- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-03-05
- Bylos Nr.
- 2S-265-186/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dalia Višinskienė, Algirdas Auruškevičius
- Kreditorius
- UAB „Parex faktoringas ir lizingas“
- Skolininkas
- UAB „Alrivo prekyba“
- Ieškovas
- UAB „Parex faktoringas ir lizingas“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 110.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro
kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus UAB „Parex faktoringas ir lizingas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto antro apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 2 d. nutarties, kuria atsisakyta tenkinti kreditoriaus prašymą taikyti laikinąją apsaugos priemonę skolininko UAB „Alrivo prekyba“ atžvilgiu civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Parex faktoringas ir lizingas“ pareiškimą skolininkui UAB „Alrivo prekyba“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Kreditorius UAB „Parex faktoringas ir lizingas“ pateikė pareiškimą dėl 5946,97 Lt skolos, 421,11 Lt delspinigių, 6 proc. dydžio procesinių metinių palūkanų bei 48 Lt sumokėto žyminio mokesčio iš skolininko UAB „Alrivo prekyba“ priteisimo išduodant teismo įsakymą. Kreditorius taip pat prašė taikyti laikinąją apsaugos priemonę – skolininko turto areštą pareiškimo sumoje.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto antras apylinkės teismas 2008 m. gruodžio 2 d. nutartimi atmetė kreditoriaus prašymą taikyti skolininko turto areštą. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad įsiskolinimo suma juridiniam asmeniui nėra didelė bei į tai, kad skolininko vengimas vykdyti prievolę neįrodo jo sunkios turtinės padėties, nustatė, kad kreditorius nepateikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių prielaidą, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo įsakymo įvykdymas pasunkės ar taps negalimu (CPK 144 str.).
Šalies argumentai
Kreditorius UAB „Parex faktoringas ir lizingas“ atskiruoju skundu prašo Vilniaus miesto antro apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – pritaikyti skolininko turto areštą pareiškimo sumos (6368,08 Lt) ribose. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, jog skolininkas nuolat vėlavo mokėti lizingo įmokas bei nereagavo į kreditoriaus raštiškus raginimus. Pažymi, kad šiuo metu teismuose yra nagrinėjamos dar devynios bylos, kuriose skolininkui yra pareikšti reikalavimai dėl skolų priteisimo, kas sudaro pagrindą manyti, kad šiuo atveju 6368,08 Lt dydžio įsiskolinimas skolininko atžvilgiu traktuotinas kaip didelis ir sudarantis grėsmę teismo įsakymo įvykdymui. Teigia, kad skolininkas nuolat vėluoja atsiskaityti su kreditoriais, ką įrodo 2008 m. gruodžio 12 d. UAB „Creditinfo Lietuva“ pateikta informacija.
Atsiliepimas
Skolininkas UAB „Alrivo prekyba“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį atmesti. Nurodo, kad kreditoriaus pateikta informacija yra pasenusi, nes šiuo metu vyksta tik vienas teisminis ginčas, kuriame dalyvauja skolininkas. Teigia, kad pritaikius turto areštą, skolininkui nebeliks galimybės jį parduoti ir atsiskaityti su kitais kreditoriais. Nurodo, kad su kreditoriumi šioje byloje niekada nevėlavo atsiskaityti, tačiau to negalėjo padaryti dėl skolininko turtui uždėto arešto bankroto byloje, kuri jau yra nutraukta. Skolininkas faksimiliniu pranešimu 2009 m. vasario 26 d. pateikė prašymą priimti naujus įrodymus: 1) du 2009 m. vasario 12 d. skolininko prašymus AB „Parex bankas“ dėl leidimo parduoti bankui įkeistą nekilnojamąjį turtą suteikimo; 2) tris 2009 m. sausio 14 d., 22 d. ir 26 d. sudarytas taikos sutartis tarp skolininko ir kitų kreditorių; 3) 2009 m. vasario 2 d. UAB „Dextera“ ir 2009 m. vasario 11 d. UAB „Radvydė“ pinigų priėmimo kvitus; 4) Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1081-568/2009; 5) Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. L2-2205-793/2009 bei 2009 m. vasario 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-524-618/2009.
Atskirasis skundas netenkinamas.
Žemesnės instancijos teismas
CPK 314 str. yra įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Iš skolininko 2009 m. vasario 26 d. faksimiliniu pranešimu (bei pakartotinai 2009 m. kovo 2 d. paštu) pateiktų naujų įrodymų: 1) dviejų 2009 m. vasario 12 d. skolininko prašymų AB „Parex bankas“ dėl leidimo parduoti bankui įkeistą nekilnojamąjį turtą suteikimo; 2) trijų 2009 m. sausio 14 d., 22 d. ir 26 d. sudarytų taikos sutarčių tarp skolininko ir kitų kreditorių; 3) 2009 m. vasario 2 d. UAB „Dextera“ ir 2009 m. vasario 11 d. UAB „Radvydė“ pinigų priėmimo kvitų; 4) Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1081-568/2009; 5) Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. L2-2205-793/2009 bei 2009 m. vasario 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-524-618/2009 paaiškėjo naujos, turinčios įtakos teisingam bylos išnagrinėjimui, aplinkybės, kurios įvyko po skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties priėmimo (2008 m. gruodžio 2 d.) bei atsiliepimo į atskirąjį skundą pateikimo teismui (2009 m. sausio 12 d.) momento, vadinasi jų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija priima ir vertina pastaruosius naujus įrodymus kartu su kitų byloje esančių įrodymų visetu.
CPK XXIII skyriaus normos nustato bylų dėl teismo įsakymo išdavimo nagrinėjimo ypatumus, kurių vienas esminių yra tas, kad teismas, priimdamas teismo įsakymą netikrina kreditoriaus pareikšto reikalavimo pagrįstumo (CPK 437 str. 2 d. 4 p.). Tuo tarpu laikinųjų apsaugos priemonių taikymo skolininkui klausimas išduodant teismo įsakymą, yra sprendžiamas CPK nustatyta bendra tvarka (CPK 436 str. 1 d.), tai yra teismas, esant kreditoriaus prašymui taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kiekvienu konkrečiu atveju turi spręsti, ar tam yra pagrindas. Būtent todėl CPK 433 str. 1 d. 5 p. nurodyta, kad pareiškime dėl teismo įsakymo išdavimo turi būti nurodytas motyvuotas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu tam yra pagrindas, bei duomenys apie skolininko turtą. Tuo tarpu šioje byloje kreditorius pareiškime dėl teismo įsakymo išdavimo nenurodė jokio pagrindo, pagrindžiančio jo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tai yra pateikė nemotyvuotą prašymą. Be to, kreditorius prašė taikyti skolininko turto, o jo nesant pakankamai skolininko piniginių lėšų areštą, tačiau pateikė tik skolininko atsiskaitomosios sąskaitos numerį, tuo tarpu duomenų apie skolininko turtą nepateikė. Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, kreditoriaus prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nebuvo tenkintinas jau vien dėl to, kad jis neatitiko tokiam prašymui keliamų procesinių reikalavimų (CPK 433 str. 1 d. 5 p.).
Dėl minėtos priežasties yra atmetamas kaip nepagrįstas kreditoriaus atskirojo skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog skolininkas nuolat vėlavo mokėti lizingo įmokas bei nereagavo į kreditoriaus raštiškus raginimus. Skolininkas pastaraisiais argumentais prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nemotyvavo bei nepateikė jokių pastaruosius argumentus patvirtinančių įrodymų (CPK 12 str., 178 str.). Iš to seka, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad vien faktas, jog skolininkas nemoka skolos, pats savaime nesuponuoja pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Kaip jau buvo minėta, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo klausimas bylose dėl teismo įsakymo išdavimo nagrinėjamas CPK nustatyta bendra tvarka (436 str. 1 d.). CPK 144 str. 1 d. yra įtvirtinta nuostata, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Kitaip tariant, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad jų nesiėmus, būsimo galimai palankaus ieškovui (kreditoriui) procesinio teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2008-12-04 nutartis c.b. 2-889/2008). Teismų praktikoje yra suformuota prezumpcija, pagal kurią pareikštas didelės sumos ieškinio reikalavimas pripažįstamas realia grėsme, padidinančia būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2008-05-08 nutartis c.b. Nr.2-307/2008, 2007-11- 29 nutartis c.b. Nr. 2-782/2007, 2007-10-25 nutartis c.b. Nr. 2-717/2007 ir kt.). Tačiau ši prezumpcija nėra absoliuti. Teismas kiekvienos konkrečios bylos atveju turi atsižvelgti ne tik į ieškinio (pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo) sumos dydį kaip absoliutų ir vienintelį kriterijų, bet ir į kitas konkrečias aplinkybes, tai yra ar konkretaus atsakovo (skolininko) atžvilgiu ieškinio (pareiškimo) suma gali būti traktuojama kaip didelė, lyginant su atsakovo (skolininko) asmeniu, veikla, gaunamų pajamų, turimo turto, kreditorinių reikalavimų verte ir t.t. (Lietuvos apeliacinio teismo 2008-01-31 nutartis c.b. Nr. 2-82/2008, 2008-02-07 nutartis c.b. Nr. 2-108/2008, 2008-06-24 nutartis c.b. Nr. 2-526/2008 ir kt.).
Šalies argumentai
Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pateikto pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo suma yra 6368,08 Lt, kuri šiuo konkrečiu atveju skolininko kaip privataus juridinio asmens atžvilgiu, teismui neturint kitų duomenų apie skolininko finansinę padėtį, veiklą ir pan., nėra laikytina didele, ypač įvertinus tai, kad pats kreditorius, būdamas savo srities profesionalu, įvertinęs skolininko finansinę padėtį, nustatė, kad skolininkas yra pajėgus išmokėti 148 217 Lt sumą bei 31 870,23 Lt dydžio palūkanas, dėl ko su skolininku 2007 m. lapkričio 7 d. sudarė Lizingo sutartį Nr. 1071117. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino kreditoriaus prašymo taikyti skolininko turto ir piniginių lėšų areštą pareiškimo reikalavimo sumos ribose, nes kreditorius nepateikė jokių skolininko prastą finansinę padėtį patvirtinančių įrodymų, o pareiškimo sumos dydis teismo tūrimų įrodymų visumoje pats savaime nesuponavo realios grėsmės teismo įsakymo įvykdymui.
Atkreiptinas dėmesys, kad pagal kreditoriaus atskirajame skunde pateiktą informaciją apie skolininką bei iš paties skolininko pateiktų naujų įrodymų nustatyta, kad skolininko įsiskolinimus be šioje byloje teismo įsakymu priteistos 6368,08 Lt skolos, šiuo metu taip pat sudaro: 31 429 Lt dydžio skola BUAB „Rausingita“ (2009 m. sausio 14 d. taikos sutartis, sudaryta tarp skolininko ir kreditoriaus BUAB „Rausingita“), 2200 Lt skola UAB „Radvydė“ (2009 m. sausio 22 d. taikos sutartis-mokėjimo grafikas, sudaryta tarp skolininko ir kreditoriaus UAB „Radvydė“, 2009 m. vasario mėn. 11 d. pinigų mokėjimo kvitas UAB „Radvydė“), 8234,72 Lt dydžio skola UAB „Langvita“ (2009 m. sausio 26 d. taikos sutartis, sudaryta tarp skolininko ir kreditoriaus UAB „Lagvita“), 17 000 Lt skola UAB „Dextera“ (2009 m. sausio 20 d. Kauno miesto apylinkės teismo nutartis civilinėje byloje Nr.2-1081-568/2009, 2009 m. vasario 2 d. pinigų mokėjimo kvitas UAB „Dextera“), 27 703,32 skola UAB „Junkvita“ (Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. L2-2205-793/2009). Iš pastarųjų byloje esančių duomenų nustatyta, kad šiuo metu skolininko įsiskolinimų suma be šioje byloje teismo įsakymu kreditoriui priteistos 6 368,08 Lt skolos viso sudaro 86 567,04 Lt. Pastarosios aplinkybės, kurios visos ne tik paaiškėjo, bet ir įvyko po pareiškimo dėl teismo įsakymo pateikimo (2008 m. gruodžio 2 d.) bei po nutarties, kuria atmestas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, priėmimo (2008 m. gruodžio 5 d.), suponuoja naują pagrindą teismui, esant motyvuotam kreditoriaus prašymui, spręsti klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo, bet ne pagrindą byloje dalyvaujantiems asmenims kvestionuoti priimtos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apeliacine tvarka, motyvuojant atskirąjį skundą naujai paaiškėjusiomis aplinkybės, kurios nebuvo žinomos teismui skundžiamos nutarties priėmimo momentu. Kitaip tariant, kreditorius, gavęs naujų duomenų apie prastą skolininko finansinę padėtį, turimus įsiskolinimus kitiems kreditoriams, nagrinėjamas kituose teismuose bylas, kuriose dalyvaujantis byloje asmuo yra skolininkas ar paaiškėjus kitiems faktoriams, kurie, kreditoriaus manymu, gali sukelti grėsmę teismo įsakymo įvykdymui ar jo įvykdymas gali pasunkėti, turi teisę kreiptis į bylą nagrinėjantį pirmosios instancijos teismą su nauju prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (CPK 144 str.). Atsižvelgiant į išdėstyta, atskirojo skundo argumentai, kad pagal 2008 m. gruodžio 12 d. UAB „Creditinfo Lietuva“ pateiktą informaciją skolininkas yra skolingas kitiems kreditoriams bei jam yra pareikšti kreditoriniai reikalavimai dar devyniose bylose, atmetami kaip nepagrįsti ir nesuponuojantys pagrindo skundžiamos nutarties panaikinimui.
Kitų atskirojo skundo argumentų, kurie sudarytų pagrindą pakeisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, kreditorius nepateikė.
Pažymėtina, kad kreditorius ir skolininkas kaip sutarties šalys turi pareigą bendradarbiauti ir kooperuotis vykdydami sudarytą lizingo sutartį (CK 6.200 str. 2 d.) bei siekti visus dėl sutarties vykdymo kilusius ginčus spręsti taikiai (lizingo sutarties specialiųjų sąlygų 13 p.). Iš ko seka, kad kreditorius, vadovaudamasis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijais privalėjo įvertinti priežastis, dėl ko skolininkas vėlavo sumokėti lizingo įmokas (ar tai buvo objektyvūs nuo skolininko valios nepriklausantys faktoriai, ar paties skolininko tyčinis vengimas tai daryti ir t.t.), taip pat atsižvelgti į tai, ar skolininkas skolą pripažįsta, ar informuoja apie vėlavimą ir pan., ir tik įvertinęs pastarąsias aplinkybes ir nustatęs, kad skolos kitu būdu, išskyrus kreipiantis į teismą, išsiieškoti neįmanoma, kreiptis į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo dėl skolos priteisimo.
Atsižvelgiant į išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta. Pagrindų, numatytų CPK 329 str., dėl kurių ši nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde nurodytais argumentais, o taip pat CPK 329 str. 2 d. išdėstytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų, nėra. Todėl Vilniaus miesto antro apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 321, 325, 329, 331, 336, 337, 339 str. kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto antro apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.