Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Dalios Kačinskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. vasario 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. K. ieškinį atsakovui 654-ajai garažų statybos ir eksploatacijos bendrijai dėl nuosavybės teisės perdavimo ir pažymos nuginčijimo, tretysis asmuo UAB „Faromas“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovas V. K. kreipėsi į Vilniaus m. 1-ąjį apylinkės teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs (b.l 3-8,131-132) prašė: 1) panaikinti atsakovo 654-osios garažų statybos ir eksploatacijos bendrijos 2008-11-18 pažymą, kurią garažas (boksas) Nr.234 (šiuo metu – dirbtuvės (unikalus Nr.4400-1743-6585:7307), esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise perduotas UAB „Faromas“; 2) įpareigoti atsakovą perduoti ieškovui nuosavybės teisę į garažą (boksą) Nr.234, esančias (duomenys neskelbtini)(toliau tekste – ginčo garažą), patvirtinančius dokumentus, o nesant galimybės perduoti nuosavybės teisių į ginčo garažą (boksą), per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos perduoti ieškovui nuosavybės teisę į kitą 16,17 kv.m. garažą (boksą), esantį (duomenys neskelbtini), patvirtinančius dokumentus. Nurodė, kad atsakovo 654-osios garažų statybos ir eksploatacijos bendrijos narys B. J. perleido ieškovui pajinį įnašą už ginčo garažą ir tuo pagrindu jis tapo bendrijos nariu, kuriam suteiktas ginčo garažo boksas. Bendrijos pirmininko R. V. akivaizdoje su B. J. pasirašant pajaus perleidimo ieškovui sutartį, R. V. žodžiu patvirtino, kad įsiskolinimo nėra. Statinys, kuriame yra ieškovui suteiktas naudotis garažo boksas, 2008-08-12 statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktu buvo pripažintas tinkamu naudoti, todėl atsakovas, vadovaujantis įstatų 39 p., turėjo priimti sprendimą ir perduoti ieškovui nuosavybės teise ginčo garažą. Tačiau šiuo metu ginčo garažo patalpos perduotos ir nuosavybės teisė įregistruotos UAB „Faromas“ vardu. Ieškovui pradėjus domėtis, kodėl jam neperduodamas boksas, atsakovas pranešė, kad ieškovas nuo 2003 metų nesirūpino suteiktu garažu, yra įsiskolinęs atsakovui, todėl boksas perduotas nuosavybės teise trečiajam asmeniui, atsiskaitant su juo už atliktus statinio statybos darbus. Tvirtino, jog pajų išmokėjo, taigi įgijo nuosavybės teisę į garažą, o jokie kiti sprendimai dėl mokėtinų pajų dydžio jam nebuvo pateikti ir nuo 2003 m. nėra gavęs atsakovo pranešimų apie pareigą apmokėti įsiskolinimus. Pagal atsakovo įstatų 32.1 p. valdyba turėjo įteikti kooperatyvo nariams mokestinius pranešimus, tačiau tokių nėra gavęs. Atsakovas neįrodė ir to, kad siuntė ieškovui pranešimus dėl kurių nors mokėjimų atlikimo, nepašalino ieškovo iš bendrijos narių už nario pareigų, tame tarpe susijusių su kurių nors įmokų nemokėjimu, nevykdymą teisės aktų bei atsakovo įstatų nustatyta tvarka. Nors atsakovo narių 1996-04-11 visuotinis susirinkimas nusprendė atsiskaityti su trečiuoju asmeniu perduodant 11 garažų boksų, tačiau nebuvo pasisakyta dėl bokso Nr.234. Teiginys, jog ieškovas nesirūpino ginčo garažu, taip pat nepagrįstas, nes ginčo garažo boksas buvo tvarkomas, jame buvo saugomas ieškovo turtas, be to, juo rūpinosi asmenys, kuriems garažas buvo suteiktas panaudai, o pat ieškovas aktyviai dalyvaudavo garažo narių ir valdybos susirinkimuose, susitikimuose su bendrijos pirmininku R. V.. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad jei būtų neišmokėjęs pajaus, 1996 m. jam nebūtų leista dalyvauti burtų dėl boksų paskirstymo traukime.

Atsakovas 654-oji garažų statybos ir eksploatacijos bendrija atsiliepimu (b.l. 62-63, 153-154) prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad nors ieškovas pajų įsigijo iš L. J., tačiau pajaus perleidimo metu nebuvo žinoma visa statybos kaina ir pajaus suma, nes statyba nebuvo baigta. Vėliau su rangovu sutarus, kad bendra garažo statybos darbų kaina – 276 095 JAV doleriai, 2001-01-24 įvykusio visuotinio bendrijos narių susirinkimo metu konstatuota, kad už garažą su rūsiu turi būti įmokėtas 10 000 Lt, be rūsio – 8000 Lt pajus. Tuo tarpu ieškovas sumokėjo tik dalį - 4600 Lt pajaus, be to, nėra sumokėjęs 200 Lt už stogo dangą ir 50 Lt už elektrą, nors apie šį atsakovo narių 2001-01-24 susirinkimo nutarimą prie įėjimų į garažus buvo pakabinti skelbimai. Pranešimai apie būtinybę mokėti įsiskolinimą ieškovui buvo siunčiami ieškovo nurodytu adresu neregistruotais laiškais. Šią aplinkybę patvirtina pateiktas siunčiamos korespondencijos registravimo žurnalas. Sutinka, kad pagal bendrijos valdybos 1996-04-05 nutarimą nesumokėjęs viso pajaus bendrijos narys negalėjo dalyvauti burtų traukime dėl konkretaus bokso jam priskyrimo. Pažymėjo, kad ieškovui suteiktas garažo boksas buvo neprižiūrimas, priverstas šiukšlių, kėlė gaisro pavojų, todėl konstatavus, kad ieškovas nesirūpina garažu, jam suteiktas boksas Nr. 234 2004 m. buvo pakeistas į boksą trečiame aukšte, kuris vėliau ir buvo panaudotas atsilyginti su rangovais už garažo stogo dangą, o boksą Nr. 234 vėliau įgijo UAB „Faromas“. Jeigu teismas įpareigotų atsakovą perduoti ieškovui nuosavybės teisę į garažo boksą, sprendimo įvykdyti nebūtų galimybės, nes neužimtų boksų nėra - dalis jų buvo panaudota atsiskaitant su rangovais. Tačiau galėtų grąžinti ieškovui jo faktiškai sumokėtą pajaus sumą.

Tretysis asmuo UAB „Faromas“ (b.l. 49-50, 139) prašė ieškinio reikalavimus dalyje dėl pažymos apie garažo bokso Nr. 234 perdavimo ieškovui nuosavybėn panaikinimo atmesti. Nurodė, kad boksą įsigijo 2007-12-02 nusipirkdamas pajų iš M. K.. Kadangi visa bendrijos pajaus suma buvo pilnai sumokėta, UAB „Faromas“ pagal atsakovo pateiktą pažymą UAB „Faromas“ įregistravo nuosavybės teisę į garažo bokso Nr.234 patalpas, jas sujungė su kitomis patalpomis, pakeitė jų paskirtį iš garažo į dirbtuves ir naudoja savo veikloje.

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2010-02-02 sprendimu ieškovo V. K. ieškinį atmetė bei priteisė iš ieškovo valstybės naudai 60 Lt bylinėjimosi išlaidų. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus, bendrijos nario įstojimą į bendriją vertino kaip sandorį, kuriuo narys įgijo teisę gauti nuosavybėn boksą tik išmokėjęs visą pajų. Kadangi 2001-01-24 įvykusio visuotinio bendrijos narių susirinkimo metu konstatuota, kad už garažą su rūsiu turi būti įmokėtas 10 000 Lt pajus, o be rūsio – 8000 Lt pajus (b.l.74-76, 192), ieškovui sumokėjus tik dalį - 4600 Lt - viso pajaus, ką pripažįsta abi šalys, ieškovas neįgijo subjektinės teisės reikalauti perduoti jam nuosavybės teise konkretų boksą. Kitus ieškovo išdėstytus argumentus, kad atsakovas neinformavo ieškovo apie įmokų dydį bei netinkamai informavo apie bendrijos renkamus mokesčius ir kitus reikšmingus įvykius, sprendžiant nuosavybės įgijimo klausimus, teismas pripažino teisiškai nereikšmingais. Teismas pripažino, kad ieškovas kelis metus nemokėjo privalomų įmokų ir nesirūpino garažu (b.l.51-58, 68, 70-71), šiais veiksmais iš esmės pažeisdamas savo pareigas, numatytas Bendrijos įstatų 16.1 ir 16.2 punktuose, todėl atsakovas turėjo faktinį pagrindą spręsti dėl ieškovo bokso pakeitimo, o vėliau – perdavimo rangovams. Atsižvelgęs į tai, kad pagal ieškovo ginčijamą 2008-11-08 pažymą trečiajam asmeniui UAB „Faromas“ buvo perduotas M. K. valdomas garažo boksas Nr.234, o ieškovas šio garažo bokso po garažų sukeitimų ir panaudojimo atsiskaitant su rangovais jau nebevaldė, teismas ieškinio reikalavimą panaikinti atsakovo 2008-11-18 pažymą, kurią garažas (boksas) Nr.234 nuosavybės teise perduotas UAB „Faromas“, atmetė. Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovas nepasinaudojo teise ginčyti atsakovo valdymo organų sprendimus galimai pažeidžiančius jo teises (dėl pajaus dydžio, dėl boksų sukeitimo, suteikto naudotis bokso perdavimo rangovams kaip atlyginimą už atliktus darbus).

Ieškovas V. K. apeliaciniu skundu (b.l. 208-211) prašo panaikinti Vilniaus 1-ojo apylinkės teismo 2010-02-02 sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Tvirtina, jog teismas nepilnai ir neobjektyviai išnagrinėjo bylą, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, sprendimą grindė prieštaringomis išvadomis. Vertindamas pajaus sumokėjimą kaip sandorį, teismas visų pirma privalėjo įvertinti, ar 1993 m. sudarytas ir įvykdytas sandoris, yra galiojantis ir gali būti vienašališkai pakeistas. Garažo boksas jam buvo perduotas 1997 m., todėl 1997 m. nustatytas pajaus dydis galėjo būti taikomas tik tiems nariams, kurie naujai įstojo į bendriją ir pageidavo įsigyti po 1997 m. statomus garažų boksus. Tačiau teismas neįvertino šios aplinkybės ir nenurodė nei faktinio, nei teisinio pagrindo, kodėl šalių sudaryto sandorio sąlygos turėjo būti pakeistos remiantis 2001-01-24 bendrijos narių susirinkimo sprendimu. Pažymi, jog byloje nėra net sprendimo, kuriuo nustatytas 10 000 Lt ir 8000 Lt pajų mokėjimas, o teismas nenustatė, ar toks sprendimas iš viso buvo priimtas ir kada jis buvo priimtas. Dėl to jis neturėjo pagrindo mokėti 2001-01-24 susirinkimo sprendimu nustatyto pajaus ar ginčyti 2001-01-24 sprendimą, o teismas neturėjo pagrindo atmesti ieškinio reikalavimą vien dėl to, jog nebuvo pateiktas reikalavimas dėl sprendimo pripažinimo negaliojančiu. Atkreipia dėmesį, jog sprendžiant klausimą dėl jo pajaus dydžio, jo mokėjimo termino sąsajos su teise įgyti nuosavybės teisę į garažo boksą, negali būti taikomi 2001-01-24 susirinkime patvirtinti bendrijos įstatai, kurie įregistruoti 2001-05-16, kadangi pagal įstatų registravimo metu galiojusio 1964 m. CK 26 str. 2 d. nuostatas minėti nuostatai bendrijos veiklą reglamentavo tik nuo įstatų įregistravimo dienos – 2001-05-16. Taip pat pažymi, kad teismas neįvertino 2001-01-24 bendrijos narių susirinkimo protokole nurodytos aplinkybės, kad klausimas dėl teisės pašalinti iš bendrijos narius už mokesčių nemokėjimo pirmininkui suteikimo išspręstas nebuvo, todėl pirmininkas neturėjo teisės savarankiškai keisti garažų boksų bendrijos nariams net ir už padarytus pažeidimus. P. B. įstatų 17.1 p. ir 23.6 nuostatas pašalinimo iš bendrijos narių klausimą bei pakeisti burtų keliu atitiekusį garažo boksą galėjo spręsti tik visuotinis bendrijos narių susirinkimas (Įstatų 23.1. p.), tačiau tokie sprendimai į bylą nebuvo pateikti. Tuo tarpu bendrijos pirmininko patvarkymas prieštarauja įstatų nuostatoms, be to, kelia abejonių dėl jo surašymo patvarkyme nurodyta data, nes patvarkymas priimtas 2004-10-29, o trečiojo asmens su atsiliepimu pateikta pažyma patvirtina, kad jau 2004-09-10 pirmininko patvarkymu Nr. 04/09-10 garažų boksas Nr. 234 buvo perduotas naudotis M. K.. Byloje surinkti ir kiti įrodymai, kurie paneigia teismo išvadą, kad garažo boksas Nr. 234 2009-09-10 buvo perduotas M. K.: 2005-01-14 jam adresuotas raštas, kad garažas Nr. 234 yra neprižiūrimas; 2008-10-21 raštas, kuriame nenurodytas pirmininko patvarkymas apie garažo suteikimą M. K. ir UAB „Faromas“; 2004-01-10 patvarkymas Nr. 04/01-10 dėl garažų sukeitimo vietomis; įgaliotinio A. K., kuris privalėjo patikrinti jam paskirto garažo bokso elektros įvedimo galimybes, pažyma. Taigi byloje nėra nustatyta, kada ir kokio dokumento pagrindu M. K. buvo perduotos teisės naudotis garažo boksu Nr. 234, be to, ji nebuvo įtraukta į bylą trečiuoju asmeniu, nors byloje buvo sprendžiamas M. K. turėtų teisių į šį garažo boksą perdavimo UAB „Foramas“ klausimas. Toks pažeidimas sudaro absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą (CPK 329 str. 2 d. 2 p.). Kita vertus, atsakovas nepateikė bendrijos narių sąrašo, nes, atsakovo atstovo teigimu, tokio sąrašo nėra. Šis faktas leidžia tvirtinti, kad bendrijos narių susirinkimų sprendimai, nežinant bendrijos narių skaičiaus, iš viso yra negalimi, kadangi sprendimui priimti būtinas kvorumas, kuris nustatomas pagal bendrijos narių apskaitos duomenis, juo labiau, kad sprendimui dėl mokesčių ar kitų įmokų priimti pagal įstatus yra reikalinga kvalifikuota balsų dauguma. Tačiau teismas visiškai neįvertino, kad nei visų bendrijos narių sąrašo, nei 2001-01-24 susirinkime dalyvavusių asmenų sąrašo, nei pranešimo apie šaukiamą susirinkimą byloje nėra, todėl dokumentą, pavadintą protokolu, bet neturinčio būtinų priedų ir balsavimo rezultatų kiekvienu klausimu, negalima vertinti kaip bendrijos narių susirinkimo sprendimą. Taip pat pažymi, kad teismas nenurodė, kokių įrodymų pagrindu daro išvadą, jog jam buvo suteiktas garažo boksas Nr.308. Teismas išvadą, jog garažo boksas Nr. 308 iš jo buvo atimtas ir panaudotas atsiskaitymams su rangovais, grindžiama 2004-10-29 patvarkymu Nr. 04/10-29, tačiau visiškai nepasisakė dėl kito rašytinio įrodymo, t.y. 2004-03-30 garažų perdavimo akto, kuris patvirtina, jog 308 garažo boksas buvo perduotas rangovui ne 2004 spalio mėn., o 2004 m. kovo mėn. Tokiu būdu ir 308 garažo bokso perdavimo faktas byloje nėra nustatytas, o nenustačius garažų sukeitimo pagrindo (sprendimo ar patvarkymo), nebuvo galimybės pateikti reikalavimą dėl tokio sprendimo pripažinimo negaliojančiu.

Apeliacinis skundas tenkintinas.

CPK 320 str. įpareigoja apeliacinės instancijos teismą, atsižvelgus į apeliaciniame skunde išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, jeigu nenustatomi absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ir jeigu peržengti apeliaciniu skundu apibrėžtas nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas nereikalauja viešasis interesas, patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek faktine, tiek teisine prasme. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas, spęsdamas dėl ieškovo pareikšto ieškinio pagrįstumo, netinkamai taikė įrodinėjimo procesą bei įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesines teisės normas, t.y. nors ir suteikė prioritetą atsakovo atsikirtimams, kad ieškovas pajaus už statomą garažą neišmokėjo, dėl ko nuosavybės teisė jam neatsirado ir negali būti ginama, tačiau neaptarė atsakovo pateikiamų į bylą duomenų prieštaringumo ir jų tarpusavio nenuoseklumo, tinkamai neišanalizavo ir neaptarė ieškovo pareikštų reikalavimų bei juos pagrindžiančių motyvų ir teisinių argumentų, kas galėjo sudaryti prielaidas klaidingų faktinių bylos aplinkybių konstatavimui bei nepagrįstos išvados dėl ginčo objekto nuosavybės teise priklausymo vienam ar kitam subjektui susiformavimui. Taip pat kolegija iš esmės pritaria ir tokiems apelianto skundo argumentams, kad įvertindamas bendrijos narės M. K. veiksmus bei sprendime pasisakydamas, jog ši visiškai išmokėjo pajų už garažą, taigi turėjo teisę perleisti nuosavybę į ginčo objektą – garažo boksą Nr. 234 trečiajam asmeniui UAB „Faromas“, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pasisakė dėl byloje neįtraukto dalyvauti asmens teisių ir pareigų, kas tam tikroje situacijoje (priklausomai nuo civilinio ginčo baigties ir restitucijos taikymo formos) galėtų būti vertinama ir kaip absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 str. 2 d. 2 p.). Kita vertus, toks teisinis rezultatas, kokiu buvo užbaigta ši civilinė byla, iš esmės nėra kilusio ginčo tarp šalių išsprendimas, ir vienas iš prioritetinių civilinio proceso tikslų – atkurti teisinę taiką tarp šalių (CPK 2 str.), nagrinėjamos bylos atveju nėra pasiektas.

Procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas tokių normų pritaikymas lemia byloje priimto sprendimo panaikinimą tuomet, kai dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta pati byla (ginčas), o byla grąžinama iš naujo nagrinėti kai nustatytų procesinės teisės pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas (CPK 329 str. 1 d.). Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl nuosavybės teisių į tą patį nekilnojamąjį daiktą - į garažą (boksą) Nr.234, esantį (duomenys neskelbtini), pripažinimo. Apeliantas savo nuosavybės teisę į ginčo garažą kildina iš 1993 m. įvykusio pajaus perleidimo sandorio bei savo narystės atsakovo bendrijoje faktų (b.l. 90-91), tretysis asmuo UAB „Faromas“, sujungęs ginčo patalpą su jam pačiam priklausančiu garažo boksu ir transformavęs ją į dirbtuves (b.l. 11-12, 64, 143-145) – iš pajaus pirkimo-pardavimo 2007-12-03 sutarties, sudarytos su M. K. (b.l. 140, 141, 142). Apeliantas (ieškovas), reikšdamas ieškinį dėl UAB „Faromas“ nuosavybės viešame registre įregistravimo pagrindu tapusios bendrijos 2008-11-18 išduotos pažymos (b.l.143) pripažinimo negaliojančia, savo materialųjį – teisinį reikalavimą tiek šioje ginčo dalyje, tiek ir reikalaudamas įpareigoti bendriją grąžinti jam natūra šį garažą, nukreipė tik vienam atsakovui - 654-ajai GSEB. Ir nors akivaizdu, kad materialiaisiais jo reikalavimais buvo siekiama ir trečiuoju asmeniu dalyvaujančio UAB „Faromas“ nuosavybės teisių į minėtą ginčo objektą pasibaigimo, tačiau šios bendrovės procesinė padėtis bylos nagrinėjimo eigoje nepakito ir pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo nepaisant objektyviai susiklosčiusių procesinio bendrininkavimo prielaidų (CPK 43 str.). Tai reiškia, kad iš esmės teismas pagal CPK nustatytas privalomas taisykles (CPK 43 str. 2 d., 45 str. str. 1 d.) net neišsprendė šių apelianto (ieškovo) reikalavimų ir, atitinkamai, jo ir UAB „Faromas“ ginčo dėl nuosavybės į tą patį objektą.

Teismas, siekdamas užtikrinti teisingą ir tinkamą bylos išsprendimą bei vykdydamas jam įstatyme nustatytą bendradarbiavimo pareigą (CPK 8 str., 45 str., 158 str.3 d., 159 str., 225 str. 5 p.), tiek ieškinio priėmimo stadijoje, tiek rengdamasis bylos nagrinėjimui iš esmės ir/ar nagrinėdamas bylą teismo posėdyje turėtų pasiūlyti šalims apsvarstyti dalyvaujančių byloje asmenų procesinės padėties tinkamumo klausimą, išaiškinti šalims procesinių veiksmų neatlikimo pasekmes. Tokių įstatymų leidėjo valia įtvirtintų pareigų bylą nagrinėjęs teismas neįgyvendino, dėl UAB „Faromas“ procesinės padėties tinkamumo, esant būtent tokiems pareikštiems reikalavimams, nepasisakė, nors byloje ieškovas aiškiai įvardino tikslą, kurio byloje siekia – nuginčyti sprendimą, kuriuo ginčo objektas perėjo trečiojo asmens nuosavybėn (b.l. 117). Be to, net teismo siūlymu ir pakoregavus ieškinio dalyką (jį atitinkamai papildant kitais restitucijos taikymo variantais) (b.l.134-135), pradiniai ieškovo reikalavimai vis tik liko nukreipti byloje atsakovu nenurodytam asmeniui. Kita vertus, atsižvelgiant į UAB „Faromas“ poziciją, kad ginčo objektą jis įgijo ne iš pačios bendrijos, o iš M. K., jau pasirengimo bylą nagrinėti teismo posėdyje metu tapo akivaizdu, jog teismui reikės vertinti ir visiškai nedalyvaujančio šios bylos procese asmens – M. K. veiksmus, susijusius su pastarosios nuosavybės teisių perleidimu į ginčo garažą Nr. 234 (b.l.140), pasisakyti jos teisių ir pareigų aspektu, ieškovui ieškinyje tvirtinant, jog nuosavybės teisę į ginčo objektą įgijęs būtent jis, o ne M. K.. Parengiamajame posėdyje vyko svarstymai dėl jos įtraukimo dalyvauti byloje (b.l. 166, verstoji pusė), tačiau pirmosios instancijos teismas būtinų procesinių veiksmų ir šioje situacijoje neatliko, nors dėl trečiųjų asmenų be savarankiškų reikalavimų įtraukimo į bylą, priešingai nei sprendžiant atsakovo tinkamumo klausimą, vienokia ar kitokia šalių nuomonė tuo klausimu teismo net nesaisto (CPK 37 str. 1 d., 47 str. 1 d.). Kolegija pažymi, kad bylą nagrinėjantis teismas visais atvejais turi identifikuoti materialinį teisinį santykį ir su juo bei ginčo šalimis susijusius asmenis, taip pat materialiosios teisės normą, kurioje nustatytos galimos teismo sprendimo pasekmės trečiojo asmens teisėms ir pareigoms, nagrinėjamos bylos atveju – daugiašalės restitucijos taikymo galimybė. Tinkamas paties ginčo ir byloje dalyvaujančių asmenų identifikavimas, apsprendžiantis ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme dalyką ir ribas (teisiškai reikšmingų faktų konstatavimą), yra šio teismo pareiga, tą suponuoja ir betarpiškumo principo įgyvendinimas (CPK 14 str.3 d.). Todėl nurodyti proceso taisyklių pažeidimai šalintini pirmosios instancijos teisme, perduodant šią bylą nagrinėti iš naujo (CPK 329 str. 1 d.).

Nagrinėjant bylą iš naujo būtina atsižvelgti į tai, kad apeliantas siekia nuosavybės teisės į ginčo objektą (t.y. į konkretų garažo boksą) jam pripažinimo, reikalaudamas šį objektą jam perduoti (išreikalauti iš UAB „Faromas“) natūra, arba reikalauja nuosavybės teise suteikti kitą lygiavertį objektą, jeigu restitucijos dėl kurių nors priežasčių į garažą Nr. 234 nebūtų galima taikyti. Taigi įrodomieji faktai šioje byloje yra tokie: pajaus dydžio už statomą garažą nustatymas; aplinkybės, ar apeliantas (arba buvęs prieš jį bendrijos nariu asmuo, kurio pajų sandoriu perėmė apeliantas), yra sumokėjęs visą nustatyto dydžio pajų, patikrinimas; įvertinimas, ar garažo boksas Nr. 234 jam buvo sutektas, o vėliau ir paimtas teisėtai, kitaip tariant, kokiu teisiniu bei faktiniu pagrindu šis garažo boksas buvo apkeistas (jeigu sukeitimas realiai įvyko) garažo boksu Nr. 308 (b.l. 174); jeigu garažo bokso sukeitimas gali būti pateisintas įstatymu ar atsakovo įstatais, kam ir kokiu pagrindu buvo perduotas ir šis apeliantui mainų pagrindu atitekęs garažo boksas Nr. 308; nustačius, kad pajus pilnai neišmokėtas ir nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą neatsirado, grąžintino jam pajaus dydžio apskaičiavimas.

Galioję teisės aktai numatė galimybę fiziniams asmenims jungtis į atitinkamus juridinius asmenis (bendrijas, kooperatyvus, visuomenines organizacijas ir pan.), šiems siekiant ūkinių, komercinių, politinių, švietimo ir kitokių tikslų, ir iš narių pajų, stojamųjų bei nario mokesčių ir kitų tikslinių mokėjimų, taip pat iš teisėtos veiklos įgyti bendrąją nuosavybę (1964 m. CK 117³ str., 122 str.). Tokių juridinių asmenų veiklą ir nuosavybės santykius reglamentavo įstatymai, kiti norminiai aktai bei to juridinio asmens įstatai (nuostatai). Pagal 1990-10-25 įstatymą Nr. I - 715 „Dėl kooperatinių garažų ir sodininkų bendrijų“ ir 1991-03-01 Vyriausybės nutarimą Nr. 83 „Dėl garažų statybos ir eksploatavimo kooperatyvų“ (šie teisės aktai galiojo apelianto prašymo įstoti į tuometinį 265-ąjuį garažų statybos kooperatyvą padavimo metu, b.l. 91), garažų statybos kooperatyvai buvo steigiami kooperatiniais pagrindais statyti garažus gyventojų individualioms transporto priemonėms laikyti. Minėtu įstatymu Vyriausybei taip pat buvo deleguota teisė patvirtinti Garažų statybos kooperatyvų pavyzdinius (tipinius) įstatus. Pagal 1990-10-25 įstatymo Nr. I – 715 1 str., nuosavybės teisės įgijimo į asmeniui paskirtą garažą (boksą) momentas buvo siejamas su sąlyga, kad garažas turi būti baigtas statyti ir priimtas eksploatuoti, Vyriausybės nutarime Nr. 783 detalizuojant, kad garažus galima pradėti eksploatuoti tik valstybinei komisijai priėmus juos naudoti. Tuo metu galiojusiuose atsakovo įstatuose (b.l. 19-23) buvo nustatyta, kad prieš pradedant statybą, kiekvienas kooperatyvo narys privalo įmokėti į kooperatyvo sąskaitą sumą, atitinkančią vieno bokso (stovėjimo vietos) sąmatinę statybos kainą (8 p.), o garažai (boksai) paskirstomi nariams visuotiniame kooperatyvo narių susirinkime, valstybinei komisijai priėmus naudoti garažus (9 p.). Tokios šių atsakovo įstatų nuostatos atitiko Vyriausybės nutarimu Nr. 83 patvirtintus Garažų statybos kooperatyvų laikinųjų įstatų.15 p.

1994-07-26 Vyriausybės nutarimu Nr. 650 (neteko galios nuo 2003-11-27) buvo patvirtinti nauji Garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos pavyzdiniai įstatai, kurių 14.6 p. apibrėžė, kad nuosavybės teisė asmeniui į jam priklausantį boksą (stovėjimo vietą) garaže įgyjama tik išmokėjus pajų ir nuo to momento nuosavybės teisė į garažo boksą gali būti perleidžiama kitiems asmenims (14.8 p.), o nesumokėjusiam pajaus ar kitų įmokų, bendrijos nariui pajus grąžinamas, kartu išsprendus jo pašalinimo iš bendrijos klausimą. Tačiau pajaus dydžio nustatymo kriterijai, išskyrus ne mažesnė, nei sąmatinė statybų vertė, nėra įtvirtinti nei teisės aktuose, nei atsakovo įstatuose, paliekant diskrecijos teisę jį nustatyti įgalintam tokius klausimus spręsti bendrijos valdymo organui (15 p. ir 16 p., b.l. 20; 23.3 p., b.l. 82).

Taigi toks teisinis reglamentavimas lemia tai, kad pajus iš esmės suprantamas kaip konkretaus garažo sąmatinė vertė arba reali statybinė jo vertė, jei statybos kaštai, lyginant su sąmatine verte, dėl objektyvių priežasčių padidėtų. Todėl apelianto skundo teiginiai, kad jam netaikytini nei naujieji atsakovo įstatai, nei po 1997 m. galimai nustatyta didesnė pajaus suma, nes jis į bendriją įstojo ir pajų sumokėjo dar 1993 m., nėra visiškai pagrįsti ir sąžiningi kitų garažų turėtojų ir savininkų atžvilgiu (CK 1.5 str.). Dėl objektyvių priežasčių (politinių ir socialinių permainų, jų pasekoje kilusios infliacijos) lėšų statyboms gali prireikti kur kas daugiau, negu buvo nustatytas pradinis pajus. Apeliantas, pasirinkdama turto įsigijimo būdą – garažo statybą kooperatyve, vėliau bendrijoje – kartu prisiėmė ir tam tikrą pabrangimo riziką, kuri atsiranda dėl objektyvių procesų ekonomikoje.

Pirmosios instancijos teismas konstatavęs, jog pajaus atsakovas pilnai nesumokėjo, jo dydį nustatė vien remdamasis 2001-01-24 protokolu (b.l. 74-75) ir 1996-06-18 tuometinio statybų rangovo AB „Lithun“ (b.l. 88-89) rašytiniu įsipareigojimu su jame nurodyto vieno garažo verte (b.l. 192). Iš naujo nagrinėjant šią bylą ir sprendžiant dėl pagrįstų išlaidų dydžio ginčo objektui pastatyti, būtina atkreipti dėmesį į tokias aplinkybes, kad, priešingai nei tvirtinama atsakovo įgalioto asmens raštu pateiktoje informacijoje teismui (b.l. 171), šiuo bendrijos visuotinio susirinkimo protokolu toks pajaus dydis nebuvo patvirtintas, o protokolo tekste remiamasi šiais dydžiais kaip anksčiau įvykusiu faktu. Byloje nesama duomenų apie tai, ar pajaus dydis - 10 000 Lt ir 8000 Lt buvo nustatytas remiantis sąmatiniais statybų dokumentais, ar tinkamas bendrijos valdymo organas tokį pajaus dydį patvirtino, kas jau suponuotų jo privalomumą visiems bendrijos nariams. Abejonė, jog galimai bendrija šioje situacijos apsiribojo vien buvusio rangovo rašytiniu įsipareigojimu pastatyti objektą būtent už tokią kainą, iš naujo nagrinėjant bylą turėtų būti pašalinta. Būtina patikslinti ir tai, ar buvo pasitelktos skolintos iš kredito įstaigų lėšos garažams statyti, nes paskolos taip pat neabejotinai apspręstų bendrijos narių mokėtino pajaus dydį. Kolegija, atsižvelgdama į įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles, pabrėžia, kad tokias aplinkybes, kilus ginčui dėl pajaus dydžio, privalu buvo įrodyti atsakovui (CPK 12 str., 178 str.).

Kolegija atsižvelgia ir į tai, kad bendrijos 2001-01-24 susirinkimo protokolu buvo pripažintas faktas, jog rangos santykiai su AB „Lithun“ yra nutrūkę, šiam iš esmės nevykdant savo įsipareigojimų, dėl ko ketinama ieškoti kito rangovo statybos darbams užbaigti. Papildomus statybos darbus, kaip matyti iš bylos, yra atlikęs ir UAB „Faromas“ (b.l.66, 106 – 107), ir UAB „Megavaras“ (b.l. 103-105), už jų atliktus darbus bendrija atlygino perleisdama šiems juridiniams asmenims garažus. Tačiau ar naujiesiems rangovams buvo mokama ir piniginėmis lėšomis, ir ar tai įtakojo (galėjo įtakoti) pajaus dydį (statybų kaštų pabrangimą), teismo sprendime nepasisakyta, kaip nepasisakyta ir dėl to, ar nepastačiusio iki pabaigos šio objekto AB „Lithun“ paskaičiavimai dėl būsimos vieno garažo vertės galėjo patys savaime sąlygoti garažo kainą, taigi ir mokėtino pajaus dydį. Taip pat turi būti įvertintos aplinkybės, susijusios su mažesnio dydžio pajaus – 7000 Lt už garažą - paskaičiavimais ir tokio paskaičiavimo teisėtumą (ar tinkamas valdymo organas priėmė sprendimą) rangovams perduodamų garažų atveju (b.l. 106, 160). Pastebėtina, kad apeliantui ginčo objektą išmainius į analogišką, kaip ir perduodamą rangovams, t.y. garažą be vartų (b.l.174, jo pajaus dydis, atsakovo įsitikinimu, nesumažėjo ir nurodomas 8000 Lt verte (b.l. 171).

Kolegija pasisako ir dėl apelianto realiai sumokėto pajaus dydžio už statomą garažą. Pirmosios instancijos teismas, iš šalių paaiškinimų sprendęs, kad ieškovas (apeliantas) iš viso sumokėjo tik 4600 Lt pajinių įnašų (iš 8000 Lt), nepasisakė kitų – rašytinių bylos įrodymų, kaip visumos, reikšmingumo ir jų įrodomosios reikšmės šiam faktui nustatyti aspektu. Kaip matyti iš Garažų statybos ir eksploatavimo kooperatyvo Nr. 265 narių sąrašo, jame apeliantas pažymėtas kaip garažo Nr. 234 turėtojas (b.l. 27). Pažymėtina, kad iš 1996-04-17 visuotinio narių susirinkimo sprendimo matyti, kad burtų dėl konkrečių garažų paskyrimo traukime leista dalyvauti tik tiems nariams, kurie buvo visiškai pajų sumokėję (b.l. 31). Be to, 1993-10-29 tuometinio kooperatyvo narių susirinkime (b.l. 95), įvykusiame iš karto po V. K. 1993-10-10 prašymo priimti jį į kooperatyvą padavimo (b.l. 90, 91), nei jis pats, nei L. J., kurios vietoje jis įstojo į šį kooperatyvą, tarp 16 vėluojančių susimokėti narių, neįvardinti. L. J. ir G. K. prašymuose padarytas prierašas taip pat aiškiai nurodo į kitą sumokėta pajaus sumą (5000 Lt), nei tą nustatė pirmosios instancijos teismas, tačiau šis prieštaravimas išsamiau netyrinėtas ir teismo sprendime neaptartas. Taip pat liko nenustatytos tokios aplinkybės, kada šis prierašas su išaiškinimu apie būtinybę sumokėti papildomai dar 3000 Lt pajaus buvo padarytas, ar apie tokį įpareigojimą buvo žinoma apeliantui - pačiuose pareiškimuose prašymus padavusių asmenų parašai tokio žinojimo nepatvirtinta. Galiausiai, jeigu prierašas apie likusią nesumokėtą 3000 Lt skolos dalį buvo padarytas apelianto ir L. J. pareiškimų pateikimo kooperatyvui dieną, turėtų būti vertinama ir tai, jog iš į bylą pateiktų kvitų (b.l. 172-173) akivaizdžiai matyti, jog L. J. mokėjo bendrijai įnašus ir po jos prašymo išbraukti ją iš kooperatyvo narių bei grąžinti pajų pateikimo 1993-10-10, t.y. 1993-12-17, 1994-01-12, 1994-04-29 (b.l. 90), bei sprendžiama, ar minėtos įmokos nėra papildomai nurodyto 3000 Lt pajaus apmokėjimu (ar jo dalimi). Bylą nagrinėjęs teismas netyrė už ką buvo sumokėtos šios įmokos bendrijai, ar jos nėra papildomos pajaus įmokos prie ankstesnių 5000 Lt pajinių įmokų sumos, apie kurias kalbama judviejų pareiškimuose padarytuose prierašuose. Iš naujo nagrinėjant bylą, šiuos duomenis taip pat būtina priimti domėn arba motyvuotai atmesti.

Ginčijamame teismo sprendime nesama ir jokių argumentų, susijusių su apelianto procesiniuose dokumentuose išdėstyta pozicija, kad įstatymo bei įstatų nustatyta tvarka jis nebuvo iš bendrijos pašalintas, o vietoje jo priėmus naują narį, sumokėtas pajus jam nebuvo grąžintas, kas tiesiogiai numatyta teisės aktų ir atsakovo įstatų atitinkamose nuostatose. Teismui nusprendus, jog nuosavybės santykiai dėl ginčo objekto neatsirado, tačiau netaikius net ir šio pažeistų teisių gynimo būdo - pajaus grąžinimo, iš esmės susiklostė tokia situacija, kad pajus faktiškai be teisėto pagrindo liko atsakovo nusavintas, o apeliantas tokiu būdu paliekamas neapibrėžtoje teisinėje situacijoje. Jo teisių ir interesų teisminė gynyba, visiškai netenkinant ieškinio reikalavimų, nors būtent šioje byloje ir buvo nagrinėjamas klausimas dėl įmokėtų pajinių įmokų dydžio, dėl bendrijos nario ir bendrijos vienokių ar kitokių teisinių santykių susiformavimo ir jų pabaigos, tampa gerokai apsunkinta ir komplikuota.

Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas savo pareigos nustatyti byloje objektyvią tiesą tinkamai neįgyvendino, todėl civilinė byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, atsižvelgiant į pateiktus išaiškinimus (CPK 327 str. 1 d. 2 p.). Pirmosios instancijos teismas taip pat turėtų išspręsti ir išlaidų apeliacinės instancijos teisme paskirstymo šalims klausimą (b.l. 218).

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. vasario 2 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.