- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-04-04
- Bylos Nr.
- I-2034-629/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01764-2016-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Milda Vainienė
- Pareiškėjas
- J. E.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus
- Advokatai
- Jodita Rapalavičienė
- Kategorijos
atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, atstovei G. N.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. E. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, dėl turtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
J. E. (toliau – ir pareiškėja) su skundu (b. l. 1–8) kreipėsi į teismą, prašydama priteisti jai iš atsakovės 1 058,52 Eur turtinę žalą bei 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo prašymo priėmimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Pareiškėja nurodė, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Vilniaus skyrius išmokėjo jai 19 821,21 Lt dydžio motinystės pašalpą pagal Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 16 ir 17 str. už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2013 m. balandžio 22 d. iki 2013 m. rugpjūčio 25 d., taikydamas 227,83 Lt maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį, nors pagal pareiškėjos draudžiamąsias pajamas ir sumokėtus mokesčius jos kompensuojamasis dienos uždarbis buvo 269,84 Lt. Pareiškėja skirtumą tarp jai išmokėtos ir priklausiusios motinystės pašalpos laiko nuostoliais, kuriuos prašo priteisti.
Pasak pareiškėjos, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis teismas) vertinimu, teisiniu reguliavimu, kuriuo ribojamas motinystės pašalpos dydis, nėra tinkamai įgyvendinama Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 39 str. 2 d. įtvirtinta mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo garantija, pagal kurią dirbančioms motinoms iki gimdymo ir po jo garantuojamų atostogų metu mokamų išmokų dydis turi atitikti per protingą laikotarpį iki šių atostogų gauto atlyginimo vidurkį (Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimas), taigi neteisėtų aktų pagrindu priimti neteisėti sprendimai pripažintini neteisėtais institucijos veiksmais, kurių pagrindu kyla civilinė atsakomybė. Pabrėžė, jog priteisus nuostolius, priteistinos ir procesinės palūkanos.
Atsiliepimas
VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 32–35).
Paaiškino, kad pareiškėjai nėštumo ir gimdymo atostogos suteiktos nuo 2013 m. balandžio 22 d., todėl, vadovaujantis Įstatymo ir Motinystės pašalpų skyrimo, apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas (toliau – Ligos ir motinystės įstatymas) bei Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų (toliau – ir Nuostatai), patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86, nuostatomis, pareiškėjai 269,84 Lt dydžio kompensuojamasis uždarbis apskaičiuotas pagal draudžiamąsias pajamas, turėtas laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2013 m. vasario 28 d. Maksimalus vienos dienos kompensuojamasis uždarbis, apskaičiuotas pagal 2013 m. balandžio mėnesį galiojusių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumą bei 2013 m. vidutinį mėnesio darbo dienų skaičių, buvo 227,83. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos vidutinis dienos kompensuojamasis uždarbis buvo didesnis už teisės į pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusį maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį, VSDFV Vilniaus skyriaus nuomone, 2013 m. balandžio 30 d. sprendimu Nr. 6-24-7743, vadovaudamasis Įstatymo 6 str. 5 d., Nuostatų 7 ir 10 p., jis teisėtai ir pagrįstai motinystės pašalpą pareiškėjai apskaičiavo taikant maksimalų – 227,83 Lt dienos kompensuojamąjį uždarbį. Pabrėžė, jog šio sprendimo pareiškėja VSDFV neskundė, tad privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka nepasinaudojo. VSDFV Vilniaus skyriaus nuomone, kol nenustatyta, kad pastarasis sprendimas yra neteisėtas, negali atsirasti pagrindas kompensuoti jo padarinius (išmokėti skirtumo sumą). Minėtas sprendimas priimtas vadovaujantis aukščiau minėtais galiojančiais teisės aktais ir įstatyme nustatyta tvarka nėra nuginčytas, laikytinas teisėtu ir pagrįstu.
VSDFV Vilniaus skyriaus teigimu, Įstatymo ir Nuostatų nuostatos, kurios Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, negalės būti taikomos skiriant motinystės pašalpas nuo 2017 m. sausio 2 d. Kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės yra teisėtos.
Šalies argumentai
Teismo posėdyje pareiškėjos atstovė prašė skundą tenkinti, remdamasi skunde išdėstytais argumentais. Be to, prašė kreiptis į Konstitucinį Tesimą dėl 2016 m. birželio 28 d. priimto Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 pakeitimo įstatymo 2 str. 3 d. numatyto mechanizmo, kuriuo nenumatytas kompensavimas asmenims, įgijusiems teisę į nėštumo ir gimdymo išmoką iki 2016 m. kovo 15 d., konstitucingumo.
Atsiliepimas
Teismo posėdyje atsakovės atstovė prašė skundą atmesti, remdamasi atsiliepime išdėstytais argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėja siekia jai paskirtos ir, taikant Įstatymo bei Nuostatų nuostatas, kurios 2017 m. sausio 2 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos motinystės pašalpos neišmokėtos dalies atgavimo žalos atlyginimo (valstybės deliktinės atsakomybės taikymo) būdu, t. y. taikant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. nuostatas dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atsiradusios žalos atlyginimo.
Nustatyta, kad pareiškėja 2013 m. balandžio 23 d. prašymu kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių dėl motinystės pašalpos skyrimo nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 22 d. iki 2013 m. rugpjūčio 25 d. (b. l. 36–37).
VSDFV Vilniaus skyrius 2013 m. balandžio 30 d. sprendimu Nr. 6-24-7743 pareiškėjai paskyrė 19 821,21 Lt (5 740,62 Eur) motinystės pašalpą (b. l. 40).
Pažymėtina, kad tuo metu galiojusio Įstatymo 6 str. 2 d. buvo nustatyta, kad kompensuojamasis uždarbis, pagal kurį nustatomas motinystės pašalpos dydis, apskaičiuojamas pagal apdraustojo asmens draudžiamąsias pajamas, turėtas per paeiliui einančius 12 kalendorinių mėnesių, buvusių iki praeito kalendorinio mėnesio prieš nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios mėnesį. Nuostatų 9 p. nustatė, kad vidutinis dienos kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuojamas paeiliui einančių 12 kalendorinių mėnesių, buvusių iki praeito kalendorinio mėnesio prieš nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios mėnesį, draudžiamąsias pajamas dalijant iš to paties laikotarpio darbo dienų pagal kalendorių skaičiaus (taikoma 5 dienų darbo savaitė). Įstatymo 6 str. 5 d. ir Nuostatų 7 p. buvo nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis pašalpoms apskaičiuoti negali viršyti teisės į atitinkamą pašalpą atsiradimo mėnesį (nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios mėnesį) galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos. Pagal Nuostatų 10 p. maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis apskaičiuojamas einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios mėnesį, 3,2 dydžio sumą dalijant iš tų metų vidutinio mėnesio darbo dienų skaičiaus (taikoma 5 darbo dienų savaitė). Metinis vidutinis mėnesio darbo dienų skaičius kiekvienais metais tvirtinamas Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu.
Vadovaujantis minėtomis Įstatymo ir Nuostatų nuostatomis, pareiškėjos kompensuojamasis uždarbis sudarė 269,84 Lt ir buvo didesnis už teisės į pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusį maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį (227,83 Lt), todėl pareiškėjai motinystės pašalpa apskaičiuota taikant maksimalų – 227,83 Lt dienos kompensuojamąjį uždarbį.
Konstitucinis Teismas 2016 m. kovo 15 d. nutarime, oficialiai paskelbtame 2017 m. sausio 2 d., konstatavo, kad Įstatymo 6 str. 5 d. tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, įstatymuose neįtvirtinus per nustatytą laikotarpį iki nėštumo ir gimdymo atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančių išmokų visoms dirbančioms moterims, bei Nuostatų 7 ir 10 p. prieštarauja Konstitucijos 39 str. 2 d.
Kadangi pareiškėjai motinystės pašalpa buvo apskaičiuota, vadovaujantis Konstitucijai prieštaraujančiu teisiniu reglamentavimu, susidariusią nepriemoką pareiškėja laiko nuostoliais – turtine žala, kurią prašo atlyginti.
Pažymėtina, kad teisminiams ginčams dėl motinystės pašalpos neišmokėtos dalies atgavimo yra tiesiogiai taikytini teisinius santykius dėl šios pašalpos skyrimo ir mokėjimo reglamentuojantis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas bei su šio įstatymo normomis tiesiogiai sietinos kitų teisės aktų normos, tarp jų – Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymas, nustatantis privalomą išankstinę tokio pobūdžio ginčams nagrinėti ne teismo tvarką, pagal kurią išankstinio tokių ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija yra VSDFV. Tačiau, atsižvelgiant į pareiškėjos pasirinktą savo pažeistų teisių į jai paskirtos pašalpos gavimą gynimo būdą (t. y. prašant valstybės deliktinės atsakomybės taikymo pagal CK 6.271 str.), nėra pagrindo taikyti paminėtas Įstatymo nuostatas ir spręsti pareiškėjo teisės į Konstitucijai prieštaraujančių teisės aktų nuostatų pagrindu sumažintos motinystės pašalpos dalies atgavimą Įstatymo taikymo prasme, be to, dėl nurodytos priežasties nagrinėjamai bylai nėra aktualus ir negali būti sprendžiamas klausimas dėl paminėtos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarkos laikymosi (ar nesilaikymo) reikšmės šioje byloje nagrinėjamai situacijai. Taip pat, atsižvelgiant į tai, kad ginčas kilęs dėl turtinės žalos atlyginimo, šiuo atveju netaikytinos ir 2016 m. birželio 28 d. priimto Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 pakeitimo įstatymo nuostatos, kurių konstitucingumu pareiškėja abejoja.
Nagrinėjamai bylai aktualus CK 6.271 str. aiškinimas ir taikymas. Reikalavimai dėl žalos atlyginimo yra civilinio pobūdžio, todėl žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja CK. Kita vertus, dalies reikalavimų dėl žalos atlyginimo nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 str. 1 d. 3 p.). CK 6.271 str. nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi nagrinėjamoje situacijoje pareiškėjos reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius valdžios institucijos (šiuo atveju VSDFV Vilniaus skyriaus) neteisėtus veiksmus, turtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos.
Teismo vertinimu, VSDFV Vilniaus skyrius mokėjo pareiškėjai motinystės pašalpą, įgyvendindamas tuo metu galiojusių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad VSDFV Vilniaus skyrius atliko neteisėtus veiksmus CK 6.271 str. prasme. Nenustačius VSDFV Vilniaus skyriaus neteisėtų veiksmų, atitinkamai valstybei nekyla pareiga pareiškėjai atlyginti žalą.
Taip pat pažymėtina, kad pareiškėja valstybės valdžios institucijų veiksmų neteisėtumą CK 6.271 str. taikymo prasme iš esmės sieja su Lietuvos Respublikos Seimo prieštaraujančio Konstitucijai įstatymo priėmimu. Kaip minėta, pagal CK 6.271 str. 1 d. žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Pagal CK 6.271 str. 2 d. valdžios institucija reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas. Tačiau ABTĮ 17 str. 1 d. 3 p. taikymo prasme yra būtina, kad tokiu subjektu būtų viešojo administravimo srityje veikiantis (veikęs) viešojo administravimo subjektas. Taigi ABTĮ taikymo požiūriu, Lietuvos Respublikos Seimas nepriskirtinas viešojo administravimo subjektų kategorijai, o Lietuvos Respublikos Seimo įstatymų leidyba nelaikytina viešuoju administravimu.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjos reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo bei išvestinis reikalavimas dėl palūkanų priteisimo negali būti tenkinamas, todėl pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 str., 86–87 str., 88 str. 1 p., 132 str. 1 d. ir 133 str.,
nusprendžia:
Atmesti pareiškėjos J. E. skundą kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.