- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-03-17
- Bylos Nr.
- 2S-97-798/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-40886-2014-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Antanas Rudzinskas
- Atsakovas
- D. J.
- Ieškovas
- G. J.
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjas Antanas Rudzinskas, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovo D. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. N2-4173-859/2015 pagal ieškovės G. J. ieškinį atsakovui D. J. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, santuokoje įgyto turto padalinimo, išlaikymo priteisimo, kurioje išvadą teikianti institucija – Vilniaus miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnyba, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė G. J. pateikė ieškinį atsakovui D. J. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, santuokoje įgyto turto padalinimo, išlaikymo priteisimo, išvadą teikianti institucija – Vilniaus miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnyba. Ieškovė taip pat prašė pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones ir priteisti laikiną išlaikymą vaikams nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo priėmimo, mokant A. J. po 1 000 litų ir J. J. po 800 litų išlaikymo, kas mėnesį iki einamojo mėnesio 5 d.; uždrausti atsakovui gyventi name, adresu B. D. g. 38, Vilnius, su kitais asmenimis; nedelsiant iškeldinti atsakovą D. J. kartu su juo gyvenančius asmenis iš namo, esančio adresu B. D. g. 38, Vilnius, arba nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo priėmimo priteisti ieškovei G. J. iš atsakovo D. J. 2 000 litų išmoką, mokamą kas mėnesį; panaikinti atsakovo D. J. gyvenamosios vietos deklaraciją ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančiame bute, esančiame adresu Laisvės pr. 117-30, Vilnius.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 5 d. nutartimi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovo D. J. nepilnamečiams vaikams – dukrai A. J. ir sūnui J. J. laikiną išlaikymą, mokant kas mėnesį po 700 Lt (septynis šimtus Lt) kiekvienam vaikui iš darbo užmokesčių ir visų kitų pajamų rūšių, pradedant mokėti nuo nutarties priėmimo dienos, t.y. nuo 2014-12-05 iki bus priimtas teismo sprendimas civilinėje byloje N2-49831-859/2014, pavedant šiomis lėšomis disponuoti nepilnamečio vaiko įstatyminei atstovei – motinai G. J.; kitoje dalyje prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė. Nustatęs, jog šalių vaikai yra atitinkamai 13 ir 15 metų amžiaus, specialių poreikių neturi, tačiau lanko Čiurlionio meno mokyklą, yra paaugliai, ieškovė nedirba, pajamų negauna, asmeninės nuosavybės teise valdo butą, esantį Laisvės pr. 17-30, Vilniuje, kur ir gyvena kartu su vaikais, tuo tarpu atsakovas yra jaunas, darbingas, tačiau jo pajamos nežinomos, kartu su ieškove valdo nekilnojamąjį turtą - namą su žemės sklypu, esantį B. D. g. 38, Vilnius, ir tikėtina, jog ieškovei išlaikyti vaikų nepadeda, teismas konstatavo, jog yra pagrindas iš atsakovo priteiti laikiną išlaikymą šalių nepilnamečiams vaikams.
Šalies argumentai
Atsakovas D. J. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – priteisti laikiną išlaikymą, teikiamą periodinėmis išmokomis po 350 Lt per mėnesį. Atskirąjį skundą grindžia tokiais argumentais. Pirma, iš ieškovės pateikto ieškinio priedų matyti, kad atsakovas nepilnamečiams vaikams teikia pastovų, tinkamo dydžio išlaikymą, todėl apskritai nėra pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Antra, ieškovė yra jauno, darbingo amžiaus ir sveika, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai visą išlaikymo naštą perkėlė atsakovui. Tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios. Trečia, priteistas išlaikymas nėra pagrįstas, nes vaikai neturi specialių poreikių, lanko tik vieną būrelį (Čiurlionio meno mokyklą). Ketvirta, apelianto per mėnesį uždirbamos pajamos yra tik 1 916,27 Lt. Po atleidimo iš darbo, kuriame gaudavo didesnes pajamas, nebegali teikti tokio išlaikymo, kokį teikdavo vaikams iki tol. Be to, apeliantas turi dar du vaikus: mažametį sūnų J. J. ir nuolatinių studijų studentą sūnų S. J.. Todėl mokant priteistą išlaikymą būtų pažeisti kitų atsakovo vaikų interesai.
Atsiliepimas
Ieškovė G. J. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo palikti skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nutartį nepakeistą. Nurodo, kad vertinant ieškovės su ieškiniu pateiktų įrodymų visumą, matyti, kad nepilnamečiams vaikams yra reikalingas didesnis išlaikymas nei atsakovas teikia, bei tai, kad atsakovas išlaikymą teikia nereguliariai, po nuolatinių ieškovės prašymų. Tai, kad laikinas išlaikymas priteistas teismo nutartimi, įpareigos atsakovą išlaikymo vaikams pareigą vykdyti atsakingiau, atsižvelgiant į vaikų interesus. Antra, iš ieškinio priedų matyti, jog A. J. išlaikymui per mėnesį reikia 2 295,65 Lt, o J. J. – 1 753,68 Lt. Iš atsakovo, kaip vaikų tėvo tikimasi, kad jis padengtų pusę šių išlaidų. Trečia, atsakovas nenurodo, kodėl keičia darbus ir negali susirasti darbo, iš kurio gaunamų pajamų galėtų teikti išlaikymą visiems savo vaikams. Taip pat pažymi, kad atsakovas klaidina teismą nurodydamas savo pajamų per mėnesį dydį, t.y. 1 916, 27 Lt. Iš pateiktų duomenų matyti, kad atsakovas įsidarbino tik 2014 m. lapkričio 10 d., todėl jo mėnesio pajamomis negali laikyti lapkričio mėnesio atlyginimo, kadangi jis buvo išmokėtas ne už visą mėnesį.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmetamas.
Apeliacinis procesas yra bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme neišeinant už apeliacinio (atskirojo) skundo ribų, siekiant nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek teisine, tiek faktine prasme bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis).
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pateiktą bylos medžiagą, atsakovo paaiškinimus bei ieškovės atsikirtimus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis priimta nepažeidžiant procesinės ir materialinės teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą šeimos bylose, neprieštarauja šalių interesų pusiausvyrai bei vaikų teisėtiems interesams, teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams, todėl atskirojo skundo argumentais keisti ar naikinti skundžiamą teismo nutartį nėra pagrindo.
Iš bylos medžiagos nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 5 d. nutartimi ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino. Pateiktame atskirajame skunde atsakovas nesutinka su šia nutartimi, nurodo, kad šiuo metu jo turtinė padėtis yra per sunki mokėti visą vaikų išlaikymui nustatytą sumą.
Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (CK 3.65 str.), kuriose sprendžiami tokie socialiai reikšmingi klausimai kaip neterminuotas tėvo valdžios apribojimas, vaikų gyvenamosios vietos nustatymas, išlaikymo nepilnamečiams vaikams formos pakeitimas ir pan., be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 str., yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo. Lietuvos Respublikos Seimas 1995-07-03 įstatymu Nr. I-983 ratifikavo 1989 m. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją, kuri yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis ir taikoma kartu su nacionaliniais įstatymais. Minėtos Konvencijos 3 str. 1 d. numato, kad imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai, svarbiausia – vaiko interesai. Asmuo, prašantis pritaikyti ar pakeisti laikinąsias apsaugos priemones, turi pareigą įrodyti būtinybę taikyti/keisti prašomas laikinąsias apsaugos priemones.
Pagal CK 3.192 straipsnį tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Kasacinio teismo praktikoje yra pripažįstama, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas, tačiau šis kriterijus yra tik orientacinis ir taikytinas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2004; 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009).
Kadangi nagrinėjamu atveju prioritetinis yra vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovas D. J. nepateikė teismui pakankamų įrodymų, dėl kurių jam tūrėtų būti sumažintas priteistas laikinas išlaikymas nepilnamečiams vaikams iki 350 Lt per mėnesį. Be to akcentuotina, kad atsakovo nurodoma suma yra pernelyg maža, ženkliai mažesnė už pusę minimalios mėnesinės algos dydį (150 EUR). Vien atsakovo kartu su atskiruoju skundu pateikta pažyma apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas už 2014 m. lapkričio mėn., pažyma apie sūnaus S. J. studijas, kitų vaikų gimimo liudijimai, negali pagrįsti jo argumentų dėl sunkios finansinės padėties. Atsakovas teismui su atskiruoju skundu nepateikė jokių objektyvių įrodymų apie savo turimas santaupas, pinigines lėšas, esančias bankų sąskaitose, taip pat duomenų apie turimą turtą ir iš jo galimai gaunamų lėšų panaudojimą, sumas, skiriamas kitų vaikų išlaikymų ir jo poreikį, pagrindžiančių argumentus dėl sunkios finansinės padėties. Taip pat sutinkama su ieškovės atsiliepime nurodytais argumentais, kad atsakovas klaidina teismą nurodydamas savo pajamų per mėnesį dydį, t.y. 1 916, 27 Lt. Iš pateiktų duomenų matyti, kad atsakovas įsidarbino tik 2014 m. lapkričio 10 d., todėl jo mėnesio pajamomis negali laikyti lapkričio mėnesio atlyginimo, kadangi jis buvo išmokėtas ne už visą mėnesį. Tuo labiau, kad paties atsakovo pateiktoje jo darbo sutartyje nurodomas darbo užmokestis sudaro 3 230,26 Lt. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pagrindo mažinti išlaikymą atsakovo nepilnamečiams vaikams A. J. ir J. J..
Pažymėtina, jog tai, kad atsakovas turi kitų vaikų, nėra pagrindu sumažinti šalių vaikams priteistą išlaikymo dydį. Taip pat apeliantas nenurodė kitų priežasčių, kodėl yra nepajėgus imtis visų galimų priemonių, kad gautų didesnes pajamas ir būtų patenkinti ne tik jo, bei ir visų jo vaikų poreikiai.
Atkreipiamas apelianto dėmesys, kad tiksli išlaikymo suma bus apskaičiuota teismui iš esmės išnagrinėjus civilinę bylą, nustačius nepilnamečių vaikų poreikius ir kiekvieno iš tėvų turtinę padėtį, o sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, vaikų poreikiai ir tėvų turtinės galimybės teismo įvertinamos tik preliminariai.
Kiti apelianto nurodyti argumentai reikšmės sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo neturi, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis prioritetiniu vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugos ir gynimo principu, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir pateiktus įrodymus, konstatuoja, kad atsakovo atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo tenkinti skundo ir panaikinti ar pakeisti apskųstąją Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nutartį.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.