- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-04-12
- Bylos Nr.
- I-382-583/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00259-2014-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Remigijus Arminas
- Pareiškėjas
- R. Š., D. P., R. P., V. Z.
- Atsakovas
- Klaipėdos teritorinei muitinei
- Trečiasis asmuo
- Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Kategorijos
2016 m. balandžio 4 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų R. Š., D. P., R. P., V. Z. prašymą atsakovui Klaipėdos teritorinei muitinei, trečiajam suinteresuotam asmeniui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjai R. Š., D. P., R. P., V. Z. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą, prašydami iš atsakovo Klaipėdos teritorinės muitinės priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d.: R. Š. – 2 959,83 Lt (857,22 Eur); D. P. – 2 969,81 Lt (860,11 Eur); R. P. – 1 087,79 Lt (315,04 Eur); V. Z. – 1 063,93 Lt (308,13 Eur); priteisti 5 procentų metinių palūkanų už teismo sprendimu priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Pareiškėjai nurodė, jog ginčo laikotarpiu buvo Lietuvos Respublikos muitinės pareigūnai, kurie ėjo valstybės tarnautojų pareigas Klaipėdos teritorinėje muitinėje, o būtent – R. Š. nuo 2004 m. liepos 1 d. Personalo ir mokymo skyriaus viršininko pareigas (A lygis, 14 kategorija), nuo 2012 m. sausio 1 d. Mobiliųjų grupių skyriausi vyriausiojo inspektoriaus pareigas (A lygis, 11 kategorija), D. P. nuo 2004 m. liepos 1 d. Personalo ir mokymo skyriaus viršininko pavaduotojo pareigas (A lygis, 13 kategorija), nuo 2012 m. sausio 1 d. Personalo administravimo skyriaus vyriausiojo inspektoriaus pareigas (A lygis, 13 kategorija), nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. Mobiliųjų grupių skyriaus vyriausiojo inspektoriaus pareigas (A lygis, 11 kategorija), R. P. nuo 2004 m. gruodžio 10 d. Pažeidimų prevencijos skyriaus Mobiliosios grupės poskyrio vyriausiojo inspektoriaus pareigas (A lygis, 11 kategorija), nuo 2012 m. sausio 1 d. Mobiliųjų grupių skyriaus vyriausiojo inspektoriaus pareigas (A lygis, 11 kategorija), V. Z. nuo 2008 m. sausio 24 d. Pažeidimų prevencijos skyriaus Mobiliosios grupės poskyrio vyriausiojo inspektoriaus pareigas (A lygis, 11 kategorija), nuo 2012 m. sausio 1 d. Mobiliųjų grupių skyriaus vyriausiojo inspektoriaus pareigas (A lygis, 11 kategorija).
Akcentuoja, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, Įstatymas) 1 priedo pakeitimo įstatymu (įsigaliojusiu nuo 2009 m. gegužės 1 d.) ir 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymu (įsigaliojusiu 2009 m. rugpjūčio 1 d.), buvo sumažintas pareiškėjams taikomas pareiginės algos koeficientas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino nurodytą teisinį reguliavimą, kuriuo remiantis buvo sumažintas pareiškėjų darbo užmokestis, prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Pagal prieštaraujančiu Konstitucijai pripažintą įstatymą skaičiuojant bei mokant pareiškėjams darbo užmokestį buvo pažeista pareiškėjų teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Pareiškėjai atkreipė dėmesį, kad patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas nėra nustatytas, todėl pareiškėjai yra priversti savo pažeistas teises ginti teisme.
Atsiliepimas
Atsakovas Klaipėdos teritorinė muitinė atsiliepime į prašymą prašė jį atmesti. Atsakovas paaiškino, kad jis, vykdydamas įstatymų nuostatas, teisėtai taikė sumažintus valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus. Atsakovas pažymėjo, jog įstatymų leidėjas turėtų nustatyti asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Atsakovas nurodė, jog Lietuvos Respublikos Seimas 2013 m. rugsėjo 19 d. įstatymu Nr. XII-523 pavedė Lietuvos Respublikos Vyriausybei iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą. Atsakovas taip pat pabrėžė, jog pareiškėjai į teismą kreipėsi praleidę taikytiną Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Be to, pagal Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto (toliau – ir Statutas) 54 straipsnio 5 dalį muitinės pareigūnui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su tarnybos santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Muitinės departamentas atsiliepime išdėstytais analogiškais argumentais taip pat prašė pareiškėjų prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Proceso šalys į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai. Kadangi byloje pakanka rašytinių duomenų išnagrinėti ją iš esmės, todėl byla nagrinėtina iš esmės proceso šalims nedalyvaujant (ABTĮ 78 str. 3 d.).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjams nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė sumažinus valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus, priteisimo.
Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, jog pareiškėja R. Š. nuo 2004 m. liepos 1 d. ėjo Klaipėdos teritorinės muitinės Personalo ir mokymo skyriaus viršininko pareigas (pareigų A lygis, 14 kategorija), o nuo 2012 m. sausio 1 d. ėjo Mobiliųjų grupių skyriaus vyriausiojo inspektoriaus pareigas (A lygis, 11 kategorija) (b. l. 10-11); pareiškėjas V. Z. nuo 2008 m. sausio 24 d. ėjo Klaipėdos teritorinės muitinės Pažeidimų prevencijos skyriaus Mobiliosios grupės poskyrio vyriausiojo inspektoriaus pareigas (A lygis, 11 kategorija), o nuo 2012 m. sausio 1 d. eina Mobiliųjų grupių skyriaus vyriausiojo inspektoriaus pareigas (A lygis, 11 kategorija) (b. l. 13-15); pareiškėja D. P. nuo 2004 m. liepos 1 d. ėjo Klaipėdos teritorinės muitinės Personalo ir mokymo skyriaus viršininko pavaduotojo pareigas (A lygis, 13 kategorija), nuo 2012 m. sausio 1 d. ėjo Personalo administravimo skyriaus vyriausiojo inspektoriaus pareigas (A lygis, 13 kategorija), o nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. eina Mobiliųjų grupių skyriaus vyriausiojo inspektoriaus pareigas (A lygis, 11 kategorija) (b. l. 16-19); pareiškėjas R. P. nuo 2004 m. gruodžio 10 ėjo Klaipėdos teritorinės muitinės Pažeidimų prevencijos skyriaus Mobiliosios grupės poskyrio vyriausiojo inspektoriaus pareigas (A lygis, 11 kategorija), o nuo 2012 m. sausio 1 d. eina Mobiliųjų grupių skyriaus vyriausiojo inspektoriaus pareigas (A lygis, 11 kategorija).
Seimas 2009 m. balandžio 23 d. priėmė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu (įsigaliojusiu 2009 m. gegužės 1 d.) pakeitė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedą ir sumažino 15–20 kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus, tačiau kitų valstybės tarnautojų pareigybių kategorijų (1–14) pareiginės algos koeficientai minėtu įstatymu mažinami nebuvo. Nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas buvo pakeistas dar kartą, sumažinant 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus, tačiau kitų valstybės tarnautojų pareigybių kategorijų (1–10) pareiginės algos koeficientai nebuvo mažinami. Pažymėtina, kad sumažinti pareiginių algų koeficientai galiojo iki 2013 m. rugsėjo 30 d. Taigi nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. pareiškėjams darbo užmokestis, sumažinus pareiginės algos koeficientą, buvo sumažintas nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. Šias aplinkybes patvirtina ir Klaipėdos teritorinės muitinės pažymos apie neišmokėtą darbo užmokestį (b.l.23-31).
Byloje nėra ginčo, kad atsakovas, vadovaudamasis tuo metu galiojusia Įstatymo redakcija, ginčo laikotarpiu pareiškėjams mokėjo sumažintą darbo užmokestį. Konstitucinis Teismas 2013 m. birželio 18 d. posėdyje išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą bei 2013 m. liepos 1 d. priėmė nutarimą, kuriame, be kita ko, konstatavo, kad teisinis reguliavimas, kuriuo buvo neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštaravo (prieštarauja) Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus < ...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime pažymėjo, kad Statuto 47 straipsnio 2 dalyje nustatyti muitinės pareigūnams mokami pareiginės algos priedai už kvalifikacinę kategoriją nebuvo mažinami. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas „Valstybės žiniose“ buvo oficialiai paskelbtas 2013 m. spalio 1 d. Pareiškėjai, manydami, kad jos teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista ir turi būti ginamos priteisiant visą dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo (dėl sumažintų pareiginės algos koeficientų) susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, kreipėsi į teismą, t. y. pareiškėjai iš esmės prašė ginčą išspręsti tiesiogiai taikant Konstituciją.
Vertinant atsakovo ir pareiškėjų išdėstytus argumentus pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Taigi šiuo atveju svarbu atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, kuriame buvo išaiškintos minėtos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos.
Minėtame 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.
Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime taip pat pakartojo, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, jog nėra pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas naują kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projekto pateikimo terminą (iki 2015 m. gegužės 1 d.), nepagrįstai delsė.
Pažymėtina, kad dėl ekonomikos krizės neproporcingai atlyginimas buvo sumažintas tiek karjeros valstybės tarnautojams, tiek statutiniams valstybės tarnautojams, todėl šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuota praktika. Šiuose sprendimuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.
2015 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės bei 1 straipsnio 1 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir valstybės tarnautojams (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas). Taigi Lietuvos Respublikos Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Atsižvelgęs į tai, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 straipsnyje aiškiai reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką.
Atsižvelgus į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo įstatymą, teismas konstatuoja, jog pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimų priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Klaipėdos teritorinei muitinei) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, kad jie buvo neproporcingi. Tokia pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2016 m. vasario 15 d. sprendimus administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016; 2016 m. vasario 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016; 2016 m. vasario 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016; 2016 m. vasario 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-730-520/2016; 2016 m. vasario 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-883-520/2016; kt.).
Vadovaujantis aukščiau išdėstytu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aktualia praktika, darytina išvada, jog pareiškėjų prašymo reikalavimai priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį visa apimtimi laikytini nepagrįstais ir atmestini.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsniu, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjų R. Š., D. P., R. P., V. Z. prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.