- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-05-04
- Bylos Nr.
- 2A-1241-467/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-02226-2010-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alma Urbanavičienė (pran.), Romualda Janovičienė, Petras Jaržemskis
- Ieškovas
- Mokslinės gamybinės akcinės bendrovės „Precizika“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Belvilis“
- Kategorijos
- 40.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Almos Urbanavičienės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo Mokslinės gamybinės akcinės bendrovės „Precizika“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo MG AB „Precizika“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Belvilis“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas MG AB „Precizika“ 2010-02-04 kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „Belvilis“ 33051,73 Lt įsiskolinimą, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, jog 2007-02-01 sudarė su atsakovu negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, pagal kurią ieškovas išnuomojo atsakovui 310 kv.m ploto negyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), o atsakovas įsipareigojo naudotis patalpomis ir mokėti nuomos mokestį bei kitus mokesčius sutartyje nustatyta tvarka. Ieškovas savo įsipareigojimus vykdė ir kas mėnesį teikė atsakovui PVM sąskaitas-faktūras, tačiau atsakovas jų neapmokėjo. Šalių pasirašytos sutarties dėl patalpų nuomos 2 punkte šalys susitarė, kad už komunalines, eksploatacines ir kitas paslaugas atsakovas turi apmokėti pagal sutarties priede Nr.2 nurodytus įkainius. Atsakovas visada apmokėdavo pateiktas PVM sąskaitas-faktūras ir neprieštaravo dėl įkainių už elektros energiją, tačiau, likus porai mėnesių iki sutarties nutraukimo, atsakovas pradėjo nemokėti ieškovui už suvartotą elektros energiją, todėl susidarė įsiskolinimas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas, išnagrinėjęs bylą dokumentinio proceso tvarka, 2010 m. vasario 9 d. preliminariu sprendimu ieškinį patenkino ir priteisė ieškovo MG AB „Precizika“ naudai iš atsakovo UAB „Belvilis“ 33051,73 Lt skolos, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2010-02-09 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 496 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Belvilis“ 2010-03-20 pateikė teismui prieštaravimus, prašydamas panaikinti preliminarų sprendimą ir ieškinį atmesti. Nurodė, jog ieškovo reikalavimas yra nepagrįstas, kadangi šalių pasirašytos sutarties vykdymo metu atsakovas sumokėjo ieškovui per daug už elektros energiją. Permoka susidarė dėl to, kad ieškovas nepagrįstai reikalavo iš atsakovo apmokėti už nuomojamoms patalpoms teikiamą elektros energiją pagal didesnį tarifą negu privalėjo pagal sutartį. Pagal sutarties nuostatas atsakovas privalėjo mokėti tik tokią sumą, kokią už elektros energiją tiekėjui sumokėjo ieškovas, nes ieškovas neturi teisės (licencijos) verstis elektros energijos tiekėjo ar tarpininko komercine veikla, o tai reiškia ir už papildomą užmokestį perduoti ją kitiems abonentams (vartotojams). Todėl atsakovas, nustatęs, kad dėl tokių ieškovo veiksmų patyrė 47671,21 Lt nuostolių, 2009-11-15 kreipėsi į ieškovą su pareiškimu dėl priešpriešinių reikalavimų įskaitymo, kuriuo informavo, kad nemokės ieškovui už nuomos ir komunalines paslaugas iki atsakovo piniginės prievolės neviršys ieškovo esamo skolinio įsipareigojimo sumos.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. lapkričio 12 d. sprendimu preliminarų sprendimą panaikino ir ieškinį atmetė. Teismas nustatė, jog ieškovas su atsakovu 2007-02-01 sudarė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, pagal kurią ieškovas išnuomojo atsakovui 310 kv.m ploto negyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), o atsakovas įsipareigojo naudotis patalpomis ir mokėti nuomos mokestį bei kitus mokesčius sutartyje nustatyta tvarka. Ieškovas, vadovaudamasis sutarties nuostatomis, pateikė atsakovui PVM sąskaitas-faktūras Nr.0004185, 0004235, 0004264, 0004308, 0004334, 0004361, 0004413, 0004160, 0004161, kurios yra neapmokėtos. Tarp šalių ginčas kilo dėl taikomo elektros energijos tarifo. Iš šalių pasirašytos sutarties 2 dalies teismas nustatė, jog be nuomos mokesčio atsakovas įsipareigojo sumokėti mokesčius už negyvenamųjų patalpų komunalines, eksploatacines ir kitas suteiktas paslaugas pagal sutarties priede Nr.2 nurodytus įkainius. Minėto priedo 1.4 punkte nustatyta, kad atsakovas už elektros energiją apmoka pagal elektros skaitiklio parodymus (pagal galiojančius elektros tiekimo įmonės tarifus). Elektros energijos tiekimo įmonė AB Rytų skirstomieji tinklai ieškovui MG AB „Precizika“ tiekė elektros energiją atskirais laikotarpiais atitinkamais tarifais, bet atsakovas privalėjo apmokėti ir mokėjo pagal didesnį tarifą. Tokiu būdu atsakovo paskaičiavimais buvo permokėta 47671,21 Lt, ką patvirtina ir elektros tiekimo įmonės pateikta informacija. Teismas atmetė ieškovo argumentus, kad skirtumą tarp sumos, kurią sumokėjo ieškovas energijos tiekėjui, ir sumos, kurią atsakovas už elektros energiją sumokėjo ieškovui, sudaro elektros tinklų priežiūrai ir apšvietimui skirtos lėšos. Šalių sutarties priedo Nr.2 1.4 punktas neįpareigojo atsakovo sumokėti už elektros tinklų priežiūrą, su tuo susijusių darbuotojų samdymą, apšvietimą ir panašias išlaidas. Visoms kitoms išlaidoms taikytinos kitos priedo Nr.2 nuostatos (2.2 p.). Tačiau teismas kritiškai vertino ieškovo pozicijos kitimą, laikė tai ieškinio dalyko ir pagrindo keitimu, dėl to šią poziciją pagrindžiančių įrodymų nevertino (CPK 430 str. 4 d.). Teismas konstatavo, jog ieškovas neįrodė, kad tinkamai vykdė sutarties sąlygas, įpareigojančias atsakovą mokėti išlaidas už elektros energiją, t.y. mokėti už elektros energiją pagal didesnį tarifą nei mokėjo pats. Teismas pažymėjo, jog Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija konstatavo, kad ieškovas neturi teisės imti užmokesčio už perduotą elektros energiją atsakovui, o tik reikalauti padengti pagrįstas ir protingas faktines išlaidas už energijos perdavimą. Teismas laikė, kad ieškovas tokių išlaidų ieškiniu nereikalavo, konkretaus jų dydžio nenurodė, nepateikė patirtų nuostolių ar išlaidų pavirtinančių įrodymų, be to toks reikalavimas keičia ieškinio pagrindą (CPK 178 str.). Spręsdamas dėl atsakovo atlikto įskaitymo, teismas nustatė, kad įstatymo nustatyta tvarka įskaitymui buvo išlaikyta, kad ieškovas būtų prieštaravęs dėl įskaitymo pareiškimo, jį ginčijęs, duomenų nėra. Ieškovas apie įskaitymą informavo 2009-11-19, o byla teisme iškelta tik 2010-02-09. Todėl teismas atmetė ieškovo argumentus, kad įskaitymo aplinkybė jam nebuvo žinoma iki bylos nagrinėjimo teisme. Teismas padarė išvadą, kad atsakovo prievolė sumokėti už sutarties pagrindu teiktą elektros energiją pasibaigė priešpriešinių reikalavimų įskaitymu, todėl preliminarų sprendimą panaikino ir ieškinį atmetė.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas MG AB „Precizika“ prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Nurodo, kad, pateikdamas pirmosios instancijos teismui ieškinį, ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 33051,73 Lt įsiskolinimą, kilusį iš negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties. Iš prie ieškinio pateiktų neapmokėtų sąskaitų-faktūrų matyti, kad atsakovo įsiskolinimą sudaro nuompinigiai (11253 Lt su PVM), mokestis už šilumos energiją (6592,06 Lt su PVM), mokestis už šiukšlių išvežimą (562,63 Lt su PVM), mokestis už bendro naudojimo patalpų inžinerinių sistemų eksploataciją ir remontą (675,17 Lt su PVM), mokestis už bendro naudojimo patalpų priežiūrą ir apsaugą (675,17 Lt su PVM), mokestis už šaltą vandenį ir kanalizaciją (617,82 Lt su PVM), mokestis už lankainių pakeitimą (2480,50 su PVM), mokestis už sunaudotą elektros energiją (10195,38 Lt su PVM). Ginčas tarp šalių kilo tik dėl mokesčio už sunaudotą elektros energiją ir lankainių pakeitimą, t.y. dėl 12675,88 Lt sumos. Likusios įsiskolinimo dalies (20375,85 Lt) atsakovas bylos nagrinėjimo metu ir iki ieškinio padavimo neginčijo, todėl ieškovas akcentavo atsakovo įsiskolinimo dalį už sunaudotą elektros energiją. Tačiau tai nereiškia, kad ieškovas pakeitė savo ieškinio dalyką ar pagrindą, nes nuo ieškinio padavimo dienos ieškovas suformulavo savo ieškinio dalyką (reikalavimą priteisti skolą) bei ieškinio pagrindą (skola atsirado iš negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties netinkamo vykdymo), kurio bylos nagrinėjimo metu nekeitė. Teismo išvada, kad ieškovas ieškiniu nereikalavo priteisti elektros energijos tarifo dydį sudarančių papildomų išlaidų, nenurodė jo konkretaus dydžio, todėl bylos nagrinėjimo metu papildomai pareikštas reikalavimas keičia ieškinio pagrindą, yra nepagrįsta byloje surinkta medžiaga. Nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl 2007-02-01 negyvenamųjų patalpų sutarties priedo Nr.2 punkto 1.4 nuostatų turinio aiškinimo. Teismas pažeidė sutarčių aiškinimo principus (CK 6.193 str. 1-2, 5 d.), nes vadovavosi tik pažodiniu ginčo sutarties tekstu, neatsižvelgė į tikruosius šalių ketinimus, ginčo sutarties sudarymo tikslą bei šalių elgesį po sutarties sudarymo. Ieškovas elektros energiją perka iš visuomeninio tiekėjo, ją perteikdamas atsakovui, patiria energijos nuostolį, nes elektros energija, tiekiama tinklais ir skirstoma, sumažėja. Dėl to ieškovas turi papildomų administracinių išlaidų dėl atsakovo sunaudojamo elektros energijos kiekio administravimo ir elektros įrenginių priežiūros. Šalys abipusiu sutarimu nustatė (o paskui savo konkliudentiniais veiksmais patvirtino), kad atsakovui pagal sutartį bus taikomas AB Rytų skirstomųjų tinklų tarifas, taikomas vartotojams, kurie sunaudoja tokį pat energijos kiekį kaip atsakovas, t.y. elektros energijos tarifas (kaina) pagal sutarties priedo Nr.2 1.4 punktą susidės iš kainos, kurią moka ieškovas, pirkdamas elektros energiją iš AB Rytų skirstomųjų tinklų, papildomai pridedant energijos nuostolius, kurie patiriami, skirstant ir pertiekiant elektros energiją atsakovui, ir pagrįstas bei protingas išlaidas, ieškovo patiriamas, perteikiant elektros energiją atsakovui. Iš ieškovo pateikto išlaidų apskaičiavimo matyti, jog realiai ieškovas kiekvieną mėnesį patirdavo didesnes išlaidas, nei reikalavo sumokėti iš atsakovo. Ieškovas sutarties galiojimo laikotarpiu visų išlaidų atlyginimo nereikalavo tik todėl, kad siekė, jog atsakovas nemokėtų didesnės elektros energijos kainos, nei ta, kurią jis turėtų mokėti, jeigu gautų elektros energiją tiesiogiai iš AB Rytų skirstomųjų tinklų. Atsakovas ieškovo pranešimus apie taikytiną elektros energijos tarifą (kainą) gavo, nepateikė jokių prieštaravimų ir nesutikimų dėl tokių tarifų. Ieškovas, išrašydamas PVM sąskaitas-faktūras, detaliai nurodydavo mokėtinas sumas, tarp jų - atsakovo sunaudotos elektros energijos kiekį, taikytiną tarifą ir galutinę kainą apmokėjimui. Atsakovas pateiktas PVM sąskaitas-faktūras apmokėdavo, todėl tokiais savo veiksmais aiškiai išreiškė poziciją, kad jose nurodytos sumos yra paskaičiuotos teisingai ir pagal sutarties nuostatas. Sudarant ginčo sutartį, tuo metu galiojusių Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 14 punktas įtvirtino subabonento pareigą atlyginti abonento pagrįstas ir protingas išlaidas, ką patvirtino ir Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Teismas, netinkamai aiškindamas ginčo sutarties nuostatas, nepagrįstai ir neteisėtai iškraipė sutarties priedo Nr.2 antros dalies nuostatų tikrąją prasmę. Teismas taip pat nepagrįstai ir neteisėtai konstatavo, kad atsakovo prievolė sumokėti už sutarties pagrindu perteiktą elektros energiją pasibaigė priešpriešinių reikalavimų įskaitymu, nes atsakovas, turėdamas įsiskolinimą ieškovui, kilusį iš ginčo sutarties netinkamo vykdymo, atliko vienašališkus ir nepagrįstus mokėjimų perskaičiavimus, kurių metu nustatė tariamą permoką, ir padarė nepagrįstą išvadą, kad turi vienarūšį galiojantį reikalavimą ieškovo atžvilgiu. Atsakovas kildina savo reikalavimą iš ieškovo neva įvykdyto delikto (neteisėtai taikyto didesnio elektros energijos tarifo), tačiau nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę, jog ieškovo atžvilgiu buvo pritaikyta deliktinė civilinė atsakomybė, jog yra aiškiai ir neginčytinai nustatytas atsakovo priešpriešinis reikalavimas ieškovui, jog šis reikalavimas yra vykdytinas. Nors įskaitymas galimas vienašaliu pareiškimu, tačiau atsakovas iki bylos nagrinėjimo pradžios nebuvo pareiškęs ieškovui apie įskaitymą. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad neva tokį įskaitymą atsakovas atliko 2009-11-19 pranešimu, nes ieškovas 2009-11-19 gavo ne atsakovo pranešimą apie įskaitymą, bet atsakovo 2009-11-03 PVM sąskaitą-faktūrą Nr.STR000291 ir 2009-11-05 tarpusavio suderinimo aktą, pasirašytą tik atsakovo. Aplinkybę, kad 2009-11-19 pranešimu atsakovas neatliko jokio įskaitymo, patvirtina ir ieškovo 2009-12-03 raštas „Dėl įsiskolinimo“, kuriuo ieškovas pakartotinai reikalavo padengti įsiskolinimą. Atsakovas neatliko įskaitymo iki ieškinio šioje byloje padavimo, todėl pagal CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas bylos nagrinėjimo metu įskaitymas yra negalimas. Nors ieškovas atkreipė pirmosios instancijos teismo dėmesį į tai, kad atsakovo prieštaravimų argumentai dėl įskaitymo yra suformuluoti tarsi priešieškinio reikalavimas, o CPK 430 straipsnio 4 dalies nuostatos imperatyviai draudžia dokumentiniame procese reikšti priešieškinį, tačiau teismas dėl to iš viso nepasisakė. Atsakovas vienašališkai paskaičiavo, o teismas nepagrįstai pritarė tokiam paskaičiavimui, kad atsakovas neva permokėjo ieškovui 47671,21 Lt. Atsakovo faktiškai ieškovui sumokėtų ir neva permokėtų mokėjimų už elektros energiją faktas byloje taip pat nebuvo įrodytas. Tinkamai aiškinant ginčo sutarties nuostatas, matyti, kad jokia tariama atsakovo permoka negalėjo susidaryti, nes ieškovas teisėtai, pagrįstai ir pagal sutarties nuostatas išrašydavo PVM sąskaitas-faktūras, kurias ieškovas privalėjo apmokėti. Teismas neatsižvelgė į byloje esančių įrodymų tarpusavio ryšį bei patikimumą. Ieškovas nurodė, kad atsakovo 2009-11-19 pranešimas apie tariamą įskaitymą galimai yra surašytas šios bylos nagrinėjimo metu atgaline data, siekiant suklaidinti teismą melagingu suklastotu rašytiniu įrodymu. Dėl to, vadovaujantis CPK 184 straipsnio 2 dalimi, toks atsakovo pateiktas 2009-11-19 pranešimas teismo negalėjo būti pripažintas įrodymu. Teismas pažeidė CPK 249 straipsnyje įtvirtintas bylos nagrinėjimo iš esmės taisykles bei šalių lygiateisiškumo principą (CPK 17 str.), nes teismo posėdžio metu realiai nebuvo pagarsinti visi atsakovo pateikti įrodymai, nors, priimdamas skundžiamą sprendimą, jais rėmėsi.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas UAB „Belvilis“ prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, jog apeliantas nesąžiningai nutyli, kad greta reikalavimų dėl skolos priteisimo, pareiškė nauju pagrindu grindžiamą reikalavimą, kuriuo ginčijo savarankišką sandorį - įskaitymą. Atsiliepimu bei prašymu apeliantas ginčijo atsakovo įskaitymo pagrindu buvusias aplinkybes. Apeliantas nurodė, kad iš atsakovo pagrįstai reikalavo didesnių sumų sumokėjimo už elektros energiją, negu pats faktiškai mokėjo elektros energijos tiekimo įmonei. Taip apeliantas pakeitė savo reikalavimo pagrindą ir dalyką. Teismas teisingai nurodė, kad faktinės aplinkybės, susijusios su elektros energijos perdavimu atsakovui visą sutarties galiojimo laiką, nebuvo pirminio ieškinio pagrindu. Kadangi ieškinio dalyko ir pagrindo keitimas yra draudžiamas dokumentiniame procese (CPK 430 str. 4 d.), teismas šiomis apelianto prielaidomis pagrįstai nesivadovavo. Apeliantas skunde nesuformuluoja jokio konkretaus prašymo, kuris būtų grindžiamas pastabomis dėl menamai netinkamai aiškintų sutarties nuostatų, todėl nėra aišku, ko šiuo paaiškinimu apeliantas apskritai siekia. Prielaidomis dėl menamai netinkamo sutarties aiškinimo apeliantas ginčija sprendimo motyvus, tačiau ne galutinę sprendimo išvadą. Sutarties nuostatos dėl atsiskaitymo už elektros energiją apskritai neturėjo būti aiškinamos nagrinėjamoje byloje (CPK 430 str. 4 d.). Apeliantas tvirtina, kad jis turi teisę reikalauti atsakovo tokių pat sumų, kokias atsakovas mokėtų, pirkdamas elektros energiją iš tiekėjo, t.y. apeliantas save prilygina elektros energijos tiekėjui, nors neturi teisės verstis elektros energijos pardavimo veikla. Todėl toks sutarties nuostatų aiškinimas prieštarauja imperatyvioms teisės aktų nuostatoms ir yra neteisėtas. Atsakovas sutarties pagrindu nuomotas patalpas naudojo nuo 2004-01-01 iki 2010-01-31. Visą šį laikotarpį apeliantas tiekė elektros energiją atsakovui ir už tai reikalavo mokėti kainą, didesnę nei pats apeliantas mokėjo elektros energijos tiekėjui. Tačiau išlaidas, viršijančias pajamas (pelną) iš elektros energijos perdavimo veiklos, turi teisę gauti tik atitinkamą licenciją turintys ūkio subjektai. Kitiems subjektams, neturintiems atitinkamos licencijos, draudžiama vykdyti elektros energijos tiekimo veiklą, taigi ir pardavinėti elektros energiją už savo paties nustatytas kainas. Teismas, įvertinęs teisės aktų nuostatas ir sutarties turinį, pagrįstai nustatė, kad sutartimi atsakovas įsipareigojo apmokėti už elektros energiją tarifu, kokį moka apeliantas tiekimo įmonei. Apeliantas neigia gavęs atsakovo pranešimą apie įskaitymą ir todėl įskaitymas tariamai nėra įvykęs. Tačiau atsakovas kartu su prieštaravimais pateikė siuntos pristatymo patvirtinimą, iš kurio matyti, kad apeliantui 2009-11-18 buvo siunčiama pašto siunta. Atsakovas tvirtina, kad šia pašto siunta apeliantui įteikė taip pat ir pranešimą dėl įskaitymo. Apeliantas šio argumento nepripažįsta, tačiau jį siekia paneigti savo paties parengtu gautų dokumentų registracijos žurnalo nuorašu bei atsakovo vėliau pateiktu pranešimu dėl permokos už elektros energiją. Tačiau visos aplinkybės, kuriomis remiamasi atsakovo pranešime dėl įskaitymo, jau buvo atsiradusios iki pranešimo įteikimo apeliantui. Apelianto pateikiamas gautų dokumentų registracijos žurnalas yra parengtas paties apelianto, todėl yra nepatikimas, neturi įrodomosios galios. Todėl, vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, sprendime pagrįstai nurodyta, kad pranešimas apie įskaitymą buvo įteiktas atsakovui. Apeliantas pasirinko netinkamą pažeistų teisių gynimo būdą (CK 1.137 str.), t.y. neginčijo pranešimo apie įskaitymą, tačiau reikalavo jau pasibaigusios prievolės vykdymo. Atsakovas tinkamai ir pagrįstai, remdamasis imperatyviomis teisės aktų nuostatomis bei sutarties teksto analize, informavo apeliantą apie priešpriešinę piniginę reikalavimo teisę bei atitinkamai nurodė, kad visoje apelianto reikalavimo teisės apimtyje yra taikomas įskaitymas. Ieškovas, siekdamas paneigti pritaikytą įskaitymą (nuginčyti šį sandorį), turi pareikšti atitinkamą reikalavimą teisme. Ryšium su dokumentiniame procese taikomais apribojimais (CPK 430 str. 4 d.), toks reikalavimas nagrinėjamoje byloje pareikštas negali būti. Todėl atsakovo atliktam įskaitymui esant nenuginčytam, teismas pagrįstai sprendė, kad apelianto ieškinyje nurodyta prievolė yra pasibaigusi (CK 6.130 str. 1 d.). Apeliantas nurodo, kad atsakovas nėra pateikęs įrodymų, patvirtinančių permokos sumokėjimo faktą apeliantui. Tačiau sumokėjimo faktą patvirtinantys dokumentai nebuvo pateikti, atsižvelgus į aplinkybę, jog apeliantas atsiskaitymo fakto už visą sutartinių santykių laikotarpį neginčijo, o šalių pripažintų (neginčijamų) aplinkybių papildomai įrodinėti nereikia (CPK 182 str. 5 p.). Atsakovo permokos faktą įrodo ir aplinkybė, kad nagrinėjamoje byloje apeliantas reikalavo sumokėti tik už laikotarpį nuo 2009-10-21 iki 2010-01-31. Taigi laikytina, kad už visą likusį laiką atsakovas yra tinkamai atsiskaitęs. Apeliantas taip pat nepagrįstai nurodo, kad teismo posėdžio metu buvo pažeistos bylos nagrinėjimo iš esmės taisyklės, tačiau byla buvo išnagrinėta laikantis tiek rungtyniškumo, tiek ir šalių lygiateisiškumo principų.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ieškovo atstovas apeliacinį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti, atsakovo atstovas – prašė atmesti. Teismo posėdyje CPK 314 straipsnio tvarka buvo priimti ir ištirti nauji įrodymai – UAB „Belvilis“ mokėjimo dokumentai ir jų suvestinė.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovo MG AB „Precizika“ apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo panaikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Bylos duomenys tvirtina, kad ši civilinė byla ieškovo MG AB „Precizika“ prašymu buvo išnagrinėta dokumentinio proceso tvarka (CPK XXII skyrius), kuriam taikytinos specialios proceso teisės normos. Viena iš jų yra numatyta CPK 430 straipsnio 4 dalyje – dokumentiniame procese negalima pakeisti ieškinio dalyko ir pagrindo, padidinti ieškinio reikalavimus bei pareikšti priešieškinį. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą teismo posėdyje po to, kai atsakovas pareiškė prieštaravimus dėl preliminaraus sprendimo, konstatavo, jog ieškovas bylos nagrinėjimo metu keičia ieškinio dalyką ir pagrindą (pateikė papildomą savarankišką reikalavimą), o tai pagal CPK nuostatas yra draudžiama (CPK 141 str. 1 d., 430 str. 4 d.). Apeliantas, nesutikdamas su tokia teismo išvada, skunde teigia, kad visos bylos nagrinėjimo metu jis reikalavo skolos iš atsakovo priteisimo ir jokie papildomi reikalavimai nagrinėjamoje byloje pareikšti nebuvo, tačiau sutikti su tokiais apelianto teiginiais nėra pagrindo, kadangi jie neatitinka faktinių bylos aplinkybių.
Iš ieškinio (b.l. 1-3) matyti, kad ieškovas reikalauja iš atsakovo skolos priteisimo. Šio reikalavimo pagrindas yra šalių sutartis (b.l. 6-8) ir iš jos atsiradusi atsakovo skolinė prievolė. Atsakovas prieštaravimuose dėl preliminaraus teismo sprendimo ir ieškinio (b.l. 47-57) su ieškovo reikalavimais nesutiko, motyvuodamas tuo, kad ieškovas pagal galiojančius teisės aktus galėjo reikalauti iš atsakovo už perteiktą elektros energiją tik tokių sumų, kurias pats turėjo mokėti elektros energijos tiekimo įmonei. Tuo tarpu atsakovas nustatė, kad ieškovas mokėjo už tiekiamą elektros energiją ženkliai mažesnes sumas negu atsakovas mokėjo ieškovui, todėl atsakovas pateikė ieškovui permoką pagrindžiantį paskaičiavimą ir informavo ieškovą apie pritaikytą įskaitymą ieškovo piniginių reikalavimų atžvilgiu. Iš ieškovo atsiliepimo į prieštaravimus (b.l. 73-77) ir prašymo (b.l. 140-141) matyti, kad šalia reikalavimo dėl skolos priteisimo ieškovas pareiškė nauju pagrindu grindžiamą reikalavimą, kuriuo ginčija savarankišką sandorį – įskaitymą, t.y. naujais procesiniais dokumentais ieškovas jau ginčija atsakovo įskaitymo pagrindu buvusias aplinkybes. Ieškovas nurodė, kad iš atsakovo pagrįstai reikalavo didesnių sumų sumokėjimo už elektros energiją, negu pats faktiškai mokėjo elektros energijos tiekimo įmonei, t.y. reikalavimo pagrindu nurodė ne tik šalių sutarties pažeidimą, bet ir teisę reikalauti papildomų sumų už pertiektą elektros energiją. Be to, remdamasis šia aplinkybe, ieškovas pakeitė ir reikalavimo dalyką, nes pradėjo ginčyti atsakovo pranešimą dėl įskaitymo. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad faktinės aplinkybės, susijusios su elektros energijos perdavimu atsakovui visą sutarties galiojimo laiką, nebuvo pirminio ieškinio pagrindu ir dėl to teisingai įvertino jas kaip ieškinio pagrindo keitimą, o ieškovo siekį nuginčyti atsakovo atliktą įskaitymą, kaip ieškinio dalyko pakeitimą. Kadangi ieškinio dalyko ir pagrindo keitimas, kaip jau buvo minėta, yra draudžiamas dokumentiniame procese (CPK 430 str. 4 d.), pirmosios instancijos teismas šiais apelianto atsikirtimais pagrįstai nesivadovavo ir jų netenkino. Taigi ieškovo tiek atsiliepime į prieštaravimus, tiek ir apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, kuriais siekiama nuginčyti atsakovo atliktą įskaitymą, iš esmės nėra susiję su nagrinėjamoje byloje ieškovo pareikšto pradinio ieškinio pagrindu ir dalyku. Savarankiškas reikalavimas, grindžiamas naujomis faktinėmis aplinkybėmis, negalėjo būti pareikštas dokumentiniame procese, o turėjo būti pareikštas kaip savarankiškas reikalavimas kitoje civilinėje byloje. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė ieškinio pagrindo ir dalyko keitimą reglamentuojančias teisės normas, ieškinį išnagrinėdamas dokumentinio proceso tvarka.
Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, konstatavo, jog byloje tarp šalių yra kilęs ginčas dėl elektros energijos tarifo dydžio. Ieškovas teigė, kad jis turėjo teisę reikalauti iš atsakovo didesnės kainos negu pats faktiškai mokėjo elektros energijos tiekėjui. Atsakovas tvirtino, jog ieškovas turėjo teisę reikalauti tik tokių sumų, kurias faktiškai patyrė dėl elektros energijos tiekimo atsakovui. Teismas, remdamasis šalių sutarties priedo I.4 punktu, kuriame numatyta, jog atsakovas už elektros energiją apmoka pagal elektros energijos skaitiklio parodymus, pagal galiojančius elektros energijos tiekimo įmonės tarifus, bei įvertinęs abiejų šalių argumentus, konstatavo, kad nenustatyta, jog pagal šalių sutartį atsakovas būtų įpareigotas mokėti papildomus mokesčius, susijusius su elektros energijos tiekimu, tinklų priežiūra. Ieškovas su tokia teismo išvada nesutinka, apeliaciniame skunde nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino šalių sutarties nuostatas, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu nagrinėjamoje byloje šalių sutarties nuostatos dėl atsiskaitymo už elektros energiją apskritai neturėjo būti aiškinamos, kadangi byla buvo nagrinėjama dokumentinio proceso tvarka ir reikalavimas dėl įskaitymo nuginčijimo negalėjo būti pareikštas (CPK 430 str. 4 d.). Nepaisant to, teisėjų kolegija iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo atliktam šalių sutarties sąlygų vertinimui.
Apeliantas tvirtina, kad šalys susitarė, jog atsakovas mokės ieškovui už elektros energiją pagal tarifus, kurie yra nustatyti elektros energijos tiekėjo vartotojų grupei, kuriai priklausytų atsakovas, pats tiesiogiai pirkdamas elektros energiją iš licencijuoto tiekėjo. Tokiu būdu ieškovas prilygina save elektros energijos tiekėjui (licencijuotam elektros energijos pardavėjui), nors jis neturi teisės verstis elektros energijos pardavimo veikla. Todėl toks sutarties nuostatų aiškinimas, kaip norėtų apeliantas, yra negalimas dėl prieštaravimo imperatyvioms teisės aktų nuostatoms, todė atmestinas kaip nepagrįstas. Bylos duomenys tvirtina, kad atsakovas šalių sutarties pagrindu nuomotas patalpas naudojo nuo 2004-01-01 iki 2010-01-31. Visą šį laikotarpį ieškovas tiekė elektros energiją atsakovui ir už tai reikalavo mokėti kainą, didesnę nei pats ieškovas mokėjo elektros energijos tiekėjui. Pagal teisės aktus išlaidas, viršijančias pajamas (pelną) iš elektros energijos perdavimo veiklos, turi teisę gauti tik atitinkamą licenciją turintys ūkio subjektai (Elektros energetikos įstatymo 2 str. 17, 32 d.) — nepriklausomi tiekėjai (EEĮ 2 str. 16, 32 d.) bei visuomeniniai tiekėjai (EEĮ 2 str. 43, 32 d.). Kitiems subjektams, neturintiems atitinkamos licencijos, draudžiama vykdyti elektros energijos tiekimo veiklą ir pardavinėti elektros energiją už savo paties nustatytas kainas. Todėl ir apeliantas visą sutartinių santykių laiką iš atsakovo turėjo teisę reikalauti ne AB Rytų skirstomųjų tinklų ar bet kurio kito elektros energijos tiekėjo nustatytą elektros energijos pardavimo kainą, o tik sutartimi sulygtą elektros energijos tarifą, kokį mokėjo pats tiekimo įmonei. Todėl teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad atsakovas sutartimi įsipareigojo apmokėti už elektros energiją tarifu, kokį mokėjo ieškovas elektros energijos tiekimo įmonei. Apeliacinio skundo motyvai šios išvados pagrįstumo nepaneigia.
Ieškovas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad atsakovas jam nebuvo įteikęs pranešimo apie įskaitymą, todėl įskaitymas tarp šalių nėra įvykęs, o atsakovo pateiktas į bylą tokio pranešimo nuorašas galimai surašytas atgaline data. Tačiau toks apelianto teiginys prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams ir nėra pagrįstas objektyviais neginčijamais įrodymais. Atsakovas kartu su prieštaravimais teismui pateikė siuntos pristatymo patvirtinimą, iš kurio matyti, kad apeliantui 2009-11-18 buvo siunčiama pašto siunta. Atsakovas neneigia, kad nurodytą dieną ieškovo siųstą pašto siuntą yra gavęs, tačiau įrodinėja, kad su šia siunta atsakovas jam neatsiuntė ir neįteikė pranešimo dėl įskaitymo. Tokius savo teiginius apeliantas įrodinėja savo paties parengtu gautų dokumentų registracijos žurnalo nuorašu bei atsakovo vėliau pateiktu pranešimu dėl permokos už elektros energiją. Tačiau visos aplinkybės, kuriomis atsakovas remiasi savo pranešime dėl įskaitymo, o būtent - atsakovo permoka ieškovui - jau buvo atsiradusios iki pranešimo įteikimo. Apelianto pateiktas gautų dokumentų registracijos žurnalas yra parengtas paties apelianto, todėl negali būti vertinamas kaip objektyvus įrodymas, besąlygiškai patvirtinantis apelianto nurodytas aplinkybes, nes ieškovas šiame dokumente gali įrašyti bet kokius įrašus savo pasirinkimu. Todėl minimas ieškovo gautų dokumentų registracijos žurnalo išrašas nepaneigia atsakovo pateiktų įrodymų, kad ieškovui buvo siųsta ir jo gauta pašto siunta, kurioje, tarp kitų buvo ir pranešimas apie įskaitymo taikymą. Todėl, vadovaudamasis tikimybių pusiausvyros principu, pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai nurodė, kad minimas pranešimas buvo įteiktas atsakovui. Ieškovas neginčijo pranešimo apie įskaitymą, tačiau reikalavo jau pasibaigusios prievolės vykdymo.
Atmestini apelianto argumentai dėl atsakovo reikalavimo teisės vykdytinumo, nes atsakovas tinkamai ir pagrįstai informavo ieškovą apie priešpriešinę piniginę reikalavimo teisę bei atitinkamai nurodė, kad visoje ieškovo reikalavimo teisės apimtyje yra taikomas įskaitymas. Nei įstatymas, nei teismų praktika ar doktrina nenustato, kad įskaitomi gali būti tik teismo įsiteisėjusiu sprendimu patvirtinti reikalavimai. Todėl nagrinėjamu atveju atsakovas pagrįstai taikė įskaitymą ieškovo atžvilgiu. Ieškovas, siekdamas paneigti pritaikytą įskaitymą (nuginčyti šį vienašalį sandorį), turi pareikšti atitinkamą reikalavimą teisme. Ryšium su dokumentiniame procese taikomais apribojimais (CPK 430 str. 4 d.), toks reikalavimas nagrinėjamoje byloje pareikštas negali būti. Todėl atsakovo atliktam įskaitymui esant nenuginčytam, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad apelianto ieškinyje nurodyta prievolė yra pasibaigusi (CK 6.130 str. 1 d.). Įskaitymui, kaip ir bet kokiam kitam sandoriui, galioja sandorio teisėtumo prezumpcija (CK 1.78 str. 2 d.). Todėl ir nagrinėjamoje byloje pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką atsakovui nereikia pareikšti priešieškinio, kad ieškinys būtų atmestas ryšium su iki tol atliktu apelianto reikalavimo teisės įskaitymu. Atsakovas apie pritaikytą įskaitymą informavo teismą, gindamasis nuo pareikšto ieškinio, todėl toks pareiškimas nelaikytinas priešiniu reikalavimu, juo labiau, kad nagrinėjamoje byloje priešieškinys ir negalėjo būti pareikštas. Dėl to ir ieškovo apeliacinio skundo argumentai dėl įskaitymo pagrįstumo/nepagrįstumo, atsakovo reikalavimo teisės buvimo/nebuvimo nenagrinėtini šioje civilinėje byloje. Kaip minėta, nurodyti apelianto argumentai galėtų būti kitos civilinės bylos nagrinėjimo dalyku, pareiškus ieškinį dėl įskaitymo nuginčijimo. Šioje byloje tokį reikalavimą, kaip jau buvo pasisakyta, pareikšti draudžia įstatymas.
Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad atsakovas nepateikė į bylą įrodymų, patvirtinančių permokos sumokėjimo faktą. Toks apelianto argumentas iš esmės yra pagrįstas, tačiau, kaip tvirtina bylos duomenys, ieškovas atsiskaitymo fakto už visą sutartinių santykių laikotarpį neginčijo, o šalių pripažintų (neginčijamų) aplinkybių papildomai įrodinėti nereikia (CPK 182 str. 5 p.). Be to atsakovo permokos faktą įrodo ir aplinkybė, kad nagrinėjamoje byloje ieškovas reikalavo sumokėti tik už laikotarpį nuo 2009-10-21 iki 2010-01-31, kas leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog už visą likusį laiką atsakovas yra tinkamai atsiskaitęs. Nepaisant to, apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovas pateikė ir teisėjų kolegija CPK 3I4 straipsnio tvarka priėmė bei ištyrė naujus įrodymus – atsakovo mokėjimo dokumentus ir jų suvestinę, kas neginčijamai patvirtina atsakovo sumokėjimo ir susidariusios permokos faktą.
Apeliaciniame skunde ieškovas tvirtina, kad teismo posėdžio metu buvo pažeistos bylos nagrinėjimo iš esmės taisyklės, kadangi atsakovo atstovas nepateikė apelianto atstovui rašytinių paaiškinimų, kurie buvo prijungti prie bylos medžiagos bei kuriais teismas vadovavosi, priimdamas galutinį sprendimą. Tačiau, kaip matyti iš teismo sprendimo, jame remiamasi atsakovo atsikirtimais, išdėstytais prieštaravimuose, bei žodžiu atsakovo atstovo pateiktais paaiškinimais. Teismo sprendime nuorodos į atsakovo atstovo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus nėra, nors jie iš esmės ir nesiskiria nuo atsakovo atstovo žodinių paaiškinimų, įtrauktų į teismo posėdžio protokolą. Apeliantas pripažįsta, kad jo atstovė turėjo galimybę į pateiktus paaiškinimus, kuriais sprendime remiasi teismas, atsikirsti. Todėl nėra pagrindo teigti, kad byla buvo išnagrinėta nesilaikant rungtyniškumo ar šalių lygiateisiškumo principų. Be to apeliantas konkrečiai ir nenurodo, prie kokios konkrečios teismo išvados buvo prieita remiantis atsakovo rašytiniais paaiškinimais, kurie tariamai nebuvo pateikti apeliantui (CPK 12 str., 178 str.). Procesinių teisės normų pažeidimas sudaro pagrindą panaikinti teismo sprendimą, tik tada, kai dėl šio pažeidimo byla galėjo būti išspręsta neteisingai (CPK 329 str. 1 d.). Apeliantas tokių aplinkybių nenurodo ir neįrodo. Vien tik pats tam tikrų byloje esančių dokumentų nepateikimo apeliantui faktas, kai jais iš esmės nesiremiama priimant sprendimą, nesudaro pagrindo teismo sprendimui panaikinti.
Kiti ieškovo apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat nesudaro pagrindo skundžiamam teismo sprendimui panaikinti.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad aplinkybių, kurios būtų pagrindu panaikinti iš esmės pagrįstą ir teisingą pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliantas nenurodė ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė, todėl skundžiamas teismo sprendimas paliekamas galioti nepakeistas.
Atmetus apeliacinį skundą iš ieškovo priteistina valstybei 6,40 Lt pašto išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str., 96 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo Mokslinės gamybinės akcinės bendrovės „Precizika“ (įmonės kodas 122663561) valstybei 6 (šešis) litus 40 centų pašto išlaidų.