Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Baudžiamoji byla Nr. 1A-14/2013Teisminio proceso Nr. 1-24-1-00997-2008-3Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.,1.2.4.2.,2.1.7. 1.2.14.5.1.; 2.1.15.3.3.2.; 2.3.6.4.5.

2013 m. vasario 15 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio (pranešėjas),

nukentėjusiajam R. B.

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos skyriaus prokuroro ir nuteistojo A. S. gynėjo advokato Evaldo Liutkevičiaus apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. sausio 14 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 6, 8 punktus ir nuteistas laisvės atėmimu penkeriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš A. S. priteista 50 000 Lt (penkiasdešimt tūkstančių) neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiojo R. B. naudai ir 5 209, 80 Lt (penki tūkstančiai du šimtai devyni litai ir aštuoniasdešimt centų) turtinės žalos atlyginimo Valstybinės ligonių kasos naudai.

A. S. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

E. P. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 6, 8 punktus išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. S. nuteistas už tai, kad 2008 m. rugsėjo 5 d., apie 8.00 val., netoli UAB „Silber Auto“ esančio Vakariniame aplinkelyje 6a, Kaune, kelyje Kaunas – Giraitė, veikdamas kartu su asmenimis, kurių atžvilgiu atskirtas ikiteisminis tyrimas, nenustatytam asmeniui vairuojant automobilį „Land Rover“ valst. Nr. J478KFP ir tyčia sukėlus autoįvykį, įvažiavus į ta pačia kryptimi R. B. vairuojamo automobilio „Audi 100“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) galinę dalį, tokiu būdu sustabdžius šį automobilį, viešoje vietoje, tyčia, iš chuliganiškų paskatų grasindamas panaudoti tyrimo metu nenustatytą ginklą – ginklą nutaikęs į nukentėjusįjį R. B., taip jam atimdamas galimybę pasipriešinti, bendrininkams sudavus ne mažiau devynių smūgių galimai kirviu ir beisbolo lazda, taip padarius muštines žaizdas kairio dilbio srityje su atviru skeveldriniu kairio stipinkaulio ir alkūnkaulio lūžimu, muštinę žaizdą kairės šlaunies srityje su atviru kairio šlaunikaulio lūžimu, muštinę žaizdą kairiojo vidinio 9 kulkšnelio srityje, kairio išorinio kulkšnelio lūžimą, muštines žaizdas dešinėje blauzdoje su dešinio šeivikaulio skeveldriniu lūžimu, muštines žaizdas dešinio žasto srityje, kairėje blauzdoje, poodines kraujosruvas, odos nubrozdinimus galvoje. Šiais bendrais itin žiauriais veiksmais nukentėjusiajam R. B. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas.

A. S. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad 2008 m. spalio 11 d., tiksliau nenustatytu laiku, Radviliškio m., siekdamas sudaryti automobilio „VW Sharan“ VIN Nr. (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutartį, automobilio pardavėjui pateikė netikrą LR piliečio pasą, kuriame melagingai nurodyta, kad šis pasas išduotas A. M., a.k. (duomenys neskelbtini) vardu su pase įklijuota savo fotonuotrauka ir pardavėjui surašius automobilio pirkimo – pardavimo sutartį, šią sutartį patvirtino netikru savo parašu ir taip ją suklastojo, padarė nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 1dalyje.

E. P. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 6, 8 punktus buvo kaltinamas tuo, kad 2008 m. rugsėjo 5 d., apie 08.00 val., netoli UAB „Silber Auto“, esančio Vakariniame aplinkelyje 6a, Kaune, kelyje Kaunas – Giraitė, veikdamas su bendrininkais A. S., M. T., E. K., vairuodamas automobilį „Land Rover“ vals. Nr. (duomenys neskelbtini) ir tyčia sukėlęs autoįvykį, įvažiavęs ta pačia kryptimi R. B. vairuojamo automobilio „Audi 100“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) galinę dalį ir tokiu būdu sustabdęs šį automobilį, viešoje vietoje, tyčia, iš chuliganiškų paskatų, A. S. grasinant panaudoti tyrimo metu nenustatytą ginklą – ginklą nutaikius į nukentėjusįjį R. B., taip atimant jam galimybę pasipriešinti, kartu su M. T., E. K. sudavė ne mažiau devynių smūgių kirviais ir beisbolo lazda, taip padarė muštines žaizdas kairio dilbio srityje su atviru skeveldriniu kairio stipinkaulio ir alkūnkaulio lūžimu, muštinę žaizdą kairės šlaunies srityje su atviru kairio šlaunikaulio lūžimu, muštinę žaizdą kairiojo vidinio kulkšnelio srityje, kairio išorinio kulkšnelio lūžimą, muštines žaizdas dešinėje blauzdoje su dešinio šeivikaulio skeveldriniu lūžimu, muštines žaizdas dešinio žasto srityje, kairėje blauzdoje, poodines kraujosruvas, odos nubrozdijimus galvoje, šiais bendrais itin žiauriais veiksmais padarė R. B. sunkų sveikatos sutrikdymą, tai yra padarė nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 2dalies 6, 8 punktuose.

Kauno apygardos prokuratūros prokuroro apeliaciniame skunde teigiama, kad Kauno apygardos teismo nuosprendis dalyje dėl E. P. išteisinimo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 6, 8 punktus ir A. S. išteisinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas. Be to, keistina nuosprendžio dalis dėl A. S. paskirtos bausmės.

Pasak prokuroro, nors ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis R. B. neatpažino E. P. kaip asmens, dalyvavusio jo užpuolime, tačiau byloje yra pakankamai objektyvių duomenų, patvirtinančių E. P. kaltę padarius BK 135 straipsnio 2 dalies 6, 8 punktuose numatytą nusikalstamą veiką. Byloje surinktais duomenimis nustatyta, kad nukentėjusįjį R. B. sunkiai sužalojo keturi jaunuoliai, atvažiavę baltos spalvos automobiliu „Land Rover“, kurio valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini). Byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti duomenys taip pat leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad minėtu automobiliu naudojosi išteisintasis E. P., kuris šį automobilį 2008 m. rugsėjo 7 d. padegė. Šias aplinkybes patvirtina liudytojo policijos pareigūno G. G. parodymai bei byloje esanti specialisto išvada, kurioje nurodyta, jog automobilio „BMW“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (kuriuo automobilį „Land Rover“ padegę asmenys bėgo iš įvykio vietos) apžiūros metu paimtos nuoplovos nuo vairo, kuriose fiksuoti vyro biologiniai pėdsakai, sutampa su E. P. genotipu. Apelianto teigimu, nuosprendį priėmęs teismas nepagrįstai atmetė tiesiogiai įvykį stebėjusio įslaptinto liudytojo Nr. 1 parodymus ir parodymo atpažinti pagal fotonuotraukas protokolo, kuriame užfiksuota, kad įslaptintas liudytojas Nr. 1 atpažįsta E. P. kaip asmenį, dalyvavusį R. B. užpuolime, duomenis. Šios aplinkybės, prokuroro nuomone, leidžia pagrįstai manyti, kad išteisintasis E. P. nusikalstamos veikos padarymo metu kartu su kitais asmenimis buvo automobilyje „Land Rover“ bei dalyvavo R. B. užpuolime.

Nesutikdamas su A. S. išteisinimu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį prokuroras skunde nurodo, kad byloje surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog 2008 m. spalio 11 d. automobilio pirkimo – pardavimo metu A. S. automobilio pardavėjui pateikė netikrą LR piliečio pasą bei pasirašė netikru parašu, tokiu būdu suklastodamas pirkimo – pardavimo sutartį. Šias aplinkybes, prokuroro nuomone, patvirtina išsamūs ir nuoseklūs liudytojo V. B. parodymais, kuriais apygardos teismas nepagrįstai nesivadovavo. Antai, liudytojas V. B. paaiškino, kad automobilio pirkimo – pardavimo sutartį jis siekė sudaryti baimindamasis, kad asmuo, įgijęs jo automobilį ir jo neperregistravęs savo vardu, gali sukelti autoįvykį, už kurį teisinė atsakomybė kiltų V. B.. Toks V. B. paaiškinimas dėl pirkimo – pardavimo sutarties pasirašymo priežasčių yra logiškas ir įtikinamas, todėl netikėti šio liudytojo parodymais nėra jokio teisinio pagrindo. Taip pat nėra pagrindo ir nuosprendyje nurodytam teiginiui, kad liudytojas V. B., pasirašydamas minimą sutartį, galimai siekė išvengti kokių nors mokesčių.

Prokuroro nuomone, A. S. kaltė padarius BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą yra pilnai įrodyta liudytojo V. B. parodymais, automobilio pirkimo – pardavimo sutartyje esančiais duomenimis bei duomenimis, pagal kuriuos asmuo, vardu A. M., su sutartyje nurodytu asmens kodu, neegzistuoja.

Apelianto teigimu, apygardos teismas, skirdamas bausmę A. S., apsiribojo tik formaliu bausmės skyrimui svarbių aplinkybių išvardinimu, tačiau jų neanalizavo. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad atsižvelgia į tai, jog nenustatyta A. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nustatyta viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Nuosprendyje teigiama, kad teismas, skirdamas bausmę A. S., atsižvelgia ir į padaryto nusikaltimo rūšinį pavojingumą bei kaltininko asmenybę charakterizuojančius duomenis. Įvertinęs šias aplinkybes, apygardos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodė, kad A. S. skirtina bausmė, artima BK 135 straipsnio 2 dalies 6, 8 punktuose numatytos sankcijos vidurkiui. Tačiau, prokuroras atkreipia dėmesį, kad padaręs tokią išvadą apygardos teismas nuteistajam paskyrė laisvės atėmimo bausmę penkeriems metams, t.y. paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kurios dydį nustatė gerokai mažesnį nei BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkis.

Byloje surinktais duomenimis nustatyta, kad A. S. BK 135 straipsnio 2 dalies 6, 8 punktuose numatytą nusikaltimą padarė tyčia, itin žiauriai ir dėl chuliganiškų paskatų. Šios aplinkybės, apelianto nuomone, rodo, kad nuosprendį priėmęs teismas netinkamai įvertino baudžiamojo įstatymo ginamų vertybių svarbą ir padaryto nusikaltimo pavojingumą visuomenei, už labai sunkaus nusikaltimo padarymą skirdamas laisvės atėmimo bausmę, mažesnę, nei BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkis. Taip pat prokuroras teigia, jog apygardos teismas netinkamai įvertino aplinkybes, apibūdinančias kaltininko asmenybę – tai, kad A. S. praeityje ne kartą baustas administracine tvarka, teistas, kas rodo jo asmenybės neigiamos socialinės orientacijos pastovumą.

- panaikinti Kauno apygardos teismo nuosprendžio dalį dėl E. P. išteisinimo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 6, 8 punktus ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį. E. P. pripažinti kaltu pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 6, 8 punktus ir nuteisti jį laisvės atėmimu aštuoneriems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

- panaikinti Kauno apygardos teismo nuosprendžio dalį dėl A. S. išteisinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį. A. S. pripažinti kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir nuteisti jį laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams.

- Kauno apygardos teismo nuosprendį dalyje dėl A. S. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 6, 8 punktus paskirtosios bausmės pakeisti. Už nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 6, 8 punktuose, A. S. paskirti laisvės atėmimo bausmę aštuoneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, A. S. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 135 straipsnio 2 dalies 6, 8 punktus paskirtąsias bausmes subendrinti apėmimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę A. S. nustatyti laisvės atėmimą aštuoneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Nuteistojo A. S. gynėjas apeliaciniame skunde teigia, jog Kauno apygardos teismo nuosprendis dalyje dėl A. S. nuteisimo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 6, 8 punktus yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas.

Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. S. kaltu pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 6, 8 punktus, rėmėsi vien tik nukentėjusiojo ir liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais. Apygardos teismo išvada, kad nukentėjusysis R. B. atpažino nuteistąjį A. S., kaip asmenį, užpuolimo metu grasinusį peiliu, neatitinka faktinių byloje nustatytų aplinkybių. Antai, praėjus kelioms valandoms po įvykio nukentėjusysis policijos pareigūnams nurodė, kad apibūdinti ir atpažinti gali tik vieną iš keturių užpuolikų, turėjusį ir panaudojusį kirvį. Kitų trijų jaunuolių jis neįsidėmėjo, tik matė, kad jie yra jauno amžiaus. Tokius pačius parodymus nukentėjusysis davė ir apklaustas praėjus trims dienoms po įvykio. Tuo tarpu apklausos, įvykusios 2008 m. rugsėjo 26 d., metu nukentėjusysis R. B. pareiškė prisimenantis visų keturių jį užpuolusių jaunuolių veido bruožus ir patvirtino, kad juos atpažinti galėtų. 2008 m. rugsėjo 30 d. įvykusio parodymo atpažinti pagal fotonuotraukos procesinio veiksmo metu nukentėjusysis atpažino A. S. kaip asmenį, dalyvavusį jo užpuolime, nurodė, kad jį atpažįsta pagal veido bruožus. Apie tai, kad A. S. atpažino pagal apgamą, esantį ant jo veido, R. B. užsiminė tik apklaustas teisiamajame posėdyje, kuomet teismo salėje buvo ir pats nuteistasis. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, gynėjo nuomone, nukentėjusiojo R. B. parodymai vertintini kritiškai.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad įslaptintas liudytojas Nr. 1 ikiteisminiame tyrime pirmą kartą buvo apklaustas tik 2009 m. gegužės 6 d., t.y. praėjus beveik metams laiko po įvykio. Šios apklausos metu įslaptintas liudytojas Nr. 1 parodė, kad matė labai dideliu greičiu link įvykio vietos važiuojantį baltos spalvos automobilį „Land Rover“, kuriame buvo keturi vaikinai. Iš karto po šios apklausos įslaptintam liudytojui buvo pateikta 16 fotonuotraukų, kuriose jis pagal veido bruožus atpažino tris minėtame automobilyje buvusius vaikinus, tarp jų ir A. S.. Gynėjo nuomone, apygardos teismas nepagrįstai rėmėsi šio įslaptinto liudytojo parodymais, kadangi jie nebuvo patikrinti BPK numatytais būdais – nebuvo atliktas įslaptinto liudytojo Nr. 1 parodymų patikrinimas vietoje, taip pat eksperimentas, kurio metu būtų galima nustatyti, ar įslaptintas liudytojas turėjo galimybę įsidėmėti pro šalį greitai važiuojančiame automobilyje buvusių asmenų veido bruožus.

Nuosprendį priėmęs teismas be pagrindo A. S. kaltės įrodymu laikė UAB „Silber Auto“ pateiktą aplinkos stebėjimo kameros vaizdo įrašą. Apelianto teigimu, šiame vaizdo įraše nesimato pravažiavusių automobilių valstybinių numerių. Taip pat dėl blogos vaizdo įrašo kokybės neįmanoma objektyviai nustatyti jame užfiksuoto automobilio markės, spalvos bei modelio.

Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių liudytoju šioje byloje apklausto policijos pareigūno R. G. parodymus, kuriuose jis teigė, kad operatyvinės veiklos metu buvo nustatyta, jog baltos spalvos automobiliu „Land Rover“ naudojasi A. S.. Liudytojas R. G., apklaustas pirmosios instancijos teisme, negalėjo nurodyti, kokių konkrečių operatyvinių veiksmų atlikimo metu buvo nustatyta pastaroji aplinkybė.

Pasak gynėjo, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai atmetė nuoseklius ir vienodus nuteistojo A. S. parodymus viso proceso metu. Visų apklausų metu A. S. tvirtino, jog įvykio dieną jis buvo namuose, vėliau vyko aplankyti Kauno medicinos universiteto klinikose besigydančios mamos. Šie A. S. parodymai bylos duomenimis paneigti nebuvo.

Nuteistojo A. S. gynėjas apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos teismo nuosprendį dalyje dėl A. S. pripažinimo kaltu pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 6, 8 punktus panaikinti ir šioje dalyje priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį.

Teismo posėdyje dalyvavęs nuteistasis E. S. ir jo gynėjas prašė nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroro apeliacinį skundą atmesti; išteisintasis E. P. ir jo gynėja prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti; prokuroras prašė nuteistojo E. S. gynėjo apeliacinį skundą atmesti, o prokuroro apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, nuteistojo E. S. gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl nuteistojo A. S. gynėjo apeliacinio skundo.

Skundžiamu apygardos teismo nuosprendžiu A. S. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 6, 8 punktus nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe, itin žiauriais veiksmais, dėl chuliganiškų paskatų tyčia sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo R. B. sveikatą. Apeliaciniame skunde gynėjas ginčija nusikaltimo, už kurį A. S. buvo nuteistas, įrodytumą. Tai grindžia aplinkybėmis dėl neteisėtai ikiteisminio tyrimo metu gautų įrodymų – netinkamai atliktu ir nepatikimu asmens parodymo atpažinti pagal fotonuotraukas procesiniu veiksmu, neišsamiu bylos aplinkybių išnagrinėjimu, neteisingu įrodymų vertinimu, be to, nurodo, kad apygardos teismo nuosprendžio turinys neatitinka BPK nuostatų, juose pateiktos išvados paremtos prielaidomis. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus pripažįsta nepagrįstais.

Pagal BPK 301 straipsnio l dalį teismas turi teisę remtis tais byloje surinktais įrodymais, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių nuostatas, be to, visus juos privalo išnagrinėti ir patikrinti teisiamajame posėdyje. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Pagal ją teismai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais remdamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme visi byloje surinkti duomenys buvo išsamiai ištirti, rungimosi principas (BPK 7 straipsnis) nepažeistas, visi prašymai buvo sprendžiami nepažeidžiant įstatymo reikalavimų. Priimtame nuosprendyje įrodymai, tiek kaltinantys, tiek teisinantys, išdėstyti, išanalizuoti bei atitinkamai įvertinti. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje BPK 20 straipsnio 5 dalyje bylos aplinkybių ištyrimui ir įrodymų vertinimui keliami reikalavimai nebuvo pažeisti.

Vertindamas bylos duomenų visumą ir nustatydamas įrodytomis pripažintas faktines bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai patikimais laikė ir rėmėsi nukentėjusiojo R. B. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo bei teisminio bylos nagrinėjimo metu. Pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu R. B. parodė, kad 2008 m. rugsėjo 5 d., apie 8.00 val., automobiliu važiuojant 9-to forto gatve, jį pavijo baltos spalvos automobilis „Land Rover“, kuris, atsitrenkdamas į nukentėjusiojo automobilį, pastarąjį sustabdė. Netrukus iš automobilio „Land Rover“ išlipo keturi vaikinai, iš kurių du rankose turėjo kirvius, vienas – beisbolo lazdą ir panaudodami šiuos įrankius sudavė nukentėjusiajam daug smūgių į įvairias kūno vietas. Ketvirtasis vaikinas rankoje turėjo šaunamąjį ginklą, kurį visą laiką buvo nukreipęs į nukentėjusįjį. Šios apklausos metu R. B. nurodė ir tai, kad geriausiai įsiminė vieno vaikino, sudavusio smūgius kirviu, išvaizdą, tuo tarpų kitus užpuolikus įsidėmėjo ne taip gerai (1 t. 89-92 b.l.). Vėlesnių apklausų ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis patvirtino savo parodymus dėl visų esminių užpuolimo aplinkybių, tačiau papildomai nurodė, kad galėtų atpažinti dar vieną iš jį užpuolusių jaunuolių, kuris grasino peiliu (1 t. 93-94 b.l.). Tokie nukentėjusiojo parodymai buvo patikrinti atliekant asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką procesinį veiksmą, kurio metu R. B. atpažino A. S. kaip asmenį, kuris užpuolimo metu grasino jam ginklu (1 t. 98-99 b.l.). Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde ginčija šio procesinio veiksmo metu gautų duomenų patikimumą motyvuodamas tuo, jog nukentėjusysis, aiškindamas, pagal kokius požymius atpažino A. S., buvo nenuoseklus.

Pirmiausia pažymėtina, kad šioje byloje asmens parodymo atpažinti procedūra atlikta nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad po nukentėjusiojo apklausos, kurios metu jis nurodė galintis atpažinti du iš keturių jį sužalojusius asmenis, buvo atliktas minėtas procesinis veiksmas. Atliekant šį veiksmą, R. B. buvo pateiktos keturių asmenų nuotraukos, iš kurių jis, pagal veido bruožus, atpažino A. S.. Parodymo atpažinti iš nuotraukos eiga ir rezultatai buvo tinkamai užfiksuoti protokole ir nuotraukose (1 t. 98-99 b.l.). Taigi, parodymas atpažinti pagal nuotrauką buvo atliktas nepažeidžiant BPK 192 straipsnio reikalavimų.

Iš 2008 m. rugsėjo 26 d. vykusios nukentėjusiojo R. B. apklausos protokolo matyti, kad jis nurodė įsidėmėjęs asmens, kuris į jį buvo nukreipęs ginklą, sudėjimą, plaukų spalvą, pagal kuriuos galėtų jį atpažinti (1 t. 93-94 b.l.). Tuo tarpu asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokole užfiksuota, kad R. B. A. S. atpažino pagal veido bruožus (1 t. 98-99 b.l.). Apklaustas pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis nurodė dar ir tai, kad nuteistąjį atpažino pagal apgamą, esantį ant jo veido (5 t. 107-109 b.l.). Taigi, gynėjas iš dalies teisus teigdamas, jog R. B. parodymai dėl požymių, pagal kuriuos iš nuotraukos jis atpažino A. S., nebuvo visiškai vienodi. Kita vertus, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme jis patvirtino, jog turėjo galimybę įsidėmėti A. S. veido bruožus, kadangi šis užpuolimo metu stovėjo priešais nukentėjusįjį. Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti tokiais nukentėjusiojo parodymais, kadangi byloje nenustatyta jokių aplinkybių, dėl kurių R. B. galėtų būti suinteresuotas nepagrįstai apkaltinti nuteistąjį nebūto nusikaltimo padarymu, duoti apie jį melagingus parodymus. Juolab, kad apklaustas apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis paaiškino, kad jo pirminiai parodymai ikiteisminio tyrimo metu nebuvo visiškai nuoseklūs ir tikslūs, kadangi juos davė praėjus neilgam laiko tarpui po patirtų sužalojimų ir operacijos. Dėl šios aplinkybės nukentėjusysis neatpažino A. S. ir tuo metu, kai šis lankė vienoje palatoje su juo gydytą T. K. (7 t. 36-38 b.l.).

Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nurodyta, kad apygardos teismo nuosprendis iš esmės yra grindžiamas nukentėjusiojo R. B. parodymais, kurių, be liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, Nr. 1, nepatvirtina jokie kiti tiesioginiai įrodymai. Atsakydama į šį apeliacinio skundo argumentą teisėjų kolegija pažymi, kad teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Todėl ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis didžiąja dalimi grindžiamas nukentėjusiojo R. B. parodymais, savaime nereiškia, jog apygardos teismas pažeidė iš BPK 20 straipsnio, inter alia jo 5 dalies kylančius reikalavimus. Esminę reikšmę vertinant šiuos parodymus ir jais grindžiant teismų išvadas turi šių parodymų įrodomoji reikšmė, kurią nustatant atsižvelgiama ir į tai, ar tokie nukentėjusiojo parodymai gali būti laikomi patikimais, ar byloje nėra duomenų paneigiančių šiuos nukentėjusiojo parodymus arba sudarančių rimtą pagrindą jais abejoti, ar parodymai gauti nepažeidžiant BPK reikalavimų. Kaip jau minėta, nukentėjusysis viso proceso metu davė nuoseklius parodymus, kurie dėl esminių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių sutapo; byloje nenustatyta jokių aplinkybių, dėl kurių nukentėjusysis galėtų būti suinteresuotas duoti melagingus, A. S. įkaltinančius parodymus. Byloje nėra jokių duomenų ir dėl to, kad šie įrodymai būtų gauti padarius esminių BPK pažeidimų.

Pažymėtina, kad pirmiau aptarti nukentėjusiojo R. B. parodymai sutampa su liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, Nr. 1 byloje duotais parodymais. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu šis liudytojas patvirtino, kad 2008 m. rugsėjo 5 d., apie 8.00 val., jis automobiliu važiavo Mosėdžio gatve, link 9-to forto. Jam nuo vakarinio apvažiavimo sukant į dešinę, tuo metu nuo Giraitės pusės atvažiavo baltos spalvos automobilis „Land Rover“, kuriame sėdėjo keturi vaikinai. Kadangi iš matymo šiuos vaikinus liudytojas pažinojo, atpažino tris automobilyje buvusius vaikinus – du sėdėjusius automobilio priekyje ir vieną sėdėjusį automobilio galinėje dalyje, už vairuotojo. Liudytojui pavažiavus link Giraitės, už maždaug trijų šimtų metrų nuo susitikimo su automobiliu „Land Rover“ vietos, jis pamatė kelkraštyje stovintį automobilį „Audi“ ir šalia jo sėdintį sužalotą R. B. (1 t. 147 b.l.). Tokius savo parodymus liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, Nr. 1 patvirtino ir parodymo atpažinti pagal fotonuotraukas metu, kuomet jis atpažino A. S., kaip asmenį, sėdėjusį greta vairuotojo (1 t. 148-150 b.l.). Liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, Nr. 1 buvo apklaustas pirmosios bei apeliacinės instancijų teismuose, kur jis patvirtino savo ikiteisminiame tyrime duotus parodymus apie tai, kad atpažįsta A. S. kaip asmenį, jo nurodytomis aplinkybėmis buvusį automobilyje „Land Rover“ (6 t. 1-4 b.l., 7 t. 88-90 b.l.).

Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde pagrįstai nurodo, kad byloje esantis UAB „Silber Auto“ vaizdo įrašas, kuriame užfiksuotas automobilių judėjimas įvykio metu, tiesiogiai nepatvirtina A. S. kaltės dėl R. B. sunkaus sveikatos sutrikdymo. Tačiau šis įrodymų šaltinis ir juo nustatytos faktinės aplinkybės – tai, kad vaizdo įraše užfiksuoti viena kryptimi vienas po kito nuvažiuojantys automobiliai „Audi 100“ ir baltos spalvos „Land Rover“, kuris po keleto minučių grįžta atgal, - vertinant jas visumoje su kitais, pirmiau aptartais bylos duomenimis, pirmosios instancijos teismui leido padaryti pagrįstas išvadas dėl A. S. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Pastarosios išvados patikimumą patvirtina ir gynėjo apeliaciniame skunde nepagrįstai kritikuojami bylos duomenys – liudytojų G. G. ir V. A. S. parodymais, kuriais nustatyta, kad A. S. automobiliu „Land Rover“ naudojosi ir iki įvykio.

Taigi įvertinusi pirmiau aptartas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra jokio pagrindo teigti, jog apygardos teismas, pripažindamas A. S. kaltu dėl nusikaltimo, numatyto BK 135 straipsnio 2 dalies 6, 8 punktuose, padarymo, būtų nepaisęs BPK įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, esmingai pažeidęs BPK 20 straipsnio nuostatas ir neteisingai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą.

Dėl prokuroro apeliacinio skundo.

Perduodant šią baudžiamąją bylą į teismą, E. P. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 6, 8 punktus buvo kaltinamas tuo, kad 2008 m. rugsėjo 5 d., apie 08.00 val., netoli UAB „Silber Auto“, esančio Vakariniame aplinkelyje 6a, Kaune, kelyje Kaunas – Giraitė, veikdamas bendrai su A. S. ir kitais dviem asmenimis, kurių atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, vairuodamas automobilį „Land Rover“, tyčia sukėlė autoįvykį, įvažiavo į ta pačia kryptimi važiavusio automobilio „Audi 100“, vairuojamo nukentėjusiojo R. B., galinę dalį ir tokiu būdu sustabdęs šį automobilį, viešoje vietoje, tyčia, iš chuliganiškų paskatų, A. S. grasinant panaudoti tyrimo metu nenustatytą ginklą ir tokiu būdu atimant R. B. galimybę pasipriešinti, kartu su kitais dviem asmenimis sudavė ne mažiau devynių smūgių kirviais ir beisbolo lazda, tokiu būdu, veikdamas itin žiauriai, nukentėjusiajam R. B. padarė daugybinius kūno sužalojimus, atitinkančius sunkaus sveikatos sutrikdymo mastą.

Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs šią baudžiamąją bylą, konstatavo, jog byloje nesurinkta pakankamai objektyvių duomenų, leidžiančių daryti patikimą išvadą, kad E. P. dalyvavo padarant jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė įvertinęs tai, jog kaltinimas sunkiai sutrikdžius R. B. sveikatą E. P. atžvilgiu grindžiamas vien tik liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, Nr. 1 parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti duomenys. Pats nukentėjusysis R. B. neatpažino E. P. kaip asmens, dalyvavusio jo užpuolime. Atsižvelgęs į tai, kad šioje byloje, išnaudojus visas galimybes, nesurinkta patikimų ir neginčijamų tiesioginių ar netiesioginių įrodymų, patvirtinančių, jog E. P. 2008 m. rugsėjo 5 d. kartu su A. S. bei kitais asmenimis, kelyje Kaunas – Giraitė sunkiai sužalojo nukentėjusįjį R. B., sprendė, kad E. P. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 6, 8 punktus išteisintinas.

Prokuroras apeliaciniame skunde nesutinka su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, teigia, jog nors nukentėjusysis ir neatpažino E. P. kaip jį sužalojusio asmens, tačiau byloje yra pakankamai kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad išteisintasis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką. Antai, byloje esantys duomenys leidžia daryti išvadą, kad E. P. kartu su A. S. naudojosi automobiliu „Land Rover“, kuriuo važiavo ir R. B. užpuolę keturi jaunuoliai. Ši aplinkybė, vertinant ją visumoje su kitais byloje esančiais duomenimis – liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, Nr. 1 parodymais, anot prokuroro, yra pakankamas pagrindas priimti apkaltinamąjį nuosprendį E. P. atžvilgiu.

BK 2 straipsnio 3 dalyje imperatyviai nurodyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. To paties straipsnio 4 dalyje įtvirtinta viena iš pagrindinių baudžiamosios atsakomybės sąlygų, numatanti, jog pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Pareiga nustatyti, ar kaltininko veiksmai atitinka BK specialiosios dalies straipsniuose numatytų nusikalstamų veikų sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, tenka bylą nagrinėjančiam teismui, kuris savo teisinį vertinimą privalo motyvuotai išdėstyti teismo nuosprendyje. Teismo nuosprendžiui, kaip didžiausią teisinę galią turinčiam procesiniam dokumentui, yra keliami atitinkami reikalavimai – jis turi būti pagrįstas ir teisėtas. Teismo nuosprendis laikomas teisėtu tik tuo atveju, kai jis priimtas laikantis visų baudžiamojo proceso reikalavimų ir kai juo tiksliai bei tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Pagrįstu teismo nuosprendis pripažįstamas tik tada, jeigu jis priimtas išsamiai išaiškinus visas bylos aplinkybes, o jo išvados ir sprendimai pagrįsti teisiamajame posėdyje ištirtais abejonių nekeliančiais įrodymais. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad Kauno apygardos teismas šių reikalavimų laikėsi ir pagrįstai nustatė, kad bylos medžiagoje nėra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti patikimą išvadą, jog E. P. dalyvavo padarant jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 6, 8 punktuose.

Šioje byloje patikimai nustatyta, kad 2008 m. rugsėjo 5 d., apie 8.00 val., netoli UAB „Silber Auto“, esančio Vakariniame aplinkelyje 6A, Kaune, keturi asmenys, atvykę baltos spalvos automobiliu „Land Rover“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), panaudodami kirvį ir beisbolą lazdą bei grasindami panaudoti nenustatytą ginklą, veikdami itin žiauriai, sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo R. B. sveikatą.

Išteisintasis E. P., apklaustas pirmosios instancijos teisme, kategoriškai neigė 2008 m. rugsėjo 5 d., apie 8.00 val., buvęs įvykio vietoje ir atlikęs kokius nors neteisėtus veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu. Tvirtino, jog tuo metu buvo savo namuose, o automobiliu „Land Rover“ niekada nėra važiavęs (5 t. 105 b.l.). Tokie išteisintojo parodymai objektyviais bylos duomenimis paneigti nebuvo.

Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis R. B. teigė bent bendrais bruožais įsidėmėjęs ir galintis atpažinti jį užpuolusius asmenis (1 t. 89-92, 93 b.l.). Atlikus procesinį veiksmą – asmens parodymą atpažinti pagal fotonuotraukas – nukentėjusysis atpažino nuteistąjį A. S. (1 t. 98-99 b.l.) bei M. T., kurio atžvilgiu 2012 m. kovo 16 d. įsiteisėjo Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 14 d. apkaltinamasis nuosprendis dėl R. B. sužalojimo (1 t. 100-101 b.l.). Apklaustas pirmosios instancijos teisme R. B. patvirtino galintis atpažinti jį užpuolusius asmenis, tačiau nurodė negalintis tvirtinti, kad E. P. buvo tarp šių asmenų (5 t. 106-109 b.l.). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis patvirtino, kad E. P. tarp jį sužalojusių jaunuolių nebuvo (7 t. 36-38 b.l.).

Išteisintajam E. P. ir nuteistajam A. S. kategoriškai neigiant savo kaltę dėl R. B. sužalojimo, R. B. parodymai yra vienintelis tiesioginis įrodymų šaltinis. Tačiau, kaip matyti iš pirmiau aptartų nukentėjusiojo byloje duotų nuoseklių parodymų, jis neatpažino E. P. kaip jį sužalojusio asmens. Kaltinimas E. P. buvo grindžiamas ir netiesioginiais įrodymais – liudytojų A. J., M. S., V. M., G. G. parodymais, informacija apie E. P. telefoninius skambučius, UAB „Silber Auto“ stebėjimo kameros įraše užfiksuotais duomenimis, slapto sekimo duomenimis, automobilio „BMW“ apžiūros protokolu bei specialisto išvada. Tačiau, kaip teisingai pažymėjo skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas, dalis šių byloje esančių duomenų, kaip antai, teismo medicinos specialisto išvada, UAB „Silber Auto“ stebėjimo kameros įrašas, leidžia nustatyti tik tai, kad teismo nuosprendyje nurodytu laiku ir nurodytomis aplinkybėmis nukentėjusysis R. B. buvo sužalotas keturių asmenų, atvykusių automobiliu „Land Rover“, tačiau nėra pakankamas pagrindas išvadai, jog būtent E. P. dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Kaip teisingai nurodoma prokuroro apeliaciniame skunde, liudytojo G. G. parodymais bei slapto sekimo metu gautais duomenimis nustatyta, kad automobiliu „Land Rover“, kuriuo į įvykio vietą atvyko keturi R. B. sužaloję jaunuolis, iki šio įvykio galimai naudojosi išteisintasis E. P.. Tačiau, priešingai nei teigia apeliantas, šioje byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad E. P. šį automobilį 2008 m. rugsėjo 7 d. naktį padegė, tokiu būdu, pasak prokuroro, slėpdamas jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos (R. B. sužalojimo) pėdsakus. Iš apeliacinės instancijos teismui pateikto Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 28 d. nuosprendžio matyti, kad E. P. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį dėl vandališkų veiksmų padegant automobilį „Land Rover Discovery“ buvo išteisintas neįrodžius jo dalyvavimo padarant šią nusikalstamą veiką (7 t. 25-32 b.l.). Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, kad net ir nustačius, jog E. P. iki R. B. sužalojimo naudojosi automobiliu „Land Rover Doscovery“ ir jį prokuroro apeliaciniame skunde nurodytomis aplinkybėmis sunaikino, ši aplinkybė taip pat nebūtų pakankamas pagrindas konstatuoti, jog minėtu automobiliu išteisintasis naudojosi ir įvykio metu bei atliko kokius nors neteisėtus, smurtinius veiksmus R. B. atžvilgiu. Šiuo atveju, remiantis pirmiau nurodyta aplinkybe, galima būtų daryti tik prielaidą, kad ir įvykio metu, t.y. 2008 m. rugsėjo 5 d., E. P. vairavo automobilį „Land Rover“, tačiau toks įrodinėjimo būdas baudžiamajame procese yra negalimas.

Teisėjų kolegija sutinka su prokuroro apeliacinio skundo argumentu, jog šioje byloje svarbus įrodymų šaltinis yra liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, Nr. 1 parodymai. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu šis liudytojas patvirtino, kad 2008 m. rugsėjo 5 d., apie 8.00 val., jis automobiliu važiavo Mosėdžio gatve, link 9-to forto. Jam nuo vakarinio apvažiavimo sukant į dešinę, tuo metu nuo Giraitės pusės atvažiavo baltos spalvos automobilis „Land Rover“, kuriame sėdėjo keturi vaikinai. Kadangi iš matymo šiuos vaikinus liudytojas pažinojo, atpažino tris automobilyje buvusius vaikinus – du sėdėjusius automobilio priekyje ir vieną sėdėjusį automobilio galinėje dalyje, už vairuotojo (1 t. 147 b.l.). Kaip jau minėta, tokius savo parodymus liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas Nr. 1 patvirtino ir parodymo atpažinti pagal fotonuotraukas metu, kuomet jis atpažino A. S., kaip asmenį, sėdėjusį greta vairuotojo, o A. P. kaip asmenį, vairavusį minėtą automobilį (1 t. 148-150 b.l.).

Taigi, kaip teisingai nurodo prokuroras apeliaciniame skunde, liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, Nr. 1 viso proceso metu davė nuoseklius, E. P. įkaltinančius parodymus. Tačiau, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, akivaizdu, jog kaltinimas E. P. yra grindžiamas iš esmės vien tik šio liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais. Tuo tarpu BPK 301 straipsnio 2 dalyje imperatyviai nurodyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais; šių asmenų parodymais galima grįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti įrodymai. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne vienoje byloje yra pažymėjęs, kad asmens nuteisimas neturėtų būti grindžiamas vien tik anoniminiais parodymais ir jie neturėtų būti lemiami (pavyzdžiui žr., Doorson prieš Nyderlandus (nos. 20524/92), Van Mechelen ir kiti prieš Nyderlandus (nos. 21363/93, 21364/93, 21427/93, 22056/93), Birutis ir kiti prieš Lietuvą (nos. 47698/99, 48115/99 ir k.t.).

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai išnagrinėti šią baudžiamąją bylą pagal paduotus skundus, ėmėsi priemonių patikrinti liudytojo Nr. 1 parodymus. Antai, Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutartimi Kauno apygardos prokuratūros prokurorams buvo pavesta atlikti procesinius veiksmus - eksperimentą, kuriuo siekiama nustatyti, ar liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, Nr. 1 galėjo pamatyti ir įsidėmėti automobiliu pravažiavusių asmenų veidus bei juos atpažinti, bei įvykio vietos apžiūrą. Kauno apygardos prokuratūros prokurorai, vykdydami Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutartį, tinkamai neįvykdė minėtos nutarties rezoliucinėje dalyje nurodyto įpareigojimo pranešti procese dalyvaujantiems asmenims apie numatomus atlikti procesinius veiksmus. Be to, apeliacinės instancijos teisme apklaustas skaitmeninės informacijos ekspertizių vaizdo tyrimo ekspertas E. Graželis nurodė, kad atliekant eksperimentą, nebuvo tinkamai parinktas filmavimo metodas bei vaizdo filmavimo technika. Ši aplinkybė, anot eksperto, galėjo nulemti nekokybišką eksperimento rezultatų užfiksavimą vaizdo įraše (7 t. 8-10 b.l.) Todėl Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 13 d. nutartimi buvo pavesta pakartotinai atlikti minėtus procesinius veiksmus. Kauno apygardos prokuratūros prokurorams atlikus minėtus proceso veiksmus – eksperimentą bei įvykio vietos apžiūrą, šie naujai gauti duomenys buvo ištirti apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Tačiau peržiūrėjus eksperimento vaizdo įrašą, kuris buvo padarytas laikantis pirmiau minėto eksperto paaiškinimų, bei fotonuotraukas, nebuvo gauta pakankamai patikimų duomenų, kurie leistų kategoriškai patvirtinti ar paneigti liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, Nr. 1 parodymus, pagal kuriuos, jis turėjo objektyvią galimybę įsidėmėti automobiliu „Land Rover“ važiavusius asmenis bei juos atpažinti iš fotonuotraukų. Taigi, išnaudojus visas procesines galimybes patikrinti liudytojo Nr. 1 parodymus, jokių naujų duomenų, turinčių įrodomosios vertės, nebuvo gauta.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau aptartus duomenis, konstatuoja, jog šioje byloje, išnaudojus visas įmanomos įrodinėjimo galimybes, nebuvo surinkta pakankamai objektyvių duomenų, neabejotinai patvirtinančių, kad E. P. 2008 m. rugsėjo 5 d., apie 8 val., veikdamas kartu su A. S. ir kitais dviem asmenimis, sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo R. B. sveikatą. Pagal baudžiamajame procese galiojantį nekaltumo prezumpcijos principą, visos abejonės dėl teisiamo asmens kaltumo, nesant galimybių jų pašalinti, turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog Kauno apygardos teismo nuosprendis, kuriuo E. P. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 6, 8 punktus išteisintas, yra teisėtas ir pagrįstas.

Prokuroras apeliaciniu skundu nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalimi dėl A. S. išteisinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį. Ikiteisminio tyrimo metu A. S. buvo kaltinamas tuo, kad 2008 m. spalio 11 d., tiksliau nenustatytu laiku, Radviliškio mieste, siekdamas sudaryti automobilio „VW Sharan“ pirkimo – pardavimo sutartį, automobilio pardavėjui pateikė netikrą Lietuvos Respublikos piliečio pasą, kuriame melagingai nurodyta, kad šis pasas išduotas A. M., a/k (duomenys neskelbtini) vardu su pase įklijuota savo nuotrauka; pardavėjui surašius pirkimo – pardavimo sutartį, A. S. šią sutartį patvirtino netikru savo parašu ir taip ją suklastojo.

Pirmosios instancijos teismas savo sprendimą A. S. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį išteisinti motyvavo tuo, kad nors byloje surinktais duomenimis ir nustatyta, kad A. S. iš tiesų įsigijo automobilį „VW Sharan“ iš liudytojo V. B., tačiau nesurinkta pakankamai objektyvių duomenų, kad pirkdamas šį automobilį A. S. disponavo suklastotu pasu, pateikė jį pardavėjui ir suklastojo savo parašą pirkimo – pardavimo sutartyje. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, sutinka su tokiomis pirmosios instancijos tesimo išvadomis ir konstatuoja, kad jų nepaneigia prokuroro apeliaciniame skunde nurodyti motyvai.

Kaip matyti iš pirmiau nurodyto A. S. pareikšto kaltinimo turinio, siekiant pripažinti jį kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti šias aplinkybes – pirma, tai, kad automobilio „VW Sharan“ įsigijimo metu A. S. neteisėtai disponavo suklastotu pasu; antra, kad būtent jis pasirašė V. B. ranka surašytoje pirkimo – pardavimo sutartyje, tokiu būdu ją suklastodamas. Ikiteisminio tyrimo metu įrodinėjant šias aplinkybes buvo remiamasi paties A. S., išteisintojo E. P., liudytojo V. B. parodymais, taip pat asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolu, Kauno apskrities VPK Kriminalistinių tyrimų valdybos specialisto išvada.

Apklaustas pirmosios instancijos teisme A. S. patvirtino iš V. B. 2008 m. spalio 11 d. įsigijęs automobilį „VW Sharan“, tačiau teigė, jog pardavėjui jokio paso nepateikė ir su juo rašytinės sutarties nesudarė (5 t. 105-106 b.l.). Išteisintasis E. P. patvirtino A. S. parodymus ir paaiškino, kad jis vyko kartu pirkti automobilio „VW Sharan“ ir matė, kad A. S. su automobilio pardavėju jokios rašytinės sutarties nesudarė, kadangi pastarasis neturėjo tam reikalingų dokumentų (5 t. 180 b.l.). Tokie E. P. parodymai iš dalies sutampa su liudytojo V. B. parodymais. Šis pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad 2008 m. spalio 11 d., Radviliškyje jis buvo susitikęs su dviem vaikinais, kuriuos ikiteisminio tyrimo metu atpažino kaip E. P. ir A. S., bei pastarajam pardavė automobilį „VW Sharan“. Liudytojas nurodė ir tai, kad jis neturėjo tipinės sutarties tokio automobilio pardavimui, todėl pirkimo – pardavimo sutartį jis surašė ranka; sutartyje nurodė duomenis iš paso, kurį jam davė pirkėjas. V. B. teigė ir tai, kad šioje sutartyje pasirašė A. S. (5 t. 179-180 b.l.). Taigi liudytojas patvirtino E. P. parodymus apie tai, kad jis taip pat dalyvavo įsigyjant automobilį ir tai, kad V. B. neturėjo tinkamos formos sutarties. Tačiau liudytojo V. B. parodymų apie tai, kad A. S. pats pasirašė pirkimo – pardavimo sutartyje, nepatvirtina jokie kiti byloje esantys duomenys. Priešingai, byloje esančioje specialisto išvadoje nurodyta, jog nėra galimybės nustatyti, ar 2008 m. spalio 11 d. pirkimo – pardavimo sutartyje, A. M. vardu, pasirašė A. S., kadangi tiriamasis parašas atliktas nestabiliai, matosi nemotyvuoti rašančiosios priemonės sustojimai, padidėjęs rašomosios priemonės spaudimas, taip pat skiriasi šio parašo konstrukcija nuo A. S. parašų konstrukcijos (1 t. 138-140 b.l.). Byloje nėra ir jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių tą šiuo atveju svarbią aplinkybę, kad A. S. disponavo suklastotu pasu, kadangi toks pasas nebuvo rastas ikiteisminio tyrimo metu ir nebuvo ištirtas specialistų.

Įvertinusi pirmiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad liudytojo V. B. parodymai dėl to, kad A. S. neteisėtai disponavo suklastotu pasu ir pasirašė pirkimo – pardavimo sutartyje, kelia tam tikrų abejonių, kurių pašalinti nėra galimybės. Todėl, priešingai nei teigiama prokuroro apeliaciniame skunde, nuosprendį priėmęs teismas neturėjo teisinio pagrindo grįsti apkaltinamojo nuosprendžio vien tik liudytojo V. B. parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti objektyvūs bylos duomenys. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. S. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį išteisintas pagrįstai.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Vienas fundamentalių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos Baudžiamajame kodekse yra bausmės teisingumo principas. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 straipsnis) kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Teismas skiria bausmę vadovaudamasis BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytais pagrindais – pagal Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, veikos motyvus ir tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tuomet, kai nustatoma, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

A. S. skundžiamo apygardos teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 6, 8 punktus. Už šį labai sunkų nusikaltimą įstatymų leidėjas numatė tik laisvės atėmimo bausmę nuo dvejų iki dvylikos metų.

Prokuroras, prašydamas sugriežtinti A. S. paskirtąją laisvės atėmimo bausmę, apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino aplinkybių, apibūdinančių nuteistojo įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį bei jo asmenybę (A. S. anksčiau jau buvo teistas, baustas administracine tvarka). Teisėjų kolegija su šiais prokuroro apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Iš skundžiamo teismo nuosprendžio turinio matyti, kad jį priėmęs teismas, skirdamas A. S. bausmę, atsižvelgė į šias aplinkybes: padarytos nusikalstamos veikos pobūdį (padarė labai sunkų tyčinį nusikaltimą, jo vaidmuo bendrininkų grupėje nebuvo aktyvus, kadangi pats smūgių nukentėjusiajam nesudavė), jo asmenybę charakterizuojančias aplinkybes (tai, kad A. S. anksčiau teistas, baustas administracine tvarka, naują nusikalstamą veiką padarė neišnykus ankstesniam teistumui, niekur nedirba, juo domisi Kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo tarnybos Tarptautinių ryšių grupė), taip pat į tai, kad nenustatyta A. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o jo atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe. Taigi apygardos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad jį priėmęs teismas, nors ir lakoniškai, tačiau atsižvelgė į visas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybės, kurias įvertinęs sprendė, kad A. S. pagal BK 135 straipsnio 2 dalį skirtina laisvės atėmimo bausmė penkeriems metams. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra jokio pagrindo išvadai, jog pirmosios instancijos teismas, svarstydamas klausimą dėl A. S. skirtinos bausmės, pažeidė BK bendrosios dalies nuostatas ir neatsižvelgė į apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad prokuroras, apeliaciniame skunde akcentuodamas ankstesnį A. S. teistumą, neatsižvelgė į tai, kad teistumas yra išnykęs. Negali būti pakankamas pagrindas sugriežtinti A. S. paskirtąją laisvės atėmimo bausmę ir prokuroro apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, susijusios su nuteistajam inkriminuotą nusikalstamą veiką kvalifikuojančiais požymiais. Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienos BK specialiojoje dalyje esančios nusikalstamos veikos, taigi ir ją kvalifikuojančių požymių, pavojingumą įvertino įstatymų leidėjas, sankcijoje numatydamas atitinkamą bausmę. Tuo tarpu teismas, individualizuodamas bausmes už padarytas nusikalstamas veikas, vertina tik konkrečioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, susijusias su konkrečiu nusikaltimu ir jį padariusiu asmeniu.

Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su prokuroro apeliacinio skundo argumentais, jog nuosprendį priėmęs teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodydamas, kad A. S. skirtina laisvės atėmimo bausmė, artima BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos bausmės vidurkiui, o nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nuteisdamas jį laisvės atėmimo bausme penkeriems metams, nebuvo visiškai nuoseklus. Kita vertus, ši aplinkybė nėra pakankamas pagrindas keisti skundžiamą teismo nuosprendį bausmės skyrimo dalyje. Kaip jau minėta, BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė nuo dvejų iki dvylikos metų, kurios vidurkis yra septyneri metai. Taigi pirmosios instancijos teismo paskirta penkerių metų laisvės atėmimo bausmė šiuo atveju yra artimesnė BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijos vidurkiui, nei jos minimumui. Pažymėtina, kad apygardos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodė, kad A. S. skirtina laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis yra artimas (bet ne lygus) BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos bausmės vidurkiui. Šiuo atveju nors ir paskirtoji penkerių metų laisvės atėmimo bausmė yra švelnesnė nei šio BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos vidurkis, tačiau nėra taip nuo jo nutolusi, kad būtų galima konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 302-307 straipsniuose įtvirtintus teismo nuosprendžiams keliamus reikalavimus.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros prokuroro ir nuteistojo A. S. gynėjo apeliacinius skundus atmesti.