Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-01-24 · Administracinė byla Nr. I-353-644/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-01-24
Bylos Nr.
I-353-644/2017
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01819-2016-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Audrius Grauželis
Pareiškėjas
A. J.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-353-644/2017Proceso Nr. 3-62-3-01819-2016-2Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2; 55.1 (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. sausio 24 d.Kaunas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Audrius Grauželis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. J. skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 5-6)

Pareiškėjas skunde nurodė, jog jis laikotarpiu nuo 2012 m. kovo iki 2015 m. gegužės mėn. ir nuo 2016-06-28 iki 2016-07-29 buvo laikomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje netinkamomis sąlygomis. Pažymėjo, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninės kamerose jam nebuvo užtikrintas tinkamas naudojimasis sanitariniu mazgu, patyrė nepatogumus. Paaiškino, kad sanitariniame mazge nebuvo ventiliacijos, patalpose kaupėsi nemalonus kvapas, sanitarinio mazgo sienelė neužtikrino privatumo. Pažymėjo, kad jam nebuvo išduotas neįgaliojo vežimėlis. Tvirtino, kad pareigūnai į nusiskundimus nereagavo, žemino, grasino, stumdė. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė nepatogumų, išgyvenimų.

Atsiliepimas

Atsikirtime į atsiliepimą (b. l. 70-72, 91-92) pareiškėjas nurodė, kad gyvenamosios patalpos buvo perpildytos, laisvų miegamųjų vietų nebuvo. Pakartotinai pažymėjo, kad sanitariniai mazgai neužtikrino privatumo, nebuvo galimybės tinkamai išvėdinti kamerų dėl mažų langų, dėl ko kaupėsi nemalonus kvapas. Paaiškino, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninės sanitarinio mazgo patalpos nepritaikytos neįgaliesiems, tai sukėlė didelių nepatogumų. Pareigūnai elgėsi netinkamai, tyčiojosi. Netinkamų kalinimo sąlygų poveikį jaučia iki šiol, vartoja raminamuosius vaistus, blogai miega.

Atsakovo atstovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepimu (b. l. 12-15, 75-76) su pareiškėjo skundu nesutiko. Nurodė, jog konkrečių duomenų, kiek asmenų kartu su pareiškėju buvo laikoma atskirose palatose, nėra. Tačiau įprastai toje pačioje palatoje visos lovos nebūna užimtos. Pažymėjo, kad įstaigos sanitarinių patalpų būklė atitinka nustatytus reikalavimus. Ligoninės kamerų tipo patalpų sanitarinių mazgų sienelės siekia 1,5 m., takas atitinka Pataisos įstaigų vidaus taisyklių reikalavimus. Laisvės atėmimo vietų ligoninė turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro išduotą Leidimą – Higienos pasą, kuris įrodo, kad ligoninės patalpos atitinka Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus, kurie privalomi ligoninės veiklai vykdyti. Patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo sudarytos galimybės patalpas vėdinti per atveriamus langus. Pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pasinaudoti karštu dušu kartą per savaitę pagal nustatytą grafiką. Pareiškėjas nesikreipė į pataisos įstaigą dėl neįgaliojo vežimėlio išdavimo. Akcentavo, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo nėra pagrįstas jokiais įrodymais. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą, pareiškėjas apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais ir nepagrindė priežastinio ryšio tarp Laisvės atėmimo vietų ligoninės veiksmų ar neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžiamas neturtinės žalos atsiradimas. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas teismui pateikė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais laikant jį Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – ir Ligoninė) netinkamomis sąlygomis nuo 2012-03-01 iki 2015-05-31 ir nuo 2016-06-28 iki 2016-07-29.

Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001-07-24 sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį Konvencijos 3 straipsnio nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012-01-10 sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos darbuotojai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina dėl jo kalinimo perpildytose Laisvės atėmimo vietų ligoninės patalpose laikotarpiais nuo 2012-03-01 iki 2015-05-31 ir nuo 2016-06-28 iki 2016-07-29.

Ginčui dėl minimalaus Ligoninės palatų plotų aktualus Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 (redakcija nuo 2010-04-30), 11¹.4 punktas, numatantis, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas skunde apibrėžtais laikotarpiais buvo laikomas šiose kamerose: nuo 2012-03-29 iki 2012-04-12 (14 parų) Vidaus ligų skyriaus 2, 4 palatose; nuo 2013-01-03 iki 2013-01-10 (7 paros) Chirurgijos skyriaus 2 palatoje; nuo 2013-02-21 iki 2013-03-07 (14 parų) Chirurgijos skyriaus 2 palatoje; nuo 2013-05-23 iki 2013-05-30 (7 paros) Vidaus ligų skyriaus 1,4 palatose; nuo 2014-02-20 iki 2014-02-27 (7 paros) Vidaus ligų skyriaus 4 palatoje; nuo 2014-04-24 iki 2014-05-15 (21 para) Chirurgijos skyriaus 2 palatoje; nuo 2014-06-29 iki 2014-09-11 (74 paras) Vidaus ligų skyriaus 1,2 palatose; nuo 2014-12-18 iki 2015-01-13 (26 paros) Chirurgijos skyriaus 2 palatoje; nuo 2015-02-24 iki 2015-03-24 (28 paros) Chirurgijos (Bendrojo) skyriaus 27 palatoje; nuo 2015-05-29 iki 2015-05-31 (2 paros) Chirurgijos (Bendrojo) skyriaus 26 palatoje; nuo 2016-06-28 iki 2016-07-29 (31 para) Chirurgijos (Bendrojo) skyriaus 26 palatoje (b. l. 9, 40-41, 55-56).

Iš minėtų duomenų matyti, kad pareiškėjas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje taip pat buvo laikomas laikotarpiais: nuo 2015-06-01 iki 2015-06-16, nuo 2015-11-03 iki 2015-11-10, nuo 2015-12-24 iki 2016-01-12, 2016-03-08 iki 2016-03-22, nuo 2016-05-10 iki 2016-06-14, tačiau atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas šių laikotarpių neginčija, teismas neišeidamas už skundo ribų šių laikotarpių detaliau neaptaria.

Pagal atsakovo atstovo į bylą pateiktus duomenis, Vidaus ligų skyriaus palatos Nr. 1 plotas 22,84 kv. m., įrengtos 7 vietos, t. y., pareiškėjui teko 3,26 kv. m. (22,84/7); Vidaus ligų skyriaus palatos Nr. 2 plotas 21,29 kv. m., įrengtos 6 vietos, t. y., pareiškėjui teko 3,54 kv. m. (21,29/6); Vidaus ligų skyriaus palatos Nr. 4 plotas 13,50 kv. m., įrengtos 4 vietos, t. y., pareiškėjui teko 3,37 kv. m. (13,50/4); Chirurgijos skyriaus palatos Nr. 2 plotas 24,92 kv. m., įrengtos 7 vietos, t. y., pareiškėjui teko 3,56 kv. m. (24,92/7); Bendrojo skyriaus palatos Nr. 26 plotas 8,92 kv. m., įrengtos 4 vietos, t. y., pareiškėjui teko 2,23 kv. m. (8,92/4); Bendrojo skyriaus palatos Nr. 27 plotas 21,25 kv. m., įrengtos 7 vietos, t. y., pareiškėjui teko 3,03 kv. m. (21,25/7); Bendrojo skyriaus palatos Nr. 28 plotas 8,84 kv. m., įrengtos 2 vietos, t. y., pareiškėjui teko 4,42 kv. m. (8,84/2) (b. l. 31, 32, 33). Daroma išvada, kad visą ginčo laikotarpį, t. y. 231 parą, pareiškėjas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo laikomas pažeidžiant Taisyklių 11¹.4 punkte nustatytą minimalią 5 kv. m. gyvenamojo ploto normą, todėl konstatuotina, kad buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė į tinkamas kalinimo sąlygas.

Pareiškėjas reikalavimą argumentuoja tuo, kad tualetas nebuvo tinkamai atitvertas ir neužtikrino privatumo.

Remiantis ginčo laikotarpiu galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 (toliau – HN 76:2010) 21 punktu, pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 16.5 punkte nustatyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Atsakovo atstovo teigimu, sanitariniai mazgai Ligoninės kamerose atitverti sienele, kuri yra ne žemesnė nei 1,5 metro aukščio.

Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad galimybė privačiai pasinaudoti tualetu yra vienas iš faktorių, vertintinų nustatant, ar buvo pasiektas kankinimo ar pažemino lygis, jog būtų galima pripažinti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje T. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 14248/05). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Kalinamas asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje G. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05; 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje A. M. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15210/07; ir kt.). Teismo vertinimu, sanitarinio mazgo nuo kameros atskyrimas 1,5 m pertvara ir neužtikrinimas galimybės naudotis tualetu atskiroje patalpoje nėra tinkamas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimų laikymasis.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Ligoninės palatose vienintelis ventiliacijos šaltinis buvo langai, tačiau jie blogai atsidarydavo. HN 76:2010 24 punktas nustatė, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Tokios pačios nuostatos įtvirtintos ir HN 134:2015, įsigaliojusios nuo 2015-11-01 17 punkte. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, vėdinamos per atveriamus langus. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentus dėl netinkamo patalpų vėdinimo paneigia atsakovo atstovo į bylą pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai, iš kurių matyti, kad kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, vėdinamos per atveriamus langus (b. l. 20-22, 77-78, 79-80, 81-83). Nors atsakovo atstovas nepateikė duomenų apie atskiros sanitarinio mazgo vėdinimo sistemos įrengimą, tačiau byloje nenustatyta, kad pareiškėjas nebūtų galėjęs išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis dėl kamerų vėdinimo natūraliai per atveriamus langus, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas reikalavimą grindžia aplinkybėmis, kad jam nebuvo išduotas neįgaliojo vežimėlis. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad dėl neįgaliojo vežimėlio išdavimo sprendžia Gydymo skyriaus personalas, be to, pareiškėjas į Ligoninės administraciją prašymu dėl neįgaliojo vežimėlio išdavimo nesikreipė (b. l. 40-41). Taigi, nagrinėjamu atveju nesant byloje duomenų apie pareiškėjo neįgalumo laipsnį (tokių duomenų pareiškėjas ir atsakovas į bylą nepateikė), nenustačius, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Ligoninės administraciją dėl neįgaliojo vežimėlio išdavimo, nėra jokio pagrindo spręsti, jog Ligoninės administracija dėl to nesiėmė reikiamų veiksmų, t. y. neveikė taip, kaip turėjo veikti. Kita vertus, teismas pažymi, kad pareiškėjas pats sau prieštarauja skunde nurodydamas, jog neįgaliojo vežimėlis jam nebuvo išduotas, tačiau tuo pačiu teigia, jog „su vežimėliu niekur neįvažiuosi“, „su vežimėliu į dušą nėra galimybės įvažiuoti“. Nenustačius atsakovo atstovo veiksmuose neteisėtumo, argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde atsakovui reiškia pretenzijas dėl Ligoninės patalpų, tame tarpe sanitarinio mazgo, nepritaikymo neįgaliesiems. Minėtas aplinkybes patvirtina Laisvės atėmimo vietų ligoninės 2016-10-27 raštas Nr. S-PER-2720 (b. l. 55-56), kuriame nurodyta, kad Ligoninės patalpos nėra pritaikytos neįgaliųjų poreikiams. Tačiau iš minėto rašto taip pat matyti, kad pareiškėjui gydantis Ligoninėje buvo teikiama gydomųjų skyrių palatinių ir tvarkinių pagalba. Be to, nors pareiškėjas teigia, kad sanitariniame mazge nebuvo įrengtas klozetas, tačiau pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punktą, sanitariniame mazge gali būti įrengtas unitazas. Bylos duomenimis, kamerų tipo patalpose Nr. 26, Nr. 27, Nr. 28, kuriose buvo gydomas pareiškėjas, buvo įrengti klozetai, tinkami naudotis neįgaliam pacientui sėdint, o Chirurgijos skyriaus dušo patalpoje įrengta vonia sunkiai judančių ligonių nuprausimui (b. l. 75-76). Teismo vertinimu, nesant byloje konkrečių duomenų apie pareiškėjo neįgalumo laipsnį bei įvertinus tai, kad pareiškėjui gydantis Ligoninėje buvo teikiama gydomųjų skyrių palatinių ir tvarkinių pagalba, nenustačius, kad jis negalėjo naudotis sanitariniu mazgu minėtų asmenų pagalba, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus, dėl kurių galėjo kilti neturtinė žala, todėl pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas taip pat skundžiasi dėl pareigūnų netinkamo elgesio (nereagavo į nusiskundimus, žemino, grasino), tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodė, t. y. nedetalizavo, kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai jo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų ir jo argumentai dėl netinkamo pareigūnų elgesio atmestini.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninė ginčui aktualiu laikotarpiu iš viso 231 parą neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos, taip pat nustačius pažeidimus dėl privatumo sanitariniame mazge neužtikrinimo, konstatuotina, kad Ligoninė pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. LVAT praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT praktikoje (EŽTT 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pareiškėjas nurodė, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų patyrė 3000 Eur neturtinę žalą, kuri pasireiškė nepatogumais, pažeminimu ir pan. Tačiau byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nustatytų pažeidimų pobūdį, į tai, kad kamerų perpildymas buvo žymus, tačiau, kita vertus, pareiškėjas Ligoninėje buvo laikomas periodiškai. Nesant byloje duomenų, kad nustatyti pažeidimai būtų lėmę ilgalaikes, nepataisomas pasekmes, taip pat nenustačius, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo atsakovo atstovo elgesio pareiškėjo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų, teismas sprendžia, kad pareiškėjo prašomą priteisti neturtinę žalą nėra pagrindo vertinti 3000 Eur suma, nes ji akivaizdžiai neadekvati pareiškėjo patirtiems neturtiniams praradimams. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką (pvz., LVAT 2016-10-24 nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2729-502/2016 pareiškėjui priteisė 800 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kai pareiškėjas Ligoninėje buvo laikomas 110 dienų perpildytose palatose bei nesant tinkamai įrengto tualeto) bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, taip pat vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 1700 Eur sumos priteisimas. Todėl pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 1700 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. J. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti A. J. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 1700 Eur (vieną tūkstantį septynis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Audrius Grauželis