Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-10-27 · Administracinė byla Nr. I-934-484/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-10-27
Bylos Nr.
I-934-484/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-05008-2013-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Ina Kirkutienė
Pareiškėjas
V. Č., A. F., I. P., E. V., L. K., J. K., T. K.
Atsakovas
Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-934-484/2016Proceso Nr. 3-61-3-05008-2013-2Procesinio sprendimo kategorija 1.16.5; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. spalio 27 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. Č., A. F., I. P., E. V., L. K., J. K. ir T. K. skundus atsakovams Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neišmokėtos valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas V. Č. padavė teismui skundą, kurį patikslino 2016-10-04, prašydamas priteisti iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Vilniaus apskrities VPK) neišmokėto darbo užmokesčio dalį – 3360,17 Eur (II t., b. l. 103-104).

Pareiškėja A. F. padavė teismui skundą, kurį patikslino 2016-10-04, prašydama priteisti iš atsakovo Vilniaus apskrities VPK neišmokėto darbo užmokesčio dalį – 6691,17 Eur (II t., b. l. 106-110).

Pareiškėja I. P. padavė teismui skundą, kuriame prašė: 1) solidariai priteisti iš atsakovų Vilniaus apskrities VPK ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neišmokėto valstybės tarnautojo darbo užmokesčio (priedų už pirmą ir antrą kvalifikacines klases) dalį už laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30 imtinai; 2) panaikinti Vilniaus apskrities VPK 2013-09-30 raštą Nr. 10-S-16176 „Dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir informacijos pateikimo“ kaip neteisėtą ir nepagrįstą (I t., b. l. 61-63).

Pareiškėjas E. V. padavė teismui skundą, kuriame prašė priteisti iš atsakovo darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento (I t., 86-88).

Pareiškėja L. K. padavė teismui skundą, kuriame prašė: 1) priteisti solidariai iš atsakovų Vilniaus apskrities VPK ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neišmokėto valstybės tarnautojo darbo užmokesčio (priedų už trečią kvalifikacine klasę) dalį už laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2013-03-04 imtinai ir darbo užmokesčio (priedų už antrą kvalifikacinę klasę) dalį už laikotarpį nuo 2013-03-05 iki 2013-10-17 imtinai; 2) panaikinti Vilniaus apskrities VPK 2013-09-30 sprendimą Nr. 10-S-16093 „Dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir informacijos pateikimo“ kaip neteisėtą ir nepagrįstą (I t., b. l. 115-117).

Pareiškėjos J. K. ir T. K. padavė teismui skundą, kuriame prašė: 1) priteisti iš atsakovo nepilnai išmokėtą darbo užmokesčio dalį dėl sumažintų procentinių priedų už kvalifikacinę klasę nuo 2009-08-01 iki 2013-09-03 bei delspinigius teisės aktų nustatyta tvarka; 2) priteisti bylinėjimosi išlaidas (I t., b. l. 144-149).

Pareiškėjai skunduose nurodė, kad yra valstybės tarnautojai, einantys atitinkamas pareigas Vilniaus apskrities VPK. Remiantis Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimais, laikotarpiu nuo 2009-05-01 iki 2013-09-30 jie gavo sumažintą darbo užmokestį. Pažymėjo, kad nuo 2009-05-01 vykdytas valstybės tarnautojų darbo užmokesčio mažinimas Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimu pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl neteisėtai neišmokėta darbo užmokesčio dalis jiems privalo būti išmokėta.

Pareiškėjai V. Č. ir A. F. patikslintuose skunduose (II t., b. l. 103-105, 107-110) išreiškė abejonę dėl praradimų kompensavimo mechanizmo konstitucingumo. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodoma: „Sudarant šią formulę, iš esmės remiamasi prielaida, kad, atsižvelgiant į 2013 m. liepos 1 d. Konstitucinio Teismo nutarimą, darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas apie 2 procentus 2009 m. ir apie 4,5 procento 2010 metais ir vėliau buvo galimas ir neprieštaravo Konstitucijai (atkreiptinas dėmesys, kad Konstitucinis Teismas pripažino neprieštaraujančiu Konstitucijai ir bazinio dydžio mažinimą iki 475 litų ir 450 litų), todėl formulėje nustatant Pk koeficientą iš esmės remtasi teisingo ir proporcingo atitinkamo laikotarpio mažinimo konstanta, paverčiant ją matematiniu dydžiu - atitinkamai 0,98 ir 0,955. Taigi, asmenims, kurių darbo užmokestis buvo sumažintas ne daugiau kaip 2 procentais 2009 metų mėnesiais ir ne daugiau kaip 4,5 procento 2010-2013 metų mėnesiais, grąžintinos sumos nepriklausys, nors tam tikrus praradimus šie asmenys ir bus patyrę.“ Atsižvelgdami į tai, pareiškėjai daro išvadą, kad įstatymų leidėjas nustatydamas formulę ir patirtų praradimų kompensavimo dydį iš esmės vadovavosi prielaidomis, atsitiktinai pasirinktu dydžiu, o ne objektyviais, aiškiais kriterijais. Pagal įstatymų leidėjo nustatytą formulę, kuri taikoma visoms valstybės tarnautojų grupėms, praradimų kompensavimo pagrindu laikomas mėnesinis darbo užmokestis, nepriklausomai nuo patirtų praradimų. Įstatymų leidėjas įtvirtino formulę, neįvertinęs de facto buvusio sumažinimo masto, valstybės tarnautojų iki sumažinimo ir po sumažinimo darbo užmokesčio dydžių proporcijų, neišnagrinėjęs, ar aukštos kvalifikacijos valstybės tarnautojo atlyginimo dydis tokiu būdu nepriartintas prie mažiau sudėtingą darbą dirbančio žemesnės kvalifikacijos valstybės tarnautojo atlyginimo. Taigi, pareiškėjų manymu, įstatymų leidėjas nustatė neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą kompensacijų dydžių požiūriu. Atsižvelgdami į tai, pareiškėjai prašo sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar 2015 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatyme Nr. XII-1927 nustatytas patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas, o būtent 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta grąžintinos darbo užmokesčio dalies apskaičiavimo formulė, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo ir protingumo principams, Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, nepažeidžia asmenų teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principų

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus apskrities VPK, kartu atstovaudamas ir atsakovą Lietuvos valstybę, nesutiko su pareiškėjų skundais. Atsiliepimuose į pareiškėjų skundus nurodė, kad pareiškėjų reikalaujama priteisti neišmokėta darbo užmokesčio dalis jiems neišmokėta ne dėl Vilniaus apskrities VPK kaltės. Pažymėjo, kad Vilniaus apskrities VPK yra valstybinė įstaiga, kurios pareiga vykdyti įstatymus ir poįstatyminius teisės aktus, tarp jų ir tuos, kurie reglamentuoja valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimą. Taigi, Vilniaus apskrities VPK, taikydamas iki 2013-10-01 galiojusias 2009 m. liepos 17 d. įstatymo Nr. XI-363 (Žin., 2009, Nr. 91-3918) normas, t. y. jų pagrindu skaičiuodamas ir mokėdamas pareiškėjams darbo užmokestį, veikė teisėtai – taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus.

Pažymėjo, kad patirtų praradimų kompensavimo sąlygų, būdo, periodiškumo parinkimas yra socialinio, politinio ir ekonominio tikslingumo dalykas, kuris priklauso įstatymų leidėjo kompetencijai. Atsakovas prašo daliai pareiškėjų reikalavimų taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą (I t., b. l.9-10, 42-46, 70-74, 94-98, 124-128, 158-161).

Bylos šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Skundai atmestini.

Byloje ginčas kilo dėl valstybės tarnautojų darbo užmokesčio dalies, susidariusios dėl Konstitucijai prieštaraujančio reglamentavimo taikymo, priteisimo.

Remiantis bylos rašytiniais įrodymais nustatyta ir dėl to ginčo nėra, kad pareiškėjai laikotarpiu nuo 2009-05-01 iki 2013-09-30 ėjo valstybės tarnautojų pareigas Vilniaus apskrities VPK (I t., b. l.14, 54-58, 78-83,106-111, 134-139,166-169), o pastarasis, būdamas darbdavys, vadovaudamasis inter alia 2009 m. balandžio 23 d. nustatytais Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priede nustatytais valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientais ir 2009 m. liepos 17 d. priimto Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 str. redakcijos nustatytais priedų už kvalifikacinę klasę dydžiais, šiuo laikotarpiu pareiškėjams apskaičiavo ir mokėjo sumažintą darbo užmokestį (b. l. 12-13, 52-53, 76-77, 104-105, 133, 170-171). Pareiškėjai, manydami, kad jų teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą ir prašo jiems priteisti visą darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento ir priedo už kvalifikacinę klasę/kategoriją. Atsakovai prašė pareiškėjų reikalavimams taikyti ieškinio senaties terminą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos suformuotoje praktikoje konstatuota, jog teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu, nustatytu Darbo kodekso (toliau – DK) 27 straipsnio 2 dalyje (LVAT 2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). DK 27 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatos. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas nagrinėjamu atveju prašė taikyti ieškinio senaties terminą, ieškinio senaties terminas šioje byloje taikytinas.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nagrinėjamoje byloje ginčas vyksta dėl trunkamojo pažeidimo, kai pareiškėjams kas mėnesį buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis pagal įstatymus, kurie vėliau pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Taigi, sužinojimo apie pažeistą teisę į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą diena laikoma su darbo užmokesčiu susijusių sumų išmokėjimo asmeniui diena, vadinasi teisė paduoti skundą teismui pareiškėjui V. Č. atsirado gavus pirmąjį sumažintą darbo užmokestį už 2009 m. gegužės mėnesį, o pareiškėjams A. F., I. P., E. V., L. K., J. K. ir T. K. – gavus pirmąjį sumažintą darbo užmokestį už 2009 m. rugpjūčio mėnesį, tačiau į teismą pareiškėjas V. Č. kreipėsi 2013-10-11, A. F. – 2013-10-16, I. P. – 2013-10-18, E. V. – 2013-10-21, L. K. – 2013-10-21, J. K. ir T. K. – 2013-10-22, t. y. praleidę terminą kreiptis į teismą reikalavimams priteisti darbo užmokesčio nepriemoką: V. Č. iki 2010-10-10, A. F. – iki 2010-10-15, I. P. – iki 2010-10-17, E. V. – iki 2010-10-20, L. K. – iki 2010-10-20, J. K. ir T. K. – iki 2010-10-21. Pareiškėjai nepateikė teismui prašymų atnaujinti ieškinio senaties terminą ir objektyvių įrodymų dėl termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Tokių aplinkybių nenustatė ir teismas, todėl nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, todėl pareiškėjų skundų reikalavimai nurodyta apimtimi atmestini (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis; žr. pvz., LVAT 2013-01-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013). Atsižvelgdamas į tai, teismas toliau pasisako dėl skundo reikalavimų priteisti darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpius, kuriems ieškinio senaties terminas nėra praleistas.

Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarimu pripažino, kad teisės aktų nuostatos, kuriomis vadovaujantis ginčo laikotarpiu pareiškėjams buvo mažinamas darbo užmokestis, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Be to, Konstitucinis Teismas minėtame nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t.y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (be kita ko, atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, - juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo.

Minėtos Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo nuostatos buvo išaiškintos Konstitucinio Teismo 2014-04-16 sprendime, kuriame Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015-11-19 nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime taip pat pakartojo, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka. Konstitucinis Teismas 2015-11-19 nutarime konstatavo, jog nėra pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas naują kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projekto pateikimo terminą (iki 2015 m. gegužės 1 d.), nepagrįstai delsė.

Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2016-02-15 sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuota praktika. Šiuose sprendimuose LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo, 2014-04-16 sprendimo ir 2015-11-19 nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

Po pareiškėjų kreipimosi į teismą Lietuvos Respublikos Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015-09-01. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2015-08-26 nutarimu Nr. 903 patvirtino Grąžintinos asmeniui neišmokėto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies, socialinių ir kitų nuo darbo užmokesčio (atlyginimo) skaičiuojamų išmokų skirtumo apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašą, kuriuo yra reglamentuotas Grąžinimo įstatymo įgyvendinimas. Taigi šiais teisės aktais yra iš esmės sureguliuotas sprendžiamoje byloje prašomos priteisti darbo užmokesčio dalies išmokėjimas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016-02-15 nutartyse administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, be kita ko, pažymėjo, jog atsižvelgdama į tai, kad šiuo konkrečiu atveju Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarime ir 2014-04-16 sprendime nustatė, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, institucijai, kurioje pareiškėjai dirba, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus. Pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu.

Esant tokioms aplinkybėms, pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimo ir priteisti jiems visą darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl Konstitucijai prieštaravusiu pripažinto teisinio reguliavimo taikymo, nėra. Pareiškėjų patirti praradimai kompensuotini remiantis įstatymų leidėjo nustatytu kompensavimo mechanizmu, t. y. jame nustatyta apimtimi ir terminais.

Pažymėtina, kad, kaip nurodė Konstitucinis Teismas, įstatymų leidėjui nustačius neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises galėtų ginti teismine tvarka. Pareiškėjai V. Č. ir A. F. prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies, kurioje nustatyta grąžintinos darbo užmokesčio dalies apskaičiavimo formulė, atitikties Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principams, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principams. Pareiškėjai nurodė, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, o kompensacijų dydžiai yra netinkami. Kaip jau minėta, pareiškėjai V. Č. ir A. F. prašė, jog jiems būtų priteistas visas ginčo laikotarpiu neišmokėtas darbo užmokestis, nes Vilniaus apskrities VPK pažeidė jų teisę gauti teisingą atlygį už atliktą darbą, tačiau skundų pagrindas buvo ne Grąžinimo įstatymas, t. y. pareiškėjai skunde nereiškė reikalavimų vadovaudamiesi Grąžinimo įstatyme įtvirtintu teisiniu reglamentavimu.

Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą) (2012 m. birželio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2320/2012).

Teismas, išnagrinėjęs šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes ir pateiktus įrodymus, įvertinęs byloje kilusio ginčo pobūdį ir byloje taikytinas įstatymų nuostatas, daro išvadą, kad šioje byloje nėra pagrindo manyti, jog pareiškėjų nurodoma Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis prieštarauja Konstitucijai.

Žemesnės instancijos teismas

Grąžinimo įstatymo preambulėje nurodyta, jog šis įstatymas priimtas, įgyvendinant Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimą ir 2014-12-22 nutarimą, įvertinus tai, kad tam tikros minėtuose Konstitucinio Teismo nutarimuose nurodytos įstatymų nuostatos buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai tik tuo aspektu, kiek jose įtvirtintu teisiniu reguliavimu buvo neproporcingai sumažintas valstybės tarnautojų (tarp jų ir statutinių valstybės tarnautojų), prokurorų, teisėjų ir kitų pareigūnų darbo užmokestis (atlyginimas), ir į tai, kad Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime nebuvo paneigta įstatymų leidėjo teisė nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo dėl valstybėje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės, finansinės padėties būtų laikinai sumažintas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, darbo užmokestis (atlyginimas), jeigu kartu būtų užtikrinamas tolygus ir nediskriminacinis atlyginimų mažinimo mastas visoms valstybės tarnautojų ir pareigūnų kategorijoms ir laikotarpiu iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytų atlyginimų skirtingoms valstybės tarnautojų (tarp jų ir statutinių valstybės tarnautojų), prokurorų, teisėjų ir kitų pareigūnų kategorijoms dydžių proporcijos; pažymint tai, kad valstybės tarnautojų (tarp jų ir statutinių valstybės tarnautojų), prokurorų, teisėjų ir kitų pareigūnų darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2 procentais 2009 metais ir 4,5 procento 2010–2013 metais buvo būtinas atsižvelgiant į valstybės išgales, įvairius jos įsipareigojimus ir laikantis imperatyvios nuostatos dėl valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo.

Kaip matyti, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas ir kokia atlyginimo dalis dėl ekonomikos krizės buvo sumažinta neproporcingai, todėl turi būti grąžinta (kompensuota).

Konstitucinis Teismas 2014-04-16 sprendime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, turėdamas pareigą nustatyti kompensavimo mechanizmą, privalo įvertinti, kurie iš patirtų praradimų buvo neproporcingi. Konstitucinis Teismas, vertindamas atlyginimo už darbą mažinimą proporcingumo aspektu, 2013-07-01 nutarime atsižvelgė į toje konstitucinės justicijos byloje pateiktą Lietuvos Respublikos finansų ministro raštą, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad 2009 metais dėl atlyginimų mažinimo sutaupyta apie 11 mln. Lt, o kiekvienais paskesniais metais (įskaitant 2013 metus) – apie 112 mln. Lt; siekiant per metus sutaupyti 112 mln. Lt valstybės biudžeto lėšų, darbuotojų darbo metinį užmokesčio fondą būtų reikėję tolygiai mažinti: 2009 metais – apie 2 proc., kiekvienais paskesniais metais – apie 4,5 proc. Pažymėtina, kad šiuos apskaičiavimus Konstitucinis Teismas pakartojo ir 2014-12-22 nutarime, jais remiamasi ir Grąžinimo įstatyme. Konstitucinis Teismas 2014-12-22 nutarime Nr. KT51-N17/2014 pažymėjo, kad įstatymų leidėjui tenka pareiga nustatyti tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos. Tai rodo, kad įstatymų leidėjui nekilo pareiga kompensuoti absoliučiai visus prokurorų ar valstybės tarnautojų patirtus praradimus dėl atlyginimų sumažinimo (įskaitant ir tokius, kurie buvo proporcingai patirti visų valstybės pareigūnų ir tarnautojų grupių), taigi gali teisėtai susidaryti tokios faktinės situacijos, kai valstybės tarnautojams, kurių atlyginimų sumažinimo mastas buvo mažesnis, pagal Grąžinimo įstatymą nebus išmokama darbo užmokesčio nepriemoka ir šiuo aspektu Grąžinimo įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas nėra ydingas.

Remiantis oficialiąja konstitucine jurisprudencija matyti, kad valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei ir finansinei padėčiai asmenys neturi absoliučių teisėtų lūkesčių, kad iš valstybės ir savivaldybės biudžeto lėšų gaunamas apmokėjimas už darbą ar kitos socialinio pobūdžio išmokos apskritai nebus mažinamos. Išimtiniais atvejais šios išmokos gali būti mažinamos, jei tai yra būtina siekiant apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d., 2011 m. vasario 14 d., 2013 m. liepos 1 d., 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimus, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą). Vadinasi, valstybėje susiklosčius sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai tam tikrų teisėtų lūkesčių neįgyvendinimas dėl ekonomikos krizės gali būti laikomas konstituciškai pateisinamu. Remiantis šiais argumentais, pareiškėjų V. Č. ir A. F. prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkintini.

Netenkinus reikalavimo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinio pareiškėjos I. P. skundo reikalavimo panaikinti Vilniaus apskrities VPK 2013-09-30 raštą Nr. 10-S-16176, išvestinio L. K. reikalavimo panaikinti Vilniaus apskrities VPK 2013-09-30 sprendimą Nr. 10-S-16093 ir išvestinio J. K. ir T. K. reikalavimo priteisti delspinigius, todėl jie taip pat atmestini.

Netenkinus skundo, pareiškėjos J. K. ir T. K. neįgijo teisės ir į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016-07-01) 44 straipsnio 1 dalį, todėl šis prašymas taip pat atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendė:

Pareiškėjų V. Č., A. F., I. P., E. V., L. K., J. K. ir T. K. skundus atmesti kaip nepagrįstus.

Pareiškėjų J. K. ir T. K. prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Ina Kirkutienė