Vilniaus apygardos teismo nutartis

2010-03-03 · Byla Nr. 2SA-38-115/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-03-03
Bylos Nr.
2SA-38-115/2010
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Romualda Janovičienė, Virginija Volskienė, Algirdas Auruškevičius (pran.)
Pareiškėjas
T. S., D. G. K., V. T., J. S.
Suinteresuotas asmuo
Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus

Pranešėjas Algirdas Auruškevičius Civilinė byla Nr. 2SA-38-115/2010

Teisėjas Audrius Žiedelis Procesinio sprendimo kategorijos:

124.;122.4.

(S)VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS

2010 m. kovo 3d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko ir pranešėjo Algirdo Auruškevičiaus, teisėjų Romualdos Janovičienės, Virginijos Volskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (pareiškėjo) M. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. balandžio 15 d. nutarties, kuria atsisakyta atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-966-36/2004 pagal pareiškėjų T. S., D. G. K., V. T., J. S. pareiškimą dėl turinčio juridinę reikšmę fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus žemėtvarkos skyrius.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas M. K. pateikė prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-966-36/2004 pagal pareiškėjų T. S., D. G. K., V. T., J. S. pareiškimą dėl turinčio juridinę reikšmę fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus žemėtvarkos skyrius (b.l.81-82), kuriuo prašė atnaujinti procesą Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-966-36/2004 pagal pareiškėjų T. S., D. G. K., V. T., J. S. pareiškimą; panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2004-03-03 sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų prašymą dėl turinčio juridinę reikšmę fakto nustatymo atmesti.

Šalies argumentai

Nurodė, jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2004 kovo 3 d. priėmė neteisėtą sprendimą, nustatydamas juridinę reikšmę turintį faktą, jog I. T.-Jakuštovič vaikai H. T., V. T., S. T. ir J. T. po I. T.-Jakuštovič mirties (duomenys neskelbtini) kaime (duomenys neskelbtini) paveldėjo ir iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 6,53 ha žemės. Šiuo sprendimu pažeidė M. K. teisę atkurti nuosavybės teisę į žemės sklypo plotą, nustatydamas, kad I. T.-Jakuštovič vaikai valdė 6,53 ha žemės sklypo plotą. Nurodo, kad pagal Rusijos Imperijos Civilinių statymų sąvado X tomo l dalies 1127 str. dukros negalėjo paveldėti žemės, joms buvo duodamas kraitis. Teigia, jog civilinėje byloje Nr. 2-966-36/2004 pasisakyta dėl jo teisių ir pareigų, bet jis nebuvo įtrauktą į šią bylą suinteresuotu asmeniu.

Atsiliepimas

Pareiškėjai T. S., I. K., T. T. atsiliepimu į pareiškimą prašė pareiškimą dėl proceso atnaujinimo atmesti (b.l. 9-90). Nurodė, kad pareiškėjas nėra giminaitis, jis neturi reikalavimo teisės. Nurodo, kad teismas priėmė sprendimą dėl turėto žemės ploto, bet ne dėl konkrečios buvimo vietos ir sklypų ribų. Teigė, jog pareiškėjas M. K. praleido terminą paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo.

Suinteresuoto asmens VAVA atstovė teismo posėdyje prašė prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti, nes pareiškėjas praleido terminą kreiptis į teismą, neturi reikalavimo teisės (b.l.131-133).

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2009 m. balandžio 15 d. nutartimi pareiškėjo M. K. prašymą atnaujinti procesą atmetė; priteisė iš pareiškėjo M. K. T. S. naudai 800 Lt turėtas advokato išlaidas.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas, vadovavosi LR CPK 370 str. 3 d., konstatavo, jog pareiškėjas M. K. neturi teisės į I. T. - Jakuštovič turėtą žemę, jo nesieja giminystės ryšys, tai reiškia, kad pareiškėjas M. K. neturi subjektinės teisės reikšti reikalavimus, teikti procesinius dokumentus byloje. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2004-03-03 sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-966-36/2004 įtakos pareiškėjo teisėms į žemę, nes jo nesieja su I. T. -Jakuštovič ar jo vaikais giminystės ryšys, sandoriai dėl 6,53 ha žemės sklypo. Teismas pažymėjo, jog Rusijos Imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo l dalies 1127 str. numatė, kad paveldi teisėti vaikai tiek vyriškosios lyties, tiek moteriškosios lyties; 1128 str. numatė, kad vaikai tiek vyriškosios, tiek moteriškosios lyties, išskyrus įsakytinę dalį likusiam gyvam sutuoktiniui, dalija palikimą tarp savęs po lygią dalį kiekvienai galvai. Teismas atmetė pareiškėjo M. K. nuorodą, kad teismas priėmė neteisėtą sprendimą, vadovaujantis Rusijos Imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo l dalies 1127,1128 str.str., nes šie minėto įstatymo straipsniai melagingai pacituoti. Teismas konstatavo, jog apie turėtą I. T.-Jakuštovič žemę, jos buvimo vietą yra įrodymai - 1911 m. pirkimo-pardavimo sutartis, 1924 m. teismo vykdytojo protokolas, pateiktoje 1935 m. nuomos sutartyje tarp A. K. ir V. K. - nuomojama žemė ribojosi su p. Tomaševič sklypais.

Šalies argumentai

Pareiškėjas M. K. pateikė atskirąjį skundą (b.l. 165-168), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto l apylinkės teismo 2009-04-15 nutartį ir prašymą dėl proceso atnaujinimo patenkinti. Atnaujinti procesą Vilniaus miesto l apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-966-36/2004 pagal T. S., D.G. K. ir V. T. pareiškimą; panaikinti skundžiamą sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų prašymą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmesti. Nurodė, jog Gelvadiškių g., šiuo metu esanti Vilniaus m., pagal ankstesnį administracinį teritorinį suskirstymą buvo Gelvadiškių rėžiniame kaime. Apeliantas vadovaujasi LRV 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057 patvirtintos LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 p., ir teigia, jog nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-966-36-2004 dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, pareiškėjas buvo pretendentas atkurti nuosavybės teises į Gelvadiškių rėžinio kaimo žemę. Vilniaus miesto l apylinkės teismo 2004-03-03 sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-966-36/2004 daro tiesioginę neigiamą įtaką jo teisėms: žemės dalis, į kurią jam bus atkurtos nuosavybės teisės, atitinkamai sumažės. Mano, jog turėjo būti įtrauktas į bylos nagrinėjimą trečiuoju asmeniu. Apie Vilniaus miesto l apylinkės teismo 2004-03-03 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-966-36/2004 sužinojo, kai Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008-11-28 nutartimi buvo įtrauktas trečiuoju asmeniu administracinėje byloje Nr. 1-66-815/2009. 2009-02-25 Vilniaus miesto l apylinkės teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą minėtoje byloje, todėl CPK 368 str. nustatyto termino nepraleido. Pažymi, jog jis nereiškia pretenzijų į I. T. – J. ar jo vaikų turėtą žemę, nes siekia nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko A. K. Gelvadiškių rėžiniame kaime turėtą žemę. Mano, skundžiamoje nutartyje nepagrįstai konstatuota, jog 2004-03-03 sprendime teismas pagrįstai vadovavosi ne Lenkijos įstaigų 1920-1939 m. išduotais dokumentais, nes pagal LRV 1997-09-29 nutarimo Nr. 1057 12 p. prie nuosavybės teises Vilniaus krašte patvirtinančių dokumentų priskiriami tik Lenkijos įstaigų 1920-1939 m. išduoti dokumentai. Kitų valstybių išduoti dokumentai negali būti pagrindas nuosavybės teisių atkūrimui. Vilniaus miesto l apylinkės teismas 2004-03-03 sprendime civilinėje byloje Nr. 2-966-36-2004 vadovavosi Rusijos imperijos laikotarpio dokumentais, kurie įstatymu nepriskirti prie dokumentų, patvirtinančiu nuosavybės teises. Akcentuoja, kad teismo 2004-03-03 sprendimu nustatyti juridinę reikšmę turintys faktai, nuo kurių nepriklauso pareiškėjų T. S., D. G. K. ir V. T. asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, nes byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas apie pareiškėjų dėdžių ir tetų nuosavybės teise turėtą žemę jiems sukels teisines pasekmes. Mano, jog teismas, netinkamai aiškino Rusijos imperijos Civilinių Įstatymų sąvado X tomo I dalies 1127 str., iki 1940-06-15 galiojusį Vilniaus apskrityje, pagal kurį, teisė paveldėti po tėvo ar motinos mirties priklauso jų teisėtiems vyriškos giminės vaikams, o dukterims duodamas kraitis. Pagal šio sąvado 1148 str., žmona gauna nuosavybės po vyro mirties 1/4 dalį jo kilnojamojo ir nekilnojamojo turto. Po I. T. – J. mirties 1919 m. 1/4 žemės paveldėjo mirusiojo sutuoktinė S. T. (L.), likusią žemę paveldėjo jų sūnūs V. ir I.. Dukterys H., S. ir J. jokių žemių po savo tėvo mirties nepaveldėjo.

Suinteresuoti asmenys T. S., I. K., T. T. atsiliepimu į atskirąjį skundą (b.l. 173-174), kuriuo prašė netenkinti M. K. skundo ir atsisakyti atnaujinti procesą; priteisti iš M. K. T. S. naudai išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Nurodė, jog apeliantas nepateikė teismui įrodymų, kad jis gali pretenduoti į I. T.-J. palikimą, todėl nebuvo ir negali būti įtrauktas į bylos nagrinėjimą, todėl teismas, vadovaudamasis CPK 268 str., nesprendė klausimo dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų. Prašymą atkurti nuosavybės teisę į išlikusią motinos žemę esančią (duomenys neskelbtini), jie buvo pateikę Vilniaus m. žemėtvarkos skyriui dar 2001-04-26. Vilniaus miesto l apylinkės teismas 2004-03-03 sprendime nenagrinėjo ginčo žemes buvimo vietos ir sklypų ribų. Ši funkcija pagal LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą yra priskirta apskrities viršininko administracijai. 2007-09-06 VAVA Vilniaus m. žemėtvarkos skyrius nustatė žemės buvimo vietą ir sklypo ribas. Mano, jog pareiškėjas praleido LR CPK 368 str. nustatytą prašymo padavimo terminą, nes administracinė byla Nr. 1-66-815/2009 buvo perduota Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo pagal LVAT 2008-08-21 nutartį atnaujinti procesą dar 2006-10-30 išnagrinėtoje byloje Nr. 1-3569-02/2006. VAVA Vilniaus m. žemėtvarkos skyrius, vykdydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006-10-30 sprendimą, apie 2007-09-06 atliktą Gelvadiškių rėžinio kaimo kartografijos patikslinimą tinkamai pranešė visiems pretendentams į nuosavybės teisių atkūrimą, įskaitant M. K.. Nesutikdamas su patikslinta kartografija, M. K., 2008-02-08 kreipėsi su skundu (patikslintu) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, taigi, apie Vilniaus miesto l apylinkės teismo 2004-03-03 sprendimą civilinėje byloje 2-966-36/2004 pareiškėjas žinojo 2007 m. rugsėjo-spalio mėn. Pažymi, jog LRV 1993-06-10 nutarimo Nr. 407 1.1.4. punkte nurodoma, kad žemės valdymo nuosavybės teise faktą patvirtinančiais dokumentais gali būti ir Rusijos (iki 1918 m.) ir 1941-1945 m. Lietuvoje veikusių ištaigų sudaryti kaimų skirstymo į vienkiemius planai bei žemės rūšiavimo dokumentai. Todėl M. K. argumentas, jog teismas vadovavosi dokumentais, kurie nelaikytini patvirtinančiais nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą Vilniaus krašte, yra nepagrįstas. Mano, jog pareiškėjas klaidingai interpretuoja Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado straipsnių turinį.

Apelianto (pareiškėjo) M. K. atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.

Motyvuojamoji dalis

Kolegija pažymi, kad proceso atnaujinimas yra ypatinga įsiteisėjusio teismo sprendimo peržiūrėjimo procesinė priemonė, taikoma tik įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka, todėl proceso atnaujinimo galimybė nėra absoliuti. Vadovaujantis CPK 365 str.1d., prašymą atnaujinti procesą gali paduoti ir neįtraukti į bylos nagrinėjimą asmenys, jeigu įsiteisėjęs sprendimas ar nutartis pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, tai apeliantas (pareiškėjas) M. K. siekia atkurti nuosavybės teisę į žemės sklypą, (duomenys neskelbtini) (dabar Gelvadiškių g. ir Plytinės g. Vilniuje). Tuo tarpu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2004 kovo 3d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-966-36/2004 nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, jog I. T.-Jakuštovič vaikai H. T., V. T., S. T. ir J. T. po I. T.-Jakuštovič mirties (duomenys neskelbtini) (dabar Gelvadiškių g. ir Plytinės g. Vilniuje) paveldėjo ir iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 6,53 ha žemės. Apeliantas civilinėje byloje Nr. 2-966-36/2004 suinteresuotu asmeniu įtrauktas nebuvo. Pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą civilinėje byloje (b.l.81-82) yra nurodęs, jog jis yra pretendentas atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą, kuris buvo Gelvadiškių rėžiniame kaime, dabar Gelvadiškių g. Vilniuje.

Teisėjų kolegija pažymi, jog piliečių, valdžiusių žemės sklypus į vienkiemius neišskirstytų kaimų teritorijose, nuosavybės teisė turėjo tam tikrų ypatumų, nes šios nuosavybės teisės dalyviai žemę, turimą rėžiais, valdė bendru susitarimu, nors kiekvieno iš jų turimas žemės plotas bei rūšis buvo nustatyti ir aiškūs. Šios nuosavybės teisės į dalintiną turtą ypatumas – teisės turėtojai rašytinio susitarimo su kitais dalininkais pagrindu galėjo atsidalinti, išskirti, perdalinti žemės sklypą, jį įkeisti, palikti testamentu (Civilinių įstatymų sąvado X t. 550-555 str. str.). Šie nuosavybės teisės ypatumai suponavo ir jos atkūrimo proceso ypatumus, t.y. nustatomi tokios bendrosios nuosavybės teisės dalyviai, kiekvieno iš jų valdytų žemės rėžių dydis ir galimybės atkurti nuosavybės teisę natūra. Visi šie klausimai turi būti sprendžiami buvusių dalininkų ar jų įpėdinių susirinkime. Piliečių nuosavybės teisės į žemės sklypus, išdėstytus rėžiais, atkūrimo ypatumus nustatė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 str. 3 d., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 23 p., Žemės ūkio ministro 2002 m. rugsėjo 26 d. įsakymo Nr. 376 41-45 p.p.

Taigi, nustatydamas žemės sklypo valdymo bendrosios nuosavybės teise faktą, teismas turi atsižvelgti į šios teisės turinį, buvusias dalininkų teises į bendrą turtą bei tokios nuosavybės atkūrimo proceso ypatumus. Šios teisės dalininkų skaičius, turėtos dalies dydis, žemės sklypų vertė nustatoma nuosavybės teisę patvirtinančiais dokumentais. Jeigu pretendentas atkurti nuosavybės teises į tokį turtą kreipėsi į teismą su prašymu nustatyti žemės sklypo, turėto rėžiais, valdymo faktą, tai į šios bylos nagrinėjimą kaip suinteresuoti asmenys turi būti įtraukti kiti pretendentai atkurti teises į bendrąją nuosavybę tame pačiame kaime, nes jiems nuosavybės teisės atkuriamos bendru sutarimu, kuris pasiekiamas pretendentų susirinkime, pasirenkant nuosavybės teisės atkūrimo natūra būdą (Žemės ūkio ministro 2002 m. rugsėjo 26 d. įsakymu Nr. 367 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo metodikos 44 punktas). Į bylą dėl juridinio fakto, jog žemė, turėta rėžiais, buvo valdoma konkretaus dalininko, nustatymo, kiti dalininkai įtraukiami, nepriklausomai, ar bendras turėtos žemės plotas atitinka nustatytą kaimo teritorijos plotą, ar už jį mažesnis, nes nustačius tokį faktą, kuris reikšmingas nuosavybės teisių į bendrąją nuosavybę atkūrimui, jis įtakos visų bendraturčių teises į šią nuosavybę, t.y. palies jų interesus ir teises į žemės sklypus tame pačiame kaime. Tokia yra Lietuvos teismuose vyraujanti praktika (LAT 2003 m. rugsėjo 29 d. civilinė byla Nr. 3K-3-885/2003).

Tai rodo, kad pasitvirtinus apelianto nurodytai aplinkybei, t.y., kad tiek jis, tiek ir kiti asmenys, nurodyti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2004 kovo 3 d. sprendime, pretenduoja atkurti nuosavybę į buvusią rėžinės sistemos žemę(dabar Gelvadiškių g. ir Plytinės g. Vilniuje), apeliantas turi teisę turi teisę kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimą. Šią aplinkybę patvirtina tai, kad pagal LR vyriausybės 1997-09-29 nutarimo 106p., atkuriant nuosavybę žemės sklypai nekartografuojami toje miesto teritorijos dalyje, kurioje buvo rėžinė sistema, o neužstatyta žemė gražinama natūra piliečiams proporcingai likusiam grąžinti žemės plotui bendrosios nuosavybės teise, jeigu pretendentai nesutaria kitaip. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas atsisakė atnaujinti procesą, nurodydamas, kad pareiškėjas M. K. neturi teisės į I. T. – J. turėtą žemę, kadangi jo nesieja giminystės ryšys, o tai reiškia, kad pareiškėjas M. K. neturi subjektinės teisės reikšti reikalavimus dėl proceso atnaujinimo.

Neišsiaiškinęs šios aplinkybės, teismas nepagrįstai taikė taisyklę, kad byloje dėl žemės valdymo nuosavybės teise juridinio fakto nustatymo, suinteresuotais asmenimis gali būti tik pretenduojantys atkurti nuosavybės teises į tą patį žemės sklypą.

Pažymėtina, kad CPK 368 str. 1 d. numato, jog prašymas atnaujinti procesą gali būti pateikiamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią jį pateikiantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą. Trijų mėnesių terminas yra numatytas siekiant užtikrinti civilinių santykių stabilumą. Apeliantas (pareiškėjas) M. K. nurodo, kad apie Vilniaus miesto l apylinkės teismo 2004-03-03 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-966-36/2004 jis sužinojo, kai Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008-11-28 nutartimi buvo įtrauktas trečiuoju asmeniu administracinėje byloje Nr. 1-66-815/2009, o 2009-02-25 Vilniaus miesto l apylinkės teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą minėtoje byloje, todėl CPK 368 str. nustatyto termino nepraleido.

Pareiškėjai T. S., I. K., T. T. ir suinteresuotas asmuo Vilniaus apskirties VAVA teigia, jog apeliantas (pareiškėjas) M. K. praleido terminą paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo. Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju netyrė aplinkybių, kada apeliantas (pareiškėjas) M. K. sužinojo arba turėjo sužinoti apie Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2004 kovo 3 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-966-36/2004 ir skundžiamoje nutartyje nepasisakė dėl prašymo procesui atnaujinti nustatyto padavimo termino praleidimo. Tai rodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamą nutartį, kuria atsisakė atnaujinti procesą, priėmė neištyręs svarbių aplinkybių, todėl ji negali būti pripažinta pagrįsta ir teisėta, nes proceso atnaujinimo instituto tikslas ir paskirtis yra užtikrinti, kad išnagrinėtose bylose dėl teismų padarytų klaidų nebūtų pažeistos suinteresuotų ir neįtrauktų į bylą asmenų teisės.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog pagal LRV 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 13 p. bei LRV 1993 m. gegužės 20 d. nutarimo Nr. 349 „Dėl kai kurių dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą“ 1 p. numatyta, jog dokumentais, patvirtinančiais nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą Vilniaus, Druskininkų miestuose, Ignalinos, Molėtų, Šalčininkų, Švenčionių, Širvintų, Trakų, Varėnos, Vilniaus ir Zarasų rajonuose, gali būti žemės perleidimo aktai ir sutartys, taip pat ištraukos iš kaimų žemės suskirstymo viensėdžiais projektų planų, teismų sprendimai, notarų patvirtinti testamentai, išrašai iš hipotekos ir notarų aktų knygų bei kiti piliečių išsaugoti dokumentai, išduoti 1920-1939 metais Lenkijos įstaigų, tvarkiusių šiose Lietuvos vietovėse žemės ir turto reikalus, taip pat nurodytųjų dokumentų pagrindu valstybinių archyvų piliečiams išduoti pažymėjimai ir agrarinės reformos tarnyboms pateikti šių dokumentų nuorašai bei išrašai. Tai rodo, kad į šiuos ir kitus apelianto argumentus turėtų būti atsižvelgta priimant sprendimą ar nutartį, jeigu procesas byloje bus atnaujintas (CPK 371str.).

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nutartį, todėl ji naikintina ir klausimas perduotinas nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, nes pagal byloje pateiktus įrodymus prašymo negalima išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme.

Nagrinėjant bylą iš naujo, suinteresuotiems asmenims būtina pasiūlyti pateikti papildomus įrodymus procesiniuose dokumentuose nurodytoms aplinkybėms pagrįsti. Nustačius, kad apeliantas yra suinteresuotas bylos baigtimi, o jo prašymas paduotas nepraleidus įstatymu nustatyto termino ir yra pagrįstas bent vienu CPK 366str.1d. numatytu pagrindu, teismas turėtų atnaujinti procesą ir bylą išnagrinėti vadovaujantis CPK XVIII skyriaus (Proceso atnaujinimas) nuostatomis.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 336 str., 337 str. 1 d. 3 p., 339 str., teisėjų kolegija

nutarė:

panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. balandžio 15 d. nutartį, kuria atsisakyta atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-966-36/2004 perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui kitam teisėjui nagrinėti iš naujo.

Kolegijos pirmininkas Algirdas AuruškevičiusTeisėjos Romualda JanovičienėVirginija Volskienė