Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Teisėja V.Žindulienė Procesinio sprendimo kategorija 1.2.7.4.

NUTARTIS

2005 m. gruodžio 1 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 5 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos BK 150 str. 4 d. (už 2003 m. liepos mėn. padarytą veiką) - laisvės atėmimu šešeriems metams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 150 str. 4 d. (už 2003 m. antroje pusėje padarytą veiką) - laisvės atėmimu šešeriems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis Baudžiamojo kodekso 63 str. 1, 4 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, ir galutinė subendrinta bausmė M. M. paskirta laisvės atėmimas septyneriems metams šešiems mėnesiams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. M. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2003 m. liepos mėnesį, naktį, tiksliai nenustatytu laiku, savo namuose, esančiuose Šiaulių rajone, Drąsučių kaime, (duomenys neskelbtini), tenkino lytinę aistrą oraliniu būdu su mažamete L. Č. , gim. (duomenys neskelbtini), lietė ranka jos lytinius organus prieš jos valią, pasinaudojęs bejėgiška nukentėjusiosios būkle dėl mažametystės.

Be to, M. M. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2003 m. antroje pusėje, naktį, tiksliai nenustatytu laiku, savo namuose, esančiuose Šiaulių rajone, Drąsučių kaime, (duomenys neskelbtini), tenkino lytinę aistrą oraliniu būdu su mažamete L. Č. , gim. (duomenys neskelbtini), lietė ranka jos lytinius organus prieš jos valią, pasinaudojęs bejėgiška nukentėjusiosios būkle dėl mažametystės.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvaujantis M. M. ir jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo M. M. apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išsiaiškino bylos aplinkybes, ištyrė byloje surinktus įrodymus bei padarė pagrįstą išvadą dėl M. M. kaltės įrodytumo.

Priešingai nei teigiama nuteistojo apeliaciniame skunde, M. M. kaltė padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, įrodyta ne tik nukentėjusiosios L. Č. parodymais, bet ir liudytojų R. Ž. , K. Č. bei paties apelianto ikiteisminiame tyrime ir teisiamajame posėdyje duotais parodymais.

Iš nukentėjusiosios L. Č. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjai, matyti, kad nuteistasis M. M. vertė ją tenkinti lytinę aistrą prieš jos valią. Nukentėjusioji parodė, kad ji bei motina K. Č. , panaudojant grasinimus, M. M. buvo verčiamos lūpomis ir burna liesti jo lytinius organus.

Nukentėjusioji L. Č. teisiamajame posėdyje nebuvo apklausta, tačiau teismas jos parodymus, duotus ikiteisminiame tyrime, vadovaudamasis BPK 276 str. 1 d. 1 p. bei 280 str. 3 d. reikalavimais ištyrė teisiamajame posėdyje ir jais pagrįstai rėmėsi, nustatydamas kaltininko veiksmų pobūdį.

Nukentėjusiosios L. Č. parodymus patvirtino ir liudytoja apklausta jos motina K. Č. . Ji patvirtino, kad 2003 metais, tikslios datos neprisimena, M. M. nurodė jai į lovą atvesti dukrą L. Č. . Išsigandusi prieš ją pavartoto fizinio smurto bei grasinimų, ji atvedė dukrą Loretą į lovą, kurioje gulėjo M. M. . Ji ir dukra, verčiamos M. M. , čiulpė jo varpą. Tokius pačius veiksmus M. M. dar kartą privertė jas atlikti 2003 m. žiemą. M. M. glamonėjo Loretą, kišo rankas jai už kelnaičių, lietė jos lytinius organus. Apie tai, kad M. M. verčia ją ir mažametę dukrą tenkinti jo lytinę aistrą K. Č. papasakojo R. Ž. .

Liudytoja R. Ž. iš esmės patvirtino K. Č. parodymus. Jais nustatyta, kad nukentėjusiosios L. Č. motina K. Č. skundėsi R. Ž. , jog M. M. liepia dukrai čiulpti jo varpą. Šią aplinkybę R. Ž. patvirtino ir pati L. Č. .

Nuosprendį priėmęs teismas pripažindamas M. M. kaltu seksualiai prievartavus mažametę L. Č. , pagrįstai pasirėmė ir paties kaltinamojo parodymais. M. M. teisiamajame posėdyje prisipažino, kad įvykdė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas – du kartus tenkino savo lytinę aistrą oraliniu būdu su mažamete L. Č. . Abu kartus ji rankomis ir burna lietė M. M. lytinį organą. Iš M. M. apklausos protokolų seka, kad jis ne visose apklausose pripažino naudojęs grasinimus ar fizinį smurtą, siekdamas patenkinti savo lytinę aistrą su L. Č. , teigdamas, kad nukentėjusiąją į lovą pakvietė jos motina K. Č. , kurios iniciatyva mažametė L. Č. oralinio sąlyčio būdu patenkino M. M. lytinę aistrą. Teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį, jog veikos kvalifikavimui pagal BK 150 str. 4 d., kai seksualinio prievartavimo veiksmai atliekami prieš mažametį, fizinio smurto ar grasinimų tuoj pat jį pavartoti požymis nėra būtinas. Šiuo atveju nukentėjusysis asmuo yra bejėgiškos būklės dėl savo mažametystės. Taigi, šioje byloje, nepriklausomai nuo to, kieno veiksmais buvo sudarytos sąlygos seksualiai privartauti mažametę L. Č. , konkretūs byloje nustatyti apelianto veiksmai teisingai kvalifikuoti, kaip seksualinis mažametės prievartavimas pagal BK 150 str. 4 d.

Vertindamas byloje surinktus įrodymus pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog kaltinamasis M. M. ir ikiteisminio tyrimo metu prisipažino du kartus tenkinęs lytinę aistrą su mažamete L. Č. , apie abi nusikalstamas veikas davė išsamius parodymus. Tokią teismo išvadą visiškai patvirtina M. M. apklausos bei jo akistatos su K. Č. protokolų turinys (b.l. 80-81, 84, 92, 86-88).

Nuteistojo apeliaciniame skunde iškeltą versiją apie tai, jog jis tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu prisipažino įvykdęs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas dėl to, kad prieš jį policijos pareigūnai naudojo moralinį ir fizinį spaudimą, paneigiama byloje surinktais ir ištirtais įrodymais.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus bei atlikęs papildomą teisminį įrodymų tyrimą konstatuoja, jog nesurinkta jokių duomenų, leidžiančių manyti, jog ikiteisminio tyrimo metu bei teisiamajame posėdyje save įkaltinančius parodymus M. M. būtų davęs prieš savo valią, ar jie būtų buvę išgauti kitokiais neteisėtais būdais. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, M. M. , apklausiant jį įtariamuoju 2004-05-26 bei 2005-03-30, iš esmės prisipažino įvykdęs jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Paminėtose apklausose įtariamajam M. M. savo procesines teises pilnai realizuoti padėjo gynėjai A. D. bei V. P. . Nei apklausų metu, nei baigiant byloje ikiteisminį tyrimą M. M. nepareiškė jokių pastabų dėl netinkamų bylą tyrusių pareigūnų veiksmų, jo teisių ar teisėtų interesų pažeidimų. Byloje ikiteisminį tyrimą atlikusios ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustos liudytojos V. Š. , D. S. bei E. S. patvirtino, jog M. M. parodymai byloje buvo gauti baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jokiais kitais duomenimis nepagrįsti bei paminėtų liudytojų parodymais paneigiami apelianto argumentai apie bylą tyrusių pareigūnų tariamą dalyvavimą teisiamajame posėdyje, tokiu būdu darant M. M. moralinį spaudimą. Iš teismo psichiatrijos ekspertizės akto matyti, kad jis nusikalstamos veikos padarymo metu bei ikiteisminio tyrimo metu, kuomet su M. M. buvo atliekami ikiteisminio tyrimo veiksmai, nesirgo jokiu psichikos sutrikimu, galėjo teisingai suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Jam tik konstatuotas asocialaus tipo asmenybės sutrikimas bei psichikos ir elgesio sutrikimai piktnaudžiaujant alkoholiu, priklausomybės sindromas, dėl kurio rekomenduojamas gydymas bendra tvarka. Tokie ekspertizės akto duomenys neprieštarauja išvadoms teismo nuosprendyje dėl byloje surinktų įrodymų patikimumo bei M. M. kaltės įrodytumo.

Be to, teisėjų kolegija, vertindama byloje duotus M. M. parodymus jų leistinumo požiūriu, atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad jo tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu duoti parodymai apie įvykdytų nusikaltimų aplinkybes yra gana nuoseklūs, sutampa su nukentėjusiosios bei liudytojų duotais parodymais, kitomis nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis. Taigi, darytina pagrįsta išvada, kad M. M. parodymai, kuriuose jis pripažino savo kaltę dėl mažametės L. Č. seksualinio prievartavimo, išsamai nurodydamas savo nusikalstamų veiksmų pobūdį bei turinį, nėra išgalvoti. Apeliacinio skundo teiginiai dėl fizinio ir psichologinio smurto panaudojimo išgaunant M. M. parodymus, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, vertinami, kaip niekuo nepagrįsta gynybinė versija ir atmetami.

M. M. apeliacinio skundo prašymas perduoti bylą iš naujo nagrinėti žemesnės instancijos teismui taip pat negali būti tenkintinas, nes tokiam procesiniam sprendimui priimti nėra pagrindų, numatytų BPK 326 str. 1 d. 4 p. Pagal šį BPK straipsnį apeliacinės instancijos teismas panaikina nuosprendį ir perduoda bylą iš naujo nagrinėti teismui, jeigu bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas arba byla išnagrinėta pažeidžiant nustatytas teismingumo taisykles. Paminėtų pažeidimų bylą išnagrinėjęs teismas nepadarė, todėl nėra ir pagrindo bylą perduoti pirmosios instancijos teismui, kaip to prašo apeliantas.

Atsižvelgdama į aukščau išdėstytus argumentus, apeliacinio teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo M. M. apeliacinį skundą atmesti.