Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2012-02-08 · Civilinė byla Nr. 2A-432-538/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2011-10-05Tauragės apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2012-02-08Klaipėdos apygardos teismas
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-02-08
Bylos Nr.
2A-432-538/2012
Teisminio proceso Nr.
2-43-3-01271-2011-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Almantas Padvelskis (pirm.), Alvydas Žerlauskas, Rimvida Zubernienė
Ieškovas
J. B.
Atsakovas
UAB „Velka“
Advokatai
Vytautas Kelpšas, Antanas Butautas

Pranešėjas Almantas Padvelskis Civilinė byla Nr. 2A-432-538/2012

Teisėjas Vaclovas Jurijonas (Proceso Nr. 2-43-3-01271-2011-7)

Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 11.9.10.8; 14.4.; 14.5
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2012 m. vasario 8 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Almanto Padvelskio, kolegijos teisėjų Alvydo Žerlausko, Rimvidos Zubernienės, sekretoriaujant Renatai Girdvainytei, dalyvaujant ieškovui J. B., jo atstovui advokatui Vytautui Kelpšui, atsakovės atstovams K. A., advokatui Antanui Butautui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjusi atsakovės UAB „Velka“ apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. B. ieškinį atsakovei UAB „Velka“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, darbo užmokesčio, neturtinės žalos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas prašė pripažinti jo atleidimą iš darbo UAB „Velka“ pagalbinio darbininko pareigų 2011-05-30 pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą ir 235 straipsnio 2 dalies 9 punktą UAB „Velka“ direktoriaus 2011-05-30 įsakymu neteisėtu, nustatyti, kad jis iš darbo UAB „Velka“ pagalbinio darbininko pareigų atleistas pagal Darbo kodekso 297 str. 4 dalį teismo sprendimo įsigaliojimo dieną, priteisti jo naudai 4000 Lt išeitinę išmoką, 800 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2011-05-30 iki 2011-06-29, 7037,89 Lt darbo užmokesčio, 3000 Lt neturtinės žalos, vidutinį darbo užmokestį po 38,09 Lt už kiekvieną darbo dieną, skaičiuojant 5 darbo dienas per savaitę nuo 2011-06-30 iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, priteisti 2000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, ir paaiškino, kad pas atsakovę pradėjo dirbti 1996-05-02 autošaltkalviu-autoplovėju ir pagalbiniu darbininku. 2011-05-30 direktoriaus įsakymu jį atleido iš darbo dėl to, kad be svarbių priežasčių neatvyko į darbą Mano, kad atleidimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Nuo 2007-07-02 jis faktiškai dirbo sargu, nors darbo sutartis nebuvo pakeista. Darbo laiko apskaitos žiniaraštyje jo darbas visą laiką buvo žymimas kaip darbas 5 dienas per savaitę nuo 8 val. iki 17 val. Iš tikrųjų jis dirbo sargu kas trečią naktį nuo 17 val. iki 8 val., taip pat poilsio dienomis. Iš viso dirbo trys sargai pagal slenkantį grafiką. Už naktinį darbą, taip pat už darbą poilsio ir švenčių dienomis papildomo užmokesčio nemokėjo. Nuo 2010-03-29 iki 2010-04-11 sargas G. M. sirgo, todėl direktorius paprašė jį pavaduoti. Dėl to papildomai turėjo dirbti 6 dienas, už kurias sumokėta nebuvo. Po to dvi savaites nedarbingumo pažymėjimą dviem savaitėms turėjo kitas sargas - K. S., todėl ir už jį dirbo papildomai 6 naktis ir poilsio dienas. Už šį darbą taip pat nebuvo sumokėta. Su direktorium buvo sutarta, kad už tai suteiks papildomai poilsio dienų. 2010 metų rugsėjo mėnesį sargas G. M. atostogavo, todėl visą mėnesį dirbo už jį. Direktorius vėl pasakė, kad pasibaigus vasaros darbymečiui, suteiks papildomas poilsio dienas. Nuo 2011-03-01 iki 2011-04-05 jis turėjo kasmetines atostogas, tačiau pinigus už atostogas gavo tik balandžio 5 d., todėl atostogos prasitęsė iki 2011-05-09. 2011-05-09 parašė direktoriui prašymą suteikti poilsio dienas už papildomai dirbtas dienas. Direktorius žodžiu leido pasiimti papildomas išeigines dienas, sakė pačiam pasiskaičiuoti. Jis suprato taip, kad įsakymo direktorius nerašys, nes darbo laiko apskaitos žiniaraštyje nebuvo žymimas sargų darbas naktį, taip pat dėl kitų darbuotojų pavadavimo nebuvo rašomi įsakymai. 2011 m. birželio pradžioje gavo direktoriaus 2011-05-30 pranešimą, kad nuo 2011-05-30 yra paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo pagal Darbo kodekso 136 str. 3 d. 2 p. ir 235 str. 2 d. 9 p., tai yra, kad neatvyko į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą). Atsakovė visiškai nepagrįstai atleido iš darbo už pravaikštą, kadangi į darbą jis nėjo žodžiu sutarus su direktorium, nes papildomos išeiginės dienos jam priklausė. Be to, prieš atleidžiant iš darbo, niekas neprašė jo pasiaiškinimo. Atleidimą pripažinus neteisėtu, prašo negrąžinti į ankstesnį darbą, o priteisti kompensaciją, nes mano, kad darbdavys sudarys nepalankias sąlygas dirbti, ieškos formalių priežasčių vėl atleisti iš darbo.

Žemesnės instancijos teismas

Šilutės rajono apylinkės teismas 2011-10-05 sprendimu ieškinį patenkino iš dalies. Pripažino J. B. atleidimą iš darbo UAB „Velka“ autogaražo darbininko pareigų pagal Darbo Kodekso 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą UAB „Velka” direktoriaus 2011-05-30 įsakymu Nr. 7/K, bei 2011-05-30 įsakymu Nr. 8/K neteisėtu. Nustatė, kad J. B. iš darbo UAB „Velka“ pagalbinio darbininko pareigų atleistas teismo sprendimu teismo sprendimo įsigaliojimo dieną. Priteisė iš UAB „Velka“ J. B. naudai 4000 Lt išeitinę išmoką, vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už laikotarpį nuo 2011-05-30 iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, skaičiuojant 5 darbo dienas per savaitę (vidutinis mėnesio darbo užmokestis 800 Lt, 1 darbo dienos darbo užmokestis 38,09 Lt), 799,89 Lt darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2011-05-09 iki 2011-05-30, 6238 Lt neišmokėto darbo užmokesčio už naktinį darbą. Priteisė iš UAB „Velka“ J. B. naudai 2000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Priteisė iš UAB „Velka“ valstybės naudai 18 Lt pašto išlaidų. Likusią ieškinio dalį atmetė. Nurodė, kad įvertinus byloje surinktus įrodymus darytina išvada, kad ieškovas įrodė, jog jis atleistas iš darbo neteisėtai ir nepagrįstai. Jis pateikė įrodymus apie tai, kad nuo 2007-07-02 jis faktiškai dirbo sargu pagal budėjimo grafiką. Tokią išvadą teismas padarė ir įvertinęs ieškovo, liudytojų I. C., A. K., E. K., S. G., atsakovės atstovo K. A. parodymus. Taip pat šią aplinkybę patvirtino ir ikiteisminio tyrimo byla Nr. 94-1-00647-08. Teismas laikė, jog įrodyta, kad J. B. UAB „Velka“ nuo 2007-07-02 faktiškai dirbo sargu. Nurodė, kad netikėti ieškovo teigimu, kad jis gavo žodinį direktoriaus sutikimą nuo 2011-05-09 atsiimti išeigines dienas už papildomai dirbtą laiką, nėra pagrindo. Ieškovas pateikė įrodymus, kad jis faktiškai dirbo už sergančius, atostogaujančius bendradarbius, o atsakovės atstovai nepateikė įrodymų, kad su ieškovu būtų už tai atsiskaityta. Todėl 2011-05-30 atleisti ieškovą iš darbo nebuvo pagrindo. Be to, jis atleistas neteisėtai, pažeidžiant nustatytą tvarką.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Velka“ prašo panaikinti Šilutės rajono apylinkės teismo 2011-10-05 sprendimą ir ieškovo J. B. ieškinį atmesti. Nurodo, kad teismas nebuvo objektyvus ir nešališkas, kadangi 2011-08-08 priėmė nepagrįstą nutartį taikyti atsakovei laikinąsias apsaugos priemones, nes atsakovė yra veikianti bendrovė, turi milijoninės vertės nekilnojamojo turto ir atsakovei sukėlė neigiamas pasekmes. Teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojų parodymais ir nevertino jų kritiškai, nepagrįstai nesivadovavo rašytiniais įrodymais apie ieškovo dirbtą darbą, atleidimą. 1996-05-02 J. B. darbo sutartyje su AB „Velka“ nurodyta, kad J. B. sutinka dirbti autošaltkalviu–autoplovėju ir pagalbiniu darbininku. Sutartis pasirašyta ieškovo. Teismas, padarydamas išvadą apie tai, kad ieškovas faktiškai dirbo už sergančius, atostogaujančius bendradarbius, rėmėsi vien tik ieškovo ieškinyje įrašytais teiginiais, Taip pat nepagrįstai nevertino byloje esančių įrodymų dėl naktinio darbo, tačiau vadovavosi vien ieškovo teiginiais apie jo sargavimą. Pirmosios instancijos teismas turėjo išsiaiškinti šias aplinkybes: kodėl ieškovas, pasirašęs 2007-06-29 darbo sutartį, jokių pretenzijų dėl pareigų ir darbo užmokesčio nereiškė; dirbdamas sargu nuo 2007-07-02, neprašė darbdavio sumokėti už darbą išeiginėmis, švenčių dienomis, už darbą naktį ir tik po atleidimo iš darbo, reikšdamas ieškinį, nurodė, kad dirbo ne tą darbą ir ne taip buvo mokama už darbą.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo jį atmesti ir priteisti 400 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme. Nurodo, kad Šilutės rajono apylinkės teismas visapusiškai išnagrinėjo bylą, ištyrė į bylą pateiktus įrodymus ir priėmė teisingą sprendimą. Iš esmės atsakovė apeliaciniame skunde analizuoja teismo byloje ištirtus ir įvertintus įrodymus, nenurodydama, kodėl teismas turėjo pateiktais įrodymais nesiremti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas priimtas į darbą 1996-02-01 autošaltkalviu-autoplovėju ir pagalbiniu darbininku trijų mėnesių terminui (b. l. 7). 2007-07-02 sutartis pakeista – darbuotojui nustatytos autogaražo darbininko pareigos, mokant ne mažesnę nei Vyriausybės nustatytą minimalią mėnesinę algą. 2011-05-30 direktoriaus įsakymu Nr. 7/K ir 2011-05-30 įsakymu Nr. 8/K jis iš darbo atleistas pagal LR DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą ir 235 straipsnio 2 dalies 9 punktą, kai darbuotojas šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas (b. l. 18–19). Pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį tenkino.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis ir atkreipia dėmesį, jog darbo sutartis – tai darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas, paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbo sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarime (DK 93 str.). Vienas iš kvalifikuojančių darbo santykių požymių, atribojančių juos nuo panašių, pvz., rangos, santykių, yra darbuotojo pavaldumas darbdaviui. Darbuotojas trečiųjų asmenų atžvilgiu veikia kaip darbdavio atstovas, jo veiksmai sukuria darbdaviui teises ir pareigas, darbdavys atsako už darbuotojų veiksmų padarinius, todėl darbuotojas privalo laikytis nustatytų darbo tvarkos taisyklių, laiku ir tiksliai vykdyti teisėtus darbdavio nurodymus, dirbti dorai ir sąžiningai ir vykdyti kitas įstatyme įtvirtintas pareigas darbdaviui (DK 228 str.), savo ruožtu darbdavys turi pareigas tinkamai organizuoti darbą ir sudaryti darbuotojams tinkamas darbo sąlygas (DK 229 str.).

Viena iš darbo drausmės ir tvarkos užtikrinimo priemonių – įstatyme įtvirtinta darbdavio teisė drausmine tvarka bausti darbuotoją už darbo drausmės pažeidimą, t. y. darbo pareigų nevykdymą arba netinkamą vykdymą dėl darbuotojo kaltės (DK 234 str.). Darbuotojo padarytas darbo drausmės pažeidimas turi būti vertinamas pagal DK 238 straipsnyje įtvirtintus kriterijus: pažeidimo sunkumą, sukeltas pasekmes, darbuotojo kaltę, pažeidimo padarymo aplinkybes, į tai, kaip darbuotojas dirbo anksčiau. Už pakartotinius ar šiurkščius darbo drausmės pažeidimus gali būti skiriama griežčiausia drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo (DK 136 str. 3 d.). Pravaikšta – darbuotojo neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą) – įstatymo priskirta prie šiurkščių darbo drausmės pažeidimų (DK 235 str. 2 d. 9 p.). Teismų praktikoje išaiškinta, kad tam, jog būtų konstatuotas DK 235 str. 2 d. 9 p. nustatytas šiurkštus darbo pareigų pažeidimas, turi būti nustatytas šių teisiškai reikšmingų faktų visetas: 1) darbuotojo neatvykimo į darbą per visą darbo dieną (pamainą) faktas; 2) neatvykimo į darbą be svarbių priežasčių faktas. DK nepateikta priežasčių, kurios laikytinos svarbiomis neatvykimo į darbą priežastimis, sąrašo, todėl priežasčių svarbos vertinimo klausimas priskirtinas teismo diskrecijai, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, esant ginčui teisme, pareiga įrodyti, kad darbuotojas neatvyko į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą), tenka darbdaviui (atsakovui), o pareiga įrodyti neatvykimo į darbą priežastis ir jų svarbą – darbuotojui (ieškovui) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. J. v. UAB AKTKC, bylos Nr. 3K-3-657/2005; 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. U. v. UAB „Grizenta“, bylos Nr. 3K-3-349/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. K. v. UAB „Multisauga“, bylos Nr. 3K-3-601/2009). Sprendžiant klausimą, ar darbuotojo veiksmai pagrįstai darbdavio įvertinti kaip pravaikšta, aktualus dar vienas DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte įtvirtintos teisės normos aiškinimo ir taikymo aspektas – kas laikytina darbuotojo neatvykimu į darbą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, konstatavo, jog šiuo atveju darbdavys (atsakovė) neįrodė, kad darbuotojas (ieškovas) į darbą neatvyko be pateisinamų priežasčių. Teisėjų kolegija sutinka su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nors atsakovės atstovas K. A. tvirtino, kad ieškovas dirbo darbininku, tačiau kuo pasireiškė jo darbas, pasakyti negalėjo. Taip pat nurodė, kad netikėti ieškovo teigimu, kad jis gavo žodinį direktoriaus sutikimą nuo 2011-05-09 atsiimti išeigines dienas už papildomai dirbtą laiką, nėra pagrindo, kadangi ieškovas pateikė įrodymus, kad jis faktiškai dirbo už sergančius, atostogaujančius bendradarbius, todėl 2011-05-30 atleisti ieškovą iš darbo nebuvo pagrindo. Remiantis bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad teisme apklausti liudytojai I. C., A. K., E. R., S. G. parodė, kad jie ne kartą buvo atvykę į UAB „Velka“ teritoriją vakare, po darbo, taip pat išeiginėmis dienomis ir matė ieškovą UAB „Velka“ saugant teritoriją. Šie liudytojai patvirtino ieškovo nurodytas aplinkybes, kad jis UAB „Velka“ dirbo sargu. Apeliaciniame skunde atsakovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas šių liudytojų parodymus turėjo vertinti kritiškai, kadangi jų nepatvirtina kiti įrodymai. Tokie atsakovės argumentai yra nepagrįsti, neparemti byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, ištirtais įrodymais. CPK 178 straipsnyje numatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Byloje esančius įrodymus tiria ir vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Be to, teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas sprendime rėmėsi ne tik minėtų liudytojų parodymais, tačiau ir kitais byloje surinktais įrodymais. Atsakovas apeliaciniame skunde remiasi liudytojo G. M. parodymais, kuris teisme parodė, kad UAB „Velka“ sargų nebuvo, tačiau iš prie bylos esančios ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, kad 2008-07-21 apklaustas kaip liudytojas G. M. nurodė, kad jis dirbo sargu UAB „Velka“, dirbti turėdavo po darbo valandų, taip pat per išeigines. Konstatuotina, kad esant liudytojo G. M. prieštaringiems parodymams, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ikiteisminio tyrimo medžiaga, kadangi tuo metu liudytojas G. M., duodamas parodymus, neturėjo jokio suinteresuotumo šia civiline byla, o teisme duodamas parodymus – juos davė kaip atsakovės darbuotojas (CPK 178 str., 185 str.).

Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nesiaiškino, kokia sargų būdelė stovi UAB „Velka“ teritorijoje, ar ji įteisinta Nekilnojamojo turto registre. Pažymėtina, kad civilinė byla yra dėl neteisėto atleidimo iš darbo ir darbo užmokesčio priteisimo, o ne dėl nelegalaus statinio, todėl teismas pagrįstai ir nesiaiškino, kokia sargų būdelė yra atsakovės teritorijoje.

Darbo kodekso 240 str. 1 dalis numato, kad prieš skirdamas drausminę nuobaudą, darbdavys turi raštu pareikalauti, kad darbuotojas raštu pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimo. Jei per darbdavio arba administracijos nustatytą terminą be svarbių priežasčių darbuotojas nepateikia pasiaiškinimo, drausminę nuobaudą galima skirti ir be pasiaiškinimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad darbuotojo rašytinis pasiaiškinimas dėl darbo drausmės pažeidimo yra svarbi drausminės nuobaudos skyrimo teisėtumo garantija. Šios garantijos nepaisymas trukdo tinkamai ištirti darbo drausmės pažeidimą ir drausminės nuobaudos skyrimo sąlygas bei parinkti drausminę nuobaudą. Byloje nustatyta, kad 2011-07-26 teismo posėdžio metu atsakovės atstovai nurodė, kad jie neprašė ieškovo pasiaiškinimo dėl atleidimo iš darbo 2011-05-30 (b. l. 33), vėliau atsakovė pateikė 2011-05-30 pareikalavimą pasiaiškinti dėl neatvykimo į darbą bei atsisakymo pasiaiškinti dėl neatvykimo į darbą aktą (b. 1. 50–51). Atsakovei pateikus prieštaringus parodymus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad prieš atleidimą ieškovo nebuvo prašoma pasiaiškinti dėl padaryto pažeidimo. Konstatuotina, kad buvo pažeista drausminės nuobaudos skyrimo tvarka ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovo atleidimą iš darbo pripažino neteisėtu ir nepagrįstu (CPK 178 str., 185 str., DK 297 str. 3 d.). Pripažinus, jog ieškovo atleidimas DK 136 str. 3 d. 2 p. pagrindu yra neteisėtas, ir pripažinus, jog ieškovas atleistas pagal DK 297 str. 4 d., ieškovui pagrįstai priteistinos DK 140 str. 1 dalyje numatytos piniginės išmokos. Apeliantė nurodo, kad ieškovas, dirbdamas sargu nuo 2007-07-02, neprašė darbdavio apmokėti už darbą išeiginėmis, švenčių dienomis, už darbą naktį. Pažymėtina, kad nustačius, jog ieškovas dirbo sargu, bei atsižvelgus į minėtų liudytojų parodymus, kad ieškovas darbą dirbo išeiginėmis, švenčių dienomis bei naktį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė darbo užmokestį minėtas dirbtas dienas (CPK 178 str., 185 str.).

Atsakovė apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad Šilutės rajono apylinkės teismo 2011-08-08 nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra neteisėta. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovės apeliacinis skundas yra dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2011-10-05 sprendimo ir Šilutės rajono apylinkės teismo 2011-08-08 nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nėra apeliacinio skundo objektas. Minėta nutartis yra įsiteisėjusi, todėl dėl šios nutarties teisėtumo apeliacinės instancijos teismas negali pasisakyti.

Esant nurodytoms aplinkybėms konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino materialinės bei procesinės teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 31 d. sprendimą apeliacinio skundo motyvais keisti ar naikinti nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Atmetus apeliacinį skundą, iš atsakovės priteistinos ieškovo turėtos 1000 Lt išlaidos advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme (b. l.112, CPK 93 str. 1 d., 88 str. 1 d. 6 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Šilutės rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Iš atsakovės UAB „Velka“ priteisti ieškovui J. B. 1000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

Kolegijos pirmininkas Almantas PadvelskisKolegijos teisėjai Alvydas ŽerlauskasRimvida Zubernienė