Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Arūno Kaminsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Inos Kirkutienės,

dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokatui Sauliui Urbonavičiui, atsakovės atstovams Irenai Burdulytei ir Justinui Kukulskiui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Haupas“ skundą atsakovei Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl nutarimo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja UAB „Haupas“ pateikė teismui skundą, kuriame prašė panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – Komisija) 2016-05-25 nutarimą Nr. O3-142 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Haupas“ gamtinių dujų tiekimo kainos viršutinės ribos Druskininkų savivaldybės teritorijoje nustatymo“ (toliau – Nutarimas).

Paaiškino, kad Komisija skundžiamu Nutarimu pareiškėjai Druskininkų savivaldybės teritorijoje nustatė gamtinių dujų tiekimo kainos viršutinę ribą – 5,14 Eur/MWh (be pridėtinės vertės mokesčio).

Nuo veiklos pradžios iki 2015 metų pareiškėja buvo vieninteliu gamtinių dujų tiekėju Druskininkų rajono savivaldybei. Pareiškėja yra vienintelė gamtinių dujų importuotoja į Druskininkų savivaldybės teritoriją. Pagrindiniai pareiškėjos gamtinių dujų pirkėjai yra UAB „Druskininkų dujos“ ir UAB „Litesko“, su kuriais yra sudarytos gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutartys. Gamtinės dujos, į Lietuvos teritoriją patiektos per Kotlovkos įleidimo tašką arba įsigytos gamtinių dujų biržoje, negali būti fiziškai tiekiamos į Druskininkų savivaldybę, o gamtinės dujos, įsigytos per Privalkos įleidimo tašką, negali būti realizuotos gamtinių dujų biržoje ar kitoje, nei Druskininkų savivaldybė, teritorijoje. Norint tiekti gamtines dujas į Druskininkų savivaldybės teritoriją, jos turi būti transportuojamos naudojantis Baltarusijos teritorijoje esančiais dujotiekiais. Taigi, Druskininkų savivaldybėje gamtinių dujų rinka yra izoliuota nuo likusios Lietuvos gamtinių dujų rinkos.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymo 9 straipsnio 6 dalimi, gamtinių dujų tiekimo kaina yra reguliuojama, kai nustatoma, kad dėl veiksmingos konkurencijos trūkumo asmuo taiko pernelyg dideles, vidutines kainas viršijančias, kainas, arba naudoja kainų spaudimą. Komisija 2016-02-19 nutarimu Nr. O3-55 „Dėl gamtinių dujų tiekimo rinkos tyrimo rezultatų“ (toliau – Nutarimas dėl rinkos tyrimo) pripažino pareiškėją asmeniu, turinčiu didelę įtaką Druskininkų didmeninėje ir mažmeninėje gamtinių dujų tiekimo rinkose. Pareiškėja pateikė Komisijai duomenis gamtinių dujų tiekimo kainos viršutinei ribai Druskininkų savivaldybės teritorijoje nustatyti. Pareiškėjos paskaičiuotos planuojamos bendros gamtinių dujų tiekimo veiklos sąnaudos sudaro 365 129 Eur, o Komisijos įvertintos pareiškėjos sąnaudos – 198 387 Eur, t. y. 45,7 proc. mažiau negu planavo pareiškėja. Taip pat Komisija, atsižvelgdama į pareiškėjos turimas sutartis, Druskininkų regionui priskyrė tik 25 proc. visų pareiškėjos sąnaudų – Druskininko regionui priskiriamos sąnaudos sudaro 49 597 Eur, tuo tarpu pareiškėjos skaičiavimais – 305 125 Eur. Priimdama Nutarimą, Komisija formaliai vertino ir taikė teisės aktus, nepagrindė Nutarimo, nesigilino į susiklosčiusios situacijos esmę ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus reikalavimus individualiam administraciniam aktui bei nesilaikė gero administravimo bei objektyvumo principo. Minėtas principas reiškia, kad reguliuojamos paslaugų (produktų) kainos turi atspindėti gamtinių dujų įmonės patiriamas ekonomiškai pagrįstas sąnaudas, kurias patirdama gamtinių dujų įmonė saugiai ir patikimai vykdo reguliuojamąją energetikos veiklą mažiausiomis sąnaudomis.

Pareiškėjos vykdoma gamtinių dujų tiekimo veikla pasižymi tuo, kad paslaugos teikiamos konkrečiu laikotarpiu, planuojant veiklos sąnaudas, vartotojų poreikį ir pan. Gamtinių dujų tiekimo sutartys yra sudarytos visam 2016 metų laikotarpiui. Sudarydama šias sutartis, pareiškėja planavo savo veiklą būtent šiam laikotarpiui. Nutarimu nustačius gamtinių dujų tiekimo kainos viršutinę ribą nuo 2016-07-01, pareiškėja yra priversta keisti 2016 metais taikomose sutartyse numatytas tiekimo kainas, nekeisdama kitų sąlygų. Dėl to pareiškėja negaus visų planuotų 2016 m. pajamų bei patirs reikšmingus veiklos nuostolius. Jeigu gamtinių dujų tiekimo kainos viršutinė riba būtų nustatyta iki pareiškėjos sutarčių sudarymo, šios sutartys nebūtų buvusios sudarytos tokiomis sąlygomis dėl ekonominių priežasčių.

Dėl nuolatinio gamtinių dujų vartojimo mažėjimo Druskininkų regione pareiškėja bus priversta ieškoti galimybių jo įsigytų gamtinių dujų kiekių perteklių parduoti kitose rinkose. Tokia veikla šiuo metu nebus pelninga dėl iki 2017 metų galiojančios UAB „Lietuvos dujų tiekimas“ kainoms taikomos kompensacijos ir Lietuvos Respublikos suskystinų gamtinių dujų terminalo įstatyme reguliuojamiems šilumos ir elektros energijos gamintojams numatyto privalomojo būtinojo terminalo kiekio pirkimo.

Apskaičiuodama gamtinių dujų tiekimo kainos viršutinę ribą, Komisija nepagrįstai apskaičiavo 39,3 proc. mažesnes personalo sąnaudas, nei planavo pareiškėja, nepateikdama jokių konkretesnių argumentų. Pagrįsdama personalo sąnaudas, pareiškėja pateikė Komisijai išsamią informaciją, kuri paaiškino pareiškėjos nurodytų personalo sąnaudų būtinumą. Nurodė, kad dujas tiekia Druskininkų savivaldybei, o likusį dujų kiekį parduoda kitų rinkų dalyviams. Darbui su kitomis rinkomis priskirtas direktoriaus pavaduotojas. Darbuotojų etatų skaičius per paskutinius du metus padidėjo vienu darbuotoju, t. y. tada, kai daugiau nei 50 proc. sumažėjo Druskininkų savivaldybės suvartojamas metinis dujų kiekis ir prireikė parduoti papildomus dujų kiekius ne Druskininkų savivaldybės vartotojams.

Druskininkų savivaldybės skirstomasis dujotiekis yra prijungtas prie Gardino miesto skirstomojo tinklo, kas apsunkina dujotiekio tinklo koordinavimą ir reikalauja daugiau žmogiškųjų išteklių. Pareiškėja taip pat yra priversta išpildyti tam tikras technines sąlygas ir suderinti atsakomybę bei įsipareigojimus tarp visų dujų transportavime ir dujų vartojime dalyvaujančių šalių. Nesant papildomo vairuotojo etato ir tinkamai neapmokant pareiškėjos darbuotojams už atliekamą kvalifikuotą darbą, pareiškėja neturi galimybės efektyviai vykdyti savo veiklą ir užtikrinti savalaikį ir tinkamą įstatyminių ir sutartinių įsipareigojimų vykdymą. Todėl personalo sąnaudų palyginimas su kitais rinkos dalyviais, kurie vykdo veiklą visiškai kitomis sąlygomis, yra nekorektiškas ir neobjektyvus.

Komisija apskaičiavo 5,2 karto mažesnes ilgalaikio turto nuomos sąnaudas, nei planavo pareiškėja, nenurodydama jokių teisinių argumentų. Nors Komisijos Dujų ir elektros departamento Dujų skyriaus (toliau – Dujų skyrius) parengtoje 2016-05-20 pažymoje Nr. O5-125 (toliau – Pažyma) buvo paminėti higienos normų reikalavimai darbo vietoms, paaiškinimų, kodėl būtent minėto ploto patalpos laikomos pagrįstomis tiekimo veiklai vykdyti, Pažymoje nėra pateikta. Taip pat neaišku, kokiu pagrindu buvo sumažintos numatytos biuro patalpų bei keturių automobilių nuomos sąnaudos, kodėl pasirinkti atitinkami kriterijai. Pareiškėjos vadovo ir kitų darbuotojų veikla yra susijusi su nuolatine komunikacija su potencialiais klientais ir dujų transportavimo koordinavimu. Tokiai veiklai pareiškėjos darbuotojams yra būtinos nuolat prieinamos transporto priemonės. Be to, Komisija, vertindama pareiškėjos veiklos sąnaudas, kiekvienu atveju taiko vis skirtingus vertinimo kriterijus.

Komisija apskaičiavo 2,9 karto mažesnes remonto, techninės priežiūros ir eksploatavimo sąnaudas, nei planavo pareiškėja. Iš pateiktos informacijos nėra aišku, kaip buvo apskaičiuotos Komisijos įvertintos šildymo, elektros, apsaugos sistemos remonto ir saugojimo paslaugos, vandens, nuotekų, šiukšlių išvežimo ir kt. biuro išlaikymo sąnaudos, taip pat valymo ir priežiūros paslaugos. Atitinkamai, atsižvelgiant į nepagrįstą ilgalaikio turto nuomos sąnaudų sumažinimą, Komisija nemotyvuotai sumažino ir automobilių eksploatavimo ir kuro sąnaudas. Tokie Komisijos veiksmai vertintini kaip Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies bei objektyvumo principo pažeidimas. Atsižvelgiant į tai, kad rinkodaros ir pardavimų sąnaudos priklauso nuo bendro remonto, techninės priežiūros ir eksploatavimo, personalo ir kitų sąnaudų dydžio, šios sąnaudos taip pat įvertintos netinkamai ir turi būti peržiūrėtos.

Komisija taip pat neteisėtai priskyrė tik 25 proc. pareiškėjos veiklos Druskininkų regionui. Tik 2015 metais, kai gamtinių dujų suvartojimas Druskininkų savivaldybėje ženkliai sumažėjo, pareiškėja ėmė ieškoti būdų, kaip realizuoti likusį jo įsigytą gamtinių dujų kiekį. Komisija, priimdama sprendimą leisti UAB „Litesko“ investuoti į biokuro įrangą ir visiškai pereiti prie kitos kuro rūšies, turėjo numatyti, kad dėl labai mažo gamtinių dujų vartojimo Druskininkuose, labai ženkliai didės dujų kaina. Pareiškėja dėl mažo gamtinių dujų kiekio suvartojimo Druskininkuose yra priversta parduoti turimus gamtinių dujų kiekius kitose rinkose, nes tiek, kiek dujų suvartojama Druskininkų savivaldybėje, neįmanoma nusipirkti iš tiekėjo dėl per mažo metinio suvartojimo kiekio.

Pareiškėja buvo nurodžiusi Komisijai, kad 2016 m. planavo Druskininkų savivaldybei priskirti 86,4 proc. sąnaudų, nes vieno darbuotojo, kuris dirba su kitomis rinkomis, sąnaudos sudaro 13,6 proc. visų sąnaudų. Papildomai pareiškėja buvo nurodžiusi, kad kitose rinkose sudaromos sutartys yra pakankamai paprastos ir aiškios, t. y. tipinės pardavimo sutartys. Todėl Nutarimas ta apimtimi, kuria nustatant gamtinių dujų tiekimo kainos viršutinę ribą buvo paskirstytos pareiškėjos veiklos sąnaudos tarp Druskininkų regiono ir kitų veiklos regionų, yra nepagrįstas.

Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus. Papildomai paaiškino, kad dujų tiekimo Druskininkų regione kaštai ženkliai skiriasi nuo kaštų likusioje Lietuvos teritorijoje, kadangi naudojamasi Baltarusijos subjektams priklausančiu dujotiekiu. Taip pat pažymėjo, kad skundžiamas Nutarimas buvo priimtas pareiškėjai jau sudarius sutartis su kitais subjektais.

Atsakovė Komisija atsiliepime į pareiškėjos skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Paaiškino, kad gamtinių dujų sektoriaus organizavimo bendrąsias taisykles reglamentuoja 2009-07-13 Europos Parlamento ir Tarybos Direktyva 2009/73/EB. Šios direktyvos nuostatos yra perkeltos Lietuvos Respublikos energetikos įstatyme, kurio 19 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad energetikos sektoriuje kainos yra sutartinės ir valstybės reguliuojamos, tvirtinant paslaugų ar energijos kainas, nustatant jų viršutines ribas ar kainų reguliavimo tvarką. Atskirų energetikos sektorių veiklos teisinius pagrindus ir visuomeninių santykių ypatumus nustato kiti įstatymai.

Remiantis Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi, gamtinių dujų tiekimo kaina yra reguliuojama, kai rinkos tyrimo metu yra nustatoma, kad dėl veiksmingos konkurencijos trūkumo asmuo taiko pernelyg dideles kainas, arba naudoja kainų spaudimą.

Komisija 2014-12-19 savo iniciatyva pradėjo gamtinių dujų tiekimo rinkos tyrimą, kurio metu gamtinių dujų tiekimo rinka buvo suskirstyta į didmeninę gamtinių dujų tiekimo rinką bei mažmeninę gamtinių dujų tiekimo rinką, kurioje dalyvauja gamtinių dujų tiekėjai, parduodantys gamtines dujas vartotojams, galintiems suvartoti mažiau kaip 600 GWh per metus. Druskininkų savivaldybėje gamtinių dujų rinka yra izoliuota nuo likusios Lietuvos Respublikos gamtinių dujų rinkos ir jai įtakos neturi likusioje Lietuvos Respublikos teritorijos tiekimo rinkoje vykstantys procesai, todėl gamtinių dujų tiekimo rinka buvo analizuojama išskiriant Druskininkų savivaldybės teritoriją iš likusios Lietuvos teritorijos. Nustatyta, kad Druskininkų gamtinių dujų tiekimo rinkoje konkurencijos nebuvo, nes 2013–2014 metais didžiausią Druskininkų gamtinių dujų tiekimo rinkos dalį užėmė UAB „Haupas“ bei 2014 metais taikė pernelyg dideles kainas. Komisija 2016-02-19 nutarimu įpareigojo UAB ,,Haupas” pateikti duomenis tiekimo kainos viršutinei ribai Druskininkų savivaldybės teritorijoje nustatyti. Komisija, įvertinusi pateiktus duomenis, skundžiamu 2016-05-25 nutarimu Nr. O3-142 nustatė pareiškėjai 2016–2021 metų reguliavimo periodu gamtinių dujų tiekimo kainos viršutinę ribą Druskininkų savivaldybės teritorijoje nuo 2016-07-01 – 5,14 Eur/MWh (be pridėtinės vertės mokesčio).

Pareiškėja tinkamai nepagrindė nė vieno iš Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnyje įtvirtintų administracinio akto panaikinimo pagrindų, taip pat nepateikė jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių Komisijos priimto administracinio akto teisėtumą.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir ją aiškinančią Konstitucinio Teismo praktiką, sąžiningos konkurencijos apsaugos garantija įpareigoja valstybės valdžios institucijas teisinėmis priemonėmis užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę. Vadovaujantis Energetikos įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, Komisija reguliuoja energetikos srityje veikiančių subjektų veiklą ir atlieka valstybinę energetikos priežiūrą. Tinkama bei aiški reguliavimo politika neabejotinai skatina konkurenciją bei didesnį vartotojų pasitenkinimą, užtikrinant patikimų energetikos sektoriaus paslaugų įvairovę. Šių tikslų įgyvendinimui nacionalinės reguliavimo institucijos taiko intervencines priemones, įskaitant rinkų tyrimus ir įpareigojimų didelę įtaką atitinkamoje rinkoje turintiems ūkio subjektams laikymosi priežiūrą, bei aktyvina rinkos savireguliavimo mechanizmus. Komisijai kyla pareiga reaguoti į efektyviai rinkai trukdančias aplinkybes ir jas nedelsiant šalinti jos kompetencijoje turimais įgaliojimais. Nutarimu konstatuoti faktai yra galiojantys ir neginčytini, tai yra Komisija tinkamai, savo diskrecijos ribose, išsamiai, motyvuotai pagal teisės aktų reikalavimus ištyrė gamtinių dujų tiekimo rinką ir nustatė atitinkamus faktus, įskaitant pareiškėjos dominavimo tiekimo rinkoje Druskininkų regione faktą, kas atitinkamai sudarė prielaidas nustatyti valstybės reguliuojamą kainą šiam ūkio subjektui.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, vartotojų interesai, taip pat konkurencijos gamtinių dujų sektoriuje skatinimas yra viešieji interesai. Skundžiamu Nutarimu būtent ginami viešieji interesai, siekiama užtikrinti veiksmingą konkurenciją gamtinių dujų sektoriuje, vienodas konkurencines sąlygas rinkos dalyviams, pagrįstas gamtinių dujų kainas vartotojams. Nutarimu nustatyta gamtinių dujų tiekimo kainos viršutinė riba yra būtina ir proporcinga priemonė siekiant užtikrinti vartotojų interesus. Todėl argumentai dėl veiklos nuostolingumo laikytini nepagrįstais.

Gamtinių dujų tiekimo rinkos tyrimas Komisijoje buvo atliekamas nuo 2014 m. pabaigos. Darbo grupės parengta Gamtinių dujų tiekimo rinkos tyrimo ataskaita Nr. O13-7 buvo pateikta viešajai konsultacijai 2015-10-15. UAB ,,Haupas” pastabų ir pasiūlymų šiai ataskaitai nepateikė, nors joje buvo nurodytos vėliau Komisijos Nutarimu patvirtintos aplinkybės. UAB ,,Haupas”, kaip ilgametis ir rūpestingas energetikos rinkos dalyvis, turėjo suvokti ir įvertinti riziką dėl galimai ateityje pasikeisiančių jo teisių ir pareigų apimties ir atitinkamai planuoti veiklos sąnaudas ir sutartis su klientais.

Komisija, vykdydama jai įstatymais deleguotas funkcijas, vadovaujasi nuostata, jog tarp įvairių teisės aktais siekiamų tikslų turi egzistuoti pusiausvyra, vieno tikslo negalima nepagrįstai iškelti paneigiant kitą. Jeigu susiduriama su konkrečių tikslų tarpusavio konkurencija, kuriam tikslui suteikti prioritetą pasirenka teisės aktą priimantis viešojo administravimo subjektas, tačiau tai turi būti daroma kuo mažiau paveikiant likusių tikslų įgyvendinimą. Atitinkamai Komisija, savo diskrecijos ribose pasirenka tinkamiausią (optimaliausią) interesų derinimo variantą, kuris užtikrintų minėtų tikslų įgyvendinimą. Tuo tarpu teismai nevertina priimtų sprendimų politinio ir ekonominio tikslingumo.

Vadovaujantis Valstybės reguliuojamų kainų gamtinių dujų sektoriuje nustatymo metodikos, patvirtintos Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2013-09-13 nutarimu Nr. O3-367 (toliau – Metodika), nuostatomis, nustatant kainų viršutines ribas ir reguliuojamų paslaugų kainas naujos reguliuojamos veiklos pradžios atveju atsižvelgiama į prognozuojamų sąnaudų apimties ir prognozuojamų paslaugų (produktų) kiekių pagrįstumą. Reguliuojamos paslaugos sąnaudoms yra priskiriamos ekonomiškai pagrįstos sąnaudos, būtinos gamtinių dujų įmonės reguliuojamai veiklai vykdyti. Būtinos sąnaudos yra suprantamos, kaip sąnaudos, kurių nepatyrusi gamtinių dujų įmonė negalėtų saugiai ir efektyviai vykdyti reguliuojamos veiklos bei su ja susijusių teisės aktų įpareigojimų. Pareiga įrodyti sąnaudų būtinumą reguliuojamai veiklai vykdyti tenka gamtinių dujų įmonei. Duomenys, reikalingi gamtinių dujų tiekimo kainos viršutinei ribai nustatyti, pirmą kartą buvo pateikti Komisijai 2016-03-21. Pareiškėja nevykdė prašymo patikslinti minėtus duomenis, apsiribodama lakoniškais paaiškinimais, jog dujas tiekia į tikslinę teritoriją – Druskininkų savivaldybei, o jame susidarantį perteklinį kiekį parduoda kitoms rinkoms.

Vertindama pareiškėjos prognozuojamas personalo sąnaudas, Komisija nuosekliai vadovavosi Metodikos nuostatomis ir įvertino reikšmingas aplinkybes: Druskininkų regione tiekiamas gamtinių dujų kiekis sudaro tik mažąją dalį viso bendrovės parduodamo gamtinių dujų kiekio, kai tuo tarpu šią veiklą koordinuoja didžioji dalis bendrovės darbuotojų (penki iš šešių). Veiklai Druskininkų regione vykdyti pareiškėja yra sudariusi dujų transportavimo sutartis su Rusijos ir Baltarusijos įmonėmis bei gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutartis su dviem gamtinių dujų vartotojais Druskininkų regione – UAB ,,Litesko“ ir UAB ,,Druskininkų dujos“. Sutartiniai įsipareigojimai šalis sieja nuo pat UAB ,,Haupas“ veiklos pradžios. Tuo tarpu likusioje Lietuvos dalyje (ne Druskininkų regione) pareiškėja realizuoja didžiąją dalį parduodamų gamtinių dujų kiekio, ieško ir sudarinėja naujas sutartis su minėtame regione veikiančiais rinkos dalyviais. Pareiškėja Komisijai nepaaiškino, kaip ilgalaikių sutarčių Druskininkų regione vykdymas komplikuoja jos padėtį kitų bendrovių atžvilgiu ir kokiems konkretiems veiksmams atlikti reikalingas nurodytas darbuotojų skaičius. Pareiškėjai nepagrindus savo teiginių dėl pagrįstų ir būtinų reguliuojamai veiklai skirtų personalo sąnaudų dydžio, Komisija negalėjo įsitikinti bendrovės nurodytų argumentų dėl šių sąnaudų poreikio pagrįstumu, todėl, vadovaudamasi Metodikos 12.4 punkte įtvirtintais kriterijais, nustatė 1 237,4 Eur dydžio vidutinį darbo užmokestį darbo užmokesčio fondui apskaičiuoti pagal analogišką veiklą vykdančios įmonės duomenis.

Komisija, palyginusi bendrovės pateiktą etatų sąrašą su kitų analogišką ar panašią veiklą vykdančių dujų įmonių duomenimis, nustatė, kad atskiro vairuotojo etato nėra net ir didesnėse dujų įmonėse. Be to, įmonė yra sudariusi sutartis dėl keturių automobilių nuomos. Todėl darytina išvada, kad vairuotojo etatas bendrovėje yra perteklinis.

Ilgalaikio turto nuomos sąnaudų dydis įvertinamas atsižvelgiant į priežasčių, kurias gamtinių dujų įmonė nurodė kaip lemiančias šių sąnaudų apimties pokyčius, pagrįstumą. Nustatyta, kad metinės bendrovės nuomos išlaidos sudaro 43 200 Eur, o vienam darbuotojui tenka 8 kartus didesnis darbo vietos plotas nei numatyta higienos normose. Pareiškėja nepateikė jokių argumentų, pagrindžiančių tokio dydžio biuro patalpų poreikį, taip pat nenurodė, dėl kokių priežasčių nuomojasi būtent šias patalpas, nors pati pripažįsta jų neracionalų išplanavimą. Iki nuomos sutarties sudarymo pareiškėja šį pastatą valdė nuosavybės teise. Tai leidžia daryti išvadą, kad gamtinių dujų tiekimo įmonės taikoma ilgalaikio turto naudojimo forma žymiai didina bendrovės sąnaudas ir neatitinka būtinųjų sąnaudų principo. Bendrovė taip pat nepagrindė keturių automobilių nuomos sąnaudų būtinumo, tai yra neįrodė, kad nuolatinei komunikacijai palaikyti reikalingas būtent automobilių, o ne kitų ryšio priemonių, eksploatavimas. 2016 metais bendrovė sudarė tik tris naujas gamtinių dujų tiekimo sutartis, o iš viso turi septynias gamtinių dujų pirkimo-pardavimo ir tris dujų transportavimo per Baltarusijos teritoriją sutartis. Komisija nesumažino bendrovės komandiruočių sąnaudų dydžio – jos įvertintos tokiu pat dydžiu, kokį nurodė bendrovė, tai yra ryšiams su tiekėjais ir klientais skirtos sąnaudos Komisijos nebuvo apribotos.

Atsižvelgiant į Dujų skyriaus siūlymą sumažinti ilgalaikio turto nuomos sąnaudas, atitinkamai Dujų skyriaus siūlymu buvo sumažintos ir su šio turto išlaikymu susijusios sąnaudos. Taigi, Komisijos sprendimas sumažinti šio pobūdžio sąnaudas yra grindžiamas objektyviu ir visapusiu gamtinių dujų įmonės nurodytų argumentų bei aplinkybių vertinimu.

Šiuo metu gamtinių dujų sektoriuje gamtinių dujų kaina reguliuojama tik dvejiems ūkio subjektams. Dėl to Komisija neturi galimybės detaliai išanalizuoti visų gamtinių dujų tiekimo įmonių sąnaudų ir išimtinai taikyti palyginimo metodą tapačią veiklą vykdančių įmonių atžvilgiu. Skaičiuodama personalo sąnaudas, Komisija lygino jas su kitų rinkos dalyvių sąnaudomis, nes šias sąnaudas atskira eilute išskiria visos gamtinių dujų įmonės. Tuo tarpu automobilių nuomos sąnaudos yra inkorporuotos į bendras įmonės nuomos sąnaudas, todėl nėra galimybės jų palyginti.

Gamtinių dujų sektoriuje yra ribojamas leistinas reprezentacijos, reklamos ir rinkodaros sąnaudų dydis ir jis neturi viršyti nurodytos procentinės dalies, skaičiuojamos nuo bendros einamojo remonto, techninės priežiūros ir eksploatavimo, personalo, mokesčių, administracinių, rinkodaros ir pardavimų bei kitų paskirstomų sąnaudų sumos. Atsižvelgiant į tai, Dujų skyrius pagrįstai įvertino ne didesnį nei leistiną reprezentacijos, reklamos ir rinkodaros sąnaudų dydį.

Vertinant pareiškėjos nurodytas aplinkybes dėl veiklos skirtinguose regionuose apimties nustatyta, kad Druskininkų savivaldybėje per visą UAB „Haupas“ veiklos laiką pareiškėja gamtines dujas pardavinėjo tiems patiems dvejiems vartotojams.

Druskininkų regione parduodamų gamtinių dujų kiekis nuosekliai mažėja, kai tuo tarpu šią veiklą koordinuoja didžioji dalis bendrovės darbuotojų (penki iš šešių). Pareiškėja Komisijai nepaaiškino, kaip ilgalaikių sutarčių Druskininkų regione vykdymas lemia didesnių veiklos sąnaudų dydį, tai yra kokiems konkretiems veiksmams pagal sudarytas sutartis atlikti ir/ar sprendimams priimti patiriamos didžioji dalis bendrovės sąnaudų. Tuo tarpu kituose regionuose pareiškėją sieja sutartiniai santykiai su kur kas didesniu kiekiu vartotojų. Įvertinus tai, kad bendrovė nepateikė svarių argumentų, pagrindžiančių jos nurodytas aplinkybes ir, atitinkamai, bendrovės siūlomo sąnaudų paskirstymo pagrįstumą, visos bendrovės veiklos sąnaudos tarp regionų buvo paskirstytos proporcingai bendrovės veiklos apimtims juose, tai yra Druskininkų regionui priskiriant 25 proc., o likusiems regionams – 75 proc. visų sąnaudų.

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovai palaikė atsiliepime į pareiškėjos skundą išdėstytus argumentus ir prašė skundą atmesti.

Byloje kilo ginčas dėl Komisijos 2016-05-25 nutarimo Nr. O3-142 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Haupas“ gamtinių dujų tiekimo kainos viršutinės ribos Druskininkų savivaldybės teritorijoje nustatymo“.

Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad Komisijos Gamtinių dujų tiekimo rinkos darbo grupė 2016-02-15 atliko gamtinių dujų rinkos tyrimą, kurio rezultatus pateikė 2016-02-15 patikslintoje ataskaitoje Nr. O13-3 (toliau – Tyrimo ataskaita) (4 skundo priedas). Tyrimo ataskaitoje buvo pateiktas siūlymas komisijai pripažinti UAB „Haupas“ subjektu, turinčiu didelę įtaką Druskininkų didmeninėje ir mažmeninėje gamtinių dujų tiekimo rinkoje, 2014 metais taikiusiu pernelyg dideles dujų tiekimo kainas; įpareigoti UAB „Haupas“ vykdyti gamtinių dujų tiekimą Druskininkų didmeninėje ir mažmeninėje gamtinių dujų tiekimo rinkose sąnaudomis pagrįstomis kainomis, įskaitant protingumo kriterijų atitinkančią investicijų grąžą.

Komisija 2016-02-19 nutarimu Nr. O3-55 „Dėl gamtinių dujų tiekimo rinkos tyrimo rezultatų“ (priedas Nr. 4) pritarė 2016-02-15 Tyrimo ataskaitai ir pripažino pareiškėją asmeniu, turinčiu didelę įtaką Druskininkų didmeninėje ir mažmeninėje gamtinių dujų tiekimo rinkose. Pareiškėja, vykdydama Nutarime dėl rinkos tyrimo pateiktus įpareigojimus, pateikė Komisijai 2016-03-21 raštą Nr. S-935, kartu su juo pateikė 2014 ir 2015 metų pelno/nuostolių ataskaitas. Komisija, nustačiusi, kad pareiškėjos pateikti duomenys neatitinka Metodikoje įtvirtintų reikalavimų, 2016-03-30 raštu Nr. R2-(D)-920 pakartotinai paprašė pateikti duomenis, reikalingus tiekimo kainos viršutinei ribai nustatyti. Pareiškėja 2016-04-01 raštu Nr. S-942 papildomai pateikė 2014–2015 metų duomenų suvestinę kainos viršutinei ribai nustatyti. Kadangi papildomai pateiktų duomenų nepakako, Komisija 2016-04-20 raštu Nr. R2-(D)-1106 paprašė pateikti papildomus duomenis, konkrečiai nurodydama Metodikoje įtvirtintus reikalavimus. Atsakydama, pareiškėja 2016-04-28 rašte Nr. S-978 pateikė papildomus duomenis ir atsakė į jai užduotus klausimus. Komisija 2016-05-06 raštu Nr. R2-(D)-1301 paprašė pateikti papildomą informaciją, suformuluodama konkrečius klausimus. Į šį raštą pareiškėja atsakė 2016-05-12 raštu Nr. S-986.

Vadovaujantis surinkta informacija, 2016-05-20 Komisijos Dujų ir Elektros departamento Dujų skyriaus parengtoje pažymoje Nr. O5-125 nurodytas pareiškėjai nustatytos gamtinių dujų tiekimo kainos viršutinės ribos Druskininkų savivaldybės teritorijoje apskaičiavimas ir apskaičiuota 5,14 Eur/MWh viršutinė gamtinių dujų tiekimo kainos riba Druskininkų regione. Remiantis pateiktais skaičiavimais, Komisija 2016-05-25 Nutarimu priėmė sprendimą nuo 2016-07-01 pareiškėjai taikyti reguliuojamą tiekimo paslaugų kainodarą, nustatant pareiškėjai gamtinių dujų tiekimo kainos viršutinę ribą – 5,14 Eur/MWh (be pridėtinės vertės mokesčio). Pareiškėja, ginčydama Nutarimo teisėtumą, vertino Pažymoje nurodytus motyvus.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003-03-17 nutarime pabrėžė, kad valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, privalo derinti asmens ir visuomenės interesus, nepaneigti sąžiningos konkurencijos, kitų Konstitucijoje įtvirtintų Lietuvos ūkio principų. Konstitucinė sąžiningos konkurencijos apsaugos garantija įpareigoja valstybės valdžios institucijas teisinėmis priemonėmis užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę. Tokios priemonės – tai piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi draudimas, įstatymuose nustatytų sąžiningos konkurencijos apsaugos taisyklių laikymosi kontrolė, atsakomybė už jų pažeidimus.

Vadovaujantis Energetikos įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, Komisija reguliuoja energetikos srityje veikiančių subjektų veiklą ir atlieka valstybinę energetikos priežiūrą. Komisija yra Europos Sąjungos teisės aktuose, reglamentuojančiuose visuomeninius santykius energetikos sektoriuje, numatyta nacionalinė reguliavimo institucija. To paties įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 7 punkte vienu iš bendrųjų energetikos veiklos tikslų siekiama sukurti ir plėtoti veiksmingą konkurenciją energetikos sektoriuje, o Komisijai minėto įstatymo 8 straipsnio 9 dalies 14 ir 19 punktais priskirta kompetencija prižiūrėti rinkos atvėrimo ir konkurencijos didmeninėje ir mažmeninėje prekyboje mastą ir veiksmingumą, atlikti rinkos tyrimus, kuriais siekiama užtikrinti veiksmingą konkurenciją energetikos sektoriuje ir užkirsti kelią didelę įtaką atitinkamoje rinkoje turintiems asmenims piktnaudžiauti šia įtaka. Minėtomis teisės aktų nuostatomis įtvirtinta Komisijos pareiga užtikrinti konkurenciją energetikos, tame tarpe ir gamtinių dujų, sektoriuje.

Pareiškėja laikėsi pozicijos, kad Komisija, nustatydama gamtinių dujų viršutinės kainos reguliavimo periodą, pažeidė proporcingumo principą, kurio turinys paaiškintas Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte – administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus. Kaip konkretų šių principų pažeidimą, pareiškėja įvardino aplinkybę, jog Nutarimu nustatyta dujų tiekimo kainos viršutinė riba įsigalioja nuo 2016-07-01, o tuo tarpu gamtinių dujų tiekimo sutartys su UAB „Litesko“ ir UAB „Druskininkų dujos“ buvo sudarytos visam 2016 metų laikotarpiui dar nenustačius kainos viršutinės ribos. Pareiškėja nurodė, kad dėl to patirs reikšmingus veiklos nuostolius.

Nagrinėdamas bylas dėl Komisijos priimtų sprendimų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) ne kartą yra pasisakęs, kad vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi, teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Taigi, teismas neatlieka to ekonominio tyrimo ir vertinimo, kuris įstatymu yra pavestas Komisijai, ir nepriiminėja tų sprendimų, kuriuos priimti, atlikus atitinkamą tyrimą ir vertinimą, įstatymu yra priskirta Komisijai. Dėl šių priežasčių teismo veikla, tikrinant Komisijos atliktus sudėtingus vertinimus, iš esmės apsiriboja patikrinimu, ar įgyvendindama savo diskreciją Komisija nepadarė klaidos, ar nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar neperžengė diskrecijos ribų. Teismas taip pat turi įvertinti, ar priimant skundžiamą Komisijos sprendimą buvo laikytasi atitinkamų procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytinas pasirinkimas. Be to, ir Europos Sąjungos teismai yra ne kartą pripažinę ir nuosekliai laikosi savo suformuotos praktikos, kad tuo atveju, kai institucijoms yra suteikta veikimo laisvė (diskrecija), įgyvendinant tam tikras teisės normas arba vykdant politiką tam tikroje srityje, teismai, spręsdami bylas, vertina tik, ar įgyvendindamos joms suteiktas galias institucijos laikėsi nustatytų procedūrų, nepadarė esminės klaidos ar nepiktnaudžiavo valdžia, ar aiškiai neviršijo joms suteiktų galių (LVAT 2006-12-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A7-2203/2006; 2009-04-01 išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A502-72/2009, 2010-12-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1626/2010).

Pareiškėja vadovavosi Valstybės reguliuojamų kainų gamtinių dujų sektoriuje nustatymo principų aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013-07-17 nutarimu Nr. 640, 3.1 papunkčiu, kuriame įtvirtinta, kad valstybės reguliuojamos kainos gamtinių dujų sektoriuje nustatomos vadovaujantis objektyvumo principu – reguliuojamos paslaugų (produktų) kainos turi atspindėti gamtinių dujų įmonės patiriamas ekonomiškai pagrįstas sąnaudas, kurias patirdama gamtinių dujų įmonė saugiai ir patikimai vykdo reguliuojamąją energetikos veiklą mažiausiomis sąnaudomis. Iš pateiktos nuostatos matyti, kad sąnaudų ekonominis pagrįstumas yra suprantamas, jog sąnaudos turi būti pakankamos saugiai ir patikimai vykdyti reguliuojamąją energetikos veiklą. Teismo vertinimu, šioje normoje vartojamos sąvokos „saugiai“ ir „patikimai“ yra susijusios su būtinybe užtikrinti pakankamą tiekiamų paslaugų kokybę bei saugumą. Į saugaus ir patikimo vykdymo sampratą nepatenka subjekto prisiimti finansiniai įsipareigojimai ar galimos jų pasekmės, tokios kaip pelno uždirbimas arba galimi nuostoliai. Kaip jau buvo minėta, gamtinių dujų kainų reguliavimas yra nustatytas siekiant užtikrinti viešąjį interesą bei konkurencijos ribojimą. Pareiškėja, kaip privatus juridinis asmuo – verslo subjektas, veikia ir priima atitinkamus sprendimus savo rizika. Kadangi pareiškėjos vykdoma veikla yra susijusi su viešuoju interesu, valstybės valdžios institucijos privalo imtis veiksmų, užtikrinti vartotojų teises ir užkirsti kelią piktnaudžiavimui. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir teisės nuostatas, darytina išvada, kad vien tai, kad pareiškėja dėl nustatyto kainų reguliavimo galimai patirs veiklos nuostolių, negali būti pakankamu pagrindu pripažinti skundžiamą Nutarimą nepagrįstu ir neproporcingu.

Pareiškėja taip pat nesutiko su Nutarimo dalimi, kuria jai sumažintos personalo sąnaudos. Pažymoje Komisijos Dujų skyrius, įvertinęs pareiškėjos personalo sąnaudas, lyginamosios analizės metodu nustatė, kad jos turi būti mažinamos 39,9 proc. Pažymėjo, kad atskiras vairuotojo etatas pareiškėjai nėra būtinas. Šią sprendimo dalį pareiškėja ginčija, nurodydama, jog šioje dalyje Nutarimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 punkte įtvirtinto objektyvumo principo. Minėtas principas reiškia, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs. Ši nuostata susijusi su to paties teisės akto 8 straipsnio 1 dalimi, kurioje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. LVAT yra ne kartą konstatavęs, kad pastarosios Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (LVAT 2010-08-24 sprendimas administracinėje byloje Nr. A756‑450/2010, 2010-11-15 sprendimas administracinėje byloje Nr. A556‑15/2010).

Anot pareiškėjos, Komisija nepateikė jokių svaresnių argumentų dėl vairuotojo etato pripažinimo nebūtinu. Įvertinus pareiškėjos Komisijai teiktus paaiškinimus, pateiktus raštuose Nr. S-978 ir Nr. S-986, matyti, kad juose, apibūdinant personalo sąnaudas, nebuvo pateiktų argumentų, patvirtinančių vairuotojo etato pagrįstumą. Vadovaujantis Metodikos 11 punktu, pareiga įrodyti sąnaudų būtinumą reguliuojamai veiklai vykdyti tenka gamtinių dujų įmonei, kuri privalo reguliavimo institucijai pateikti visus argumentus bei motyvus, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad įmonės nurodytų prognozuojamų sąnaudų apimtis yra būtina ir objektyviai pateisinama. Komisija, vadovaudamasi Metodikos 12.4.5 papunkčiu, kuriame įtvirtinta jos teisė atsižvelgti į gerą praktinį pavyzdį turinčių palyginamų ar analogiškų gamtinių dujų įmonių lyginamosios analizės duomenis. Nustačiusi, kad stambesnės gamtinių dujų tiekimu besiverčiančios įmonės neturi vairuotojo etato, Komisija padarė išvadą, jog ir pareiškėjai vairuotojo etatas nėra būtinas. Teismo vertinimu, pareiškėjos argumentai dėl dujų tiekimą apsunkinančių aplinkybių nėra tiesiogiai susiję su vairuotojo etato būtinumu, t. y. su būtinybe nuolat transportuoti objektus ar asmenis. Taip pat pareiškėjos argumentai dėl sudėtingų dujų tiekimo sąlygų nepateisina ženkliai didesnio vidutinio darbo užmokesčio nei kitose gamtinių dujų tiekimu užsiimančiose įmonėse. Taigi, negalima sutikti su pareiškėjos argumentais, jog pažymoje nurodytos aplinkybės nepagrindžia būtinybes sumažinti personalo sąnaudas.

Ginčydama Komisijos išvadas dėl ilgalaikio turto nuomos sąnaudų, pareiškėja pažymėjo, kad Komisija vadovavosi subjektyviais kriterijais, nenurodė teisinių argumentų. Byloje nustatyta, kad Komisija sumažino pareiškėjos ilgalaikio turto nuomos sąnaudas nuo 61 527 Eur iki 11 796 Eur. Komisija įvertino, kad pareiškėjos numojamų negyvenamųjų patalpų sąnaudos gerokai viršija būtinąsias sąnaudas. Komisija nustatė, kad pareiškėjos atveju, vienam darbuotojui tenkantis nuomojamas plotas beveik 8 kartus viršija Lietuvos higienos normos HN 32:2004 „Darbas su videoterminalais. Saugos ir sveikatos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004-02-12 įsakymu Nr. V-65, 25.3 papunktyje įtvirtintą minimalią vienai darbo vietai skirtiną darbo patalpos ploto ribą – 6 kv. m. Dėl to padaryta išvada, kad patalpų nuomos sąnaudos negali būti laikomos būtinosiomis. Pareiškėjos nuomone, Komisija, nenurodydama teisės normų, kuriomis vadovaujantis buvo nustatytas pateisinamas patalpų plotas – 75 kv. m, pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. Teismas nesutinka su tokiu pareiškėjos vertinimu. Nagrinėjamu atveju, Komisija vadovavosi Metodikos 10 punkto nuostata, jog reguliuojamos paslaugos sąnaudoms yra priskiriamos ekonomiškai pagrįstos sąnaudos, būtinos gamtinių dujų įmonės reguliuojamai veiklai vykdyti. Metodikoje ar kituose teisės aktuose nėra apibrėžto konkretaus leistino patalpų ploto skaičiavimo būdo. Tuo tarpu Komisija Pažymoje nurodė minėtoje Lietuvos higienos normoje HN 32:2004 įtvirtintą minimalų darbo vietos plotą bei pažymėjo, kad atsižvelgiant į pareiškėjos darbuotojų skaičių, 75 kv. m patalpos būtų adekvačios veiklai vykdyti. Teismo vertinimu, Komisija tokį plotą pasirinko įvertinusi, kad pareiškėja gali skirti didesnį nei minėtoje higienos normoje nustatytą plotą, taip pat, kad į nuomojamos patalpas patenka ne tik darbuotojų darbo vietos. Teismo vertinimu, draudimas gamtines dujas teikiančiai įmonei vienam darbuotojui skirti didesnį nei minimalų darbo vietos plotą, neatitiktų protingumo ir proporcingumo kriterijų, tačiau skiriamas plotas turi būti vertinamas pagal būtinų sąnaudų kriterijų, t. y. negali neprotingai, keletą kartų, viršyti minimalios ribos. Kadangi pareiškia samdo 6 darbuotojus, minimali bendro darbo vietų ploto suma, pagal higienos normą, negali būti mažesnė nei 36 kv. m. Atsižvelgiant į adekvatų galimą bendro naudojimo patalpų plotą, matyti, kad pagal Komisijos nurodytą 75 kv. m plotą, kiekvienam darbuotojui skirtas darbo vietos plotas negalėtų viršyti minimalaus ploto daugiau nei du kartus. Teismo vertinimu, toks Komisijos apskaičiuotas plotas laikytinas adekvačiu ir atitinkančiu ekonomiškai pagrįstų sąnaudų kriterijų. Todėl darytina išvada, kad Komisija vadovavosi Metodikos 10 punkte įtvirtintu ekonomiškai pagrįstų sąnaudų kriterijumi ir higienos normose įtvirtintomis darbo vietos ploto ribomis, nuomos kainą skaičiavo pagal 75 kv. m plotą, nepažeisdama savo diskrecijos ribų ir objektyvumo principo.

Pareiškėja nesutiko su Dujų skyriaus Pažymoje nustatytomis aplinkybėmis, jog keturių automobilių nuomos sąnaudos nelaikytinos būtinomis. Nurodė, kad Komisija Pažymoje šio teiginio nepagrindė jokiais papildomais paaiškinimais. Nagrinėjamu atveju, iš byloje pateiktos medžiagos matyti, kad pareiškėja Komisijai nepateikė paaiškinimų, pagrindžiančių automobilių nuomos sąnaudas, nors 2016-04-20 rašte Nr. R2-(D)-1106 Komisija nurodė pareiškėjai pagrįsti turimų automobilių kiekį. Pažymoje Dujų skyrius nurodė aplinkybes, kuriomis pagrindė savo išvadas: 2016 metais Bendrovė sudarė tik 3 naujas gamtinių dujų tiekimo sutartis, o iš viso turi 7 gamtinių dujų pirkimo-pardavimo ir tris dujų transportavimo per Baltarusijos teritoriją sutartis. Komisija taip pat įvertino pareiškėjos darbuotojų skaičių. Kaip jau buvo minėta, vadovaujantis Metodikos 11 punktu, pareiga įrodyti sąnaudų būtinumą reguliuojamai veiklai vykdyti tenka gamtinių dujų įmonei, kuri privalo reguliavimo institucijai pateikti visus argumentus bei motyvus, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad įmonės nurodytų prognozuojamų sąnaudų apimtis yra būtina ir objektyviai pateisinama. Pareiškėjos skunde teismui pateikti argumentai dėl nuolatinės komunikacijos su potencialiais klientais nepatvirtina būtent automobilių, kaip ryšio palaikymo priemonių, nuomos sąnaudų būtinumo. Taigi, teismo vertinimu, Komisija tokias išvadas padarė, tinkamai įvertinusi pareiškėjos paaiškinimus ir faktines aplinkybes.

Pareiškėja laikėsi pozicijos, kad Komisija, apskaičiuodama 2,9 karto mažesnes remonto, techninės priežiūros ir eksploatavimo sąnaudas, nesilaikė objektyvumo reikalavimų. Konkrečiai įvardino, kad iš Pažymoje pateiktos informacijos nėra aišku, kaip buvo apskaičiuotos 3 600 Eur šildymo, elektros, apsaugos sistemos remonto ir saugojimo paslaugos, vandens, nuotekų, šiukšlių išvežimo ir kt. biuro išlaikymo sąnaudos, taip pat 750 Eur valymo ir priežiūros paslaugos, automobilių eksploatavimo ir kuro sąnaudos. Iš Pažymoje pateiktų paaiškinimų ir nurodytų pareiškėjos priskirtų sąnaudų matyti, kad automobilių eksploatavimo ir kuro sąnaudos buvo sumažintos 4 kartus, t. y. proporcingai nustatytai pagrįstai automobilių nuomos sumai. Dujų skyriaus siūlytos šildymo, elektros, apsaugos sistemos remonto ir saugojimo paslaugos, vandens, nuotekų, šiukšlių išvežimo ir kt. biuro išlaikymo sąnaudos buvo sumažintos nuo 9 330 Eur iki 3 600 Eur, t. y. 2,6 karto, atsižvelgiant į sumažintas nekilnojamojo turto sąnaudas bei į rinkos kainas. Teismo vertinimu, būtinosios sąnaudos buvo apskaičiuotos atsižvelgiant į tiesiogiai šioms sąnaudoms įtaką darančias aplinkybes, sumažintas nekilnojamojo turto numos sąnaudas. Todėl negalima sutikti, kad šiuo aspektu buvo pažeisti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimai.

Pareiškėja tais pačiais argumentais, kuriais grindė remonto, techninės priežiūros ir eksploatavimo sąnaudų sumažinimo nepagrįstumą, nesutiko ir su rinkodaros sąnaudų sumažinimu. Komisija Pažymoje pabrėžė, kad šias sąnaudas Bendrovė skiria reklamos ir reprezentacinėms sąnaudoms. Vadovaujantis Gamtinių dujų įmonių apskaitos atskyrimo, sąnaudų paskirstymo ir su apskaitos atskyrimu susijusių reikalavimų aprašo, patvirtinto Komisijos 2013-07-18 nutarimu Nr. O3-316, 36.2 papunkčiu, gamtinių dujų įmonei, vykdančiai sąnaudų paskirstymą, draudžiama reguliuojamų kainų paslaugoms (produktams) ir atitinkamiems verslo vienetams, į kurių sudėtį įeina reguliuojamų kainų paslaugos (produktai), priskirti reprezentacijos, reklamos, rinkodaros sąnaudas, sudarančias daugiau kaip 0,3 proc. nuo gamtinių dujų įmonės verslo vieneto veiklos sąnaudų, nurodytų šio aprašo 21.6–21.12 punktuose (einamojo remonto, techninės priežiūros ir eksploatavimo, personalo, mokesčių, administracinių, rinkodaros ir pardavimų sąnaudų bei kitų paskirstomų sąnaudų). Kaip jau buvo minėta, remonto, techninės priežiūros ir eksploatavimo, personalo ir kitų sąnaudų dydis buvo įvertintas pagrįstai, todėl nėra pagrindo naikinti Nutarimo šioje dalyje.

Pareiškėja nesutiko su Komisijos vertinimu paskirstant veiklos sąnaudas – Druskininkų regionui paskiriant 25 proc. veiklos sąnaudų, likusiems regionams paskiriant 75 proc. sąnaudų. Anot pareiškėjos, 5 iš 6 jos darbuotojų koordinuoja gamtinių dujų tiekimą Druskininkų regione, tuo tarpu vienas darbuotojas atsakingas už veiklą likusioje rinkoje. Pareiškėja laikėsi pozicijos, jog sąnaudos turi būti paskirstomos pagal jos nurodytą darbuotojų paskirstymą atitinkamiems regionams, argumentuodama, kad jos pagrindinė veikla yra gamtinių dujų tiekimas Druskininkų regione, o kitose rinkose parduodamas perteklinis dujų kiekis. Analogišką poziciją pareiškėja išdėstė Komisijai 2016-05-12 rašte Nr. S-986. Tačiau minėtuose paaiškinimuose pareiškėja nenurodė, kaip ilgalaikių sutarčių Druskininkų regione vykdymas lemia didesnių veiklos sąnaudų dydį, tai yra kokiems konkretiems veiksmams pagal sudarytas sutartis atlikti ir/ar sprendimams priimti patiriamos didžioji dalis bendrovės sąnaudų ir reikalingi didesni žmogiškieji ištekliai nei ieškant naujų klientų kitose rinkose ir sudarinėjant sutartis su jais. Be to, pareiškėja nei kartu su skundu teismui, nei Komisijai nepateikė jokių įrodymų ir dėl sutarčių, sudaromų ne Druskininkų regione, tipiškumo. Tokie pareiškėjos paaiškinimai nesudaro pagrindo pripažinti sąnaudų paskirstymą pagal darbuotojų priskyrimą atitinkamiems regionams objektyviu kriterijumi, spręsti dėl šiems regionams tenkančių pareiškėjos veiklos sąnaudų. Todėl, teismo vertinimu, Komisija pagrįstai atsižvelgė į Druskininkų regione ir likusioje rinkoje sudarytų sutarčių kiekį ir pagal šį kriterijų vertino sąnaudų paskirstymą.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Komisija, priimdama ginčijamą Nutarimą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų, neviršijo savo kompetencijos, jos veiksmai neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių ji buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Komisijos sprendimai laikytini motyvuotais, priimtais objektyviai įvertinus faktines aplinkybes bei pareiškėjos paaiškinimus. Todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą ir panaikinti skundžiamą Nutarimą.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 ir 133 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės ,,Haupas“ skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.