- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-05-30
- Bylos Nr.
- 2A-466/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-01682-2010-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danguolė Martinavičienė, Alė Bukavinienė, Donatas Šernas
- Ieškovas
- S. L.
- Atsakovas
- A. Š., M. Š.
- Kategorijos
- 75.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo S. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1407-413/2011 pagal ieškovo S. L. ieškinį atsakovams A. Š. ir M. Š. dėl skolos priteisimo ir atsakovės M. Š. priešieškinį ieškovui S. L. dėl paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n ustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų 200 000 Lt skolos, 6 684 Lt palūkanų, 10 proc. metinių procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad su atsakovu A. Š. 2005 m. kovo 4 d. sudarė 200 000 Lt paskolos sutartį, pagal kurią atsakovas paskolos sumą turėjo grąžinti iki 2010 m. kovo 4 d., tačiau prisiimtų įsipareigojimų neįvykdė. Ieškovo teigimu, paskolos sutartį atsakovas A. Š. sudarė, būdamas santuokoje su atsakove M. Š., todėl pagal CK 3.92 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą prezumpciją laikytina, kad atsakovas paskolos sutartį sudarė su sutuoktinės sutikimu, o prievolės, atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, yra vykdomos iš bendro sutuoktinio turto (CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
Atsakovė M. Š. priešieškiniu prašė pripažinti ieškovo ir atsakovo paskolos sutartį, įformintą atsakovo 2005 m. kovo 4 d. paskolos rašteliu, nesudaryta ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad jai atsakovas (buvęs sutuoktinis) sakė, jog ieškovas 200 000 Lt jam realiai neperdavė, o paskolos raštelį atsakovas buvo įkalbėtas pasirašyti ieškovui iš atsakovo reikalaujant sumokėti palūkanas atsakovui laiku negrąžinus 2002 m. kovo 4 d. gautos 400 000 Lt paskolos. Ieškovė taip pat nurodė, kad su atsakovu santuoka buvo nutraukta 1982 m. sausio 11 d. teismo sprendimu, tačiau civilinės metrikacijos įstaigoje ištuoka įregistruota 2010 m. gruodžio 14 d. Atsakovės teigimu, sutuoktiniai ilgą laiką bendravo dėl bendrų vaikų, tačiau santykiai visiškai nutrūko nuo 2004 m. pradžios, todėl apie 2005 m. kovo 4 d. paskolos sutartį ji nieko nežinojo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apygardos teismas 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, o priešieškinį atmetė: priteisė ieškovui iš atsakovo A. Š. 200 000 Lt skolos, 6 684 Lt palūkanų, 5 proc. metinių procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas. Teismas pripažino nepagrįstais atsakovės M. Š. argumentus, kad paskolos sutartis tarp ieškovo ir atsakovo nebuvo sudaryta ir priešieškinį atmetė. Teismas nesutiko ir su ieškovo argumentais, kad pagal CK 3.92 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą prezumpciją ir CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktą atsakovas paskolos sutartį sudarė su sutuoktinės (atsakovės) sutikimu, dėl ko prievolė, atsiradusi iš paskolos sandorio, nors ir sudaryto vieno sutuoktinio vardu, turi būti vykdoma iš bendro sutuoktinio turto. Teismas pažymėjo, kad sutuoktinių bendras prievoles reglamentuojančiame CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punkte išskiriamos dvi prievolių grupės: prievolės, atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba kito sutuoktinio vėliau patvirtintų; prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais. Teismo vertinimu, nagrinėjamo ginčo atveju ieškovo ir atsakovo paskolos sutartis priskirtina prie antrosios grupės prievolių pagrindų, jeigu ji būtų sudaryta šeimos interesais. Šiuo atveju ieškovas turi įrodyti, kad paskolos sutartis buvo sudaryta šeimos interesais. Pagal bylos duomenis teismas nenustatė, kad atsakovui suteikta paskola buvo panaudota šeimos interesais, ieškovas šios aplinkybės neįrodinėjo ir apsiribojo CK 3.92 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta kito sutuoktinio sutikimo prezumpcija, kuri pagal kasacinio teismo praktiką nereiškia prezumpcijos, kad toks sandoris buvo sudarytas šeimos interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Priešingai, teismas nepaneigtais ir daugiau tikėtinais laikė atsakovės M. Š. argumentus, kad apie suteiktą paskolą jai nebuvo žinoma, nes atsakovai sandorio sudarymo metu kartu negyveno ir bendro ūkio nevedė. Šią išvadą teismas padarė, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas negalėjo paaiškinti, kodėl 2005 m. kovo 4 d. paskolos sutartis, skirtinai nei ankstesnė 2002 m. kovo 4 d. (sprendime klaidingai nurodyti metai – 2004) paskolos sutartis, nebuvo sudaryta notarine tvarka, sudaryme nedalyvavo atsakovė ir nebuvo imtasi prievolės užtikrinimo būdų, be to, kodėl, suėjus pirmos paskolos grąžinimo terminui ir atsakovui jos negrąžinus, ieškovas tą pačią dieną suteikė atsakovui dar vieną didelės vertės paskolą. Teismas, atsižvelgęs į atsakovės ir jos liudytojų nurodytas aplinkybes apie atsakovų gyvenimą skyrium, nerado pagrindo išvadai, kad atsakovų prievolė grąžinti paskolą yra solidari, todėl reikalavimą priteisti paskolą iš atsakovės, kaip solidariosios prievolės dalyvės, pripažino nepagrįstu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovas S. L. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinys dėl skolos ir palūkanų priteisimo iš atsakovės M. Š., ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – priteisti ieškovui iš atsakovės solidariai (su atsakovu A. Š.) 200 000 Lt skolos, 6 684 Lt palūkanų ir 5 proc. metinių procesinių palūkanų. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. CK 3.92 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad sutuoktinis sandorius sudaro, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, išskyrus atvejus, kai sandoriui sudaryti reikalingas rašytinis kito sutuoktinio sutikimas. Įstatymai nenumato, kad vienam iš sutuoktinių paskolai gauti būtų reikalingas kito sutuoktinio sutikimas, todėl vienam iš sutuoktinių gavus paskolą ir kitam sutuoktiniui nenuginčijus minėtos prezumpcijos, turėtų būti taikoma CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtinta solidari abiejų sutuoktinių atsakomybė prieš kreditorių. Tuo tarpu CK 3.109 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad solidarioji sutuoktinių prievolė neatsiranda, jeigu vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio sutikimo ima paskolą, kai tai nėra būtina bendriesiems šeimos poreikiams tenkinti. Kreditoriui neįrodžius, kad vienas iš sutuoktinių gavo paskolą, būtiną šeimos poreikiams tenkinti, solidari abiejų sutuoktinių atsakomybė netaikytina. Esant nurodytų teisės normų tarpusavio konkurencijai, kiek tai susiję su paskolos sutarčių sudarymu vieno iš sutuoktinių vardu, vienos ar kitos normos taikymas turėtų priklausyti nuo individualių bylos aplinkybių ir derinamas su teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Apelianto nuomone, teismas netinkami aiškino ir taikė minėtas materialinės teisės normas ir neobjektyviai įvertino šioje byloje esančius įrodymus.
2. Atsakovė, atsikirsdama į ieškinį, įrodinėjo aplinkybes, kad ji su atsakovu bendro ūkio nevedė ir kartu negyveno, o ne CK 3.109 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą aplinkybę, kad atsakovo paimta paskola nebuvo reikalinga abiejų atsakovų bendram turtui pagerinti ar išlaikyti. Atsakovės šioje byloje įrodinėtos aplinkybės, kad ji su atsakovu bendro ūkio nevedė ir kartu negyveno, yra prieštaringos. Atsakovė atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su atsakovu bendro ūkio nevedė ir kartu negyveno nuo 1982 m., toliau nurodė, kad su atsakovu bendravo tik dėl savo nepilnamečių vaikų, o kai jie tapo pilnamečiais (apelianto teigimu, jauniausias sūnus pilnamečiu tapo 1994 m.), bendrų interesų su atsakovu nebeliko, tačiau toliau atsiliepime nurodo, kad su atsakovu nustojo bendrauti 2002-2003 m. Atsakovės liudytojai patvirtino, kad atsakovai kartu gyveno ir vedė bendrą ūkį iki 2002-2003 m., o ieškovo liudytojai nurodė, kad 2005 m. kovo 4 d. paskolos sutarties sudarymo metu ir po jos sudarymo, t. y. 2008-2009 m. ir vėliau, atsakovai kartu gyveno ir vedė bendrą ūkį. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad atsakovai 2002 m. prievolės grąžinti ieškovui 400 000 Lt paskolą įvykdymui užtikrinti įkeitė jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį ūkį, bendrosios jungtinės nuosavybės teise įsigijo žemės sklypą ir gyvenamąjį namą, kurį 2005 m. bendrai įkeitė. Šias aplinkybes patvirtina apelianto pridedamas 2011 m. gruodžio 6 d. gautas hipotekos registro išrašas, iš kurio matyti, kad 2005 m. sausio 5 d. ir 2008 m. kovo 28 d. hipotekos sandoriai sudaryti abiejų atsakovų, užtikrinant atitinkamai 275 000 Lt ir 198 000 Lt paskolų grąžinimą. Nurodyti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad 2005 m. kovo 4 d. paskolos sutarties sudarymo metu ir po jos sudarymo atsakovai sudarinėjo sandorius su jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančiu nekilnojamuoju turtu, bendrai jį valdė, periodiškai skolinosi pinigus ne tik iš ieškovo, bet ir kitų asmenų. Atsakovė įrodinėjo, kad, nutraukus santuokinius ryšius su atsakovu, visas ūkis, esantis (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teise liko atsakovui, nors Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis patvirtina, jog atsakovė, kaip bendraturtė, padavė atskirąjį skundą dėl hipotekos teisėjo nutarties, kuria buvo areštuotas minėtas ūkis. Kaip nurodė ieškovas, pagal 2005 m. kovo 4 d. paskolos sutartį paskola buvo suteikta būtent šio ūkio išlaikymui ir pagerinimui. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad šiam ūkiui jokios investicijos iki 2005 m. kovo 4 d. nebuvo reikalingos. Pažymėtina, kad atsakovė santuokos nutraukimą pagal 1982 m. sausio 11 d. teismo sprendimą civilinės metrikacijos įstaigoje įregistravo 2010 m. gruodžio 14 d., t. y. gavusi ieškinį dėl 200 000 Lt skolos priteisimo. Po ištuokos įregistravimo atsakovų santuokoje įgytas turtas liko nepadalytas, todėl atsakovo gauta paskola abiejų atsakovų turto išlaikymui ir pagerinimui buvo paimta ir atsakovės interesais. Prievolė dėl šios paskolos grąžinimo turėjo būti pripažinta solidaria.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė M. Š. prašo jį atmesti, Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimo skundžiamą dalį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas, turėtas apeliacinės instancijos teisme, ir panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių atsakovės vardu registruotam nekilnojamam taikymo. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas pagrįstai nurodė, kad nagrinėjamo ginčo atveju ieškovo ir atsakovo sudaryta paskolos sutartis pagal CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktą galėtų būti priskirta prie solidarių prievolių, jeigu ji būtų sudaryta šeimos interesais, tačiau ieškovas neįrodė, kad paskolos sutartis buvo sudaryta atsakovų šeimos interesais. Byloje esantys įrodymai, dėl kurių teismas pasisakė ir tinkamai juos įvertino, pavirtina, kad apie paskolos sutartį atsakovė nieko nežinojo.
Šalies argumentai
2. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad atsakovės atsikirtimai į ieškinį yra prieštaringi. Atsakovų santuoka buvo nutraukta 1982 m. sausio 11 d. teismo sprendimu, tačiau dėl vaikų bendravimas tarp sutuoktinių nenutrūko. Santykiai pablogėjo 2002-2003 m., o bendravimas nutrūko 2004 m. pradžioje, tai ir buvo nurodyta atsakovės procesiniuose dokumentuose, paaiškinimuose teismui, šias aplinkybes patvirtino ir liudytojai. Gyvenimas kartu, bendro ūkio vedimas nuo bendravimo su buvusiu sutuoktiniu akivaizdžiai skiriasi ir tapatinti šių veiksmų negalima. Atsakovai užaugino tris vaikus, turi anūkų. Nuo 2002 m. atsakovams priklauso bendra sodyba, todėl kartais jų keliai susikerta. 2005 m. kovo 4 d. paskolos sutartis negali sukelti atsakovei jokių pasekmių, nes paskolos suma nebuvo panaudota šeimos poreikių tenkinimui, ji nebuvo sudaryta šeimos interesais. Ieškovas, būdamas apdairus ir jau turintis patirties skolinant pinigus, akivaizdžiai pareikalautų ir atsakovės parašo ant paskolos sutarties, be to, prievolių tinkamą įvykdymą būtų užsitikrinęs nekilnojamojo turto, kurio atsakovė turėjo pakankamai, įkeitimu. Svarbi aplinkybė, kad ieškovas 2005 m. kovo 4 d. 200 000 Lt sumos neturėjo ir tai patvirtina jo paties pateikta turto deklaracija. Apelianto teiginiai dėl 2002 m. įsigyto nekilnojamojo turto niekaip nesusiję su 2005 m. kovo 4 d. paskolos sutartimi. Apeliantas teigia, kad atsakovė neįrodė, jog bendram ūkiui jokios investicijos iki 2005 m. kovo 4 d. nebuvo reikalingos, tačiau ieškinį turi įrodyti ne atsakovė (CPK 12 ir 178 straipsniai). Atsakovė teisme paaiškino, kodėl ištuoka buvo įregistruota tik 2010 m. Šioje byloje atsakovė vadovavosi CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktu, o pareiga įrodyti, kad paskolos sutartis buvo sudaryta šeimos interesais, tenka ieškovui.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos duomenimis, ieškovas paskolino atsakovui A. Š. 200 000 Lt. Šalys paskolos sandorį įformino 2005 m. kovo 4 d. pasirašytu paskolos rašteliu, kuriuo atsakovas A. Š. įsipareigojo ieškovui grąžinti paskolos sumą iki 2010 m. kovo 4 d. (b. l. 7). Atsakovui A. Š. pažeidus savo įsipareigojimą numatytu terminu grąžinti ieškovui 200 000 Lt, ieškovas ieškiniu prašė priteisti negrąžintą paskolos sumą (su palūkanomis) solidariai iš atsakovo A. Š. ir jo sutuoktinės M. Š.. Ieškovas reikalavimą atsakovo sutuoktinei M. Š., kaip solidariai skolininkei, grindė CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktu, pagal kurį iš bendro sutuoktinių turto vykdomos prievolės, atsirandančios iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba kito sutuoktinio vėliau patvirtintų, taip pat prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais, ir CK 3.92 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią preziumuojama, kad sutuoktinis sandorius sudaro, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, išskyrus atvejus, kai sandoriui sudaryti reikalingas rašytinis kito sutuoktinio sutikimas.
Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl sutuoktinių prievolių, yra išaiškinęs, kad sutuoktiniai kreditoriams atsako pagal skirtingų rūšių prievoles. Sutuoktinių prievolės gali būti asmeninės arba bendros, o bendros – dalinės arba solidariosios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2008). Asmeninės sutuoktinių prievolės yra tokios, kurios yra susijusios su jo asmeniu, asmeniniu turtu arba asmeninių poreikių tenkinimu (CK 3.110 straipsnio 1 dalis, 3.111 straipsnis, 3.115 straipsnio 1 dalis). Bendromis laikomos sutuoktinių prievolės, kurios yra susijusios su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kylančios iš vieno iš sutuoktinių vardu sudarytų sandorių, tačiau esant kito sutuoktinio sutikimui arba vėliau šio sutuoktinio patvirtintų, taip pat kitos šeimos interesais prisiimtos prievolės, bei solidariosios sutuoktinių prievolės (CK 3.109 straipsnio 1-3 dalys). Bendros prievolės vykdomos iš bendro sutuoktinių turto (CK 3.109 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas, suvienodindamas teismų praktiką dėl sutuoktinių prievolių kreditoriams, taip pat kai kuriais kitais, su tuo susijusiais klausimais, išaiškino, kad kreditoriaus ir sutuoktinių santykiuose priklausomai nuo to, kokia prievolė atsiranda – asmeninė ar bendroji, kreditorius įgyja vieną arba du skolininkus, net ir tada, kai sandorį su kreditoriumi yra sudaręs vienas iš sutuoktinių. Sutuoktinių prievolių pobūdis nepreziumuojamas, o nustatomas, vadovaujantis CK 3.109 straipsniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Teismui nenustačius bendros sutuoktinių prievolės, nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškinio reikalavimą prieš prievolėje nedalyvavusį sutuoktinį.
Ieškovas 2005 m. kovo 4 d. su atsakovu sudaryta paskolos sutartimi prisiimta prievolė laikė bendra atsakovų (sutuoktinių) prievole, vykdytina iš bendro turto pagal CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktą, nes, ieškovo teigimu, šiai sutarčiai turi būti taikoma CK 3.92 straipsnio 3 dalyje nustatyta prezumpcija, kad sutuoktinis sandorius sudaro, kai yra kito sutuoktinis, išskyrus atvejus, kai sandoriui sudaryti reikalingas rašytinis kito sutuoktinio sutikimas. Pažymėtina, kad kasacinis teismas, pasisakydamas dėl šios prezumpcijos taikymo vieno iš sutuoktinių vardu prisiimtos paskolos pripažinimui bendra sutuoktinių prievole, yra nurodęs, kad ši prezumpcija netaikoma paskolos sutarčiai. Ši prezumpcija taikoma tik kito sutuoktinio sutikimui ir nereiškia prezumpcijos, kad toks sandoris sudaromas šeimos interesais, t. y. kad iš tokio sandorio kylančios prievolės yra bendros sutuoktinių prievolės CK 3.109 straipsnio prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Pagal savo prigimtį paskolos sutartis nepriskiriama prie sandorių, kuriais yra įgyvendinamos paskolos gavėjo kaip bendro turto savininko teisės, todėl įstatyme nenustatyta reikalavimo, kad tuo atveju, kai sutuoktinis kaip paskolos gavėjas sudaro paskolos sutartį, kitas sutuoktinis išreikštų savo sutikimą žodžiu ar raštu. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, bendras sutuoktinių prievoles reglamentuojančiame CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punkte išskiriamos dvi prievolių grupės. Pirma, tai prievolės, atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba kito sutuoktinio vėliau patvirtintų; antra, prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovo su atsakovu sudarytą paskolos sutartį priskyrė prie antrosios grupės prievolių pagrindų su sąlyga, kad ji būtų sudaryta šeimos interesais. Kadangi ieškovo ir atsakovo sudarytai paskolos sutarčiai atsakovės sutikimas nebūtinas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė CK 3.92 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos prezumpcijos ir nepriskyrė pagal ieškovo ir atsakovo sudarytos paskolos sutartį atsakovo prisiimtos prievolės bendroms sutuoktinių prievolėms. Nagrinėjamu atveju ieškovas, siekdamas su vienu iš sutuoktiniu (atsakovu) sudarytą paskolos sutartį pripažinti bendra sutuoktinių (abiejų atsakovų) prievole, negalėjo remtis CK 3.92 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta prezumpcija, o turėjo įrodyti bendros prievolės sąlygas pagal CK 3.109 straipsnį (CPK 178 straipsnis).
Apibendrindama išdėstytas aplinkybes ir atsakydama į apelianto argumentus dėl CK 3.92 straipsnio 3 dalies ir 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatų aiškinimo ir taikymo, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju ieškovas neteisingai teigė, kad vieno iš sutuoktinių paskolos sutarčiai sudaryti reikalingas kito sutuoktinio sutikimas, todėl be pagrindo prašė taikyti kito sutuoktinio sutikimo prezumpciją, numatytą CK 3.92 straipsnio 3 dalyje.
Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad atsakovė neįrodė aplinkybių, jog ji minėtos paskolos sutarties sudarymo metu su atsakovu bendro ūkio nevedė ir kartu negyveno. Priešingai, būtent apeliantas turėjo įrodyti, kad paskolos sutartis buvo sudaryta atsakovų šeimos interesais, tačiau tokių įrodymų nepateikė. Ieškovo prašymu pirmosios instancijos teisme apklausti liudytojai S. L., A. R., J. L. patvirtino ieškovui palankias aplinkybes, kad jie matė atsakovę kartu su atsakovu ūkyje, esančiame (duomenys neskelbtini) tačiau negalėjo detaliau paaiškinti aplinkybių, susijusių su 2005 m. kovo 4 d. paskolos sutarties sudarymu. Atsakovės prašymu apklausti liudytojai R. M., V. Š., I. P. ir D. T. patvirtino atsakovei palankias aplinkybes, kad atsakovai nuo 2004 m. nebendrauja, gyvena atskirai ir pan. Pagal bylos duomenis atsakovų santuoka buvo nutraukta 1982 m. sausio 11 d. teismo sprendimu, tačiau ištuoka civilinės metrikacijos įstaigoje įregistruota tik 2010 m. gruodžio 14 d., bendras atsakovų turtas nebuvo padalytas (b. l. 37, 71). Atsakovės teigimu, po santuokos nutraukimo sutuoktiniai ilgą laiką bendravo dėl bendrų vaikų, tačiau santykiai visiškai nutrūko nuo 2004 m. pradžios, todėl apie 2005 m. kovo 4 d. paskolos sutartį ji nieko nežinojo. Byloje nustatyta, kad atsakovė nepasirašė 2005 m. kovo 4 d. skolos raštelio, o ieškovas teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme patvirtino, jog, atsakovui 2005 m. kovo 4 d. pasirašant skolos raštelį, atsakovė (jo sutuoktinė) nedalyvavo. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas 2002 m. kovo 4 d. A. Š. įmonei „Rakava“ paskolino 400 000 Lt, tačiau šis sandoris buvo sudarytas notarine tvarka, be to, paskolos grąžinimas buvo užtikrintas atsakovams priklausančio turto hipoteka, hipotekos lakštą pasirašė ir atsakovė (b. l. 65-67, 91). Atidus ir rūpestingas kreditorius tokiais atvejais, kaip nagrinėjamoje byloje, turi galimybę užsitikrinti paskolos grąžinimą papildomomis teisinėmis priemonėmis (laidavimu ir pan.), taip pat gali reikalauti skolininko sutuoktinio pritarimo gauti paskolą, taip suteikiant paskolos sutarčiai bendros sutuoktinių prievolės teisinį režimą. Aplinkybės, kad 2005 m. kovo 4 d. paskolos sutartis buvo pasirašyta nedalyvaujant atsakovei, neužtikrinant paskolos grąžinimą atsakovei bendrosios jungtinės arba asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto hipoteka, t. y. atsakovei nežinant apie suteiktą 200 000 Lt paskolą, taip pat ieškovės nurodytos aplinkybės dėl bendro gyvenimo su atsakovu, leidžia konstatuoti, kad ši paskolos sutartis nebuvo sudaryta šeimos interesais. Duomenų, sudarančių pagrindą daryti priešingą išvadą, t. y. kad paskolos suma buvo panaudota šeimos interesais, byloje nepateikta. Ieškovui neįrodžius, kad 2005 m. kovo 4 d. paskolos sutartis buvo sudaryta šeimos interesais, nėra pagrindo paskolos sutartį pripažinti bendra atsakovų prievole (CPK 178 straipsnis).
Pažymėtina, kad apeliantas skunde nurodo naujas aplinkybes dėl 2005 m. kovo 4 d. paskolos sutarties sudarymo metu ir po jos sudarymo atsakovų su kitais kreditoriais sudarytų paskolos sutarčių, užtikrintų atsakovų bendro turto hipoteka, kurios nebuvo nurodytos ir tiriamos pirmosios instancijos teisme. Pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, todėl nėra pagrindo pasisakyti dėl šių skundo aplinkybių. Be to, šios aplinkybės nepatvirtina, kad 2005 m. kovo 4 d. paskolos sutartis buvo sudaryta atsakovo šeimos interesais.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro įstatyme nustatytų pagrindų naikinti apeliacine tvarka skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Atsakovė turėjo 1 936 Lt išlaidų, susijusių su atsiliepimo į ieškovo apeliacinį skundą parengimu (b. l. 174-175). Netenkinus apeliacinio skundo, šios išlaidos iš ieškovo priteistinos atsakovės naudai (CPK 98 straipsnis).
Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartimi ieškovui buvo atidėtas dalies (4 634 Lt) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimas iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) priėmimo (b. l. 159-160). Netenkinus apeliacinio skundo, valstybei iš ieškovo priteistini 4 634 Lt žyminio mokesčio.
Dėl dalies laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo
Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė prašymą panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį dėl jos vardu registruoto turto arešto. Kauno apygardos teismas 2010 m. lapkričio 10 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo atsakovams bendrosios jungtinės nuosavybės teise ir atsakovei asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą (b. l. 21, 48). Atmetus ieškovo reikalavimą atsakovei, naikintinas minėta nutartimi taikytas areštas atsakovės asmeninės nuosavybės teise priklausančiam turtui: ½ daliai žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ daliai žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir ½ daliai žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (CPK 150 straipsnio 2 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-333 straipsniais,
n utaria:
Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei M. Š. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš ieškovo S. L. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 1 936 Lt (vieną tūkstantį devynis šimtus trisdešimt šešis litus) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti valstybei iš ieškovo S. L. 4 634 Lt (keturis tūkstančius šešis šimtus trisdešimt keturis litus) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.
Panaikinti Kauno apygardos teismo 2010 m. lapkričio 10 d. nutartimi taikytą atsakovei M. Š. asmeninės nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto: ½ dalies žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalies žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir ½ dalies žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), areštą.
Nutarties kopiją išsiųsti Turto arešto aktų registro tvarkytojui – Centrinei hipotekos įstaigai.