Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Valdas Meidus, sekretoriaujant Rimai Pačešiūnienei,

neviešame teismo posėdyje išnagrinėjęs asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – A. I., skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2018 m. vasario 22 d. nutarties, kuria jam buvo pratęstas priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo ir gydymo bendro stebėjimo sąlygomis (duomenys neskelbtini) ligoninėje, taikymas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Iš bylos matyti, kad A. I. priverčiamoji medicinos priemonė taikoma pagal dvi teismų nutartis, o būtent :

Vilniaus apygardos teismo 1999 m. rugsėjo 2 d. nutartimi A. I., padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas anksčiau galiojusio Baudžiamojo kodekso 105 straipsnio 1 ir 2 punktuose, buvo taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas griežto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje; Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartimi A. I., padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalyje, buvo taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.

Skundžiama apylinkės teismo nutartimi A. I. buvo pratęstas stacionarinis stebėjimas ir gydymas bendro stebėjimo sąlygomis (duomenys neskelbtini). Skundu A. I. prašo panaikinti šią teismo nutartį ir jam taikomą stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis pakeisti į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Nurodo, kad (duomenys neskelbtini) ligoninėje yra gydomas jau pusę metų. Per šį laiką jo psichikos sveikatos būklė žymiai pagerėjo ir jo socialinis pavojingumas išnyko. Teigia, kad nori gydytis medikamentais, nusiskundimų dėl sveikatos būklės neturi, todėl gydytis galėtų ir ambulatorinėmis sąlygomis. Išgyvena dėl to, kad globos namuose piktnaudžiavo alkoholiu. Mano, kad (duomenys neskelbtini) ligoninėje jis neturi sąlygų gydytis nuo alkoholizmo, o socialinės globos namuose tokią galimybę turėtų. Pasak jo, gydanti gydytoja bei jo artimieji, draugai, su kuriais jis bendrauja telefonu, pastebėjo, kad gydymas davė teigiamus rezultatus. Skundas atmetamas. Šioje byloje A. I. yra įsitikinęs, jog jo psichikos būklė pagerėjo tiek, kad jau nebėra pagrindo jam taikyti priverstinį gydymą stacionare, bei jo socialinis pavojingumas yra išnykęs ir tai sudaro pagrindą švelninti jam taikos priverčiamosios medicinos priemonės režimą. Šiuo metu sutikti su tokia A. I. pozicija skundą nagrinėjantis apygardos teismas negali. Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingų veikų, taikant jam medicinos priemones bei stebint jo elgesį. Pagal BK 98 straipsnio 6 dalį ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 405 straipsnio 1 dalį, priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Šių priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris parinkdamas medicininės priemonės rūšį, atsižvelgia į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato baudžiamasis įstatymas (BK 98 straipsnis), bei į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, kuri yra rekomendacinio pobūdžio. Taigi, yra du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą: 1) asmens psichinė sveikata, ir 2) su ja susijęs asmens socialinis pavojingumas.Dėl pirmojo kriterijaus įvertinimo teismui yra reikalingos specialios žinios. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad šiuo klausimu yra pateikta Komisijos dėl priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonių pratęsimo (toliau – Komisija) 2018 m. vasario 1 d. medicininės apžiūros išvada Nr. (duomenys neskelbtini) ir joje yra išdėstyti duomenys apie A. I. psichikos būklę. O būtent, Komisijos išvadoje nurodoma, kad gydymo pradžioje A. I. nepastovios nuotaikos, dirglus, linkęs kaltinti kitus dėl savo elgesio; jis nėra kritiškas ligai bei alkoholio vartojimui; jo mąstymas nenuoseklus, paralogiškas, emocijos priblėsę; haliucinacijų neišsako, kliedesių neišaiškinama; rekomenduojama pratęsti priverstinį gydymą bendro stebėjimo sąlygomis (3-4 b. l.). Apylinkės teismo posėdyje (duomenys neskelbtini) ligoninės atstovė I. B. pritarė ligoninės teikimui, papildomai paaiškino, kad A. I. trūksta kritikos dėl alkoholio vartojimo, tik dėl to, kad ligoninėje alkoholis yra draudžiamas, jis stengiasi laikytis; A. I. liga lemia ir sunkesnį jo suvokimą dėl alkoholio vartojimo pavojaus, tačiau jis neturi ir noro to nedaryti; ligoninėje nėra anoniminių alkoholikų kursų, tačiau taikoma filmų terapija, yra psichologė; A. I. psichikos būsena pagerėjusi, tačiau nėra stabili (34-35 b. l.). Iš to seka, kad tiek Komisija, tiek ligoninės atstovė buvo vieningos nuomonės ir kategoriškai rekomendavo tęsti priverstinį A. I. gydymą stacionare dėl vis dar nestabilios jo psichikos būklės, kritikos stokos savo ligai, alkoholio vartojimui bei nusikalstamam elgesiui. Apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje pripažino, jog A. I. psichikos būklė šiuo metu nėra pakankama taikomą priverčiamąją medicinos priemonę keisti į švelnesnę. Skundą nagrinėjantis teismas su šiais motyvais visiškai sutinka. Pirmiau nurodytos aplinkybės neleidžia daryti išvados, jog A. I. psichikos būklė pagerėjo tiek, kad išnyko jo pavojingumas ir dėl padarytų veikų pavojingumo bei psichikos sutrikimo jo nebereikia stebėti ir gydyti stacionare. Kaip tik, iš teismui pateiktų duomenų matyti, kad pastarojo ligonio esminio psichikos sveikatos pagerėjimo nėra ir tai nereiškia jo pasveikimo, o kritikos stoka dėl savo sveikatos būsenos, alkoholio vartojimo bei nusikalstamų veikų rodo, kad A. I. socialinis pavojingumas dar yra išlikęs. Tai patvirtina ir byloje esantys duomenys apie tai, kad ambulatorinio stebėjimo pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis metu A. I. savarankiškai nesigydydavo, vaistų vartojimą nutraukdavo, dėl ko jo psichikos sveikatos būklė žymiai pablogėdavo ir jam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė būdavo pakeičiama į griežtesnio režimo – jo stacionarinį stebėjimą (duomenys neskelbtini) ligoninėje. Akivaizdu, kad A. I. elgesyje vis dar nėra jokios kritikos ligai, alkoholio vartojimui, nusikalstamam elgesiui, tad nėra ir pagrindo manyti, kad vėlgi ambulatorinio gydymo metu A. I. laikysis režimo reikalavimų – vartos vaistus, sistemingai lankysis pas gydytoją ir pan. Pažymėtina, kad priverčiamąja medicinos priemone užtikrinama pavojingą veiką padariusio asmens sveikatos apsaugos, gydymo bei kiti svarbūs interesai. Be to, paskirta priverčiamoji medicinos priemonė turi būti tokia, kad ne tik užtikrintų pavojingą veiką padariusio asmens interesų apsaugą, bet ir apsaugotų visuomenę nuo kitų galimų sutrikusios psichikos asmenų pavojingų veikų. A. I. skunde akcentuojama aplinkybė – jo manymu, žymiai pagerėjusi jo psichikos būklė, nėra patvirtinama byloje esančiais duomenimis. Kita vertus, jo paties pozicija apie savo psichikos būklę šiuo atveju negali būti laikoma objektyvia, kadangi ji prieštarauja specialistų 2018 m. vasario 1 d. išvadoje nustatytam jo sveikatos būklės įvertinimui. Apygardos teismui nekelia abejonių ši 2018 m. vasario 1 d. Komisijos išvada, specialistų kompetencija ir objektyvumas. Visuma pirmiau aptartų aplinkybių patvirtina tai, kad priverčiamųjų medicinos priemonių tikslui pasiekti šiuo metu A. I. dar reikalingas pastovus stebėjimas bei gydymas stacionare, kas darytų teigiamą įtaką jo elgesiui. Apygardos teismui duomenys, paneigiantys minimos Komisijos išvados pagrįstumą, taip pat nėra pateikti, todėl ir nėra pagrindo abejoti šia Komisijos išvada bei apylinkės teismo sprendimu. Pažymėtina, kad esant akivaizdžiam A. I. psichikos būklės pagerėjimui, Komisija spręs dėl jam reikalingo tolimesnio medicinos priemonių taikymo. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad apylinkės teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, ji priimta tinkamai įvertinus visas svarbias aplinkybes. Skundo argumentai apylinkės teismo išvadų, su kuriomis visiškai sutinka apygardos teismas, nepaneigia, todėl jame nurodyti motyvai nesudaro pagrindo pakeisti A. I. taikomą priverčiamąją medicinos priemonę į švelnesnę.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Atmesti A. I. skundą ir Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2018 m. vasario 22 d. nutartį palikti galioti.

Ši nutartis neskundžiama.