Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas patikslintu prašė pripažinti negaliojančia 2002 m. gruodžio 12 d. Be varžytinių parduodamo turto pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią pardavėjas - bankrutavusios BUAB „Kaišiadorių autotransportas" likvidatorė D. K. pardavė atsakovui E. L. 19 m. pločio ir 18 m. ilgio nebaigtą statybą (monolito pamatus), esančią (duomenys neskelbtini) ir 2002 m. gruodžio 12 d. turto perdavimo - priėmimo aktą Nr. 3, kuriuo šis turtas atsakovui buvo perduotas šiam atsakovui. Taip pat prašė panaikinti Kauno apskrities viršininko 2008 m. sausio 29 d. Sutikimą Nr. 24-64-(16.24) dėl detaliojo plano rengimo ir Kauno apskrities viršininko administracijos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2007 m. rugpjūčio 2 d. Pažymą Nr. 40 apie nebaigtą statyti (rekonstruoti, kapitališkai remontuoti) statinį. Ieškovas nurodė, kad 2002 m. gruodžio 12 d. pirkimo - pardavimo sutartis yra neteisėta, kadangi kontrolinio praleidimo punkto pamatų teisinė registracija BUAB „Kaišiadorių autotransportas" vardu nebuvo atlikta ir neįregistruota. Nėra jokių duomenų, kad minimas pastatas buvo statomas teisėtai, ar kad jis buvo statomas valstybinės žemės sklype, kurį šiuo metu nuomos pagrindu valdo atsakovai E. L., tretysis asmuo UAB „Eletransa". Sutartis sudaryta nesilaikant imperatyvių LR statybos įstatymo, įmonių bankroto įstatymo, bei CK 6.394 str., 6.396 str. reikalavimų. Pažymėjo, kad Lietuvos TSR Ministrų tarybos Valstybinis statybos reikalų komitetas 1976-12-30 įsakymu Nr 307 „Dėl leidimų statyti ir rekonstruoti gyvenamuosius namus, pramonės, civilinius, žemės ūkio ar kitus objektus įforminimo tvarkos" galiojusiu iki 1995 m. vasario 1 d. nustatė, kad leidimus statyti pramonės įmones ir gamybinės paskirties pastatus išduoda respublikinio pavaldumo miestų vykdomųjų komitetų statybos ir architektūros valdybų (skyrių) statybos kontrolės inžineriniai ir rajonų architektai inspektoriai. Leidimas įforminamas derinant atitinkamo objekto statybos techninę dokumentaciją - ant projekto titulinio lapo užrašoma „leidžiama statyti", pažymima data, dedamas antspaudas ir parašas. Leidimas įregistruojamas projektų derinimo apskaitos knygoje. Leidimų kontrolinio pastato statybai išduota nebuvo. Atsakovo E. L. atstovas pateikė Valstybinio kelių projektavimo instituto parengtą įvažiavimo į AB „Kaišiadorių autotransportas" teritoriją projektą Nr. 93-1108, tačiau pastarojo planavimo tikslas - numatyti įvažiavimo techninius sprendinius į įmonės teritoriją, bet ne suprojektuoti įmonės ketinamus statyti pastatus. Atsakovas pateikė Valstybinio kelių projektavimo instituto Kaišiadorių VATĮ genplano (teritorijos sumažinimo) vieną iš variantų, kuris nėra suderintas su jokiomis valstybinėmis institucijomis ir pagal savo pobūdį yra laikytinas kaip vienas iš galimų architektūrinių įmonės teritorijos sumažinimo projektinių sprendimų. Sandoris prieštarauja imperatyvioms LR statybos įstatymo 34 str. nuostatoms. Nebuvo pateiktas joks su statinio statybos valstybinę priežiūrą atliekančio viešojo administravimo subjektu suderintas dokumentas, pagrindžiantis kontrolinio praleidimo punkto statybos teisėtumą. Statybos įregistravimo dokumentas, leidimas statyti, statinio projektas, turėjo būti pateikti ir 2007-08-02 Kauno apskrities viršininko administracijos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui, prieš išduodant ginčijamą pažymą Nr. 40 apie nebaigtą statyti pastatą, nes tokių dokumentų privalomą pateikimą ir faktinį patikrinimą prieš išduodant pažymas numatė Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos viršininko 2006-12-01 įsakymu Nr. 30 papildytas „Statinio statybos patikrinimo tvarkos aprašo" IV skyrius. Minėta pažyma E. L. negalėjo būti išduodama dar ir todėl, kad jis nebuvo kontrolinio praleidimo punkto pamatų statytoju. Turto perdavimo - priėmimo aktas sudarytas pažeidžiant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 831 patvirtintos Bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos" 32 p., kuris imperatyviai numatė, kad turto perdavimo aktą tvirtina kreditorių susirinkimo pirmininkas. Toks aktas nustatyta tvarka patvirtintas kreditorių susirinkime nebuvo, kaip ir nebuvo sprendimo jį parduoti be varžytinių. Ieškovas teigė, kad 2002 m. gruodžio 12 d. be varžytinių parduodamo turto pirkimo - pardavimo sutartis naikintina dar ir dėl to, kad sudaryta pažeidžiant imperatyvias Įmonių bankroto įstatymo 33 str. 1 d. nuostatas. Nurodo, kad nekilnojamojo daikto pirkimo - pardavimo sutarties dalykas individualizuojamas pagal LR CK 6.396 str., sutartyje nurodant duomenis apie nekilnojamąjį daiktą, jo lokalizaciją žemės sklype ar kitame daikte. Tokių duomenų ginčo sutartyje nėra. Ginčo pastatas niekada nepateko į 1996-10-16 apskrities valdytoju įsakymu Nr. 04-4844 suformuotą Lietuvos Respublikos nuosavybės teise valdomą žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini). Dalis planuojamo žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), patenka į 2007 m. birželio 7 d. Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. VI-528 „Dėl žemės sklypo detaliojo plano patvirtinimo" suformuoto valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), teritoriją, kuri nėra E. L. ir UAB „Eletransa" nuomojama žemės sklypo dalis ir kuriai Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos direktorius nėra perdavęs planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų. Jokiuose žemės sklypų planuose šie pamatai taip pat nebuvo nurodyti. Todėl imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja, o dėl nurodytų pažeidimų pripažintina negaliojančia ir naikintina 2002 m. gruodžio 12 d. be varžytinių parduodamo turto pikimo - pardavimo sutartis, 2002-12-12 turto perdavimo - priėmimo aktas Nr. 3, 2007 m. rugpjūčio 2 d. Kauno apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos istybinės priežiūros skyriaus Pažyma Nr. 40 ir kaip išvestinis naikintinas Kauno apskrities viršininko 2008 m. sausio 29 d. Sutikimas Nr. 24-64-(16.24) dėl detaliojo plano rengimo.

Dėl 2002 m. gruodžio 12 d. be varžytinių parduodamo turto pirkimo -pardavimo sutarties neteisėtumo. Ieškovas nesutinka su teismo vertinimu, kad ginčijamos sutarties dalykas -kontrolinis praleidimo punktas atitinka daiktui keliamus fizinio įmanomumo ir teisėtumo reikalavimus. Teismas pasisakydamas dėl parduodamo daikto fizinio įmanomumo, tačiau dokumentų statybos teisėtumui pagrįsti nevertino. Ieškovas teigia, kad Nekilnojamojo daikto pirkimo - pardavimo sutarties dalykas individualizuojamas pagal LR CK 6.396 straipsnio reikalavimus sutartyje nurodant duomenis apie nekilnojamąjį daiktą, jo lokalizaciją žemės sklype ar kitame daikte, tačiau teismo sprendime apie ginčo pastato lokalizaciją konkrečiame žemės sklype pasisakoma dviprasmiškai. Sprendimo 21 puslapyje teigiama, kad „nebaigtas statyti statinys yra žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini), tuo tarpu 24-tame puslapyje nurodoma, kad pastatas „tik dalinai persidengia su gretimu valstybiniu žemės aklypu, adresu (duomenys neskelbtini)". Abi šios teismo nurodytos pozicijos nepagrįstos. Iš byloje esančių dokumentų - žemės sklypo (duomenys neskelbtini) sklypų planų, taip pat VĮ „Registrų centro" 2011-04-06 paaiškinimo Nr. (3.7.2) S-843 akivaizdu, kad visa apimtimi ginčo pastatas nepatenka į adresu (duomenys neskelbtini) suformuotą žemės sklypą, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini). Darytina priešinga, nei ginčijamame sprendime išvada, kad sutartyje nurodyta statinio buvimo vieta (adresas) neatitinka faktinės padėties, nes pastatas stovi ne sutartyje nurodytu (duomenys neskelbtini) adresu, bet kitame žemės sklype - (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartyje privalo būti nurodyti teisingi duomenys apie nekilnojamąjį daiktą, kurį pardavėjas privalo pagal sutartį perduoti pirkėjui, taip pat nurodyta to daikto vieta atitinkamame žemės sklype, tačiau šios CK 6.396 str. 1 d. numatytos nuostatos sudarant sutartį buvo nesilaikyta. Dėl to, aptariama sutartis vadovaujantis LR CK 6.396 straipsnio 2 dalimi negalioja.

Atsakovo E. L. atstovas statybos teisėtumui pagrįsti pateikė Valstybinio kelių projektavimo instituto Kaišiadorių VATĮ genplano teritorijos sumažinimo II variantą, kurio reikšmės statybos teisėtumui pagrįsti teismas detaliau nenagrinėjo nurodydamas tik faktą apie tokio plano egzistavimą. Tačiau pateiktas genplanas nėra suderintas su jokiomis valstybinėmis institucijomis ir pagal savo pobūdį yra laikytinas kaip vienas iš galimų architektūrinių įmonės teritorijos sumažinimo projektinių sprendimų. Tokios pat pozicijos laikosi ir Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija atliekant Lietuvos Respublikoje statybos valstybinę priežiūrą. Pažymėtina, kad ant atsakovo pateiktų planų nėra žymų, kad pagal projektą „leidžiama statyti", kas buvo būtina pagal galiojančius statybą reglamentuojančius teisės aktus. Projektinės dokumentacijos parengimas tik pirminė statybos stadija, nes paruoštus projektinius sprendinius reikia nustatyta tvarka suderinti ir gauti atitinkamus leidimus statybai. Leidimų kontrolinio pastato statybai išduota nebuvo.

2002 m. gruodžio 12 d. pirkimo - pardavimo sutartis prieštaravo imperatyvioms LR statybos įstatymo (2001 m. lapkričio 8 d. redakcija Nr. IX-583) 34 str. nuostatoms. Sudarant ginčijamą pastato pirkimo - pardavimo sutartį, statybos valstybinę priežiūrą atliekančio viešojo administravimo subjekto pažyma pateikta nebuvo. Kauno apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2007 m. rugpjūčio 2 d. pažyma Nr. 40, kurios pagrindu statinys įregistruotas viešajame registre, buvo išduota tik 2007-06-02 ir tai nepagrįstai, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Ieškovas pažymėjo, kad teismas apie viešojo administravimo subjekto pažymos kaip to imperatyviai reikalauja įstatymas nebuvimo (neturėjimo) įtaką (reikšmę) sandorio teisėtumui apskritai nepasisakė.

2002 m. gruodžio 12 d. be varžytinių parduodamo turto pirkimo - pardavimo sutartis naikintina dar ir dėl to, kad sudaryta pažeidžiant imperatyvias 1997 m. birželio 17 d. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo Nr. (duomenys neskelbtini) 39 str. 1 d. nuostatas. Po 2002-06-20 neįvykusių nebaigtos statybos ir kitų pastatų varžytinių, bankroto byloje esančiuose kreditorių susirinkimo protokoluose duomenų apie tai, kad būtų priimtas sprendimas nebaigtos statybos kontrolinį praleidimo punktą parduoti be varžytinių, ar kad būtų nuspręsta nebaigtą statybą parduoti konkrečiam pirkėjui už 300 litų, nėra. Pažymėtina ir tai, kad 2002-05-22 likviduojamos UAB „Kaišiadorių autotransportas" kreditorių komiteto posėdyje, kuris nurodomas sutartyje kaip pagrindas perleisti turtą, nebaigtos statybos kontrolinį praleidimo punktą nutarta iš varžytinių skelbiant „Valstybės žiniose" parduoti nustatant pradinę 1 000 litų kainą. Keitusio šį sprendimą, kitokio kreditorių sprendimo, nėra. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo statinys parduodas už mažesnę kainą, nei buvo nuspręsta kreditorių, teismo sprendime nurodyti motyvai, jog nebuvo pažeisti kreditorių interesai, neatitinka nustatytų aplinkybių. Teismas nurodydamas, kad nebuvo pažeisti kreditorių interesai remiasi trečiojo asmens D. K. paaiškinimu, tačiau šis asmuo yra suinteresuotas bylos baigtimi, be to, jos žodžius paneigia rašytinis įrodymas - 2002-05-22 kreditorių posėdžio protokolas, kurio reikšmė nusveria, bet kokius buvusios likvidacinės komisijos pirmininkės paaiškinimus.

Dėl Kaimo apskrities viršininko administracijos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2007 m. rugpjūčio 2 d. pažymos Nr. 40 apie nebaigtą statyti (rekonstruoti, kapitališkai remontuoti) statinį neteisėtumo. Ieškovo teigimu, teismas skundžiamame sprendime atskirų ir konkrečių motyvų apie šios pažymos atitikimą teisės aktų reikalavimams nenurodė. Daug dėmesio sprendime skiriant teisinei tokių pažymų išdavimo reglamentacijai dėl esminio dalyko - ar konkrečiu atveju išduodant ginčijamą pažymą laikytasi teisės aktų reikalavimų, teismas nepasisakė. B UAB „Kaišiadorių autotransportas", atsakovas E. L. nei teismui, nei valstybinę statybų priežiūrą vykdančioms institucijoms nepateikė jokio su statinio statybos valstybinę priežiūrą atliekančio viešojo administravimo subjektu suderinto dokumento (statinio projekto, leidimo ar kt.), pagrindžiančio kontrolinio praleidimo punkto statybos teisėtumą. Tokių dokumentų nėra pateikta Nekilnojamojo turto kadastre ir registre. Statybos įregistravimo dokumentas, leidimas statyti, statinio projektas, statytojo turėjo būti pateikti Kauno apskrities viršininko administracijos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui, prieš sudarant ginčijamą sutartį, 2007-08-02 išduodant ginčijamą pažymą Nr. 40 apie nebaigtą statyti pastatą, tačiau tokie dokumentai pateikti nebuvo. Minėta pažyma atsakovui E. L. negalėjo būti išduodama dar ir todėl, kad jis nebuvo kontrolinio praleidimo punkto pamatų statytoju. BUAB „Kaišiadorių autotransportas" statybos leidimas kontroliniam praleidimo punktui nebuvo išduotas, tuo labiau jis negalėjo ir nebuvo perregistruotas atsakovo E. L. vardu. Ieškovas teigia, kad teismo sprendime nurodyta aplinkybė, kad valstybinės institucijos jokių duomenų apie kontrolinio praleidimo punkto statybos savavališkumą negavo, nepaneigia nurodytų aplinkybių apie statinio savavalinę statybą. Pažymėjo, kad kai tinkamai savo pareigų neatlieka tam įgaliotas institucijos prokurorui atsiranda pareiga pareikšti ieškinį teisme ginant viešąjį interesą.

Dėl Kauno apskrities viršininko 2008 m. sausio 29 d. sutikimo Nr. 24-64-(16.24) detaliojo plano rengimui neteisėtumo. Ieškovas teigia, kad teismo sprendime Kauno apskrities viršininko 2008 m. sausio 29 d. sutikimo Nr. 24-64-(16.24) atitikimo teisės aktų reikalavimams klausimas atskirai nėra aptartas. Ieškovo manymu, iš teismo sprendimo galima daryti prielaidą, kad laikytąsi nuomonės, jog sutarties nenuginčijus atskirai pagrindo ginčyti sutikimui nebuvo. Su tokia teismo pozicija ieškovas nesutinka ir nurodo, kad Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (2004 m. gegužės 1 d. redakcija Nr. IX-1962) 20 str. 1 d. 1 p. numato, kad detaliojo planavimo organizatorius yra savivaldybės administracijos direktorius. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 635 patvirtinto „detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo tvarkos aprašo" 19 p. imperatyviai nurodyta, kad savivaldybė negali reikalauti, kad žemės sklypų naudotojas rengtų ne jo valdomo ar naudojamo žemės sklypo ar jų grupės detalųjį planą. Vadovaujantis šių teisės aktų nuostatomis Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. gruodžio 6 d. įsakyme Nr. VI-1099 yra nurodyta, kad E. L. yra perduotos planavimo organizatoriaus teisės ir pareigos detaliajam planui rengti „nuomos teisėmis valdomame žemės sklype". E. L. nuomos teisėmis valdomame žemės sklype nėra ir nebuvo kontrolinio praleidimo punkto pamatų, nes jie yra kitame laisvo valstybinio fondo žemės plote. Kontrolinio praleidimo punkto pamatai yra sklype, į kurį detaliojo planavimo organizatorius E. L. neperleido detaliojo planavimo organizatoriaus teisių. Tuo tarpu Kauno apskrities viršininko 2008 m. sausio 29 d. sutikimu Nr. 24-64-(16.24) dėl detaliojo plano rengimo ultra vires išduotas sutikimas kitam planavimo tikslui ir objektui, t.y. naujo sklypo suformavimui prie pastato - kontrolinio praleidimo punkto 6Tlp, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), suformuoto sklypo prijungimui prie sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir padalijimas, pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties, būdo, pobūdžio, teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo nustatymui. Kadangi detaliojo planavimo organizatoriumi konkrečiu atveju buvo ne Kauno apskrities viršininkas, pastarasis negalėjo duoti sutikimo tokioje apimtyje, kurioje tokio sutikimo dėl planavimo apimties nedavė Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos direktorius. Šioje situacijoje Kauno apskrities viršininkas suteikė kitam asmeniui daugiau teisių negu jų turėjo pats, t.y. veikė peržengdamas kompetencijos ribas. Dėl šių argumentų, sudarančių savarankišką pagrindą panaikinti aptariamą sutikimą, teismas nepasisakė. Ieškovo teigimu, bet kokiu atveju šis sutikimas yra niekinis, jei teismas pripažintų nekilnojamojo turto sandorį negaliojančiu, nes neįgijus kontrolinio praleidimo punkto pamatų, logiška, kad ir žemės sklypo formavimas apie tokį daiktą neturi jokio teisinio pagrindo.

Dėl atsakovo E. L. sąžiningumo. Ieškovas nesutinka su teismo nuomone, kad nenustatyta aplinkybių, jog atsakovas E. L. sudarydamas sutartį būtų nesąžiningas. Teismo sprendime išdėstyti motyvai suponuoja išvadą, kad konkrečioje ginčo situacijoje teismas sprendė, jog E. L. teisės ir teisėti interesai turi būti ginami prioritetiškai nei viešasis interesas. Iškovas nesutiko su teismo motyvu, kad tenkinus ieškinį būtų pažeista pusiausvyra tarp asmeninių E. L. teisių ir teisėtų interesų ir prokuroro įvardijamo viešojo intereso. Atsakovas E. L. iki UAB „Kaišiadorių autotransportas" bankroto procedūrų pradžios buvo šios įmonės direktoriumi, vėliau kreditoriumi ir įmonės likvidacinės komisijos nariu, todėl turėjo ir galėjo žinoti, kad įgyjamas iš jo paties vadovautos įmonės nebaigtas statyti pastatas yra be statybą leidžiančių dokumentų, teisiškai neregistruotas, nepatenka į žemės sklypą, kuris nurodomas daikto pardavimo sutartyje, daiktas parduodamas be kreditorių susirinkimo sprendimo už 300 litų sumą. Toks atsakovo E. L. elgesys neatitiko rūpestingumo, atidumo ir apdairumo imperatyvų, taikytinų sandorio šalims, reikalavimų. Atsakovas E. L. neįsitikinęs, ar perkamas daiktas atitinka pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytą daiktą, neįgijo pakankamo pagrindo, kad būtų užtikrintas, jog sudarytas sandoris atitinka įstatymo reikalavimus, taigi neįgijo ir teisėtų lūkesčių, kad sandoris nebus pripažintas negaliojančiu. Teigia, kad nustačius, jog nuosavybės teisė buvo įgyta neteisėtai, asmens teisės į ginčo nuosavybės objektą negali būti ginamos taip pat kaip ir teisėtai įgyta nuosavybė.

Dėl prokuroro ginamo intereso pripažinimo viešuoju. Ieškovas nesutinka su teismo sprendimu, kuriame nurodoma, kad prokuroras ieškiniu siekia užtikrinti viešąjį interesą - racionalų teritorijos panaudojimą specifiniu būdu, kurį pagal įstatymus įgyvendina Kaišiadorių rajono savivaldybė, kadangi tokiu būdu teismas sumenkina ginamo viešo intereso reikšmę pabrėžtinai akcentuodamas, kad žemės sklypas, kuriame stovi ginčo statinys suformuotas komercinės paskirties objektų teritorijai, o ne kitų būtinų visuomenės interesų tenkinimui. Ieškovas nesutinka ir su teismo išvada, kad yra galimas detaliojo plano sprendinių keitimas (tikslinimas) atsižvelgiant į sklype E. L. priklausantį nebaigtą statyti pastatą ir kad Kaišiadorių rajono savivaldybei prieš planuojant sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), buvo žinoma apie jame esantį kontrolinio praleidimo punktą. 2007-06-07 baigtas rengti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) detalusis planas, kuris patvirtintas 2007 m. birželio 7 d. Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. VI-528 „Dėl žemės sklypo detaliojo plano patvirtinimo". Nekilnojamojo turto registre nebaigtas statyti kontrolinio praleidimo punktas įregistruotas vėliau, t.y. 2007-08-07. Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijai iki šio fakto (nebaigtos statybos įteisinimo 2007-08-07) išviešinimo viešajame registre teisinių ir faktinių kliūčių planuoti žemės sklypo (duomenys neskelbtini) tvarkymo rėžimą, nebuvo. Visuomenė yra suinteresuota valstybinės žemės apsauga, o tai reiškia, kad prokuroro siekis užkardyti neteisėtą valstybinės žemės perleidimą privačion nuosavybėn yra viešasis interesas, kurį prokuroras turi teisę įgyvendinti teisme. Ieškovas pažymėjo, kad žemės sklypas, kuriame stovi pagal ginčijamą pirkimo -pardavimo sutartį atsakovo E. L. įgytas statinys yra suformuotas viešojo intereso tenkinimo tikslu - t.y. sklypą numatoma parduoti aukciono būdu, būsimą pirkėją įpareigojant pastatyti komercinės ir pramoginės paskirties pastatus, reikalingus Kaišiadorių miestelio gyventojų poreikių tenkinimui. Numatomi pastatyti komercinės ir pramoginės paskirties pastatai reikalingi Kaišiadorių miesto gyventojams, t.y visuomenės daliai, tuo pačiu valstybė ir savivaldybė už parduodamą aukcione sklypą gaus atitinkamą pinigų sumą, kuri taip pat bus naudojama visuomenės poreikiams tenkinti. Dar 2005 m. vasario 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A4-247/2005 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad teritorijų planavimas - tai fizinių, juridinių asmenų veiklos teritorinis organizavimas, kuriuo siekiama užtikrinti viešąjį interesą - racionalų teritorijos panaudojimą specifiniu būdu. Pagal teisės aktams prieštaraujantį sandorį įteisintas statinys trukdo tinkamai įgyvendinti trečiojo asmens - Kaišiadorių rajono savivaldybės funkcijas ir kartu įgyvendinti viešąjį interesą -racionalų teritorijos panaudojimą specifiniu būdu, todėl tokių kliūčių pašalinimas kartu reikštų ir viešojo intereso apgynimą.

Dėl ginčo statinio (monolito pastatų) statybos teisėtumo. Atsakovas nesutinka su ieškovo argumentais, kad kyla abejonių dėl ginčo statinio statybos teisėtumo. Atsakovo pateikti į bylą įrodymai kaip Valstybinio kelių projektavimo instituto parengtas įvažiavimo į B UAB „Kaišiadorių Autotransportas" teritoriją projektas Nr. 93-1108, Valstybinio kelių projektavimo instituto Kaišiadorių VATĮ genplanas (teritorijos sumažinimo,) nepatvirtina statybos teisėtumo. Atsakovo teigimu, jo pateikti įrodymai sudaro pagrindą būtent priešingoms išvadoms, t.y. kad ginčo statinys buvo nuosekliai kuriamas kaip naujas daiktas, pradedant planavimo procedūra (tą patvirtina atsakovo į bylą pateikti planų nuorašai), pradedant statybą (tą patvirtina VĮ „Registrų centras" duomenys), įrašant šį turtą į įmonės Kaišiadorių ATĮ, vėliau - UAB „Kaišiadorių autotransportas" (vėliau jį perkeliant į bankrutuojančios įmonės) balansą tą turtą įmonėje faktiškai valdant, apskaitant, jo vertę buvo įskaitant į bankrutuojančios įmonės turto vertę. Todėl tai paneigia ieškovo tvirtinimus, kad ginčo statinys buvo statomas neteisėtai. Ieškovas tuo tarpu, turėdamas pareigą, nurodytą LR CPK 178 str., pagrįsti ieškinio pagrindą, to nepadarė ir nepateikė pagrįstų ir juridinę reikšmę turinčių įrodymų, kad minėto ginčo pastato statyba buvo neteisėta, t.y., kad ginčo statinys buvo statomas savavališkai. Atsakovas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, kad ginčo statinio statybos procesas formaliai būtų sustabdytas nuo pat jo statybos pradžios iki dabar, esant juridinių faktų sudėčiai, reikalingai tokiam sustabdymui atlikti (reikalavimus tokiems juridiniams faktams nustatė LR aplinkos ministro 2002-04-30 patvirtintas Statybos techninis reglamentas STR 1.09.06.2002 „Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas".

Dėl sandorio tariamo prieštaravimo imperatyvioms Bankroto įstatymo normoms. Atsakovo teigimu, ieškovas iš esmės ginčijo B UAB „Kaišiadorių autotransportas" bankroto metu vykusių bankroto procedūrų teisėtumą. Ieškovo argumentai apie tai, kad Statinio pardavimo metu esą buvo pažeisti bankroto procedūras reglamentuojantys teisės aktai ir tai neva sudaro pagrindą pripažinti negaliojančia pirkimo-pardavimo sutartį ir priėmimo-perdavimo aktą yra nepagrįsti. Įmonės bankroto procedūras reglamentuojančių teisės aktų tikslas - užtikrinti bankroto procedūrų skaidrumą užtikrinti kreditorių teises. Iš bankroto proceso kylantis viešasis interesas yra susijęs ne su pašalinių asmenų interesų gynyba, o būtent su kreditorių interesų apsauga ir gynyba. Subjektai, kurių teises būtų galėję pažeisti įmonės bankroto ir likvidavimo procese dalyvavusių asmenų veiksmai, neskundė pastarųjų asmenų veiksmų ĮBĮ nustatyta ar kokia nors kita tvarka, todėl laikytina, kad bankroto procedūros metu priimti nutarimai yra teisėti. Be to, atsakovas teigė, kad net jei ir būtų pripažinta, kad Bankroto procedūroje parduodant ir perduodant Statinį buvo padaryti kokie nors formalūs ĮBĮ pažeidimai, ieškovas neturėjo teisės ginčyti pirkimo-pardavimo sutarties ir priėmimo-perdavimo akto tariamais ĮBĮ pažeidimų motyvais, nes: 1) jis nėra ir nebuvo subjektu, turinčiu teisę ginčyti Bankroto procedūros metu priimtus nutarimus; 2) yra suėję visi senaties terminai ginčyti Bankroto procedūros metu priimtus nutarimus; 3) iš Bankroto procese dalyvavusių asmenų veiksmų (t.y. iš to, kad Bankroto procese dalyvaujantys asmenys, turėję teisę ginčyti savo pažeistas teises, įstatymo nustatyta tvarka to nedarė), seka, kad jų teisės nebuvo pažeistos, įmonės bankroto metu priimti sprendimai nepažeidė jų, kaip kreditorių, interesų ir iš to viešasis interesas neatsirado. Tai, kad Bankroto procedūroje pirkimo pardavimo sutartimi ir priėmimo-perdavimo aktu už 300 Lt atsakovui E. L. buvo parduotas ir perduotas ginčijamas statinys, nepažeidė nei ieškovo, nei savivaldybės interesų, nes jie iš viso nebuvo Bankroto procedūros subjektai (kreditoriai), galintys turėti savo teisių ir pareigų.

Dėl sandorio tariamo prieštaravimo kitoms ieškovo išvardintoms imperatyvioms normoms. Nurodo, kad ieškovas tvirtino, kad Kaišiadorių rajono savivaldybės administracija nurodė, jog planuojant valstybinę žemę ir rengiant žemės sklypo (duomenys neskelbtini), detalųjį planą 2005 - 2007 metais buvo patikrinti visi besiribojantys su planuojama teritorija žemės sklypai ir juose įregistruoti pastatai. Ieškovo teigimu, ginčo pamatai nei viename žemės sklype nebuvo užfiksuoti ir nebuvo registruoti nekilnojamojo turto registre. Jokiuose žemės sklypų planuose šie pamatai taip pat nebuvo nurodyti. Tačiau teigia, kad tokie ieškovo tvirtinimai nepagrįsti. Ginčo statinys -nebaigtas statyti Kontrolinio praleidimo punktas, jo pamatai - kaip nekilnojamojo turto kadastro objektas, buvo užregistruotas 2006 metais. Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka dar 2006-01-11 statiniui suteiktas unikalus numeris, plane statinys pažymėtas indeksu 6Tlp (byloje yra 2007-08-07 Pažymėjimas apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą nekilnojamojo turto registre). Faktas, kad šio statinio teisinė registracija buvo atlikta vėliau (t.y., buvo įregistruotos nuosavybės teisės), nepaneigia fakto, kad ieškovo tvirtinimu laikotarpiu nuo 2005 - 2007, ginčo statinys jau buvo įregistruotas kaip nekilnojamojo turto kadastro objektas ir įregistruotas VĮ „Registrų centras". Pardavėjas - B UAB „Kaišiadorių autotransportas" - kaip juridinis asmuo buvo įsteigta reorganizavus AB „Kaišiadorių autotransportas", kuri savo ruožtu buvo įsteigta privatizavus tuometinę Kaišiadorių ATĮ. LR valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo (1997-11-04 Nr. (duomenys neskelbtini) 22 str. 4 d. buvo nustatyta, kad Pirkėjas, šio įstatymo nustatyta tvarka įsigijęs pastatą ar įrenginį, perima buvusias šių privatizavimo objektų savininkų teises ir pareigas pagal žemės, kuri reikalinga tokiems privatizavimo objektams eksploatuoti, nuomos sutartį, o jeigu nuomos sutartis nebuvo sudaryta, - perima teisę išsinuomoti šiems privatizavimo objektams eksploatuoti reikalingą žemės sklypą. Taigi, privatizuojamam objektui neturint žemės nuomos sutarties, visi jos teisių perėmėjai: tiek AB „Kaišiadorių autotransportas", tiek UAB „Kaišiadorių autotransportas", tiek BUAB „Kaišiadorių autotransportas", tiek ir atsakovas E. L., perėmė teisę, bet ne pareigą, išsinuomoti šiems privatizavimo objektams eksploatuoti reikalingą žemės sklypą. Minėto įstatymo 22 str. buvo pakeistas tik 2006-12-05 įstatymu Nr. X-949, įsigaliojusiu nuo 2007-03-01, kurio redakcija buvo išdėstyta taip: Valstybinės žemės sklypų ir savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų, priskirtų privatizuojamiems statiniams ir įrenginiams, pardavimo, nuomos ar kitokio perleidimo tvarką nustato žemės santykius reglamentuojantys teisės aktai. Todėl byloje nesant pagrindo pripažinti negaliojančiais pirkimo – pardavimo sutartį ir priėmimo-perdavimo aktą nėra ir pagrindo naikinti visus kitus ieškovo ginčijamus aktus.

Dėl viešo intereso. Remdamasis susiformavusia teismų praktika, atsakovas tegia, kad kuomet kyla klausimas, ar tam tikras interesas laikytinas viešuoju, turi būti įmanoma pagrįsti, kad, nepatenkinus tam tikro asmens ar grupės asmenų intereso, būtų pažeistos ir tam tikros Konstitucijoje įtvirtintos, jos saugomos ir ginamos vertybės. Iš Savivaldybės į bylą pateiktų duomenų matyti, kad pagrindinė priežastis, dėl ko kilo šis ginčas yra ta, kad atsakovo E. L. prašomas patvirtinti detalusis planas „susikirto", “persidengė” su gretimo sklypo patvirtintu detaliuoju planu, kur pastarasis buvo patvirtintas suformuoti sklypą komerciniam naudojimui. Tokie pareiškėjo pareikšti materialiniai reikalavimai yra netinkami tariamam viešajam interesui apginti, kadangi siekiama ginti tik atskiro ūkio subjekto ekonominius interesus. Be to, gretimo sklypo detalusis planas buvo patvirtintas, neįvertinus minėtojo ginčo statinio, kuris juk neabejotinai buvo ir tuo metu (t.y., savivaldybės prokurorui nurodyto „patikrinimo" metu). Juo labiau, jog pastarasis statinys, kaip jau buvome savo atsiliepimuose į ieškinius akcentavę šioje byloje anksčiau, dar 2006 metais, buvo fiksuotas kaip nekilnojamojo turto objektas ir jo kadastro duomenys buvo įregistruotas VĮ „Registrų centras". Taigi, patikslinto ieškinio patenkinimas, gali prisidėti prie „įteisinimo" kitų suinteresuotų asmenų - gretimo sklypo detalaus plano rengėjų -galimai nesąžiningų veiksmų, kas taip pat prieštarautų sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams. Atsakovas pažymėjo, viešojo intereso gynybą deklaruojančio prokuroro ginčijamų aktų (Kauno apskrities viršininko administracijos 2008-01-29 Sutikimo Nr. 24-64-(16.24) dėl detaliojo plano rengimo parengtas detalusis planas, kuriame buvo sprendžiami ne tik privačių asmenų nuosavybės teise priklausančių pastatų ir teritorijos klausimai, - to detaliojo plano įgyvendinimas buvo būtinas ir VSDFV Kaišiadorių skyriaus funkcijų vykdymui. Todėl atsakovas mano, kad prokuroro ieškiniu galimai bandoma ginti tikrai ne viešą interesą, o priešingai - kažkieno privačius interesus.

Kolegija sutinka su ieškovo argumentais dėl CK 1.80 straipsnio 4 dalies nuostatų netaikymo atsakovo E. L. atžvilgiu. Lietuvos A. T. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-238/2006, suformuota taisykle, kad jeigu civilinių teisių ir pareigų įgijėjas žinojo ar turėjo žinoti apie galimą administracinio akto prieštaravimą įstatymo nuostatoms, tai jis negali remtis savo sąžiningumu. Atsakovas neatkreipė dėmesio į tai, kad ginčijamus nekilnojamuosius daiktus įgyja iš asmens, neturinčio teisės jį perleisti, nors jis iki bankroto proceso buvo BUAB „Kaišiadorių autotransportas" direktoriumi, o po to ir kreditoriumi, todėl pripažįstant jį sąžiningu įgijėju būtų nesivadovauta CK 1.5 straipsnio 3 dalyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais. Šiuo aspektu pažymėtina, kad 2002-05-22 kreditorių komiteto nutarimu buvo nutarta nebaigtą statybą parduoti už 1000 Lt iš varžytinių, vienok sandorio kaina buvo tik 300 Lt. ir parduota be varžytinių. Tačiau pripažinus ginčijamus turto perleidimo sandorius negaliojančiais restitucija negalima, kuomet BUAB „Kaišiadorių autotransportas" yra neegzistuojantis juridinis asmuo, išregistruotas 2003-03-29 dėl bankroto, todėl nei grąžinti ginčo daiktą jo savininkui, nei įpareigoti grąžinti pirkėjui už jį sumokėtas lėšas nėra galimybės (CK 1.80 straipsnio 1, 2 dalys, 6.145 straipsnio 2 dalis). Šiuo aspektu klausimas dėl žalos atlyginimo gali būti sprendžiamas reiškiant ieškinį bendra tvarka.