Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 17 d. nuosprendžio, kuriuo V. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu trims mėnesiams;

- pagal BK 246 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir V. Š. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams. Laivės atėmimo bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo V. Š. priteista 706 868,17 Lt AB „K“ turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad būdamas V. Š. ūkio ūkininkas ir pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. IX-574 redakcija) (toliau – BAĮ) 21 straipsnio, 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus atsakingas už apskaitos organizavimą ir dokumentų išsaugojimą, aplaidžiai tvarkė ūkio buhalterinę apskaitą, tai yra nusikalstamą veiką padarė šiomis aplinkybėmis:

1) pažeisdamas BAĮ 4 straipsnio reikalavimą – ūkio subjektai tvarko apskaitą taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, teikiama laiku išsami ir naudinga vidaus bei išorės informacijos vartotojams – neišsaugojo 2000 metų ir 2001 metų lapkričio mėn. pirkimo dokumentų pašarų ir jų priedų, veterinarinių prekių, degalų, atsarginių dalių, statybinių ir kitų medžiagų 2000 m. vasario 7 d. – 2005 m. gruodžio 31 d. užpajamavimo bei panaudojimo apskaitos dokumentų;

2) pažeisdamas BAĮ 17 straipsnio reikalavimą – finansinė atskaitomybė sudaroma pagal sąskaitų duomenis Finansinės atskaitomybės įstatymo ir kitais teisės aktais nustatyta tvarka – neišsaugojo 2000 – 2005 metų apskaitos registro „Gyvuliai (kiaulės)“;

3) pažeisdamas BAĮ 16 straipsnio 3 punkto reikalavimą – apskaitos registruose ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai registruojami pagal apskaitos dokumentus chronologine, sistemine arba kita tvarka. Apskaitos registrą pasirašo jį sudaręs asmuo – neišsaugojo 2001 metų apskaitos registro „Atsiskaitymai su pirkėjais“ ar kitų suvestinių kiaulių pardavimo bei apmokėjimo už jas apskaitos dokumentų;

4) pažeisdamas BAĮ 16 straipsnio 3 punkto, 17 straipsnio reikalavimus – apskaitos registruose ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai registruojami pagal apskaitos dokumentus chronologine, sistemine ar kita tvarka. Apskaitos registrą pasirašo jį sudaręs asmuo. Finansinė atskaitomybė sudaroma pagal Finansinės atskaitomybės įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka – neišsaugojo 2000 m. sausio 1 d. – 2001 m. gruodžio 31 d. laikotarpio apskaitos registrų „Atsiskaitymai su tiekėjais“ ir kito skolų suvestinio apskaitos dokumento;

5) pažeisdamas BAĮ 16 straipsnio 3 punkto, 17 straipsnio reikalavimus – apskaitos registruose ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai registruojami pagal apskaitos dokumentus chronologine sistemine ar kita tvarka. Apskaitos registrą pasirašo jį sudaręs asmuo. Finansinė atskaitomybė sudaroma pagal sąskaitų duomenis Finansinės atskaitomybės įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka – neišsaugojo 2000 – 2001 metų apskaitos registro „Realizacija“ ar kito suvestinio apskaitos dokumento, kuriame būtų apskaitytos realizacinės pajamos;

6) pažeisdamas BAĮ 16 straipsnio 3 punkto reikalavimą – apskaitos registruose ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai registruojami pagal apskaitos dokumentus chronologine sistemine arba kita tvarka. Apskaitos registrą pasirašo jį sudaręs asmuo – neišsaugojo 2000 m. vasario 7 d. – 2000 m. gruodžio 31 d. ir 2001 metų lapkričio mėn. pirminių pirkimo bei pardavimo apskaitos dokumentų bei 2000 – 2005 metų apskaitos registrų „Bankas“, „Kasa“, 2001 metų „Atsiskaitymai su pirkėjais“ ar kitų atsiskaitymo už parduotas prekes suvestinių apskaitos dokumentų, 2000–2001 metų apskaitos registrų „Atsiskaitymai su tiekėjais“ ar kitų atsiskaitymo už pirktas prekes suvestinių apskaitos dokumentų.

Dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti ūkio veiklos, turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimo dydžio nuo 2000 m. vasario 7 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d.

V. Š. taip pat nuteistas už tai, kad aprašytą ir jam patikėtą didelės vertės turtą neteisėtai perleido kitam asmeniui, t. y. siekdamas užtikrinti įsipareigojimo įvykdymą AB „K“, 2000 m. vasario 11 d., 2003 m. vasario 19 d., 2004 m. balandžio 4 d. kilnojamojo turto įkeitimo lakštais įkeitė 2000 m. vasario 7 d., 2003 m. sausio 31 d., 2004 m. kovo 5 d. aprašytą jam nuosavybės teise priklausantį turtą: 150 vnt. kiaulių už 85 000 Lt, esančių (duomenys neskelbtini) rajone, 1 182 vnt. kiaulių už 367 000 Lt, esančių (duomenys neskelbtini) rajone, 1 218 vnt. kiaulių už 303 000 Lt, esančių (duomenys neskelbtini) rajone. Šį turtą V. Š. įsipareigojo tinkamai saugoti, jo vertę ir kiekį palaikyti ne mažesnį, kaip nurodyta lakštuose, įkeisto aprašyto turto neperleisti kitiems asmenims be raštiško kreditoriaus AB „K“ sutikimo. V. Š. 2005 m. rugsėjo 6 d. iš kreditoriaus AB „K“ gavęs įspėjimą „Dėl priverstinio skolos išieškojimo“, be raštiško kreditoriaus sutikimo nuo 2000 m. vasario 11 d. iki 2005 m. lapkričio 11 d. neteisėtai perleido nenustatytiems asmenims įkeistą aprašytą ir jam patikėtą didelės vertės 755 000 Lt kilnojamąjį turtą, ir taip padarė AB „K“ 706 868, 17 Lt turtinę žalą.

Šioje byloje hipotekos teisėjai priėmus 2005 m. spalio 14 d. nutartį areštuoti įkeistą turtą, joje nurodė kaip įkeistą turtą ne kiaules apskritai, o kiaules su konkrečiais numeriais. Antstolis R. S. teisme paaiškino, kad vykdydamas šią nutartį, kito turto areštuoti negalėjo, todėl ieškojo nutartyje nurodytų kiaulių su konkrečiais numeriais.

V. Š. ir jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

V. Š. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl teismo išvadų neatitikties faktinių bylos aplinkybių ir neteisingai pritaikyto baudžiamojo įstatymo bei neteisingai paskirtos bausmės (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 1, 2, 3 punktai, 329 straipsnio 1 punktas).

Motyvuojamoji dalis

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 223 straipsnio 1 dalį

Nuteistojo V. Š. apeliacinis skundas dalyje dėl jo nuteisimo pagal BK 223 straipsnio 1 dalį atmetamas. Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo V. Š. padarytos nusikalstamos veikos pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, įvertino visus įrodymus ir bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų bei remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. V. Š. kaltė padarius BK 223 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika įrodyta apkaltinamajame nuosprendyje išanalizuotais ir įvertintais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisme ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės, jo įvykdytos nusikalstamos veikos juridinės kvalifikacijos ir dėl to teisingai pritaikė baudžiamojo bei baudžiamojo proceso įstatymų normas.

V. Š. skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje formaliai rėmėsi specialistės išvada bei jos parodymais teisme, nes nenustatyta ir neįrodyta, kokios konkrečiai jo veiklos dalies, turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros negalėjo nustatyti ir pagal kokius įstatymus jis privalėjo šiuos duomenis kaupti (apskaityti).

Teisėjų kolegijos nuomone, tokie nuteistojo skundo argumentai nepagrįsti ir atmestini. BK 223 straipsnyje yra numatyta baudžiamoji atsakomybė už nusikalstamai aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą. Šio straipsnio 1 dalies dispozicija pagal susiklosčiusią teismų praktiką traktuojama kaip blanketinė, t. y. kaltinime turi būti nurodyti, kokie konkrečiai įstatymai ar poįstatyminiai aktai buvo pažeisti. Tai reiškia, kad BK 223 straipsnyje nustatyta nusikaltimo sudėtis išsiaiškinama remiantis ne vien baudžiamojo įstatymo tekstu, bet ir kitais atitinkamais teisės šaltiniais. Šioje baudžiamojoje byloje, apeliacinės instancijos teismo nuomone, nuo tokios praktikos nėra nukrypta, nes interpretuojant baudžiamąjį įstatymą ir vertinant inkriminuojamus faktus remiamasi Buhalterinės apskaitos įstatymu bei šį įstatymą lydinčiais poįstatyminiais aktais. BK 223 straipsnio 1 dalies tekste nurodytos buhalterinės apskaitos sąvokos turinys atskleistas Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 5 punkte. Jis apibūdinamas kaip ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta gauti informaciją ekonominiams sprendimams priimti ir (arba) finansinei atskaitomybei sudaryti. Šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai, išskyrus tam tikras išimtis, turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Jo 16 straipsnis įpareigoja ūkinių operacijų duomenis registruoti apskaitos registruose; 2 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad apskaitos dokumentas yra popierinis ar elektroninis liudijimas, patvirtinantis ūkinę operaciją arba ūkinį įvykį ir turintis rekvizitus, pagal kuriuos galima nustatyti ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumą; 2 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad apskaitos registras yra parengta ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių suvestinė, kurioje apibendrinti jų duomenys, remiantis apskaitos dokumentais.

BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už šių veikų padarymą: buhalterinės apskaitos netvarkymą; aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą; buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimą. Buhalterinės apskaitos netvarkymas – tai teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, visiškas nevykdymas, pvz. ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių neregistravimas. Aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas yra netinkamas Buhalterinės apskaitos tvarkymą reglamentuojančių įstatymo ir kitų įstatymų bei norminių aktų vykdymas, pvz., kai nesurašomi, nesurenkami visi buhalterinės apskaitos dokumentai, nesudaromi ir netvarkomi apskaitos registrai, dokumentai ir registrai surašomi nesilaikant minėtų teisės aktų reikalavimų. Buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimas yra norminiais aktais nustatytos šių dokumentų saugojimo tvarkos nesilaikymas. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnį apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo ir po jo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies nuostatas ūkio subjekto vadovas patvirtina asmenų, turinčių teisę surašyti ir pasirašyti arba tik pasirašyti apskaitos dokumentus, sąrašą ir jų parašų pavyzdžius; šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys. Kvalifikuojant veiką pagal BK 223 straipsnį, būtina nustatyti konkrečius teisės aktus ir nurodyti jų nuostatas, kurias kaltininkas yra pažeidęs ar jų nesilaikęs aplaidžiai tvarkydamas apskaitą. Be to, baudžiamoji atsakomybė pagal BK 223 straipsnį atsiranda tik tuo atveju, kai dėl straipsnio dispozicijoje nurodytų pažeidimų padarymo negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir išanalizavęs byloje esančius duomenis nustatė ir apkaltinamajame nuosprendyje nurodė, kokių duomenų negalima buvo nustatyti dėl ūkininko V. Š. padarytų veiksmų, nepateikti duomenys išsamiai išvardinti specialisto išvadoje dėl ūkinės finansinės veiklos tyrimo rezultatų (1 t., 118-163 b. l., t. 16, 14-30 b. l.). Baudžiamojoje byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad iš esmės nuteistojo veiklos dalies, jo turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio, struktūros negalima buvo nustatyti dėl to, kad V. Š. nepateikė šią informaciją pagrindžiančių dokumentų ir tai išsamiai aprašyta byloje esančioje specialisto išvadoje, kurioje ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys buvo apibendrinti ir pateiktas šių duomenų teisinis įvertinimas. Pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje nustatė ir nurodė kokius būtent norminius aktus savo veikloje pažeidė V. Š. ir kuo pasireiškė šių teisės normų pažeidimai: nuteistasis nesilaikė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 16 straipsnio 3 punkto – Apskaitos registruose ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai registruojami pagal apskaitos dokumentus chronologine, sistemine ar kita tvarka. Apskaitos registrą pasirašo jį sudaręs asmuo; pažeidė 17 straipsnį – finansinė atskaitomybė sudaroma pagal sąskaitų duomenis Finansinės atskaitomybės įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka, nes nepateikė 2000-2005 m. nei apskaitos registro „Realizacija“ nei kito suvestinio apskaitos dokumento, kuriame būtų apskaitytos realizacinės pajamos, todėl nebuvo galima nustatyti realizacinių pajamų neatitikimo pagal įrašus laikotarpiu nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d. balansuose ir 2000-2005 m. pinigų, pirkimo ir pardavimo žurnaluose priežasčių bei ar 2000-2005 m. balansuose teisingai nurodė pajamas iš realizacijos. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad V. Š. nepateikė laikotarpio nuo 2000 m. vasario 7 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d. kiaulių apskaitos dokumentų, 2000 m. vasario 7 d. iki 2000 m. gruodžio 31 d. bei 2001 m. lapkričio mėnesio pardavimo PVM sąskaitų faktūrų ir 2001-2005 m. apskaitos registro „Atsiskaitymai su pirkėjais“, taip nesilaikė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 16 straipsnio 3 punkto reikalavimų, bei nepateikė 2001-2005 m. apskaitos registrų „Atsiskaitymai su pirkėjais“ ar kitų suvestinių kiaulių pardavimo bei apmokėjimo už jas apskaitos dokumentų, todėl nebuvo galima nustatyti 2005 m. balanse nurodytos pirkėjų skolos bei įsiskolinimo susidarymo priežasčių. Nepateikus 2000 m. ir 2001 m. lapkričio mėnesio pirminių apskaitos dokumentų, 2000-2005 m. apskaitos registrų „Atsiskaitymai su tiekėjais“, „Atsiskaitymai su pirkėjais“, „Bankas“, „Kasa“ negalima nustatyti gautų ir išleistų piniginių lėšų bei apimties, įsiskolinimo 2005 m. gruodžio 31 d., ūkio piniginių lėšų panaudojimo laikotarpiu nuo 2000 m. vasario 7 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d. Teisėjų kolegijos nuomone, specialisto išvadoje pateikti duomenys yra aiškūs ir konkretūs, nėra abstraktūs, todėl patikimi. Apeliacinio proceso metu specialistė Nelė Dzešulskienė patvirtino savo išvadas, jos parodymai yra pagrįsti objektyvia bylos medžiaga, todėl jais netikėti nėra jokio pagrindo. Priešingai, nuteistasis V. Š. šiuos duomenis traktuoja sau naudinga linkme ir spekuliatyviai teigia, kad pagal jo pateiktus apskaitos dokumentus galima pilnai nustatyti vykdytos veiklos visus duomenis ir apimtį ir, kad byloje nėra kokių nors duomenų, kad jis vykdė kokią nors veiklą, kuri neatsispindi buhalteriniuose dokumentuose. Akivaizdu, kad V. Š. nepateikė tyrimui visų finansinės atskaitomybės dokumentų, kuriuos privalėjo kaupti ir saugoti, todėl pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnį, kuris nurodytas tiek pareikštame įtarime, tiek kaltinime pagal BK 223 straipsnio 1 dalį.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistasis apeliaciniame skunde neteisingai interpretuoja teisės normas, reglamentuojančias buhalterinės apskaitos procedūras bei kitus klausimus susijusius su finansine atskaitomybe, be to apeliaciniame skunde nurodo iš esmės tas pačias teises normas, kuriomis rėmėsi specialistė duodama aukščiau minėtą specialisto išvadą, atkartoja jų turinį ir deklaratyviai teigia, kad specialistė nesivadovavo jomis. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 1 d. nutarimu Nr. 1333 patvirtintos „Ūkininko ūkio veiklos buhalterinės apskaitos tvarkos“ 5 punktas nurodo, kad „Ūkininkai patys pasirenka savo ūkio veiklos buhalterinės apskaitos tvarkymo būdą - supaprastintąjį arba dvejybinę apskaitos sistemą: 5. 1. pasirinkę supaprastintąją apskaitos sistemą, vadovaujasi šios tvarkos nuostatomis <...>, o 7 punktas nurodo, kad pinigų, pirkimo ir pardavimo operacijos registruojamos specialiame pinigų, pirkimo ir pardavimo žurnale, kuriame turi būti nurodomi būtinieji kasos rekvizitai.“ Iš bylos medžiagos matyti, kad atlikus V. Š. ūkinės veiklos tyrimą buvo nustatyta, kad jis 2000 - 2002 metais pasirinko supaprastintąjį savo ūkio buhalterinės apskaitos tvarkymo būdą, tai yra vedė Pinigų, pirkimo ir pardavimo žurnalą. Nuteistasis laikotarpiu nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d. ūkio apskaitą tvarkė pagal dvejybinę apskaitos sistemą. Pagal tyrimui pateiktą Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos pateiktą informaciją nustatyta, kad ūkininkas V. Š. 2000-2005 metais ūkio apskaitą tvarkė pagal dvejybinę apskaitos sistemą ir sudarė finansines atskaitomybes. Ūkininkas V. Š. laikotarpiu nuo 2000 m. vasario 7 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d. apskaitos dokumentų, surašytų pagal dvejybinę apskaitos sistemą bei 2000-2005 metų finansinių atskaitomybių tyrimui nepateikė (išskyrus 2005 metų apskaitos registrą „Atsiskaitymai su tiekėjais“). Tai, kad V. Š. privalėjo kaupti ir saugoti šiuos dokumentus, pasirinkęs dvejybinę apskaitos sistemą yra akivaizdu pagal aukščiau paminėtas teises normas. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pats apeliantas skunde pripažįsta pasirinkęs dvejybinės apskaitos sistemą ir žinojęs privalomumą laikytis šios apskaitos sistemos tvarkos, kadangi buvo gavęs paramą iš valstybės per Nacionalinę mokėjimų agentūrą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal baudžiamąjį įstatymą padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme (BK 37 straipsnis). Vadinasi, pagal šį BK straipsnį kaltininkas gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jei jo padarytoje veikoje yra visi konkretaus nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau, šie požymiai (ar kai kurie iš jų) egzistuoja tik formaliai. Baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius, negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai. Teismų praktikoje įtvirtinta pozicija, kad BK 37 straipsnis negali būti taikomas, jei padarytas sunkus ar labai sunkus nusikaltimas, arba nusikaltimas, siekiant sutrikdyti (ar sutrikdęs) kito asmens sveikatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000 m. gruodžio 31 d. nutarimo Nr. 29 „Dėl teismų praktikos veikas pripažįstant mažareikšmėmis (BK 8 straipsnio 2 dalis)“ 15 punktas). V. Š. padaryta veika (BK 223 straipsnio 1 dalis) pagal baudžiamąjį įstatymą laikoma nesunkiu nusikaltimu (BK 11 straipsnio 3 dalis). Iš nusikaltimo sudėties požymių, kurių išraiška konkrečiame nusikaltime gali būti formali, atsiranda pagrindas šį nusikaltimą vertinti kaip mažareikšmį, įstatymas pirmiausia nurodo padarytos žalos dydį (BK 37 straipsnis). Būtent žalos pobūdis, dydis išreiškia nusikaltimo pavojingumą, t. y. socialinį, materialųjį veikos požymį, pagal kurį nusikalstamos veikos atribojamos nuo nenusikalstamų, įstatyme diferencijuojama baudžiamoji atsakomybė, nuosprendyje individualizuojama bausmė. Veikos pavojingumo suvokimas svarbus konstatuojant kaltę, jos formą ir rūšį. Jeigu veika turi konkrečios nusikaltimo sudėties požymius, tačiau iš esmės nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams arba kitiems teisiniams gėriams ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti, yra objektyvios prielaidos išvadai, kad tokia veika vertintina kaip nereikšminga baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms. Kartu pažymėtina, kad BK 37 straipsnio formuluotė „ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų“ suponuoja išvadą, jog, konstatuojant kaltininko veikos mažareikšmiškumą, turi būti atsižvelgiama į visų veikos – objektyviųjų ir subjektyviųjų – požymių išraišką konkrečiame nusikaltime. Be to, atleisti asmenį, padariusį nusikaltimą nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo, yra teismo teisė, bet ne pareiga. Pažymėtina, kad BK 223 straipsnio 1 dalyje nusikalstama veika aprašyta materialiąja sudėtimi, t. y. šio nusikaltimo padarymui būtinas padarinių atsiradimas. Byloje neginčijamai nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2000 m. vasario 7 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d. nebuvo galima iš dalies nustatyti V. Š. ūkio veiklos, turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimo dydžio. V. Š. nusikalstamą veiką, numatytą BK 223 straipsnio 1 dalyje, padarė nusikalstamo nerūpestingumo kaltės forma, t. y. dėl neatsargumo. V. Š. negali būti traukiamas atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų (toliau – ATPK) 173¹ straipsnio 1 dalį, nes šio pažeidimo sudėtis yra formali, t. y. jai kilti pakanka vien tik veiksmų atlikimo. Tačiau byloje nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2000 m. vasario 7 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d. nebuvo galima iš dalies nustatyti V. Š. ūkio veiklos, turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimo dydžio, t. y. to padaryti neįmanoma dėl kilusių pasekmių. V. Š. padaryta veika pagal jos objektyvių ir subjektyvių požymių turinį, jų didelę trukmę pasiekė tokį pavojingumo laipsnį, kad vertinant ją pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, taip pat BK 37 straipsnio nuostatų kontekstą, laikoma kaip nusikaltimas. Todėl V. Š. taikyti BK 37 straipsnio nuostatas nėra pagrindo.

BK 54 straipsnis reglamentuoja bausmės skyrimo pagrindus ir nustato, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Tai viena sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo ir baudžiamosios bylos užbaigimo stadijų, nes paskiriant bausmę įvertinamas ir padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis, ir nusikaltimo požymiai, jų turinys bei pobūdis, ir kaltininko asmenybė, ir jo atsakomybę lengvinančios bei sunkinančios aplinkybės. Teismas paskiria tik tokią bausmę, kuri yra numatyta BK Specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikaltimą, sankcijoje, vadovaujantis BK Bendrosios dalies nuostatomis. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat ir į nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. BK 184 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta, jog už šią nusikalstamą veiką kaltininkui gali būti skiriamas laisvės atėmimas iki septynerių metų.

BK 223 straipsnio 1 dalies (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. X-2314 redakcija) sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės (bauda, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas). Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija konstatuoja, jog šioje byloje nėra nustatyta V. Š. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Skiriant bausmę svarbu atsižvelgti ir į tai, jog pagal baudžiamosios teisės doktriną, skirdamas bausmę, teismas ne tik vykdo įstatymo reikalavimus, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę apie padarytą nusikalstamą veiką bei kaltininką. Todėl baudžiamajame įstatyme yra įtvirtinta nuostata, kad jeigu straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikaltimą, sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas vadovaudamasis bausmės paskirtimi gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmės rūšį arba sumažinti laisvės atėmimo bausmės trukmę. Tai reiškia, kad teismas, įvertinęs veikos pavojingumą ir visas jau paminėtas kitas bylos aplinkybes gali konkrečioje byloje kaltininkui nustatyti kitokias, individualizuotas bausmės ribas, nuosprendyje nurodydamas, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už šios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Teisingumo ir teisinės valstybės siekis įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje. Vadinasi, teisingumo principas neatsiejamas nuo teisinės valstybės imperatyvo ir yra vienas svarbiausių moralinių vertybių bei teisinės valstybės pagrindų. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją teisingumas gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos. Taigi teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo būdo, tikslų. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 straipsnis) kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija).

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad baudžiamasis procesas šioje byloje užtruko, nuo nusikalstamos veikos padarymo dienos praėjo septyneri metai. Teisėjų kolegija pažymi, kad tais atvejais, kai pripažįstama, jog byloje buvo nepateisinami procesiniai delsimai, kas prieštarauja teisinės valstybės principui, viena iš tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemonių yra bausmės sumažinimas kaltinamiesiems. Tokiu atveju pripažįstama, kad bausmės mažinimas ar vien tik pripažinimas kaltu, yra pagrindinės ir tinkamos priemonės, kadangi bausmės, o kartu ir baudžiamosios teisės tikslų pasiekimo galimybė bei prasmingumas praėjus ilgam laikui po nusikaltimo padarymo turi būti apsvarstomi, atsižvelgiant į viešą interesą dėl teisingo ir operatyvaus proceso bei persekiojamo asmens teisės ilgai nelikti nežinioje dėl savo likimo pusiausvyros pasiekimo būtinumo (Kasacinės nutartys Nr. 2K-7-45/2007, 2K-7-48/2009, 2K-256/2009).

Pirmosios instancijos teismas V. Š. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį paskyrė minimalią laisvės atėmimo bausmę, kuri numatyta šio įstatymo sankcijoje. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad V. Š. padarė nesunkų nusikaltimą, tokia byla nėra priskiriama sudėtingų bylų kategorijai, nuo nusikaltimo padarymo praėjo išties ilgas laiko tarpas, nuteistasis nuo ikiteisminio tyrimo nesislapstė, jo nevilkino, bylos išnagrinėjimas pirmosios instancijos ir apeliaciniame teisme užsitęsė (apeliacinės instancijos teisme nagrinėjama antrą kartą). Iš bylos medžiagos matyti, kad V. Š. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, baustas administracinėmis nuobaudomis, byloje yra duomenų, kad jam pateikti kaltinimai dėl kitų nusikalstamų veikų padarymo, tačiau duomenų apie jo teistumą nėra. Taip pat nustatyta, kad V. Š. ūkis 2004-2005 metais buvo sunkioje ekonominėje padėtyje (1 t., 163 b. l.). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kompetentingos valstybės institucijos neišnaudojo visų galimybių bylą ištirti ir išnagrinėti per įmanomai trumpiausią laiką, o kaltės nepripažinimas negali būti vertinamas kaip nuteistojo padėtį bloginanti aplinkybė, kadangi įtariamajam ar teisiamajam įstatymas suteikia teisę bet kokiais būdais gintis nuo pateikto kaltinimo. Teisėjų kolegijos nuomone, V. Š. laisvės atėmimo bausmės skyrimas (nors ir minimalaus dydžio) turės didesnį neigiamą poveikį, nei leis pasiekti bausmės paskirtį, įtvirtintą BK 41 straipsnyje. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, aukščiau paminėtų faktinių duomenų visuma sudaro pagrindą V. Š. paskirti vieną iš alternatyvių bausmių, t. y. baudą. Remiantis tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje suformuotais bausmės skyrimo tais atvejais, kai bylos nagrinėjimas užsitęsia labai ilgą laiką, principais, bausmės paskirtį, tikslus bei teisingumo principą už nusikaltimo, numatyto BK 223 straipsnio 1 dalyje padarymą, V. Š. skirtina įstatyme numatyta bauda, jos dydį nustatant vidurkio ribose (BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punktas) (2003 m. birželio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija). Teisėjų kolegija taiko nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusį MGL (125 Lt) dydį (BK 3 straipsnio 1, 2 dalys).

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 246 straipsnio 2 dalį

Pirmosios instancijos teismas V. Š. pripažindamas kaltu pagal BK 246 straipsnio 1 dalį neteisingai įvertino bylos aplinkybes, neteisingai aiškino šio baudžiamojo įstatymo dispozicijoje aprašytus požymius, todėl neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir neteisingai kvalifikavo veiką. V. Š. dėl kaltinimo pagal BK 246 straipsnio 1 dalį turi būti išteisintas, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

Pagal BK 246 straipsnio 2 dalį baudžiamas tas, kas paslėpė, sunaikino ar sugadino aprašytą, areštuotą ir jam patikėtą didelės vertės turtą arba didelės vertės turtą, kuriam nustatytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, arba šį turtą neteisėtai perleido kitam asmeniui. Apeliantas skunde nurodo, kad jis galėjo realizuoti turtą (kiaules), nes jis nebuvo areštuotas ir nebuvo laikinai atribota jo nuosavybės teisė į šį turtą, todėl jo veika nesudaro BK 246 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto nusikaltimo sudėties. Teisėjų kolegijos nuomone, tokie apelianto argumentai iš dalies pagrįsti.

Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad 2005 m. rugsėjo 9 d. buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis tarp V. Š. ir M. Š., kuri patvirtina, kad nuteistasis V. Š. pardavė savo sūnui 1 854 vnt. kiaulių vidutinio svorio po 70 kg, 1 658 vnt. penimų kiaulių vidutinio svorio po 40 kg, 1 872 vnt. paršelių vidutinio svorio po 7 kg, esančių (duomenys neskelbtini) rajone, už 278 408 Lt. Šios sutarties 1.3 punkte bei 4 skyriuje „Pardavėjo garantijos“ pardavėjas, t. y. V. Š. pirkėjui (M. Š.) garantavo, kad turtas nėra perleistas, išnuomotas ar kitaip apsunkintas, kad jis neturi jokių apribojimų ir neapsunkintas jokiais įsipareigojimais (1 t., 14-20 b. l.). Iš baudžiamojoje byloje esančios 2004 m. balandžio 20 d. gyvulių pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 113 matyti, kad V. Š. turi turtinius įsipareigojimus AB „K“ pagal 2000 m. vasario 7 d., 2003 m. sausio 2 d. produkcijos tiekimo sutartis, 2003 m. liepos 21 d., 2004 m. kovo 2 d. suderinimo protokolus (1 t., 21-28 b. l.). Be to, V. Š. buvo įkeitęs kilnojamąjį turtą (kiaules), tokiu būdu siekiant užtikrinti skolos grąžinimą: 2000 m. vasario 21 d. pažymėjimai apie kilnojamojo turto įkeitimo įregistravimą (1 t., b. l. 29-30); pažymėjimas apie Hipotekos registre 2003 m. sausio 31 d. sudarytą įkeitimo sandorį, kiti Hipotekos registre įregistruoti dokumentai (1 t., 36-41, 42-47, 48-52 b. l.). Iš turinio matyti, kad juose yra įtvirtintas draudimas perleisti įkeistą turtą bei įpareigojimas turto savininkui (nuteistajam V. Š.) tinkamai saugoti įkeistą turtą ir turimą kiekį. Byloje taip pat nustatyta, kad V. Š. neįvykdė prievolių kreditoriui AB „K“ pagal 2000 m. vasario 7 d. produkcijos tiekimo sutartį Nr. 39, pagal 2003 m. sausio 2 d. produkcijos tiekimo sutartį Nr. 8, 2004 m. kovo 2 d. suderinimo protokolą Nr. 2, tokiu būdu nustatytu laiku negrąžino 706 868,17 Lt skolos. Todėl AB „K“ generalinis direktorius V. L. 2005 m. rugsėjo 6 d. raštu Nr. 03-1393, įspėjo V. Š., kad per 20 dienų negražinus 800 976,79 Lt skolos, ji bus išieškota prievarta (1 t., 57-59 b. l.). V. Š. gavęs įspėjimą, sumokėjo 94 108,61 Lt (2005 m. rugsėjo 9 d. ir 2005 m. rugsėjo 12 d. pardavė kiaules ŽUKB „K“, kuri 94 108,61 Lt pagal trišalę sutartį sumokėjo AB „K“). Tačiau V. Š. likusios 706 868,17 Lt skolos negrąžino ir įkeisto turto AB „K“ neperdavė. Todėl AB „K“ 2005 m. spalio 6 d. raštu Nr. 03-1569 pateikė Hipotekos skyriui prie Kauno miesto apylinkės teismo tris pareiškimus dėl priverstinio 706 868,17 Lt skolos išieškojimo iš V. Š. Hipotekos skyrius prie Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. spalio 14 d. priėmė tris nutartis, kuriomis nutarė: 1) areštuoti ir perduoti AB „K“ ūkininko V. Š. ir I. Š. kilnojamąjį turtą: 150 paršavedžių už 85 000 Lt, 1 182 vnt. kiaulių už 367 000 Lt ir 1 218 vnt. kiaulių už 303 000 Lt; 2) uždrausti įkeisto turto savininkams perleisti šį turtą kitiems asmenims, taip pat įkeisti, išnuomoti ar kitokiomis teisėmis apsunkinti, parduoti ar naikinti daiktus, kurie yra šio turto priklausiniai (1 t., 60-64 b. l.). Antstolis R. S. 2005 m. lapkričio 11 d. vykdydamas teismo nutartis Nr. 654-L, 655-L, 656-L nustatė, kad įkeisto turto - 150 paršavedžių už 85 000 Lt, 1 182 vnt. kiaulių už 367 000 Lt ir 1 218 vnt. kiaulių už 303 000 Lt ūkininkai V. Š. ir I. Š. neturėjo, nes pagal 2005 m. rugsėjo 9 d. pirkimo-pardavimo sutartį jas pardavė sūnui M. Š. (1 t., 66, 69, 72 b. l.).

Iš nuteistojo V. Š. parodymų matyti, kad jis galėjo realizuoti kiaules, tačiau privalėjo išlaikyti atitinkamą bendrą jų kiekį (skaičių). Tai iš dalies patvirtino liudytojas A. U., kuris parodė, kad nuteistojo ūkyje jis tikrindavo tik bendrą kiaulių skaičių ir svorį, kuris atitiktų atsiskaitymams užtikrinti už tiekiamus parašus su AB „K“. Be to, iš liudytojo A. U. parodymų matyti, kad nuteistasis V. Š. turėjo teisę realizuoti įkeistas kiaules be AB „K“ sutikimo, tačiau pinigus turėjo pervesti minėtai bendrovei. Iš liudytojų I. K. ir V. L. parodymų matyti, kad V. Š. įkeistų kiaulių negalėjo realizuoti be AB „K“ sutikimo. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje teisingai konstatavo, kad išlaikyti kiaulę tuo pačiu inventoriniu numeriu yra nerealu dėl gamybos proceso trukmės, nes ji, kaip produktas (prekė) šeriama ir laikoma apie 6 mėnesius, o vėliau realizuojama. Akivaizdu, kad V. Š. turėjo teisę realizuoti įkeistas kiaules, tačiau pinigus turėjo pervesti AB „K“. Skolininko turto areštas arba laikinas nuosavybės teisės apribojimas pagal BK 246 straipsnio 2 dalį yra priverstinis nuosavybės teisės į skolininko turtą arba šios teisės atskirų sudėtinių dalių – valdymo, naudojimosi ar disponavimo – laikinas uždraudimas ar apribojimas. Tokius veiksmus atlieka antstolis, surašydamas turto arešto aktą, o tais atvejais, kai apribojamos teisės į turto registre neregistruojamą kilnojamąjį turtą, turi būti sudarytas šio turto aprašas pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 675, 677 straipsniuose nustatytus reikalavimus. Iš bylos medžiagos matyti, kad V. Š. kilnojamasis turtas (kiaulės) nebuvo areštuotas ir/ar jam buvo nustatytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas įstatymo nustatyta tvarka. Kaip matyti iš bylos medžiagos, kilnojamąjį turtą (kiaules) aprašė ne antstolis, o AB „K“ įgalioti atstovai, dalyvaujant V. Š. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad V. Š. 2005 m. rugsėjo 9 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu 4 300 vnt. kiaulių už 278 408 Lt pardavė savo sūnui M. Š., o kilnojamasis turtas (kiaulės) buvo areštuotas Kauno miesto apylinkės teismo Hipotekos skyriaus nutartimis tik 2005 m. spalio 14 d. Todėl laikyti, kad nuteistasis V. Š. pažeidė Kauno miesto apylinkės teismo Hipotekos skyriaus 2005 m. spalio 14 d. nutartimis taikytus apribojimus realizuojant minėtas kiaules negalima, nes minėta nutartis priimta vėliau, nei buvo padaryti pažeidimai. Todėl apygardos teismas nuosprendžio motyvuose V. Š. kaltę nepagrįstai grindė apribojimais, kurių sandorio metu nebuvo. Ta aplinkybė, kad įkeitimo lakštuose ir atitinkamai pažymėjimuose apie Hipotekos registre įregistruotą dokumentą pagal dokumento kodą įrašyta nuostata, jog <<...turto savininkas įsipareigoja užtikrinti tinkamą turto saugojimą, neperleisti ir neįkeisti, neišnuomoti ar kitaip apriboti savo teises į įkeistą turtą be raštiško kreditoriaus sutikimo...>> apriboja V. Š. teisę disponuoti šiuo kilnojamuoju turtu, tačiau tokie veiksmai sukelia pasekmes dėl prievolės nevykdymo ar netinkamo vykdymo, kurios numatytos Civiliniame kodekse. Kilnojamasis turtas – kiaulės buvo įkeistos konkrečių grupių, konkretaus svorio ir konkrečiam prievolės dydžiui užtikrinti su sąlyga, kad turto savininkas įsipareigoja užtikrinti tinkamą turto saugojimą, niekam jo neperleisti ir neįkeisti, neišnuomoti ar kitaip apriboti savo teises į įkeičiamą turtą be raštiško kreditoriaus sutikimo. Turto įkeitimo lakšto paskirtis – užtikrinti skolininko atsiskaitymą su kreditoriais. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokios prievolės nevykdymas ar netinkamas vykdymas automatiškai nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės pagal BK 246 straipsnį, todėl V. Š. dėl to turi būti išteisintas nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Pirmosios instancijos teismas iš nuteistojo V. Š. priteisė 706 868,17 Lt AB „K“ turtinei žalai atlyginti. Kadangi V. Š. pagal BK 246 straipsnio 2 dalį išteisinamas nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, todėl civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtu (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2, 3 punktais, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 17 d. nuosprendį pakeisti:

V. Š. pagal BK 246 straipsnio 2 dalį išteisinti, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl bausmių subendrinimo pagal BK 63 straipsnio 1, 2 dalis, 5 dalies 2 punktą.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš V. Š. priteista 706 868,17 Lt AB „K“ turtinei žalai atlyginti, o civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

V. Š. nuteistam pagal BK 223 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. X-2314 redakcija) ir paskirtą laisvės atėmimą trims mėnesiams pakeisti 50 MGL (6 250 Lt) dydžio bauda.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.