- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-11-04
- Bylos Nr.
- A-146-1801-08
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Romanas Klišauskas
- Atsakovas
- Panevėžio miesto savivaldybės administracijos
- Pareiškėjas
- R. S., D. S.
- Trečiasis asmuo
- Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnyba
- Advokatai
- Adomas Liutvinskas
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Romano Klišausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Panevėžio miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. sausio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. S. ir D. S. skundą atsakovui Panevėžio miesto savivaldybės administracijai (tretysis suinteresuotas asmuo - Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnyba) dėl įsakymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai R. S. ir D. S. skundu prašė teismą panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. rugsėjo 3 d. įsakymą Nr.224-A-704, kuriuo jie įrašyti į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą dėl tėvų valdžios nepanaudojimo.
Pareiškėjai skunde teigė, kad skundžiamas įsakymas nepagrįstas, neteisėtas, todėl naikintinas. Pareiškėjų nuomone, skundžiamo individualaus teisės akto padariniai kenkia jų asmeninei ir šeimos reputacijai, yra neleistinas kišimasis į šeimos gyvenimą, kurį draudžia Europos žmogau teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 8 straipsnis.
Pareiškėjai paaiškino, kad jų šeima nėra asociali, vienturtį sūnų L., gimusį (duomenys neskelbtini), stengėsi auklėti doru piliečiu, jo gyvenimui, mokymusi, fiziniam, protiniam, dvasiniam ir doroviniam vystymuisi bei tobulėjimui sudarė daugiau nei pakankamas bei tinkamas sąlygas, šios jų pastangos visiškai atitinka Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos bei Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo reikalavimus, todėl negalėjo sukelti pasekmių, numatytų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministrės 2006 m.liepos 26 d. įsakymu Nr.A1-212 patvirtinto Socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitos savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnyboje (skyriuje) tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) II-ojo skyriaus „Šeimos įrašymas į apskaitą“ 6 ir 7 punktuose.
Pažymėjo, kad pretenzijų dėl netinkamo sūnaus elgesio nei iš mokyklos, nei iš Panevėžio miesto vaikų teisių apsaugos tarnybos (toliau – Panevėžio miesto VTAT, tretysis suinteresuotas asmuo) negaudavę. Pareiškėjų nuomone, tretysis suinteresuotas asmuo, remdamasis jų sūnaus pretenzijomis dėl motinos pastangų, nukreiptų jo mokymuisi, inicijuodamas ikiteisminį tyrimą netinkamai vykdė savo pareigas ir piktnaudžiavo savo teisėmis. Apie šeimos galimą įtraukimą į socialinės rizikos šeimų apskaitą nebuvo informuoti. Be to, pareiškėjų nuomone, tretysis suinteresuotas asmuo, ruošdamas teikimą atsakovui, nesilaikė Apraše numatytų procedūrų.
Teismo posėdyje pareiškėjai skundą palaikė. Paaiškino, kad sūnui sunkiai sekėsi mokslas, nuo pirmos klasės buvo samdomas mokytojas, vedamas į sporto būrelius. Smurto prieš vaiką nenaudojo. Pareiškėjų manymu, sūnus atitinkamais savo veiksmais (skųsdamasis mokykloje tėvų elgesiu) galėjo sureaguoti į 2007 m. pradžioje šeimoje susidariusius įtemptus santykius dėl savo tėvų būsimų skyrybų. Pareiškėjų teigimu, jie patys ieškojo išeities, visi šeimos nariai lankėsi pas psichologę, buvo bendraujama su Vaiko teisių apsaugos tarnyba ir klausiama jų patarimo, vaikas buvo nuvežtas į Vaiko raidos centrą. Vaikui apsigyvenus ir pradėjus mokytis Airijoje, santykiai su sūnumi normalizavosi, jis noriai bendrauja su tėvais.
Atsiliepimas
Atsakovas su pareiškėjų skundu nesutiko, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma ir jas pagrindžiantys įrodymai (2007 m. vasario 27 d. Panevėžio „Saulėtekio“ vidurinės mokyklos socialinės pedagogės pranešimas Panevėžio miesto VTAT apie nepilnamečio L. S. nusiskundimus dėl savo motinos elgesio su juo; Panevėžio miesto VTAT 2003 m. kovo 2 d. gyvenimo ir buities sąlygų patikrinimo aktai; Panevėžio „Saulėtekio“ vidurinės mokyklos 2007 m. kovo 16 d. informacija Panevėžio miesto VTAT apie psichologines problemas S. šeimoje; 2007 m. kovo 20 d. L. S. pareiškimas; 2007 m. kovo 20 d. L. S. gyvenimo sąlygų pas močiutę patikrinimo medžiaga; Panevėžio miesto VTAT informacija apie tai, kad L. S. tėvai pagal 2007 m. kovo 22 d. kvietimą neatvyko; Panevėžio pedagoginės – psichologinės tarnybos 2007 m. kovo 22 d. informacija Panevėžio miesto VTAT apie tai, kad D. S. buvo pasiūlyta kreiptis pagalbos į psichologus dėl vaiko problemų, tačiau jis neatvyko; Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros 2007 m. balandžio 4 d. informacija apie Panevėžio miesto VPK pradėtą ikiteisminį tyrimą dėl veikos, numatytos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje; G. S. 2007 m. balandžio 25 d. pranešimas apie anūko grįžimą pas tėvus patikrinimo medžiaga; Vaiko raidos centro pateikto išrašo iš L. S. ligos istorijos duomenys ir rekomendacijos) patvirtina, jog S. šeimoje sutrikęs vaiko ir tėvų bendravimas, vaikas šeimoje jaučiasi nesaugus. Darbo su socialinės rizikos šeimomis rekomendacijų, patvirtintų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr.1-207 (toliau – Rekomendacijos) 2 punkte nurodyta, kad socialinės rizikos šeima – tai šeima, kurioje narių bendradarbiavimas ir emocinis bendravimas yra sutrikę ir kurios neigiama aplinka neskatina sveiko ir produktyvaus asmenybės augimo ir vystymosi. Tokios šeimos nesugeba tenkinti vaiko emocinių ir fizinių reikmių, be to, bendravimo būdas tokiose šeimose žymiai apriboja vaiko galimybes išreikšti poreikius ir jausmus. Vaikai, augantys tokiose šeimose, turi labai žemą savęs vertinimą, nesitiki, kad jų poreikiai yra svarbūs ir gali būti patenkinti, neturi tinkamų socialinių įgūdžių. Pažymėjo, kad Panevėžio VTAT, įvertinusi visą surinktą informaciją apie šeimą, konstatavo, jog pareiškėjai pažeidė Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 10 straipsnio (draudimas vaiką žaloti, žeminti jo garbę ir orumą), 11 straipsnio (tėvų pareiga užtikrinti vaikui gyvenimo sąlygas, būtinas jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi), 21 straipsnio (tėvų pareiga sudaryti sąlygas vaikui augti, vystytis ir tobulėti) reikalavimus. Nustačius, kad pareiškėjų šeimoje pažeidžiami vaiko interesai, savivaldybės administracijos direktoriui buvo pateiktas įsakymo dėl šeimos įtraukimo į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, sąrašą projektas.
Atsakovas nesutiko su pareiškėjų argumentu, kad turėjo jiems pranešti apie galimą šeimos įtraukimą į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, sąrašą. Pažymėjo, kad pagal Aprašo 9 punktą šeima turi būti informuota apie priimtą sprendimą. Akcentavo, kad skundžiamo įsakymo projektas buvo parengtas tik tada, kai buvo nustatyta, jog nepaisant mokyklos, kurioje mokėsi L. S. ir Panevėžio VTAT darbuotojų rekomendacijų dėl tinkamų jo gyvenimo, mokymosi bei teigiamo psichologinio bendravimo šeimoje sąlygų sudarymo, tokios sąlygos vaikui nebuvo sudarytos. Savivaldybė įgyja teisę ir pareigą nustatyti socialinių paslaugų poreikį vaikui ir šeimai, organizuoti būtinų paslaugų teikimą tik įrašius šeimą į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą.
Teismo posėdyje atsakovo atstovė prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime išdėstytus argumentus palaikė. Papildomai paaiškino, kad buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl smurto prieš vaiką panaudojimo. Tėvai nepaisė Vaiko raidos centro rekomendacijų, nesiėmė priemonių, kad šeimoje būtų atstatyta psichologinė pusiausvyra. Atsakovo atstovės teigimu, įrašius tėvus į socialinės rizikos šeimų įskaitą, atsirado galimybė teikti šeimai psichologinę pagalbą, kuri gali panaikinti įtampą. Atsakovo atstovė nurodė, jog Panevėžio VTAT nuo 2007 m. kovo iki 2007 m. rugsėjo mėn. bandė išspręsti šeimoje susidariusią konfliktinę situaciją, o nepavykus jos išspręsti, šeima buvo įrašyta į socialinės rizikos šeimų, turinčių vaikus, apskaitą.
Tretysis suinteresuotas asmuo su pareiškėjų skundu nesutiko, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad informaciją apie vaiko (L. S.) teisių pažeidimą Panevėžio VTAT gavo 2007 m. vasario 27 d. Panevėžio „Saulėtekio“ vidurinės mokyklos socialinės pedagogės telefoniniu pranešimu (buvo teigiama, jog vaikas ne pirmą kartą pasakoja, jog patiria psichologinį ir fizinį savo motinos smurtą, paskutinį kartą jį patyrė 2007 m.vasario 26 d., po pamokų bijo grįžti į namus, kviečiama į mokyklą motina neatvyksta). Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros reikalavimu Panevėžio miesto VPK buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos Baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje. Nuo 2007 m. birželio 18 iki 2007 m. birželio 26 d. L. S. gydėsi VšĮ Vilniaus universiteto vaikų ligoninės filialo Vaiko raidos centre. Po gydymo buvo rekomenduota individuali psichologinė pagalba, sisteminga vaikų psichiatro priežiūra, šeimos konsultacijos. Po gydymo nepilnametis išvyko į Airiją, apie jo išvykimą tėvai Panevėžio VTAT neinformavo. Įvertinus visą surinktą medžiagą apie pareiškėjų šeimą buvo padaryta išvada, kad yra pagrindas pareiškėjų šeimą įrašyti į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą. Šio įtraukimo esmė - organizuoti ir teikti šeimai bei vaikui socialines paslaugas, kad šeima galėtų išspręsti susidariusias problemas.
Trečiojo suinteresuoto asmens atstovė teismo posėdyje prašė pareiškėjų skundą atmesti remiantis atsiliepime išdėstytais argumentais. Paaiškino, kad 2007 m. kovo mėnesį L. S. laikinai buvo apgyvendintas pas savo močiutę, kadangi dėl blogų tarpusavio santykių šeimoje atsisakė grįžti pas tėvus. Tėvai kviečiami į Vaiko teisių apsaugos tarnybą neatvyko, vengė bendrauti. Panevėžio VTAT darbuotojai apsilankė šeimoje, įvertino surinktą informaciją ir nustatė, kad vaiko teisės bei interesai buvo pažeisti, šeimoje buvo neigiamas mikroklimatas, trukdantis vaikui augti, vystytis ir tobulėti. Trečiojo suinteresuotojo asmens atstovės teigimu, tėvai nevykdė Vaiko raidos centro rekomendacijų sistemingai lankytis pas psichologą.
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2008 m. sausio 18 d. sprendimu pareiškėjų skundą patenkino, Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. rugsėjo 3 d. įsakymą Nr.224-A-704, kuriuo R. S. ir D. S. įrašyti į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą, panaikino.
Teismas nustatė, kad Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. rugsėjo 3 d. įsakymu D. S. ir R. S. buvo įrašyti į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą dėl tėvų valdžios nepanaudojimo (b.1.5). Šeimų įrašymo į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą tvarką nustato Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 m. liepos 28 d. įsakymu Nr.A1-212 patvirtintas Socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitos savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnyboje (skyriuje) tvarkos aprašas, kurio 6.2 punktas numato, kad Vaiko teisių apsaugos tarnyba aplanko šeimas, auginančias vaikus, ir surašo šeimos aplankymo aktą (1 priedas), kai gauna rašytinę ar žodinę informaciją iš švietimo ir ugdymo įstaigų apie tėvų nesirūpinimą vaikų mokymu, auklėjimu, vaikų poreikiais, nepasiėmimą iš švietimo ir ugdymo įstaigų arba neišleidimą į jas. Teismas nustatė, jog įrašymo į socialinės rizikos šeimų apskaitą procedūra buvo pradėta, Panevėžio miesto VTAT 2007 m. vasario 27 d. gavus iš „Saulėtekio" vidurinės mokyklos socialinės pedagogės informaciją telefonu apie tai, kad šios mokyklos moksleivis L. S., gimęs (duomenys neskelbtini), namuose motinos R. S. yra keikiamas, įžeidinėjamas, žeminamas kitų asmenų akivaizdoje, nenori grįžti į namus. Panevėžio miesto VTAT apie gautą pranešimą informavo Panevėžio miesto 2-jį policijos komisariatą, prašydama ištirti prieš nepilnametį galimai naudojamo smurto atvejį (2007 m. balandžio 4 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos Baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje). Teismas nustatė, kad Panevėžio miesto VTAT 2007 m. kovo 2 d. sprendimu Nr.Vs-42 nusprendė L. S. laikinai paimti iš „Saulėtekio" mokyklos ir įstatymų nustatyta tvarka užtikrinti jam laikiną apgyvendinimą. Tą pačią dieną vaikas buvo laikinai apgyvendintas pas savo močiutę G. S., pas ją gyveno iki 2007 m. balandžio 20 d. 2007 m. kovo 2 d. Panevėžio miesto VTAT surašė patikrinimo aktą, kuriame nurodytos L. S. gyvenimo buitinės sąlygos. Teismo konstatavimu, šis aktas nelaikytinas šeimos aplankymo aktu, nes neatitinka Aprašo 1 priede nustatytos formos, surašytas, nesant namuose tėvams, jame nebuvo konstatuoti Apraše nurodyti duomenys (tėvų užimtumas ir pajamos, tėvų paaiškinimai, išvados ir pasiūlymai dėl priemonių taikymo šeimai). Todėl teismas nusprendė, kad įrašymo į socialinės rizikos šeimų apskaitą procedūra buvo pradėta, pažeidžiant Aprašo 6 punkto reikalavimus.
Teismas konstatavo, jog pareiškėjai neneigė, kad 2007 m. pradžioje šeimoje susiklostė įtempti santykiai, kuriuos sąlygojo galimos jų skyrybos, o tai galėjo paveikti itin jautraus jų sūnaus elgesį, tačiau kategoriškai neigė vartoję prie sūnų fizinį ar kitokį smurtą, jį žeminę ar kitaip pažeidę jo interesus. Teismo vertinimu, nors atsakovo bei trečiojo suinteresuoto asmens atstovai nurodė, jog pareiškėjai nesiėmė reikiamų priemonių įtampai šeimoje sumažinti, vengė bendrauti su Panevėžio miesto VTAT, nevykdė šios tarnybos bei Vaiko raidos centro rekomendacijų, tačiau tokius jų aiškinimus paneigė pareiškėjų pateikta jų įrašymo į socialinės rizikos šeimų apskaitą bylos medžiaga. Teismas pažymėjo, jog 2007 m. kovo 5 d. Panevėžio miesto VTAT socialinės darbuotojos tarnybinis pranešimas patvirtina, kad šią dieną pareiškėjai lankėsi minėtoje Tarnyboje, bendravo su darbuotoja, o 2007 m. gegužės 4 d. tarnybinis pranešimas liudija, kad 2007 m. gegužės 4 d. atvykę D. ir R. S. klausė patarimo, kaip turėtų elgtis, pasiūlius nuvykti į Vaiko raidos centrą, su šiuo pasiūlymu sutiko. Iš 2007 m. gegužės 8 d. tarnybinio pranešimo teismas nustatė kad R. S. prašė Panevėžio miesto VTAT tarpininkauti, registruojant sūnų pas psichiatrą ir gaunant siuntimą į Vaiko raidos centrą, iš 2007 m. birželio 13 d. tarnybinio pranešimo - kad D. S. kartu su sūnumi nuvyko pas psichiatrą. Teismas taip pat nustatė, kad 2007 m. birželio 18 d. abu pareiškėjai kartu su sūnumi nuvyko į Vaiko raidos centrą, ten L. S. buvo gydytas iki 2007 m. birželio 26 d. Iš 2007 m. liepos 11 d. tarnybinio pranešimo nustatė, kad šią dieną D. S. buvo atvykęs į Panevėžio miesto VTAT, ten jis buvo supažindintas su Vaiko raidos centro išrašu iš ligos istorijos. Teismo vertinimu, psichologės E. B. 2007 m. lapkričio 29 d. išduota pažyma patvirtina, jog 2006-2007 metais šeimai buvo suteiktos psichologo konsultacijos (R. S. - 18, D. S. - 2, L. S. – 3), kuriose buvo kalbama apie tėvų ir vaiko santykius, senelių ir tėvų požiūrį į vaiko priežiūrą ir auklėjimą (b.1.51). Išvardinti įrodymai, teismo nuomone, neleidžia daryti išvados, kad pareiškėjai nesiėmė priemonių įtampai tarp jų ir vaiko sumažinti, vengė bendrauti su Panevėžio miesto VTAT, nevykdė jų rekomendacijų, nesinaudojo psichologo pagalba.
Teismas konstatavo, jog Aprašo 7 punktas numato, kad Vaiko teisių apsaugos tarnyba įvertina surinktą informaciją apie šeimą, jei reikia, išklauso šeimos narių bei kitų asmenų paaiškinimus, o 8 punktas - kad įvertinusi visą surinktą informaciją apie šeimą ir nustačiusi vaiko teisių bei interesų pažeidimus šeimoje, teikia direktoriui įsakymo dėl šeimos įrašymo į socialinės rizikos šeimų apskaitą projektą.
Teismas pažymėjo, kad teismo posėdyje liudytoja apklausta Panevėžio miesto VTAT socialinė darbuotoja D. A. patvirtino, jog po L. S. grįžimo 2007 m. liepos mėnesį iš stacionaraus gydymo Vaiko raidos centre su pačiu L. bei jo tėvais nebendravo. Teismas nustatė, kad 2007 m. rugpjūčio mėnesio pradžioje L. S. išvyko nuolat gyventi ir mokytis į Airiją pas artimus giminaičius – savo motinos R. S. motiną ir seserį (b.1.49-50), t.y. pareiškėjai pasirinko kitą negu rekomendavo vaiko raidos centras ir Panevėžio miesto VTAT (naudotis sisteminga psichologine pagalba, vaikų psichiatro priežiūra, šeimos konsultacijomis) problemos sprendimo būdą – apgyvendino sūnų Airijoje, ten jis šiuo metu mokosi. Teismas pažymėjo, kad nors informacija apie numatomą vaiko išvykimą į Airiją Panevėžio miesto VTAT buvo žinoma jau 2007 m. rugpjūčio 17 d. (tai patvirtina VTAT 2007 m. rugpjūčio 17 d. raštas Nr.206-40-10.4-2459), tačiau tretysis suinteresuotas asmuo iki ginčijamo įsakymo priėmimo nesiaiškino kaip šis tėvų poelgis įtakojo jų bei vaiko santykius, ar santykiai pagerėjo, ar pablogėjo, ar tai atitiko vaiko interesus, sumažino šeimoje buvusią įtampą, sudarančią diskomfortą nepilnamečiui vaikui. Iš pareiškėjų paaiškinimo bei liudytojos D. A. parodymų teismas nustatė, kad L. S. 2007 m. gruodžio 22 d. buvo apklaustas Lietuvoje Panevėžio miesto apylinkės teismo teisėjos, apklausos metu jokių nusiskundimų nepareiškė, teigė, kad viskas jau gerai, su tėvais bendrauja, jokių pretenzijų motinai neturi. Teismas pažymėjo, kad tiek atsakovo, tiek trečiojo suinteresuoto asmens atstovės, tiek su S. šeima dirbusi liudytoja D. A. (Panevėžio miesto VTAT darbuotoja) teismo posėdyje negalėjo įvardinti konkrečių nustatytų L. S. teisių bei teisėtų interesų pažeidimų. Teismas nustatė, jog ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje nėra baigtas, smurto vartojimo prieš nepilnametį faktas nėra patvirtintas, to neneigia ir atsakovas bei tretysis suinteresuotasis asmuo.
Teismas padarė išvadą, kad Panevėžio miesto VTAT surinkta informacija nesudarė pagrindo konstatuoti, jog S. šeimoje buvo pažeistos nepilnamečio sūnaus teisės ir teisėti interesai, taip pat teikti savivaldybės administracijos direktoriui įsakymo dėl šeimos įrašymo į socialinės rizikos šeimų apskaitą projekto bei priimti skundžiamą įsakymą. Remdamasis minėtais argumentais Panevėžio apygardos administracinis teismas nusprendė, kad Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. rugsėjo 3 d. įsakymas Nr.224-A-704, kuriuo R. S. ir D. S. įrašyti į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą, yra neteisėtas bei nepagrįstas, todėl naikintinas.
III.
Atsakovas apeliaciniu skundu prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. sausio 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.Teismo sprendimas nepagrįstas, priimtas neteisingai pritaikius ir išaiškinus materialines teisės normas.
Teismo išvada, kad pareiškėjų įrašymo į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą procedūra buvo pradėta, pažeidžiant Aprašo 6 punkto reikalavimus, yra nepagrįsta. Aprašo 6 punkte nustatyta, kad vaikų teisių apsaugos tarnyba aplanko šeimas, auginančias vaikus, surašo šeimos aplankymo aktą (1 priedas). Taigi, Aprašu yra patvirtinta akto forma (jame nurodytos tokios akto dalys: aplankyta šeima, vaikai; gyvenamojo vieta;aplankymo tikslas; tėvų užimtumas ir pajamos; buities sąlygos lankymosi metu; kitos pastabos; išvados ir pasiūlymai dėl priemonių taikymo šeimai; aktą surašiusių duomenys ir parašai), o ne jo turinys. Nesutiko su teismo vertinimu, kad aktas surašytas nesilaikant nustatytos formos. Be to, akto surašymas, nesilaikant nustatytos formos, negali būti pakankamu pagrindu pripažinti jį netinkamu ir negaliojančiu. Apraše nėra nustatyto imperatyvaus reikalavimo, kad lankant šeimą, namuose būtų tėvai. Tėvų ir vaikų paaiškinimai formoje priskirti „kitoms pastaboms". Apelianto teigimu, šie paaiškinimai nurodomi, jei aplankytos šeimos nariai paaiškina, nurodo papildomas aplinkybes, pastabas, tačiau tai nėra būtini duomenys, kurių nenurodymas ar neužpildymas sąlygotų dokumento negaliojimą. Duomenų apie tėvų užimtumą bei pajamas nenurodymas akte negali būti pagrindu pripažinti jį negaliojančiu. Šie duomenys, esant reikalui, gali būti surinkti vėliau. Apeliantas paaiškina, jog akto pildymo metu tėvų nebuvo, todėl duomenys apie jų pajamas akte nebuvo nurodyti. Apelianto manymu, vertinant Panevėžio miesto VTAT 2007 m. kovo 3 d. surašytą patikrinimo aktą kaip rašytinį įrodymą, turėjo būti išnagrinėta situacija surašant šį aktą bei pradedant įrašymo į socialinės rizikos šeimų apskaitą procedūrą (vaiko, mokyklos socialinio pedagogo parodymai visiškai sutapo). Apelianto teigimu, situacija buvo labai rimta - vaikas kategoriškai atsisakė iš mokyklos vykti namo, po pamokų nuolat vaikštinėjo mokykloje - todėl Panevėžio miesto VTAT darbuotojos susidariusią situaciją turėjo spręsti nedelsiant. Surašant aktą, jame nurodytos akto surašymo metu nustatytos aplinkybės bei surinkti duomenys. 2007 m. kovo 2 d. patikrinimo akte nurodyta, kokia buvo aplankyta šeima, šeimoje augantis vaikas, šeimos gyvenamoji vieta, aplankymo tikslas, buities sąlygos lankymosi metu. Išvados akte nenurodytos, nes jį surašant Panevėžio miesto VTAT darbuotojos dar nebuvo priėmusios konkrečių sprendimų dėl L. S. gyvenamosios vietos bei veiksmų konflikto sprendimui (šios aplinkybės nurodytos kituose dokumentuose - VTAT 2007 m. kovo 2 d. patikrinimo akte, apžiūrint G. S. gyvenimo ir buities sąlygas, VTAT 2007 m. kovo 2 d. tarnybiniame pranešime dėl L. S. apgyvendinimo pas močiutę G. S., VTAT 2007 m. kovo 2 d. sprendime dėl vaiko laikino paėmimo iš tėvų ar kitos jo buvimo vietos Nr.VS-42 bei 2007 m. kovo 2 d. Vaiko laikino apgyvendinimo akte Nr.VS-40). Apelianto manymu, procedūrai dėl šeimos įrašymo į socialinės rizikos šeimų apskaitą pradėti buvo surinkta pakankamai informacijos, ši procedūra pradėta nepažeidžiant Aprašo reikalavimų.
2. Psichologės E. B. 2007 m. lapkričio 19 d. išduota pažyma, apelianto manymu, negali būti pakankamu įrodymu, konstatuojant tėvų pakankamą dėmesį ir rūpestį, teikiant specialistų pagalbą vaikui. Apeliantas paaiškina, jog pareiškėjų sūnus L. Vaiko raidos centre buvo tiriamas nuo 2007 m. birželio 18 d. iki 2007 m. birželio 26 d. Centro rekomendavo: teikti L. psichologinę, sistemingą vaikų psichiatro priežiūrą, šeimos konsultacijas. Su rekomendacijomis D. S. buvo supažindintas Panevėžio miesto VTAT 2007 m. liepos 11 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2007 m. rugsėjo 28 d. rašte Nr.(21)-19-554 nurodyta, kad S. (gimęs (duomenys neskelbtini)) 2007 m. liepos 9 d. išvyko į Dubliną. Todėl neaišku, kada galėjo būti L. suteikta psichologinė pagalba ar psichiatro konsultacijos. Psichologės E. B. pažymoje nurodyta, kad L. per 2006-2007 metus suteiktos trys konsultacijos, bet nenurodytas konkretus jų teikimo laikas, tikėtina, kad jos buvo teikiamos iki apsilankymo Vaiko raidos centre. Duomenų apie tai, kad tėvai vykdė Vaiko raidos centro specialistų rekomendacijas, pareiškėjai nepateikė. Panevėžio miesto VTAT darbuotoja D. A. 2007 m. rugpjūčio 1 d. tarnybiniame pranešime nurodė, kad klausė šeimą konsultavusią psichologę E. B., ar L. S. ir jo šeimai buvo teikiamos konsultacijos. Psichologė nurodė, kad L. lankėsi du kartus. Tokiu būdu, psichologės E. B. pažymoje ir minėtame tarnybiniame pranešime nurodyti duomenys apie L. apsilankymų pas psichologę skaičių skiriasi. Apelianto teigimu, šio prieštaravimo teismas neišsiaiškino, aukštesnę įrodomąją galią nepagrįstai suteikdamas E. B. pažymai, nenurodydamas tokio įrodymų vertinimo motyvų. Apeliantas nurodo, jog Panevėžio miesto VTAT 2007 m. rugpjūčio 2 d. raštu Nr.206-40-10.11-2263 kreipėsi į Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro Panevėžio skyrių, prašydama nurodyti, ar S. šeimai teikiamos konsultacijos. Buvo gautas atsakymas, kad pareiškėjų šeima šiame centre po apsilankymo Vaiko raidos centre nesilanko. Apelianto teigimu, Panevėžio miesto VTAT ėmėsi visų jai prieinamų priemonių tam, kad nustatyti, ar L. S. teikiama reikalinga specialistų (psichologo ir psichiatro) pagalba, tačiau duomenų apie jos teikimą negavo. Išvardinti įrodymai, apelianto nuomone, paneigia teismo išvadą, kad pareiškėjai vykdė Vaiko raidos centro specialistų rekomendacijas, bandė sumažinti įtampą šeimoje.
Šalies argumentai
3. Apelianto teigimu, aplinkybę, kad šeimoje susidariusios didelės psichologinės problemos ir jas būtina spręsti norint išspręsti L. mokymosi problemas, įrodo Panevėžio "Saulėtekio" vidurinės mokyklos 2007 m. kovo 16 d. raštas Nr.SD-499, L. S. 2007 m. kovo 20 d. paaiškinimas, Panevėžio miesto VTAT 2007 m. kovo 20 d. patikrinimo aktas, 2007 m. gegužės 3 d. tarnybinis pranešimas, Panevėžio „Saulėtekio" vidurinės mokyklos 2007 m. birželio 15 d. raštas Nr.SD-835 bei Vaiko raidos centro pateiktas išrašas. Apelianto nuomone tretysis suinteresuotas asmuo turėjo pakankamai įrodymų apie susidariusią šeimoje situaciją, duomenis apie vaikui reikalingą pagalbą ir neturėjo duomenų, kad bent iš dalies ši pagalba teikiama. Todėl pareiškėjų šeima pagrįstai buvo įrašyta į socialinės rizikos šeimų apskaitą. Apeliantas nesutinka su teismo išvadomis, kad pareiškėjų šeima ėmėsi priemonių Vaiko raidos centro rekomendacijoms įvykdyti ir dėl to neteisėtai buvo įrašyta į apskaitą. Apelianto teigimu, neatitinka faktinių bylos aplinkybių teismo išvada, jog ginčijamo įsakymo priėmimo metu Panevėžio miesto VTAT žinojo, jog L. S. gyvena Airijoje. Apeliantas teigia, jog Panevėžio miesto VTAT, rengdama ginčijamo įsakymo projektą, neturėjo duomenų apie tai, kad L. S. nuolat gyvens Airijoje ir ten mokysis. 2007 m. rugpjūčio 13 d. patikrinimo akte nurodyta, kad G. S. Panevėžio miesto VTAT darbuotojoms paaiškino, jog ketinama L. išvežti į Airiją, tačiau kalbama tik apie kelionę vasarai. Duomenis apie tai, kad L. S. nuolat apsigyveno Airijoje ir ten lankys mokyklą, Panevėžio miesto VTAT gavo tik 2007 m. rugsėjo 28 d. (Panevėžio "Saulėtekio" vidurinės mokyklos raštas Nr.SD-160 ir Panevėžio miesto vyriausiojo policijos komisariato 2-ojo policijos komisariato 2007 m. rugsėjo 25 d. raštas Nr.46-S-7795).
4. Apelianto manymu, teismas padarė nepakankamai pagrįstą išvadą, kad pareiškėjų sprendimas apgyvendinti vaiką užsienyje yra šeimoje susidariusio konflikto sprendimo būdas. Pagal Civilinio kodekso 3.155 straipsnį tėvai turi pareigą prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, sudaryti jiems palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis. Civilinio kodekso 2.14 straipsnyje įtvirtinta, kad nepilnamečio nuolatine gyvenamąja vieta yra laikoma jų tėvų nuolatinė gyvenamoji vieta. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos įstatymo 23 straipsnyje nurodyta, kad vaikas turi teisę gyventi kartu su savo tėvais. Taigi, teisės aktai pirmenybę suteikia vaiko augimui ir vystymuisi šeimoje, kartu su tėvais. Apelianto manymu, aplinkybė, kad tėvai išsiuntė paauglį vaiką gyventi atskirai nuo jų, savaime neįrodo, kad tai yra problemos sprendimo būdas. Apeliantas nesutinka, kad Panevėžio miesto VTAT nesiaiškino, kaip tėvų ir vaiko santykius įtakojo sūnaus apgyvendinimas Airijoje. Paaiškina, jog gavusi informaciją apie L. S. išvykimą, Panevėžio miesto VTAT 2007 m. spalio 22 d. raštu Nr.206-40-10.11-3132 kreipėsi į Valstybės vaiko teisių ir apsaugos bei įvaikinimo tarnybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, prašydama suteikti informaciją apie vaiko gyvenamąją vietą ir gyvenimo sąlygas Airijoje, išsiaiškinti, ar jis jaučiasi saugus, ar juo pakankamai rūpinamasi, ar jis lanko mokymo įstaigą, su kuo gyvena, kas yra jo atstovai, ar nėra likęs be tėvų globos, ar užtikrinta jo teisė į mokslą. Apelianto manymu, teismas nepagrįstai pripažino, kad vaiko ir tėvų santykiai pagerėjo, nes Panevėžio miesto apylinkės teisme 2007 m. gruodžio 22 d. apklausoje L. priekaištų tėvams neturėjo. Apeliantas pažymi, kad Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros 2008 m. sausio 16 d. nutarime dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo konstatuota, kad L. S. ir R. S. parodymai iš esmės skiriasi, o šių prieštaravimų patikslinti bei panaikinti nėra galimybės, nes L. S. 2007 m. gruodžio 22 d. apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją atsisakė duoti parodymus ir atsakyti į atskirus klausimus, nesutinka dalyvauti kituose ikiteisminio tyrimo veiksmuose.
Atsiliepimas
5. Apelianto teigimu, neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir ta teismo išvada, kad atsakovas bei tretysis suinteresuotas asmuo nenurodė konkrečių L. S. teisių bei teisėtų interesų pažeidimų. Apeliantas pažymi atsiliepime į skundą nurodęs, kad, kaip nustatė Panevėžio miesto VTAT, pareiškėjai pažeidė Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 10 straipsnio (draudimas vaiką žaloti, žeminti jo garbę ir orumą), 11 straipsnio (tėvų pareiga užtikrinti vaikui gyvenimo sąlygas, būtinas jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi), 21 straipsnio (tėvų pareiga sudaryti sąlygas vaikui augti, vystytis ir tobulėti) reikalavimus, o teismo posėdyje šiuos argumentus pakartojęs.
Pareiškėjai atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Pareiškėjų teigimu, apeliacinis skundas pateiktas, nenurodant juridinio pagrindo, pakartojant teiginius, išdėstytus 2007 m spalio 10 d. atsiliepime į skundą. Pareiškėjai teigia, jog atsakovas prioritetą teikia šeimos aplankymo akto formai, o ne turiniui, nepaiso individualiam teisės aktui keliamų pagrįstumo, teisėtumo ir proporcingumo reikalavimų. Pareiškėjų manymu, jų šeima į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą įrašyta pažeidžiant Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo (2006 m. sausio 19 d. įstatymo Nr. X-493 redakcija) 2 straipsnio 7 punkte nurodytus pagrindus. Minėtoje įstatymo normoje nurodyta, kad socialinės rizikos šeima - šeima, kurioje auga vaikų iki 18 metų ir kurioje bent vienas iš tėvų piktnaudžiauja alkoholiu, narkotinėmis, psichotropinėmis ar toksinėmis medžiagomis, yra priklausomi nuo azartinių lošimų, dėl socialinių įgūdžių stokos nemoka ar negali tinkamai prižiūrėti vaikų, naudoja prieš juos psichologinę, fizinę ar seksualinę prievartą, gaunamą valstybės paramą naudoja ne šeimos interesams ir todėl iškyla pavojus vaikų fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi bei saugumui. Socialinės rizikos šeimai priskiriama ir šeima, kurios vaikui įstatymo nustatyta tvarka yra nustatyta laikinoji globa (rūpyba).Įstatymų leidėjas minėtoje normoje pateikia baigtinį įrašymo į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus iki 18 metų, apskaitą pagrindų sąrašą. Tuo tarpu pareiškėjų šeima į apskaitą buvo įrašyta dėl tėvų valdžios nepanaudojimo (įstatyme nenumatytu pagrindu). Pagal Aprašo II skyriaus 8 punkto nuostatas šeima į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą gali būti įrašyta tik tuomet, kai Vaiko teisių apsaugos tarnyba surenka visą reikiamą informaciją, ją įvertina ir nustato vaiko teisių bei teisėtų interesų pažeidimus šeimoje. Byloje nesurinkta duomenų, kad pareiškėjų šeima pažeidinėjo sūnaus L. S. teises bei teisėtus interesus. Nei tretysis suinteresuotas asmuo, nei atsakovas nagrinėjant bylą teisme nežinojo, kad atstovaujamieji ir jų sūnus lankėsi pas psichologą. Teismas nustatė, jog pareiškėjų šeima savo iniciatyva lankėsi pas psichologą, rūpinosi bendravimo su sūnumi nesklandumų šalinimu. Pareiškėjai nurodo, jog nei Panevėžio miesto savivaldybės administracija, nei Panevėžio miesto VTAT negali piktnaudžiauti turimomis teisėmis, siekdamos perimti ar uzurpuoti tėvų teises ir pareigas, apibrėžtas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalyje. Apelianto samprotavimai, kur ir su kuo geriau būtų gyventi L. S., nėra šio ginčo nagrinėjimo dalyku, o kokios jo teisės ir teisėti interesai pažeisti, apeliantas nenurodo. Pareiškėjų teigimu, R. S. baudžiamojo persekiojimo nutraukimas patvirtina, kad pareiškėjų bendravimas su sūnumi neperžengė konstituciškai sureguliuotų tėvų ir vaikų santykių. Pareiškėjų manymu, atsakovas ir tretysis suinteresuotas asmuo nepagrįstai sureikšmino sūnaus pretenzijas tėvams ir individualaus taikymo teisės aktu pažeidė šeimos autonomijos principą be teisėto pagrindo, ignoruodami konstitucines tėvų teises ir pareigas sūnaus atžvilgiu bei konstitucinę sūnaus pareigą gerbti tėvus. Pareiškėjai nurodo, jog tiek atsakovas, tiek tretysis suinteresuotas asmuo, darydami intervenciją į šeimos autonomiją, net nebandė aiškintis, ar paauglio nuomonė, kuri reiškėsi nenoru po pamokų eiti namo bei kitomis pretenzijomis tėvams, nėra pasekmė tėvų pastangų, nukreiptų į sūnaus mokymosi procesą, t.y. ar tokia vaiko nuomonė neprieštarauja jo paties interesams. Pareiškėjai teigia, jog tretysis suinteresuotas asmuo, rengdamas atsakovo 2007 m. rugsėjo 3 d. įsakymo projektą, neatsižvelgė į Jungtinių Tautų Organizacijos Vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalies, 2 dalies, 5 straipsnio nuostatas, neįvertino Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio garantijų, ignoravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 ir 7 dalių nuostatas, nesilaikė Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 48 straipsnio 2 dalies reikalavimų, nevykdė Darbo su socialinės rizikos šeimomis metodinių rekomendacijų.
Tretysis suinteresuotas asmuo Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo su apeliacinio skundo reikalavimais sutinkanti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.
Nagrinėjamas administracinis ginčas kilęs dėl Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. rugsėjo 3 d. įsakymo Nr.224-A-704, kuriuo pareiškėjai įrašyti į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą, teisėtumo ir pagrįstumo. Įsakyme nurodyta, kad pareiškėjai įtraukti į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą, už tėvų valdžios nepanaudojimą.
Pirmosios instancijos teismas, panaikindamas skundžiamą individualų administracinį aktą, bylą išsprendė iš esmės teisingai, tačiau kolegija pakeičia teismo sprendimo motyvus.
Pagal Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (2003 m. balandžio 3 d. įstatymas Nr.IX-1440) 58 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 3 dalimi, 60 straipsniu, Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo (2006 m.sausio 19 d. įstatymas Nr.X-493) 2 straipsnio 7 dalimi, 3 straipsniu, 10 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 13 straipsniu, Bendrųjų vaiko teisių apsaugos tarnybos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr.1983 (2003 m. rugpjūčio 12 d. nutarimo Nr.1024 redakcija) 1, 2,7,8,14,16,17,22 punktais nustatytą teisinį reglamentavimą vaiko teisių apsaugą savivaldybėse garantuoja savivaldybių tarybos, vietos savivaldos vykdomosios institucijos, vaiko teisių apsaugos tarnybos joms suteiktos kompetencijos ribose. Taigi, vietos savivaldos vykdomosios institucijos ir vaiko teisių apsaugos tarnybos veikla įgyvendinant savivaldybės teritorijoje įstatymus vaiko teisių apsaugos klausimais yra viešasis administravimas (Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitos savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnyboje (skyriuje) tvarkos aprašo (Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 m.liepos 26 d. įsakymas Nr.A1-212, pakeistas 2007 m. kovo 27 d. įsakymu Nr.A1-84) 5 punkte nurodyta, kad šeima įrašoma į apskaitą savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Vaikų teisių apsaugos tarnybos teikimu. Savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas dėl įrašymo į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą yra individualus administracinis aktas (Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalis, Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 14 dalis) ir turi atitikti individualaus administracinio akto bendruosius reikalavimus, t.y. turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis (Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis). Skundžiamame įsakyme jo priėmimo teisiniu pagrindu nurodytas pirmiau minėto Aprašo 5 punktas, tačiau ši teisės norma nustato tik savivaldybės administracijos direktoriaus kompetenciją priimti individualų administracinį aktą dėl socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą. Įsakyme nenurodyta kokias įstatymo normas, kurių pažeidimas suteikia pagrindą įrašyti į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą, pažeidė pareiškėjai, o konkrečiais argumentais ir materialinės teisės normomis neparemtas įsakymo teiginys, kad pareiškėjai įtraukiami į įskaitą už tėvų valdžios nepanaudojimą, negali būti laikomas pagrįstu. Tėvų valdžios turinys yra apibrėžtas Civiliniame kodekse. Šio Kodekso 3.155 straipsnio 2 dalis nustato, kad tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje. Socialinės rizikos šeimos sąvoka pateikta Socialinių pasaugų įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje. Nurodyta, kad socialinės rizikos šeima – šeima, kurioje auga vaikų iki 18 metų ir kurioje bent vienas iš tėvų piktnaudžiauja alkoholiu, narkotinėmis, psichotropinėmis ar toksinėmis medžiagomis, yra priklausomas nuo azartinių lošimų, dėl socialinių įgūdžių stokos nemoka ar negali tinkamai prižiūrėti vaikų, naudoja prieš juos psichologinę, fizinę ar seksualinę prievartą, gaunamą valstybės paramą panaudoja ne šeimos interesams ir todėl iškyla pavojus vaikų fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi bei saugumui. Socialinės rizikos šeimai taip pat priskiriama ir šeima, kurios vaikui įstatymų nustatyta tvarka yra nustatyta laikinoji globa (rūpyba). Taigi, įtraukimas į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą galimas nustačius bent vieną iš pirmiau minėtų socialinės rizikos veiksnių, dėl kurių iškyla pavojus vaikų fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi bei saugumui. Iš bylos dokumentų matyti, kad tretysis suinteresuotas asmuo, remdamasis dėl pareiškėjų šeimos surinkta medžiaga, nesurašė ir nepateikė atsakovui jokio šią medžiagą apibendrinančio motyvuoto dokumento (išvados, teikimo), kuriame būtų išdėstyta kokie socialinės rizikos veiksniai, suteikiantys pagrindą įrašyti pareiškėjus į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą, buvo nustatyti, pagal kokias įstatymo normas kvalifikuoti paaiškėję vaiko teisių pažeidimai, jei jie buvo nustatyti. Taigi, skundžiamas įsakymas nepagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės normomis, kaip to reikalauja Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis. Pats atsakovas apeliaciniame skunde neneigia, kad jis tik atsiliepime į pareiškėjų skundą nurodė kokias, jo nuomone, Vaikų teisių apsaugos įstatymo nuostatas pažeidė pareiškėjai. Kadangi skundžiamame įsakyme nenurodyta kokiais objektyviais duomenimis (faktais) remiantis ir kokiomis teisės normomis vadovaujantis nutarta įrašyti pareiškėjus į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą, o skundžiamas įsakymas neturi sudedamosios dalies (teikimo, išvados), kurioje šie duomenys būtų nurodyti, teismas neturi galimybės patikrinti, ar atsakovas skundžiamą įsakymą priėmę nustatęs būtent tokius pareiškėjų padarytus teisės pažeidimus, kurie nurodyti atsakovo atsiliepime į pareiškėjų skundą. Objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis nepagrįstas individualus administracinis aktas negali būti laikomas teisėtu. Byloje esantys duomenys apie pareiškėjų ir jų nepilnamečio sūnaus atitinkamo laikotarpio socialines psichologines problemas, atsakovui Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytu būdu nemotyvavus savo įsakymo dėl pareiškėjų įtraukimo į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą faktinio ir teisinio pagrindų, patys savaime teismui nėra pagrindas pripažinti individualų administracinį aktą pagrįstu ir teisėtu. Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai pažymėjo, kad kai kurie bylos duomenys apie pareiškėjų elgesį prieštaringi (dėl lankymosi Panevėžio VTAT, psichologinės pagalbos). Tai taip pat suteikia pagrindą abejoti skundžiamo įsakymo pagrįstumu bei teisėtumu.
Konstatavus minėtą skundžiamo įsakymo panaikinimo pagrindą, kiti apeliacinio skundo argumentai dėl bylos aplinkybių ir atskirų jos dokumentų vertinimo nėra reikšmingi, todėl kolegija jų neaptaria.
Kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu 2007 m. kovo 2 d. šeimos aplankymo akto vertinimu, kad neužpildžius kai kurių Aprašo 1-ajame priede pateiktos formos rekvizitų, aktas negali būti laikomas šeimos aplankymo aktu. Nagrinėjamu atveju akte nurodyti tie duomenys, kurie buvo užfiksuoti atlikto patikrinimo metu.
Remdamasi išdėstytais argumentais kolegija konstatuoja, kad naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Kitų pagrindų taip pat nenustatyta.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
atsakovo Panevėžio miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti. Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. sausio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.