Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja Virginija Žindulienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-134-282/2008

Teisėjas Žilvinas Astrauskas Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.4.4.

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

NUOSPRENDIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2008 m. liepos 4 d.

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų G. Č. ir Z. Č. apeliacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. sausio 17 d. nuosprendžio, kuriuo

- G. Č. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 222 str. 1 d. ir nuteistas 20 MGL (2500 Lt) bauda;

- Z. Č. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 6 d. ir 300 str. 1 d. ir nuteista 7 MGL (875 Lt) bauda.

Skundžiamu nuosprendžiu nuo baudžiamosios atsakomybės atleista R. B. (buv. J.), tačiau jos atžvilgiu nuosprendis neapskųstas.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

G. Č. nuteistas už tai, kad būdamas G. Č. individualios įmonės savininku ir, remiantis 1992 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo Nr. I-2654 24 str., laikotarpiu nuo 1999-01-01 iki 2002-01-01 būdamas atsakingu už buhalterinės apskaitos organizavimą, atskaitomybės pateikimą laiku, dokumentų išsaugojimą bei, remiantis 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 str., laikotarpiu nuo 2002-01-01 iki 2003-07-01 būdamas atsakingu už buhalterinės apskaitos organizavimą ir dokumentų išsaugojimą, laikotarpiu nuo 1999-01-01 iki 2003-07-01 įmonės buhalterinėje apskaitoje neužfiksavo apskaitos dokumentais išmokėto darbo užmokesčio bei užfiksavo neišmokėtą darbo užmokestį, apskaitos dokumentais neužfiksavo prekių trūkumo ir jo padengimo – nesurašė dalies darbo užmokesčio apskaitos ar atsiskaitymo – išmokėjimo žiniaraščių, dalyje darbo užmokesčio apskaitos ar atsiskaitymo – išmokėjimo žiniaraščių įrašė realiai neįvykusias finansines operacijas – pinigų išmokėjimą, parduotuvėse atliktų inventorizacijų neįformino laisvos formos inventorizavimo aprašais, nesurašė laisvos formos inventorizacijos rezultatų sutikrinimo žiniaraščių, darbo užmokesčio apskaitos ar atsiskaitymo – išmokėjimo žiniaraščiuose nenurodė išskaitymo iš išmokamo darbo užmokesčio nustatytiems trūkumams padengti – tokiu būdu, laikotarpiu nuo 1999-01-01 iki 2002-01-01 pažeidė Lietuvos Respublikos 1992-06-18 Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo Nr. I-2654 10 straipsnį (apskaitos dokumentuose privaloma fiksuoti įvykusias ūkines operacijas), 4 straipsnį (visos ūkinės operacijos turi būti pagrįstos apskaitos dokumentais) bei 9 straipsnį (apskaitos dokumentai yra įrašų apie ūkines operacijas į apskaitos registrus pagrindas), o laikotarpiu nuo 2002-01-01 iki 2003-07-01 pažeidė Lietuvos Respublikos 2001-11-06 Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnį (į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas, susijusias su turto, įsipareigojimų dydžio pasikeitimu…) bei 12 straipsnio 1 dalį (apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ar ūkinio įvykio metu ar jiems pasibaigus ar įvykus, visos ūkinės operacijos ar ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais) – taip apgaulingai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą, dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti G. Č. individualios įmonės turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 1999, 2000, 2001, 2002 ir 2003 metus.

Z. Č. nuteista už tai, kad 2003 m. gegužės mėn., tiksliai nenustatytu laiku, G. Č. individualiai įmonei priklausančios parduotuvės patalpose (duomenys neskelbtini), veikdama vieninga tyčia, padėjo R. J. suklastoti tikrus dokumentus, pateikdama jai 2003 m. sausio mėn. G. Č. individualios įmonės darbo užmokesčio apskaitos žiniaraštį Nr. 1, 2003 m. sausio mėn. G. Č. individualios įmonės darbo užmokesčio apskaitos žiniaraštį Nr. 2, 2003 m. vasario mėn. G. Č. individualios įmonės darbo užmokesčio apskaitos žiniaraštį, du 2003 m. kovo mėn. G. Č. individualios įmonės darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščius, 2003 m. balandžio mėn. G. Č. individualios įmonės darbo užmokesčio apskaitos žiniaraštį ir nurodydama juose pasirašyti L. J. vardu, ką pastaroji padarė, suklastodama tikrus dokumentus, eilutėje ,,Gavėjo parašas”, mėgdžiodama L. J. parašą, pasirašydama už L. J..

Skunde taip pat teigiama, kad nebuvo objektyviai ištirtos visos bylos aplinkybės, nes Šiaulių apskrities VMI specialistai, tikrinę įmonės buhalterinius dokumentus, nenustatė tokių pažeidimų ir tokia apimtimi, kaip FNTT specialistai, kurie pateiktus dokumentus vertino ir komentavo kaltinimo palaikymo linkme.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad tyrimo organų neatlikti tam tikri tyrimai ir tikrinimai, kurių trūksta įrodyti tam tikrus kaltinimo momentus, negali būti pripažinti pateisinimais, o apkaltinamasis nuosprendis priimtas remiantis spėlionėmis.

Be to skunde teigiama, kad teismas pripažinęs, jog negalima nustatyti esminių faktinių aplinkybių – kokios pinigų sumos buvo įrašytos/neįrašytos į žiniaraščius, kokias pinigų sumas gavo darbuotojai be apskaitos, konstatavęs, kad tai neturi įtakos nusikalstamos veikos kvalifikavimui, priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, nors, nenustačius minėtų aplinkybių, keičiasi kaltinimo esmė. Skunde taip pat nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu nebuvo tiksliai nustatyta, kada ir kokiu laiku buvo padaryti apskaitos tvarkymo pažeidimai, o tai būtina tinkamam veikos kvalifikavimui, sprendžiant ar ji nėra mažareikšmė.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismo posėdyje apklausiami liudytojai nepatvirtino, jog gaudami atlyginimus, matė žiniaraščiuose įrašytas ne tokias sumas, nei gavo, tačiau teismas pripažino buvus tokias faktines aplinkybes.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas rėmėsi ne liudytojų parodymais teismo posėdžio metu, o parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, nors pagrindinis dėmesys turi būti skiriamas tiems parodymams, kurie teikiami teismo posėdyje, o ne kurie buvo pasakyti tyrėjo kabinete. Be to teigiama, kad teismo posėdžiuose apklausiami liudytojai tas pačias aplinkybes aiškino skirtingai – apie darbo laiką tose pačiose vietose, atlyginimo mokėjimus, inventorizacijų atlikimo aplinkybes, apie trūkumų buvimą-nebuvimą ir jų dengimą-nedengimą, tačiau teismas nesiaiškino priežasties ir pateiktų prieštaringų faktinių aplinkybių neanalizavo.

Skunde teigiama, kad R. J. parodymai negali būti vertinami, kaip nuoseklūs, nes ji nuolat juos keitė, nurodė skirtingo dydžio popieriaus lapus, ant kurių galimai klastojo parašus, ikiteisminio tyrimo metu, nurodžiusi, kad jai buvo liepta pasirašyti už L. J., teisminio nagrinėjimo metu vienprasmiškai teigė, jog buvo paprašyta pasirašyti ir nebuvo jokios prievartos, o tai yra skirtingos veikos. Apeliantės teigimu, prašymas daryti nusikalstamą veiką negali būti kvalifikuojamas kaip bendrininkavimas, nes, kaip parodė R. J., ji su niekuo nesitarė įvykdyti nusikalstamą veiką, pasirašydama už save R. J. turėjo žiniaraščius ir nusprendė juose pasirašyti už kitą asmenį, todėl inkriminuotas padėjėjos vaidmuo neatitinka teisinės bendrininkavimo prasmės – nebuvo būtinojo jos dalyvavimo tariamai įvykdytoje veikoje, kadangi žiniaraščiai R. J. buvo pateikti pasirašyti už save.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas negalėjo remtis L. J. apklausos protokolu, nes pastaroji liudytoja dėl nežinomu priežasčių nebuvo apklausta teisme, nepatvirtino tyrėjo surašytų aplinkybių, todėl aplinkybė, kad šešiuose 2003 m. žiniaraščiuose yra ne jos parašas neginčijamai neįrodo klastojimo fakto. Tuo pačiu skunde teigiama, kad buvo pažeista kaltinamajam įstatymų garantuota teisė pačiam apklausti kaltinimo liudytojus arba turėti galimybę, kad tie liudytojai būtų apklausti.

Be to, skunde nurodoma, kad specialisto išvadoje Nr. 11Š-167 yra duota tik tikėtina išvada, kategoriškai nepatvirtinanti versijos, jog savo vardu pasirašė ne L. J., o R. J., todėl ši abejonė turi būti vertinama kaltinamojo naudai. Skunde taip pat apeliantė nurodo, kad minėta specialisto išvada nėra pakankama pripažinti kalta ir R. J., o vien R. J. prisipažinimu negali būti grindžiamos teismo išvados, nes jokių kitų įrodymų dėl dokumentų klastojimo nei R. J. atžvilgiu, nei dėl jos kaltės nesurinkta.

Skunde apeliantė taip pat teigia, kad nuosprendis buvo priimtas pažeidžiant jos teisę pačiai gintis nuo pareikšto kaltinimo, o to ji padaryti negalėjo dėl fizinių trūkumų – silpnos klausos (30 proc.), nesuprato kas vyko teisme – negirdėjo ką sakė toli nuo jos buvę teisėjas, prokuroras, liudytojai, specialistai, todėl yra pagrindas panaikinti nuosprendį jos atžvilgiu ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti teismui. Tuo pačiu apeliantė nurodo, kad teismo posėdžio metu šalia sėdėjęs sūnus jai pasakydavo kada atsistoti, pasufleruodavo ką turi šnekėti, o gynėjas, nors ir nežinodamas apie silpną klausą, vykdė gynybą ir ėmėsi visų priemonių įrodyti nekaltumą.

Nuteistasis G. Č. ir jo gynėjas prašo tenkinti G. Č. apeliacinį skundą.

Nuteistoji Z. Č. ir jo gynėjas prašo tenkinti Z. Č. apeliacinį skundą.

Prokurorai prašo abiejų nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo G. Č. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o Z. Č. apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl G. Č. apeliacinio skundo argumentų

Apeliaciniame skunde nuteistasis G. Č. teigia, kad byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių jo kaltę dėl BK 222 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymo. Jis atkreipia dėmesį į tai, kad apylinkės teismas nepagrįstai neskyrė prašomos buhalterinės finansinės darbo ekspertizės, nuodugniai netyrė įmonės veiklos, ignoravo paties apelianto ir liudytojų parodymus apie tai, kad įmonės buhalterija buvo tvarkoma tinkamai ir rėmėsi pagrinde liudytojų, kurie tas pačias aplinkybes teisme aiškino skirtingai, subjektyviais parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Kolegijos nuomone, tokie apelianto tvirtinimai nepagrįsti.

Pirmiausia pažymėtina, kad nagrinėjant bylą apylinkės teisme G. Č. ir jo gynėjas prašė skirti buhalterinę finansinę darbo ekspertizę. Ekspertizės skyrimas nėra privalomas proceso veiksmas. Pagal BPK 286 str. teismas turi teisę paskirti ekspertizę bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymu arba savo iniciatyva, jeigu nusprendžia, kad reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti ji būtina, kad specialisto išvados prieštarauja kitai bylos medžiagai ir tai kelia abejonių jų pagrįstumu. Prašymą skirti ekspertizę pirmosios instancijos teismas atmetė ir savo motyvus išdėstė 2007 m. gruodžio 3 d. nutartyje (t. 4, b. l. 167a-167b).

Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, G. Č. gynėjas vėl kreipėsi su prašymu skirti buhalterinę finansinę darbo ekspertizę, šis klausimas buvo specialiai apsvarstytas, dar sykį apklausta specialistė D. B., kurios išvadomis rėmėsi pirmosios instancijos teismas, kuri savo išvadas patvirtino teisiamojo posėdžio metu (t. 4, b. l. 138-139; 145-146) ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atsakė į visus proceso dalyvių, tame tarpe G. Č. gynėjo, pateiktus klausimus. Tokiu būdu, kolegija padarė išvadą, kad į visus, bylos objektyviam išsprendimui reikšmingus, klausimus yra atsakyta skundžiamame nuosprendyje aptartomis specialistų išvadomis, specialistė D. B. pakomentavo savo išvadas ir aiškiai nurodė, kokie G. Č. individualios įmonės buhalteriniai dokumentai, kokių liudytojų apklausų protokolai buvo pateikti tyrimui ir tiriami, kokius įmonės veiklos faktus, rezultatus galima ir kokių negalima nustatyti iš pateiktų dokumentų, kokių teisės aktų reikalavimai buvo pažeisti ir iš kokių lėšų įmonė galėjo mokėti atlyginimus darbuotojams, nefiksuojant to buhalteriniuose dokumentuose, ir 2008 m. gegužės 20 d. nutartimi atmetė nuteistojo G. Č. gynėjo prašymą.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad nepaskirdamas ekspertizės apylinkės teismas pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, t. y. neišsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes ir darydamas išvadas rėmėsi netinkamu įrodymų šaltiniu. Specialisto išvada, kaip įrodymų šaltinis, nėra menkesnė už ekspertizės aktą. Jokie teismui pateikiami duomenys neturi iš anksto nustatytos galios, lemiančios vienokio ar kitokio sprendimo priėmimą, nė viena įrodymų rūšis neturi pranašumo prieš kitas (BPK 20 str.).

Skundžiamame nuosprendyje užfiksuoti visų teisiamajame posėdyje apklaustų liudytojų parodymai, tame tarpe liudytojų S. Š., I. V., A. J. parodymai. Iš tikrųjų, minėtos liudytojos tvirtino, kad G. Č. individualioje įmonėje jokių trūkumų nebūdavo, atlyginimai joms buvo mokami tinkamai, gaudamos atlyginimus pasirašydavo tik už save, prekių be dokumentų nebūdavo ir viskas buvo mušama į kasą (t. 3, 206-207; t. 4, 61; 101). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje atskirai nepasisakė dėl išvardintų liudytojų parodymų, tačiau tai nėra pagrindas teigti, kad apylinkės teismas šių parodymų nevertino visų byloje surinktų įrodymų kontekste. Kolegija pažymi, kad minėtų liudytojų parodymai nei patvirtina, nei paneigia G. Č. kaltės dėl nusikalstamos veikos padarymo pagal BK 222 str. 1 d. Specialistė D. B. patvirtino, kad liudytojos S. Š. parodymai apie gautą darbo užmokestį sutampa su G. Č. individualios įmonės buhalterinėje apskaitoje įformintu darbo užmokesčio išmokėjimu (t. 4, b. l. 146), tačiau tai nėra pagrindas netikėti kitų liudytojų (L. P. (J.), D. R., Ž. K., G. J., V. Š. (T.), R. V., R. K., R. D.) parodymais, kaltinamosios R. B. (J.) parodymais, kurie dėl esminių aplinkybių yra vienodi.

Taigi, skundo argumentas, kad liudytojų S. Š., I. V., A. J. parodymai visiškai nevertinti, neatitinka byloje esančių dokumentų turinio, todėl, kolegijos nuomone, teismas nepažeidė BPK 20 str. reikalavimų.

Neteisus apeliantas teigdamas, kad apylinkės teismas pagrinde rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu duotais liudytojų parodymais. Kolegija pažymi, kad apylinkės teismas savo išvadas grindė liudytojų D. R. (t. 3, b. l. 170), Ž. K. (t. 3, 170-171), G. J. (t. 4, b. l. 25), V. Š. (T. ) (t. 4, b. l. 46-47), R. V. (t. 4, b. l. 66-67), V. Š. (t. 3, b. l. 207), R. K. (t. 4, b. l. 77), R. D. (t. 4, b. l. 76-77) parodymais, kurie buvo apklausti teisiamajame posėdyje ir jų parodymai išdėstyti skundžiamajame nuosprendyje.

Tuo pačiu kolegija pažymi, kad liudytoja L. P. (J. ) teisiamajame posėdyje apklausta nebuvo. Pirmosios instancijos teismas dėjo pastangas surasti, išsikviesti ir apklausti minėtą liudytoją teisme (t. 3, b. l. 149; 183; t. 4, b. l. 44, 101, 110, 112, 123), tačiau surasti ir apklausti nepavykus, neperskaitęs liudytojos L. P. (J. ) parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, neišdėstęs skundžiamame nuosprendyje argumentų dėl minėtos liudytojos parodymų įrodomosios reikšmės – neteisėtai grindė jais nuosprendį, tuo pažeisdamas Baudžiamojo proceso įstatymo normas (BPK 276 str., 301 str.).

Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, liudytoja L. P. (J. ) buvo apklausta ir patvirtino savo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 60-61, 62-63), tuo pačiu tvirtindama, kad apklausiama ikiteisminio tyrimo metu visas aplinkybes, sumokėtas ir išskaičiuotas pinigų sumas prisiminė gerai ir jas nurodė teisingai. Liudytoja L. P. (J. ) nurodė, kad nuo 2002-10-04 iki 2003-05-25 dirbo G. Č. individualioje įmonėje pardavėja ir per nurodytą laikotarpį viso gavo nuo 700 iki 1000 Lt atlyginimo. Taip pat parodė, kad į darbo užmokesčio žiniaraščius pasirašydavo tik kartais, pasirašė tik 2 kartus, bet ne tada, kada buvo mokamas atlyginimas, kurį išmokėdavo G. Č., o kai žiniaraščius atnešdavo Z. Č. ir liepdavo pasirašyti. Patvirtino, kad parduotuvėje būdavo atliekamos inventorizacijos, jose dalyvaudavo Z. Č., pardavėjos, kurios perduodavo-priimdavo pamainas. Tačiau jokie inventorizacijų aktai nebuvo surašomi. Ikiteisminio tyrimo metu L. P. (J. ) tiksliau nurodė, kad inventorizacijų metu G. Č. ir Z. Č. nustatydavo ne tik trūkumus – buvo nustatomas ir perteklius – apie tai pasakydavo G. Č.. G. Č. perteklių pasiimdavo sau, o trūkumą išskaičiuodavo iš pardavėjų, tačiau nei perteklius, nei išskaičiavimas taip pat nebuvo niekaip įforminamas. Pasak liudytojos viso iš jos buvo išskaičiuota 500 Lt trūkumo. Liudytoja L. P. (J. ) taip pat patvirtino, kad 2003 m. sausio mėn. žiniaraštyje (t. 2, b. l. 136) ties jos pavarde yra ne jos parašas, o apklausiama ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 62-63) aiškiai nurodė, kad 2003 m. sausio mėn., balandžio mėn., kovo mėn., vasario mėn. darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiuose, eilutėje ,,Gavėjo parašas“ yra ne jos parašas ir ji žiniaraščiuose nurodytų pinigų sumų negavo.

Iš esmės liudytojos L. P. (J. ) parodymus patvirtina skundžiamame nuosprendyje išdėstyti kaltinamosios R. B. (J.) parodymai, specialistų išvados Nr. 5-4/59, 11Š-167, todėl, kolegijos nuomone, nėra pagrindo abejoti jų teisingumu, juolab, kad pastarieji buvo vienodi ir nuoseklūs viso baudžiamojo proceso metu.

Specialistė D. B., apklausiama apeliacinės instancijos teismo posėdyje, nurodė, kad jei nebūtų liudytojų parodymų, tai pagal įmonės dokumentus būtų galima nustatyti įmonės turtą – taigi nebūtų BK 222 str. 1 d. numatyto nusikaltimo būtino sudėties požymio – pasekmių. Tokiu atveju tampa svarbus klausimas dėl liudytojų parodymų įrodomosios reikšmės, nes tai iš esmės lemia kitų įrodymų patikimumą.

Teisiamajame posėdyje apklaustos liudytojos D. R., Ž. K., G. J., V. Š. (T. ), R. V. ir apeliacinės instancijos teisme apklausta L. P. (J.) dėl esminių aplinkybių parodė vienodai – kad atlyginimus išmokėdavo G. Č. grynais pinigais, kad darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiuose pasirašydavo ne visada, o tik tada, kada juos duodavo pasirašyti G. Č. ar jo mama Z. Č., kad parduotuvėje vykdavo inventorizacijos, kurių metu buvo nustatomi trūkumai, kurie buvo išskaičiuojami iš pardavėjų atlyginimo ir tai niekaip nebūdavo įforminama. Be to, liudytojos parodė, kad G. Č. nurodymu ne visus pinigus apskaitydavo kasoje. Liudytoja V. Š. (T. ) kategoriškai tvirtino, kad atlyginimo žiniaraščiuose (t. 2, b. l. 127-135) pasirašė ne ji, liudytoja L. P. (J. ) taip pat nurodė atlyginimų išmokėjimo žiniaraščius, kuriuose yra ne jos parašas, ir kokių pinigų sumų ji realiai iš G. Č. negavo. Pastarųjų liudytojų parodymus patvirtina skundžiamame nuosprendyje aptarta specialisto išvada (t. 3, b. l. 97-109), o L. P. (J. ) parodymus – dar ir kalinamosios R. B. (J.) parodymai, kuomet ji prisipažino pasirašiusi už L. P. darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiuose.

Specialistė D. B. išvadoje (t. 2, b. l. 70-80) nurodė, kokiais duomenimis rėmėsi atlikdama tyrimą. Tą patį nurodė apeliacinės instancijos teismo posėdyje, patvirtindama, kad tyrimui buvo pateikti atlyginimo išmokėjimo žiniaraščiai už tiriamąjį laikotarpį, kasos knygos, darbo sutartys, ūkinių operacijų registracijos žurnalai, liudytojų parodymai.

Kaip buvo minėta, liudytojai, kurių ikiteisminio bylos tyrimo metu atliktais apklausų protokolais rėmėsi specialistė, teismo posėdžių metu iš esmės nurodė tokias pat aplinkybes. Vertinti įrodymus yra išskirtinė teismo kompetencija, todėl, ar liudytojų parodymai teisingi, sprendžia tik teismas. Specialistė darydama savo išvadas taip pat vertino liudytojų parodymus, todėl specialisto išvada yra teisinga ir teismas gali ja grįsti savo išvadas tik tuo atveju, jei nusprendžia, kad liudytojų parodymai, kurių pagrindu specialistė padarė išvadas, yra patikimi. Kolegijai šioje byloje liudytojų L. P. (J. ), D. R., Ž. K., G. J., V. Š. (T. ), R. V. parodymai nekelia abejonių, nes pastarieji patvirtinti bylos proceso metu ištirtų įrodymų visuma, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuosprendį grindė minėtų liudytojų parodymais ir specialisto išvada Nr. 5-4/59, kas visumoje sudaro bendrą G. Č. kaltės įrodomąją medžiagą.

Pažymėtina ir tai, kad buvo tiriami ne tik liudytojų L. P. (J. ), D. R., Ž. K., G. J., V. Š. (T.), R. V. parodymai, bet ir liudytojų S. Š. ir O. S. parodymai, kurios priešingai nei kitos liudytojos, teigė nebuvus jokių pažeidimų G. Č. įmonėje. Tokiu būdu nėra pagrindo teiginiui apie vienpusišką ikiteisminį tyrimą. Specialistė D. B. patvirtino, kad S. Š. ir O. S. parodymai apie gautą darbo užmokestį sutampa su įmonės dokumentuose įformintą išmokėjimą, todėl G. Č. ir nebuvo pareikštas kaltinimas dėl neteisėtų veiksmų pastarųjų liudytojų parodymų prasme (t. 3, 102-116).

Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamame nuosprendyje nurodė, jog G. Č. inkriminuojamos konkrečios piniginės sumos, negali būti tiksliai apskaičiuotos remiantis vien tik liudytojų parodymais. Beje, tą patį patvirtino ir specialistė D. B. apeliacinės instancijos teisme. Tačiau apylinkės teismas, nuosprendžiu pašalindamas iš kaltinimo konkrečias sumas, iš kaltinimo pašalino svarbias objektyviosios pusės nusikalstamos veikos aplinkybės ir tuo suvaržė įstatymo garantuotas kaltinamojo G. Č. teises, dėl ko padarė esminį BPK pažeidimą, kas sukliudė teismui priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 str. 3 d.), tačiau šį pažeidimą galima ištaisyti apeliacinės instancijos teisme. Dėl to kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo padarytas esminis BPK pažeidimas iš esmės nesutrukdė nuteistajam G. Č. gintis nuo kaltinimų. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistajam G. Č. pareikštas kaltinimas buvo surašytas iš esmės tinkamai (t. 3, b. l. 102-116), taigi G. Č. žinojo, kuo yra kaltinamas ir galėjo realizuoti savo teisę į gynybą – gintis nuo pareikšto kaltinimo. Beje, apie tai kad apeliantas pakankamai realizuoja savo teisę į gynybą, byloja ir išsamus jo skundas, kuriuo ginčijami tiek objektyvūs, tiek subjektyvūs nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 str. 1 d., požymiai, įrodymų vertinimas ir kt.

Tuo pačiu kolegija pažymi, kad nėra galimybės kaltinime nurodyti tikslių sumų, kurių neužfiksavo G. Č. buhalterinėje apskaitoje, nes jos buvo nustatytos iš liudytojų parodymų, kurie įtakojami objektyvių faktorių (praėjusio laiko, asmens gebėjimo atsiminti ir pan.) gali būti netikslūs. Tačiau, pripažinus, jog liudytojų parodymai patikimi, jų nurodytos sumos vertinamos kaip apytikslės, kas ir nurodoma kaltinime.

Dėl minėtų priežasčių, kolegija daro išvadą, kad skundžiamas nuosprendis dalyje, kuria G. Č. kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 str. 1 d., padarymu – naikintinas ir šioje dalyje priimtinas naujas nuosprendis (BPK 329 str. 4 p.) nustatant,

kad G. Č., būdamas G. Č. ind. įmonės, reg. K. K. g. 57-8, Šiaulių m., įmonės kodas (duomenys neskelbtini) (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)), savininkas ir, remiantis 1992 m. birželio mėn. 18 d. Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo Nr. 1-2654 24 str., laikotarpiu nuo 1999-01-01 iki 2002-01-01 būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, atskaitomybės pateikimą laiku, dokumentų išsaugojimą bei, remiantis 2001 m. lapkričio mėn. 6 d. Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 str., laikotarpiu nuo 2002-01-01 iki 2003-07-01 būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą ir dokumentų išsaugojimą, laikotarpiu nuo 1999-01-01 iki 2003-07-01 įmonės buhalterinėje apskaitoje neužfiksuodamas apskaitos dokumentais apie 4 059,61 Lt išmokėto darbo užmokesčio bei užfiksuodamas apskaitos dokumentais apie 2 075,78 Lt neišmokėto darbo užmokesčio ir apskaitos dokumentais neužfiksuodamas prekių trūkumo apie 2 805,00 Lt sumai ir jo padengimo, apgaulingai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą, o būtent:

laikotarpiu nuo 1999 m. sausio mėn. iki 2002 m. liepos mėn. įmonės buhalterinėje apskaitoje apskaitos dokumentais neužfiksavo apie 3 202,06 Lt išmokėto darbo užmokesčio V. T. (Š. );

laikotarpiu nuo 2002 m. rugsėjo mėn. iki 2003 m. kovo mėn. įmonės buhalterinėje apskaitoje apskaitos dokumentais neužfiksavo apie 609,25 Lt išmokėto darbo užmokesčio G. J.;

laikotarpiu nuo 2003 m. sausio mėn. iki 2003 m. birželio mėn. įmonės buhalterinėje apskaitoje apskaitos dokumentais neužfiksavo apie 248,30 Lt išmokėto darbo užmokesčio Ž. K., t. y. nesurašė darbo užmokesčio apskaitos ar atsiskaitymo-išmokėjimo žiniaraščių;

laikotarpiu nuo 1999 m. sausio mėn. iki 2002 m. liepos mėn. įmonės buhalterinėje apskaitoje apskaitos dokumentais užfiksavo apie 479,63 Lt neišmokėto darbo užmokesčio V. T. (Š. );

laikotarpiu nuo 2002 m. sausio mėn. iki 2002 m. birželio mėn. įmonės buhalterinėje apskaitoje apskaitos dokumentais užfiksavo apie 433,21 Lt neišmokėto darbo užmokesčio R. V.;

laikotarpiu nuo 2002 m. spalio mėn. iki 2003 m. balandžio mėn. įmonės buhalterinėje apskaitoje apskaitos dokumentais užfiksavo apie 243,68 Lt neišmokėto darbo užmokesčio L. J. (P. );

laikotarpiu nuo 2003 m. kovo mėn. iki 2003 m. gegužės mėn. įmonės buhalterinėje apskaitoje apskaitos dokumentais užfiksavo apie 681,53 Lt neišmokėto darbo užmokesčio D. R.;

laikotarpiu nuo 2002 m. rugsėjo mėn. iki 2003 m. kovo mėn. įmonės buhalterinėje apskaitoje apskaitos dokumentais užfiksavo apie 8,55 Lt neišmokėto darbo užmokesčio G. J.;

laikotarpiu nuo 2003 m. sausio mėn. iki 2003 m. birželio mėn. įmonės buhalterinėje apskaitoje apskaitos dokumentais užfiksavo apie 229,18 Lt neišmokėto darbo užmokesčio Ž. K. – tokiu būdu surašė darbo užmokesčio apskaitos ar atsiskaitymo-išmokėjimo žiniaraščius, kuriuose įrašė realiai neįvykusias minėtas finansines operacijas;

laikotarpiu nuo 1999 m. sausio mėn. iki 2002 m. liepos mėn. įmonės buhalterinėje apskaitoje apskaitos dokumentais neužfiksavo nustatyto prekių trūkumo apie 1 000 Lt sumai ir jo padengimo iš išmokamo darbo užmokesčio V. T. (Š. );

laikotarpiu nuo 2002 m. rugsėjo mėn. iki 2003 m. kovo mėn. įmonės buhalterinėje apskaitoje apskaitos dokumentais neužfiksavo nustatyto prekių trūkumo apie 705 Lt sumai ir jo padengimo iš išmokamo darbo užmokesčio G. J.;

laikotarpiu nuo 2003 m. balandžio mėn. iki 2003 m. birželio mėn. įmonės buhalterinėje apskaitoje apskaitos dokumentais neužfiksavo nustatyto prekių trūkumo apie 600 Lt sumai ir jo padengimo iš išmokamo darbo užmokesčio Ž. K.;

laikotarpiu nuo 2002 m. spalio mėn. iki 2003 m. balandžio mėn. įmonės buhalterinėje apskaitoje apskaitos dokumentais neužfiksavo nustatyto prekių trūkumo apie 500 Lt sumai ir jo padengimo iš išmokamo darbo užmokesčio L. J. (P. ) – tokiu būdu atliktų inventorizacijų neįformino laisvos formos inventorizavimo aprašais, nesurašė laisvos formos inventorizacijos rezultatų sutikrinimo žiniaraščių, darbo užmokesčio apskaitos ar atsiskaitymo-išmokėjimo žiniaraščiuose nenurodė išskaitymo iš išmokamo darbo užmokesčio nustatytiems trūkumams padengti,

taip jis, laikotarpiu nuo 1999-01-01 iki 2002-01-01, pažeisdamas Lietuvos Respublikos 1992-06-18 Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo Nr. 1-2654 10 str. – apskaitos dokumentuose privaloma fiksuoti įvykusias ūkines operacijas, 4 str. – visos ūkinės operacijos turi būti pagrįstos apskaitos dokumentais bei 9 str. – apskaitos dokumentai yra įrašų apie ūkines operacijas į apskaitos registrus pagrindas, o laikotarpiu nuo 2002-01-01 iki 2003-07-01, pažeisdamas Lietuvos Respublikos 2001-11-06 Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 str. – į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas, susijusias su turto, įsipareigojimų dydžio pasikeitimu..., 12 str. 1 d. – apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ar ūkinio įvykio metu ar jiems pasibaigus ar įvykus, visos ūkinės operacijos ar ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais – apgaulingai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą, dėl ko iš dalies nebuvo galima nustatyti G. Č. ind. įmonės turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 1999, 2000, 2001, 2002 ir 2003 metus, tai yra padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 str. 1 d.

Kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad apie G. Č. įmonėje 2003 metais neišmokėtą darbo užmokestį D. R. byloja ir Šiaulių miesto apylinkės teismo 2003 m. rugsėjo 29 d. sprendimas civilinėje byloje, kuomet teismo sprendimu buvo priteista D. R. neišmokėtas darbo užmokestis už jos pradirbtą laikotarpį 2003 m. kovo – gegužės mėn. ir išeitinė išmoka už priverstinės pravaikštos laiką (civilinė byla Nr. 2-2630-05-2003).

Kaip buvo minėta, G. Č. kaltinimas buvo pareikštas toks, kokio reikalauja BK 222 str. 1 d. dispozicijos požymiai, apeliacinės instancijos teisme ištaisius apylinkės teismo padarytą esminį BPK pažeidimą, faktinės nusikaltimo aplinkybės nustatytos įvertinus skundžiamame nuosprendyje išdėstytų ir aptartų įrodymų visetą ir konstatuotas toks apskaitos apgaulingas tvarkymas, kuris yra neišvengiamai susijęs su apskaitos defektais, sukeliančiais tam tikrą neaiškumą, t. y. negalėjimą iš dalies nustatyti įmonės turto. Dėl to nėra pagrindo nustatinėti tų faktinių aplinkybių, kaip apeliaciniame skunde prašo nuteistasis, ko pagal G. Č. įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus nustatyti visiškai ar iš dalies negalima – pardavėjų darbo vietų tam tikru laiku, inventorizacijų atlikimo ir atlyginimų mokėjimo aplinkybių, trūkumų buvimo ar nebuvimo, jų dengimo/nedengimo, nes G. Č. nevedė buhalterinės apskaitos taip kaip numato tai reglamentuojantys teisės aktai, dėl to kilo BK 222 str. 1 d. dispozicijoje numatyti padariniai ir, būtent, dėl tokios savo veiklos G. Č. nuteistas.

Tuo pačiu, kolegija, atsakydama į kitą apelianto argumentą apie tai, kad nebuvo nustatyta kada tiksliai buvo padaryti pažeidimai, pažymi, kad G. Č. yra nuteistas už tęstinę nusikalstamą veiką. Taigi, G. Č. neteisėto veikimo laikas yra visas laikas, kai asmuo darė pažeidimus – nuo 1999 iki 2003 metų, o baudžiamoji atsakomybė pagal BK 222 str. kyla tada, kai dėl straipsnio dispozicijoje išvardytų veikų padarymo kyla padarinių, t. y. negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

Apelianto teiginiai, kad jam Baudžiamasis įstatymas (222 str. 1 d.) taikytas nenustačius, kad jis veikė tyčia, prieštarauja pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytoms, šiuo nuosprendžiu nustatytoms aplinkybėms, kuriose G. Č. nusikalstamos veikos subjektyviųjų požymių turinys, remiantis nustatytais objektyviaisiais nusikalstamos veikos požymiais, yra atskleistas., G. Č., kaip ūkio subjekto vadovas, buvo atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, tačiau įmonės savarankiškos buhalterinės apskaitos tarnybos neorganizavo, todėl yra pats atsakingas už buhalterinės apskaitos įrašų teisingumą (t. 2, b. l. 70). Taigi, daroma išvada, kad G. Č., sąmoningai – tyčia nefiksuodamas išmokamo darbo užmokesčio darbuotojams, fiksuodamas realiai neįvykusias finansines operacijas, neįformindamas inventorizacijų rezultatų ir išskaitymų iš darbuotojams išmokamo darbo užmokesčio buhalteriniuose dokumentuose, tokiu būdu pažeisdamas teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus, apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą.

Sugretinus visus įrodinėjimui reikšmingus motyvus, išdėstytus apeliaciniame skunde, skundžiamame nuosprendyje, nėra pagrindo teigti, kad įrodymai apylinkės teismo sprendime įvertinti selektyviai ir vienpusiškai, neatsižvelgiant į jų visetą, kurio apimties nustatymas yra teismo kompetencija. Tokiu būdu, kolegija daro išvadą, G. Č. veiką pirmosios instancijos teismas pagrįstai kvalifikavo pagal BK 222 str. 1 d., todėl, konkrečiu atveju, apeliacinės instancijos teismas, priimdamas naują nuosprendį, konstatuoja, kad G. Č. padarė nusikaltimą, numatytą BK 222 str. 1 d.

Dėl Z. Č. apeliacinio skundo argumentų

Nuteistoji Z. Č., priėmus dėl jos apkaltinamąjį nuosprendį, pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodė, kad teismas nepagrįstai rėmėsi nenuosekliais R. J. (B. ) parodymais, kuri nurodė skirtingo dydžio popieriaus lapus, ant kurių galimai klastojo parašus, liudytojos L. P. (J. ) parodymais duotais ikiteisminio tyrimo metu, kuomet teismas pažeidė kaltinamosios teisę pačiai apklausti liudytoją ir specialisto išvada Nr. 11Š-167, kuri yra tik tikėtina.

Pirmiausia kolegija pažymi, kad teismas savo išvadas grindžia įrodymais, kurie įvertinti remiantis BPK 20 str. 5 d. įtvirtintomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas – privalo turėti objektyvų pagrindą, atskleidžiamą patikrinus informaciją, gautą iš kiekvieno šaltinio. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išdėstė nustatytus bylos duomenis, juos išanalizavo ir savo išvadas pagrindė įrodymais, teisėjo šališkumo faktas nagrinėjamoje byloje nenustatytas, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad apylinkės teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o apeliaciniame skunde nenurodyta, kokios aplinkybės neišnagrinėtos, taip pat nenurodytos aplinkybės, numatytos BPK 58 straipsnyje, kurios patvirtintų teismo šališkumą.

Kita sąlyga įrodymų vertinimui – reikalavimas vadovautis įstatymu. Tai reiškia, kad vidinis įsitikinimas turi formuotis, laikantis BPK 20 str. 3 ir 4 d. numatytų reikalavimų. Apeliantė nurodė, kad teismas procesinį sprendimą grindė nenuosekliais kitos kaltinamosios parodymais ir tikėtina specialisto išvada, o taip pat pažeisdamas jos teisę pačiai apklausti liudytoją.

Kaip buvo minėta ankščiau, pirmosios instancijos teismas neapklausęs liudytojos L. P. (J.) teisiamajame posėdyje ir neperskaitęs jos parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, pažeidė BPK 301 str. reikalavimus ir nepagrįstai grindė L. P. (J. ) parodymais apkaltinamąjį nuosprendį. Tačiau šis pažeidimas buvo ištaisytas apeliacinės instancijos teisme apklausiant L. P. (J. ) teismo posėdyje. Apklausiama liudytoja L. P. (J. ) patvirtino savo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, iš esmės, davė tokius pat parodymus, dėl ko kolegijai nekyla abejonių dėl jų patikimumo.

Kolegija, atsakydama į Z. Č. argumentus apie kitos kaltinamosios parodymus, pažymi, kad kaltinamoji R. J. ne sykį buvo apklausiama tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme ir davė nuoseklius išsamius parodymus. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 136), pirmosios instancijos teisme (t. 3, b. l. 168-169; 206) R. J. (B. ) parodė, kad atlyginimus išmokėdavo G. Č. ir iškart į žiniaraščius pasirašyti nereikėdavo. R. J. (B. ) viso baudžiamojo proceso metu tvirtino, kad 2003 metais Z. Č. prašymu ji pasirašė atlyginimų mokėjimo žiniaraščiuose ne tik už save, bet ir už L. P. (J. ). Tai kad R. J. (B. ) nurodė, jog pasirašinėjo atlyginimų žiniaraščiuose mažesniuose nei A4 formato popieriaus lapuose (t. 3, b. l. 168), nors iš tikrųjų žiniaraščiai buvo pildomi ant A4 formato popieriaus lapų, kaltinimo esmės nekeičia. R. J. (B. ) pirmosios instancijos teisme akivaizdžiai nurodė baudžiamojoje byloje esančius žiniaraščius (t. 3, b. l. 39-44), kuriuose ji pasirašė už L. P. (J. ). Kad minėtuose žiniaraščiuose pasirašė ne L. P. (J. ) patvirtino ir pastaroji apklausiama ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 60-63) ir apeliacinės instancijos teisme. Tiek kaltinamosios R. J., tiek liudytojos L. P. (J. ) parodymus patvirtina specialisto išvada Nr. 11Š-167 (t. 2, b. l. 97-109), kurioje nurodyta, jog aptariamuose žiniaraščiuose tikėtinai už L. P. (J. ) skiltyje ,,Gavėjo parašas“ pasirašė R. J. (B.).

Įvertinusi skundžiamame nuosprendyje išdėstytus ir aptartus įrodymus visete, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino laikydamasis procesinių taisyklių, ir padarė pagrįstą išvadą, kad R. J. (B. ) suklastojo tikrus dokumentus, Z. Č. pateikus žiniaraščius ir nurodžius R. J. (B. ) pasirašyti už L. P. (J. ). Tokį Z. Č. veikimą pirmosios instancijos teismas įvertino kaip pastarosios padėjimą R. J. (B. ) įvykdyti nusikalstamą veiką – dokumentų suklastojimą. Iš išdėstytų objektyvių įvykio aplinkybių, iš R. J. (B. ) parodymų turinio, atskleisto skundžiamame nuosprendyje, akivaizdu, kad Z. Č. veika turėtų būti kvalifikuojama pagal kitą BK bendrosios dalies normą, kuri sunkintų nuteistosios padėtį. Tačiau, nesant prokuroro skundo, kaip numato BPK 320 str. 4 d., apeliacinės instancijos teismas negali pabloginti nuteistosios Z. Č. padėties, todėl šia prasme Z. Č. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikacijos ištaisyti nėra galimybės. Tuo pačiu kolegija pažymi, kad Z. Č. veikos kvalifikacijos pakeisti negalėjo ir pirmosios instancijos teismas, nes, sutinkamai su BPK 255 str. 2 d. nuostatomis, kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, kaltinimas nebuvo keičiamas Baudžiamo proceso įstatyme numatyta tvarka (BPK 256 str.), todėl apylinkės teismas išnagrinėjo bylą laikydamasis kaltinamojo akto ribų (kaltinimas Z. Č. buvo pareikštas pagal BK 24 str. 6 d. ir 300 str. 1 d.).

Kolegija, nustačiusi, kad pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka Z. Č. inkriminuotos nusikalstamos veikos, nesant prokuroro skundo savo iniciatyva negali sunkinti nuteistosios padėties ir jos veiką perkvalifikuoti pagal sunkesnį baudžiamąjį įstatymą. Tuo pačiu kolegija pažymi, kad aptartų ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytų įrodymų visetas neginčijamai patvirtina nusikalstamą Z. Č. veikimą – bendrininkavimą nusikaltimo, numatyto BK 300 str. 1 d., padaryme, todėl jos atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį nėra pagrindo.

Be aptartų Z. Č. skundo argumentų, pastaroji apeliuoja į tai, kad dėl silpnos klausos negirdėjo, kas vyksta teisiamajame posėdyje, negirdėjo, ką kalbėjo teisėjas, liudytojai ir kiti dalyviai, todėl negalėjo savarankiškai gintis nuo kaltinimų, nors tuo pačiu pripažino, kad jos gynėjas ją gynė ir atstovavo tinkamai.

Dėl paminėto apeliantės skundo argumento kolegija pažymi, kad pilnametis kaltinamasis, kaip ir bet kuris kitas pilnametis proceso dalyvis, yra laikomas teisniu ir veiksniu, jei kitaip nėra nustatyta teisės aktų numatyta tvarka. Taigi, jei asmuo veiksnus, preziumuojama, kad jis pats geba naudotis, realizuoti savo teises, tačiau apie klausos problemą ji nepareiškė pirmosios instancijos teisme, priešingai, dalyvavo teisiamajame posėdyje – uždavinėjo klausimus (t. 3, b. l. 207), išreiškė savo poziciją vienu ar kitu klausimu (t. 3, b. l. 168; t. 4, b. l. 138). Be to, viso pirmosios instancijos teismo proceso metu jokių prašymų, pastabų šiuo klausimu nepareiškė ir jos gynėjas. Byloje yra duomenų, kad Z. Č. suteikta III invalidumo grupė (t. 3, b. l. 188), tačiau byloje nėra jokių duomenų apie jos neveiksnumą ar fizinę negalią dėl sutrikusios klausos. Kita vertus, Z. Č. proceso metu turėjo galimybę susipažinti su teisiamojo posėdžio protokolu, pareikšti prašymus papildomai apklausti asmenis, kurių parodymų ji nesuprato ar neišgirdo, tačiau, kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolų, tokių prašymų nepareiškė nei ji, nei jos gynėjas, dėl ko tariant paskutinį žodį Z. Č. pareiškimas, jog ji negirdėjo, kas vyksta teisiamajame posėdyje, vertinamas kaip siekis vilkinti procesą (iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties buvo likę keli mėnesiai). Iš aptartų duomenų daroma išvada, kad šiuo aspektu Z. Č. jos teisė savarankiškai gintis nuo kaltinimo nebuvo pažeista, o be to, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, Z. Č. šio savo apeliacinio skundo argumento atsisakė.

Dėl bausmių

Nuteistoji Z. Č. nenurodė jokių argumentų, į kuriuos nebūtų atsižvelgęs apylinkės teismas, skirdamas jai bausmę. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, skirdamas Z. Č. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo nuostatų nepažeidė (BK VIII skyrius). Nors Z. Č. padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, yra pensininkė, III grupės invalidė, jai paskirta 7 MGL dydžio bauda yra artima minimaliai baudai (BK 47 str.), ir, kolegijos nuomone, atitinka bausmės paskirtį (BK 41 str.), todėl nėra aiškia per didelė.

Priimant naują nuosprendį G. Č. atžvilgiu, kolegija atsižvelgia į skundžiamame nuosprendyje išdėstytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, į tai, kad G. Č. padarė apysunkį tyčinį nusikaltimą, kuriuo nepadaryta didelė žala visuomenei ir valstybei, ankščiau neteistas, charakterizuojamas teigiamai, dirba, todėl daro išvadą, kad jam skirtina švelniausia iš BK 222 str. 1 d. sankcijoje numatytų bausmių – bauda, mažesnę nei BK 47 str. 2 d. numatytos tokios bausmės vidurkis.

Rezoliucinė dalis

nuspren džia:

Šiaulių mieto apylinkės teismo 2008 m. sausio 17 d. nuosprendį G. Č. atžvilgiu panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

G. Č. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 222 str. 1 d. ir paskirti jam 20 MGL (2500 Lt) dydžio baudą.

G. Č. individualios įmonės dokumentus, perduotus kartu su baudžiamąja bylą, perduoti įmonės savininkui G. Č..

Z. Č. apeliacinį skundą atmesti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.