai buvo surašyti, nei kas pastaruosius surašė, yra pagrindas abejoti raportuose nurodytos informacijos tikrumu.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, iš tikrųjų minėtuose raportuose nėra A. M. D. parašo, tačiau vien tai dar neleidžia daryti išvados, jog raportuose nurodyta informacija yra neteisinga ir ja remtis negalima. Teismas turi teisę remtis visais byloje surinktais įrodymais, taip pat ir archyviniais dokumentais, kurie yra vienas iš įrodymų šaltinių, numatytų baudžiamojo proceso įstatymo, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje ištirti: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo ir kitų asmenų parodymus, duotus darant įrodymų tyrimą, kai yra esminių prieštaravimų tarp šių parodymų ir parodymų duotų teisme, ištirti rašytinius įrodymus, ir įvertinti. Kolegija laiko, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas 1941 m. spalio 31 d. valdininko A. (A.) M., 1941 m. spalio 31 d. saugumo policijos Vilniaus apygardos jaunesniojo valdininko V. R. raportuose užfiksuotus duomenis, BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, patikrino kiekvieno iš jų tikrumą, liečiamumą, leistinumą, pakankamumą, jų ryšį su kitais bylos duomenimis, ir išsamiai motyvavo, kodėl remiasi kaip įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo atliktą minėtų archyvinių dokumentų vertinimą, išanalizavęs kitus byloje buvusius ir naujai pateiktus dokumentus, atlikto įrodymų tyrimo metu apklaustų specialistų paaiškinimus, nerado objektyvių įrodymų, patvirtinančių apelianto iškeltą versiją, jog minėtuose raportuose užfiksuota informacija apie A. M. D. atliktus veiksmus, yra melaginga. Kolegijai nekyla abejonių dėl šiuose dokumentuose užfiksuotos informacijos objektyvumo ir tikroviškumo. Nors apeliantas tvirtina, kad nėra nustatyta nei kas, nei kokiomis aplinkybėmis surašė šiuos raportus, tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, tokie pastarojo teiginiai prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Tiek viename, tiek ir kitame raporte yra visi elementarūs duomenys apie dokumentų autorius (vardai, pavardės), šių raportų surašymo datos, vietos, surašiusiųjų parašai. Šių raportų autoriai yra žinomi - A. M. ir V. R. , ir byloje surinkti įrodymai rodo, jog minėti asmenys nėra išgalvoti. V. R. ir A. M., kaip asmenys, dirbę Vilniaus Apygardos Saugumo policijoje, minimi tiek archyviniuose dokumentuose (t. 1, b.l. 149-167), tiek ir paties A. M. D. parodymuose. A. M. D. , duodamas parodymus, dėl kaltinimo dalyvavus sulaikant 12 tautybės žydų asmenis, nurodė V. R. ir A. M. Pagal A. M. D. parodymus, 1941 m. spalio 30 d., apie 19 val., jis su Saugumo policijos valdininkais L. K. , A. M., V. D. buvo susodinti į brezentu dengtą sunkvežimį ir važiavo jam nežinoma kryptimi. V. R. tuo metu sėdėjo prie vairuotojo. Be to, pripažino, jog skaitė A. M. raportą ir žinojo apie žydų sulaikymą, atliktas kratas. Pats A. M. taip pat buvo apklaustas 1997 m. lapkričio 18 d. JAV ambasados patalpose Vilniuje ir nepaneigė, jog surašė anksčiau minėtą raportą, tai yra pripažino, jog raportas pasirašytas jo, tik negalėjo detalizuoti raporte nurodytų aplinkybių.

Kolegijos nuomone, negalima sutikti ir su apelianto teiginiais, jog byloje nėra jokių kitų įrodymų, kurie patvirtintų šiuose raportuose užfiksuotų duomenų apie A. M. D. teisingumą, o teismo išvados vertinant pastaruosius kaip A. M. D. kaltės įrodymus yra pagrįstos tik prielaidomis ir samprotavimais. Kaip matyti, nuosprendyje pirmosios instancijos teismo buvo vertinami visi byloje esantys duomenys, o A. M. D. kaltė pagrįsta būtent esamų duomenų viseto analizės rezultatu. Teismo išvadų apie įrodymų vertinimą pateikimas nuosprendyje negali būti vertinamas kaip samprotavimai ir prielaidos vien dėl to, kad pagrindinis įrodymas apie A. M. D. atliktus nusikalstamus veiksmus prieš žydus yra anksčiau minėti archyviniai dokumentai - 1941 m. spalio 31 d. valdininko A. (A.) M. ir 1941 m. spalio 31 d. saugumo policijos Vilniaus apygardos jaunesniojo valdininko V. R. raportai, o visi kiti turimi įrodymai byloje nėra tiesioginiai. Kaip jau buvo minėta, bylos duomenų liečiamumo ir patikimumo klausimas yra diskrecinė bylą nagrinėjančio teismo teisė. Tik teismas gali pripažinti, kuriais duomenimis patvirtinamos ar paneigiamos bylai reikšmingos aplinkybės ir kurie duomenys nėra reikšmingi sprendžiant kaltės klausimą. Bylos duomenų pripažinimas įrodymais yra loginio proceso rezultatas, kurio metu teismas įvertina tam tikrų bylos duomenų ryšį ir reikšmę, atsižvelgdamas į pareikštus kaltinimus, pripažindamas ar nepripažindamas nusikalstamas veikas įrodytomis. Baudžiamojo proceso įstatyme nenustatyta, kad norint pripažinti įrodymais rašytiniuose dokumentuose, šiuo atveju archyviniuose dokumentuose, užfiksuotą informaciją, juos reikia pagrįsti kokiais nors kitais įrodymais, kartu šis įstatymas nedraudžia apkaltinamojo nuosprendžio pagrįsti vien tik minėta informacija, ji tik teismo turi būti tinkamai patikrinta ir įvertinta. Kolegija laiko, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog 1941 m. spalio 31 d. valdininko A. (A.) M., 1941 m. spalio 31 d. saugumo policijos Vilniaus apygardos jaunesniojo valdininko V. R. raportuose užfiksuoti duomenys yra tinkami įrodymai BPK 20 straipsnio prasme ir nėra įstatyminio pagrindo jais nesiremti, priimant byloje nuosprendį. Nagrinėjamoje byloje yra pakankamai duomenų, vertinant juos kaip visumą, patvirtinančių 1941 m. spalio 31 d. valdininko A. (A.) M. ir 1941 m. spalio 31 d. saugumo policijos Vilniaus apygardos jaunesniojo valdininko V. R. raportuose užfiksuotos informacijos teisingumą, ir kartu paneigiančių A. M. D. iškeltas versijas.

Kaip matyti iš A. M. D. parodymų, duotų apklausiant jį dėl kaltinimo dalyvavus sulaikant 12 žydų tautybės asmenis 1941 m. spalio 30 d., A. M. D. savo kaltės nors ir nepripažino, tvirtino, jog žydų sulaikyme, kratose nedalyvavo ir važiuodamas apdengtu brezentu sunkvežimiu nežinojo apie planuojamą žydų sulaikymą, nieko nematė, tačiau parodymuose nurodė asmenis, kurie, pasak jo, buvo su juo sunkvežimyje, važiavusiu jam nežinoma linkme – L. K. , A. M. , V. D. . Visi būtent šie A. M. D. parodymuose nurodyti asmenys kartu su juo buvę sunkvežimyje ir yra nurodyti minėtame 1941 m. spalio 31 d. saugumo policijos Vilniaus apygardos jaunesniojo valdininko V. R. raporte, ir, kaip matyti, jie raporte aiškiai įvardijami kaip asmenys dalyvavę sulaikant 1941 m. spalio 30 d. bėgančius iš Vilniaus Lydos kryptimi žydų tautybės asmenis ir po to pristatę juos į saugumo policiją, kur buvo atliktos minėtų asmenų kratos. Šios aplinkybės sutampa ir su A. M. parodymais, kuriuos jis davė apklausiamas 1997 m. lapkričio 18 d. JAV ambasados patalpose Vilniuje ir, kurie yra svarbūs vertinant tiek A. M. D. parodymus, tiek ir V. R. raporte užfiksuotos informacijos teisingumą. Kaip matyti, A. M. nurodė, jog A. M. D. su kitais anksčiau minėtais asmenimis dalyvavo žydų sulaikyme (t. 5, b.l. 67). Esant tokiems bylos duomenims, vertinant juos sistemiškai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesuabejojo V. R. raporte užfiksuotos informacijos apie A. M. D. teisingumu. A. M. D. teiginys, jog jis, važiuodamas apdengtu brezentu sunkvežimiu, nežinojo apie planuojamą žydų sulaikymą, kai buvo iškviestas į darbą, jam nepranešė, kokiu tikslu yra kviečiamas, apie žydų sulaikymą sužinojo tik kitą dieną, taip pat neatitinka tikrovės. Byloje remiantis archyviniais dokumentais yra nustatyta, kad A. M. D. iki 1941 m. spalio 30 d. įvykio, jau ne pirmą mėnesį dirbo Vilniaus apygardos saugumo policijoje. Iš byloje esančios specialisto – istoriko V. Vildžiūno išvados, kurią šis patvirtino pirmosios instancijos teisme, matyti, kad pagrindinės Lietuvių saugumo policijos funkcijos buvo kovoti su sovietiniu ir lenkų pogrindžiu, partizanais ir kriminaliniais nusikaltėliais, tačiau kai kuriais atvejais ji buvo panaudojama žydų tautybės asmenų areštams. Lietuvių saugumo policija privalėjo pagal gestapo nurodymus vykdyti žydų persekiojimą, tai yra Lietuvių saugumo policijos veikla žydų atžvilgiu pasireiškė ne tiesioginiu dalyvavimu žydų žudynėse, bet besislapstančių, gyvenančių su padirbtais dokumentais iš geto pabėgusių žydų paieška, areštais ir perdavimu vokiečių saugumo policijos ir SD organams. Paprastai lietuvių saugumo policijos pareigūnų suimti ir ištardyti žydai būdavo perduodami vokiečių saugumo policijai ir SD arba vokiečių saugumo policijos ir SD ypatingajam būriui Vilniuje, kuris vykdė masines žydų žudynes. Savo nuožiūra žudyti žydus Lietuvių saugumo policija neturėjo teisės (t. 1, b.l. 134-135). Pagal apklaustas teisme specialisto istoriko A. Bubnio paaiškinimus, Lietuvos saugumo policija buvo pavaldi vokiečiams, privalėjo vykdyti okupacinės valdžios nurodymus, taip pat ir žydų klausimais. Specialistas pažymėjo, Lietuvoje žydų žudynės prasidėjo 1941 m. birželio 24 d., Vilniuje – nuo liepos vidurio, rugsėjo – spalio mėnesiais šaudymai vyko dideliu mastu ir sistemingai, žudynes vykdė vokiečių saugumo policijos ir SD ypatingasis būrys, žydai buvo naikinami kaip etninė grupė. Tai, kad A. M. D. vykdė organizacijos, dariusios nusikaltimus žmogiškumui, karo nusikaltimus, nurodymus matyti iš byloje esančių 1941 m. liepos 5 d. J. D. , 1941 m. rugpjūčio 6 d. V. K. kvotos protokolų. Kolegija laiko, jog A. M. D. priklausymas tokiai organizacijai, kuri vykdo nusikaltimus žmogiškumui, karo nusikaltimus, kartu ir dalyvavimas jos veikloje, paneigia jo aiškinimus, jog jis nesuvokė, kodėl yra šaukiamas į darbą vakare, kokiu tikslu su kitais pareigūnais važiuoja sunkvežimiu, priešingai, rodo A. M. D. ketinimų kryptingumą, jog jis pasirinko tarnauti naciams pavaldžios okupuotos Lietuvos represinei struktūrai ir vykdyti nacių okupacinės valdžios nurodymus, taip pat ir vykdyti žydų persekiojimą. A. M. D. gynėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad E. R. buvo vokiečių šnipas ir tai buvo nacių, o ne Lietuvos saugumo policijos, organizuota provokacinė operacija, taip pat nėra pagrindas netikėti pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių teisingumu. Byloje yra nustatyta, jog E. R. veikė ir kartu su Vilniaus apygardos saugumo policijos valdininkais, kurie buvo pavaldūs nacių okupacinei valdžiai, buvo jų informatorius, ir, pastarajam susitarus su V. R. dėl žydų sulaikymo, buvo sulaikyti 1941 m. spalio 30 d., 19 val., 10 žydų tautybės civilius asmenų, kurių sulaikyme dalyvavo ir A. M. D. , atliktos jų kratos.

Byloje taip pat surinkta pakankamai įrodymų, kad A. M. D. , veikdamas grupėje kartu su dviem saugumo policijos valdininkais, tą pačią dieną, t.y. 1941 m. spalio 30 d. (duomenys neskelbiami), lenkų tautybės piliečio L. L. namuose, tyčia sulaikė pabėgusius iš Vilniaus geto ir besislapstančius nuo gresiančio fizinio sunaikinimo ar įkalinimo gete nacių persekiojamus du žydų tautybės civilius asmenis – Š. R. ir Š. I. , kurie ruošėsi pabėgti iš Vilniaus į Benekonis ir laukė atvažiuojant sunkvežimio. Juos pristatė į Vilniaus saugumo būstinę, buvo atliktos jų kratos, atimti asmeniniai daiktai, jie patalpinti į daboklę. Nors A. M. D. nepripažino dalyvavęs sulaikant šiuos asmenis, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai patikėjo 1941 m. spalio 31 d. valdininko A. (A.) M. raporte nurodyta informacija, kurios teisingumą patvirtina A. M. 1997 m. lapkričio 18 d. JAV ambasados patalpose Vilniuje duoti parodymai, kurie nagrinėjamu atveju yra labai svarbūs vertinant A. M. raporte užfiksuotą informaciją. Kaip matyti, šios apklausos metu A. M. buvo parodytas raportas, kuriame yra įrašyta A. M. D. pavardė ir nurodyta, jog šis su kitais asmenimis sulaikė pabėgusius iš Vilniaus geto ir besislapstančius nuo gresiančio fizinio sunaikinimo ar įkalinimo gete nacių persekiojamus du žydų tautybės civilius asmenis – Š. R. ir Š. I. , kurie ruošėsi pabėgti iš Vilniaus į Benekonis ir laukė atvažiuojant sunkvežimio, po to pristatė juos į saugumo policija, atliko kartas. A. M. šį dokumentą apžiūrėjo ir nenurodė, kad raporte yra ne jo parašas, priešingai, tai patvirtino, be to, nepaneigė, jog toks įvykis buvo, tik negalėjo detalizuoti raporte nurodyto įvykio aplinkybių. A. M. D. gynėjas, nesutikdamas apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo šioje dalyje padarytomis išvadomis dėl A. M. D. , remiasi tuo faktu, jog asmenų Š. R. ir Š. I. pavardės yra nurodytos ne tik 1941 m. spalio 30 d. A. M. raporte, bet ir tą pačią dieną surašytame V. R. raporte, kas, jo teigimu, rodo, jog A. M. D. nedalyvavo sulaikant Š. R. ir Š. I. . Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, teismas šią aplinkybę tikrino, tačiau, išanalizavęs byloje esančius archyvinius dokumentus, nerado objektyvių įrodymų, kurie paneigtų 1941 m. spalio 30 d. A. M. raporte užfiksuotos informacijos teisingumą, tai yra, jog Š. R. ir Š. I. buvo sulaikyti ne A. M. raporte nurodytomis aplinkybėmis. Vien tai, jog minėtų asmenų pavardės yra nurodytos dviejuose raportuose, kolegijos nuomone, dar nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių. Ji turi būti vertinama visų byloje surinktų ir patikrintų duomenų kontekste, ir tik tada daromos išvados. Vien ši aplinkybė negali būti lemiamas ir svarbiausias teismo vidinį įsitikinimą formuojantis veiksnys, teismo turi būti vertinami visi byloje surinkti įrodymai. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis tuo, jog atskiro Š. R. ir Š. I. asmens kratos protokolo prie A. M. raporto nėra, nustatęs, jog A. M. raporte nurodytos aplinkybės nėra išgalvotos, padarė teisingą išvadą, kad Š. R. ir Š. I. buvo nurodyti V. R. raporte dėl to, kad jie buvo įtraukti į bendrą tą dieną, vykdant žydų sulaikymo operaciją, sulaikytų asmenų sąrašą, ir po to atliktos jų, kaip ir kitų 10 žydų, sulaikytų tą pačią dieną, kratos, ką patvirtina prie V. R. raporto pridėtas kratos protokolas (t. 1, b.l. 146-147). Tai, kad buvo bendras žydų sąrašas ir visi tiek A. M. raporte, tiek V. R. raporte nurodytomis aplinkybėmis sulaikyti žydai buvo įtraukti į 1941 m. spalio 30 d. sulaikytinų bendrą žydų sąrašą, be to, jog juos sulaikant dalydavo ir A. M. D. , matyti ir iš byloje esančio 1941 m. lapkričio 5 d. A. L. pavarde surašyto archyvinio dokumento, kuris iš esmės patvirtina A. M. raporte nurodytos informacijos, kartu ir pirmosios instancijos teismo nustatytų šioje dalyje faktinių bylos aplinkybių, teisingumą. Byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog surašant raportus, juose būtų įrašomos ir kitų, nedalyvavusių atliekant raportuose nurodytus veiksmus, asmenų pavardės, kaip teigia A. M. D. .

Įvertinus byloje surinktų įrodymų visetą, kolegijai nėra pagrindo netikėti ir pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog A. M. D. 1941 m. lapkričio 3 d. Vilniaus mieste, Lietuvos saugumo policijos būstinėje, atliko kratą pas 1941 m. lapkričio 3 d. sulaikytą žydų tautybės civilį asmenį M. Š. , kratos metu atimdamas jo pinigus ir vidaus pasą. Nors A. M. D. teigia, jog jis kratos neatliko, tik paprašytas surašė protokolą, nes budintis buvo mažai raštingas, tai darė pirmą kartą, net nežinojo, kaip turi būti įforminta krata, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog šie A. M. D. parodymai prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Nagrinėjamoje byloje anksčiau minėtais byloje surinktais ir patikrintais įrodymais nustatyta, kad A. M. D. dirbo Vilniaus apygardos saugumo policijoje ir dirbdamas ne vieną kartą, kaip bando teigti A. M. D. , yra atlikęs asmenų kvotas, rašęs kvotų protokolus ir pildęs kitus procesinius dokumentus, tai yra buvo susipažinęs su procesinių dokumentų surašymo tvarka ir juos rašė. Byloje nėra jokių duomenų, kurie būtų pagrindas abejoti, jog M. Š. asmens kratą atliko ne A. M. D. , o kitas asmuo, A. M. D. tik surašė protokolą. Kaip matyti, M. Š. asmens kratos protokolas yra surašytas paties A. M. D. , ne kito asmens vardu, surašytas ir pasirašytas, kaip nustatė rašysenos tyrimo specialistė (t. 1, b.l. 125-128), taip pat A. M. D. , be to, asmens kratos protokole yra nurodyti visi oficialiam dokumentui būdingi duomenys – surašymo data, vieta, dokumento pavadinimas ir kt. Tai, kad asmens kratos protokolas surašytas ant sąsiuvinio lapo nepaneigia paties asmens kratos protokole užfiksuotos A. M. D. atliktos M. Š. asmens kratos fakto, taip pat nekelia abejonių dėl šio protokolo turinio.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog A. M. D. tyčia, persekiojo žydų tautybės civilius asmenis, ką draudžia tarptautinė teisė, ir tai darė sistemingai, padarė pagrįstą išvadą, kad A. M. D. atlikti veiksmai išdėstytoje apimtyje yra neteisėti ir atitinka BK 100 straipsnyje aprašytos nusikalstamos veikos, numatančios baudžiamąją atsakomybę už tarptautinės teisės draudžiamą elgesį su žmonėmis, požymius, ir teisingai A. M. D. veiką kvalifikavo pagal BK 100 straipsnį. Baudžiamasis įstatymas A. M. D. veikai pritaikytas tinkamai, todėl tenkinti A. M. D. gynėjo apeliacinio skundo prašymą A. M. D. išteisinti, nėra teisinio pagrindo.

BK 36 straipsnyje numatyta, kad padaręs nusikalstamą veiką asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu teismas pripažįsta, kad iki bylos nagrinėjimo teisme šis asmuo ar jo padaryta veika dėl aplinkybių pasikeitimo tapo nepavojingi.

Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad A. M. D. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 100 straipsnyje, A. M. D. nuo baudžiamosios atsakomybės jam tapus nepavojingu atleido ir baudžiamąją bylą jam nutraukė. Spręsdamas šį klausimą, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos sunkumą, pavojingumo laipsnį, A. M. D. gyvenimo sąlygų pasikeitimą (A. M. D. veika buvo neigiamai įvertinta JAV teismuose, dėl ko jam buvo atimta pilietybė ir A. M. D. buvo priverstas išvykti iš JAV), jo asmenybę, amžių, sveikatos būklę. Prokuroras apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog yra pagrindas taikyti A. M. D. BK 36 straipsnį. Iš esmės pagrindinis prokuroro argumentas yra tas, jog pirmosios instancijos teismo nurodytų aplinkybių nepakanka, kad galima būtų daryti išvadą, jog A. M. D. nebekelia pavojaus.

Kolegija, atsižvelgdama į visas šias įstatymo nuostatas bei įvertinusi konkrečias bylos aplinkybes, daro išvadą, kad A. M. D. yra pagrindas atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės jam tapus nepavojingu. Visų pirma, kolegija remiasi jau nurodytomis pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aplinkybėmis, jog A. M. D. padaryta nusikalstama veika nors formaliai priskiriama prie labai sunkių nusikaltimų, tačiau nėra susijusi su žmonių žudymais, kankinimais ar kitomis nežmoniškomis veikomis, kurios yra nurodytos BK 100 straipsnio dispozicijoje, jo veika buvo neigiamai įvertinta JAV teismuose, dėl ko A. M. D. buvo atimta pilietybė ir jis buvo priverstas išvykti iš JAV, kas suteikė A. M. D. pergyvenimų, A. M. D. yra senas, ligotas žmogus. Prokuroro teiginys, jog A. M. D. padarytos veikos neigiamas pasmerkimas JAV teismuose nėra reikšminga aplinkybė svarstant klausimą dėl BK 36 straipsnio taikymo, nepagrįstas. Minėta aplinkybė yra susijusi su A. M. D. gyvenimo sąlygų pasikeitimu, o išvados apie tai, kad asmuo nustojo būti pavojingas, turi būti padarytos išnagrinėjus visų aplinkybių, tiek susijusių su asmeniu, tiek jo gyvenimo ir darbo sąlygomis, pasikeitimą. Todėl ji negali būti nevertinama kartu su kitomis anksčiau minėtomis aplinkybėmis. Tačiau pažymėtina, jog teismas išvadą, jog asmuo dėl aplinkybių pasikeitimo tapo nepavojingu, gali padaryti tik įsitikinęs, jog šie pasikeitimai taip paveikė kaltininką, nulėmė jo individualių savybių pasikeitimą. Kolegijai, dar kartą įvertinant anksčiau minėtas aplinkybes, taip pat atsižvelgus į kitas naujas apeliacinės instancijos teismo nustatytas aplinkybes apie A. M. D. sveikatos būklę, ligų pobūdį, nėra jokio pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl A. M. D. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės jam tapus nepavojingu pagrįstumu ir teisingumu. Kolegija įsitikino, jog A. M. D. BK 36 straipsnio nuostatos pritaikytos tinkamai. Vis dėlto, nors šiuo nusikaltimu, kaip jau buvo minėta, ir buvo padaryta labai didelė žala visuomenei, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė ir į tai, jog A. M. D. veika nėra susijusi su žmonių žudymais, kankinimais ar kitomis nežmoniškomis veikomis, be to, jis dėl JAV teismų sprendimų patyrė neigiamas pasekmes ir išgyvenimus, apie jokias kitas A. M. D. nusikalstamas veikas prieš kitus asmenis byloje nėra jokių duomenų. Dar kartą įvertinant A. M. D. sveikatos būklę apeliacinės instancijos teisme, remiantis teismo medicinos ekspertizės akto išvadomis taip pat buvo nustatyta, jog A. M. D. serga pirmine arterine hipertenzija, II laipsnio kraujospūdžio padidėjimu, hipertenzine kardiopatija: kairio skilvelio hipertrofija, kairio skilvelio diastoline disfunkcija pagal relaksacinį tipą, kairio prieširdžio padidėjimu. A. M. D. taip pat nustatyt sklerodegeneraciniai miralinio ir aortos vožtuvo pakitimai. Aortos vožtuvo I-II laipsnio nesandarumas, širdies nepakankamumas C stadija, funkcinė klasė II-III; galvos smegenų kraujotakos sutrikimas dėl aterosklerozės su galvos smegenų atrofija, ataksiniu (pusiausvyros sutrikimo) sindromu ir atminties sutrikimais, reumatoidinis artritas, stuburo osteochondrozė ir deformacija su stuburo kanalo susiaurėjimu, abiejų akių glaukoma, lėtinis gastritas, aktininės keratozės, kojų venų varikozė, abipusės kirkšninės išvaržos, prostatos hiperplazija, pneumosklerozė, būklė po tulžies pūslės pašalinimo operacijos, neurosensorinis prikurtimas, dėl kurio reikia klausos aparato. Kaip matyti iš ekspertizės išvados, visos šios ligos yra lėtinės, progresuojančios ir nepagydomos. Nors ekspertizės metu nustatyta, jog nė viena iš šių ligų neatitinka Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1995 m. lapkričio 2 d. įsakymu Nr. 969/578 patvirtino ,,Nepagydomų ligų ir sveikatos būklės, dėl kurių nuteistieji gali būti atleisti nuo tolesnio laisvės atėmimo bausmės atlikimo dėl ligos“ sąrašo kriterijų, dėl ko nėra formalaus pagrindo teigti, kad A. M. D. būtų per sunku atlikti laisvės atėmimo bausmę, tačiau komisija padarė išvadą, jog laisvės atėmimo bausmės paskyrimas A. M. D. būtų rizikingas (t. 8, b.l. 205-219). Teismo medicinos ekspertas R. Raudys apeliacinės instancijos teismo posėdyje patvirtino šią ekspertizės išvadą ir išsamiai ją paaiškino. Pagal eksperto paaiškinimus, laisvės atėmimo bausmė A. M. D. yra rizikinga, nes A. M. D. ligos, kuriomis šis serga, progresuoja ir gali dar pasunkėti, o gyvenimo sąlygų pasikeitimas gali žymiai pabloginti A. M. D. sveikatos būklę ir būti jo mirties priežastimi (t. 8, b.l. 225-227). Be to, kaip byloje nustatyta, gimęs (duomenys neskelbiami) A. M. D. ne tik serga nepagydomomis ir dar progresuojančiomis ligomis, bet yra ir senyvo amžiaus. Šiuo metu jis gyvena tik su žmona, kuri serga ir ja A. M. D. taip pat turi pasirūpinti. Be to, kolegija pati įsitikino, jog dėl senyvo amžiaus ir sveikatos būklės bendravimas su A. M. D. ir pats jo vykstančio teismo proceso suvokimas yra ganėtinai apsunkintas. Todėl, nors formaliai A. M. D. galima būtų skirti laisvės atėmimo bausmę, visos šios aplinkybės tik dar kartą patvirtino kolegijos vidinį įsitikinimą, kad šiuo metu dėl savo amžiaus ir sveikatos būklės A. M. D. jau nekelia pavojaus kitiems asmenims ir visuomenei, o paskirtą laisvės atėmimo bausmę jam būtų tikrai per sunku atlikti. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnis draudžia žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Kolegijos nuomone, laisvės atėmimo bausmės paskyrimas A. M. D. ir šios bausmės atlikimas pataisos namuose šiuo atveju tikrai sukeltų A. M. D. būtent fizines kančias ir reikštų nepateisinamai žiaurų elgesį su šiuo asmeniu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tokios bausmės paskyrimas A. M. D. neatitiktų ir BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytos bausmės paskirties. Dėl A. M. D. amžiaus ir jo sveikatos būklės daugelis šiame įstatyme numatytų bausmės tikslų yra neįgyvendinami, tuo tarpu BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytam teisingumo įgyvendinimo principui tokios bausmės paskyrimas A. M. D. netgi prieštarautų.

Pažymėtina, jog prokuroras nepagrįstai teigia, kad A. M. D. BK 36 straipsnis negalėjo būti taikomas, nes byloje nėra nustatyta A. M. D. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Įstatymas nereikalauja nustatyti tokių atleidimo šiuo pagrindu nuo baudžiamosios atsakomybės aplinkybių, todėl BK 36 straipsnis gali būti taikomas ir nesant byloje atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

Prokuroras skunde teisingai nurodo, jog teismas, atleisdamas A. M. D. nuo baudžiamosios atsakomybės, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nenurodė, kokio baudžiamojo įstatymo pagrindu atleidžia A. M. D. nuo baudžiamosios atsakomybės, t. y. nenurodė BK 36 straipsnio. Tačiau iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, atleisdamas A. M. D. nuo baudžiamosios atsakomybės, nustatęs, jog A. M. D. tapo nepavojingas, nuosprendžio rezoliucinėje nurodė vieną iš komentuojamame straipsnyje (BK 36 straipsnyje) numatytų alternatyvių pagrindų (iki bylos nagrinėjimo teisme asmuo, padaręs nusikalstamą veiką, dėl aplinkybių pasikeitimo tapo nepavojingas), kurį konstatavus ir taikytinas BK 36 straipsnis. Todėl laikyti, jog nuosprendis surašytas nesilaikant baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių nuosprendžio surašymą, nėra pagrindo.

Prokuroro teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas turėjo A. M. D. paskirti BK 67 straipsninio 2 dalyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę, yra taip pat nepagrįsti. Kolegija laiko, jog baudžiamosios poveikio priemonės nepaskyrimas A. M. D. neprieštarauja įstatymui, nes pagal BK 67 straipsnio 2 dalį pilnamečiui asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės šio kodekso VI skyriuje numatytais pagrindais, skirti baudžiamojo poveikio priemones yra teismo teisė, o ne pareiga. Baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimu, asmeniui atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės, siekiama to paties rezultato, kurio siekiama ir kriminaline bausme, t. y. asmens, padariusio nusikalstamą veiką, pataisymo, galimybių daryti naujas nusikalstamas veikas apribojimo ar atėmimo ir pan. Kokią paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ar ją skirti yra tikslinga, kiekvienu atveju sprendžia teismas, atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, kaltininko asmenybę ir kt. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas nuosprendį, įvertinęs visas anksčiau minėtas bylos aplinkybes apie A. M. D. amžių, sveikatos būklę, šeimyninę padėtį ir kt., neturi pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas neskirti A. M. D. baudžiamojo poveikio priemonių šiuo konkrečiu atveju yra nepagrįstas ir neteisėtas.

Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis, atsižvelgiant į prokuroro ir atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės A. M. D. gynėjo advokato A. Matuizos apeliacinių skundų ribas, pripažįstamas pagrįstu ir teisėtu. Patenkinti prokuroro ir atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės A. M. D. gynėjo advokato A. Matuizos apeliacinių skundų pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro ir atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės A. M. D. gynėjo advokato A. Matuizos apeliacinius skundus atmesti.