Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2018-09-26 · Administracinė byla Nr. A-2034-556/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-09-26
Bylos Nr.
A-2034-556/2018
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-02173-2016-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Rezultatas
Sprendimas pakeistas.
Teisėjai
Ričardas Piličiauskas (pirm.), Ramūnas Gadliauskas, Arūnas Sutkevičius (pran.)
Pareiškėjas
A. J.
Atsakovas
Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninė
Kategorijos
Administracinė byla Nr. A-2034-556/2018Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02173-2016-6Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. rugsėjo 26 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. (A. J.) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas A. J. (A. J.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL, atsakovas), 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2011 m. sausio mėnesio iki 2016 metų buvo laikomas LAVL kamerose, kuriose gyveno nuo 5 iki 6 asmenų, t. y. nebuvo užtikrintas minimalus plotas. Kamerose buvo šalta, drėgna, nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, rūkantieji buvo laikomi kartu su nerūkančiais, pareigūnų veiksmais tyčia sudaromos konfliktinės situacijos tarp įkalintų asmenų. Atvykimo ir išvykimo etapu asmens ir jo daiktų apžiūros buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis (šalta, purvina ir t. t.), asmuo esant žemai temperatūrai verčiamas nusirengti, o daiktus dėti į nešvarias dėžes. Dėl šių neteisėtų atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius, emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumenkinimą. Pareiškėjas prašė netaikyti senaties termino motyvuodamas aplinkybėmis, kad jo teisių pažeidimas turėjo tęstinumą.

Atsiliepimas

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas buvo gydomas nuo 2012 m. rugpjūčio 2 d. iki 2012 m. rugpjūčio 16 d. Chirurgijos skyriaus 2 palatoje; nuo 2013 m. lapkričio 19 d. iki 2013 m. gruodžio 3 d. Chirurgijos skyriaus 2 palatoje; nuo 2014 m. liepos 8 d. iki 2014 m. liepos 22 d. Chirurgijos skyriaus 2 ir 1 palatose; nuo 2014 m. rugsėjo 2 d. iki 2014 m. rugsėjo 9 d. Chirurgijos skyriaus 1 palatoje; nuo 2014 m. gruodžio 23 d. iki 2015 m. sausio 6 d. Chirurgijos skyriaus 1 palatoje; nuo 2015 m. kovo 10 d. iki 2015 m. kovo 24 d. Chirurgijos skyriaus 3 palatoje; nuo 2015 m. rugpjūčio 18 d. iki 2015 m. rugpjūčio 25 d. Chirurgijos skyriaus 1 palatoje. Pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo gydomas kamerų tipo palatose. Duomenų, koks ligonių skaičius kartu su pareiškėju gydymosi laikotarpiu buvo palatose, pateikti negali. Atkreipė dėmesį, kad dažnai palatoje būna užimtos ne visos lovos, todėl vienam gydomam asmeniui tenka didesnis patalpos plotas.

5. Atsakovas teigė, jog palatose, kuriose gydėsi pareiškėjas, buvo sudarytos galimybės patalpas vėdintis, praveriant langą. Vilniaus visuomenės sveikatos centras periodiškai tikrindavo LAVL patalpas, nustatyti higienos normų pažeidimai buvo šalinami nurodytais terminais. Ginčui aktualiu laikotarpiu Chirurgijos skyriaus palatų, kuriose buvo gydomas pareiškėjas, laikino sulaikymo kamerų patikrinimų metu nustatyta, kad šių patalpų oro temperatūra, santykinė oro drėgmė, oro judėjimo greitis, vėdinimas, dirbtinė apšvieta, paviršiai, sanitariniai techniniai įrenginiai, baldai atitiko tuo metu galiojusių higienos normų reikalavimus, pelėsio požymių ir rūkymo faktų nenustatyta. pareiškėjas gydymosi LAVL metu nesikreipė į įstaigos administraciją dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų ar, ryšium su tuo, pablogėjusios sveikatos bei dėl perkėlimo į nerūkančiųjų gyvenamąsias patalpas. Pareiškėjas antros hospitalizacijos metu kreipėsi į LAVL direktorių su prašymu etapuoti į pataisos namus. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą nėra pagrįstas jokiais įrodomąją galią turinčiais įrodymais. Atsakovas prašė taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą.

II.

6. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 2 d. sprendimu pareiškėjo A. J. skundą tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo 275 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

7. Teismas, spręsdamas ieškinio senaties taikymo klausimą, nurodė, jog pareiškėjo argumentas dėl jo teisių pažeidimo tęstinumo negali būti pripažinta pagrindu atnaujinti ieškinio senaties terminą. Teismas vertino, kad pareiškėjas turėjo galimybę laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo taikytinas 3 metų ieškinio senaties terminas, todėl jo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2011 m. sausio mėnesio iki 2013 m. spalio 14 d. atmetė kaip nepagrįstą. Teismas vertintino ginčui aktualų laikotarpį – nuo 2013 m. lapkričio 19 d. iki 2015 m. rugpjūčio 25 d.

Žemesnės instancijos teismas

8. Teismas nurodė, kad LAVL nepateikus konkrečių objektyvių duomenų apie konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje palatoje metu buvusį nuteistųjų skaičių, vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą skaičiavo konkrečios palatos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

9. Teismas nustatė, kad Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 1, kurios plotas yra 32,6 kv. m, įrengtos 8 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 4,08 kv. m gyvenamojo ploto, palatoje Nr. 2, kurios plotas yra 24,92 kv. m, yra įrengtos 7 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,56 kv. m gyvenamojo ploto, palatoje Nr. 3, kurios plotas 28,49 kv. m, įrengtos 6 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 4,75 kv. m gyvenamojo ploto. Teismas sprendė, kad pareiškėjui gydantis LAVL visą laikotarpį (80 parų) buvo pažeista jo teisė į teisės aktais numatytą 5,1 kv. m gyvenamąjį plotą, t. y. pareiškėjui trūko nuo 0,35 kv. m iki 1,54 kv. m gyvenamojo ploto.

10. Teismas atmetė pareiškėjo teiginius kaip nepagrįstus dėl netinkamos apšvietos, drėgmės ir šalčio, nurodęs, kad juos paneigia Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. rugpjūčio 4 d. patikrinimo aktas Nr. 08(24.1)-PA-1290, 2015 m. kovo 27 d. patikrinimo aktas Nr. 13(15.3)-PA-660, 2015 m. rugsėjo 18 d. patikrinimo aktas Nr. 13(15.3)-PA-2090, kuriuose konstatuota, jog Lietuvos higienos normos HN 47-1:2012 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“ pažeidimų nenustatyta. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų sąlygų (netinkamos apšvietos, šalčio, drėgmės) buvo kreipęsis į LAVL administraciją ar atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios.

11. Teismas atmetė pareiškėjo teiginius dėl netinkamo pareigūnų elgesio (pareigūnų veiksmų tyčia sudarant konfliktines situacijas tarp nuteistųjų) kaip neįrodytus.

12. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl netinkamo asmens ir jo daiktų apžiūros atlikimo, pažymėjo, jog kratų ir apžiūrų atlikimo bendrosios nuostatos įvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijoje, patvirtintoje Kalėjimų departamento prie teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 „Dėl Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“ (toliau – ir Instrukcija). Teismas atsižvelgė, kad pareiškėjas į bylą jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų (pvz. rašytų, bet neįteiktų skundų, rašytinių liudytojų parodymų ir pan.) nepateikė, nenurodė jokių konkrečių pareigūnų pavardžių, konkrečių atvejų, konkretaus laiko, kada, kokiu būdu tai pasireiškė, todėl sprendė, jog pareiškėjas minėtų teiginių neįrodė.

13. Dėl pareiškėjo teiginių, kad LAVL rūkantieji laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis, teismas pažymėjo, jog teisės aktai nenumato nuteistuosius skirstyti į rūkančius ir nerūkančius. Teismas nustatė, kad LAVL informacija apie draudimą rūkyti yra iškabinta (b. l. 36), todėl vertintino, jog įstaiga tinkamai įgyvendina šį draudimą. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas nėra kreipęsis į įstaigos administraciją dėl to, kad kiti nuteistieji rūkytų LAVL ar dėl to, kad jiems būtų paskirtos nuobaudos už režimo nesilaikymą, todėl atmetė minėtus pareiškėjo teiginius kaip neįrodytus.

Žemesnės instancijos teismas

14. Teismas padarė išvadą, kad byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų LAVL poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas gyveno gan ilgą laikotarpį (80 parų) mažesnio, nei teisės aktuose nustatytas ploto gyvenamosiose patalpose, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisių pažeidimas nesuteikiant minimalaus gyvenamojo ploto nebuvo nepertraukiamas, be to, byloje nėra duomenų, kad LAVL pareiškėjas buvo išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos, nenustatė, jog pareiškėjas būtų buvęs kalinamas kankinančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis.

15. Teismas sprendė, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo) pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, todėl atsižvelgdamas į nustatytų pažeidimų mastą, pobūdį ir jų trukmę, į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertino 275 Eur suma.

III.

16. Pareiškėjas A. J. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. sprendimą tenkinti jo skundą ir priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

17. Pareiškėjas nurodo, jog skundžiamas laikotarpis yra 2011 metų iki 2015 m. rugpjūčio 25 d., kadangi periodiškai atlikinėjo bausmę LAVL Chirurginiame skyriuje palatose Nr. 2 ir Nr. 1. Prašo netaikyti senaties termino, nes jo teisės buvo pažeidinėjamos tęstinai.

18. Pareiškėjas pažymi, kad jam nebuvo užtikrintas 5,1 kv. m laisvo ploto palatoje (kameroje). Taip pat jam nebuvo užtikrintas tinkamas dienos ir nakties apšvietimas, palatose buvo drėgna, netinkama temperatūra, nerūkantieji asmenys laikomis kartu su rūkančiaisiais, dėl to buvo sudaromos konfliktinės situacijos tarp nuteistųjų asmenų. Atvykus kratos buvo daromos antisanitarinėmis sąlygomis.

Atsiliepimas

19. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė skundą atmesti, o Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

20. Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą pagrindė galiojančiomis teisės normomis, teismų praktika, todėl sprendimas yra objektyvus, pagrįstas ir teisingas.

21. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, išdėstytais pirminiame skunde, nenurodo naujų argumentų ar motyvų dėl nesutikimo su pirmosios instancijos sprendimu, pareiškėjas nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų laikymo sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje laikotarpiu nuo 2011 metų sausio mėnesio iki 2015 m. rugpjūčio 25 d.

23. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad LAVL neteisėtus veiksmus pareiškėjo atžvilgiu atliko neužtikrinusi jam minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimų, skundą dėl neturtinės žalos priteisimo tenkino iš dalies ir priteisė 275 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, iš esmės nesutikdamas su priteistos žalos dydžiu, manydamas, jog jam turi būti priteista 20 000 Eur neturtinė žala.

24. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

25. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų matyti, kad jis nesutinka su senaties termino taikymu.

26. Šiame kontekste teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, nustatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją).

27. EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

28. Ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-834-1062/2017; 2018 m. rugpjūčio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2381-520/2018 ir kt.).

29. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pirmosios instancijos teismo išvados dėl trejų metų senaties, nustatytos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje, taikymo teisėtumo klausimą, pažymi, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Taigi asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

30. Teismas, atsižvelgdamas į atsakovo prašymą skundo reikalavimui taikyti ieškinio senatį ir vadovaudamasis CK nuostatomis, reglamentuojančiomis ieškinio senatį, į atsakovo pateiktus duomenis, kad pareiškėjas LAVL buvo laikomas nuo 2012 m. rugpjūčio 2 d. iki 2012 m. rugpjūčio 16 d., nuo 2013 m. lapkričio 19 d. iki 2013 m. gruodžio 3 d., nuo 2014 m. liepos 8 d. iki 2014 m. liepos 22 d., nuo 2014 m. rugsėjo 2 d. iki 2014 m. rugsėjo 9 d., nuo 2014 m. gruodžio 23 d. iki 2015 m. sausio 6 d., nuo 2015 m. kovo 10 d. iki 2015 m. kovo 24 d., nuo 2015 m. rugpjūčio 18 d. iki 2015 m. rugpjūčio 25 d., sprendė, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2016 m. spalio 14 d., nepateikdamas jokių objektyvių įrodymų, kurios pateisintų tokį ilgą delsimą, todėl reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpius 2011 m. sausio mėnesio iki 2013 m. spalio 14 d. turi būti taikoma ieškinio senatis, o pareiškėjo teisė į žalos atlyginimą teismo ginama nuo 2013 m. lapkričio 19 d. iki 2015 m. rugpjūčio 25 d.

31. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį ir tuo pagrindu atmetė pareiškėjo reikalavimą priteisti iš atsakovo patirtą neturtinę žalą. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išsamiais motyvais ir išvadomis, pagrįstomis teismų praktika ir teisiniu reguliavimu, pažymėdamas, kad aplinkybė, jog atsakovo galimai padaryti pareiškėjo teisių pažeidimai buvo tęstinio pobūdžio, nėra pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą.

32. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atmetė pareiškėjo nusiskundimus dėl laikymo palatoje kartu su rūkančiais asmenimis, nenustatęs, jog LAVT buvo informuota apie kitų asmenų galbūt daromus draudimo rūkyti pažeidimus. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog Higienos normos HN 76:2010, galiojusios iki 2015 m. spalio 31 d., 6 ir 14 punktuose numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje inter alia (lot. įskaitant, be kita ko) įtvirtintas draudimas rūkyti (vartoti tabako gaminius) visose sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose (1 p.), taip pat bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru (3 p.). Šio straipsnio 4 dalis įtvirtina pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Taigi Ligoninės administracija turėjo pareigą užtikrinti, kad nerūkantieji asmenys nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje A-2848-624/2015). Šiuo atveju byloje pateikti įrodymai – nuotraukos (b. l. 36) patvirtina, kad LAVT yra iškabinti draudimo rūkyti ženklai ir įspėjamieji užrašai. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad apie draudimą rūkyti LAVT patalpose buvo tinkamai informuotas tiek pats pareiškėjas, tiek kiti toje pačioje palatoje laikyti asmenys.

33. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, vertinant, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1237/2013). Nei skunde, nei byloje pateikti duomenys neleidžia teigti, kad pareiškėjas raštu ar žodžiu kreipėsi į atsakovą, prašydamas užtikrinti jo teises arba informuodamas, kad kiti palatoje laikomi asmenys rūko (pvz., prašymais raštu perkelti į kitą palatą, skundais dėl atsisakymo perkelti į kitą palatą arba dėl draudimo rūkyti sveikatos priežiūros įstaigoje neužtikrinimo). Įvertinusi šią aplinkybę, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjo teisės nebūti priverstai kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru pažeidimas nebuvo įrodytas, todėl apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu atmetami.

34. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad nebuvo užtikrintas tinkamas patalpų apšvietimas, kameroje šaltuoju metu laiku buvo šalta, drėgna, pažymėtina, jog byloje nustatyta ir nepaneigta, kad į bylą pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. rugpjūčio 4 d. patikrinimo aktas Nr. 08(24.1)-PA-1290 (b. l. 29-31), 2015 m. kovo 27 d. patikrinimo aktas Nr. 13(15.3)-PA-660 (b. l. 32-33), 2015 m. rugsėjo 18 d. patikrinimo aktas Nr. 13(15.3)-PA-2090 (b. l. 34-35) patvirtina išvadą, kad Lietuvos higienos normos HN 47-1:2012 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“ pažeidimų nenustatyta, be to, pareiškėjas dėl jo nurodytų netinkamų sąlygų nesikreipė į LAVL administraciją ar kitas institucijas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių aplinkybių, kodėl teismas turėtų vertinti kitaip nurodytas laikymo sąlygas minėtais aspektais. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo apšvietimo, drėgmės ir šalčio vertintini deklaratyviais ir nepagrįstais. Taip pat pareiškėjas nepaneigė skundžiamoje nutartyje nurodytos pagrįstos išvados, kad asmens kratos ir jo daiktų apžiūros atliekamos laikantis Instrukcijos reikalavimų.

35. Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis yra nustatyta, kad pareiškėjui 80 parų gydantis LAVL teko nuo 3,56 kv. m iki 4,75 kv. m, taigi visą jo buvimo laikotarpį buvo pažeista jo teisė į teisės aktais numatytą 5,1 kv. m gyvenamąjį plotą – pareiškėjui trūko nuo 0,35 kv. m iki 1,54 kv. m gyvenamojo ploto. Todėl vertintina, kad pareiškėjo galimybė laisvai judėti palatoje buvo suvaržyta. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, nepatogumą ar diskomfortą, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį.

36. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus LAVL padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (80 parų neužtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, lėmęs nacionalinės teisės pažeidimą), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo jam priteistas 275 Eur neturtinės žalos atlyginimas nelaikytinas adekvačiu atsakovo padarytam teisės pažeidimui. Atsižvelgdama į bendruosius teisės principus bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, be kita ko – teisingumo principo, taip pat į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistina 800 Eur neturtinei žalai atlyginti.

37. Vertindama pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog byloje nėra duomenų, kad sveikatos priežiūros specialistai būtų nustatę neigiamą netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjas patyrė itin sunkias neigiamas pasekmes.

38. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti jo prašoma 20 000 Eur suma. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016 ir kt.). Taigi nors pareiškėjas skunde prašė, kad jam būtų priteistas 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala.

39. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė materialinės ir proceso teisės normas, todėl neteisingai įvertino pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas padidinant priteistiną neturtinės žalos sumą iki 800 Eur, o pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies (ABTĮ 144 str. 1 d. 3 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. J. (A. J.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjui A. J. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, priteisti 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Likusią Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjas Ramūnas GadliauskasRičardas PiličiauskasArūnas Sutkevičius