Panevėžio apygardos teismo nutartis

neviešame teismo posėdyje išnagrinėjęs asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – M. T., skundą dėl Zarasų rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutarties, kuria jam buvo pratęstas priverčiamosios medicinos priemonės – ambulatorinio stebėjimo pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, taikymas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Zarasų rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartimi M. T., padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 2 dalyje (2 epizodai), buvo taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. To paties teismo 2016 m. lapkričio 28 d., 2017 m. balandžio 26 d. ir skundžiama 2017 m. lapkričio 15 d. nutartimis šios priverčiamosios medicinos priemonės taikymas M. T. buvo tęsiamas. Skundu M. T. prašo panaikinti jam taikomą priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.Jis nurodo, kad apylinkės teismas netinkamai taikė teisės normas ir klaidingai įvertino faktines aplinkybes, kas lėmė neteisėto ir nepagrįsto procesinio sprendimo priėmimą. Jo teigimu, UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudaryta komisija, rekomendavusi jam taikomos priverčiamosios medicinos priemonės panaikinimą, veikė pagal teisės aktus, o teismo psichiatras ekspertas Kęstutis Mikučionis nėra jį gydantis gydytojas ir su juo jis nebendravo daugiau nei 2 metus. Nurodo, kad ir apylinkės teismo posėdyje dalyvavusio prokuroro prašymas tęsti priverčiamosios medicinos priemonės taikymą nėra pagrįstas jokiais bylos įrodymais apie jo socialinį pavojingumą. Atkreipia dėmesį, kad byloje Nr. T-29-477/2017 prokuroras prašė panaikinti taikomą priverčiamąją medicinos priemonę. Skunde jis cituoja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 405 straipsnio 1 dalį, 2017 m. spalio 19 d. priverstinio ambulatorinio stebėjimo įvertinimo aktą Nr. (duomenys neskelbtini) ir tvirtina, kad byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad jam yra būtinas ir tikslingas priverčiamosios medicinos priemonės taikymas. Pabrėžia, kad per priverstinio gydymo laikotarpį nepadarė naujų nusikalstamų veikų, supranta savo ligos patologiją, galimo paūmėjimo ir remisijos atvejus, žino, kad liga nepagydoma ir reikia reguliariai pagal gydytojo rekomendacijas vartoti vaistus. Nurodo, kad gyvena šeimoje, augina du vaikus, dirba. Be to, skunde jis teigia, kad apylinkės teismas pažeidė BPK 264 straipsnį, kadangi neužtikrino jo dalyvavimo teismo posėdyje, nors pagal 2016 m. kovo 3-21 d. ekspertizės aktą Nr. (duomenys neskelbtini), jis gali suprasti savo veiksmus ir juos valdyti bei dalyvauti teismo posėdžiuose. Akcentuoja ir tai, kad apylinkės teisme jį gynė teismo paskirtas advokatas, o ne jo paties pasirinktas. Teismo posėdyje M. T. prašė jo skundą tenkinti, prokurorė prašė šį skundą atmesti. Skundas tenkinamas.Esminis M. T. skundo argumentas yra tas, kad jo psichikos būklė žymiai pagerėjo, todėl jam šiuo metu taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, galėtų būti panaikinta. Su šiuo reikalavimu skundą nagrinėjantis teismas sutinka. Pripažintina, kad skundžiama apylinkės teismo nutartis yra nepakankamai motyvuota, byloje esančių duomenų visuma įvertinta paviršutiniškai, pernelyg daug dėmesio skiriant teismo psichiatro eksperto K. Mikučionio paaiškinimams teismo posėdžio metu. Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingą veiką, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. BK 98 straipsnio 6 dalyje ir BPK 405 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Šių priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris, parinkdamas medicinos priemonės rūšį, atsižvelgia į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato baudžiamasis įstatymas (BK 98 straipsnis), bei į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, kuri yra rekomendacinio pobūdžio. Taigi yra du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą: asmens psichinė sveikata bei su ja susijęs asmens socialinis pavojingumas.Zarasų rajono apylinkės teismas 2016 m. kovo 24 d. nutartimi pripažino, kad M. T., būdamas nepakaltinamas, jam diagnozuotas bipolinis afektinis sutrikimas, padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas pagal BK 145 straipsnio 2 dalį (2 epizodai), ir paskyrė jam priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės sveikatos priežiūros sąlygomis. UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2017 m. spalio 19 d. teikimu kreipėsi į Zarasų rajono apylinkės teismą dėl priverčiamosios medicinos priemonės taikymo nutraukimo M. T.. Šiame teikime aptarta M. T. psichikos būklė ir pateikiama išvada, kad jo psichikos būklė pastaruoju metu yra pakankamai stabili ir šiuo metu tęsti priverstinį gydymą netikslinga, kartu nurodant rekomendaciją jam tęsti profilaktinius apsilankymus pas gydytoją psichiatrą (2 t., 111 b. l.).BPK 405 straipsnio 3 dalies 3 punkte nurodyta, kad teismas gali priimti nutartį panaikinti taikytą priverčiamąją medicinos priemonę, jeigu asmuo pasveiko ir išnyksta reikalas tokią priemonę taikyti. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, apylinkės teismas nustatė vienintelį pagrindą netenkinti teikimo dėl priverčiamosios medicinos priemonės – ambulatorinio stebėjimo pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, nutraukimo, o būtent, teismo nuomone, nors ir M. T. psichikos būklė šiuo metu yra pagerėjusi, tačiau negalima teigti, kad jo sveikata pagerėjo tiek, jog visiškai išnyko jo socialinis pavojingumas ir yra pagrindas nutraukti šios priemonės taikymą. Ši išvada nėra teisinga. Iš 2017 m. spalio 19 d. priverstinio ambulatorinio stebėjimo įvertinimo akto Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad gydytojų konsultacinė komisija, atlikusi M. T. medicininę apžiūrą, konstatavo, jog jo psichikos būklė pakankamai stabili, mąstymo ir suvokimo sutrikimų šiuo metu nestebima. Ligonis konsultacijose apsilanko reguliariai, tinkamai vartoja jam paskirtus vaistus, gyvena šeimoje, augina kūdikį, dirba. Emocionali sfera ir elgesys stabilūs, motyvuotas dirbti ir sutinka tęsti profilaktinius apsilankymus pas gydytoją psichiatrą. Gydytojų komisija rekomendavo nutraukti ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis (2 t., 112 b. l.). Teismo posėdžio apylinkės teisme metu UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovė - M. T. gydanti gydytoja psichiatrė N. M. teikimą palaikė bei papildomai paaiškino, kad M. T. liga yra neišgydoma, jam rekomenduojamas pastovus gydymas, tačiau šiuo metu jam yra ligos remisija, jis gali pats gydytis ir vartoti vaistus (2 t., 123 b. l.). Tačiau kiek kitokios nuomonės buvo teismo psichiatras ekspertas K. Mikučionis, kuris teismo posėdyje paaiškino, kad nors M. T. šiuo metu yra medikamentinė remisija, tačiau jis turi nuolat lankytis pas gydytojus ir vartoti vaistus. Jo nuomone, priverstinis gydymas M. T. turi būti tęsiamas, nes egzistuoja didelė rizika, kad jis gali nutraukti vaistų vartojimą, dėl ko jo liga gali atsinaujinti ir net paūmėti, ypač pavartojus alkoholio (2 t., 123-124 b. l.). Pažymėtina, kad specialistas baudžiamajame procese yra asmuo, turintis reikiamų specialių žinių ir įgūdžių, kuriam pavedama atlikti objektų tyrimą ir pateikti išvadą arba paaiškinimus jo kompetencijos klausimais (BPK 89 straipsnio 1 dalis). Byloje nėra objektyvių duomenų, leidžiančių suabejoti specialistų – tiek M. T. gydančios gydytojos psichiatrės N. M. bei išvadą pateikusių gydytojų, tiek teismo psichiatro eksperto K. Mikučionio – kompetencija. Tačiau nagrinėjamu atveju situacija šiek tiek kitokia. Iš bylos matyti, kad ekspertas K. Mikučionis M. T. teismo psichiatrijos ekspertizę atliko dar 2016 m. kovo 3-21 d. Pasak apelianto, jis su ekspertu nuo to laiko nėra bendravęs. Byloje tai nėra paneigta. Kita vertus, eksperto K. Mikučionio rekomendacija tęsti M. T. priverstinį gydymą iš esmės yra susijusi su vienintele aplinkybe, t. y. būtinumu M. T. reguliariai vartoti vaistus ir prižiūrėti savo psichikos būklės stabilumą. Tačiau tos pačios aplinkybės yra pažymimos ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ teikime. Beje, kaip galėjo įsitikinti ir apygardos teismas, teismo posėdyje apklausęs apeliantą, šias aplinkybes M. T. kuo puikiausiai supranta ir pats. Jis žino jam nustatytos ligos pobūdį ir suvokia, kad ši liga yra nepagydoma ir jos kontrolė yra būtina. Dėl šių priežasčių skundą nagrinėjantis teismas sprendžia, kad teismas turi atsižvelgti į UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktą teikimą dėl priverčiamosios medicinos priemonės panaikinimo, gydytojų konsultacinės komisijos išvadą, kadangi šiuose duomenų šaltiniuose pateikiama informacija apie M. T. psichikos būklę yra objektyvesnė ir labiau atitinkanti tikrovę. Įvertinus aukščiau paminėtas aplinkybes dėl M. T. dabartinės psichikos būklės, yra akivaizdu, kad toliau taikyti jam ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis nebereikia, nes jo psichikos būklė yra stabiliai pagerėjusi ir toliau gydant nebepasikeis. Tai reiškia, kad ambulatorinio stebėjimo tęsimas šiuo atveju negali būti pateisinamas geresnių gydymo rezultatų siekimu. Specialistų – gydytojų komisijos išvadoje nurodyti duomenys apie M. T. elgesį paskutiniu laikotarpiu leidžia pagrįstai manyti, kad pagal esamą psichikos būklę jis nėra tiek pavojingas visuomenei, kad jam negalima būtų nutraukti ambulatorinio stebėjimo. Čia ypač svarbu ir tai, kad pats M. T. supranta būtinybę gydytis, ką patvirtina jo apygardos teismo posėdyje duoti paaiškinimai apie tai, kad jis žino, jog turi vartoti vaistus ir lankytis pas gydytojus. Šie duomenys rodo, kad M. T. sugeba kritiškai įvertinti savo psichikos būklę. Skundą nagrinėjantis teismas dar kartą pažymi, kad įstatymas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą sieja su asmens sveikatos būklės pagerėjimu ir pavojingumo išnykimu. Pastebėtina ir tai, kad įstatymas neįpareigoja vertinti galimo sveikatos pablogėjimo perspektyvų. Įstatymas neįtvirtina ir laiko tarpo, kurį turi gydytis asmuo tam, kad atsirastų galimybė naikinti paskirtą priverčiamąją medicinos priemonę. Nutartimi priverčiamoji medicinos priemonė naikinama, jei asmuo tapo nepavojingas visuomenei: pasveiko arba jo psichikos būklė pagerėjo, kad jis galėtų suprasti savo veiksmų esmę bei juos valdyti. Taigi priverčiamoji medicinos priemonė turi būti taikoma tik tol, kol neišnyksta reikalas ją taikyti. Nenustačius papildomų aplinkybių, kurios didintų asmens pavojingumą, darytina išvada, kad jis atitinka ir įstatymo reikalaujamą kriterijų dėl pavojingumo visuomenei nebuvimo. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad M. T. dirba, augina du vaikus, reguliariai gydosi, savarankiškai pasirūpina vaistais ir tinkamai juos vartoja be gydytojų priežiūros.Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, skundą nagrinėjantis teismas daro išvadą, kad taikant M. T. priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, jo sveikatos būklė stabiliai pagerėjo, jo pavojingumas išnyko, jis gali toliau gydytis savarankiškai, nes suvokia, kad jo liga yra nepagydoma ir nuolatinė psichikos būklės priežiūra yra būtina, todėl yra visos įstatyme numatytos sąlygos jam taikomą stebėjimo režimą panaikinti. Dėl to skundžiama apylinkės teismo nutartis naikinama ir priimamas naujas sprendimas.Konstatavus tai, skundą nagrinėjantis teismas dėl kitų apelianto skundo argumentų nepasisako, kadangi tai nebeturi esminės įtakos sprendžiant esminį šio skundo reikalavimą. Visgi, pažymėtina, kad apeliantas yra teisus skunde nurodydamas, jog jam nebuvo suteikta teisė dalyvauti apylinkės teismo posėdyje, sprendžiant klausimą dėl jam taikomos priverčiamosios medicinos priemonės pratęsimo, kaip tai numatyta BPK 405 straipsnio 4 dalyje. Pažymėtina, kad asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, apklausa tuo atveju, jei jis gali dalyvauti teismo posėdyje ir duoti paaiškinimus byloje nagrinėjamais klausimais, taip pat prisideda prie visapusiško bylos išnagrinėjimo, savo ruožtu teisėto bei pagrįsto sprendimo priėmimo byloje.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2 dalimi,

nutaria:

Panaikinti Zarasų rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį ir priimti dėl skundo naują sprendimą – patvirtinti UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2017 m. spalio 19 d. teikimą Nr. 54 ir M. T. nutraukti priverčiamosios medicinos priemonės – ambulatorinio stebėjimo pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, taikymą.

Ši nutartis neskundžiama.