Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėja: Danguolė Šiugždinytė Baudžiamoji byla Nr. 1A-773-238-2014;

Teisėja: Vilma Dapkevičienė Proceso Nr. 1-52-1-00341-2013-3;

2014 m. spalio 31 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Rimo Švirino ir Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Viktorijai Akelienei, dalyvaujant prokurorei Renaldai Kučinskaitei, nuteistojo R. J. gynėjui advokatui Valerijui Karpovui, teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. J. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 7 d. nuosprendžio, kuriuo R. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 164 straipsnį (nusikalstama veika padaryta 2005-03-14 – 2007-09-05 laikotarpiu) paskiriant laisvės apribojimą 5 mėnesiams, pagal BK 164 straipsnį (nusikalstama veika padaryta 2008-01-04 – 2009-03-08 laikotarpiu) paskiriant laisvės apribojimą 5 mėnesiams, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, bausmės subendrintos ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 7 (septyniems) mėnesiams, bausmės vykdymo metu įpareigojant būti namuose nuo 23 val. iki 5 val., jeigu tai nesusiję su darbu, dirbti ar registruotis darbo biržoje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. J. pagal LR BK 164 straipsnį nuteistas už tai, kad nevykdė Kauno rajono apylinkės teismo 2004 m. liepos 15 d. sprendimo, kuriuo nutarta nuo 2004 m. gegužės 6 d. priteisti išlaikymą sūnui O. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), periodinėmis išmokomis po 125 Lt kas mėnesį iki jo pilnametystės, laikotarpiu nuo 2005 m. kovo 14 d. iki 2007 m. rugsėjo 5 d., vengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti sūnų, mokėti lėšas sūnui išlaikyti bei teikti jam kitą būtiną materialią paramą, dėl ko įsiskolinimas yra 3875 Lt.

Be to, jis pagal LR BK 164 straipsnį nuteistas už tai, kad nevykdė Kauno rajono apylinkės teismo 2004 m. liepos 15 d. sprendimo, kuriuo nutarta nuo 2004 m. gegužės 6 d. priteisti išlaikymą sūnui O. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), periodinėmis išmokomis po 125 Lt kas mėnesį iki jo pilnametystės, vengė šios pareigos laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 4 d. iki 2009 m. kovo 8 d., dėl ko įsiskolinimas yra 1875 Lt.

Teismo posėdyje gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti. Prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti ir jo netenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. J. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apylinkės teismas, priimdamas nuosprendį, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nepagrįstai R. J. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, kadangi egzistuoja aplinkybė, dėl kurios baudžiamasis procesas negalimas – suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties (apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis) terminai, todėl nuosprendis naikintinas.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 3 straipsnis reglamentuoja baudžiamojo įstatymo galiojimo laiką. LR BK 3 straipsnio 1 dalis numato, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Nusikalstamos veikos padarymo laikas yra veikimo (neveikimo) laikas arba baudžiamojo įstatymo numatytų padarinių atsiradimo laikas, jeigu asmuo norėjo, kad padariniai atsirastų kitu laiku. LR BK 3 straipsnio 2 dalis numato, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims. LR BK 3 straipsnio 3 dalis numato, kad baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios. Išimtį sudaro šio kodekso normos, nustatančios atsakomybę už genocidą (99 straipsnis), tarptautinės teisės draudžiamą elgesį su žmonėmis (100 straipsnis), tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žudymą (101 straipsnis), civilių trėmimą ar perkėlimą (102 straipsnis), tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žalojimą, kankinimą ar kitokį nežmonišką elgesį su jais ar jų turto apsaugos pažeidimą (103 straipsnis), civilių ar karo belaisvių prievartinį panaudojimą priešo ginkluotosiose pajėgose (105 straipsnis), saugomų objektų naikinimą ar nacionalinių vertybių grobstymą (106 straipsnis), agresiją (110 straipsnis), draudžiamą karo ataką (111 straipsnis), uždraustų karo priemonių naudojimą (112 straipsnis), aplaidų vado pareigų vykdymą (113¹ straipsnis).

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – LR BPK) 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradėtas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai.

R. J. buvo kaltinamas ir nuteistas padaręs nusikalstamą veiką nuo 2005 m. kovo 14 d. iki 2007 m. rugsėjo 5 d. ir nuo 2008 m. sausio 4 d. iki 2009 m. kovo 8 d., tai yra galiojant LR BK 95 straipsnio redakcijai, patvirtintai priimtu 2003 m. balandžio 10 d. įstatymu Nr. IX-1495 (galiojusiai nuo 2003-05-01 iki 2010-06-28), kurioje nurodyta, kad asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu praėję penkeri metai, kai padarytas neatsargus arba nesunkus tyčinis nusikaltimas, taip pat jeigu per tą nustatytą laiką asmuo nesislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo ir nepadarė naujos nusikalstamos veikos, senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos; jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo, senaties eiga sustoja; senaties eiga atsinaujina nuo tos dienos, kurią asmuo sulaikomas arba kurią jis pats atvyksta ir prisipažįsta padaręs nusikaltimą.

Pažymėtina, kad šiuo metu galiojanti LR BK 95 straipsnio redakcija (keista 2010-06-15 įstatymu Nr. XI-901 (galioja nuo 2010-06-29) yra griežtesnė ir sunkina padėtį nuteistajam, todėl negali būti taikoma. Jo atžvilgiu turi būti taikoma BK 95 straipsnio redakcija, kuri galiojo veikos padarymo metu ir yra švelnesnio pobūdžio, nei dabar galiojanti.

Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis – tai baudžiamojo įstatymo nustatytas terminas, kuriam suėjus, nusikalstamą veiką padaręs asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Šio baudžiamosios teisės instituto įtvirtinimas Lietuvos Respublikos BK grindžiamas reikalavimu, kad baudžiamoji atsakomybė turi atsirasti tuoj pat po nusikalstamos veikos padarymo arba praėjus kuo trumpesniam laikui po jos padarymo. Priešingu atveju mažėja baudžiamosios atsakomybės efektyvumas, prevencinė reikšmė. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta nusikalstamą veiką padariusio asmens teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą. Pagal Lietuvos Respublikos BK 95 straipsnį, asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis taikoma, kai yra atitinkamų sąlygų visuma: a) yra suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas; b) asmuo šio termino laikotarpiu nesislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo; c) nepadarė naujos nusikalstamos veikos.

Iš bylos duomenų matyti, kad R. J. įtarimas padarius nusikalstamą veiką buvo įteiktas 2013 m. gegužės 23 d. (t. 1, b. l. 46) ir 2014 m. kovo 28 d. (t. 1, b. l. 52). 2013 m. gegužės 23 d. prokuroro nutarimu M. J. buvo paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Įtariamasis jam paskirtos kardomosios priemonės reikalavimų nepažeidė, šaukiamas atvykdavo, nuo ikiteisminio tyrimo ir teismo nesislėpė, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties eiga buvo sustojusi.

Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad R. J. po šių veikų, kuriomis buvo kaltinamas ir pirmosios instancijos teismo nuteistas, galėjo padaryti kitų nusikalstamų veikų, iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ matyti, kad nuteistojo atžvilgiu į teismą perduotų baudžiamųjų bylų nėra, todėl laikytina, kad senaties eiga turėjo būti skaičiuojama nuo paskutinės jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos dienos, t. y. nuo 2009 m. kovo 8 d.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, apkaltinamasis nuosprendis dėl nusikalstamų veikų, numatytų LR BK 164 straipsnyje (nesunkus nusikaltimas pagal BK 11 straipsnio 3 dalį), galėjo būti priimamas ne vėliau kaip penkeri metai nuo paskutinės galimai nusikalstamos veikos padarymo, t. y. ne vėliau kaip iki 2014 m. kovo 8 d., todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b) papunkčiu (2003-04-10 įstatymo Nr. IX-1495 (redakcija, galiojusi nuo 2003-05-01 iki 2010-06-28) pagrindais, R. J. Alytaus rajono apylinkės teismui 2014 m. liepos 7 d. priimant apkaltinamąjį nuosprendį negalėjo ir dabar negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Konstatuojama, kad teismas bylos nevilkino, ji išnagrinėta tinkamai vykdant įstatymo reikalavimus, tai yra per kiek įmanoma trumpiausią laiką. Pažymėtina, kad byloje kaltinamasis aktas surašytas 2014-04-04, tai yra jau tą dieną buvo aišku, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimtas, nes buvo suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas.

Baudžiamosios atsakomybės senaties institutas yra susijęs su nekaltumo prezumpcija, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, LR BPK 44 straipsnio 6 dalyje, taip pat tarptautiniuose teisės aktuose – Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 2 dalyje. Šiame kontekste, atsižvelgiant į teismų praktiką, pažymėtina, kad, nutraukiant baudžiamąjį procesą suėjus senaties terminui, asmens, kurio atžvilgiu baudžiamasis procesas nutraukiamas, kaltumo klausimas nesprendžiamas.

Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, kadangi egzistavo LR BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta aplinkybė, t. y. suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai. Minėta norma numato, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai. LR BPK 327 straipsnio 1 punktas numato, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir nutraukia bylą, jeigu yra BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas. Todėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 7 d. nuosprendis naikintinas, o baudžiamoji byla R. J. atžvilgiu nutraukiama (LR BPK 327 straipsnio 1 punktas).

Kauno apygardos teisme 2014-10-22 iš Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos gauta pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų ir joje nurodyta, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus parinkimu byloje teisinę pagalbą nuteistajam R. J. teikė advokatas V. Karpovas ir antrinės teisinės pagalbos išlaidas iki 2014-10-22 sudaro advokato užmokestis 80 litų Pažymoje nurodyta, kad ši suma priteistina valstybei.

Kolegija daro išvadą, kad pagal Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pateiktą pažymą nėra įstatyminio pagrindo priteisti valstybei minėtą sumą iš nuteistojo R. J.. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - LR BPK) 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Taigi yra pagrindas konstatuoti, kad minėta norma (BPK 106 straipsnio 2 dalis) numato išieškojimą išlaidų, kai jos susidaro. Šiuo atveju pateiktas tik apskaičiuotas advokato darbo užmokestis, kuris dar nėra advokatui sumokėtas ir bus sumokėtas tik ateityje, todėl tai negalima traktuoti kaip „susidariusias išlaidas“, apie kurias kalbama BPK 106 straipsnio 2 dalyje. Susidariusias išlaidas ir apmokėjimą advokatui už darbą gali patvirtinti tik Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos buhalteriniai dokumentai, kurie patvirtintų faktą, kad pinigai advokatui tikrai sumokėti. Pažymėtina, kad išlaidos tai įmonės padarytos per tam tikrą ataskaitinį laikotarpį piniginės išlaidos, turto bei paslaugų sunaudojimas, taip pat atsiradusios skolos, susijusios su įmonės ūkine veikla. Tai reiškia išleidžiamos lėšos. Sąvoka „išlaidos“ yra išleisti arba išleidžiami pinigai (arba kitos gėrybės), kurias keičiame į kokį nors kitą turtą (pavyzdžiui, perkame prekes, apmokame paslaugas). Arba trumpiau apibrėžiant, išlaidomis galima vadinti pinigus ar kitą turtą, išleistą neuždirbant pajamų. „Sąnaudos“ - ūkio subjekto ekonominės naudos sumažėjimas dėl turto sunaudojimo, turto pardavimo, turto netekimo, turto vertės sumažėjimo bei įsipareigojimų prisiėmimo per ataskaitinį laikotarpį, kai dėl to sumažėja nuosavas kapitalas, išskyrus tiesioginį jo mažinimą“ (Buhalterinės apskaitos įstatymas), kitais žodžiais tariant, sąnaudos tai bet kokio turto sumažėjimo arba skolų padidėjimo dalis, kuri buvo sunaudota, ataskaitinio laikotarpio metu parduotai produkcijai pagaminti arba paslaugoms suteikti. Konstatuojama, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė duomenis apie tai, kad advokato darbo užmokestis sudaro 80 Lt. Tačiau nepateikė duomenų, jog Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba už antrinę teisinę pagalbą byloje advokatui V. Karpovui apmokėjo atitinkamą sumą ar minėtą pinigų sumą pervedė jam ir dėl to jau susidarė išlaidos. Taip daroma išvada, kad valstybė dar neturėjo išlaidų ir valstybei neatsirado nuostolių, kurių pagrindu būtų galima spręsti klausimą dėl priteisimo ar nepriteisimo išlaidų už antrinės teisinės pagalbos teikimą. Esant šioms aplinkybėms Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma nesudaro pagrindo spręsti išlaidų išieškojimo klausimą, todėl valstybei minėta suma iš nuteistojo nepriteisiama, minėtas klausimas paliekamas nenagrinėtas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nutarė:

nuteistojo R. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 7 d. nuosprendį, kuriuo R. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 164 straipsnį (nusikalstama veika padaryta 2005-03-14 – 2007-09-05 laikotarpiu) paskiriant laisvės apribojimą 5 mėnesiams, pagal BK 164 straipsnį (nusikalstama veika padaryta 2008-01-04 – 2009-03-08 laikotarpiu) paskiriant laisvės apribojimą 5 mėnesiams, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, bausmės subendrintos ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 7 (septyniems) mėnesiams, bausmės vykdymo metu įpareigojant būti namuose nuo 23 val. iki 5 val., jeigu tai nesusiję su darbu, dirbti ar registruotis darbo biržoje, ir baudžiamąją bylą nutraukti, suėjus Lietuvos Respublikos BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b) papunktyje (redakcija patvirtinta priimtu 2003-04-10 įstatymu Nr. IX-1495 ir galiojusi nuo 2003-05-01 iki 2010-06-28) nustatytiems patraukimo baudžiamojon atsakomybėn (apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo) senaties terminams.